Šiaulių apygardos teismo nutartis

Administracinė nusižengimo byla Nr. eAN2-2-616/2026 Teisminio proceso Nr. 4-70-3-00252-2024-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 17.11.3; 21.11.10 (S)

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ernesta Montvidienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal nukentėjusiojo L. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. birželio 17 d. nutarimo, kuriuo administracinėn atsakomybėn patraukto P. G. skundas tenkintas, panaikintas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2024 m. spalio 4 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-10256-2024 (ROIK: 24252765961) ir administracinio nusižengimo teisena P. G. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 3 dalį nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

P. G. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2024 m. spalio 4 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-10256-2024 (ROIK: 24252765961) nubaustas pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta bauda 60 Eur už tai, kad jis 2024 m. rugpjūčio 16 d. 17.48 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę automobilį „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, pastebėjęs iš dešinės pusės atbėgantį šunį, staiga pasuko vairą į kairę pusę ir nepastebėjo jį lenkiančio automobilio „BMW“, kuriam, keisdamas važiavimo kryptį, sudarė kliūtį ir į jį atsitrenkė, įvykio metu apgadinti abu automobiliai. Tokiais veiksmais P. G. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 9, 109 (proceso metu institucijos atstovas prašė pakeisti šį punktą į 101 punktą), 127 punktus.

Nesutikdamas su institucijos priimtu nutarimu, administracinėn atsakomybėn patrauktas P. G. jį apskundė pirmosios instancijos teismui ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gegužės nutarimu administracinėn atsakomybėn patraukto P. G. skundas tenkintas, panaikintas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2024 m. spalio 4 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-10256-2024 (ROIK: 24252765961) ir administracinio nusižengimo teisena P. G. atžvilgiu pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį nutraukta. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, sprendė, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, galinčių neabejotinai patvirtinti P. G. kaltę padarius jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą, taip pat nebuvo nustatytos visos įvykio aplinkybės ir pašalinti visi prieštaravimai, todėl pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad 2024 m. spalio 4 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-10256-2024, kuriuo P. G. nubaustas pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį, naikintinas ir administracinio nusižengimo teisena nutrauktina.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vadovaujantis ANK 652 straipsnio 1 dalimi, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tuo atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą. Pažymėtina ir tai, kad pagal ANK 569 straipsnio 4 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą patikrinęs administracinio nusižengimo bylą įrodymų vertinimo bei teisės taikymo aspektu, sutinka pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų nepakankamumo P. G. kaltei pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį pagrįsti. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, remiantis vien tik apeliaciniame skunde pateiktais samprotavimais apie vertinamo įvykio faktines aplinkybes, teisinio pagrindo nėra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas įstatymo reikalavimų, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, o atmesdamas skundą subjektas gali tiesiog pritarti žemesnio subjekto priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, peticijos Nr. 16034/90; 2011 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Česnulevičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41922/06, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A261-3555/2011, Nr. N662-1252/2012 ir kt.). Atsižvelgdamas į tai, kad administracinio nusižengimo bylos aplinkybės buvo išsamiai išanalizuotos skundžiamame pirmosios instancijos teismo nutarime, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarimo argumentams, jų nebekartoja ir pasisako tik dėl esminių aplinkybių, nulėmusių administracinio nusižengimo teisenos nutraukimą P. G. atžvilgiu.

Minėta, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2024 m. spalio 4 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-10256-2024 (ROIK: 24252765961) P. G. nubaustas pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis, vairuodamas transporto priemonę automobilį „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, pastebėjęs iš dešinės pusės atbėgantį šunį, staiga pasuko vairą į kairę pusę ir nepastebėjo jį lenkiančio automobilio „BMW“, kuriam, keisdamas važiavimo kryptį, sudarė kliūtį ir į jį atsitrenkė, įvykio metu apgadinti abu automobiliai. Tačiau apeliacinės instancijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį institucijos 2024 m. spalio 4 d. nutarimą panaikino, kadangi nesurinkta nėra surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog būtent P. G. veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir turėjo priežastinį ryšį su nagrinėjamo eismo įvykio kilimu.

Pažymima, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai ar bylą nagrinėjantis teismas nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-5-489/2019, 8 punktas). Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, ANK 566 straipsnio 1 dalyje bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Administracinių nusižengimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi administracinio nusižengimo protokolą, o visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-3-1073/2019, 17 punktas).

ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už reikalavimo duoti kelią pradedant važiuoti, įvažiuojant į kelią, persirikiuojant ir kitaip keičiant važiavimo kryptį nevykdymą, įvažiavimą į priešpriešinio eismo juostą pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus, apsisukimą geležinkelio pervažose, vietose, kur kelio matomumas bent viena kryptimi mažesnis kaip 100 metrų, draudimo vairuotojams, transporto priemonei dalyvaujant viešajame eisme (išskyrus atvejus, kai transporto priemonė stovi), naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis, išskyrus mobiliojo ryšio priemonių valdymą naudojant laisvų rankų įrangą, kai mobiliojo ryšio priemonė pritvirtinta specialiame laikiklyje, ar naudojant transporto priemonės įrangą nesilaikymą.

ANK 417 straipsnyje nurodytos normos yra blanketinės. Institucijos nutarime nurodyta, jog nagrinėjamu atveju P. G. pažeidė KET 9, 109, 127 punktų reikalavimus. Proceso metu institucijos atstovas prašė 109 punktą pakeisti 101 punktu, liudytoja apklausta administracinio nusižengimo protokolą surašiusi pareigūnė I. Z. taip pat patvirtino, kad KET 109 punktas buvo inkriminuotas per klaidą (1 t., b. l. 83-87), todėl apeliacinės instancijos teismas šio punkto nevertina. KET 9 punkte numatyta, jog eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 101 punktas nustato, kad prieš pradėdamas važiuoti, persirikiuodamas ar kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. KET 127 punkte numatyta, jog vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2024 m. rugpjūčio 16 d. 17.48 val., (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintos dvi transporto priemonės – automobilis „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir „Volkswagen Golf“), vairuojamas P. G. ir automobilis „BMW 320D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir „BMW 320D“), vairuojamas L. B.. Kelio atkarpoje, kurioje įvyko eismo įvykis, yra kelio ženklas „Lenkti draudžiama“ bei greitį ribojantis kelio ženklas „70“. Byloje esantys įrodymai (liudytojomis paklaustų pareigūnių I. Z., Ž. Ž. parodymai bei jų tarnybiniai pranešimai (1 t., b. l. 83-87; 2 t., b. l. 44-46, 75-76) patvirtina, kad tiek surašant administracinio nusižengimo protokolą, tiek priimant institucijos nutarimą, nebuvo atsižvelgta į tai, jog eismo įvykis įvyko kelio ženklo „lenkti draudžiama“ galiojimo zonoje.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad įvykio vietos apžiūros protokolo nėra. 2024 m. rugpjūčio 16 d. įvykio vietos apžiūros metu buvo sudaryta eismo įvykio vietos schema, kurioje užfiksuotos transporto priemonių padėtys po eismo įvykio – automobilis „BMW 320D“ sustojo už kelio važiuojamosios dalies ribų, kairiajame kelkraštyje (transporto priemonių važiavimo kryptimi), o automobilis „Volkswagen Golf“ po transporto priemonių susidūrimo nuvažiavo nuo kelio važiuojamosios dalies ir sustojo ant kelio sankasos, kairėje pusėje, bei užfiksuota preliminari susidūrimo vieta pagal įvykio vietoje buvusių asmenų paaiškinimus (2 t., b. l. 77-80). Registro objekto EĮIS ROIK 07-24-962055 lape „Papildomi duomenys apie eismo įvykį“ nurodytos tokios sugadintos automobilių dalys: automobiliui „BMW 320D“ – priekinis bamperis, priekinis dešinės pusės ratas, priekinis dešinės pusės sparnas, priekinis dešinės pusės žibintas; automobiliui „Volkswagen Golf“ – priekinis bamperis, priekinis dešinės pusės ratas, užpakalinis kairės pusės ratas, užpakalinis bamperis, užpakalinis kairės pusės žibintas (2 t., b. l. 66-67). Minėti apgadinimai matyti ir po eismo įvykio užfiksuotose nuotraukose (1 t., b. l. 43, 59, 63-64, 126-127, 2 t., b. l. 124, 141, 144-146, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Eismo įvykio vietos schemoje nėra užfiksuota transporto priemonių ratų pėdsakų (stabdymo, slydimo) bei pėdsakų, kurie apibūdintų automobilių judėjimą nuo transporto priemonių susidūrimo vietos iki po eismo įvykio užfiksuotos padėties, taip pat eismo įvykio vietoje nefiksuotos išsibarsčiusios šukės bei nuolaužos, nors iš eismo įvykio vietoje darytose nuotraukose bei iš policijos pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašų (1 t., b. l. 70-71) matyti, kad tokių pėdsakų iškart po eismo įvykio buvo. Tokias aplinkybes patvirtino ir byloje apklausti į įvykio vietą atvykę pareigūnai Ž. Ž. bei Ž. D. (1 t., b. l. 83-87). Taigi, iš nurodytų policijos pareigūnų eismo įvykio vietoje užfiksuotų duomenų ekspertinio tyrimo metu nebuvo galima nustatyti, kur įvyko transporto priemonių susidūrimas, nustatyti jų greičių susidūrimo metu, atkurti transporto priemonių suartėjimo mechanizmo iki susidūrimo momento ir jų išsidėstymo kelyje. Pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė K. N. patvirtino, kad, net ir įvertinus papildomą medžiagą, kurią pirmosios instancijos teismas jai pateikė (L. B. teismui pateiktą vaizdo įrašą, jo gynėjo pateiktas nuotraukas, P. G. gynėjos pateiktas nuotraukas iš įvykio vietos), išvada lieka tokia pati, nes iš tyrimui pateiktoje medžiagoje esančių duomenų negalima nustatyti transporto priemonių susidūrimo mechanizmo, tai, kurioje vietoje įvyko eismo įvykis bei atkurti transporto priemonių suartėjimo mechanizmo (3 t., b. l. 139-152).

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2025 m. balandžio 22 d. ekspertizės akto Nr. 11Š-210(24) aprašomojoje dalyje užfiksuota, kad transporto priemonių sugadinimai rodo, kad automobilis „BMW 320D“ (vairuojamas L. B.) dešiniojo šono priekine dalimi atsitrenkė į P. G. vairuojamo automobilio „Volkswagen Golf“ kairės pusės galinę dalį. Susidūrimo pradžios momentu tarp automobilio „BMW 320D“ ir dešiniojo šono ir automobilio „Volkswagen Golf“ kairiojo šono plokštumų buvo smailus kampas, atviras link transporto priemonių galinių dalių (3 t., b. l. 79-84). Tačiau tiek iš ekspertizės akto Nr. 11Š-210(24), tiek iš ekspertės K. N. parodymų matyti, kad ekspertizės akto išvados nepatvirtina P. G. kaltinime nurodytų aplinkybių, kad jis nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, nepasirinko saugaus važiavimo greičio ir, pastebėjęs iš dešinės pusės atbėgantį šunį, staiga pasuko vairą į kairę pusę ir nepastebėjo jį lenkiančio automobilio „BMW“, kuriam, keisdamas važiavimo kryptį, sudarė kliūtį ir į jį atsitrenkė.

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2025 m. balandžio 22 d. ekspertizės akte Nr. 11Š-210(24) duota sąlyginė išvada administracinėn atsakomybėn patraukto P. G. atžvilgiu: jeigu automobilio „Volkswagen Golf“ vairuotojo P. G. nurodytoje situacijoje kelyje atsirado kliūtis – šuo, kuris būdamas kelyje, sudarė kliūtį, tai jo veiksmai – iškilus grėsmei eismo saugumui, nestabdė vairuojamo automobilio savo važiavimo krypties eismo juostoje, o nusuko į kairę pusę ir susidūrė su kairiau juo važiavusiu automobiliu „BMW 320D“, – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Tikrinant tokias išvadas, kai eksperto (specialisto) atsakymas į pateiktą klausimą yra siejamas su viena ar keliomis sąlygomis, teismas aplinkybes, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, turi patikimai patvirtinti arba paneigti.

Aplinkybę, kad kelio atkarpoje, kurioje įvyko eismo įvykis, lakstė didelis šuo, kurį matė administracinėn atsakomybėn patrauktas P. G., patvirtina byloje esantis pareigūnų „Body“ kameros vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad pareigūnai bendravo su asmenimis, esančiais prie ežero, šalia eismo įvykio ir jie patvirtino, kas prieš pat eismo įvykį jie matė šalia kelio bėgantį didelį šunį (1 t., b. l. 70-71), taip pat liudytojo L. B. paaiškinimai, kad aptariamu laiku ir vietoje, jam automobiliu „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojant iš paskos automobilių „Volkswagen Golf“ ir „BMW 320D“, po eismo įvykio, pamatė prabėgantį šunį, kuris buvo jo važiavimo krypties eismo juostoje ir perbėgo į priešingą kelio pusę (1 t., b. l. 134-137). Visgi, įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad minėtas šuo eismo įvykio metu buvo kelio važiuojamojoje dalyje ir taip sukėlė grėsmę eismo saugumui – sudarė P. G. vairuojamam automobiliui „Volkswagen Golf“ kliūtį kelyje, byloje nėra.

Byloje taip pat nėra įrodymų, neginčijamai pagrindžiančių tiek sąlyginės išvados sąlygą, tiek nukentėjusiojo L. B. keliamą versiją, kad automobilio „Volkswagen Golf“ vairuotojas – administracinėn atsakomybėn patrauktas P. G. savo automobilį vairavo neadekvačiai, blaškėsi kelyje, pavojingai manevravo, eismo įvykio metu keitė važiavimo kryptį, nusukdamas vairą į kairę pusę ir dėl to susidūrė su kairiau juo važiavusiu automobiliu „BMW 320D“.

P. G. viso proceso metu savo kaltę neigė, tvirtindamas, kad jis važiavo laikydamasis Kelių eismo taisyklių, įvažiavęs į kelio atkarpą, kurioje galiojo kelio ženklas „lenkti draudžiama“ ir greitį ribojantis ženklas „70“, sumažino greitį. Važiuodamas, jam iš dešinės pusės, jo važiavimo kryptimi, pamatė atbėgantį didelį šunį. Teigė, kad šuo įtakos jo vairavimui neturėjo, dėl šuns jis važiavimo krypties nekeitė ir automobilio vairo nesuko. Kai pamatė, kad tas šuo atsilieka, pajuto du smūgius, jo automobilis tapo nevaldomas ir buvo nublokštas į priešingos eismo krypties pusės griovį. Kai L. B. atsitrenkė į jo automobilį, šis nebuvo pasuktas į kairę pusę. Patvirtino, jog įvykio metu atbuline eiga nevažiavo, važiavimo krypties nekeitė ir į priešpriešinę eismo juostą išvažiavęs nebuvo. 2026 m. birželio 3 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, peržiūrėjus vaizdo įrašą, P. G. paaiškino, kodėl įvykio vietoje jo duoti paaiškinimai skiriasi nuo teismo jo nurodytų aplinkybių. P. G. teigė, kad įvykio vietoje pareigūnams pasakė, jog į jo automobilį atsitrenkė šuo dėl to, kad buvo du smūgiai, pagalvojo, kad atsitrenkė į dešinę pusę šuo, nes nieko nematė aplink, tai yra, nematė, kad jį lenkė kitas automobilis, o tai suprato tik tada, kai tas asmuo priėjo ir prisipažino. Jis vairo kairiau tikrai nesuktelėjo. Dabar geriau atsimena įvykio aplinkybes nei anksčiau (1 t., b. l. 106-112; 3 t., b. l. 178-180; 4 t., b. l. 124-127, 149-152).

Apeliacinio skundo teiginys, jog P. G. pirminiai paaiškinimai ir parodymai teisme skiriasi, todėl vertėtų remtis pirminiais paaiškinimais, yra teisiškai nepagrįstas ir prieštarauja įrodymų vertinimo bei nekaltumo prezumpcijos principams, nes būtent teismo posėdžio metu išsamiai tiriami ir vertinami įrodymai. Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o ne pavieniais ar pirminiais parodymais, kas reiškia, kad teismas turi teisę ir pareigą vertinti visus parodymus kontekste, atsižvelgdamas į jų nuoseklumą, logiškumą bei duodančio asmens parodymų patikimumą. Taip pat skundo teiginys, kad pirminiai parodymai turėtų būti laikomi patikimesniais, yra subjektyvus ir nepagrįstas, nes nei ANK, nei teismų praktika nesuteikia pirminiams parodymams išankstinės teisinės galios.

Sprendžiant įrodymų pakankamumo P. G. kaltei pagrįsti klausimą, būtina įvertinti nukentėjusiojo L. B. proceso metu duotų parodymus. 2024 m. rugpjūčio 16 d., iškart po eismo įvykio, paaiškinime jis nurodė, kad lenkė „Volkswagen Golf“ automobilį per kairę pusę, jokio šuns ar kliūties kelyje nematė (2 t., b. l. 74). Taip pat, tą pačią dieną, bendraudamas su policijos pareigūne, nurodė, kad lenkė automobilį, kai šis, be posūkio signalo, pasuko automobilį į kairę pusę ir atsitrenkė į jo automobilį. Iš byloje esančių vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuoti policijos pareigūnų „Body“ kamerų įrašai, matyti, jog L. B. policijos pareigūnams nurodo, jog lenkė automobilį, važiavo antra eismo juosta (t. y. priešinga eismo juosta, nei kad jis važiavo) (2 t., b. l. 82). 2024 m. rugsėjo 30 d. rašytame el. laiške policijai, L. B. nurodė, jog avarijos kaltininkas, t. y. „Volkswagen Golf“ automobilio vairuotojas, vairavo neadekvačiai, blaškėsi vairuojamu automobiliu kelyje, pavojingai manevravo (po įvykio teigė, kad matė šunį važiuojamojoje dalyje), jokio šuns kelyje nebuvo. Siekdamas išvengti autoįvykio ir susidūrimo, automobilį stabdė ir bandė apvažiuoti, kad išvengti susidūrimo. Važiavo dešine kelio puse, o kairėje eismo juostoje atsidūrė dėl kito vairuotojo kaltės, stengdamasis išvengti pavojingos avarijos (1 t., b. l. 60). Apklausiamas 2025 m. kovo 4 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu L. B. nurodė, jog „Volkswagen Golf“ automobilis mėtėsi į dešinę, į kairę. Pareiškėjo automobilis pradėjo elgtis be logikos, išvažiavo į priešingą eismo pusę, į kairę. Jis automatiškai stabdė, po to „Volkswagen Golf“ automobilis metėsi į dešinį kelkraštį. Vengdamas susidūrimo bandė apvažiuoti, išvažiavo į priešingą kelio pusę. „Volkswagen Golf“ automobilis pasuko į priešingą eismo juostą, jis dar nebuvo priešingoje kelio pusėje, stengėsi išvengti susidūrimo ir įvyko avarija. Jo automobilio vienas ratas galėjo būti priešingoje kelio pusėje, pilnai nebuvo išvažiavęs į kitą kelio pusę. Jo automobilis, galbūt galėjo būti apžergęs ašinę liniją. Automobiliai greičiausiai kontaktavo priešingoje eismo juostoje. Jis pareiškėjo automobilio nelenkė, stengėsi išvengti susidūrimo. Stengėsi lenkdamas išvengti susidūrimo, apvažiuoti kliūtį iš dešinės (1 t., b. l. 106-112). Apklausiamas 2025 m. lapkričio 13 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu L. B. nurodė, kad tuo metu, kai P. G. vairuojamas automobilis „Volkswagen Golf“ pradėjo blaškytis po kelią, nematė jokio šuns, jis matė neadekvatų vairuotojo elgesį. Tuo momentu „pasidavė į kairę“, nedarė lenkimo iš anksti, pažeisdamas ženklą. Jo automobilis, kai atsitrenkė į P. G. automobilio galą, buvo priešingoje eismo pusėje, bet, gal ratas buvo ant juostos, bet pats automobilis visu savo profiliu buvo priešingoje eismo pusėje. Smūgio metu P. G. automobilis buvo priešingoje eismo pusėje. Stabdė ir vienu metu „metėsi“ į priešingą eismo pusę, stengdamasis išvengti autoįvykio (3 t., b. l. 106-116).

Vertinant nukentėjusiojo L. B. parodymų patikimumą, pastebėtina, jog jis prieštaringai aiškina automobilių susidūrimo aplinkybes, kurios apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra esminės šioje byloje. Nukentėjusysis L. B. skirtingai nurodo, kurioje vietoje buvo jo automobilis „BMW 320D“, kai įvyko susidūrimas: jo automobilis nebuvo išvažiavęs į priešingą kelio pusę; galbūt galėjo tik vienas ratas būti priešingoje kelio pusėje; gal ir galėjo būti kitoje juostoje; galbūt galėjo būti apžergęs ašinę liniją; gal ratas buvo ant juostos, bet pats automobilis visu savo profiliu buvo priešingoje eismo pusėje. Taip pat, aiškindamas įvykio aplinkybes, vienu atveju nukentėjusysis L. B. nurodo, kad jis lenkė administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – P. G. automobilį „Volkswagen Golf“, kitu atveju – jog norėjo tik apvažiuoti P. G. automobilį.

Pastebėtina ir tai, kad liudytojo L. B. nurodytos aplinkybės prieštarauja L. B. nurodytoms aplinkybėms, jog „Volkswagen Golf“ automobilio vairuotojas P. G. mėtėsi po kelią, o L. B. tik bandė jį apvažiuoti, bei tai, jog L. B. automobiliu „BMW 320D“ nebuvo išvažiavęs į priešingą eismo juostą. Tai yra, iš L. B. rašyto pasiaiškinimo matyti, kad jis nurodė, jog „BMW 320D“ automobilis labai staigiai metėsi į kairę (į priešpriešinę eismo juostą) pusę ir bandė „apsilenkti“ staigiai stabdyti pradėjusį „Volkswagen Golf“ automobilį (1 b. l. 119), o apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas taip pat patvirtino, jog susidūrimas vyko priešingoje eismo juostoje, nes „BMW 320D“ automobilis lenkė „Volkswagen Golf“ automobilį. Patvirtino, kad „BMW 320D“ automobilis buvo pilnai išvažiavęs į priešingą eismo juostą, visais keturiais ratais (1 t., b. l. 134-137). Todėl akivaizdu, kad remtis nukentėjusiojo L. B. parodymais, sprendžiant administracinėn atsakomybėn patraukto P. G. kaltės klausimą, negalima.

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2025 m. balandžio 22 d. ekspertizės akte Nr. 11Š-210(24) taip konstatuota, kad iš tyrimui pateiktoje medžiagoje esančių duomenų, techniniu požiūriu, negalima įvertinti, ar automobilis „BMW 320D“ (vairuojamas L. B.) vykdė lenkimo manevrą ir, ar atliekamas lenkimo manevras turėjo įtakos eismo įvykio kilimui. Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tuo atveju, jei automobilis „BMW 320D“, pažeisdamas kelio ženklą Nr. 325 „Lenkti draudžiama“, lenkė automobilį „Volkswagen Golf“ iš kairės pusės, pastarojo automobilio vairuotojas P. G. negalėjo ir neprivalėjo tikėtis, kad už jo važiuojantis automobilis „BMW 320D“ pažeis KET reikalavimus bei jį lenks, taigi, neturėjo pagrindo duoti galimybę jo automobilį lenkti. Tuo tarpu, jei lenkimo manevro nebuvo ir transporto priemonių susidūrimas įvyko toje pačioje eismo juostoje, tai būtent automobilio „BMW 320D” vairuotojas L. B., važiuodamas iš paskos automobilio „Volkswagen Golf“, buvo atsakingas už saugaus greičio ir saugaus atstumo nuo automobilio „Volkswagen Golf“ laikymąsi. Dėl šių aplinkybių taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad būtent automobilio „Volkswagen Golf“ vairuotojo – administracinėn atsakomybėn patraukto P. G. veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini bei turėjo priežastinį ryšį su nagrinėjamo eismo įvykio kilimu.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nutarimu pagrįstai nutraukė administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P. G. atžvilgiu administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį, kadangi visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti šį nutarimą nukentėjusiojo L. B. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. birželio 17 d. nutarimą palikti nepakeistą ir nukentėjusiojo L. B. apeliacinio skundo netenkinti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.