Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Nerijaus Masiulio, Audriaus Sadausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. S. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2026 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo

J. S. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jai skirta bausmė laisvės apribojimas 10 (dešimt) mėnesių be intensyvios priežiūros. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punktais, nuspręsta įpareigoti J. S. per visą bausmės vykdymo laikotarpį tęsti darbą ar būti registruotai Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Nuosprendžiu nuspręsta patenkinti civilinį ieškinį ir nukentėjusiajai R. B. iš J. S. priteisti 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiosios R. B. patirtas išlaidas įgaliotojo atstovo pagalbai nuspręsta pripažinti proceso išlaidomis ir iš J. S. nukentėjusiosios R. B. naudai priteisti 1 750 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus penkiasdešimt eurų) patirtų išlaidų įgaliotojo atstovo pagalbai apmokėti.

Nuosprendžiu išspręstas ir daiktų, turėjusių reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Atsiliepimų į nuteistosios J. S. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Nuteistosios J. S. gynėjo advokato apeliacinis skundas atmetamas

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

Dėl įrodymų vertinimo ir J. S. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013).

Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas J. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl J. S. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. S. kalta padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė pačią nuteistąją (tuo metu – kaltinamąją) J. S., nukentėjusiąją R. B., liudytojus E. B., K. B., D. B., T. C., M. R., ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek J. S. teisinančius, tiek ją kaltinančius įrodymus. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas J. S. kaltės nekonstatavo remdamasis vien nukentėjusiosios R. B. parodymais. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas vertino ne tik nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, bet ir įvykio vietos vaizdo įrašą, jo apžiūros protokolą, BPC duomenis apie iš karto po įvykio gautą pranešimą bei kitus bylos duomenis, kuriuos analizavo ir lygino tarpusavyje.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistosios J. S. kaltė, padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

Analizuojant bylos medžiagą nustatyta, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu J. S. savo kaltės nepripažino. Apklausiama J. S. parodė, kad ji R. B. jokio skausmo nesukėlė ir žalos jokios nepadarė. R. B. buvo agresyvi, išgėrusi, kilo natūralus konfliktas, daug necenzūrinių žodžių iš jos buvo, o nuteistoji manė, kad nukentėjusioji yra išgėrusi. Matė filmuotą medžiagą, absoliuti nesąmonė, ji jai tik sakė ,,nevairuok, nesaugu“, nuo jos sklido alkoholio tvaikas. Jokio smurto nebuvo. Skaitė parodymus. Veiksmai aiškiai užfiksuoti, neteisingai užrašyti veiksmai. Nemato jokių smurtinių veiksmų, nes jų nebuvo. Telefonas atimtas susikivirčijus, nes ji (R. B.) buvo neadekvati, užsipuolė ją alkoholikė.

Nuteistosios parodymų nepatvirtina ir byloje apklaustų liudytojų parodymai. Nors sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad nei vienas liudytojas nematė įvykio tiesiogiai (išskyrus liudytoją T. C., tačiau pirmosios instancijos teismas nurodė pagrįstus argumentus, kodėl minėto liudytojo parodymais nesiremia), tačiau liudytojai E. B., K. B. bei D. B. nuosekliai nurodė, kad po konflikto R. B. buvo išsigandusi, susijaudinusi, pasimetusi, verkė, bijojo tęsti kelionę į Varėną ir prašė pagalbos. Šių liudytojų parodymai nėra tiesioginiai smurto fakto įrodymai, tačiau jie patvirtina nukentėjusiosios reakciją iškart po įvykio ir atitinka jos pasakojamas aplinkybes.

Ne ką mažiau svarbus yra ir 2024 m. birželio 19 d. 11.48 val. nukentėjusiosios R. B. skambutis Bendrajam pagalbos centrui (toliau – BPC). Iš 2024 m. rugsėjo 12 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad skambindama bendruoju pagalbos numeriu nukentėjusioji pranešė apie konfliktą degalinėje, nurodė, kad buvo du asmenys, vyras nieko nedarė, o moteris ją net smaugė, taip pat nurodė ją užpuolusių asmenų pasišalinimo kryptį. Šios aplinkybės iš esmės sutampa su R. B. vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais dėl konflikto pobūdžio, jame dalyvavusių asmenų bei įvykio vietos. Skambučio metu nukentėjusioji nurodė, kad yra strese, nėra gyvenime tokių dalykų patyrusi. Tokia jos reakcija yra suderinama su anksčiau minėtų liudytojų parodymais apie nukentėjusiosios emocinę būseną po įvykio ir papildomai patvirtina, kad jos pasakojimas apie konfliktą nebuvo sugalvotas vėliau, siekiant dirbtinai apkaltinti kaltinamąją. Todėl apeliacinio skundo argumentai, jog nukentėjusiosios parodymai yra vien subjektyvūs ir nepatvirtinti jokiais kitais duomenimis, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.

Vis tik esminę reikšmę nagrinėjamu atveju turi būtent objektyvus įrodymas – degalinės „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo kamerų įrašas, kurio svarbą nepagrįstai sumenkina nuteistoji ir jos gynėjas advokatas. Kaip nustatyta 2024 m. liepos 8 d. daiktų apžiūros protokole ir išsamiai aptarta nuosprendyje, vaizdo įraše užfiksuota, kad nuteistoji J. S. priėjo prie nukentėjusiosios R. B., apkabino ją per kaklą, vėliau paėmė iš jos daiktą (kaip nustatyta – R. B. telefoną), o konflikto eigoje sudavė kelis smūgius į pečių sritį. Būtent šiais objektyviais duomenimis teismas grindė išvadą, kad nuteistoji panaudojo smurtą ir sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi anksčiau aptarti duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią J. S. kaltę dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

Apeliaciniu skundu prašoma, nepriėmus J. S. atžvilgiu išteisinamojo nuosprendžio, nuteistosios atžvilgiu taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir atleisti J. S. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo. Teisėjų kolegija su tokiu prašymu sutikti neturi pagrindo.

BK 37 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų, nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikalstamos veikos dalyko ar kitų jos požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme. Pagal teismų praktiką, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-169-689/2018, 2K-178-303/2019, 2K-101-489/2025).

Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis. Tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Žinoma, tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-387/2023).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į byloje nustatytą J. S. veikimą tyčia ir jos viso proceso metu nekitusį bei išlikusį nekritišką požiūrį į savo atliktus neteisėtus veiksmus, į nukentėjusiosios R. B. viso proceso metu išreikštą poziciją dėl padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo ir nukentėjusiajai pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinę žalą. Įvertinus J. S. padarytos nesunkios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių išraišką, nesant aktyvios nuteistosios atgailos, nėra pagrindo teigti, kad veika yra mažareikšmė, dėl ko būtų pagrindas taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir J. S.atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Dėl paskirtos bausmės

Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, jog apeliaciniu skundu prašoma nuteistąją J. S. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajai J. S. paskirtos bausmės.

Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirdamas nuteistajai J. S. bausmę už jos padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę J. S., atsižvelgė į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, be kita ko, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padarytas tyčinis nesunkus smurtinio pobūdžio nusikaltimas), J. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad J. S. veikos padarymo metu buvo neteista, administracine tvarka bausta ir turi galiojančių nuobaudų, dirbanti. Šių bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių pagrindu J. S. skirta BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros, paskiriant įpareigojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajai J. S. teisingą, proporcingą, adekvačią ir tinkamą bausmę, išsamiai įvertino nuteistąją charakterizuojančias ir bylai reikšmingas aplinkybes, paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), nėra per griežta.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 113 straipsnis nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nukentėjusiosios R. B. civilinio ieškinio išsprendimo klausimą, tinkamai taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai konstatavo, kad byloje nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė.

Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, vadovaujamasi CK 6.250 straipsniu ir suformuota teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.283 straipsnyje nurodyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip asmens gyvybė, sveikata, yra ypač dideli. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės.

Šioje byloje neabejotinai nustatyta, kad dėl J. S. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nukentėjusioji R. B. patyrė dvasinių ir emocinių išgyvenimų, todėl ginčo dėl jos teisės į neturtinės žalos atlyginimą nėra.

Nukentėjusioji R. B. byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriame nurodė, kad dėl nusikalstamų J. S. veiksmų patyrė 1000 Eur neturtinės žalos. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnio nuostatomis ir įvertino visas reikšmingas aplinkybes: kad nusikalstama veika įvyko viešoje vietoje (degalinės aikštelėje), nukentėjusiosios patirtą fizinį skausmą (kadangi R. B. turi skausmingą padidėjusį limfmazgį kaklo srityje ir kaklo spaudimas nukentėjusiajai sukėlė itin didelį skausmą, nes buvo spaudžiama per skausmingą vietą), šoką ir dvasinius išgyvenimus (liudytojai E. B., K. B. ir D. B. nurodė, kad jie bendravo su nukentėjusiąja po įvykio ir visi nurodė, kad R. B. buvo susijaudinusi, pasimetusi, E. B. nurodė, kad R. B. kalbėdama su juo telefonu verkė). Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Taigi pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį išsprendė tinkamai įvertinęs įrodymų visumą ir laikydamasis tiek civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, tiek neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šios skundžiamo nuosprendžio dalies teisėtumu ir pagrįstumu.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios J. S. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinį skundą atmesti.