Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

| Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.3; 2.1.2.4.1.4; 2.1.2.6; 2.1.5.1.1; 2.1.5.3;

2026 m. birželio 22 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almos Jurgelienės, Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovui I. J. dėl sandorio dalies pripažinimo niekine ir apsimestinio sandorio pasekmių taikymo, trečiajam asmeniui E. J..

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovas D. J. ieškiniu prašė pripažinti apsimestine (niekine) 2008 m. liepos 14 d. pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir 200 m. liepos 14 d. Perdavimo - priėmimo akto, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kurioje nurodyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkėjas yra atsakovas I. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir taikyti apsimestinio sandorio teisines pasekmes – nustatyti, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkėjai M. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) mirusi (duomenys neskelbtini)) ir H. J. (a.k. (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini)); priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2026 m. kovo 17 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir nusprendė: pripažinti apsimestine 2008 m. liepos 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2008 m. liepos 14 d. perdavimo-priėmimo akto, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kurioje nurodyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkėjas yra I. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) taikyti apsimestinio sandorio teisines pasekmes – nustatyti, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkėjai lygiomis dalimis yra M. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusi (duomenys neskelbtini)., ir H. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini); priteisti ieškovui D. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo I. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 7071,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas ginasi nurodydamas, jog civilinis ieškinys išnagrinėtas Kauno apygardos teisme civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą yra tapatus su šios bylos ieškiniu. Teismas šiuos argumentus atmetė, nes bylose skiriasi pareikšti reikalavimai ir tų reikalavimų tenkinimo teisinės pasekmės. Šiuo atveju ieškinio šalimi - pirkėjai ne ieškovą, o kitus asmenis, todėl nėra pagrindo šioje byloje pareikšto ieškinio kvalifikuoti kaip tapataus išnagrinėtam Kauno apygardos teisme civilinėje byloje Nr. Nr. (duomenys neskelbtini). Esant šioms aplinkybės atsakovo prašymas nutraukti civilinę bylą atmestas, kaip nepagrįstas.

Teismas pažymėjo, kad dėl ieškovo nurodytų senaties termino praleidimo aplinkybių įsiteisėjusia nutartimi yra pasisakęs Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. gruodžio 21 d. nutartyje, kurioje jis minėtas aplinkybes pripažino svarbiomis senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti ieškovui terminą pažeistų teisių gynimui. Remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pateiktu termino praleidimo priežasčių svarbiomis vertinimu ir tuo, jog šioje byloje teismas nenustatė jokių kitų aplinkybių, dėl kurių ieškovo senaties termino praleidimo aplinkybes būtų pagrindas vertinti iš esmės kitaip, nei tai darė Lietuvos apeliacinis teismas, teismas pripažino ieškovo nurodytas senaties praleidimo aplinkybes svarbiomis, tenkino ieškovo prašymą atnaujinti senaties terminą ieškiniui pareikšti.

Teismas sutiko su ieškovo argumentais, jog Kauno apygardos teismo sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) teismas nustatė sandorio apsimestinumo požymius, ir teismo konstatuotos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Tokios išvados paremtos tuo, kad šioje byloje ginčijamas tas pats sandoris, tarp tų pačių šalių, abu ieškiniai paremti tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis. Pažymėtina, jog atsakovas, nesutikdamas su Kauno apygardos teismo sprendimu, turėjo teisę teikti apeliacinį skundą, tačiau šia teise nesinaudojo, todėl įsiteisėjus Kauno apygardos teismo sprendimui Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovas nebegali ginčyti faktų ir teisinių santykių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu (CPK 279 straipsnio 4 dalis), o ieškovas neturi pareigos įrodinėti teismo nustatytų aplinkybių.

Vertindamas pateiktus dokumentus ir liudytojos parodymus teismas atsižvelgė į tai, jog pagal ginčijamą sandorį atsakovas buvo nurodytas pirkėju, jo nuosavybės teisė buvo išviešinta registruose, todėl tai, kad oficialiuose santykiuose, sudarant dokumentus, atsakovas buvo nurodomas kaip turto savininkas, yra logiška ir suprantama, tačiau šios aplinkybės nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, jog būtent M. J. ir H. J. naudai butas buvo įgytas, jie jame gyveno ir butu rūpinosi, mokėjo daugiabutį namą administruojančiai BSB „Saulė 2“ įmokas , taip pat atliko mokėjimus UAB „Viena sąskaita“ ir įmokas už elektros energiją. (F.2, l. 8,9,, 29-41, F.3, l. 2-167, 173-182). Šių duomenų pagrindu, teismas darė išvadą, jog būtent M. J. ir H. J. butą nuo pat jo įgijimo išlaikė, juo rūpinosi ir prižiūrėjo. Teismas sprendė, jog ieškovas įrodė ginčijamo sandorio apsimestinumo požymių visumą, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas ieškinį tenkinti visiškai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu atsakovas I. J. (toliau – ir apeliantas) prašo: panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) visa apimtimi ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) visa apimtimi ir priimti naują sprendimą – Ieškovo D. J. ieškinį atmesti, arba panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) visa apimtimi ir civilinę bylą nutraukti CPK 293 str. 1 d. 3 p. pagrindais; priteisti atsakovui patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino CK 1.87 str. 1 d. turinį ir nukrypo nuo Kasacinio teismo formuojamos praktikos, kadangi byloje nenustačius sandorio apsimestinumo būtinųjų elementų konstatavo sandorio apsimestinumą, taigi tinkamai neįvertino byloje surinktų įrodymų, neatskleidė bylos esmės, tai nulėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą.

Egzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, kadangi pirmosios instancijos teismas selektyviai vertino bylos medžiagą, prioritetą nepagrįstai suteikdamas ieškovo pozicijai, nepasisakė dėl esminių atsakovo atsikirtimų ir argumentų, tai reiškia, kad sprendimas yra be motyvų (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).

Byla dėl tų pačių faktinių aplinkybių, tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko jau išnagrinėta Kauno apygardos teisme, ieškovo pozicijos keitimas vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesu.

Nurodytoje įvykių sekoje ir atsakovo veiksmuose yra visos aplinkybės, kurios leidžia daryti išvadą, kad atsakovas yra tikrasis ginčo nekilnojamojo turto objekto įgijėjas, eilėje atsakovo atliktų veiksmų egzistuoja visi elementai, kurie neleidžia abejoti sandorio tikrumu ir sandorio šalimis, taipogi egzistuoja visi nuosavybės teisės turinio elementai, kuriuos neabejotinai patvirtina tiek šioje byloje, tiek Kauno apygardos teisme nagrinėtos civilinės bylos medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) (byla prijungta) pateikti ir surinkti rašytiniai įrodymai.

Ieškovas neįrodė apsimestinio sandorio egzistavimo nei vieno iš elementų, kuriuos būtina pagrįsti, vadovaujantis nuoseklia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika – siekdamas pagrįsti, kad mirę asmenys yra tikrieji turto įgijėjai, ieškovas turėjo pateikti įrodymus, kad mirusieji asmenys vykdė buto paieškas ir apžiūras, rūpinosi sutarties sudarymu, turto finansavimu, atliko mokėjimus iš asmeninių lėšų, atliko remontą, sudarė sutartis su paslaugų teikėjais. Byloje pagrįsta ir įrodyta, kad visus šiuos aptartus veiksmus atliko atsakovas. Kita vertus, ieškovas nepagrindė savo teisinio suinteresuotumo byloje – byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įpėdinis, o palikimą po H. J. mirties vis tik priėmė ne jis, o S. J..

Kauno apygardos teismas 2023 m. liepos 31 d. jau išnagrinėjo bylą, kurioje ieškovas D. J. ieškiniu prašė pripažinti apsimestine (niekine) 2008-07-14 pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2008-07-14 perdavimo – priėmimo akto, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kurioje nurodyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pirkėjas yra atsakovas I. J. ir taikyti apsimestinio sandorio teisines pasekmes – nustatyti, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pirkėjas yra D. J.. Ieškovas D. J. bylos nagrinėjimo metu Kauno apygardos teisme aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad būtent jis yra tikrasis buto įgijėjas. Kauno apygardos teismas 2023 m. liepos 31 d. sprendimu Nr(duomenys neskelbtini) ieškovo ieškinį atmetė, apeliacinės instancijos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Sulaukus nepalankių teismų sprendimų ieškovas dar kartą kreipėsi į Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti apsimestine (niekine) 2008-07-14 pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2008-07-14 perdavimo – priėmimo akto, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kurioje nurodyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkėjas yra atsakovas I. J. ir taikyti apsimestinio sandorio teisines pasekmes – nustatyti, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pirkėjai yra M. J. ir H. J.. Atsakovo I. J. įsitikinimu, ieškinio reikalavimas yra tapatus ir neturėjo būti priimtas nagrinėti, tačiau priėmus ir išnagrinėjus ieškinį, byla turėjo būti nutraukiama.

Šiuo atveju ieškovas D. J. naujoje byloje siekia to paties teisinio rezultato – panaikinti atsakovo I. J. nuosavybės teisę į tą patį objektą (butą (duomenys neskelbtini)), kildinamą iš to paties 2008 m. sandorio. Nors ieškovas bando keisti teisinį pagrindą (teigdamas, kad veikia kaip mirusios mamos ir brolio teisių perėmėjas), faktinis bylos pagrindas išlieka tapatus anksčiau nagrinėtai civilinei bylai Nr. (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje nurodoma, kad naujas ieškinys yra tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje.

Toks ieškovo elgesys, kai naujoje byloje pateikiama priešinga tos pačios situacijos interpretacija, prieštarauja teisinio tikrumo ir stabilumo principams. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai ignoravo atsakovo I. J. argumentus dėl nesąžiningo ieškovo elgesio ir piktnaudžiavimo procesu.

Šioje byloje ieškovas teigia, kad tikrieji įgijėjai buvo šiuo metu jau mirę mama ir brolis. Tai sąmoningas faktų keitimas, siekiant sau palankaus teisinio rezultato, kitaip tariant piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Ieškovas D. J. Kauno apygardos teismo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) reiškė reikalavimą nustatyti, kad tikrasis ginčo buto pirkėjas yra jis, o pats ieškovas niekada nelaikė mamos ir H. tikraisiais savininkais.

Ieškovas turėjo pareigą įrodyti, kad tikroji šalių valia sandorio sudarymo metu buvo nukreipta į tai, jog turtą įgytų būtent mirusieji mama M. J. ir brolis H. J., o atsakovas tebuvo statytinis. Tačiau ieškovas ne tik neįrodė šios aplinkybės, bet ir pats ją paneigė savo ankstesniais parodymais. Civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovas kategoriškai nurodė, kad tikroji šalių valia buvo D. J. įgyti butą savo asmeninėn nuosavybėn. Todėl valinis elementas M. J. ir H. įgyti turtą nagrinėjamojoje byloje, atsižvelgiant į ankstesnį Ieškovo prisipažinimą, negali būti vertinamas kaip egzistuojantis.

Teisiškai neįmanoma situacija, kad tas pats 2008 m. sandoris tuo pačiu metu būtų išreiškęs dvi skirtingas, viena kitą šalinančias asmenų valias: valią, kad pirkėjas būtų ieškovas D. J., ir valią, kad pirkėjai būtų mirusieji M. J. ir H. J.. Toks radikalus ieškovo pozicijos pasikeitimas tik patvirtina, kad ieškovas ne atskleidžia teismui tikrąją valią, o tiesiog manipuliuoja teisinėmis konstrukcijomis. Kadangi sandoris be tikrosios šalies valios tapti savininku negali būti pripažintas apsimestiniu, o ieškovas savo ankstesniais parodymais pats paneigė M. J. ir H. J. siekį įgyti nuosavybę, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo tenkinti ieškinį.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo faktines aplinkybes ne tik dėl valios elemento nebuvimo, bet ir dėl kitų būtinųjų sandorio pripažinimo apsimestiniu požymių nebuvimo, nukrypo nuo nuoseklios ir išplėtotos kasacinio teismo praktikos sandorių pripažinimo apsimestiniais bylose, tai nulėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą ir konstatavimą, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), sandoris buvo apsimestinis, nors atsakovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neabejotinai pagrindė ginčijamo sandorio realumą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neanalizavo byloje surinktų įrodymų, o vietoje to sprendimą motyvavo selektyviai pacituodamas šešias Kauno apygardos teismo nutarties išvadas iš civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu teismas faktiškai delegavo įrodymų vertinimo funkciją kitam teismui kitoje byloje, nors atsakovas šioje byloje pateikė išsamius argumentus ir įrodymų visumą, paneigiančią sandorio apsimestinumą. Teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovo nurodytos įvykių chronologijos: kad būtent atsakovas savarankiškai ieškojo objekto, derėjosi dėl kainos, sudarė kredito sutartį su banku ir prisiėmė ilgalaikę turtinę riziką, o nė vienas iš apklaustų liudytojų nesuabejojo atsakovo, kaip pirkėjo, statusu sandorio sudarymo metu.

Aplinkybę, kad butą surado atsakovas I. J., patvirtino ir pats ieškovas D. J.. Taigi nėra galimybės konstatuoti, kad M. J. ir D. J. ieškojo buto, apžiūrėjo, perdavė avansą ir rūpinosi pagrindinės sutarties sudarymu.

Atsakovas kreipėsi į AB SEB banką dėl finansavimo suteikimo būstui įsigyti. AB SEB banku 2008 m. birželio 18 d. buvo sudaryta kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu atsakovui buvo suteiktas kreditas nekilnojamojo turto įsigijimui ir 2008 m. liepos 14 d. tarp I. J. ir S. Č. ir V. Č. buvo sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartis. Tos pačios kreditavimo sutarties pagrindu buvo suteiktas 34 999, 98 Lt kreditas būsto remontui, kurį taip pat organizavo ir atliko atsakovas.

Pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principą ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Ieškovas, teigdamas, kad atsakovas pateikė suklastotus duomenis paskolai gauti, šias aplinkybes turėjo ir įrodyti, nes įrodinėjimo našta tenka tam, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (lot. onus probandi in cumbit ei qui affirmat, non ei qui negat). Teismo išvada, kad kreditas buvo išduotas neįvertinus atsakovo realaus kreditingumo, padaryta nesant byloje jokių tai patvirtinančių įrodymų ir remiantis vien subjektyviomis ieškovo prielaidomis. Paskola yra išmokėta iš atsakovo sąskaitos – šias aplinkybes patvirtina atsakovo banko sąskaitos išrašas.

Atsakovas I. J. remontavo butą po jo įsigijimo. Ieškovas, duodamas paaiškinimus Kauno apygardos teisme, patvirtino, kad butą remontavo atsakovas, taip pat pripažino ir teismo posėdžio metu Kauno apylinkės teisme – nurodė, kad atsakovas ne tik atliko remontą, tačiau ir remontui naudojo lėšas, pardavęs turėtą automobilį, o buto remontui išleido ne tik kreditavimo sutarties pagrindu suteiktas lėšas, bet ir už automobilio pardavimą gautas lėšas.

Į bylą taip pat pateikti kvitai už įvairias paslaugas, susijusias su ginčo butu – mokėjimai dažniausiai atliekamo grynaisiais pinigais. Atsakovas neneigia, kad tuo metu, kai jis nesinaudojo butu ir Lietuvoje negyveno, mokesčius susimokėdavo mama su broliu, kadangi tai yra logiška – kas naudojasi, tas ir sumoka, tačiau tai nesudaro pagrindo nuosavybei įgyti.

Aplinkybes, kad būtent atsakovas I. J. buvo ir yra tikrasis buto įgijėjas, patvirtina eilė kitų byloje pateiktų įrodymų: liudytoja apklausta bendrijos pirmininkė S. A. nurodė, kad niekada nesuabejojo, kad buto savininkas yra I. J. – jis mokėjo mokesčius, dalyvaudavo bendrijos susirinkimuose, susidarius skolai klausimus sprendė ir skolą dengė I. J., visus sprendimus, susijusius su butu priimdavo I. J..

Atsakovo I. J. veiksmų visuma visiškai atitinka tikrosios šalies arba tikrojo įgijėjo kriterijus, o mamos M. J. ir brolio H. J. veiksmai (gyvenimas bute) atitinka tik panaudos gavėjų statusą.

Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių, kurios yra visiškai nelogiškos ieškovo teiginiai, kaip jis buvo pajėgus pragyventi (duomenys neskelbtini), kur yra vienas didžiausių pasaulyje pragyvenimo lygių, sutaupyti tiek lėšų, kad galėtų įgyti tris nekilnojamojo turto objektus Lietuvoje ir vieną (duomenys neskelbtini), pilnai išlaikyti du suaugusius asmenis, jais rūpintis, nors tuo laikotarpiu dirbo nekvalifikuotus darbus (kaip nurodoma darbo sutartyje, ieškovas dirbo nekvalifikuotą darbą – gamybos darbuotoju, darbo aprašymas detalizuojamas kaip silkių ir filė ruošimas) tiesiog nėra objektyviai įmanoma.

Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus ir šalių argumentus vertino itin selektyviai – suteikdamas prioritetą išimtinai ieškovo pateiktiems argumentams ir teiginiams, o dėl daugelio atsakovo pateiktų motyvų ir argumentų bei juos pagrindžiančių įrodymų sprendime apskritai nėra pasisakyta.

Teismas visiškai nemotyvuotai tenkino ieškinį, nesant nė vieno būtinojo apsimestinio sandorio elementų – mirusių asmenų atliktų aktyvių veiksmų, kuriais jie būtų siekę įgyti turtą savo nuosavybėn. Sprendimas iš esmės argumentuojamas trumpais teismo samprotavimais, neatskleidžiant visos bylos esmės ir įvykių chronologijos ir neišanalizavus tikrosios šalių valios.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas galėjo skųsti Kauno apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo motyvus. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. numato baigtinį apeliacinės instancijos teismo teisių sąrašą, t.y. apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę: pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą; pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies), o bylą nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos šio Kodekso 293 ir 296 straipsniuose nurodytos aplinkybės, išskyrus šio Kodekso 296 straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 11 punktuose nurodytus atvejus. Taigi, tokios teisės pakeisti tik sprendimo motyvuojamąją dalį, apeliacinės instancijos teismas neturi teisės. Atsakovas iš dalies nesutiko su Kauno apygardos teismo argumentais ir įrodymų vertinimu, motyvuojant teismo sprendimą, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinio skundo dėl Atsakovui palankaus sprendimo motyvų, neturėjo galimybės pateikti.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė ir neišsprendė klausimo dėl restitucijos taikymo, t.y. dėl atsakovui I. J. kompensuotinų sumų už buto remontą, sumokėtas įmokas, renovacijos įmokų, kitų turto išlaikymo išlaidų. Toks sprendimas yra nesuderinamas su CK 1.5 str. įtvirtintais teisingumo ir protingumo principais bei neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė materialinės teisės taikymo klaidą, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo ne tikrosios sandorio šalies (mirusiųjų), o paties ieškovo D. J. atžvilgiu. Teismas nepagrįstai rėmėsi ankstesnių bylų motyvais dėl termino atnaujinimo D. J., ignoruodamas faktą, kad šioje byloje ginčas grindžiamas M. J. ir H. J. (mirusiųjų), kaip neva tikrųjų pirkėjų, teisėmis. Paveldėjimo atveju teisių perėmėjas perima ne daugiau teisių, nei jų turėjo palikėjas, todėl teismas privalėjo vertinti, ar ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas būtent M. J. ir H. J. gyvenimo laikotarpiu (nuo 2008 m. iki jų mirties). Byloje nėra jokių įrodymų, kad mirusieji per daugiau nei 10 metų būtų siekę ginčyti sandorį ar laikę savo teises pažeistomis, todėl ieškovas, neturėdamas paveldėjimo teisės į jau pasibaigusį (suėjusį) terminą, negalėjo prašyti atnaujinti terminą savo asmeninių aplinkybių pagrindu, o teismas taip pat negalėjo vadovautis tuo, kad terminas buvo atnaujintas ieškovui D. J. Kauno apygardos teismo byloje.

Teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovo argumentų, kad termino atnaujinimo klausimas turi būti siejamas su palikėjų, o ne įpėdinio asmeniu ir jam atnaujintu terminu, taip pažeisdamas CK 1.131 str. nuostatas ir nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl teisių perėmimo procese.

Apsimestinio sandorio sudarymo atveju asmens teisės pažeidimas atsiranda nuo to momento, kai sandorį vietoje asmens sudaro kitas asmuo – jo statytinis. Taigi, kaip matyti, buto pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 2008 m. liepos 14 d. Senaties terminas baigėsi 2018 m. liepos 14 d.

Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 268–269 straipsniuose nustatytą teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo tvarką.

Pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė šalių lygiateisiškumo (CPK 17 str.) ir rungimosi (CPK 12 str.) principus, sudarydamas ieškovui nepagrįstą procesinį pranašumą.

Teismas šiurkščiai pažeidė CPK 253–258 straipsniuose nustatytą baigiamųjų kalbų tvarką. Nors bylos nagrinėjimas iš esmės buvo baigtas 2026-01-26 posėdyje, teismas leido į bylą įtraukti ieškovo 2026-01-30 pateiktą rašytinį dokumentą „Baigiamoji kalba“, dėl kurio teikimo ieškovas posėdžio metu net neprašė. Teismas rezoliucija turėjo atsisakyti priimti pateiktą dokumentą, kadangi jis buvo pateiktas jau baigus bylos nagrinėjimą. Tokiu neveikimu teismas sudarė sąlygas ieškovui piktnaudžiauti procesine teise – ieškovas raštu suformulavo papildomus atsikirtimus į atsakovo baigiamosios kalbos argumentus, taip pažeisdamas rungimosi principą. Tai, kad teismas skundžiamame sprendime rėmėsi ieškovo interpretacijomis, kurios raštu atsirado tik po posėdžio, rodo procesinį šališkumą ir atsakovo teisės į lygiateisį procesą paneigimą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas D. J. prašo atsakovo I. J. apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) palikti nepakeistą, priteisti ieškovui D. J. iš atsakovo I. J. apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Esminę reikšmę turi tai, kad ieškinio reikalavimas šioje byloje iš esmės yra grindžiamas prejudiciniais faktais, nustatytais Kauno apygardos teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuria 2023 m. liepos 31 d. sprendimas liko nepakeistas.

Atsakovas ignoruoja minėtose bylose nustatytus faktus ir tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek pateiktame skunde atsakovas nurodo visiškai kitokias aplinkybes, negu įsiteisėjusiais sprendimais yra nustatę teismai.

Kauno apygardos teismas 2023 m. liepos 31 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. gruodžio 21 d. nutartyje konstatavo, kad ieškovas įrodė, jog tiek pradinis įnašas už butą, tiek paskolos įmokos buvo mokamos ieškovo D. J. (duomenys neskelbtini) uždirbtomis lėšomis, kurias jis buvo perdavęs motinai M. J., siekdamas finansiškai paremti ją su neįgaliu broliu H. J.. Visgi to neužteko ieškinio reikalavimui patenkinti, kadangi, įvertinę šalių paaiškinimus ir pateiktus įrodymus, teismai sprendė, kad butas buvo pirktas motinos M. J. ir brolio H. J. naudai, šie asmenys bute gyveno nuo pat įsigijimo iki mirties, t.y. jie butą faktiškai priėmė, jį valdė, juo naudojosi. Teismai nustatė, kad motina M. J. taip pat rūpinosi sutarties sudarymu bei derėjosi dėl jos sąlygų. Konstatavo, kad atsakovas nesiekė tapti buto savininku, t.y. iš tikrųjų neketino įgyti iš pirkimo-pardavimo sutarties kylančių teisių ir pareigų, jomis nenaudojo ir asmeniškai jų nevykdė, o tik formaliai pasirašė ginčijamą sutartį.

Teismai civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir apeliacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) faktiškai nustatė visus sandorio apsimestinumo dėl subjekto požymius, pripažino, kad atsakovas nesiekė įgyti buto (t.y., realiai veikė tik kaip statytinis), tačiau sprendė, kad butas buvo įgytas ne ieškovo naudai, o motinos M. J. ir brolio H. J. naudai. Kadangi teismai buvo saistomi ieškinyje pareikšto materialinio teisinio reikalavimo, kuriuo ieškovas prašė pripažinti, kad tikrasis buto įgijėjas yra ieškovas, todėl net ir nustatę apsimestinio sandorio požymius, teismai negalėjo išeiti iš bylos nagrinėjimo ribų ir taikyti kitokias apsimestinio sandorio pasekmes, nei buvo prašoma ieškinyje, dėl šios priežasties ieškovo ieškinys buvo atmestas.

Savo suinteresuotumą dėl reiškiamo materialinio teisinio reikalavimo ieškovas grindė tuo, kad ieškinio tenkinimo atveju pripažinus buto nuosavybę motinai M. J. ir broliui H. J., ieškovas galės pretenduoti į šį turtą per paveldėjimo teisinius santykius, kadangi yra tiek motinos M. J., tiek brolio H. J. turto įpėdinis. Šiai aplinkybei pagrįsti, ieškovas į bylą pateikė notaro išduotus liudijimus, patvirtinančius, kad ieškovas yra priėmęs M. J. ir H. J. palikimą.

Atsakovas apeliaciniame skunde toliau dėsto kitokias aplinkybes, nei yra nustatęs Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad atsakovas iš esmės nesutinka su aplinkybe, jog civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyti faktai, turi prejudicinę galią šioje byloje. Tokia atsakovo pozicija yra akivaizdžiai nepagrįsta.

Civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir šioje byloje nustatytos aplinkybės taip pat yra pakankamos konstatuoti M. J. ir H. J. valią įgyti butą, nes būtent šie asmenys nuo pat įsigijimo bute gyveno, mokėjo mokesčius, visą laiką juo naudojosi bei rūpinosi kaip savo turtu. Tai, kad atsakovas valios įgyti butą neturėjo, yra aiškiai konstatuota Kauno apygardos teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendime - atsakovas prie buto įsigijimo neprisidėjo ir niekada nesiekė tapti tikruoju buto savininku. Taigi, atsakovo argumentai, neva šioje byloje liko neįvertintas šalių valinis elementas, yra aiškiai nepagrįsti.

Atsakovas šioje byloje negali ginčyti išnagrinėtose bylose nustatytų aplinkybių dėl sutarties apsimestinumo požymių. Nesutikdamas su civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytomis aplinkybėmis bei žinodamas, kad įsiteisėjęs sprendimas turi įstatymo galią ir sukuria prejudicinius faktus, atsakovas turėjo galimybę skųsti teismų sprendimus, kuriais buvo nustatytos jam nepalankios aplinkybės, tačiau atsakovas tokia teise nepasinaudojo.

Atsakovui nesutinkant su Kauno apygardos teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismo pateiktoms išvadomis, atsakovas savo nesutikimą turėjo išreikšti apeliaciniu skundu, prašydamas pašalinti iš sprendimo motyvuojamosios dalies atitinkamus motyvus, kurie atsakovui nėra palankūs. Sprendimui įsiteisėjus, atsakovas nebegali ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

Ieškovas ieškinį pareiškė savo vardu, gindamas savo, kaip M. J. ir H. J. turto įpėdinio interesą. Ieškovas ieškinį pareiškė kaip suinteresuotas asmuo, įgyvendindamas savo procesinę teisę reikalauti taikyti apsimestinio sandorio teisines pasekmes. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino senaties termino praleidimo priežastis paties ieškovo D. J. atžvilgiu.

Ieškiniai negali būti laikomi tapačiais, kadangi šiuo ieškiniu siekiama visai kito materialinio teisinio rezultato, negu buvo prašoma civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas klaidingai nurodo, kad ieškovo siekis yra panaikinti atsakovo I. J. nuosavybės teisę į butą. Ieškovas šiuo ieškiniu siekia, kad nuosavybė į butą būtų pripažinta tiems asmenims, kurie yra tikrieji jo įgijėjai – M. J. ir H. J..

Pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiu ne visą sandorį, o jo dalį, t.y. tą dalį, kurioje nurodyta, kad buto pirkėjas yra I. J.. Pripažinus negaliojančia šią sutarties nuostatą, sandoris toliau galioja, tačiau taikomi apsimestinio sandorio padariniai - teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsirado tikrajai sandorio šaliai (M. J. ir H. J.). Kadangi 2008-07-14 pirkimo – pardavimo sutartis toliau galioja, akivaizdu, kad ir restitucija, kuri suprantama kaip sutarties šalių gražinimas į pradinę padėtį, šiuo atveju negali būti taikoma.

Reaguojant į atsakovo argumentą dėl sprendimo paskelbimo tvarkos pažeidimo, nėra aišku, kaip konkrečiai pasireiškė šis pažeidimas ir kaip šis tariamas pažeidimas turi įtakos sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui. Vien tai, kad sprendimo paskelbimas buvo atidėtas du kartus, nereiškia, kad buvo pažeista sprendimo paskelbimo tvarka, kadangi įstatymas leidžia atidėti sprendimo paskelbimą esant svarbioms priežastims, be to, CPK nėra nuostatos, draudžiančios atidėti sprendimo paskelbimą daugiau nei vieną kartą.

Pasisakant dėl atsakovo argumentų, kad teismas šiurkščiai pažeidė šalių lygiateisiškumo (CPK 17 str.) ir rungimosi (CPK 12 str.) principus, kadangi leido į bylą pateikti baigiamąją kalbą praėjus kelioms dienoms po bylos išnagrinėjimo, ieškovo atstovas pažymi, kad baigiamoji kalba raštu į bylą buvo įkelta tokios apimties, kokia ji buvo žodžiu pasakyta paskutinio posėdžio metu, ši kalba nebuvo pakeista ar papildyta. Atsakovas nenurodo, kas konkrečiai buvo pakeista ieškovo atstovo pateiktos baigiamosios kalbos rašytiniame variante. Baigiamosios kalbos rašytine forma pateikimas į bylą po to, kai baigiamoji kalba pasakoma žodžiu, yra dažna ir įprasta praktika teisminiuose procesuose.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo apsimestine ir apsimestinio sandorio teisinių pasekmių taikymo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008 m. liepos 14 d. atsakovas I. J. notarinės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Iš Kauno rajono 4-ojo notarų biuro notarės 2018 m. birželio 20 d. išduoto liudijimo, nustatyta, jog ieškovas D. J. priėmė M. J., mirusios (duomenys neskelbtini), palikimą.

Iš Kauno miesto 21-ojo notarų biuro notaro m. lapkričio 16 d. liudijimo, nustatyta, jog ieškovas priėmė H. J., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą.

Ieškovas pareiškė šį ieškinį gindamas savo įpėdinio teisę į M. J. ir H. J. palikimą.

Kauno apygardos teismas 2023 m. liepos 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atmetė ieškovo D. J. ieškinį atsakovui I. J., kuriuo ieškovas prašė: pripažinti apsimestine (niekine) 2008 m. liepos 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2008 m. liepos 14 d. perdavimo–priėmimo akto, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kurioje nurodyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkėjas yra atsakovas – I. J.; bei taikyti apsimestinio sandorio teisines pasekmes – nustatyti, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkėjas yra ieškovas D. J.. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. gruodžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išnagrinėjęs ieškovo D. J. apeliacinį skundą Kauno apygardos teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paliko nepakeistą.

Dėl ieškinių tapatumo ir civilinės bylos nutraukimo

Apeliantas nurodo, kad byla dėl tų pačių faktinių aplinkybių, tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko jau išnagrinėta Kauno apygardos teisme, o ieškovo pozicijos keitimas vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesu. Ieškovas D. J. bylos nagrinėjimo metu Kauno apygardos teisme aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad būtent jis yra tikrasis buto įgijėjas. Sulaukus nepalankių teismų sprendimų ieškovas dar kartą kreipėsi į Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti apsimestine (niekine) 2008-07-14 pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2008-07-14 perdavimo – priėmimo akto, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kurioje nurodyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini) pirkėjas yra atsakovas I. J. ir taikyti apsimestinio sandorio teisines pasekmes – nustatyti, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkėjai yra M. J. ir H. J.. Apelianto įsitikinimu, ieškinio reikalavimas yra tapatus ir neturėjo būti priimtas nagrinėti, tačiau priėmus ir išnagrinėjus ieškinį, byla turėjo būti nutraukiama. Šiuo atveju ieškovas D. J. naujoje byloje siekia to paties teisinio rezultato – panaikinti atsakovo I. J. nuosavybės teisę į tą patį objektą (butą (duomenys neskelbtini)), kildinamą iš to paties 2008 m. sandorio. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje nurodoma, kad naujas ieškinys yra tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje.

Kasacinio teismo praktika, aiškinanti tapataus ieškinio (tapačios bylos) sampratą, yra gausi ir nuosekliai išplėtota. Ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Kasacinio teismo praktikoje išsamiai pasisakyta dėl tapataus ieškinio konstatavimo kriterijų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019, 31 punktas; kt.).

Sprendžiant dėl ieškinio dalyko tapatumo būtina įvertinti reikalavimų turinį. Nustatant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, esantis teisminio nagrinėjimo objektu, ir gynybos būdas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013; 2022 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-421/2022).

Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas. Reikalavimo tapatumas yra apibrėžiamas pagal šio reikalavimo dalyką ir faktinį pagrindą. Teisinio reikalavimo pagrindo keitimas nekeičiant jo faktinio pagrindo nepašalina reikalavimo tapatumo ir draudimo tokį reikalavimą nagrinėti po to, kai dėl jo jau yra nuspręsta įsiteisėjusiu teismo sprendimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-823/2019, 23 punktas; 2022 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-421/2022).

Pažymėtina, kad ieškiniui pripažinti tapačiu turi būti konstatuotas ne tik šalių ir ieškinio pagrindo, bet ir ieškinio dalyko tapatumas. Vien tik ieškinio faktinio pagrindo ar jo dalies sutapimas su to paties asmens kitoje byloje pareikšto kito ieškinio faktiniu pagrindu neeliminuoja pradėto proceso, t. y. vienoje byloje pareikšto ieškinio to paties faktinio pagrindo nurodymas kitose bylose pareikštuose ieškiniuose, jeigu ieškovų reikalavimai (ieškinio dalykas) skiriasi, nesudaro teisinio pagrindo atsisakyti priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą ar, jei toks ieškinys buvo priimtas, nutraukti bylą pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą, tik gali sukelti padarinius pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą – atleidimą nuo atitinkamų aplinkybių įrodinėjimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-19-695/2020; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-421/2020).

Kasacinio teismo išaiškinta, jog, kai vienoje byloje ieškinio reikalavimo pagrindas ar jo dalis sutampa su kitoje byloje to paties asmens pareikšto reikalavimo pagrindu, tai reiškia galimą teismo nustatomų faktų prejudiciją, reikšmingą kitoje byloje pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-421/2020; 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-1075/2022).

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, jog nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys yra tapatus anksčiau išnagrinėtoje byloje pareikštam ieškiniui. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ankstesnėje byloje ieškovas prašė pripažinti apsimestine pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kurioje pirkėju nurodytas atsakovas, ir taikyti apsimestinio sandorio teisines pasekmes nustatant, jog tikrasis buto pirkėjas ir savininkas yra pats ieškovas. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo taikyti apsimestinio sandorio teisines pasekmes nustatant, kad tikrieji ginčo buto pirkėjai buvo kiti asmenys – M. J. ir H. J..

Teisėjų kolegijos vertinimu, abiejose bylose nesutampa ieškinio dalykas. Nors abiem atvejais ginčijama ta pati sutarties sąlyga dėl pirkėjo asmens, tačiau siekiamos materialinės teisinės pasekmės yra skirtingos. Ankstesnėje byloje buvo siekiama nustatyti, kad teises į ginčo turtą įgijo pats ieškovas, o nagrinėjamoje byloje – kad tokias teises įgijo kiti asmenys. Dėl šios priežasties skiriasi ir materialinis teisinis santykis, dėl kurio kilo ginčas. Aplinkybė, kad abiejose bylose ieškovas ginčija atsakovo, kaip pirkėjo, statusą ir siekia paneigti jo nuosavybės teisės pagrindą, savaime nesudaro pagrindo pripažinti ieškinius tapačiais. Ieškinio tapatumas negali būti grindžiamas vien abstrakčiu siekiu paneigti atsakovo nuosavybės teisę, neatsižvelgiant į tai, kokio konkretaus materialinio teisinio rezultato ieškovas siekia ir kieno naudai prašo taikyti apsimestinio sandorio teisines pasekmes.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, vertintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys nėra tapatus anksčiau išnagrinėtoje byloje pareikštam ieškiniui, ir vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo bylą nutraukti.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė materialinės teisės taikymo klaidą, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo ne tikrosios sandorio šalies (mirusiųjų), o paties ieškovo D. J. atžvilgiu.

Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ieškinį pareiškė ieškovas, kuris savo reikalavimus grindė tuo, kad yra M. J. ir H. J. teisių perėmėjas. Būtent ieškovas kreipėsi į teismą dėl, jo teigimu, pažeistų teisių gynimo, todėl ieškinio senaties taikymo bei jos termino atnaujinimo klausimas pagrįstai buvo sprendžiamas atsižvelgiant į ieškovo nurodytas termino praleidimo aplinkybes.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į anksčiau priimtą ir įsiteisėjusią Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, kurioje buvo įvertintos tos pačios ieškovo nurodytos aplinkybės ir jos pripažintos svarbiomis senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą terminą atnaujinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovo nurodomos termino praleidimo priežastys jau buvo įvertintos įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu; naujų aplinkybių, kurios leistų tas priežastis vertinti kitaip, nenustatyta; todėl nėra pagrindo nuo ankstesnio vertinimo nukrypti.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neįtraukęs į ją visų bylos baigtumu suinteresuotų asmenų – M. J. ir H. J. įpėdinių. Apelianto vertinimu, į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu turėjo būti įtrauktas S. J., kuris po H. J. mirties savo paveldėjimo teises perleido ieškovui D. J..

Iš bylos duomenų matyti, kad S. J. paveldėjimo teises ieškovui D. J. padovanojo 2021-11-16 paveldėjimo teisių perleidimo sutartimi, kurią patvirtino notaras (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Perleidęs (padovanojęs) paveldėjimo teises ieškovui, S. J. atsisakė savo, kaip įpėdinio teisių. Nebūdamas įpėdiniu, S. J. neturi teisinio suinteresuotumo dėl šioje byloje nagrinėjamų klausimų, atitinkamai nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

Dėl sandorio dalies pripažinimo niekine ir apsimestinio sandorio pasekmių taikymo

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi). Pažymėtina, kad įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-969/2020).

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino CK 1.87 str. 1 d. turinį ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, kadangi byloje nenustačius sandorio apsimestinumo būtinųjų elementų konstatavo sandorio apsimestinumą, taigi tinkamai neįvertino byloje surinktų įrodymų, neatskleidė bylos esmės, tai nulėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą. Apelianto teigimu nurodytoje įvykių sekoje ir atsakovo veiksmuose yra visos aplinkybės, kurios leidžia daryti išvadą, kad atsakovas yra tikrasis ginčo nekilnojamojo turto objekto įgijėjas, eilėje atsakovo atliktų veiksmų egzistuoja visi elementai, kurie neleidžia abejoti sandorio tikrumu ir sandorio šalimis, taipogi egzistuoja visi nuosavybės teisės turinio elementai, kuriuos neabejotinai patvirtina tiek šioje byloje, tiek Kauno apygardos teisme nagrinėtos civilinės bylos medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) (byla prijungta) pateikti ir surinkti rašytiniai įrodymai. Apelianto vertinimu, ieškovas neįrodė apsimestinio sandorio egzistavimo nė vieno iš elementų, kuriuos būtina pagrįsti, vadovaujantis nuoseklia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika – siekdamas pagrįsti, kad mirę asmenys yra tikrieji turto įgijėjai, ieškovas turėjo pateikti įrodymus, kad mirusieji asmenys vykdė buto paieškas ir apžiūras, rūpinosi sutarties sudarymu, turto finansavimu, atliko mokėjimus iš asmeninių lėšų, atliko remontą, sudarė sutartis su paslaugų teikėjais. Byloje pagrįsta ir įrodyta, kad visus šiuos aptartus veiksmus atliko atsakovas.

Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neanalizavo byloje surinktų įrodymų, o vietoje to sprendimą motyvavo selektyviai pacituodamas šešias Kauno apygardos teismo nutarties išvadas iš civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu teismas faktiškai delegavo įrodymų vertinimo funkciją kitam teismui kitoje byloje, nors atsakovas šioje byloje pateikė išsamius argumentus ir įrodymų visumą, paneigiančią sandorio apsimestinumą. Teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovo nurodytos įvykių chronologijos: kad būtent atsakovas savarankiškai ieškojo objekto, derėjosi dėl kainos, sudarė kredito sutartį su banku ir prisiėmė ilgalaikę turtinę riziką, o nė vienas iš apklaustų liudytojų nesuabejojo atsakovo, kaip pirkėjo, statusu sandorio sudarymo metu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apelianto pozicija dėl ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių teisinės reikšmės nėra nuosekli. Viena vertus, apeliantas savo argumentus grindžia ankstesnėje byloje surinktais ir įvertintais įrodymais, teigdamas, kad jie patvirtina jo, kaip tikrojo ginčo buto įgijėjo, statusą. Kita vertus, apeliantas nesutinka su tais pačiais ankstesnėje byloje teismų padarytais faktiniais nustatymais ir jų vertinimu, kiek jais konstatuota, kad ginčo butas buvo įsigytas motinos ir brolio naudai, bei ginčija tokių aplinkybių reikšmę nagrinėjamam ginčui. Apeliantas iš esmės kvestionuoja ne patį ankstesnio teismo sprendimo panaudojimą nagrinėjamoje byloje, bet tik tas jo išvadas, kurios yra jam nepalankios. Tačiau proceso šalis negali pagrįstai remtis ankstesnio teismo sprendimo nustatytomis aplinkybėmis tiek, kiek jos patvirtina jos poziciją, ir kartu neigti to paties sprendimo reikšmę tiek, kiek jame nustatytos aplinkybės jai nepalankios.

Apelianto argumentai, kad jis neturėjo procesinės galimybės ginčyti ankstesnėje byloje priimtų teismų sprendimų motyvų, nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadas nepagrįstomis. Nors apeliantas teigia, kad jam palankios sprendimo rezoliucinės dalies atveju jis neturėjo galimybės apskųsti motyvuojamosios dalies, teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo, turintis teisinį suinteresuotumą, gali ginčyti ir tas procesinio sprendimo išvadas, kurios, nors ir nėra išreikštos rezoliucinėje dalyje, tačiau gali sukelti jam neigiamų teisinių pasekmių ateityje. Todėl vien aplinkybė, kad ankstesnėje byloje ieškinys buvo atmestas, savaime neleidžia daryti išvados, jog apeliantas neturėjo jokių procesinių priemonių reaguoti į, jo vertinimu, neteisingas teismo išvadas.

Kita vertus, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas savo sprendimo negrindė vien tuo, jog apeliantas neapskundė ankstesnių teismų sprendimų motyvų. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas vertino ankstesnėse bylose nustatytas aplinkybes kartu su nagrinėjamoje byloje surinktais įrodymais, šalių paaiškinimais bei kitais bylos duomenimis ir tik šių įrodymų visumos pagrindu padarė išvadas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pats apeliantas savo argumentus iš dalies grindžia ankstesnėje byloje surinktais įrodymais ir joje nustatytomis aplinkybėmis, teigdamas, jog jos patvirtina jo, kaip tikrojo ginčo buto įgijėjo, statusą. Todėl selektyvus rėmimasis ankstesnio teismo sprendimo išvadomis tiek, kiek jos yra palankios apelianto pozicijai, kartu neigiant kitų tame pačiame procese nustatytų aplinkybių reikšmę, negali būti laikomas pakankamu pagrindu paneigti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą.

Kasacinio teismo konstatuota, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata savybė yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio – tai negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje. Antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis), teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-701/2023).

Nėra ginčo, kad Kauno apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dalyvavo tos pačios ginčo šalys, taip pat, kad toje byloje buvo nustatyti faktai ir teisiniai santykiai yra susiję su sutarties sudarymo bei vykdymo aplinkybėmis. Tiek ankstesnėje byloje, tiek šioje byloje ieškovas įrodinėjo, kad buto įgijimo sandoris yra apsimestinis, o atsakovas nėra tikrasis buto savininkas.

Kauno apygardos teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad: ginčo šalys – ieškovas D. J. ir atsakovas I. J., taip pat jų sesuo E. J., rūpindamiesi motina M. J. (mirusi (duomenys neskelbtini).) ir neįgaliu broliu H. J. (miręs (duomenys neskelbtini)) likusiais be gyvenamojo būsto po to, kai dėl atsakovo skyrybų turėjo išsikraustyti iš buto, kuriame jie gyveno, iki ginčo 2008 m. liepos 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties buvo susitarę, kad M. J. ir H. J. bus perkamas butas, o lėšas, reikalingas jo įgijimui, lygiomis dalimis suteiks D. J., I. J. ir E. J.; atsakovas ir M. J. rūpinosi ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu, derėjosi dėl sutarties sąlygų; butas įgytas šalių motinos M. J. ir brolio H. J. naudai ir jame nuo jo įgijimo iki mirties gyveno, jį tvarkė, prižiūrėjo M. J. ir H. J.; pradinis įnašas už ginčo butą, kredito grąžinimo įmokos pagal atsakovo ir SEB banko sudarytą kredito sutartį buvo sumokėti lėšomis, kurias ieškovas grynaisiais perduodavo motinai jos nuosavybėn, o ji pinigus įnešdavo į savo banko sąskaitą, o vėliau iš jos pervesdavo į atsakovo sąskaitą; ieškovas motinai perduodavo ne tik kredito grąžinimo įmokoms sumokėti reikalingas sumas, bet taip pat ir daugiau lėšų, kurias ji sutaupė ir grąžino kreditą anksčiau laiko; atsakovas prie buto įsigijimo neprisidėjo ir niekada nesiekė tapti tikruoju buto savininku.

Apeliantas nurodo, jog aplinkybę, kad butą surado atsakovas I. J. patvirtino ir pats ieškovas D. J.. Todėl nėra galimybės konstatuoti, kad M. J. ir D. J. ieškojo buto, apžiūrėjo, perdavė avansą ir rūpinosi pagrindinės sutarties sudarymu. Apeliantas kreipėsi į AB SEB banką dėl finansavimo suteikimo būstui įsigyti. AB SEB banku 2008 m. birželio 18 d. buvo sudaryta kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu atsakovui buvo suteiktas kreditas nekilnojamojo turto įsigijimui ir 2008 m. liepos 14 d. tarp I. J. ir S. Č. ir V. Č. buvo sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis. Tos pačios kreditavimo sutarties pagrindu buvo suteiktas 34 999, 98 Lt kreditas būsto remontui, kurį taip pat organizavo ir atliko atsakovas.

Kauno apygardos teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad: ieškovas, atsakovas ir jų sesuo, norėdami pagelbėti motinai ir neįgaliam broliui, nusprendė aprūpinti juos gyvenamuoju būstu. Ieškovas tuo metu gyveno ir dirbo užsienyje. Jo teigimu, jam bankas nesuteikė kredito, todėl banko kreditą paėmė atsakovas. Byloje nustatyta, kad atsakovas ir motina rūpinosi ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu, derėjosi dėl sutarties sąlygų. Tai patvirtino byloje apklaustas liudytojas – buto pardavėjas S. Č..

Nagrinėtoje byloje taip pat nustatyta, kad tiek pradinis įnašas už ginčo butą, tiek kredito grąžinimo įmokos pagal atsakovo ir banko sudarytą kredito sutartį buvo sumokėti lėšomis, kurias ieškovas suteikė motinai, nurodytą išvadą patvirtino byloje esantys įrodymai (į bylą pateikti motinos ir atsakovo banko sąskaitų išrašai): „I. J. 2008 m. rugsėjo 12 d. į savo sąskaitą įnešė 2800 Lt grynų pinigų, 2008 m. spalio 21 d. įnešė 2306 Lt., 2008 m. gruodžio 18 d. įnešė 2175 Lt, 2009 m. sausio 19 d. įnešė 2130 Lt, 2009 m. vasario 17 d. įnešė 2130 Lt, 2009 m. kovo 18 d. įnešė 2120 Lt, 2009 m. balandžio 16 d. įnešė 2105 Lt, 2009 m. gegužės 18 d. įnešė 2130 Lt, 2009 m. birželio 16 d. įnešė 2130 Lt, 2009 m. liepos 20 d. įnešė 1965 Lt, 2009 m. rugpjūčio 14 d. įnešė 1970 Lt, 2010 m. rugpjūčio 12 d. įnešė 2000 Lt, 2011 m. rugpjūčio 11 d. įnešė 1466 Lt. M. J. į I. J. AB SEB banko sąskaitą per laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 16 d. grynais įnešė ar pervedė 54747 Lt. M. J. į savo sąskaitą, esančią AB SEB banke per laikotarpį nuo 2008 m. liepos 14 d. iki 2012 m. gruodžio 7 d. grynais pinigais įnešė 39725 Lt (e. bylos 3 t., b.l. 27-32). Visų šių duomenų visuma rodo, kad didelė dalis paskolos įmokų buvo M. J. pervesta ar įnešta į I. J. sąskaitą.“

Visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pagal ginčijamą sandorį atsakovas buvo nurodytas pirkėju, jo nuosavybės teisė buvo išviešinta registruose, todėl tai, kad oficialiuose santykiuose, sudarant dokumentus, atsakovas buvo nurodomas kaip turto savininkas yra logiška ir suprantama, tačiau šios aplinkybės nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, jog būtent M. J. ir H. J. naudai butas buvo įgytas, jie jame gyveno ir butu rūpinosi, mokėjo daugiabutį namą administruojančiai BSB „Saulė 2“ įmokas , taip pat atliko mokėjimus UAB „Viena sąskaita“ ir įmokas už elektros energiją. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog būtent M. J. ir H. J. butą nuo pat jo įgijimo išlaikė, juo rūpinosi ir prižiūrėjo.

Kauno apygardos teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad: “…įvertintini ir paties I. J. paaiškinimai, kad dalį pinigų gavo kaip paskolą buto remontui. Tą dalį pervedė pardavėjo sutuoktinei, o likusią dalį pardavėjui pervedė bankas. I. J. apie tai, kad turėjo santaupų ir iš šių santaupų sumokėjo 35000 Lt dalį buto kainos teismo posėdžio metu nenurodė. Taigi, I. J. teigė, jog sutarties kainos dalis, kurią sumokėjo pardavėjai, buvo gauta kaip paskolos dalis būsto remontui. Tokias atsakovo nurodomas aplinkybes paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, kad 2008 m. liepos 14 d. į jo sąskaitą buvo įmokėti 35001,50 Lt gryni pinigai ir tą pačią dieną 35000 Lt pervesti V. Č., AB SEB bankas I. J. 35000 Lt pervedė 2018 m. rugpjūčio 8 d. ir tą pačią dieną jie buvo išgryninti (e. bylos 1 t., b.l. 128, 131). Taigi, iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pirma pardavėjai buvo sumokėta 35000 Lt kainos dalis, o tik po trijų savaičių į atsakovo sąskaitą bankas pervedė 35000 Lt paskolos dalį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad I. J. 2008 m. vasario 11 d. sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuri buvo patvirtina 2008 m. balandžio 1 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu, patvirtino, jog bankuose esančių sąskaitų ir lėšų neturi, todėl jų ir nesidalina“.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma – kredito lėšų pervedimo laikas, nepaaiškinta pradinei įmokai panaudotų grynųjų pinigų kilmė, apelianto paaiškinimų nenuoseklumas bei duomenų apie apelianto turėtas reikšmingas santaupas nebuvimas – nesudaro pagrindo pripažinti įrodytu apelianto teiginio, kad ginčo butas buvo įgytas jo asmeninėmis lėšomis ir jo interesais.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad vien aplinkybė, jog kredito sutartis buvo sudaryta jo vardu ir jis formaliai vykdė kredito įmokų mokėjimus, savaime patvirtina, kad ginčo butas buvo įgytas jo asmeninėmis lėšomis ir jo interesais. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad kredito grąžinimui naudotos lėšos ne kartą buvo apelianto motinos įneštos į savo banko sąskaitą, o vėliau pervesdavo į apelianto sąskaitą kredito įmokoms dengti. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad formalus kredito sutarties sudarymas apelianto vardu savaime neatskleidžia tikrojo lėšų šaltinio. Atsižvelgiant į byloje nustatytą šeimos narių tarpusavio susitarimą dėl ginčo buto įsigijimo bei faktinį lėšų judėjimą, vien ta aplinkybė, kad kreditas buvo suteiktas apeliantui, nepaneigia galimybės, jog jis buvo pasirinktas kredito gavėju dėl objektyvių priežasčių, susijusių su galimybe gauti banko finansavimą. Tokia išvada atitinka byloje nustatytų aplinkybių visumą.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi, apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Dėl to apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228//2009; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013).

Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pateiktas ieškovo ir atsakovo susirašinėjimas socialiniame tinkle 2020 m. liepos mėn. Byloje esantis šalių susirašinėjimas taip pat nėra visiškai suderinamas su apelianto procesine pozicija, jog ginčo butą jis nuo pat įsigijimo laikė išimtinai savo asmeniniu turtu. Iš susirašinėjimo turinio matyti, kad buvo aptariamas ginčo buto perrašymo klausimas, o apeliantas jo neigiamo sprendimo nesiejo su nuosavybės teisės nebuvimu kitiems asmenims, bet nurodė nesantis pasirengęs tai padaryti, nes liktų be gyvenamosios vietos. Nors ši aplinkybė savaime neįrodo tikrosios sandorio šalių valios, tačiau ji vertintina kartu su kitais byloje esančiais duomenimis ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų.

Iš bylos duomenų matyti, kad poreikis pirkti ginčo butą atsirado po to, kai atsakovui nutraukus santuoką, šalių motina ir neįgalus brolis neteko galimybės naudotis ankstesne gyvenamąja vieta. Nustatyta, kad ieškovas, atsakovas ir jų sesuo, siekdami užtikrinti motinos ir neįgalaus brolio gyvenimo sąlygas, susitarė pasirūpinti jų aprūpinimu gyvenamuoju būstu. Ieškovas tuo metu gyveno ir dirbo užsienyje, todėl tiesiogiai nedalyvavo organizuojant buto įsigijimo procesą. Po buto įsigijimo jame visą laiką gyveno šalių motina ir brolis.

Nors formali pirkėjo ir kredito gavėjo padėtis buvo suteikta apeliantui, vien ši aplinkybė nėra pakankama spręsti apie tikrąją sandorio šalių valią. Sprendžiant dėl apsimestinio sandorio teisinių pasekmių, reikšminga nustatyti ne formalų sandorio įforminimą, o tikruosius šalių ketinimus sandorio sudarymo metu. Nagrinėjamu atveju bylos aplinkybių visuma – buto įsigijimo tikslas, jo faktinis naudojimas, šalių tarpusavio susitarimas dėl motinos ir brolio aprūpinimo būstu, taip pat nustatytos ginčo buto finansavimo aplinkybės – leidžia daryti išvadą, kad butas buvo įgyjamas motinos ir brolio interesais ir jų naudai, o atsakovo dalyvavimas sandoryje buvo nulemtas pirmiausia praktinių sandorio įgyvendinimo aplinkybių. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad formaliai pirkėju nurodytas atsakovas neatitiko tikrosios sandorio šalių valios, o tikrieji ginčo buto įgijėjai buvo M. J. ir H. J..

Dėl restitucijos taikymo

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinį, privalėjo ex officio išspręsti restitucijos klausimą. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime privalėjo spręsti dėl atsakovui I. J. kompensuotinų sumų už buto remontą, sumokėtas įmokas, renovacijos įmokų, kitų turto išlaikymo išlaidų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiu ne visą sandorį, o jo dalį, t.y. tą dalį, kurioje nurodyta, kad buto pirkėjas yra I. J.. Pripažinus negaliojančia šią sutarties nuostatą, sandoris toliau galioja, tačiau taikomi apsimestinio sandorio padariniai - teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsirado tikrajai sandorio šaliai (M. J. ir H. J.). Taigi sandoris nebuvo panaikintas, nebuvo panaikintas ir pats turto įgijimo teisinis pagrindas.

Pagal CK 1.87 straipsnio nuostatas, nustačius, kad sandoris yra apsimestinis, taikomos ne apsimestinio, o sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, taisyklės. Tokiu atveju teisės ir pareigos atsiranda tikriesiems sandorio dalyviams. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtent ir nustatė, kad pagal ginčo pirkimo–pardavimo sutartį teisės ir pareigos atsirado ne formaliai nurodytam pirkėjui, o tikriesiems įgijėjams. Kadangi sandoris nebuvo panaikintas ir nebuvo grąžinama tai, ką šalys pagal jį buvo gavusios, nebuvo teisinio pagrindo taikyti restituciją kaip negaliojančio sandorio pasekmę. Todėl apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo ex officio spręsti dėl restitucijos taikymo, yra nepagrįsti.

Apelianto nurodomos išlaidos, susijusios su ginčo buto remontu, kredito įmokomis, renovacija ar turto išlaikymu, nebuvo nagrinėjamo ginčo dalykas, dėl jų nebuvo pareikšta savarankiškų materialinių teisinių reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos dėl jų spręsti savo iniciatyva.

Dėl procesinių pažeidimų

Apeliantas teigia, jog priimant sprendimą buvo pažeistos proceso normos. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 268–269 straipsniuose nustatytą teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo tvarką, nes kelis kartus atidėjo paskelbimą, o tuomet paskelbė sprendimą, kuris paskelbimo momentu dar neegzistavo (nebuvo pasirašytas). Pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus. Pažeidimas pasireiškė tuo, kad nors bylos nagrinėjimas iš esmės buvo baigtas 2026-01-26 posėdyje, teismas leido į bylą įtraukti ieškovo 2026-01-30 pateiktą rašytinį dokumentą „Baigiamoji kalba“, dėl kurio teikimo ieškovas posėdžio metu net neprašė. Apeliantas nurodo, kad iš pateikto dokumento turinio matyti, jog ieškovo atstovas pasinaudojo šiuo laiko tarpu ne baigiamajai kalbai atkartoti, o papildomiems argumentams bei atsikirtimams į atsakovo žodinius argumentus suformuluoti, tai pagal savo esmę yra neleistinas procesinis veiksmas pabaigus bylos nagrinėjimą iš esmės.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 268–269 straipsnių nuostatas. Vien aplinkybė, kad sprendimo paskelbimas buvo kelis kartus atidėtas, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti esminį proceso teisės normų pažeidimą. Apeliantas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių jo teiginį, kad sprendimo paskelbimo metu sprendimas nebuvo priimtas ar pasirašytas įstatymo nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad vien LITEKO sistemoje nurodytas elektroninio pasirašymo laikas savaime patvirtina, jog sprendimas negalėjo būti priimtas ar paskelbtas teismo posėdžio protokole nurodytu laiku. Aplinkybė, kad informacinėje sistemoje užfiksuotas tam tikras procesinio dokumento pasirašymo ar įkėlimo laikas, pati savaime nepatvirtina, jog iki to momento sprendimas nebuvo priimtas, parengtas ar paskelbtas.

Nors CPK aiškiai nereglamentuoja baigiamosios kalbos pateikimo raštu instituto, teismų praktikoje toks procesinis veiksmas yra įprastas ir savaime nelaikytinas proceso teisės normų pažeidimu. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad analogiška galimybe pasinaudojo ir apelianto atstovė, kurios rašytinė baigiamoji kalba taip pat buvo prijungta prie bylos. Apeliantas nekonkretizuoja, kokios konkrečios naujos faktinės aplinkybės ar nauji įrodymai buvo pateikti ieškovo dokumente ir kokiu būdu jų vertinimas galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą. Vien deklaratyvus teiginys, kad dokumente buvo pateikti papildomi argumentai, nesudaro pagrindo konstatuoti rungimosi ar šalių procesinio lygiateisiškumo principų pažeidimo.

Be to, pagal kasacinio teismo praktiką proceso teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą tik tuo atveju, jeigu dėl jo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Apeliantas nenurodo ir nepagrindžia, kokią įtaką jo minimų procedūrinių veiksmų atlikimo tvarka turėjo ginčo išsprendimo teisingumui.

Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

Esant nustatytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentais sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei vertino byloje esančius įrodymus (CPK 177, 178, 185 straipsniai), padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą todėl sprendimas paliktinas nepakeistas, apeliacinis skundas netenkinamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jam neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

Ieškovas pateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymus, kad apeliacinėje instancijoje yra patyręs 2178 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos apimtį, advokato darbo laiko sąnaudas, paruoštų dokumentų turinį ir apimtį, Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus dydžius, sprendžia, kad ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės, pagrįstos, todėl jas priteisia iš atsakovo (apelianto).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui D. J. iš atsakovo I. J. 2 178,00 Eur (du tūkstančius vieną šimtą septyniasdešimt aštuonis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidas

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.