Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Aleksandro Rusako, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „L“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-123-835/2026 pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „L“ patikslintą ieškinį atsakovams ATS1, ATS3 , mažajai bendrijai „B“ ir mažajai bendrijai „G“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana instituto taikymo sąlygas, o taip pat ir nepakankamai bei netinkamai motyvavo priimtą sprendimą. Sprendime nurodytos teismo išvados nėra pagrįstos visapusišku byloje esančių įrodymų vertinimu, sprendime nepaaiškinta/nemotyvuota, kuo remiantis atmesti ieškovės argumentai, ir kodėl vieniems įrodymams suteikta didesnė reikšmė nei kitiems. Teismas sąlygą, jog sandorių pripažinimui negaliojančiais pagal CK 6.66 straipsnį būtina visų CK įtvirtintų sąlygų visuma, taikė formaliai, neatsižvelgė į kasacinio teismo suformuotą praktiką bei faktinių aplinkybių visumą. Dėl šios priežasties padarė nepagrįstas išvadas, jog ginčo sandoriai nepažeidė kreditorių teisių, buvo sudaryti rinkos sąlygomis ir nesant šalių nesąžiningumo.

Pažymėjo, kad teismas, selektyviai vertindamas tik atsakovų deklaratyvius teiginius dėl automobilio Audi A3 nusidėvėjimo, nepagrįstai suteikė jiems didesnę įrodomąją galią, nors šie teiginiai nebuvo pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Ieškovė automobilio Audi A3 rinkos kainą nustatė ir įrodinėjo pagal kainas, kurios yra nurodytos internetinėje svetainėje www.autoplius.lt, o taip pat į bylą pateikė platformos „carVertical“ ataskaitą (toliau – ir Ataskaita), kurioje nurodoma, jog automobilio Audi A3 aukščiausia rinkos kaina yra 2 729 Eur. Ieškovė, atsižvelgdama į skelbimuose esančią informaciją, nustatė preliminarią automobilio Audi A3 rinkos kainą ir ieškinyje nurodė, kad 2004 m. automobilio Audi A3 kaina siekia ir 3 900 Eur. Pažymi, jog 2025 m. sausio 31 d. įsigaliojusių tarptautinių vertinimo standartų (toliau – ir TVS) 20.01 punktas nurodo, kad rinkos požiūriu vertė nustatoma lyginant vertinamą turtą ir (arba) įsipareigojimą su tapačiu ar lygintinu (tai yra panašiu) turtu ir (arba) įsipareigojimu, kurio kaina yra žinoma. Nurodo, kad vien aplinkybė, jog minėtame internetiniame puslapyje nurodomi automobiliai, jų techninės specifikacijos ir pan., nėra tapatūs automobiliui Audi A3, nepaneigia šių duomenų reikšmės nustatant rinkos vertę. Vertina, kad ieškovės pasirinktas automobilio Audi A3 rinkos kainos nustatymo būdas, grindžiamas viešai prieinamais skelbimų duomenimis, yra pagrįstas, atitinka įprastą vertinimo praktiką ir teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad tiek viešai prieinamų skelbimų duomenys, tiek platformos „carVertical“ Ataskaita nuosekliai patvirtina, jog automobilio Audi A3 rinkos vertė automobilio sutarties sudarymo metu buvo reikšmingai didesnė nei atsakovės sumokėta kaina. Atsakovai nepateikė jokių duomenų, kurie leistų pagrįsti tokį esminį kainos skirtumą ar įrodyti, kad automobilis Audi A3 dėl savo būklės buvo vertas iš esmės mažiau nei analogiški rinkoje esantys objektai.

Teigia, kad teismas nepagrįstai sprendime nurodė, jog ieškovė nenuginčijo ieškovės apskaitoje nurodomo transporto priemonės nusidėvėjimo, ir sprendė, kad automobilio Audi A3 kaina, nurodyta automobilio sutartyje, yra tinkama. Pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų atsakovo argumentus apie automobilio nusidėvėjimą. Iš ieškovės pateiktos „carVertical“ ataskaitos matyti, kad pagal odometro įrašus Audi A3 per 2 metus nuvažiavo 31993 km arba po 1333 km per mėnesį, arba 44 km per dieną. Vertina, kad tai nėra intensyvus automobilio naudojimas. Tą patvirtina ir automobilio nuvažiuoto atstumo grafikas, kuris yra nuosekliai ir lėtai kylantis ir nerodantis jokio automobilio naudojimo suintensyvėjimo 2022-2024 metais.

Nurodo, kad atsakovų argumentai, jog sudarant automobilio sutartį automobilio Audi A3 rida buvo 365 868 km, yra neteisingi, nes tokia rida buvo ne pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną – 2023 m. rugpjūčio 2 d. (sutartyje rida neįrašyta), bet techninės apžiūros atlikimo metu 2024 m. sausio mėnesį, daro išvadą, kad sutarties sudarymo dieną automobilio rida galėjo būti 6600-8000 km mažesnė. Atsakovai nepateikė jokių objektyvių duomenų, nei ekspertinių vertinimų, nei techninės apžiūros dokumentų, nei autoserviso išvadų, kurie pagrįstų, kad automobilis Audi A3 dėl nurodytos ridos buvo iš esmės nusidėvėjęs ar turėjo reikšmingų trūkumų. Teismas sprendime neanalizavo nurodyto priskaičiuoto automobilio Audi A3 nusidėvėjimo ir jo nevertino. Pažymi, kad nors nesutinka su atsakovų teiginiais dėl esą reikšmingo automobilio Audi A3 nusidėvėjimo, apskaitoje nurodyta 75,86 Eur nusidėvėjimo suma, atsižvelgiant į jos dydį, galėtų būti laikoma objektyviai pagrįsta kaip nedidelis nusidėvėjimas. Nurodyta automobilio Sutartyje kaina neatitinkanti rinkos kainų.

Pažymi, kad atsakovai, sudarydami automobilio sutartį, nenurodė jokių automobilio Audi A3 trūkumų ar ridos, nors tai yra imperatyvūs teisės aktų reikalavimai, todėl laiko, jog automobilio sutarties sudarymo metu jokių trūkumų nebuvo. Esant tokioms aplinkybėms, teismo išvada, kad automobilis buvo nusidėvėjęs, yra nepagrįsta, kadangi ji nėra paremta nei automobilio sutarties turiniu, nei kitais byloje esančiais duomenimis, o grindžiama vien atsakovų deklaratyviais paaiškinimais. Vertina, kad ieškovė tinkamai įrodė automobilio Audi A3 rinkos kainą, kuri buvo nustatyta vadovaujantis teisės aktais, skelbimais ir Ataskaita, paneigė atsakovų deklaratyvius teiginius dėl automobilio Audi A3 nusidėvėjimo ir pagrindė, jog konkrečiu atveju automobilis Audi A3 buvo parduotas gerokai žemesne nei rinkos kaina.

Mano, kad teismo išvada, jog keturratis buvo naudotas būtent ieškovės veikloje apie ketverius metus, nepagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų faktinį šios transporto priemonės naudojimą ieškovės vykdomoje ūkinėje veikloje. Nurodo, kad vien aplinkybė, jog keturratį įsigijo ieškovė, savaime nereiškia, kad keturratis buvo naudojamas jos veikloje, tuo labiau, kad ieškovės pagrindinė veikla – prekyba biokuru, o keturratis nėra įrengimas, gaminantis, kraunantis ar transportuojantis biokurą.

Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus ir argumentus dėl keturračio gedimų, jų nustatymo bei keturračio nusidėvėjimo. Keturračio sutartyje nėra nurodyta jokių transporto priemonės trūkumų, nors tokia informacija privalo būti aiškiai deklaruojama sandorio sudarymo metu ir detaliai nurodoma pačioje sutartyje. Todėl daro išvadą, kad keturračio sutarties sudarymo metu jokie reikšmingi defektai nebuvo nustatyti ir deklaruoti. Be to, atsakovai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad iki keturračio sutarties sudarymo iš tiesų egzistavo PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti gedimai – nėra pateikta nei ekspertinių išvadų, nei autoserviso aktų ar kitų duomenų, kurie leistų pagrįstai konstatuoti tokių defektų buvimą. Pažymi, kad UAB „JA service“ 2023 m. spalio 16 d. defektacijos aktas ir komercinis pasiūlymas buvo sudaryti praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po keturračio sutarties sudarymo – 2023 m. rugpjūčio 7 d., todėl šie dokumentai negali būti laikomi patikimais įrodymais, atspindinčiais keturračio techninę būklę keturračio sutarties sudarymo metu ir turi būti vertinami kritiškai. Teigia, kad teismas sprendime iš esmės rėmėsi atsakovų deklaratyviais paaiškinimais, paties atsakovo PVM sąskaitoje faktūroje formaliai įrašytais gedimais bei vėlesnio laikotarpio dokumentais nesant objektyvių duomenų apie prastą keturračio būklę keturračio sutarties sudarymo metu, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos. Daro išvadą, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog keturračio sutarties sudarymo metu keturratis turėjo tokių defektų, kurie galėjo lemti jo vertės sumažėjimą, todėl teismo išvada dėl keturračio nusidėvėjimo ir tariamų gedimų yra nepagrįsta. Nesant įrodytų aplinkybių, pagrindžiančių keturračio vertės sumažėjimą dėl jo techninių trūkumų, nėra jokio objektyvaus pagrindo laikyti, kad ginčo sandorio kaina atitiko realią rinkos vertę, o tai reiškia, jog tokie teismo argumentai nepaneigia pozicijos dėl turto perleidimo už akivaizdžiai mažesnę nei rinkos kainą ir dėl to pažeistų kreditorių interesų.

Pažymi, kad teismas, sprendime spręsdamas dėl kreditorių pažeidimo, nurodė, jog ieškovė įrodinėja, kad sandorių metu ieškovės finansinė padėtis buvo itin prasta, ji nevykdė veiklos, negalėjo sumokėti kreditoriams, atsakovams tai buvo žinoma, o šią aplinkybę grindė dviem aspektais: 2023 m. liepos mėnesį ieškovės siųstais pranešimais kreditoriams, 2023 m. rugpjūčio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaita, 2023 m. rugpjūčio 31 d. balansu bei 2023 m. rugsėjo 27 d. priimtu preliminariu sprendimu. Mano, kad tik tokių aplinkybių nustatymas pagrindžia, jog teismas visiškai neįsigilino į ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, kurie patvirtina itin blogą ieškovės finansinę būklę. Teismas, vertindamas ieškovės finansinę padėtį, sprendime nenurodė kitų ieškovės pateiktų įrodymų – 2023 m. rugpjūčio 31 d. pelno (nuostolio) ataskaitos, 2023-2024 m. finansinių ataskaitų iš VĮ Registrų centras, 2022-2024 PVM sąskaitų registrų, 2023-2024 m. PVM sąskaitų faktūrų bei argumentų, kurie papildomai pagrindžia aplinkybes dėl ieškovės ypatingai blogos finansinės padėties, t. y. nemokumo, bei fakto, kad atsakovams ieškovės prasta finansinė situacija buvo žinoma.

Argumentuoja, kad teismas, spręsdamas dėl kreditorių interesų pažeidimo, iš esmės nevertino ieškovės nemokumo momento, jos vykdytos veiklos pobūdžio ir vykdytos veiklos pabaigos, ypatingai sunkios finansinės padėties ir esminių faktinių aplinkybių, kurios leidžia daryti išvadą, jog Bendrovės kreditorių interesai dėl sudarytų Sandorių buvo pažeisti. Teismas neanalizavo ieškovės vykdytos veiklos, patirto nuostolio ir visiškai nevertino ieškovės pateiktų 2026 m. sausio 23 d. rašytinių paaiškinimų, kuriuose administratorius labai aiškiai nurodė realią ieškovės finansinę situaciją ir atsakovų žinojimą apie tokią sunkią padėtį.

Teigia, kad teismo išvada, jog 2023 m. rugpjūčio 31 d. pelno (nuostolio) ataskaitos duomenimis, ieškovė patyrė 463 280 Eur nuostolių, tačiau vėlesniais duomenimis įsiskolinimų suma buvo mažinama, pateiktos sąskaitos patvirtina, kad tiek prieš ginčijamų sandorių sudarymą, tiek ir po jų, ieškovė vykdė veiklą, generavo pajamas, yra klaidinga. Teismas tokią išvadą padarė neįsigilinęs į Bendrovės pateiktus finansinius dokumentus, t. y. PVM sąskaitas faktūras, pelno (nuostolio) atskaitas ir balansą už laikotarpį nuo 2023 m. rugsėjo 21 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d., taip pat VĮ Registrų centrui pateiktas Finansines ataskaitas už 2023 ir 2024 metus, iš kurių matyti, kad Bendrovė nebevykdė savo pagrindinės veiklos – prekybos biokuru, vykdoma veikla ilguoju periodu kūrė tik nuostolius ir nebuvo perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymo ir stabilizuoti padėtį. Taip pat teismas nevertino, kad ieškovė sistemingai nevykdė įsipareigojimų kreditoriams, turėjo ilgalaikių finansinių sunkumų bei nebeturėjo turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti – visi šie faktai patvirtina įmonės nemokumą (2019 m. gegužės 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civ. byla Nr. e3K-3-105-684/2019). Šias išvadas patvirtina aplinkybė, kad ieškovei iki 2023 m. gruodžio 31 d. pardavus visą savo turtą, jo neužteko padengti kreditorių reikalavimams.

Paaiškina, kad teismo nurodytas dokumentas „Priedas Nr. 5. Sąskaitos..pdf“ (2026 m. sausio 23 d. DOK-3236), pagrindžia kitą faktinę aplinkybę, jog ieškovė nuo 2023 m. liepos iki 2023 m. pabaigos išpardavinėjo savo turimą ilgalaikį turtą ir ši turto išpardavinėjimo veikla neturi nieko bendro su įstatuose nurodoma veikla bei pagrindine veikla – prekyba biokuru. Akcentuoja, kad šiame priede pateiktos sąskaitos yra susijusios su turto realizavimu: PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini) – Krautuvo pardavimas; PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini) – automobilio pardavimas; PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini) – puspriekabės pardavimas. Šios sąskaitos patvirtina būtent pagrindinės Bendrovės veiklos (biokuro pardavimo) nutraukimo procesą ir visišką neatkuriamą finansinį nemokumą. Atkreipia dėmesį, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose nagrinėjama civilinė byla dėl sutarties pripažinimo negaliojančia (actio Pauliana) ir restitucijos taikymo, kurioje ginčijama ir PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini), kuri pateikta 2026 m. sausio 23 d. rašytinių paaiškinimų priede Nr. 5. Teigia, kad teismas sprendime plačiau nevertino ieškovės nemokumo momento.

Pažymi, kad pirmoji nemokumo sąlyga – juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos. Kad ieškovė jau 2023 m. rugpjūčio mėn. iš esmės nebevykdė savo veiklos, patvirtina 2026 m. sausio 23 d. rašytiniai paaiškinimai, kur ieškovė detaliai paaiškino, jog laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo iki 2024 m. balandžio ieškovė pardavė tik 1,1 procento viso ieškovės per 2023 m. bei 2024 m. parduoto skiedros (biokuro) kiekio: 2023 m. rugpjūčio mėn. ieškovė pardavė tik 1,45 procento per 2023 m. bei 2024 m. parduoto skiedros (biokuro) kiekio. Daro išvadą, kad nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. ieškovė nebevykdė savo pagrindinės veiklos – prekybos biokuru. Taip pat ieškovė teikti transporto paslaugas iš esmės baigė 2023 m. rugpjūčio mėn. Tai reiškia, jog nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. ieškovė nebevykdė savo kitos vienos iš pagrindinių veiklų – transporto paslaugų. Teigia, kad ieškovės nemokumas gali būti sietinas ir su veiklos nebevykdymu vertinant, jog ieškovės nemokumo momentas yra 2023 m. liepos-rugpjūčio mėnuo. Pastebi, kad ieškovė ilgalaikį turtą pradėjo išparduoti 2023 m. liepos mėnesį. Ilgalaikio turto realizavimas nebuvo įprastinė ieškovės ūkinės veiklos dalis. 2021 ir 2022 metais tokio turto pardavimai buvo pavieniai. Tačiau nuo 2023 m. liepos mėn. ieškovė pradėjo sistemingą ir intensyvų ilgalaikio turto realizavimą, kurio metu per laikotarpį nuo 2023 m. liepos iki 2023 m. gruodžio mėn. buvo iš esmės parduotas visas turėtas ilgalaikis turtas. Net ir realizavus tiek ilgalaikį, tiek trumpalaikį turtą (įskaitant anksčiau nurodytą biokuro pardavimo veiklos nutraukimą 2023 m. rugpjūčio mėn.), gautos lėšos nebuvo pakankamos visiems įsipareigojimams kreditoriams padengti. Vertina, kad jau 2023 metais ieškovė neturėjo pakankamo turto kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti.

Nurodo, kad antroji nemokumo sąlyga – juridinis asmuo nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams. Šiuo atveju, sistemingas įsipareigojimų nevykdymas pasireiškė nuolatiniu atsiskaitymų su kreditoriais nevykdymu. Ieškovės finansinė padėtis buvo ypatingai pablogėjusi, ji nebegalėjo vykdyti savo įsipareigojimų įprasta tvarka, todėl buvo priversta 2023 m. liepos mėnesį informuoti kreditorius apie susidariusią situaciją ir imtis turto realizavimo veiksmų. Tokios aplinkybės patvirtina, kad automobilio Audi A3, keturračio bei modulinio namelio sutarčių sudarymo metu ieškovė buvo faktiškai nemoki, todėl yra įrodyta ir antroji sąlyga nemokumui nustatyti.

Pabrėžia, kad trečioji sąlyga nemokumui nustatyti yra: juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. VĮ Registrų centrui buvo pateikti ieškovės sutrumpintas balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita už 2024 m., kuriuose aiškiai nurodoma, jog ir 2023 m. (praėjusį ataskaitinį laikotarpį) ieškovė patyrė net 680 130 Eur nuostolį, o 2024 m. patyrė (duomenys neskelbtini)0 536 Eur nuostolį. Nepaisant masinio ieškovės turto realizavimo, jos finansinė padėtis negerėjo – ieškovė neturėjo realių galimybių atsiskaityti su kreditoriais, taip pat neturėjo kito turto, kurį realizavus būtų galima patenkinti kreditorių reikalavimus. Teismas nepagrįstai ignoravo faktines aplinkybes, rodančias, kad ieškovė jau 2023 m. rugpjūčio mėn. iš esmės nebevykdė savo pagrindinės veiklos, patyrė reikšmingus nuostolius, sistemingai nevykdė įsipareigojimų kreditoriams ir pradėjo intensyvų viso turimo turto išpardavimą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad finansiniai duomenys patvirtina, jog ieškovės finansinė padėtis buvo kintama, ji turėjo kito turto, vykdė savo veiklą, gavo pajamas, vykdė įsipareigojimus, mažino skolas. Apibendrina, kad ginčo sandorių sudarymo metu ieškovė buvo faktiškai nemoki, o sandoriais buvo perleistas reikšmingas ieškovės turtas ne rinkos kainomis, taip sumažinant kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus, todėl teismo išvada, jog kreditorių interesai nebuvo pažeisti, yra nepagrįsta ir prieštarauja tiek įrodymais pagrįstoms faktinėms aplinkybėms, tiek kasacinio teismo suformuotai praktikai.

Dėl konteinerio pardavimo kainos pažymi, kad teismas, spręsdamas, kad konteinerio pardavimo kaina atitiko apskaitoje fiksuotą nusidėvėjimą, iš esmės sutapatino apskaitinį nusidėvėjimą su turto rinkos verte, nors tai yra skirtingos teisinės ir ekonominės kategorijos. Balansinė vertė yra apskaitinis rodiklis, o ne turto vertė, susiformuojanti rinkos sąlygomis. Teigia, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų konteinerio nusidėvėjimą. Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. VAS-9 dėl 12-ojo verslo apskaitos standarto „Ilgalaikis materialusis turtas“ naujos redakcijos patvirtintas 12-asis verslo apskaitos standartas „Ilgalaikis materialusis turtas“ (toliau – ir Standartas) atskiria apskaitos kategorijas nuo realios turto vertės rinkoje, dėl šios priežasties teismo išvada, kad turto pardavimo kaina buvo pagrįsta vien todėl, jog ji esą atitiko apskaitoje fiksuotą nusidėvėjimą, neturi pakankamo teisinio pagrindo. Standartas patvirtina, jog finansinėje apskaitoje fiksuojamas nusidėvėjimas ar likutinė vertė savaime nėra tapatūs tikrajai turto vertei. Mano, kad vien aplinkybė, jog konteinerio ir/ar modulinio namelio sutarties kaina sutapo ar buvo artima apskaitoje nurodytai vertei, savaime nepatvirtina, kad ši kaina atitiko tikrąją turto vertę rinkoje.

Vertina, kad teismo pozicija yra prieštaringa ir nenuosekli. Viena vertus, sprendime teismas konstatuoja, kad automobilis Audi A3, keturratis, konteineris bei modulinis namelis buvo naudojami ieškovės veikloje, kita vertus, to paties sprendimo motyvuose daro priešingą išvadą, kad šie daiktai nebuvo būtini veiklai ir dėl to parduodami, nors ir už mažesnę kainą. Teismo argumentai patvirtina, kad ginčo turtas buvo parduotas už mažesnę, rinkos neatitinkančią kainą. Turto pardavimas už akivaizdžiai mažesnę nei rinkos kainą negali būti laikomas racionaliu ar pagrįstu sprendimu, pagrįstu verslo logika, ypač kai įmonė yra nemoki ar artėja prie nemokumo. Toks turto realizavimas už mažesnę nei rinkos kainą pažeidžia kreditorių interesus, kadangi sumažina bendrą turto masę, iš kurios galėtų būti tenkinami jų reikalavimai. Todėl teismo nurodyta „verslo logika“ nagrinėjamu atveju yra nepagrįsta ir neatitinka nei ekonominio racionalumo, nei kreditorių interesų apsaugos principų.

Akcentuoja, kad modulinį namelį 2024 m. gruodžio 31 d. MB „B“ perleido MB „G“ už tą pačią 2 420 Eur kainą. Apeliacinio skundo argumentai pagrindžia, jog ieškovė modulinį namelį perleido MB „B“ už kainą, kuri neatitinka rinkos, ir šią aplinkybę teismas nustatė sprendime. Tačiau teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl ieškovės pareikšto reikalavimo taikyti restituciją natūra ir įpareigoti MB „G“ grąžinti MB „B“ modulinį namelį, o tai įgyvendinus, taikyti restituciją natūra ir įpareigoti MB „B“ grąžinti ieškovei modulinį namelį. Sprendime nėra pateikta jokių argumentų apie šią modulinio namelio sutartį, jos sudarymo aplinkybes ir kt.

Nurodo, kad ginčijamų sandorių sudarymas objektyviai sumažino ieškovės turto masę, iš kurios galėjo būti tenkinami kreditorių reikalavimai, ir taip pablogino kreditorių galimybes gauti prievolių įvykdymą. Tokia aplinkybė savaime laikytina kreditorių teisių pažeidimu CK 6.66 straipsnio prasme. Todėl teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo „reikšmingai“ sumažintos ieškovės galimybės atsiskaityti su kreditoriais, yra teisiškai nepagrįsta, kadangi ji grindžiama įstatyme ir kasacinio teismo praktikoje nenumatytu „pažeidimo reikšmingumo“ kriterijumi bei neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Teismas dėl ieškovės argumentų, susijusių su atsakovo ir atsakovės nesąžiningumu – atsakovas automobilį Audi A3, keturratį bei konteinerį pardavė savo sutuoktinei, be to, turtas buvo parduotas už akivaizdžiai mažesnę kainą, nei reali pastarųjų rinkos vertė – sprendime nepasisakė, todėl mano, jog teismas pripažino, kad atsakovai veikė nesąžiningai.

Teismo konstatuota išvada, kad P. S. nesąžiningumą bei siekis modulinio namelio pardavimo sandoriu sumažinti ieškovės mokumą byloje pateiktais duomenimis neįrodytas, grindžiama netinkamu teisinių aplinkybių vertinimu. P. S. (fizinis asmuo) veikė ne kaip savarankiška modulinio namelio sutarties šalis, o kaip ieškovės atstovas, todėl jo asmeninis (fizinio asmens) sąžiningumas nėra vertinimo kriterijus taikant CK 6.66 straipsnį. Mano, kad turi būti vertinamas modulinio namelio sutarties šalių – ieškovės ir MB „B“, o vėliau ir MB „G“, sąžiningumas. Nurodo, kad MB „B“, veikdama per atsakovę, žinojo arba turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia ieškovės kreditorių teises. Todėl daro išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatyta trečiojo asmens nesąžiningumo sąlyga. Pažymi, kad ieškovė, veikdama per savo atstovą P. S., kuris galimai suderino modulinio namelio pardavimą MB „B“, o tai reiškia, jog derino su atsakovais, veikė nesąžiningai, kadangi, ieškovė, atstovaujama direktoriaus P. S., žinodama apie savo faktinį nemokumą, turto trūkumą ir įsipareigojimus kreditoriams, vis tiek sudarė sandorį, kuriuo modulinis namelis buvo perleistas už akivaizdžiai mažesnę nei rinkos kainą. Tokie veiksmai yra nesuderinami su pareiga veikti kreditorių interesais ir patvirtina sandorio nesąžiningumą abiejų šalių atžvilgiu. Teismo išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti nesąžiningumo, yra nepagrįsta, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina tiek ieškovės, tiek MB „B“, tiek MB „G“ nesąžiningumą, kaip tai suprantama pagal CK 6.66 straipsnio nuostatas.

Vertina, kad teismo sprendimas neatitinka nei CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų reikalavimų, nei Konstitucinio Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl sprendimo motyvavimo. Teismas iš esmės nepasisakė dėl dalies esminių ieškovės argumentų, nevertino pateiktų įrodymų visumos ir jų tarpusavio ryšio, o kai kuriais atvejais pateikė išvadas, kurios nėra pagrįstos byloje esančiais duomenimis. Sprendime nėra aiškiai nurodyta, kokiais konkrečiais įrodymais remiantis buvo padarytos siurprizinės teismo išvados dėl esą ieškovės veiklos vykdymo, turto vertės ar kreditorių interesų nepažeidžiamumo, taip pat nepateikti argumentai, kodėl ieškovės pateikti paaiškinimai ir įrodymai buvo atmesti ar nevertinti. Sprendimo motyvai yra nenuoseklūs ir tarpusavyje prieštaringi, kadangi vienoje sprendimo dalyje teismas konstatuoja vienas faktines aplinkybes, pavyzdžiui, turto naudojimą veikloje, o kitoje daro priešingas išvadas, pavyzdžiui, kad tas pats turtas nebuvo būtinas veiklai ar kad veikla faktiškai nebuvo vykdoma, tačiau tokių prieštaravimų nepaaiškina. Tai rodo, jog teismas neatliko visapusiško ir nuoseklaus įrodymų vertinimo, kaip to reikalauja kasacinio teismo praktika. Sprendimas neatitinka aiškumo, išsamumo ir kitų būtinų reikalavimų, o jo motyvai nėra pakankami. Dėl šių priežasčių yra pagrindas pripažinti, kad sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti naikinamas.

Ieškovė neįgyvendino pareigos įrodyti ginčijamų sandorių kainų neatitikimą rinkos vertei, realų kreditorių interesų pažeidimą ir abiejų sandorio šalių nesąžiningumą. Nesutinka su ieškove, kad sprendimas pagrįstas tik deklaratyviais atsakovų paaiškinimais. Priešingai, teismas rėmėsi objektyviais bylos duomenimis: oficialiais buhalteriniais apskaitos dokumentais (PVM sąskaitomis faktūromis, ilgalaikio turto apskaitos kortelėmis), šalių sutartimis, retrospektyviu UAB „Turto valdymas“ turto vertinimu, UAB „JA service“ defektacijos aktu ir komerciniu pasiūlymu, UAB „JA service“ 2026 m. vasario 12 d. raštu, VĮ Žemės ūkio duomenų centro išrašu, ieškovės finansinių ataskaitų duomenimis, ginčijamųjų laikotarpių PVM sąskaitų registru.

Nesutinka su ieškovės argumentais dėl automobilio Audi A3 kainos. Ieškovės pateikti autoplius.lt skelbimų duomenys neatitinka CPK 177 straipsnyje įtvirtinto įrodymo sampratos ir CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo reikalavimų. Skelbimai buvo aktualūs 2025 m. balandžio 30 d., t. y. daugiau nei pusantrų metų po automobilio sutarties sudarymo, todėl pagal savo prigimtį negali atspindėti 2023 m. rugpjūčio mėn. rinkos kainos. Skelbimuose nurodyta ne faktinė sudarytų sandorių kaina, o tik pardavėjų pageidaujama gauti kaina, kuri dažniausiai yra derybų pradžios pozicija. Todėl teismas pagrįstai šiuos duomenis vertino kritiškai.

Nurodo, kad nėra tikslus apeliacinio skundo argumentas dėl teismo atsisakymo pripažinti lyginamąjį metodą. Teismas lyginamąjį metodą taikė buitinio konteinerio bei modulinio namelio vertinimams remdamasis retrospektyviomis IĮ „A. P. firma“ pažymomis. Tinkamas lyginamasis metodas reikalauja ne bet kokių, o lygintinų objektų, korekcijų dėl geografinių, fizinių, techninių, būklės skirtumų, pataisų įvedimo ir faktinės objekto būklės įvertinimo. Kaip pačios ieškovės cituojama Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A- 712-265/2019 nurodo, taikant lyginamąjį metodą turi būti įvedamos pataisos pagal konkretaus turto ypatybes. Ieškovės pateiktuose skelbimuose jokia pataisa dėl automobilio Audi A3 naudojimo miško ir ūkio sąlygomis, būklės ar nusidėvėjimo neįvedama, tiesiog išvardyti kainų intervalai (1 100 Eur – 3 900 Eur), kas savaime patvirtina rinkos dispersiją, o ne konkrečios kainos neatitikimą.

Pažymi, kad ieškovės pateikta 2025 m. liepos 9 d. carVertical ataskaita taip pat negali būti laikoma patikimu rinkos vertės sandorio metu įrodymu. Ataskaita rodo, jog automobilis Audi A3 yra patyręs eismo įvykį. CarVertical nurodytos vidutinės kainos (2 182 Eur) skaičiavimo metodika remiasi apibendrintomis pagal technines specifikacijas, bet ne pagal konkretaus daikto faktinę būklę surinktomis rinkos duomenų bazėmis. Todėl ši ataskaita neatspindi faktinės ginčo objekto techninės būklės 2023 m. rugpjūčio 2 d. Be to, carVertical yra ne nepriklausoma turto vertinimo įmonė, o komercinę transporto priemonių istorijos paslaugą teikianti platforma, kurios skaičiavimai nėra atliekami laikantis Turto ir vertinimo pagrindų įstatymo ar 2025 m. sausio 31 d. įsigaliojusių Tarptautinių vertinimo standartų reikalavimų. Palyginimui, atsakovų pateiktas UAB „Turto valdymas“ 2025 m. lapkričio 27 d. automobilio Audi A3 vertinimas buvo atliktas licencijuotos vertinimo įmonės, apžiūrint patį ginčo objektą, automobilio likutinė vertė nustatyta 151 Eur.

Pažymi, kad ieškovės argumentas, jog 75,86 Eur nusidėvėjimo suma ilgalaikio turto apskaitos kortelėje patvirtina, kad automobilis 2023 m. rugpjūčio 2 d. nebuvo nusidėvėjęs, yra nepagrįstas. Apskaitinis (amortizacinis) nusidėvėjimas ir rinkos vertės sumažėjimas yra dvi skirtingos kategorijos. Apskaitinis nusidėvėjimas apskaičiuojamas pagal 12-ąjį verslo apskaitos standartą „Ilgalaikis materialusis turtas“, sistemingai paskirstant turto nudėvimąją vertę per naudingo tarnavimo laiką, nepriklausomai nuo to, kaip turtas faktiškai buvo naudojamas, kokiomis sąlygomis eksploatuojamas, kokie jo techniniai defektai ar ekonominis dėvėjimasis. Taigi, 75,86 Eur apskaitinis nusidėvėjimas nei paneigia, nei patvirtina turto rinkos vertės ir neturi tiesioginės įrodomosios reikšmės sprendžiant dėl sandorio kainos atitikimo rinkos kainoms.

Nesutinka su ieškovės argumentais dėl automobilio ridos. Teigia, kad net skaičiuojant apeliaciniame skunde ieškovės nurodytus iki sandorio dydžius (6 600-8 000 km mažiau 2023 m. rugpjūčio 2 d.), automobilio rida sandorio metu buvo apie 358 000-359 000 km, t. y. itin didelė 2004 m. gamybos automobiliui. Todėl automobilio kaina negali būti laikoma akivaizdžiai neproporcinga ar pažeidžiančia kreditorių interesus.

Atkreipia dėmesį, kad apie tai, jog automobilis buvo intensyviai naudojamas ieškovės veikloje (važiavimas į kirtavietes, miško kelius, žemės ūkio plotus, paskirties vietas už įprastų asfalto dangų ribos), atsakovo buvo atskleista dar pirmojoje instancijoje. Ši aplinkybė ieškovės nebuvo ginčyta. Apeliaciniame skunde ieškovė pirmą kartą teigia, kad šis naudojimas buvo deklaratyvus. Mano, kad toks vėlyvas oponavimas prieštarauja CPK 12, 42 ir 180 straipsnių principams, o kartu ir kasacinio teismo praktikai dėl rungimosi principo ribų.

Pažymi, kad ieškovės argumentas, jog sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo nurodyta rida ir kiti trūkumai, yra teisinio pobūdžio priekaištas pačiai atsakovų elgsenai, tačiau actio Pauliana tyrimo objektas yra ne sutarties formos trūkumai, o realus turto vertės atitikimas rinkai ir kreditorių teisių pažeidimas. Net pripažinus, kad sutartyje trūksta formalių duomenų apie ridą, tai neįrodo, jog automobilis sandorio metu neturėjo ridos ar buvo geresnės būklės. Vertina, kad ieškovės verslo modelis (medienos pramonė), automobilio eksploatacijos intensyvumas ir faktiniai duomenys (tokie kaip ilgalaikio turto apskaitos kortelės duomenys, atsakovo paaiškinimai ir pati rida) aiškiai rodo, kad automobilio pardavimo kaina atitiko realias rinkos sąlygas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės paaiškinimai dėl automobilio Audi A3 būklės yra neįrodyti.

Nurodo, kad ieškovės apeliaciniame skunde minimos 2 729 Eur aukščiausios kainos reikšmė yra ribinė. Skirtumas nuo sandorio kainos (1 729 Eur), atsižvelgiant į ieškovės pateiktą bendrą apyvartą (vien 2023 m. rugsėjo mėn. – 382 277,73 Eur), yra nežymus, todėl nėra pagrindo daryti prielaidas apie reikšmingą kreditorių interesų pažeidimą. Net jei teismas būtų priėmęs carVertical ataskaitos aukščiausią kainą kaip atspirtą rinkos vertei, tai nebūtų sudarę pagrindo tenkinti ieškinį.

Nurodo, kad teiginys, jog keturratis nebuvo naudojamas ieškovės veikloje, prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai. Keturračio naudojimas ieškovės veikloje konstatuojamas ne tik atsakovo paaiškinimuose, bet ir pačiame sandorių kontekste: keturratis buvo įsigytas 2019 m. ieškovės lėšomis, buvo užregistruotas teisės aktų numatyta tvarka, 2023 m. rugpjūčio 11 d. jam buvo atlikta techninė apžiūra, taip pat keturratis buvo įtrauktas į ilgalaikio turto apskaitos kortelę. Paaiškina, kad reikšmingas rodiklis yra motovalandų skaičius – 103. Vienos motovalandos apkrova keturračiui, kuris eksploatuojamas miškų ūkyje, atitinka maždaug 40-60 kilometrų bendrojo kelio ridos apkrovos. Todėl 103 motovalandos, ypač sunkiomis miško ar žemės ūkio sąlygomis, rodo realų ir intensyvų naudojimą, o ne simbolinį. Ieškovė neįrodė, kad šios motovalandos būtų „pridėtos“, „fiktyvios“ ar eksploatuotos „ne ieškovės veikloje“. Tokius teiginius ieškovė reiškia pirmą kartą apeliacinėje instancijoje, nepateikdama jokių įrodymų jiems pagrįsti.

Apeliacinio skundo argumentas, kad PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) fiksuotų defektų reikšmė yra paneigta dėl to, jog atsakovas neturėjo „specialiųjų techninių žinių“, yra teisiškai ydingas. PVM sąskaita faktūra yra oficialus apskaitos dokumentas, kurio turinį pasirašymo metu patvirtina tiek pardavėjas, tiek (pagal apskaitos taisykles) pirkėjas. Tai savaime yra rašytinis įrodymas CPK 197 straipsnio prasme. Pažymi, kad PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytus gedimus visiškai patvirtino nepriklausomas autoservisas UAB „JA service“. 2023 m. spalio 16 d. sudarytame defektacijos akte ir komerciniame pasiūlyme nustatyti identiški gedimai – sankabos, greičių dėžės ir galinio reduktoriaus defektai, remonto kaina – 4 836,28 Eur. Sandorio kaina (4 900 Eur) yra iš esmės lygi remonto sąnaudoms (4 836,28 Eur), kas ekonomine prasme reiškia, kad pirkėja perėmė ne tik daiktą, bet ir jo techninę problemą, o kaina šį veiksmą atitiko.

Vertina, kad ieškovės priekaištas dėl defektacijos akto sudarymo laiko (2023 m. spalio 16 d.) yra paneigtas bylos duomenimis. Gedimai buvo užfiksuoti ne nuo spalio mėnesio – jie pirmą kartą fiksuoti būtent 2023 m. rugpjūčio 7 d. PVM sąskaitoje faktūroje. Spalio mėn. defektacijos aktas tik pakartotinai patvirtino tuos pačius gedimus, nes transporto priemonė buvo atvežta į servisą remontuoti. UAB „JA service“ įgaliotas atstovas 2026 m. vasario 12 d. raštu patvirtino, kad nurodytu (rugpjūčio) laikotarpiu buvo nustatyti būtent tie patys gedimai.

Teigia, kad ieškovės argumentas dėl 2023 m. rugpjūčio 11 d. techninės apžiūros yra nepagrįstas. Privalomoji transporto priemonių techninė apžiūra, vadovaujantis Techninės apžiūros taisyklėmis (Susisiekimo ministro 2008 m. rugsėjo 25 d. įsakymas Nr. 3-362), vertinama pagal konkrečių saugos sistemų būklės kriterijus (stabdžių, vairo, apšvietimo, dujų išmetimo ir pan.), o ne pagal visą techninę būklę ir ekonominę vertę.

Nurodo, kad ieškovės pateikta IĮ „A. P. firma“ vertinimo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl keturračio, kurioje nustatyta 11 200 Eur vertė, neturi įrodomosios galios. Pirma, joje tiriamojo objekto būklė įvertinta kaip „tvarkinga/naudota“, t. y. vertinimas atliktas prielaida, kad keturratis yra be gedimų. Tai tiesiogiai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kad sandorio metu keturratis turėjo sankabos, greičių dėžės ir reduktoriaus defektų. Antra, vertintojas keturračio pats neapžiūrėjo, o tik pagal viešai pateiktas skelbimų kainas nustatė hipotetinio, be gedimų esančio analogiško objekto vertę. Tai negali būti tapatinama su ginčo objekto faktine rinkos verte 2023 m. rugpjūčio mėn. Trečia, retrospektyvaus vertinimo metu vertintojas rėmėsi tais pačiais autoplius.lt skelbimais, o ne faktine sandorių kaina. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šia pažyma nesivadovavo kaip neatspindinčia objekto faktinės būklės 2023 m. rugpjūčio mėn.

Nesutinka su ieškovės argumentu, kad teismas sulygino buitinio konteinerio apskaitinį nusidėvėjimą su rinkos kaina. Teismas konstatavo, kad sandorio kaina (950 Eur) yra nors ir mažesnė nei retrospektyvinio vertinimo vertė (2 200 Eur), tačiau atitinka finansiniuose dokumentuose fiksuotą nusidėvėjimą. Pažymi, kad UAB „Turto valdymas“ 2025 m. lapkričio 27 d. vertinimas tiek dėl buitinio konteinerio, tiek dėl modulinio namelio parodo, jog šių objektų dabartinė būklė yra žemesnė nei vidutinė, o jų dabartinė likutinė vertė mažesnė (buitinio konteinerio – 700 Eur, modulinio namelio – 2 200 Eur) už nurodomą „be trūkumų“ vertę. Tai rodo, kad objektai po sandorio buvo natūraliai eksploatuojami, jų vertė krito. Teismas, neradęs pagrindo panaikinti pirminį 2024 m. gegužės 10 d. sandorį, pagrįstai nevertino antrinio sandorio dėl modulinio namelio perleidimo (UAB „B“ ir MB „G“).

Akcentuoja, kad pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį ir kasacinio teismo praktiką, kreditorių teisės laikomos pažeistomis tik tada, kai sandoris konkrečiai sumažina skolininko turtą tiek, kad kreditoriaus reikalavimui patenkinti likusio turto nepakanka, o ne tiesiog sandorio su nedideliu vertės nuokrypiu sudarymas. Ieškovė neįrodė, kad sumažėjo turto vertė ir dėl to neužtektų likusio turto kreditoriniams reikalavimams patenkinti. Teigia, kad bylos duomenys tiesiogiai rodo, jog kreditorių interesų pažeidimo nebuvo: (2023 m. rugsėjo mėn. ieškovės apyvarta siekė 382 277,73 Eur; 2023 m. spalio mėn. – 95 185,86 Eur; 2023 m. lapkričio mėn. – (duomenys neskelbtini) 324,44 Eur; ieškovė aktyviai vykdė ūkinę veiklą (techninės paslaugos, medžio skiedrų pardavimas, technikos nuoma, smulkinimo, transportavimo, biokuro kirtimo, krovos darbų paslaugos); iki bankroto iškėlimo ieškovės kreditoriniai įsipareigojimai sumažėjo iki 118 300 Eur. Šių duomenų iškovė nepaneigė.

Paaiškina, kad ieškovės argumentas, jog ieškovė nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. nebevykdė pagrindinės biokuro pardavimo veiklos, yra iš esmės susijęs su objektyviu medienos rinkos kritimu 2023 m. vasarą ir rudenį. Tai yra išorinis, makroekonominis veiksnys, visiškai nesusijęs su ginčijamais sandoriais. Ieškovė net ir nebevykdydama biokuro prekybos vykdė kitas ekonomines veiklas, teikė transporto, smulkinimo, nuomos paslaugas ir už jas gaudavo pajamų. Tai patvirtina, kad ieškovė objektyviai nebuvo visiškai nemoki sandorių sudarymo metu. Nurodo, jog ieškovės turtas iš esmės buvo realizuojamas kito, daug didesnės vertės turto pardavimo sąskaita, tai kelių mažesnės vertės sandorių (bendra ginčijama suma nedaug viršija 10 000 Eur) reikšmė kreditorių interesams buvo ribota. Ginčijami sandoriai objektyviai nesukūrė kreditorių teisių pažeidimo, nes jie buvo ekonomiškai racionalūs (sugedusio turto pardavimas už likutinę vertę, nereikalingo veiklai turto realizavimas); už turtą buvo realiai sumokėta ieškovei; gauti pinigai pateko į ieškovės apyvartą ir buvo naudojami kreditorių reikalavimams tenkinti (kaip patvirtina sumažėjusi kreditorių reikalavimų suma); kito tuo metu likusio turto vertė viršijo ginčijamų sandorių sumą daug kartų. Mano, kad ieškovės argumentas dėl 2023 m. rugpjūčio 31 d. balanso ir 2023 m. patirto 463 280 Eur nuostolio taip pat nepagrindžia jos pozicijos. Nuostolis nėra nemokumo požymis automatiškai – tai gali būti pereinamojo laikotarpio rodiklis, kurį įmonė gali įveikti. Kasacinio teismo praktika nemokumą sieja su ilgalaikiais, sistemiškais sunkumais, neišvengiamai reikalaujančiais bankroto, o ne su vienkartiniu nuostoliu. Kad kreditorių teisės būtų pažeistos būtina įrodyti, jog būtent dėl ginčijamų sandorių ieškovės galimybės atsiskaityti pablogėjo, o ne dėl bendrai prastos situacijos, vienalaikių objektyvių aplinkybių ar kito, neginčijamo turto realizavimo.

Pažymi, kad kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia, jog actio Pauliana gali būti tenkinamas tik esant visų CK 6.66 straipsnyje nurodytų sąlygų visumai, todėl nenustačius kreditorių teisių pažeidimo sąlygos, kitų sąlygų (taip pat ir šalių sąžiningumo/nesąžiningumo) teismas pagrįstai plačiai netyrė. Nurodo, kad sandoriai buvo atlygintini, už turtą sumokėtos sumos buvo realios, kainos atitiko objekto būklę ir rinkos dydžius, todėl savaime sandorio sudarymo faktas su sutuoktine dar nesukuria nesąžiningumo prezumpcijos. Dėl sandorių už akivaizdžiai mažesnę nei rinkos kainą (CK 6.67 straipsnio 4 punktas) pažymi, kad byloje neįrodyta ne tik „akivaizdžiai mažesnė“, bet ir minimaliai mažesnė automobilio Audi A3 ir keturračio kaina. Dėl buitinio konteinerio ir modulinio namelio teismas pripažino tam tikrą nuokrypį, tačiau nepripažino jo „akivaizdžiu“, nes jis apytikriai atitiko ieškovės apskaitoje fiksuotą nusidėvėjimą; atsakovai sandorį grindė turimais objektyviais apskaitos duomenimis.

Pažymi, jog sudarant 2024 m. gegužės 10 d. modulinio namelio sandorį, ieškovę atstovavo naujas direktorius P. S., todėl ieškovės sąžiningumą sudarant šį sandorį su UAB „B“ atspindi būtent P. S., o ne atsakovo elgesys. Byloje nėra jokių duomenų, kad P. S. būtų susijęs giminystės ar verslo ryšiais su atsakovais, nei kad sandoriu siekta apgaulingai sumažinti ieškovės turtą. Vertina, kad ieškovė neįrodė, jog 2024 m. gegužės 10 d. sandoriu ar tolesniu 2024 m. gruodžio 31 d. perleidimu UAB „B“ ir MB „G“ būtų veikusios žinodamos apie konkretų ir reikšmingą ieškovės kreditorių interesų pažeidimą.

Vertina, kad sprendime pateiktos išvados apie kiekvieną sandorį ir kiekvieną actio Pauliana sąlygą yra aiškios, sprendimas motyvuotas. Kadangi actio Pauliana ieškinys yra nepagrįstas, nėra ir pagrindo taikyti restituciją.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovui ATS3 būnant ieškovės UAB „L“ vadovu, buvo sudaryti trys sandoriai su ATS1 , kuriai ieškovė pardavė šį turtą: 1) 2023 m. rugpjūčio 2 d. automobilį Audi A3, valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis), už 1 000 Eur; 2) 2023 m. rugpjūčio 7 d. ratinį traktorių BRP, CAN-AM, registracijos numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Keturratis), už 4 900 Eur; 3) 2023 m. rugpjūčio 7 d. buitinį konteinerį (toliau – ir Konteineris) už 950 Eur. 2024 m. gegužės 10 d. ieškovė pardavė MB „B“ mobilų namelį (toliau – ir Modulinis namelis) už 2 420 Eur, kurį MB „B“ 2024 m. gruodžio 31 d. už tą pačią sumą perleido MB „G“. Iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija nustatyta, kad atsakovas ATS3 buvo ieškovės vadovas nuo 2017 m. liepos 20 d. iki 2023 m. rugpjūčio 11 d., turėjo šios įmonės akcijų iki 2023 m. rugpjūčio 8 d. Atsakovai ATS3 ir ATS1 yra bei ginčo sandorių metu buvo sutuoktiniai. Iš 2019 m. liepos 19 d. darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad atsakovė ATS1 iki 2023 m. gegužės 31 d. buvo ieškovės darbuotoja, dirbo sandėlininke. Iš duomenų apie juridinio asmens dalyvius išrašo nustatyta, kad atsakovė ATS1 nuo 2024 m. sausio 2 d. yra MB „B“ narė, o kaip nustatyta iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstiniu išrašo su istorija, nuo 2024 m. sausio 2 d. iki 2024 m. rugsėjo 2 d. ji buvo ir jos vadovė. Nuo 2024 m. rugsėjo 2 d. MB „B“ vadovas yra ATS3 . Kauno apygardos teismas 2024 m. spalio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1234-390/2024 (dabartinis Nr. eB2-231-390/2026) iškėlė ieškovei UAB „L“ bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė UAB Kauno įmonių restruktūrizavimo centras.

Dėl actio Pauliana ieškinio sąlygų

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (lot. actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes, galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktą).

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad actio Pauliana instituto pagrindinė paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana ieškinio pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis, o sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė skolininko pažeistam mokumui atkurti ir skolininkui į ankstesnę padėtį sugrąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2008).

Dėl automobilio rinkos kainos pirkimo—pardavimo sandorio sudarymo metu

Apeliantė skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Automobilio pardavimo kainos, nepagrįstai atsižvelgė tik į atsakovų deklaratyvius teiginius dėl Automobilio Audi A3 nusidėvėjimo, nors šie teiginiai nebuvo pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, ir neatsižvelgė į apeliantės pasirinktą Automobilio Audi A3 rinkos kainos nustatymo būdą, grindžiamą viešai prieinamais skelbimų duomenimis.

Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl Automobilio Audi A3 pardavimo rinkos kainos. Iš byloje esančios 2023 m. vasario 3 d. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties nustatyta, kad apeliantė Automobilį Audi A3, 2004 m. gamybos, nusipirko už 1 800 Eur, sutartyje minėto automobilio rida ir trūkumai nenurodyti. Iš byloje esančios 2023 m. rugpjūčio 2 d. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties nustatyta, kad ieškovė Automobilį Audi A3 pardavė pirkėjai ATS1 už 1 000 Eur, sutartyje minėto automobilio rida ir trūkumai nenurodyti. Taigi, ieškovė pardavė atsakovei ATS1 Automobilį už mažesnę nei įsigijo kainą, kuri skiriasi 800 Eur.

Atsakovas ATS3 teigia, kad Automobilis buvo parduotas už mažesnę nei įsigijimo kainą dėl jo nusidėvėjimo. Ieškovė Automobilio vertę įrodinėja svetainės autoplius.lt skelbimais apie parduodamus automobilius Audi A3, kuriuose šio 2004 metų modelio automobilių kainos 2025 m. balandžio 30 d. duomenimis svyruoja nuo 1 100 Eur iki 3 900 Eur, bei pateikta Automobilio 2025 m. liepos 9 d. carVertical ataskaita (toliau – ir Ataskaita), kurioje nurodomus techninius parametrus atitinkančios transporto priemonės vidutinė kaina nurodoma 2 182 Eur. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime pastebėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantės pateiktuose svetainės autoplius.lt skelbimuose nurodoma automobilių Audi 3 kaina aktuali 2025 m., kai tuo tarpu byloje yra ginčas dėl Automobilio pardavimo kainos, buvusios 2023 m. rugpjūčio mėnesį. Be to, skelbimuose nurodyta automobilių techninė būklė, jų nusidėvėjimas nėra identiški Automobilio techninei būklei, buvusiai ginčo sandorio metu, taip pat skelbimuose nurodyta pageidaujama gauti už parduodamą transporto priemonę kaina, kuri gali nesutapti su realia pardavimo kaina. Pažymėtina, kad Ataskaitoje nurodyta automobilio Audi 3 vidutinė kaina 2025 m., bet ne sandorio sudarymo metu, be to, ji yra ženkliai didesnė už kainą, nei pati ieškovė įsigijo Automobilį Audi A3, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šiuo įrodymu spręsdamas dėl Automobilio pardavimo kainos pagrįstumo ginčo sandorio sudarymo metu.

Apeliantė skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė nenuginčijo ieškovės apskaitoje nurodyto Automobilio nusidėvėjimo. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas argumentavo, jog Automobilis buvo parduotas pigiau dėl nusidėvėjimo, kadangi buvo naudotas intensyviau nei vidutinė transporto priemonė, juo buvo važiuojama į kirtavietes, miškus. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantė neginčijo atsakovų nurodytos aplinkybės dėl Automobilio naudojimo.

Pažymėtina, kad 2023 m. vasario 3 d. UAB „L“ ilgalaikio turto įvedimo į eksploataciją akte nurodyta, jog Automobilis perduotas naudoti ūkinėje veikloje nuo 2023 m. vasario 3 d. Kaip minėta, Automobilio rida nebuvo nurodyta nei ieškovei įsigyjant minėtą transporto priemonę, nei vėliau ginčo sandorio metu. Iš byloje esančio Automobilio apžiūros galiojimo ir istorijos ataskaitos, parengtos Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos, nustatyta, kad techninės apžiūros metu 2022 m. sausio 5 d. fiksuota rida 333875, 2024 m. sausio 24 d. fiksuota rida 365868. Taigi, per du metus Automobiliu buvo nuvažiuoti 31 993 km (tai atitinka 1 333 km per mėnesį arba 44,43 km per dieną). Byloje nėra ginčo, kad ieškovės veikla susijusi su medienos pramone ir Automobilis, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, buvo naudojamas vykimui į kirtavietes, juo buvo važiuojama miško keliais, t. y. buvo važiuojama sudėtingesnio važiavimo keliais. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, kad Automobilis buvo naudojamas sunkiau pravažiuojamuose keliuose, bei tai, kad per mėnesį vidutiniškai Automobiliu buvo nuvažiuojami 1 333 km, pripažįsta, jog Automobilį ieškovė eksploatavo intensyviai, todėl toks transporto priemonės naudojimas turėjo įtakos didesniam nusidėvėjimui, nei būtų nusidėvėjusi analogiška transporto priemonė, naudojama važiuojant asfaltuota ar kitokia lengvai pravažiuojama kelio danga (ne miško keliais). Apeliantės skunde nurodyta aplinkybė, kad jos apskaičiavimu rida ginčo sandorio metu buvo mažesnė 6000–8000 km nei nurodyta buvusi 2024 m. sausio 24 d., stokoja pagrįstumo, be to, nepaneigia išvados, jog Automobilis pačios ieškovės buvo naudojamas intensyviai ir tai turėjo reikšmės jo nusidėvėjimui ir pardavimo kainos sumažėjimui.

Iš prie ieškinio pridėtos 2023 m. rugpjūčio 4 d. Ilgalaikio turto apskaitos kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad ginčo sandorio sudarymo metu buvo priskaičiuotas Automobilio nusidėvėjimas – 75,86 Eur. Teisėjų kolegija, minėtoje kortelėje nurodytą nusidėvėjimo dydį įvertinusi su šios nutarties 24 punkte aptartomis aplinkybėmis, bei tai, kad minėtoje kortelėje nurodytas priskaičiuotas nusidėvėjimas buvo apskaičiuotas taikant tiesioginį metodą, t. y. pirmo mėnesio nusidėvėjimo suma – 15,90 Eur, kitų mėnesių suma – 14,99 Eur, o ne vadovaujantis faktine Automobilio būkle, atmeta apeliantės skundo argumentą kaip nepagrįstą, jog ginčo sandorio sudarymo metu Automobilis nebuvo nusidėvėjęs ir jo vertė nebuvo pakitusi.

Teisėjų kolegija vertina, jog tai, kad ginčo sandorio metu Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje nebuvo nurodyti Automobilio defektai, nepaneigia faktinės situacijos, jog prieš 14 metų pagamintas automobilis galėjo turėti defektus, o šioje sutartyje pardavėjo nenurodyti transporto priemonės defektai būtų reikšmingi ne ginčijant pardavimo sandorį actio Pauliana pagrindu, bet daikto pirkėjui pareiškus ieškinį dėl daikto kainos sumažinimo, sutarties ginčijimo ar žalos atlyginimo dėl paaiškėjusių ir pardavėjo nuslėptų defektų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytus motyvus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantė neįrodė, jog ginčijamu Automobilio Audi A3 pirkimo–pardavimo sandoriu Automobilis buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą.

Dėl Keturračio naudojimo ieškovės veikloje ir jo rinkos kainos pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu

Apeliantė skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog Keturratis buvo naudotas ieškovės veikloje apie ketverius metus ir ginčo sandorio sudarymo metu turėjo gedimų. Teigia, kad Keturratis pagal naudojimo paskirtį nėra susijęs su pagrindinė ieškovės veikla – prekyba biokuru, o atsakovai nepateikė jokių įrodymų (nuotraukų, duomenų, jog jis buvo remontuojamas, buvo atsiskaitoma už atliktus remonto darbus ir pan.), jog Keturratis buvo realiai naudojamas ieškovės veikloje.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pagal 2019 m. gegužės 15 d. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė nusipirko traktorių BRP, CAN-AM (keturratį) už 12 750 Eur.

Apeliantė teigia, kad Keturratis nebuvo naudojamas ieškovės veikloje, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų šią aplinkybę. Iš 2019 m. gegužės 15 d. ilgalaikio turto įvedimo į eksploataciją akto Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad Keturratis įtrauktas į ieškovės ilgalaikio turto apskaitą ir perduotas naudoti ūkinėje veikloje nuo 2019 m. gegužės 15 d. Iš Traktoriaus ir savaeigės mašinos registracijos liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad Keturračio savininkė yra ieškovė. Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Keturratis buvo apskaitytas kaip ieškovės ilgalaikis turtas ir naudojamas ieškovės veikloje. Aplinkybė, kad byloje nėra jokių Keturračio nuotraukų, įrodymų apie patirtas remonto išlaidas, nepaneigia, jog ieškovės vykdomoje veikloje buvo naudojamas keturratis.

Iš 2023 m. rugpjūčio 7 d. Traktoriaus, savaeigės žemės ūkio mašinos, savaeigės mašinos ar priekabos pirkimo-pardavimo sutarties nustatyta, kad Keturratį ieškovė 2023 m. rugpjūčio 7 d. pardavė ATS1 už 4 900 Eur. Transporto priemonės pardavimas apskaitytas 2023 m. rugpjūčio 7 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyti greičio dėžės ir galinio reduktoriaus defektai.

Apeliantė skunde teigia, kad ginčijamo Keturračio pardavimo sandorio metu jokie reikšmingi defektai nebuvo deklaruoti, atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių defektų buvimą, kurie būtų turėję reikšmės Keturračio kainos sumažėjimui, o tai, kad Keturratis buvo be defektų patvirtina aplinkybė, jog netrukus po ginčijamo pardavimo sandorio 2023 m. rugpjūčio 11 d. buvo atlikta Keturračio techninė apžiūra, kuri galiojo iki 2025 m. rugpjūčio 11 d.

Traktoriaus ir savaeigės mašinos registracijos liudijime nurodyta, kad Keturratis pagamintas 2018 metais, pirmą kartą užregistruotas Lietuvos Respublikoje 2019 m. gegužės 28 d., t. y. kai jį įsigijo ieškovė. Taigi, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, keturratį ieškovė pirko apynaujį ir naudojo ieškovės veikloje ketverius metus. Apeliantė nesutinka su ieškovės 2023 m. rugpjūčio 7 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytais greičio dėžės ir galinio reduktoriaus defektais. Nagrinėjamu atveju minėta sąskaita yra galiojanti ir joje nurodyti duomenys nėra nuginčyti, todėl, nesant byloje šiuos duomenis paneigiančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad UAB „Ja service“ 2023 m. spalio 16 d. defektacijos aktas ir komercinis pasiūlymas, kuriame nurodyta remonto kaina – 4 836,28 Eur, parengti praėjus dviem mėnesiam po to, kai ieškovė pardavė Keturratį. Minėtame defektacijos akte ir komerciniame pasiūlyme nurodyti Keturračio defektai sutampa su minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytais transporto priemonės greičio dėžės ir galinio reduktoriaus defektais, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi defektacijos akte ir komerciniame pasiūlyme nurodytais duomenis apie Keturrartį, kurie kaip netiesioginiai įrodymai patvirtina, jog Keturračio ginčo pardavimo sandorio metu transporto priemonė buvo su defektais, kurių pašalinimo kaina – 4 836,28 Eur.

Byloje nustatyta, kad Keturračio paskutinė techninė apžiūra buvo atlikta 2023 m. rugpjūčio 11 d. (Valstybės įmonės Žemės ūkio duomenų centro 2026 m. sausio 27 d. pažyma). Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 3-406 patvirtintų Privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros atlikimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2023 m. gegužės 20 d. iki 2023 m. rugpjūčio 12 d.) 2 punkte nustatyta, kad privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros tikslas – įvertinti transporto priemonių techninę būklę vadovaujantis nustatyta tvarka patvirtintais Techniniais motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimais, siekiant užtikrinti, kad jas būtų saugu naudoti viešajame eisme ir kad jos atitiktų eismo saugumo ir aplinkos apsaugos reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad netrukus po ginčo sandorio buvo atlikta Keturračio techninė apžiūra ir buvo konstatuota, jog transporto priemonę saugu naudoti viešajame eisme, nepaneigia, jog minėti defektai buvo Keturračio ginčo pardavimo sandorio metu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės į bylą pateikta IĮ „A. P. firma“ Keturračio ataskaita parengta įvertinus Keturračio būklę apžiūros metu, t. y. praėjus daugiau nei dviem su puse metų po ginčo sandorio, o apeliantės pateikti skelbimų duomenys apie analogiškų keturračių kainas 2025 m., nepagrindžia, jog 2023 m. rugpjūčio mėnesį buvo tokios analogiškų keturračių rinkos kainos, be to, kaip jau minėta, skelbimuose nurodytos pardavimų kainos gali skirtis nuo realios daikto pardavimo kainos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Keturratis ginčo sandorio metu turėjo defektų, pagrįstai konstatavo, jog apeliantė neįrodė, kad ginčo sandoriu Keturratis buvo parduotas už žymiais mažesnę nei rinkos kainą (CPK 178 straipsnis).

Apeliaciniame skunde apeliantė nenurodė argumentų dėl buitinio konteinerio ir modulinio namelio pardavimo kainos, todėl teisėjų kolegija dėl šių daiktų kainos nepasisako.

Dėl kreditorių intereso pažeidimo

Actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus ir teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (lot. actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Kaip minėta, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes, galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktą).

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (pirmiau nurodytas nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 51, 52 punktai).

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime įvertinęs apeliantės finansinės atskaitomybės dokumentus, sprendė, kad ieškovės finansinė padėtis buvo kintama, ji turėjo kito turto, vykdė savo veiklą, gavo pajamas, vykdė įsipareigojimus, mažino skolas, ir padarė išvadą, kad byloje neįrodytas faktas, jog būtent ginčo sandoriai pažeidė kreditorių teises.

Apeliantė skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas apeliantės turtinę padėtį, neįsigilino į apeliantės pateiktus rašytinius įrodymus, kurie patvirtina itin blogą ieškovės finansinę būklę, t. y. 2023 m. rugpjūčio 31 d. pelno (nuostolio) ataskaitos, 2023-2024 m. Finansinės ataskaitos iš VĮ Registrų centras, 2022-2024 PVM sąskaitų registrų, 2023-2024 m. PVM sąskaitų faktūrų bei fakto, kad atsakovams ieškovės prasta finansinė situacija buvo žinoma. Teismas nevertino apeliantės nemokumo momento, neanalizavo apeliantės vykdytos veiklos, patirto nuostolio, 2026 m. sausio 23 d. rašytinių paaiškinimų apie realią apeliantės finansinę situaciją.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vertinant juridinio asmens (ne)mokumą taip pat atsižvelgtina ir į kitas juridinio asmens finansinius sunkumus atskleidžiančias aplinkybes, pavyzdžiui: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Pateikdamas šiuos nemokumo požymius kasacinis teismas pažymėjo, kad juridinio asmens nemokumo būsena yra siejama būtent su ilgalaikiais ir rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-818-933/2022).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apeliantės nemokumo, vertino byloje esančioje 2023 m. rugpjūčio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodytus duomenis, ir pagrįstai nustatė, kad ieškovė patyrė 463 280 Eur nuostolių. Pažymėtina, kad iš 2026 m. sausio 23 d. dokumento Nr. 3236, „Priedas Nr. 5. Sąskaitos..pdf“ nustatyta, jog prieš ginčijamų sandorių sudarymą ir po jų, ieškovė vykdė veiklą, generavo pajamas. Apeliantės 2023 metų rugsėjo mėnesio apyvarta siekė 382 277,73 Eur, 2023 metų spalio mėnesį – 95 185,86 Eur, 2023 metų lapkričio mėnesį – (duomenys neskelbtini) 324,44 Eur, o tik nuo 2024 metų sausio mėnesio ieškovės pajamos žymiai mažėja. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad 2023 m. rugsėjo-spalio mėnesiais didelę atsakovės pardavimų sumą sudarė ilgalaikio turto (vilkikų, priekabų, puspriekabių ir kt.) pardavimai, tačiau ši aplinkybė nepaneigia, jog vis tik apeliantė iki ginčo sandorių sudarymo ir po jų vykdė veiklą ir gavo iš jos pajamų bei iš gautų visų pajamų mažino įsiskolinimus metus laiko iki ginčo sandorių sudarymo. Kaip matyti iš byloje esančių 2026 m. sausio 23 d. paaiškinimų (DOK-3236), „Priedas Nr. 5. Sąskaitos..pdf“, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šios sąskaitos patvirtina, jog po sandorių sudarymo ieškovė gavo kelis kartus ginčo sandorių vertę viršijančias pajamas iš savo veiklos – už medžio skiedrų pardavimą, technikos nuomą, teikiamas paslaugas (transportavimo, smulkinimo, biokuro kirtimo, krovos darbų ir kitos paslaugos). Pažymėtina ir tai, kad apeliantė gavo pajamų ne iš tiesioginės veiklos, bet ir iš parduodamos technikos, kurios įmonės veikloje nebenaudojo, ir tai nepaneigia aplinkybės apie 2023 m. rugsėjo-spalio mėnesiais gautas pajamas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia skunde apeliantė, ginčo sandorių sudarymo metu Bendrovė vykdė veiklą, gavo pajamų ir siekė stabilizuoti savo veiklą – teikė transporto, smulkinimo, technikos paslaugas ir už tai gavo pajamų, nors 2023 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais pardavimas biokuru buvo ženkliais kritęs. Be to, byloje nėra duomenų, kad apeliantės vykdytas vilkikų ir kitos technikos pardavimas būtų buvęs nuostolingas, o likusio turto vertė ženkliai viršijo ginčijamų sandorių sumą.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad apeliantė 2024 m. gegužės 10 d. pardavė atsakovei MB „B“ mobilų namelį už 2 420 Eur, t. y. 4 880 Eur pigiau nei rinkos vertė, bei pardavė atsakovei ATS1 buitinį konteinerį už 950 su PVM, t. y. 1 250 Eur pigiau nei rinkos kaina, sprendė, kad šių daiktų pardavimo kaina atitiko finansiniuose dokumentuose fiksuotą nusidėvėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliantė nesutinka su minėtų daiktų apeliantės finansiniuose dokumentuose nurodyta verte, tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra įrodyta, jog dokumentai būtų suklastoti. Taip pat byloje nėra duomenų, kad parduoti mobilusis namelis ir buitinis konteineris būtų buvę būtini apeliantės veiklai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog esant apeliantės sudėtingesnei finansinei situacijai, šių daiktų greitesnis pardavimas, nors ir už mažesnę kainą, galėjo būti pagrįstas verslo logika. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad minėto turto finansiniuose dokumentuose nurodytas vertės nuokrypis, lyginant su rinkos verte (6 130 Eur), buvo nežymus bendros apeliantės apyvartos bei kitų sudaromų sandorių kontekste, ir atmeta apeliantės skundo argumentus, kad minėtas parduotų daiktų kainos skirtumas nuo rinkos kainos buvo reikšmingas bendrai įmonės turto masei ir apeliantės galimybei atsiskaityti su kreditoriais. Byloje nėra įrodyta, kad būtent dėl modulinio namelio ir buitinio konteinerio ginčo sandorių būtų pablogėjusios apeliantės galimybės atsiskaityti su kreditoriais, o dėl apeliantės bendros finansinės situacijos.

Teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, kad apeliantė neįrodė actio Pauliana sąlygos, jog ginčo sandoriai pažeidė kreditorių teises.

Dėl šalių nesąžiningumo

Ketvirtoji būtina sąlyga actio Pauliana taikymui – skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant bendrojo sąžiningumo principo turinį CK 6.66 straipsnio kontekste, nurodoma, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas baigtinis, todėl, nenustačius byloje aplinkybių, įtvirtintų minėto straipsnio dispozicijoje, jis netaikytinas. CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos negali būti aiškinamos per plačiai, nes jos nustato išimtį iš bendros taisyklės, kad skolininko nesąžiningumą turi įrodyti kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

Apeliantė skunde teigia, kad skundžiamame sprendime teismas nepasisakė dėl ieškovės argumentų, susijusių su atsakovo ir atsakovės nesąžiningumu – atsakovas Automobilį Audi A3, Keturratį bei buitinį konteinerį pardavė savo sutuoktinei.

Byloje nustatyta, kad ginčo sandoriai, kuriais atsakovas, būdamas apeliantės vadovu, pardavė apeliantės turtą sutuoktinei ATS1 , buvo atlygintiniai sandoriai. Automobilio ir Keturračio pardavimo kainos atitiko pardavimo metu buvusią rinkos kainą, o buitinio konteinerio pardavimo kainos nuokrypis nuo rinkos kainos nelaikytinas reikšmingu. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, vien buvusio apeliantės vadovo ATS3 sandorio sudarymas su sutuoktine nesudaro pagrindo nesąžiningumo prezumpcijos taikymui.

Apeliantė skunde teigia, kad P. S. (fizinis asmuo) veikė ne kaip savarankiška Modulinio namelio sutarties šalis, o kaip ieškovės atstovas, todėl jo asmeninis (fizinio asmens) sąžiningumas nėra vertinimo kriterijus taikant CK 6.66 straipsnį. Mano, kad turi būti vertinamas Modulinio namelio sutarties šalių – ieškovės ir MB „B“, o vėliau – ir MB „G“, sąžiningumas.

Byloje nustatyta, kad Modulinio namelio pardavimo sandorio metu, t. y. 2024 m. gegužės 10 d., apeliantę atstovavo direktorius P. S.. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti vertinamas ne P. S., o pačios įmonės sąžiningumas. Įmonės sąžiningumas vertinamas per jos valdymo organų veiksmus, šiuo atveju apeliantės tuometinio vadovo P. S. atliekamus veiksmus. Byloje nustatyta, kad apeliantei ginčo sandoriu pardavus MB „B“ mobilų namelį už mažesnę nei rinkos kainą, kurios skirtumas nelaikytinas reikšmingu, todėl nėra pagrindo preziumuoti, jog tuometinis apeliantės vadovas P. S., veikdamas įmonės interesais, būtų nesąžiningai sudaręs sandorį. Nenustačius, jog šis sandoris pažeidė kreditorių interesus, nėra pagrindo vertinti kitos sandorio šalies (pirkėjos) MB „B“ sąžiningumo.

Byloje nenustačius pagrindo pripažinti negaliojančiu pirminį 2024 m. gegužės 10 d. sandorį, kuriuo apeliantė pardavė atsakovei MB „B“ mobilų namelį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino MB „B“ su MB „G“ 2024 m. gruodžio 31 d. sudarytos mobilaus namelio pirkimo–pardavimo sutarties ir, priešingai nei teigia apeliantė, neturėjo pareigos vertinti šio sandorio šalių sąžiningumo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino ginčo sutarčių šalių sąžiningumą CK 6.66 straipsnio kontekste, o apeliantė neįrodė, jog šiuo atveju yra pagrindas taikyti nesąžiningumo prezumpcijos ginčo sandorių šalims.

Dėl sprendimo motyvavimo ir įrodymų vertinimo

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas). Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021, 38 punktas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl actio Pauliana sąlygų, priešingai nei teigia apeliantė, vertino byloje esančius tiek ieškovės, tiek atsakovo pateiktus įrodymus, todėl teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo vertinimo taisykles ir neatsižvelgė į apeliantės pateiktus įrodymus. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių atstovų paaiškinimų, priėmė apeliantei nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis). Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamas sprendimas yra tinkamai motyvuotas, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo sprendimo motyvavimo. Atsižvelgiant į tai, tenkinti atsakovės apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimo į skundą argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktinės bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos. Atsižvelgiant į tai apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliaciniame procese neatlygintinos.

Atsakovas ATS3 atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė dokumentus, patvirtinančius 2 722,50 Eur išlaidas advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Nurodyta išlaidų suma neviršija maksimalaus priteistino dydžio už tokio pobūdžio procesinio dokumento parengimą (Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 7 punktas, 8.11 papunktis), šios išlaidos yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl nurodyto dydžio išlaidų atlyginimas priteisiamas atsakovui iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti atsakovui ATS3 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 2 722,50 Eur (dviejų tūkstančių septynių šimtų dvidešimt dviejų eurų 50 centų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „L“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), bankroto administravimui skirtų lėšų. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.