Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) M. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Asauna“ ieškinį atsakovui M. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose 2026 m. sausio 8 d. civilinėje byloje Nr. e2-752-1087/2026 priimtas sprendimas už akių, kuriuo nuspręsta ieškovės ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 15 834,50 Eur skolą, 855,06 Eur delspinigius, 544,50 Eur išlaidas, patirtas ikiteisminėje ginčo stadijoje, 5,00 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (17 234,06 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. gruodžio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 388,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Nr. e2-752-1087/202 peržiūrėjimo, dėl praleisto termino dėl šio 2026 m. sausio 8 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo atnaujinimo, dėl 2026 m. sausio 8 d. sprendimo už akių panaikinimo bei bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo, priteisti ieškovės naudai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovo.

2026 m. sausio 8 d. sprendimo už akių teisėtumui bei pagrįstumui. Nagrinėtinu atveju teismas pranešimą dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo išsiuntė ir įteikė atsakovui per Elektroninių paslaugų portalą (toliau – ir EPP).

Ieškovė pažymėjo, kad atsakovas nepateikė teismui į šią bylą jokių įrodymų apie tai, kad būtų visiškai atsiskaitęs su ieškove iki 2026 m. sausio 8 d. sprendimo už akių priėmimo. Atsakovas neneigia ir neginčija fakto, kad nesumokėjo ieškovei 15 834,50 Eur skolos ir delspinigių iki 2026 m. sausio 8 d. sprendimo už akių priėmimo. Paties atsakovo parašu patvirtintas ir pasirašytas 2025 m. kovo 5 d. aktas įrodo, kad atsakovas buvo skolingas ieškovei būtent 15 834,50 Eur (nes: 53 784,50 Eur – 37 950,00 Eur = 15 834,50 Eur). Todėl naikinti 2026 m. sausio 8 d. sprendimo už akių nėra jokio teisinio pagrindo, nes šis sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovė ir atsakovas 2024 m. spalio 3 d. sudarė Sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis), pagal kurią MB „Asauna“ įsipareigojo atsakovo nurodytoje vietoje pastatyti ir perduoti atsakovo nuosavybėn statinį pirtį pagal projektą „Karkasinė pirtis vasarnamis (duomenys neskelbtini) 7.8x5.3, pagal gamintojo brėžinius, numatyta medžio santykine drėgme vidaus patalpose 12-16 proc.). Sutarties 2 skyriuje sutarta pirties kaina - 60 500 Eur (t. y. 50 000 Eur + PVM). Šalys susitarė, kad pirties kaina bus sumokėta pagal datas nurodytas mokėjimo grafike. Apeliantas nurodė, kad ieškovė ieškinyje teigia, kad atsakovo skola ieškovei sudaro 53 784,50 Eur, tačiau ieškovės galutiniame 2025 m. kovo 26 d. akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad akte Nr. (duomenys neskelbtini) matomų ir ieškovės atliktų darbų suma yra 39 950 Eur + PVM, kas sudaro 48 339,50 Eur.

Apelianto vertinimu, tai reiškia, kad ieškovė išrašė sąskaitų atsakovui 5 445 Eur didesnei sumai nei faktiškai atliktų darbų vertė (apskaičiuojant: 53 784,50 Eur išrašytų sąskaitų suma – 48 339,50 Eur akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytų atliktų darbų vertė).

Apeliantas pažymėjo, kad 5 445 Eur reikalavimo sumos dalyje, kuri viršija 2025 m. kovo 26 d. akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytą sumą (akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta 39 950 Eur + PVM, kas sudaro 48 339,50 Eur), yra pateiktos tik PVM sąskaitos faktūros, kurios negali pagrįsti faktinio darbų atlikimo. Kadangi nėra įrodymų, kad ieškovė atliko darbus visai išrašytų sąskaitų sumai, teismas šioje byloje negalėjo pilna apimtimi tenkinti ieškovės reikalavimų. Apeliantas akcentavo, kad šiuos argumentus buvo pateikęs dar 2026 m. kovo 12 d. rašytiniuose paaiškinimuose, kurie teismo buvo priimti, tačiau nurodyti argumentai visiškai nevertinti priimant skundžiamą nutartį.

Atsakovas ir M. J., kuris yra ieškovės direktorius, 2025 m. kovo 5 d. sudarė pinigų priėmimo-perdavimo aktą, kuriame ieškovė pagal Sutartį sumokėjo grynais pinigais 39 750 Eur, o M. J. asmeniškai patvirtino, kad šiuos pinigus gavo. Apeliantas pažymėjo, kad pinigų gavimo faktą patvirtino ne MB „Asauna“, kuri turėjo atlikti Sutarties pagrindu sutartus darbus, o asmeniškai M. J.. Ankstesniuose atsakovo procesiniuose dokumentuose per klaidą vietoje 39 750 Eur buvo kelis kartus nurodyta 37 950 Eur suma, pinigų priėmimo-perdavimo akte žodžiais parašyta suma yra 39 750 Eur, kas ir buvo faktiškai perduota grynaisiais pinigais ieškovei.

Ieškinio 35 punkte yra detalizuotos sąskaitos, kurias atsakovas yra apmokėjęs tik 37 950 Eur sumoje (apskaičiuojant: 9 075 Eur + 5 445 Eur + 4 235 Eur + 8 470 Eur + 6 897 Eur + 3 828 Eur), Tačiau, ieškinyje nėra pateikta 2024 m. spalio 7 d. avansinė sąskaita 5 100 Eur sumai išankstiniam apmokėjimui Nr. (duomenys neskelbtini). Ši sąskaita buvo apmokėta penkiais atsakovo mokėjimo pavedimais.

Skundžiamoje nutartyje iš esmės nukrypstant nuo aktualaus teisinio reglamentavimo aptartas vienintelis iš atsakovo nurodytų argumentų, būtent dėl atsakovo 5 100 Eur mokėjimo pagal avansinę ieškovės pateiktą sąskaitą.

Apeliantas pažymėjo, kad avansas savo turiniu yra išankstinis prekių ar paslaugų apmokėjimas už dar nesuteiktas prekes / neatliktas paslaugas. Po prekių pateikimo / paslaugų suteikimo pinigus gavusi šalis privalo išrašyti PVM sąskaitą faktūrą patvirtinant įvykusio pardavimo faktą bei susimokėti PVM mokestį valstybei (t. y. pardavėjas gavęs pinigus ir suteikęs paslaugas / pardavęs prekes turi pareigą išrašyti PVM sąskaitą faktūrą, ją deklaruoti VMI ir sumokėti PVM mokestį, ką apibrėžia PVMĮ). Skundžiamoje nutartyje pateikta logika suponuoja, kad pardavėjas gali rašyti tik avansines sąskaitas, jų nedeklaruoti VMI ir tokių nedeklaruojamų sąskaitų pagrindu gauti pinigus bei nuo šių pinigų nemokėti PVM mokesčio.

Sutarties 2 skyriuje aiškiai nurodyta, kad pirties kaina yra 50 000 Eur + PVM, pateikta 50 000 Eur detalizacija. Atsakovui atlikus 5 100 Eur avansinį mokėjimą, atsakovas turėjo pagrįstą ir teisiškai apibrėžtą lūkestį, kad atliktas mokėjimu bus dengiama ieškovės atliekamų darbų kaina.

Atsakovui kilo pagrįstų abejonių, kodėl visų per pusę metų neva ieškovės išrašytų sąskaitų numeriai eina iš eilės, kodėl atsakovui sąskaitos nebuvo teikiamos laiku iš karto po jų išrašymo, o visos 9 sąskaitos išsiųstos tik 2025 m. kovo 26 d., kodėl sąskaitų suma nesutampa su 2025 m. kovo 26 d. akte Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta atliktų darbų suma, ar sąskaitos buvo deklaruotos ir pan. Atsižvelgiant į tai, atsakovas kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir gavo atsakymą, kuriame nurodyta, kad ieškovė nedeklaravo visų išrašytų sąskaitų, taip pat nedeklaravo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš ątsakovo gautų mokėjimų grynaisiais pinigais: „MB „Asauna“ į išrašomų pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų registrus už laikotarpį nuo 2024-09-01 iki 2025-03-31 nėra įtraukusi M. B. išrašytų PVM sąskaitų faktūrų.

Ieškovė išsamiai analizuoja teisinį reglamentavimą, tačiau nutyli faktą, kad atsakovas yra vartotojas, sudaręs sutartį su profesionaliu savo srities žinovu ir verslininku. Teismas turi pareigą teisingai kvalifikuoti ginčo santykius, įskaitant taikyti vartojimo santykius reglamentuojančias normas.

Nagrinėjamu atveju šalys sudarė Sutartį, kurios tikslas buvo pastatyti karkasinę pirtį atsakovo asmeniniams ir jo šeimos poreikiams tenkinti. Sutartis buvo pasirašyta su ieškove, kaip verslininke, kuri verčiasi tokio pobūdžio statinių statyba, aktyviai reklamuojasi internete, pats teigia turintis didelę patirtį ir sugebėjimus tokioje veikloje, todėl pripažintina, jog tarp šalių sudaryta rangos sutartis kvalifikuotina vartojimo rangos sutartimi, o atsakovas – vartotoju.

Atsakovas sustabdė tolimesnį atsiskaitymą, nes pastebėjo, kad MB „Asauna“ nesilaiko darbų kokybės reikalavimų ir naudoja netinkamas statybines medžiagas pirties statybai.

Atsakovas matydamas aiškius ieškovės darbų defektus kreipėsi į MB „Statybos ekspertizių centras“, atstovaujamą direktoriaus teismo eksperto dr. D. K., ir užsakė vertinimo aktą.

Pagal Sutartį, šalys susitarė, kad užsakovas apmokėdamas pinigus už atliktus sutarties pirties darbus bei pasirašydamas pinigų priėmimo kvituose, patvirtina, kad neturi pretenzijų ir priima darbus bei medžiagas, už kuriuos sumokėjo (Sutarties dalis „Darbų priėmimas“). Tarp šalių tarpiniai darbų perdavimo priėmimo aktai nebuvo surašomi, o tik 2025 m. kovo 27 d. pateiktas galutinis priėmimo-perdavimo aktas. Apeliantas akcentavo, kad atsakovas, kaip vartotojas, pats neturi specialiųjų žinių, kad galėtų identifikuoti nuolydžių kampų tinkamumą ir analogiškus defektus; ieškovė nepranešinėjo atsakovui, kad tam tikras statybos darbas yra atliktas ir nepateikinėjo sąskaitų faktūrų datomis, kurios nurodytos kaip sąskaitų išrašymo datos, todėl atsakovas neturėjo galimybės išreikšti savo pretenzijų dėl atliktų darbų raštu; kitais terminais nei tai buvo faktiškai padaryta; kadangi tarp šalių tarpiniai darbų perdavimo priėmimo aktai nebuvo surašomi, nėra galimybės nustatyti, ar atsakovas pastebėjo darbų trūkumus laiku, atliktų darbų trūkumai buvo aiškiai identifikuoti MB „Statybos ekspertizių centras“ 2025 m. gegužės 5 d. pateikus vertinimo aktą.

Atsakovas kritikuodamas dalį priteistos sumos ieškovui, nenurodo ir nepaaiškina, kodėl nenori sumokėti ir iki šiol nesumoka ieškovei kitos priteistos pinigų sumos, kurios pats net neginčija atskiruoju skundu.

Atsakovas su atskiruoju skundu pateikė VMI 2026 m. kovo 19 d. atsakymą, tačiau šio įrodymo net neprašo prijungti ir nenurodo priežasčių, kodėl tai daro šioje proceso stadijoje.

Ieškovė pažymėjo, kad MB „Asauna“ atlieka rangos darbus ir rengia pirtis. Ieškovės vadovas neturi teisinio ar buhalterinio išsilavinimo, dėl to ieškovė samdo įmonę, teikiančią jai buhalterinės ir finansinės apskaitos paslaugas.

Pats atsakovas pripažįsta faktą, kad dėl jokių garantinių terminų ir/ar garantinių darbų atlikimo į ieškovę nesikreipė, todėl darytina išvada, kad šie atsakovo motyvai nesusiję su tarp šalių nagrinėtu ginču šioje civilinėje byloje.

Atsakovas savo atskirojo skundo motyvais peržengia civilinės bylos Nr. e2-752-1087/2026 ribas, maišo ir siekia sujungti dvi skirtingas bylas į vieną. Atsakovas negali remtis ir vadovautis savo Vilniaus miesto apylinkės teisme pareikštų reikalavimų pagrindų šioje civilinėje byloje. Tai prieštarauja proceso koncentracija ir ekonomiškumui. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo aiškintis ar tirti atsakovo nurodomas aplinkybes dėl rangos darbų kokybės, nes tai nesusiję su ieškovo byloje pareikšto ieškinio reikalavimais. Byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl atsiskaitymo (skolos priteisimo) už darbus, kurie yra perduoti atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs faktines aplinkybes, šalių santykius tiek po 2024 m. spalio 3 d. Sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo, tiek ją vykdant, peržvelgęs mokėjimų istoriją (grafiką) – padarė teisingas išvadas skundžiamoje nutartyje. Naikinti 2026 m. kovo 17 d. nutarties nėra pagrindo, nes atsakovo įvardijama 5100 Eur suma yra įskaityta.

Atsakovas neneigia, kad ieškovė 2025 m. kovo 27 d. pateikė atsakovui 2025 m. kovo 26 d. Priėmimo-perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ su tam momentui atliktais darbais. Šiuo aktu ieškovė įrodinėjo būtent atliktus darbus ir jų kiekius, o ne kainas.

Ieškovė 2025 m. kovo 5 d. pinigų priėmimo-perdavimo aktą, pateikė pirmosios instancijos teismui kartu su ieškiniu. Minėtas įrodymas nėra naujos aplinkybės šioje byloje. Šį įrodymą pirmosios instancijos teismas įvertino ir į jį atsižvelgė priimant skundžiamą nutartį. 2025 m. kovo 5 d. priėmimo-perdavimo aktu buvo fiksuoti visi atsakovo bendrai visi atlikti mokėjimai, o ne dalis. Tą įrodo ir patvirtina visa bylos medžiaga ir paties atsakovo konkliudentiniai veiksmai. 2025 m. kovo 5 d. akte fiksuota būtent ieškinyje nurodyta atsakovo sumokėta suma, t. y. 37 950 Eur, o ne 39 750,00 Eur ar kokia nors kita. Priešingas aiškinimas iškreiptų šalių pusiausvyrą. Ieškovė paaiškino, kad 2025 m. kovo 5 d. akto forma buvo atspausdinta atsakovo M. B., o ieškovės MB „Asauna“ vadovas ir atsakovas savo ranka, peržvelgę visus mokėjimus įrašė: „37950 Eur, be lavos + lava 1800 € = 39750,00 trisdešimt devini septini šimtai paskiasdešimt“. Ir nors MB „Asauna“ vadovas būdamas lenkų kilmės piliečiu prastai gramatiškai rašo lietuviškai, vis dėl to akivaizdu, kad šalys 2025 m. kovo 5 d. aktu fiksavo 37 950 Eur sumą, kaip visus atsakovo atliktus mokėjimus.

Visas ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras atsakovas gavo ir turėjo. Tą įrodo, kartu su ieškovės 2025 m. gruodžio 12 d. ieškiniu teismui pateiktas 2025 m. balandžio 23 d. el. laiškas, kuriuo ieškovės PVM sąskaitos faktūros ir kiti dokumentai buvo įteikti atsakovui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas tenkintinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas netenkino atsakovo prašymo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Atsakovas M. B. kartu su atskiruoju skundu pateikė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) atsakymą, kuriame nurodyta, kad ieškovė nedeklaravo visų išrašytų sąskaitų, taip pat nedeklaravo VMI iš atsakovo gautų mokėjimų grynaisiais pinigais. Atsakovas taip pat tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus.

Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Įvertinęs pridedamų prijungti dokumentų turinį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apelianto pateiktas VMI atsakymas ir papildomi rašytiniai paaiškinimai neturi esminės reikšmės sprendžiamo klausimo atveju, be to, visos aplinkybės yra nurodytos ir paaiškintos atskirajame skunde, todėl apelianto pateiktus naujus rašytinius įrodymus atsisakytina priimti.

Dėl (ne)galėjimo priimti sprendimą už akių

Sprendimo už akių priėmimas yra viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti. Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų vienos ginčo šalies pateiktų ir (ar) nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis), todėl sprendimas už akių nėra klasikinė ir įprasta teisingumo įgyvendinimo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-378/2021, 28 punktas).

Teismas netenkina šalies prašymo priimti sprendimą už akių, kai: 1) neatvykusiai ar procesinio dokumento nepateikusiai šaliai nebuvo tinkamai pranešta apie parengiamojo ar teismo posėdžio laiką ir vietą arba nebuvo tinkamai įteikti procesiniai dokumentai, kuriuose nurodyta per nustatytus terminus pateikti atsiliepimą į ieškinį, paruošiamąjį dokumentą; 2) iš neatvykusios šalies gautas prašymas atidėti parengiamąjį ar teismo posėdį ir jame nurodytos neatvykimo į posėdį priežastys, jeigu teismas šias priežastis pripažino svarbiomis; 3) atsakovui tinkamai pranešta tik dėl dalies ieškovo reikalavimų ir juos pagrindžiančių aplinkybių, tačiau kitų ieškinio reikalavimų negalima išnagrinėti skyrium; 4) atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies nurodytos aplinkybės ir jos pateikti bei nurodyti įrodymai kelia teismui rimtų abejonių; 5) kitais CPK numatytais atvejais, kai priimti sprendimo už akių neleidžiama (CPK 285 straipsnio 3 dalis).

Teismo sprendimo už akių instituto specifika ir tikslai lemia, kad šalis, dėl kurios priimtas toks sprendimas, negali jo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Pagal CPK 287 straipsnio 1 dalį, šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, be kitų privalomų CPK 287 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų, turi būti nurodytos aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes, taip pat visi kiti šalies reikalavimai, argumentai ir įrodymai, susiję su byla (CPK 287 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Kartu su pareiškimu turi būti pateikti visi šalies turimi įrodymai, susiję su byla, ir pareikšti prašymai teismui padėti išreikalauti turinčius bylai reikšmės įrodymus, kurių šalis pati negali gauti; teismas turi teisę atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti anksčiau ir dėl kurių vėlesnio pateikimo bus vilkinamas bylos nagrinėjimas (CPK 287 straipsnio 3 dalis).

Pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį teismas, išnagrinėjęs pareiškimą, panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje iš viso negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.

Nagrinėjamu atveju apeliantas atskirajame skunde nenurodė jokių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentų apie tai, kad sprendimas už akių nagrinėjamoje byloje išvis negalėjo būti priimtas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais apie tinkamą procesinių dokumentų įteikimą atsakovui bei tuo, kad pirmosios instancijos teismas galėjo priimti sprendimą už akių.

Dėl įrodymų vertinimo ir jų įtakos sprendimo už akių pagrįstumui

Vertinant CPK 285 straipsnio 5 dalyje nustatytą draudimą šaliai, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, apskųsti šį sprendimą apeliacine ar kasacine tvarka šiai šaliai suteiktų procesinių garantijų kontekste, pažymėtina, kad pasyvioji šalis tokiu atveju turi teisę pasinaudoti specialia teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūra, t. y. ji gali CPK 287 straipsnyje nustatyta tvarka paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Toks pasyviosios šalies procesinių teisių ribojimas yra pateisinamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą už akių priima atlikdamas formalų atvykusios (procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, visapusiškai netiria bylos aplinkybių ir neatlieka išsamaus surinktų įrodymų vertinimo. Pareiškimas dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo nėra skundas dėl šio teismo sprendimo, paduodamas aukštesnės instancijos teismui, kuriuo būtų siekiama ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės arba fakto klaidas. Tai galimybė pasyviajai šaliai, dėl kurios buvo priimtas sprendimas už akių, nurodyti šį sprendimą priėmusiam teismui aplinkybes, galinčias turėti įtakos šio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, kurių anksčiau ji nepateikė dėl savo pasyvumo, esant svarbioms priežastims, o tam tikrais atvejais – ir galimybė nurodyti proceso teisės normų pažeidimus, dėl kurių byloje negalėjo būti priimtas teismo sprendimas už akių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-701/2019, 24 punktas).

Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinį grindė aplinkybėmis, jog 2024 m. spalio 3 d. tarp ieškovės MB „Asauna“ ir atsakovo M. B. buvo sudaryta Sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Sutarties pagrindu ieškovė įsipareigojo atsakovo nurodytoje vietoje pastatyti statinį pirtį, pagal projektą „Karkasinė pirtis vasarnamis (duomenys neskelbtini)7.8x5.3“. Sutartyje buvo sutarta pirties kaina, iš viso 60 500 Eur (50 000 Eur + PVM).

Apeliantas atskirajame skunde nurodė, kad ieškovė ieškinyje akcentavo, kad buvo išrašytos devynios sąskaitos faktūros 53 784,50 Eur sumai, tačiau ieškovės galutiniame 2025 m. kovo 26 d. priėmimo-perdavimo akte Nr. (duomenys neskelbtini), kuris plačiai analizuojamas ieškinyje, nurodyta, kad šiame akte matomų ir ieškovės atliktų darbų suma yra 39 950 Eur + PVM, kas sudaro 48 339,50 Eur. Atitinkamai ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad ieškovė 2025 m. kovo 27 d. pateikė atsakovui 2025 m. kovo 26 d. priėmimo-perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ su tam momentui atliktais darbais. Šiuo aktu ieškovė nurodė įrodinėjusi būtent atliktus darbus ir jų kiekius, o ne kainas.

Nagrinėjamu atveju iš pateikto priėmimo-perdavimo akto matyti, kad yra nurodytos atliktų darbų/medžiagų pozicijos nuo 0 iki 29 bendrai 45 050 Eur sumai. Pažymėtina, kad 0 poziciją sudaro techninė dokumentacija/projektas 5100 Eur sumai. Akto pabaigoje yra nurodyta darbų suma 39 950 Eur plius PVM sumai. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje sprendė, kad atsakovas sumokėjo 5100 Eur avansą, o ieškinyje nurodomą skolos sumą ieškovė paskaičiavo pagal atsakovui išrašytas ir nepilnai apmokėtas PVM sąskaitas faktūras. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas nepateikė duomenų, jog būtų pilnai atsiskaitęs su ieškove pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Visgi, kaip matyti, ginčo šalys procesiniuose dokumentuose nurodo prieštaringas faktines bylos aplinkybes, galinčias turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, o pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir netyrė priėmimo-perdavimo akto turinio, jo ryšio pateiktų sąskaitų faktūrų kontekste bei ieškovės atliktų darbų apimties, siejant su sąskaitose faktūrose nurodytomis pozicijomis.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad ieškovė, nurodydama aplinkybes apie atsakovo mokėjimus, nurodė, kad 2025 m. kovo 5 d. ieškovė su atsakovu sudarė aktą dėl pinigų gavimo patvirtinimo, kuris patvirtina ir įrodo, kad atsakovas yra sumokėjęs ieškovui 37 950,00 Eur sumą. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo apmokėtos skolos dydžio rėmėsi išimtinai ieškovės nurodomomis aplinkybėmis, neatsižvelgdamas, jog minimame akte yra nurodyta, jog M. B. pagal sudarytą sutartį sumokėjo grynaisiais pinigais 37 950 Eur, be lavos + lava 1800 Eur, 39 750 Eur, nurodyta suma žodžiais trisdešimt devyni tūkstančiais septyni šimtai penkiasdešimt eurų, nevertindamas šio apmokėjimo turinio ir nenustatinėdamas tikrosios sumokėtos sumos. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas įrodinėjo, kad būtent 39 750 Eur buvo perduota ieškovei grynaisiais pinigais, atitinkamai ieškovė akcentavo 37 950 Eur atsakovo sumokėjimą, tad šios prieštaringos aplinkybės taip pat liko nenustatytos.

Įvertinus skundžiamą nutartį, matyti, kad skundžiamoje nutartyje nurodytas išvadas pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės pakartodamas ieškovės nurodomas aplinkybes, tačiau neįvertindamas atsakovo nurodomų ginčui nagrinėti galimai reikšmingų aplinkybių apie atliktus mokėjimus, PVM sąskaitų faktūrų turinį, jį siejant su ieškovės atliktų darbų apimtimi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nepakankamai įvertino poreikį ištirti faktines šios bylos aplinkybes, nes byloje skirtingai pateikta šalių pozicija dėl skolos susidarymo patvirtina, jog bylos aplinkybės yra prieštaringos ir nepakankamai aiškios, o šalių ginčui visapusiškai ir objektyviai išspręsti reikšmingas aplinkybes galima išsiaiškinti tik nagrinėjant bylą iš esmės, išklausius abi ginčo šalis, ištyrus ir įvertinus abiejų ginčo šalių argumentus bei įrodymus, kuriais jie grindžiami.

Pažymėtina, kad pareiškimo peržiūrėti sprendimą už akių padavimas yra vienintelis būdas pasyviajai šaliai pašalinti savo neatvykimo į teismo posėdį ar kitokio pasyvumo padarinius, nes ji negali sprendimo už akių skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Todėl teismas, nagrinėdamas tokį pareiškimą, turi atidžiai įvertinti, ar buvo CPK nustatytos teisinės prielaidos konstatuoti šalies pasyvų procesinį elgesį ir šalies atžvilgiu priimti sprendimą už akių, taip pat ar šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 straipsnio 4 dalis). Teismas, išnagrinėjęs pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir nustatęs, kad byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių, ir (arba) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, privalo panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nepanaikindamas sprendimo už akių ir neatnaujindamas bylos nagrinėjimo iš esmės, pažeidė CPK normas, reglamentuojančias sprendimo už akių priėmimo, jo panaikinimo sąlygas ir tvarką. Tai sudaro pagrindą išvadai, jog dėl šio proceso teisės normų pažeidimo byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – sprendimą už akių panaikinti ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 288 straipsnio 4 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – atsakovo pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tenkinamas, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. sausio 8 d. sprendimas už akių panaikinamas, bylos nagrinėjimas iš esmės atnaujinamas (CPK 288 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir civilinė byla pagal ieškovės mažosios bendrijos „Asauna“ ieškinį atsakovui M. B. dėl skolos priteisimo grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - atsakovo M. B. pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tenkinti, panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. sausio 8 d. sprendimą už akių, atnaujinti civilinės bylos Nr. e2-752-1087/2026 nagrinėjimą iš esmės ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.