Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė, veikianti Kauno apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. vasario 18 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui R. R. dėl skolos, palūkanų, administravimo mokesčio, nuostolių atlyginimo, sutarties sudarymo mokesčio ir delspinigių priteisimo.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Finansų bitė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo R. R.: 1) 2160,09 Eur negrąžintos paskolos; 2) 197,08 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2025 m. rugsėjo 16 d. iki 2026 m. sausio 14 d.; 3) 47,89 Eur administravimo mokesčio; 4) 7,49 Eur nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo už laikotarpį nuo 2026 m. sausio 15 d. iki 2026 m. sausio 20 d.; 5) 22 procentų nuostolių (negautų pajamų) atlyginimą, skaičiuojamą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2030 m. kovo 15 d.), nuo pagal paskolos sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 1092,26 Eur sumos; 6) 182,49 Eur sutarties sudarymo mokesčio; 7) 9,97 Eur delspinigių; 8) 5 procentų dydžio procesines palūkanas; 9) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – 83 Eur žyminį mokestį ir 363 Eur už teisines paslaugas. Ieškovė nurodė, kad su atsakovu 2023 m. gruodžio 11 d. sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal sutartį ieškovė 76 mėnesių laikotarpiui suteikė atsakovui 2800 Eur paskolą (2548 Eur paskolos suma ir 252 Eur sutarties sudarymo mokestis). Suteikdama paskolą, ieškovė be atskiro pavedimo įskaitė į savo sąskaitą 252 Eur sutarties sudarymo mokestį ir refinansavo 517,23 Eur atsakovo įsiskolinimą AB „BnP Finance“ bei 1275,94 Eur įsiskolinimą AB „BnP Finance“, o 754,83 Eur paskolos sumą / likutį pervedė į atsakovo banko sąskaitą. Prieš sudarant Paskolos sutartį, ieškovė įvertino atsakovo kreditingumą ir galimybę sudaryti Paskolos sutartį.

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmai 2026 m. vasario 18 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2023 m. gruodžio 11 d. Paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio, priteisė ieškovei iš atsakovo R. R. 2160,09 Eur negrąžintos paskolos, 101,10 Eur palūkanų, 7,49 Eur negautų pajamų, 22 procentų negautas pajamas, skaičiuojamas nuo 2026 m. sausio 21 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki 2030 m. kovo 15 d., pagal 2023 m. gruodžio 11 d. Paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) mokėjimų grafiką, sudarytą anuiteto būdu, ir neviršijant 1092,26 sumos, 6,93 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2275,61 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. sausio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 406,31 Eur (keturis šimtus šešis eurus 31 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė. Taip pat priteisė valstybei iš atsakovo R. R. 8,30 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Teismas sprendė, kad ieškovės nurodyti duomenys apie atsakovo atliktas įmokas patvirtina, kad atsakovas negrąžino 2160,09 Eur dydžio paskolos dalies. Nutraukus Paskolos sutartį prieš terminą, visos paskolos grąžinimo terminas yra pasibaigęs (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.35 straipsnio 4 dalis, 6.222 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 2160,09 Eur negrąžintą paskolos dalį.

Teismo vertinimu, iki Paskolos sutarties nutraukimo (2026 m. sausio 15 d.) atsakovas, jeigu būtų tinkamai vykdęs savo įsipareigojimus, būtų turėjęs sumokėti 192,89 Eur dydžio palūkanas, atliekančias mokėjimo funkciją (Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 2.1.1 ir 4.2 punktai). Teismas darė išvadą, kad šios savo prievolės atsakovas neįvykdė, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 192,89 Eur sutartines palūkanas, atliekančias mokėjimo funkciją, tenkintas.

Dėl ieškovės prašomų priteisti 4,19 Eur palūkanų, kurios ieškovės pateiktoje buhalterinėje pažymoje įvardytos kaip mokėjimo palūkanos, teismas nurodė, kad reikalavimas priteisti iš atsakovo 4,19 Eur vėlavimo palūkanas yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas remiantis dviem alternatyviais pagrindais: 1) Paskolos sutartis aiškiais žodžiais nenustato ieškovės teisės reikalauti iš atsakovo 22 procentų dydžio vėlavimo (kompensuojamųjų) palūkanų (CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis); 2) sąlyga, jeigu tokia būtų įtvirtinta Paskolos sutartyje, dėl 22 procentų dydžio vėlavimo palūkanų skaičiavimo prieštarautų imperatyviai įstatymo normai ir negalėtų būti taikoma. Remiantis tuo, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 4,19 Eur palūkanų netenkintas.

Teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 7,49 Eur negautų pajamų (negautų mokėjimo palūkanų forma) už laikotarpį nuo Paskolos sutarties nutraukimo dienos (2026 m. sausio 15 d.) iki 2026 m. sausio 20 d., taip pat 22 procentų negautos pajamos, skaičiuojamos už laikotarpį nuo 2026 m. sausio 21 d. (ieškinio pateikimo dienos) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki Paskolos sutarties termino pabaigos (2030 m. kovo 15 d.), pagal Paskolos sutarties mokėjimų grafiką, sudarytą anuiteto būdu, ir bendrai neviršijant 1092,26 Eur sumos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad pareikštu reikalavimu dėl negautų pajamų priteisimo ieškovė formaliai siekia, kad būtų sukurtos prielaidos tokiai faktinei situacijai, jog ieškovė (kartu ir kiti Portale registruoti skolintojai) atsidurtų padėtyje, kurioje ji būtų atsidūrusi, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs savo sutartinius įsipareigojimus, prisiimtus Paskolos sutartimi. Normaliomis ir įprastomis sąlygomis ieškovė (ir kiti Portale registruoti skolintojai) galėjo pagrįstai tikėtis, kad, vykdant Paskolos sutartį, gaus pajamas, išreikštas atsakovo už naudojimąsi pasiskolintomis lėšomis turėtomis mokėti mokėjimo (pelno) palūkanomis, atliekančiomis užmokesčio funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis).

Teismas dėl ieškovės prašomo priteisti iš atsakovo 182,49 Eur sutarties sudarymo mokesčio ir 47,89 Eur administravimo mokesčio nurodė, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju. Pagal to paties straipsnio 6¹ dalį šio straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos.

Teismas nurodė, kad ieškovė laikosi pozicijos, kad jai taikytina VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalis, todėl atitinkamai netaikytini to paties straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai. Aplinkybę, kad ieškovė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui (įskaitant atsakovą) suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir šiuo konkrečiu atveju užtikrino, kad visu su atsakovu sudarytos Paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu jos atsakovui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos, ieškovė turi įrodyti (CPK 178 straipsnis).

Teismo vertinimu, nors ieškovė nurodo, kad ji suteikė atsakovui 340 Eur skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 309,78 Eur skirta vartojimo kredito daliai, ir tai sudaro 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos, tačiau ieškovės pateikti duomenys to nepatvirtina. Ieškovė nepateikė įrodymų apie faktiškai ieškovės atsakovui pervestą 309,78 Eur paskolos sumą. Ieškinio priede, įvardytame kaip „UAB Finansų bitė investuota suma“, kuriuo ieškovė grindžia savo investuotas lėšas, yra nurodytas kitas sutarties numeris, neatitinkantis ieškovės ir atsakovo sudarytos sutarties numerio. Taip pat teismas pažymėjo, kad siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, ieškovė turi investuoti ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą. Ieškovė prie ieškinio pridėjo pažymą apie UAB „Finansų bitė“ investicijas į paskolas, tačiau iš joje pateiktų duomenų matyti, kad ne į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą suteiktą paskolą ieškovė investavo ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos. Taigi, aplinkybė, kad ieškovė yra suteikusi atsakovui 12 proc. paskolos sumos ir investavusi ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą, nepatvirtinta įrodymais (CPK 185 straipsnis). Be to, VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtis taikoma tik tuo atveju, jeigu tarpusavio skolinimo platformos operatorius ne tik suteikia kiekvienam vartojimo kredito gavėjui ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos, bet ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Šios sąlygos įgyvendinimą patvirtinančių duomenų ieškovė taip pat nepateikė.

Teismas pažymėjo, kad ieškovė ieškinyje pati nurodė, jog nagrinėjamu atveju paskolą atsakovui suteikė Portale užsiregistravę skolintojai aukciono būdu, paskolos santykiai yra susiklostę tarp Portale registruotų skolintojų ir atsakovo, o ieškovė šių santykių šalimi yra kaip tarpininkė, kuriai pavesta organizuoti bei koordinuoti paskolų suteikimo ir grąžinimo procesą, ir pan. Teismo vertinimu, tai sudarė pagrindą atmesti kaip nepagrįstą ieškovės argumentą dėl VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintos išimties taikymo. Be to, teismas sprendė, kad šiuo atveju taikytini VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai.

Teismas nurodė, kad ieškovė savo atlygį suskaidė į dvi dalis: 252 Eur dydžio sutarties sudarymo mokestį, kurį nurodė taikanti už sutarties sudarymo metu teikiamas paslaugas, ir 82,77 Eur dydžio administravimo mokestį. Bendra ieškovės atlygio suma sudaro 334,77 Eur (252 + 82,77), o iš šios sumos sutarties sudarymo mokestis sudaro 75,28 proc. (252 Eur ÷ 334,77 Eur × 100 proc.). Taigi, ieškovės atlygio dalis, sietina su sutarties sudarymo momentu, t. y. sutarties sudarymo mokestis, viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjo vykdant sutartį grąžinta kredito suma, ribą. Ieškovė šį mokestį Paskolos sutarties sudarymo metu iš karto įsiskaitė į savo sąskaitą, o tai pažeidžia VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimus ir reiškia šio mokesčio neteisėtumą. Teismas rėmėsi Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1083-945/2024 (16 punktas), VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis didesnę nei 25 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį sutarties sudarymo metu išskaityti draudė tiek iš paskolos gavėjo, tiek ir iš skolintojams priklausančių sumų.

Teismas sprendė, kad Paskolos sutarties sąlygos dėl sutarties sudarymo mokesčio pripažintinos negaliojančiomis ab initio (nuo sutarties sudarymo momento) kaip prieštaraujančios imperatyviajai įstatymo normai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Šiais argumentais atmestas ieškovės reikalavimas dėl 182,49 Eur sutarties sudarymo mokesčio priteisimo iš atsakovo.

Teismo vertinimu, pripažinus negaliojančiomis Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio, pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį taikytina restitucija ir ieškovė turi grąžinti atsakovui iš atsakovo gautomis įmokomis padengtą sutarties sudarymo mokesčio dalį – 69,51 Eur (252 – 182,49). Atliekant šalių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, šia ieškovės grąžintina suma mažintinos kitos ieškovei iš atsakovo priteistinos sumos.

Teismas darė išvadą, jog pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį ieškovė turėjo teisę atlygio dalį, neviršijančią 25 proc., skaičiuoti nesiejant jos su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintomis įmokomis. Tačiau tokio teisėto susitarimo dėl atlygio skaičiavimo tvarkos ieškovė į sutartį neįtraukė, bet priešingai, už sutarties sudarymą nustatė neteisėto dydžio atlygį, viršijantį įstatyme nustatytą 25 proc. ribą. Sutarties administravimo mokestį, kaip savo atlygio dalį, ieškovė skaičiavo už per visą Paskolos sutarties galiojimo laikotarpį teikiamas paslaugas, t. y. iš esmės laikydamasi VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų. Toks ieškovės sukurtas veiklos modelis reiškia, kad ji gali reikalauti iš atsakovo tik sutarties administravimo mokesčio dalies, proporcingos atsakovo vykdant Paskolos sutartį sumokėtoms įmokoms. Gautais iš atsakovo mokėjimais ieškovė įskaitė 387,91 Eur (2548 – 2160,09), arba 15,22 proc. (387,91 Eur ÷ 2548 Eur × 100 proc.), paskolos sumos, todėl įgijo teisę į 12,60 Eur (82,77 Eur × 15,22 proc.) sutarties administravimo mokesčio. Kadangi gautomis įmokomis ieškovė įsiskaitė 34,88 Eur (82,77 – 47,89) šio mokesčio, ieškovė ne tik neturi teisės į didesnę šio mokesčio sumą, bet ir yra gavusi 22,28 Eur (34,88 – 12,60) permoką, kuri turi būti grąžinta atsakovui (ja mažinant kitas ieškovei iš atsakovo priteistinas sumas).

Apibendrindamas teismas konstatavo, kad byloje nustatytas pagrindas Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio pripažinti negaliojančiomis ab initio kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), atitinkamai ieškovės reikalavimai priteisti 182,49 Eur sutarties sudarymo mokesčio ir 47,89 Eur administravimo mokesčio atmestini kaip nepagrįsti. Kadangi ieškovė iš atsakovo sumokėtų įmokų nepagrįstai sau įsiskaitė 91,79 Eur sumą (69,51 Eur sutarties sudarymo mokesčio dalis ir 22,28 Eur administravimo mokesčio dalis), vadovaujantis Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 4.7 punkte pateikta įmokų paskirstymo tvarka, šios sumos dydžiu, t. y. nuo 192,89 Eur iki 101,10 Eur, mažinta ieškovei iš atsakovo priteista palūkanų suma.

Dėl ieškovės prašomų priteisti delspinigių teismas nurodė, kad ieškovė pateiktoje delspinigių apskaičiavimo lentelėje delspinigius paskaičiavo ir nuo sumų, kurias priteisti šioje byloje nenustatyta pagrindo. Atsižvelgiant į tai, teismas mažino ieškovės prašomų priteisti delspinigių suma, t. y. sprendė, kad delspinigiai nepriteistini nuo sutarties sudarymo mokesčio, administravimo mokesčio sumų ir 91,79 Eur palūkanų sumos dalies (šio sprendimo 40 punktas). Teismas už laikotarpį nuo 2025 m. rugsėjo 15 d. iki 2026 m. sausio 14 d. (121 diena) priteisė 3,71 Eur nuo pradelstos bendros 61,27 Eur sumos (22,58 Eur negrąžintos kredito dalies ir 38,69 Eur palūkanų, už laikotarpį nuo 2025 m. spalio 15 d. iki 2026 m. sausio 14 d. (91 dienų) priteistina 2,16 Eur nuo pradelstos bendros 47,52 Eur sumos (23,01 Eur negrąžintos kredito dalies ir 24,51 Eur palūkanų), už laikotarpį nuo 2025 m. lapkričio 15 d. iki 2026 m. sausio 14 d. (60 dienų) priteisė 0,70 Eur nuo pradelstos 23,45 Eur sumos (negrąžintos kredito dalies), už laikotarpį nuo 2025 m. gruodžio 15 d. iki 2026 m. sausio 14 d. (30 dienų) - 0,36 Eur nuo pradelstos 23,90 Eur sumos (negrąžintos kredito dalies). Iš viso ieškovei priteista 6,93 Eur delspinigių (3,71 + 2,16 + 0,70 + 0,36).

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Finansų bitė“ prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1664-1154/2026 dalis dėl sutarties sudarymo mokesčio bei sutarties administravimo mokesčio sąlygų pripažinimo neteisėtomis; pakeisti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1664 1154/2026 dalį ir priteisti 182,49 Eur sutarties sudarymo mokestį; pakeisti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1664 1154/2026 dalį ir priteisti 47,89 Eur sutarties administravimo mokestį; pakeisti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1664 -1154/2026 dalis dėl priteistinų delspinigių ir palūkanų sumų perskaičiavimo; priteisti iš atsakovo apeliantės sumokėtą 23 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Nagrinėjant klausimą dėl ieškovės reikalavimo priteisti Sutarties sudarymo mokestį bei administravimo mokestį pagrįstumo nebuvo įsigilinta į visus argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus, dėl ko nebuvo atskleista visa bylos esmė.

Apeliantė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą, administruojanti internetinę tarpusavio skolinimo platformą www.finbee.lt, kurioje buvo sudaryta Paskolos sutartis. Apeliantė veikia ne tik kaip tarpusavio skolinimo operatorė, tačiau ir pati investuoja į per platformą sudaromas paskolas.

Ieškovė, prašydama priteisti sutarties sudarymo bei administravimo mokesčius, remiasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi ir netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui. Remiantis Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 3.23 punktu, organizatorius turi teisę investuoti į Paskolos gavėjų paskolas aukcione, o tokio investavimo atveju organizatoriui taikoma pirmenybė – t. y. organizatoriaus siūlymas yra visuomet pirmas. Organizatorius į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos ir užtikrina, kad visu paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu operatoriaus pagal paskolos sutartį paskolos gavėjui suteikta paskolos sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos paskolos sumos.

Skolintojai suinvestavo atsakovo sutarties sudarymo mokestį, kuris tiesiogiai buvo įskaitytas į apeliantės (organizatorės) sąskaitą, kaip atlygis organizatorei, remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, o atsakovas sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams (kartu ir apeliantei), pagal paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis.

Apeliantė atkreipė dėmesį, kad teikdama pažymą, kurioje nurodyti koinvestavimo duomenys laikotarpiu nuo 2023-12-11 iki 2026-01-15 (ieškinio priedas Nr.: Finbee koinvestuota su rekvizitais (apibendrintas iki mėnesių)) t. y, nuo paskolos sutarties su atsakovu sudarymo iki sutarties nutraukimo, pažymėjo, jog į tam tikras paskolas buvo investuota mažesnė procentinė dalis, nei nurodo įstatymas, tačiau tai sudaro nežymią dalį visų paskolų. Kadangi koinvestavimas yra automatizuotas (investavimas į platformoje paskelbtas paskolas, vykdomas automatiniu būdu, mažiausia investuojama suma - 5 Eur, todėl automatinio investavimo algoritmas suprogramuotas taip, kad į visas paskolas būtų investuojama ne mažiau kaip 12 proc., taikant matematinio apvalinimo taisykles iki sveikojo skaičiaus, kaip to reikalauja įstatymas), neinvestuota į nežymią dalį paskolų dėl techninių kliūčių, nesant ieškovės tyčiai ar dideliam neatsargumui, todėl esant minėtam mažareikšmiškumui neturėtų būti užkertamas kelias pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi.

Įstatyme nėra įtvirtintos vartojamos sąvokos „mažareikšmis“ apibrėžties. Apeliantė pažymėjo, kad paskolų skaičius, į kurias investuota mažesnė procentinė dalis, nei nurodyta įstatyme, sudaro nežymią dalį, vertinant per visą laikotarpį nuo paskolos sutarties su atsakovu sudarymo (2023 m. gruodžio 11 d.) iki sutarties su atsakovu nutraukimo (2026-m. sausio 15 d.) visų per platformą išduotų paskolų skaičius sudarė 18537 vnt. (pažymos stulpelis – Paskolų skaičius), iš kurių investuota ne mažiau kaip 12 procentų į 18407 vnt. (Pažymos stulpelis – koinvestuotų paskolų skaičius), kas sudaro 99,30 procentų per nurodytą laikotarpį visų suteiktų paskolų. Pateiktoje pažymoje išskiriama, kiek tiksliai per nurodytą laikotarpį per platformą buvo išduota paskolų, į kiek konkrečiai apeliantė investavo ne mažiau 12 proc., kaip nurodyta įstatymo normoje, o pateiktas investicijų vidurkis nurodo tikslų apeliantės investicijų vidurkį į visas išduotas paskolas per nurodytą laikotarpį.

Apeliantė dėl objektyvių techninių kliūčių neinvestavo į mažiau nei 1 proc. per nurodytą laikotarpį sudarytų paskolos sutarčių. Tai reiškia, kad daugiau nei 99 proc. atvejų įstatymo reikalavimas buvo faktiškai įgyvendintas. Tokia apimtis akivaizdžiai rodo išimtinio pobūdžio techninius sutrikimus. Nors teisinis reguliavimas jokių išimčių ir (ar) išimtinių aplinkybių, kurioms esant būtų galima nukrypti nuo investavimo (koinvestavimo) apimčių nenustato, tai savaime nepaneigia bendrųjų teisės principų taikymo galimybės, įskaitant proporcingumo ir teisingumo principus. Nagrinėjamu atveju apeliantė neinvestavo į dalį paskolų mažiau nei 12 procentų dėl atsitiktinio techninio pobūdžio sutrikimų ir tai sudarė itin mažą veiklos dalį.

Apeliantės, kaip skolintojos (platformoje suteiktas identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) investuota suma į su atsakovu sudarytą paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)), informacija aiškiai matosi pateiktame ieškinio priede, buvo 340 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 309,78 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12,14 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 30,22 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti.

Paskolos gavėjui mokant mėnesines įmokas pagal paskolos sutarties įmokų grafiką, iš atliktų mokėjimų gautos sumos paskirstomos paskolos sutartyje nustatyta tvarka. Atsakovui atlikus mokėjimus po paskolos išmokėjimo, sutarties sudarymo mokesčio dalis (nagrinėjamu atveju tai sudaro 3,31 Eur) buvo paskirstyta proporcingai investuotos sumos daliai visiems investuotojams (kartu ir apeliantei), kaip skolintojų paskolintos sumos dalis (Bendrųjų sąlygų 1.16 ,1.24 punktai) ir taip užtikrinant, kad paskolos sutarties vykdymo atveju apeliantės investuota suma visada sudaro ne mažiau nei 12 proc. nuo likusios negrąžintos paskolos sumos, kadangi kaip ir minėta anksčiau, įskaičius iš atsakovo gaunamas įmokas pagal grafiką, visos sumos paskirstomos proporcingai investuotai kiekvieno skolintojo daliai, kad visi skolintojai (investuotojai) gautų grąžinamąsias įmokas (tiek pagrindinę sumą, tiek sutarties sudarymo mokestį, tiek palūkanas) atitinkamai pagal jų pradinę investuotą sumą.

Apeliantė atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui, o taip pat reikalauti viso negrąžinto sutarties sudarymo mokesčio, kaip nepadengtos paskolos sumos dalies bei atitinkamai sutarties administravimo mokesčio.

Pripažinus, kad sutarties sudarymo mokesčio bei administravimo mokesčio sąlygos nėra neteisėtos, o apeliantė turi teisę naudotis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi, dėl atlygio tarpusavio skolinimo platformos operatoriui skaičiavimo, iš atsakovo turėtų būti priteista visas sutarties sudarymo mokestis, administravimo mokestis bei delspinigiai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo pripažintos negaliojančiomis nuo sudarymo momento Paskolos sutarties sąlygos dėl sutarties sudarymo mokesčio, atmestas reikalavimas priteisti sutarties sudarymo ir administravimo mokestį, perskaičiuoti delspinigiai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Atsakovas R. R. 2023 m. gruodžio 11 d. per ieškovės UAB „Finansų bitė“ administruojamą portalą finbee.lt sudarė Paskolos sutartį, pagal kurią atsakovui 76 mėnesių terminui, t. y. iki 2030 m. kovo 15 d., buvo suteikta 2548 Eur dydžio paskolos suma. Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 2.1.1 papunkčiu ir sutarties Specialiosiomis sąlygomis atsakovas, be kita ko, įsipareigojo mokėti 22 procentų dydžio metines palūkanas, taip pat 0,07 procento per mėnesį dydžio administravimo mokestį ir 9 procentų, skaičiuojamų nuo skolintojų paskolintos 2800 Eur sumos, dydžio sutarties sudarymo mokestį. Pastarasis mokestis, kuris sudarė 252 Eur, buvo išskaičiuotas paskolos išmokėjimo metu.

Įspėjimą apie netinkamai vykdomą Paskolos sutartį, ieškovė atsakovui išsiuntė 2025 m. gruodžio 31 d. Atsakovui nepašalinus padarytų pažeidimų, ieškovė Paskolos sutartį ieškovė vienašališkai nutraukė nuo 2026 m. sausio 15 d.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis Paskolos sutarties sąlygos dėl sutarties sudarymo mokesčio buvo pripažintos neteisėtomis, taip pat apeliantė skundu reiškia nesutikimą dėl nepriteistų sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių, perskaičiuotų delspinigių dydžio.

VKĮ (teisės akto redakcija, galiojusi Paskolos sutarties sudarymo metu, t. y. nuo 2023 01 01 iki 2024 06 27) 25³ straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju, pagal kurią numatyta, kad 25³ straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai.

Apeliantė akcentavo, kad ji atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui, taip pat reikalauti viso negrąžinto sutarties sudarymo mokesčio, kaip nepadengtos paskolos sumos dalies bei atitinkamai sutarties administravimo mokesčio.

Ieškovė nurodė, kad suma į su atsakovu sudarytą paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (platformoje suteiktas identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo 340 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 309,78 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12,14 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 30,22 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti. Be to, ieškovė kartu su ieškiniu taip pat pateikė pažymą už laikotarpį nuo 2023-12 iki 2026-01 apie UAB „Finansų bitė“ investicijas į paskolas.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliantės argumentus, kartu su ieškiniu teiktus įrodymus, akcentuoja šiuos esminius aspektus. Pirma, tai, kad apeliantė investavo į atsakovo teikiamą paskolą jos 12,14 proc. bendrą vartojimo kredito sumą ir 30,22 Eur sutarties sudarymo mokestį, nereiškia, jog ieškovė gali remtis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ straipsnyje numatyta išimtimi, nes teisinis reglamentavimas numato, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos <...>.

Antra, ieškovės pateikta pažyma apie laikotarpiu nuo 2023-12 iki 2026-01 ieškovės investicijas į paskolas nepatvirtina, jog ieškovė į paskolas visada investuoja ne mažiau nei 12 proc., nes pažymoje yra nurodyti tik bendri investicijų dydžiai bei investuotų sumų vidurkiai. Pažyma nepagrindžia apie ieškovės investavimą į kiekvieną vartojimo kreditą bei nepatvirtina, kad vartojimo kreditų vykdymo atveju ieškovės investuota suma visada sudaro ne mažiau nei 12 proc. nuo likusios negrąžintos paskolos sumos.

Trečia, apeliantė pati nurodė, jog į tam tikras paskolas buvo investuota mažesnė procentinė dalis, nei nurodo VKĮ, tačiau, apeliantės vertinimu, buvo neinvestuota į nežymią dalį paskolų dėl techninių kliūčių, nesant ieškovės tyčiai ar dideliam neatsargumui, todėl esant minėtam mažareikšmiškumui neturėtų būti užkertamas kelias pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įstatymo leidėjas įtvirtino imperatyvų reikalavimą, pagal kurį platformos operatoriaus dalis negali būti mažesnė nei 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą teikiamą vartojimo kreditą. Todėl nustačius ir apeliantei pačiai neginčijant, jog jos ne visų vartojimo kreditų investicijų suma siekia 12 proc., nėra pagrindo taikyti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išimtį.

Svarbu pažymėti ir tai, kad atsakovo mokamas atlygis ieškovei buvo išskaidytas į 252 Eur dydžio sutarties sudarymo mokestį ir 82,77 Eur dydžio administravimo mokestį, bendra atlygio suma siekia 334,77 Eur. Taigi, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, Paskolos sutarties sudarymo mokestis sudaro 75,28 proc. (252 Eur ÷ 334,77 Eur × 100 proc.) ir ši ieškovės atlygio dalis viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintinomis įmokomis, ribą, t. y. 25 procentus (VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis).

Apeliantė nurodė, kad skolintojai suinvestavo atsakovo sutarties sudarymo mokestį, kuris tiesiogiai buvo įskaitytas į apeliantės sąskaitą, kaip jos atlygis, remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, o atsakovas sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams (kartu ir apeliantei), pagal Paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis, o tai pažeidžia VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimus ir reiškia šio mokesčio neteisėtumą.

Apibendrindamas tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantei neturint teisės naudotis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ nustatyta išimtimi, pastaroji pažeidė imperatyvią VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatą ne mažiau kaip 75 procentus tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio skaičiuoti proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio ir atmetė ieškinio reikalavimą dėl šio mokesčio priteisimo.

Pažymėtina ir tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl administravimo mokesčio priteisimo ir taip pat remiasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog Sutarties administravimo mokestį, kaip savo atlygio dalį, ieškovė skaičiavo už per visą Paskolos sutarties galiojimo laikotarpį teikiamas paslaugas, t. y. iš esmės laikydamasi VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų, t. y. sudarė 24,72 proc. Visgi, VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies teisinis reglamentavimas numato, kad ieškovė gali reikalauti iš atsakovo tik sutarties administravimo mokesčio dalies, proporcingos atsakovo vykdant Paskolos sutartį sumokėtoms įmokoms. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė nurodydama argumentus dėl administravimo mokesčio priteisimo, rėmėsi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje numatyta išimtimi ir platesnių nesutikimo motyvų dėl pirmosios instancijos teismo administravimo mokesčio skaičiavimo nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad apeliantė neturi pagrindo remtis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje numatyta išimtimi, įvertinęs pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl administravimo mokesčio pagrįstumo, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ieškovės reikalavimas priteisti visą administravimo mokestį yra nepagrįstas.

Apeliantė skundo prašomojoje dalyje suformavo reikalavimą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl palūkanų ir delspinigių perskaičiavimo. Akcentuotina, kad CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad apeliaciniame skunde, be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas). Nagrinėjamu atveju apeliantė dėl minėtų apeliacinio skundo reikalavimų jokių motyvų, argumentų, patvirtinančių skundžiamos teismo sprendimo dalies nepagrįstumą ar neteisėtumą, nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl minėtų apeliantės reikalavimų plačiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

Į esminius nagrinėjamos bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam apeliacinio skundo išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Vadovaujantis CPK 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Ieškovė prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, t. y. priteisti sumokėtą žyminį mokestį. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, ieškovei nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. vasario 18 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.