Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dorsimus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dorsimus“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus viešasis transportas“ dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Dorsimus“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė draudimo bendrovė Gjensidige.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Atsakovė UAB „Vilniaus viešasis transportas“ pareiškė priešieškinį, kuriame prašė priteisti iš ieškovės UAB „Dorsimus“ 2 030,34 Eur žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Priešieškiniui pagrįsti nurodė, kad pagal Sutartį ieškovė buvo įsipareigojusi saugoti atsakovės turtą. Ieškovė neorganizavo darbo taip, kad galėtų užtikrinti Sutartyje nustatytą objekto apsaugą, nepasirūpino papildomomis apsaugos priemonėmis, neteikė tokių pasiūlymų atsakovei, todėl prisiėmė visą atsakomybę. Jeigu ieškovė būtų atidžiai, rūpestingai ir profesionaliai vykdžiusi Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, žala atsakovei nebūtų kilusi. Bendra atsakovės dėl įvykio patirta turtinė žala yra 7 726,09 Eur. Atsakovė 2025 m. liepos 11 d. rašte ieškovei aiškiai išdėstė reikalavimo turinį ir teisinį pagrindą bei tinkamai informavo apie ketinimą atlikti įskaitymą. Įskaitymu buvo visiškai padengta ieškovės už atliktas apsaugos paslaugas išrašyta 2025 m. birželio 12 d. sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 5 845,75 Eur sumai, todėl atsakovė jokių galiojančių piniginių įsipareigojimų ieškovei neturi. Po įskaitymo liko nepadengta 2 030,34 Eur žalos dalis, kuri iki šiol nėra atlyginta ieškovės.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino sutartį, nukrypo nuo teismų praktikos ir padarė nepagrįstas bei neteisingas išvadas savaip interpretuojant sutarties aiškinimą, tokiu būdu priimdamas nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Teismas neįvertino to, kad remiantis šalių sudaryta Sutartimi apsaugos darbuotojo funkcijos apsiribojo pastatų apsauga, transporto išleidimu, įleidimu iš/į parką bei pašalinių asmenų (transporto priemonių) patekimo pro vartus kontrole bei buvimu pastate kontrole, o teritorijos vaizdo stebėjimas kameromis vykdomas apsaugos darbuotojo tik tada, kai nereikia vykdyti leidimų rėžimo kontrolės (įėjimo/įvažiavimo ir išėjimo/išvažiavimo kontrolės, buvimo pastate kontrolės, įleisti/išleisti transporto priemones pro vartus) ar apeiti teritorijos nustatytu laiku. Taip pat teismas neatsižvelgė į atsakovės pateiktus susirašinėjimus po sutarties sudarymo, jų netyrė. Kaip matyti iš elektroninių laiškų, tarp šalių nuolatos vyko derybos, susitikimai ir sąlygų aptarimas dėl sutarties sąlygų vykdymo (priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas savo sprendime), būtent kokios apsaugos darbuotojo funkcijos laikytinos pagrindinės ir į ką darbuotojas turi atkreipti padidintą dėmesį. Byloje pateikti elektroniniai laiškai patvirtina, kad šalys sutarė, jog pagrindinis apsaugos darbuotojo darbas yra padidintas atidumas į objektų patekimų, vartų kontrolę, teritorijos patruliavimas atkreipiant dėmesį į perimetro tvoros pažeidimus, galimus pavojus, kurie sukeltų eismo įvykius, laidų pažeidimus ir kt. Patruliavimas pasirinktinai 4 kartus nakties metu ir 2 kartus dieną. Šie pakeitimai, kaip matyti iš pateikto elektroninio laiško, buvo suderinti 2025 m. vasario 14 d., atlikti abiejų šalių bendru susitarimu, po bendro šalių susitikimo, kurio metu buvo nustatytos tikslios apsaugos darbuotojo darbo funkcijos. Būtent šis susitarimas patvirtina tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, sutarties esmę, tikslą ir funkcijas. Pirmosios instancijos teismas, netyręs šių įrodymų ir jų neanalizavęs, o tiesiogiai vertinęs šalių sudarytą sutartį, o ne sutarties šalių tikruosius ketinimus, šalių tikslus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Teismas, remdamasis VšĮ CPO LT atsakymu dėl Sutarties priedo Nr. 1 8.7 punkte išdėstytos sąlygos nuolat stebėti gaisro ir patalpų apsaugos plotus bei apsaugos vaizdo kamerų perduodamą informaciją bei atitinkamai reaguoti (jei taikoma), neįvertino to, kad pati atsakovė, kaip perkančioji organizacija, nežinojo, kaip ši sąlyga aiškinama ir ar ji turi būti taikoma, kadangi tik prasidėjus teisminiam procesui pasikreipė dėl sąlygos išaiškinimo. Be to, VšĮ CPO LT nurodė, kad turi egzistuoti faktinė ir techninė galimybė. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas išanalizavo tik techninę galimybę, tai yra, jei yra įrengtos ir veikiančios vaizdo stebėjimo kameros, kurių signalas yra perduodamas tiekėjui: tokiu atveju tiekėjui tenka pareiga nuolat stebėti vaizdo informaciją. Tačiau visiškai nebuvo atsižvelgiama ir vertinama, ar darbuotojas, atliekantis savo pagrindines 2025 m. vasario 14 d. elektroniniame laiške nurodytas funkcijas, faktiškai turėjo galimybę įvykio metu būti prie pulto, stebėti vaizdo kameras, ar jis tuo metu nebuvo prie vartų, netikrino teritorijos, t. y. nevykdė kitų funkcijų ir t.t.

Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo civilinei atsakomybei atsirasti būtinomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju, kadangi yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, atsakovės patirtą žalą turi pareigą atlyginti ne ieškovė, o dėl nusikaltimo padarymo kalti asmenys, juo labiau, kad ikiteisminiame tyrime atsakovė yra pripažinta civiliniu ieškovu. Tik tuo atveju, jei ikiteisminis tyrimas būtų nepradėtas, o pradėtas - nutrauktas nesant įrodymų, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta Baudžiamajame kodekse, atsakovė įgytų teisę į žalos atlyginimą iš ieškovės. Taip pat atsakovė neįrodė transporto priemonių apgadinimų, todėl priešieškinis turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad būtent šio įvykio metu buvo atlikti apgadinimai dviem paminėtiems sprendime troleibusams. Pirmosios instancijos teismas taip pat nesiaiškino, ar padaryti sugadinimai atsirado šio įvykio metu, kokia troleibusų būklė buvo iki įvykio, ar buvo elektroninio bilieto skaitytuvai, dezinfekatorius ir t.t., ar nebuvo anksčiau apgadinti troleibusai. Ikiteisminiame tyrime taip pat nėra nurodyta, kokie sugadinimai buvo atlikti kiekvienam troleibusui atskirai, nėra pateikta fotonuotraukų iki įvykio ir po įvykio. Nežinant, kokia troleibusų būklė buvo iki įvykio, negalima nustatyti, ar patirta žala yra reali ir pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ieškovė nepateikė jokių savo paskaičiavimų ar įrodymų, jog po įvykio apžiūrėjus troleibusą akte nurodytos detalės nebuvo pakeistos ir pan., laikytini nepagrįstais. Be to, atsakovė žalos dydžiui nustatyti remiasi detalių sąskaitomis, kurios buvo išrašytos ir pirktos 2024-02-07, 2025-04-28, 2023-07-04, tai yra visos gerokai iki (duomenys neskelbtini) įvykio. Todėl galima padaryti išvadą, kad užsakovas, pasinaudodamas įvykusiu įvykiu, siekia apmokėti bent jau dalį anksčiau gautų sąskaitų ar susigrąžinti dalį anksčiau sumokėtų sąskaitų tiekėjo sąskaita.

Pirmosios instancijos teismo argumentas, jog atsakovė teisėtai atliko įskaitymą, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Atsakovė negalėjo įskaityti į ieškovės reikalavimą savo reikalavimo kaip nelygiaverčio vykdytinumo ir akivaizdumo prasme, kadangi šis reikalavimas nebuvo akivaizdžiai vykdytinas. Atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad būtent šio įvykio metu buvo atlikti apgadinimai dviem paminėtiems sprendime troleibusams, nepateikė jokių įrodymų, kodėl ikiteisminio tyrimo metu nurodoma, kad žala padaroma vienam troleibusui, kurio nuostolius prašo atlyginti, o iš ieškovės reikalauja už du troleibusus. Nepateikė jokių įrodymų, kad padaryti sugadinimai atsirado šio įvykio metu, kokia troleibusų būklė buvo iki įvykio, ar buvo elektroninio bilieto skaitytuvai, dezinfekatorius ir t.t., ar nebuvo anksčiau apgadinti troleibusai. Ikiteisminiame tyrime taip pat nėra nurodyta, kokie sugadinimai buvo atlikti kiekvienam troleibusui atskirai, nėra pateikta fotonuotraukų iki įvykio ir po įvykio, todėl nelaikytina, kad atsakovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra aiškiai apibrėžtas ir pagrįstas objektyviai duomenimis.

Atsakovė neįrodė, kad ieškovė pažeidė Sutartį, nepateikė įrodymų žalai pagrįsti, atliko neteisėtai įskaitymą iš ieškovės, todėl ieškovės reikalavimai: pripažinti negaliojančiu 2025 m. liepos 11 d. atliktą 5 845,75 Eur įskaitymą pagal 2025 m. birželio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), 2025 m. liepos 10 d. PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) ir pripažinti negaliojančia atsakovės paskirtą 150 Eur baudą, priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 5 845,75 Eur skolą bei 116,92 Eur netesybas, turėjo būti patenkinti pilna apimtimi.

Apeliantės bandymas remtis viešųjų pirkimų principais ar abstrakčiais sutarčių aiškinimo argumentais vertintinas kaip siekis nukreipti dėmesį nuo esminių bylos aplinkybių. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo ne dėl pirkimo procedūrų ar techninės specifikacijos aiškumo, o dėl konkrečių sutartinių pareigų vykdymo ir dėl to atsiradusios žalos. Teismas šias aplinkybes įvertino tinkamai ir padarė pagrįstą išvadą, kad būtent tiekėjo neveikimas lėmė žalos atsiradimą.

Apeliantės argumentai, kad apsaugos darbuotojas objektyviai negalėjo vykdyti vaizdo stebėjimo funkcijos dėl darbo laiko ypatumų ar kitų organizacinių aplinkybių, yra nepagrįsti ir prieštarauja tiek Sutarties turiniui, tiek teismo nustatytoms aplinkybėms. Aplinkybė, kad teritorijoje vyksta intensyvus judėjimas, nepanaikina ir nepakeičia šios pareigos. Pažymėtina, kad tiekėjo apsaugos darbuotojui nereikia tikrinti ir įleisti kiekvienos transporto priemonės, nes dalis jų įvažiuoja automatiškai – nuskenavus valstybinį numerį arba naudojant elektroninę įeigos kontrolės (toliau – ir EĮK) kortelę. Taip pat užsakovo keleivinį transportą įleidžia ir išleidžia budintis inžinierius – mechanikas, o ne tiekėjo apsaugos darbuotojas, todėl tiekėjo apsaugos darbuotojui nereikia įleidinėti keleivinio transporto. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė yra profesionalus apsaugos paslaugų teikėjas, todėl jai taikytinas aukštesnis rūpestingumo ir atidumo standartas. Sudarydama Sutartį apeliantė įvertino objekto ypatumus, darbuotojų skaičių ir technines priemones bei prisiėmė įsipareigojimą užtikrinti tinkamą apsaugos paslaugų teikimą. Todėl apeliantės argumentai apie tariamą negalėjimą užtikrinti saugumo dėl objekto dydžio ar kitų aplinkybių, laikytini gynybine pozicija, nesuderinama su prisiimtais įsipareigojimais.

Apeliantės argumentai dėl vienašalio įskaitymo neteisėtumo yra nepagrįsti, paneigti teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ,,<...> egzistuoja visos CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: tiek ieškovė, tiek atsakovė turi viena kitai abipusių teisių ir pareigų – atsakovė turi reikalavimo teisę į ieškovę dėl nuostolių atlyginimo pagal Sutartį, o ieškovė turi reikalavimo teisę į atsiskaitymą pagal Sutartį; tiek ieškovės, tiek atsakovės reikalavimai yra priešpriešiniai, nes nukreipti viena kitai; šalių reikalavimai yra vienarūšiai (piniginiai) – ieškovės reikalavimas priteisti 5 845,75 Eur skolą už suteiktas objekto apsaugos paslaugas, atsakovės reikalavimas dėl 7 726,09 Eur nuostolių atlyginimo ir 150 Eur baudos priteisimo; abu reikalavimai yra galiojantys, nenuginčyti; abu reikalavimai turi būti vykdomi; abu reikalavimai apibrėžti. Nagrinėjamu atveju nenustatyta CK 6.134 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, dėl kurių įskaitymas draudžiamas, todėl darytina išvada, kad ieškovės skolos įskaitymas atsakovei laikytinas teisėtu ir sukėlusiu prievolės pasibaigimą įskaitymo apimtimi.“. Ieškovė apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų įrodymų ar argumentų, kurie paneigtų šią teismo išvadą, todėl nėra teisinio pagrindo pakeisti priimtą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės ieškinys dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo bei tenkintas atsakovės priešieškinis dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta Pirkimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu ieškovė UAB „Dorsimus“ įsipareigojo tiekti apsaugos paslaugas pagal Sutarties priede Nr. 1 nurodytus reikalavimus ir paslaugų tiekimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus nurodytose teritorijose, o atsakovė UAB „Vilniaus viešasis transportas“ įsipareigojo priimti tinkamai suteiktas paslaugas ir sumokėti už jas Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka (Sutarties 1.1.3, 2.1, 3.1.1 punktai). Pagal Sutartį atsakovė įsipareigojo teikti objektų apsaugos paslaugas atsakovės objektams, esantiems (duomenys neskelbtini) (Sutarties priedas Nr. 1).

(duomenys neskelbtini)., ieškovės saugomoje teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), du asmenys perlipo tvorą, pateko į stovėjimo aikštelėje stovinčius troleibusus ir apgadino atsakovei priklausantį turtą; minėti asmenys pasišalino iš atsakovei priklausančios teritorijos apie 13 val. 30 min. Įvykio metu buvo apgadinti 7 troleibusai (evakuaciniu plaktuku sudaužyti 3 vnt. elektroninių bilietų skaitytuvų, 1 vnt. dezinfekatorius, 2 vnt. salono veidrodžių, 3 vnt. troleibuso durų stiklų). Įvykis užfiksuotas policijoje, Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl šio įvykio atsakovė suskaičiavo patyrusi 7 726,09 Eur nuostolių.

Dėl žalos atlyginimo ieškovė kreipėsi į atsakovę, prašydama atlyginti už dviejuose troleibusuose (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sugadintą turtą.

Ieškovei nesutinkant atlyginti žalą, atsakovė ieškovei dėl netinkamo Sutarties vykdymo 2025 m. liepos 10 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 7 726,09 Eur nuostolių atlyginimo. 2025 m. liepos 11 d. atsakovė informavo ieškovę, kad įvertinusi tai, jog yra skolinga ieškovei 5 845,75 Eur pagal Sutartį (2025 m. birželio 12 d. sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini)), pasinaudoja teise atlikti įskaitymą, o ieškovės likusi nuostolių suma sudaro 2 030,34 Eur. Ieškovė su atliktu įskaitymu nesutiko.

2025 m. rugpjūčio 22 d. ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiu atsakovės 2025 m. liepos 11 d. atliktą 5 845,75 Eur įskaitymą pagal 2025 m. birželio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančia atsakovės 2025 m. liepos 10 d. PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančia ieškovei atsakovės paskirtą 150 Eur baudą, priteisti iš atsakovės 5 845,75 Eur skolą, 116,92 Eur netesybas (delspinigius) bei 10,15 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 2030,34 Eur žalos atlyginimą ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, konstatavo, kad atsakovė įrodė ieškovės civilinei atsakomybei taikyti būtinų sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų buvimą, nuostolius ir jų dydį. Taip pat teismas pripažino, kad atsakovės įskaitymas buvo atliktas teisėtai, nepažeidžiant imperatyvių įstatymo nuostatų. Remiantis nurodytu, teismas ieškovės reikalavimus pripažinti negaliojančiais 2025 m. liepos 11 d. atliktą 5 845,75 Eur įskaitymą pagal 2025 m. birželio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), 2025 m. liepos 10 d. PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini)ir atsakovės paskirtą 150 Eur baudą bei priteisti 5 845,75 Eur skolą ir 116,92 Eur netesybas, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas atsakovės priešieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš ieškovės atsakovei 2 030,34 Eur žalos atlyginimą, atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės argumentuodama tuo, jog teismas netinkamai aiškino tarp šalių sudarytos sutarties sąlygas, netinkamai vertino pateiktus įrodymus, susijusius su sutarties vykdymu, nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nesiėmė veiksmų dėl galimų sutarties vykdymo trukdžių. Taip pat, ieškovės vertinimu, teismas nesivadovavo civilinei atsakomybei atsirasti būtinomis sąlygomis, netinkamai nustatė žalos dydį, nepagrįstai atsakovės atliktą įskaitymą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis bei skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir nesudarančius pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindžia toliau nurodytais motyvais.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškindamas ginčo sutarties sąlygas, padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantė, teikdama atsakovei fizinės apsaugos paslaugas, turėjo sutartinę pareigą vykdyti nuolatinę vaizdo kameromis į apsaugos postą perduodamos informacijos stebėseną ir atitinkamai reaguoti į gaunamą vaizdo informaciją. Apeliantės vertinimu, tokia teismo išvada prieštarauja Sutarties 8.2 ir 8.4 punktams, kurie nustato, kad apsaugos darbuotojas tik objekto nedarbo metu privalo būti poste. Taip pat, apeliantės teigimu, pagrindinė apsaugos darbuotojo funkcija buvo pastatų apsauga, leidimų rėžimo kontrolė (įėjimo/išvažiavimo kontrolė), buvimo pastate kontrolė. Šias aplinkybes, anot apeliantės, patvirtina byloje pateikti šalių elektroniniai susirašinėjimai. Taipogi apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė, jog ėmėsi veiksmų dėl galimų sutarties vykdymo trikdžių pašalinimo.

Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka, nurodytas aplinkybes vertina kaip nepagrįstas bei prieštaraujančias byloje esantiems duomenimis.

Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje sutarčių aiškinimo klausimu yra nurodyta, jog kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021 85 punktą; 2022 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-421/2022 25 punktą).

Nagrinėjamu atveju iš Sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) turinio nustatyta, kad pirkimo sutartimi tiekėjas (apeliantė) įsipareigojo užsakovui (atsakovei) teikti Pirkimo sutartyje nurodytas paslaugas (Sutarties 2.1 punktas). Paslauga (-os) – tiekėjo pagal Pirkimo sutartį teikiamos apsaugos paslaugos, nurodytos Pirkimo sutarties priede Nr. 1 (Sutarties 1.1.3 punktas). Iš Sutarties priedo Nr. 1, detalizuojančio apsaugos darbuotojo funkcijas, nustatyta, kad šalys susitarė, jog apsaugos darbuotojas privalo: užtikrinti objekto (-ų) fizinę apsaugą pagal suderintą paslaugų teikimo grafiką, jame suderintu laiku, įskaitant poilsio ir švenčių dienas (jei taikoma) (8.1 punktas); stebėti objekto (-ų), kuriame (-iuose) pagal Pirkimo sutartį teikiamos paslaugos, vidaus patalpas ir išorės teritoriją aplink pastatą (saugoti turtą, įrenginius bei įrangą, esančią patalpų viduje bei sumontuotus įrenginius ant išorinių pastato sienų bei šalia pastato (kondicionierių išorinius įrenginius, vėdinimo įrenginius ir kitus įrenginius, esančius ar įrengtus sutarties vykdymo laikotarpiu šalia pastato); tikrinti saugomo objekto saugos būklę ir teikti pasiūlymus dėl trūkumų, mažinančių saugumą objekte, pašalinimo. Už trūkumų pašalinimą atsakingas užsakovas. Saugomo objekto ne darbo metu būti poste ir esant poreikiui ne rečiau kaip kas 2 valandas apeiti ir apžiūrėti saugomą objektą iš vidaus bei išorės ir stebėti patalpas ir teritoriją (8.2 punktas); imtis visų veiksmų, būtinų viešosios tvarkos, saugomo objekto materialinių vertybių, asmenų bei turto saugumui užtikrinti, užkertant kelią neteisėtiems veiksmams; apsauginės-priešgaisrinės signalizacijos suveikimo atveju ar pastebėjus įtarimą keliančių faktų objekte – privalo nedelsiant patikrinti saugomą objektą. Nustačius įsibrovimo faktą – informuoti teisėtvarkos institucijas ir pranešti apie įvykį atsakingiems užsakovo darbuotojams bei imtis visų įmanomų veiksmų asmenų bei turto apsaugojimui; pastebėjus gaisrą – nedelsiant iškviesti specialiąsias ir technines tarnybas (priešgaisrinę tarnybą), bei esant galimybei, kai nekelia grėsmės apsaugos darbuotojo sveikatai ir gyvybei, imtis priemonių likviduoti ar lokalizuoti gaisro židinį pasinaudojant turimomis priešgaisrinėmis priemonėmis, apie įvykį pranešti atsakingiems užsakovo darbuotojams (8.3 punktas). Užsakovui CPO IS nurodžius tiekėjas turi užtikrinti: leidimų režimo kontrolę (įėjimo/įvažiavimo ir išėjimo/išvažiavimo kontrolė, buvimo pastate kontrolė, ir vykdyti kitas funkcijas, susijusias su apsaugos paslaugų teikimu, ir kurios bus nustatytos tiekėjo ir užsakovo suderintoje ir pasirašytoje apsaugos darbuotojo instrukcijoje (8.4 punktas); pasibaigus saugomo objekto darbo laikui, apeiti ir apžiūrėti visas patalpas. Įsitikinus, kad jose neliko žmonių, įjungtų elektros šildymo ir apšvietimo prietaisų, galinčių sukelti gaisrą ar klaidingus signalizacijos priemonių suveikimus ir kt., įjungti signalizaciją (8.5 punktas); avarijos ar gedimo (liftų, elektros, vandentiekio, gaisro) atveju žinoti, kur išjungti pagrindinius įvadus, iškviesti avarinę tarnybą, pastatą aptarnaujančios įmonės atstovus ir nedelsiant informuoti perkančiosios organizacijos atsakingą darbuotoją (8.6 punktas); nuolat stebėti gaisro ir patalpų apsaugos pultų bei apsaugos vaizdo kamerų perduodamą informaciją bei atitinkamai reaguoti (jei taikoma) (8.7 punktas); tvarkingai pildyti poste esančią tarnybinę dokumentaciją (jei taikoma) (8.8 punktas); neleisti į postą pašalinių asmenų (8.9 punktas). Minėtame priede taip pat nurodyti papildomi reikalavimai – pagal atsakovės nustatytą tvarką (patekimo į objektus ir buvimo juose taisykles) kontroliuoti žmonių ir transporto priemonių patekimą į atsakovės objektus; esant poreikiui, siekiant užtikrinti žmonių saugumą, riboti žmonių patekimą į pastatus ir teritoriją.

Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip pagrįstai sprendė ir pirmosios instancijos teismas, šių sutarties sąlygų lingvistinis ir sisteminis aiškinimas patvirtina, jog ieškovė (tiekėja), teikdama atsakovei fizinės apsaugos paslaugas, turėjo sutartinę pareigą vykdyti nuolatinę vaizdo kameromis (kurios nagrinėjamu atveju fiksavo vaizdą ir ginčo teritorijoje) į apsaugos postą perduodamos informacijos stebėseną ir atitinkamai reaguoti į gaunamą vaizdo informaciją. Ginčo sutartyje nustatyta pareiga nuolat stebėti vaizdo kamerų perduodamą informaciją, priešingai nei siekia įrodyti apeliantė, nebuvo numatyta kaip papildoma ar vykdomai apeliantės pasirinktinai tam tikru laiku. Šią faktinę aplinkybę patvirtino ir VšĮ CPO LT pateiktas Sutarties Priedo Nr. 1 8.7 punkte išdėstytos sąlygos aiškinimas.

Apeliantės argumentus, kad toks sutarties aiškinimas neatitinka tikrųjų šalių ketinimu, taip pat, kad sutarties 8.7 punktas, nustatantis pareigą nuolat stebėti apsaugos vaizdo kamerų perduodamą informaciją, prieštarauja 8.4 punkte nustatytai pareigai vykdyti leidimų rėžimo kontrolę ir faktiškai negalėjo būti įgyvendinamas, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys, kad nors apeliantė ir nurodo, jog šalių susirašinėjimas elektroniniu paštu įrodo, kad pagrindinė apsaugos darbuotojo funkcija buvo pastatų apsauga, transporto išleidimas/įleidimas į teritoriją bei pašalinių asmenų patekimo pro vartus kontrolė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas šalių susirašinėjimas tokių aplinkybių nepatvirtina. Iš byloje pateiktų atsakovės 2025 m. vasario 14 d. ir vasario 18 d. elektroninių laiškų kopijų nustatyta, kad atsakovė informavo ieškovę apie netinkamai vykdomas apsaugos darbuotojų pareigas (apsauga rūko postuose, nepildo žurnalų, „apsauga su tapkėmis žiūri filmus“, „(duomenys neskelbtini) – šiandien šlakbaumai pakelti, vėl atvirų durų dienos“ ir t.t.), akcentavo į ką, vykdant sutartinius įsipareigojimus, reikia atkreipti dėmesį (turi būti padidintas atidumas į objektų patekimą, vartų kontrolę (svečių patekimas tik su atsakingu asmeniu) iškaba ant pagrindinių vartų, nurodant apsaugos posto tel. nr., teritorijos patruliavimas atkreipiant dėmesį į perimetro tvoros pažeidimus, galimus pavojus, kurie sukeltų eismo įvykius, laidų pažeidimus ir kt., patruliavimus atlikti su šviesą atspindinčia liemene. Patruliavimas atliekamas pasirinktinai 4 kartus nakties metu ir 2 kartus dieną. Aktualios informacijos perdavimas atsakingiems asmenims, dėvėti tvarkingą aprangą, šviesą atspindinčias liemenes, apsaugos postuose nerūkyti), tačiau jokios informacijos apie tai, kad apsaugos darbuotojas gali nevykdyti vaizdo kamerų stebėjimo, ar kad ši pareiga šalių susitarimu yra pakeičiama ar jos atsisakoma, šiuose susirašinėjimuose nebuvo. Taip pat, kaip nepagrįstai nurodo apeliantė, minėtuose susirašinėjimuose nėra jokių duomenų apie tai, kad tarp šalių vyko derybos dėl to, kokios apsaugos darbuotojo funkcijos yra pagrindinės, kokios papildomos. Atsakovės pateiktos pastabos dėl netinkamai vykdomos sutarties bei nurodymai, į ką sutarties vykdymo metu turi būti atkreipiamas didesnis dėmesys, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti prilyginami sutarties pakeitimui. Paminėtina, kad vadovaujantis Sutarties 10.4 punktu, visi Pirkimo sutarties pakeitimai turi būti įforminami atskiru rašytiniu šalių susitarimų. Jokių duomenų apie sutarties pakeitimus apeliantė nepateikė. Todėl teisėjų kolegija apeliantės argumentus, kad šalys buvo susitarusios, jog pagrindinė apsaugos darbuotojo funkcija yra leidimų rėžimo kontrolė, todėl ji neturėjo pareigos nuolat stebėti vaizdo kamerų perduodamą informaciją, atmeta kaip deklaratyvius ir prieštaraujančius byloje esantiems įrodymams.

Antra, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės dėstomais argumentais, jog apsaugos darbuotojas neturėjo realios galimybės vykdyti nuolatinio vaizdo kamerų stebėjimo, bei kad ši sutartyje numatyta pareiga prieštaravo kitoms sutarties sąlygoms. Pažymėtina, kad apeliantė, kaip verslo subjektas, teikiantis objektų apsaugos paslaugas, prieš sudarydama ginčo sutartį turėjo įsivertinti, ar yra pajėgi suteikti tinkamos kokybės paslaugas bei ar sugebės užtikrinti, kad sutartiniai įsipareigojimai būtų įgyvendinti tinkamai (kokybiškai). Duomenų, kad apeliantė, prieš sudarydama sutartį, neturėjo objektyvios galimybės įvertinti sutarties sąlygų, jų esmės, byloje nepateikta. Taip pat byloje nebuvo pateikta jokių duomenų apie tai, kad apeliantė kreipėsi į atsakovę dėl apsaugos darbuotojų skaičiaus padidinimo, teikė argumentuotus pasiūlymus dėl apsaugos sistemų gerinimo (pakeitimo), informavo, kad objektyviai negali vykdyti Sutarties 8.7 punkte nustatytos pareigos, nors atsakovė 2025 m. vasario 14 d. ieškovei siųstu elektroniniu laišku ir prašė pateikti rekomendacijas – pastabas, kokių priemonių reikia, kad pagerinti saugos situaciją parkuose (e. b. I t., 187 b. l.). Teiginiai, kad apeliantė ne kartą žodžiu informavo atsakovę apie būtinybę pasirūpinti papildomomis apsaugos darbuotojo paslaugomis, stiprinti vaizdo stebėjimą, nagrinėjamu atveju nepateikiant juos patvirtinančių įrodymų, šiuo atveju nelaikytini tinkamais ir objektyviais įrodymais, galinčiais patvirtinti apeliantės poziciją (CPK 178 straipsnis). Akcentuotina, kad reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, jog teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Sutarties sąlygas bei nepagrįstai pripažino, kad apeliantė, teikdama atsakovei fizinės apsaugos paslaugas, turėjo sutartinę pareigą vykdyti nuolatinę vaizdo kameromis į apsaugos postą perduodamos informacijos stebėseną ir atitinkamai reaguoti į gaunamą vaizdo informaciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas išsamiai ir motyvuotai įvertino Sutarties vykdymo aplinkybes, tinkamai bei vadovaudamasis kasacinio teismo praktika aiškino Sutarties sąlygas, todėl šioje dalyje keisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Dėl apeliantės argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo civilinei atsakomybei atsirasti būtinomis sąlygomis bei netinkamai nustatė tiek už žalos padarymą atsakingus asmenis, tiek žalos dydį, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.256 straipsnio 2 dalį, asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, jog atsakovės patirtą žalą turi pareigą atlyginti ne apeliantė, o dėl nusikaltimo padarymo kalti asmenys, kadangi ikiteisminiame tyrime atsakovė yra pripažinta civiliniu ieškovu. Tik tuo atveju, jei ikiteisminis tyrimas būtų nepradėtas, o pradėtas - nutrauktas nesant įrodymų, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta Baudžiamajame kodekse, atsakovė įgytų teisę į žalos atlyginimą iš ieškovės. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka, atmeta juos kaip teisiškai nepagrįstus.

Pažymėtina, kad civilinis ieškinys ikiteisminio tyrimo metu pareikštas nusikalstamą veiką įvykdžiusiems asmenims, kuriuos siekta nustatyti pradėjus ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminis tyrimas sustabdytas tuo pagrindu, kad atlikus visus galimus proceso veiksmus, padarytos nusikalstamos veikos atskleidimui išnaudojus visas BPK įtvirtintas procesines priemones, išnaudojus visas galimybes nustatyti nusikalstamą veiką padariusius asmenys, tokie asmenys nenustatyti (el. b. I t., 181-183 b. l.). Tuo tarpu nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškinys pareikštas apeliantei, reikalaujant taikyti jai sutartinę civilinę atsakomybę, t. y. šis ieškinys yra ir kitam asmeniui, ir kitu pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad civilinis ieškinys ikiteisminio tyrimo metu ir ieškinys šioje civilinėje byloje pareikšti skirtingiems asmenims ir visiškai skirtingais pagrindais, teisėjų kolegija vertina, jog civilinio ieškinio ikiteisminio tyrimo metu pareiškimas neturi teisinės reikšmės ieškinio pareiškimui šioje civilinėje byloje. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė yra pareiškusi ieškinį ikiteisminio tyrimo metu (kuris sustabdytas nenustačius nusikalstamą veiką padariusių asmenų), nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovė šiuo atveju neturi teisės reikšti ieškinio apeliantei sutartinės atsakomybės taikymo pagrindu.

Dėl apeliantės argumentų, kad teismas nenustatė sutartinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, teisėjų kolegija pažymi, jog tokie apeliantės teiginiai yra nepagrįsti, kadangi iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų nustatyta, kad teismas išsamiai ir motyvuotai įvertino ir nustatė visas civilinės atsakomybės taikymui būtinas sąlygas - neteisėtus veiksmus (sutartinių pareigų nevykdymą), žalos faktą, priežastinį ryšį bei kaltę, kuri šiuo atveju preziumuojama.

Pažymėtina, kad byloje konstatavus, jog apeliantė turėjo pareigą stebėti vaizdo kameras ir atitinkamai reaguoti į perduodamą vaizdą, nėra ginčo dėl to, kad apeliantė šios pareigos tinkamai nevykdė. Liudytojas R. Č., kuris tuo metu turėjo saugoti teritoriją, paaiškino, kad apie įvykį buvo informuotas atsakovės darbuotojo, kur buvo įvykio metu negalėjo tiksliai nurodyti (teigia, kad prižiūrėjo įvažiuojančias transporto priemones). Iš ikiteisminio tyrimo duomenų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pašaliniai asmenys į ieškovės saugomą teritoriją pateko (perlipo per tvorą, t. y. įveikė kliūtį) apie 11 val. 06 min., ir apie 13 val. 10 min. iš jos pasišalino. Apie 14 val. pirmasis įvykį pastebėjo ir pranešė bendruoju pagalbos telefonu troleibuso vairuotojas V. M., kuris, įlipęs į troleibusą, pamatė sudaužytus elektroninių bilietų skaitytuvus ir veidrodį. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad apeliantė nevykdė (netinkamai vykdė) sutartinių įsipareigojimų, t. y. nestebėjo apsaugos kamerų perduodamos informacijos bei atitinkamai nereagavo (Sutarties priedo Nr. 1 8.7 punktas). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovė tinkamai neįgyvendino sutartinės pareigos teikti tinkamos kokybės paslaugas (neteisėtas neveikimas), nepastebėjo pašalinių asmenų saugomoje teritorijoje, kurie joje buvo pakankamai ilgą laiką, net 2 valandas, neveikė sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų atsakovės interesus, nesiėmė visų protingų priemonių užkirsti kelią žalai atsirasti, todėl tinkamai neįvykdė pareigų ir neužtikrino atsakovės objekto apsaugos (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje pateiktų duomenų visuma, taip pat pagrįstai konstatavo, jog atsakovė dėl (duomenys neskelbtini) įvykio patyrė 7 726,09 Eur žalą (šios aplinkybės konstatuotos ikiteisminio tyrimo metu, atsakovės pateikti kalkuliacijos - aktai taip pat patvirtino žalos padarymo faktą), bei kad tarp ieškovės neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos egzistuoja priežastinis ryšys - jeigu ieškovė būtų stebėjusi vaizdo sistemą, kaip tą daryti ją įpareigojo Sutartis (Sutarties priedo Nr. 1 8.7 punktas), ir laiku būtų pastebėjusi pašalinius asmenis, atsakovė būtų patyrusi mažiau žalos arba išvis nepatyrusi. Teisėjų kolegija apeliantės argumentus, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog būtent (duomenys neskelbtini) įvykio metu buvo apgadinti troleibusai valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) bei kokia troleibusų būklė buvo iki įvykio, atmeta kaip nepagrįstus, deklaratyvius bei neatitinkančius objektyvumo ir sąžiningumo kriterijų. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo duomenys patvirtina, jog įvykio metu buvo apgadintas troleibusas „Solaris“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sudaužyti 3 elektroniniai bilietų skaitytuvai ir veidrodis, sugadinti dar septyni troleibusai, tarp jų ir troleibusas valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sudaužyti jų šoniniai stiklai ir stiklinės pertvaros troleibusų viduje. Šias aplinkybes pagrindžia ir ikiteisminio tyrimo metu liudytojo A. B. pateikti parodymai, atsakovės darbuotojo nurodytos aplinkybės, kad po pirmos pamainos troleibusas parke buvo paliktas tvarkingas, byloje pateikti žalos apskaičiavimo dokumentai. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nurodyti tikslūs troleibusų apgadinimai, nesuteikia pakankamo pagrindo abejoti, jog įvykio metu buvo apgadintos atsakovės nurodytos transporto priemonės, kadangi šie duomenys buvo detalizuoti vėliau atliktų apžiūrų metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovė tinkamai įvykdė įrodinėjimo pareigą – pateikė įrodymus tiek apie įvykio metu apgadintą turtą, tiek apie patirtų nuostolių dydį, kurį pagrindė išsamiais apskaičiavimais ir paaiškinimais, o apeliantė, teigdama priešingai, jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Taip pat apeliantė, subjektyviai teigdama, kad atsakovė, remdamasi detalių sąskaitomis, kurios buvo išrašytos iki (duomenys neskelbtini) įvykio, siekia apeliantės sąskaita susigrąžinti dalį anksčiau sumokėtų sąskaitų, nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus motyvus, jog atsižvelgiant į atsakovės teikiamų paslaugų specifiką (viešojo transporto, visuomenės susisiekimo troleibusais užtikrinimą), atsakovės argumentas, kad troleibusams reikalingas detales, medžiagas ji įsigyja iš anksto, jas sandėliuoja, jog esant poreikiui galėtų operatyviai juos pakeisti, laikytinas racionaliu ir pagrįstu. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė neatsižvelgia į pirmosios instancijos teismo motyvų visumą, dėsto sau palankią įvykių versiją dėl žalos dydį pagrindžiančių įrodymų, nepagrįstai interpretuodama juos savo naudai.

Apeliantės argumentus, kad ji gali būti visiškai atleista nuo atsakomybės ar atsakomybė gali būti atitinkamai sumažinta tuo pagrindu, jog pati atsakovė tyčia ar dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti, teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus. Paminėtina, kad pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais (CPK 186 straipsnis), liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-1075/2023 42 punktą). Šiuo atveju, kaip jau minėta, byloje pateiktas 2025 m. vasario 14 d. atsakovės elektroninis laiškas patvirtina, kad būtent atsakovė ragino ieškovę teikti pastabas dėl reikalingų priemonių pagerinti saugos situaciją parkuose, padidinti atidumą į objektų patekimą ir kt. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji Sutartyje nustatyta tvarka (Sutarties 3.1.3, 3.1.4 punktai) kreipėsi į atsakovę dėl vaizdo stebėjimo sistemos gerinimo, papildomų apsaugos darbuotojų skyrimo ir pan. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai neturėjo teisinio pagrindo remtis CK 6.259 straipsnio nuostatomis ir spręsti dėl apeliantės atsakomybės sumažinimo arba atleidimo nuo atsakomybės.

Apibendrinant išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovė leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų buvimo, todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas teisėtu ir pagristu. Teisėjų kolegija pažymi, jog vien tai, kad byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, įrodymus interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą.

Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino atsakovės įskaitymą teisėtu, kadangi atsakovės reikalavimas nebuvo akivaizdžiai vykdytinas, aiškiai apibrėžtas ir pagrįstas objektyviais duomenimis.

Teisėjų kolegija ir su šiais argumentais nesutinka bei sprendžia, kad nustačius visas apeliantės civilinės atsakomybės taikymo sąlygas (neteisėtą neveikimą, žalą bei priežastinį ryšį tarp kilusios žalos ir ieškovės veiksmų), pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovės įskaitymas buvo aiškiai apibrėžtas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (ikiteisminio tyrimo medžiaga, žalos apskaičiavimą pagrindžiančiais rašytiniais įrodymais, šalių ir liudytojų paaiškinimais). Taip pat ieškovės argumentai, kad ji niekada nesutiko su vienašaliu įskaitymu, reikalavimas nebuvo akivaizdžiai vykdytinas ir tuo pagrindu negalėjo būti įskaitomas, neatitinka kasacinio teismo suformuotos praktikos. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, jog kai atsakovas teisme pareiškia, kad prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis yra teisėtas. Kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymą; tuo atveju, jeigu įskaitymas pripažįstamas neteisėtu, pripažįstama nepasibaigusia ir įskaityta prievolė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009, kt.). Nors įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009; kt.). Reikalavimas dėl įskaitymo neteisėtumo gali būti pareikštas ir nagrinėjamas kartu su reikalavimu dėl prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2009). Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ta aplinkybė, jog ieškovė, remdamasi subjektyviais argumentais, nesutiko su atsakovės atliktu įskaitymu, savaime nesudarė pagrindo pripažinti įskaitymą neteisėtu ar spręsti, kad toks reikalavimas nebuvo akivaizdžiai vykdytinas.

Apeliantė jokių argumentų dėl atsakovės paskirtos 150 Eur baudos pagrįstumo apeliaciniame skunde nenurodė, todėl teisėjų kolegija, nustačiusi, kad apeliantė netinkamai vykdė sutartyje savo sutartinius įsipareigojimus, plačiau šiuo klausimu nepasisako ir sprendžia, jog 150 Eur bauda apeliantei buvo paskirta pagrįstai (Sutarties 7.6 punktas).

Vadovaujantis nurodytu, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos, todėl ieškovės reikalavimus pripažinti negaliojančiais 2025 m. liepos 11 d. atliktą 5845,75 Eur įskaitymą pagal 2025 m. birželio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), 2025 m. liepos 10 d. PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) ir atsakovės paskirtą 150 Eur baudą, priteisti 5845,75 Eur skolą ir 116,92 Eur netesybas, atmetė pagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismas anksčiau nurodytais motyvais atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl dėl jų nepasisakoma. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai aiškino bei taikė procesines bei materialines teisės normas, reglamentuojančias sutartinės civilinės atsakomybės taikymą, priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015-03-20).

Nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidos, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Atsakovė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jos atsakovei nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 98 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.