Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2026-11-19 · Civilinė byla Nr. e2A-1202-524/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-19
Bylos Nr.
e2A-1202-524/2026
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-01120-2026-3
Bylos rūšis
Civilinė byla
Teisėjas
Erika Misiūnienė
Pareiškėjas
PRS2, PRS1
Suinteresuotas asmuo
Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Registrų centras, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, ,,Registrų centras"
Kategorijos

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2A-1202-524/2026Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01120-2026-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.7; 2.3.10.1; 2.3.10.9(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 19 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų PRS2 ir PRS1 pareiškimą dėl partnerystės pripažinimo ir partnerystės civilinės būklės akto įregistravimo, suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Registrų centras, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62¹ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Pareiškėjos PRS2 ir PRS1 kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu, prašydamos: 1) pripažinti, kad pareiškėjos yra partnerės; 2) įpareigoti Lietuvos Respubliką įregistruoti pareiškėjų partnerystę; 3) pakeisti pareiškėjos PRS2 pavardę iš „(duomenys neskelbtini)“ į bendrą su registruota partnere pavardę „(duomenys neskelbtini)“; 4) pakeisti pareiškėjos PRS1 pavardę iš „(duomenys neskelbtini)“ į bendrą su registruota partnere pavardę „(duomenys neskelbtini)“.

Pareiškėjos nurodė, kad jos yra partnerės, gyvenančios kartu daugiau nei vienerius metus neįregistravusios partnerystės, turėdamos tikslą sukurti bei faktiškai sukūrusios šeiminius santykius. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2025 m. balandžio 17 d. priėmus nutarimą, kad partnerystė gali būti sudaroma ne tik tarp skirtingų lyčių asmenų, bet ir tarp vienos lyties asmenų, pareiškėjos turi teisę į partnerystės įregistravimą. Pažymėjo, kad valstybė turi pareigą užtikrinti pareiškėjų teisę į partnerystės registravimą, o kol įstatymų leidėjas nėra nustatęs atitinkamų santykių teisinio reguliavimo, šią spragą turi užpildyti teismas. Pareiškėjos po civilinės būklės akto – partnerystės įregistravimo pageidautų įgyti bendrą partnerių pavardę.

Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius atsiliepimu į pareiškimą pasiūlė pareiškėjoms tikslinti reikalavimą, įpareigojant Lietuvos Respubliką įregistruoti pareiškėjų partnerystę tam pritaikytame valstybiniame registre. Patikslinus reikalavimą, pareiškimą prašė spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad teisės aktuose nėra nustatytos partnerystės registravimo tvarkos. VĮ Registrų centro sukurta Metrikacijos ir gyvenamosios vietos deklaravimo informacinė sistema atitinka šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, joje nėra partnerytės įrašo. Priimti teismų sprendimai dėl partnerystės įregistravimo ir išrašo išdavimo bus vykdomi VĮ Registrų centro Vedybų sutarčių registro informacinėje sistemoje, suvedant duomenis apie partnerius.

Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu į patikslintą pareiškimą dėl pareiškėjų prašymo prašė spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad šioje civilinėje byloje pareikštas reikalavimas dėl partnerystės pripažinimo nėra susijęs su VĮ Registro centro teisėmis ir pareigomis, ji neturi jokio teisinio suinteresuotumo dėl bylos baigties šioje dalyje, todėl dėl reikalavimų pagrįstumo nepasisako.

Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į patikslintą pareiškimą prašė pareiškėjų prašymą pripažinti partnerėmis ir įpareigoti įregistruoti partnerystę, kaip civilinės būklės aktą atmesti. Pažymėjo, kad pareiškėjos (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, todėl nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.229 straipsnio nuostatos negali būti taikomos, nes jos taikomos išimtinai nesusituokusioms poroms, gyvenančioms kartu neįregistravus santuokos. Paaiškino, kad šiuo metu nėra įstatymo, nustatančio partnerystės registravimo tvarką, taip pat valstybės registro, techniškai ir funkcionaliai pritaikyto partnerystės registracijai, todėl susidarė situacija, atitinkanti konstitucinėje doktrinoje pripažįstamą principą impossibilium nulla obligatio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma). Paaiškino, kad teisingumo ministerija negali keisti ir plėtoti valstybės registrų paskirties ir funkcionalumo, numatyti juose naują registruojamą objektą – partnerystę, kol įstatymuose nėra registracijos tvarkos pagrindų. Tik priėmus įstatyminio lygmens teisės aktus ir juos įgyvendinančius poįstatyminius teisės aktus būtų sudarytos būtinos prielaidos tinkamam ir veiksmingam teismų sprendimų dėl partnerystės įregistravimo tam pritaikytame viešajame registre įgyvendinimui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. balandžio 15 d. sprendimu nusprendė pareiškimą tenkinti iš dalies, pripažinti partnerystę tarp pareiškėjų, įpareigoti Lietuvos Respubliką įregistruoti civilinės būklės aktą – pareiškėjų partnerystę Vilniaus miesto civilinės metrikacijos įstaigoje ar kitame tam pritaikytame valstybiniame registre ir išduoti partnerėms civilinės būklės akto įrašą liudijantį išrašą, kitoje dalyje pareiškimą palikti nenagrinėtą.

Teismas nurodė, kad iš pareiškime pareiškėjų išdėstytų paaiškinimų ir paaiškinimams pagrįsti pateiktų įrodymų galima spręsti, kad pareiškėjos kartu gyvena kaip šeima, bendrai tvarko socialinius ir ekonominius klausimus ilgiau nei vienerius metus. Pareikštu pareiškimu pareiškėjos siekia, kad būtų pripažinta, jog jas sieja bendras gyvenimas partnerystės forma ir toks faktas būtų įregistruotas. Tai yra, pareiškėjos siekia, kad Lietuvos Respublikoje partnerystės forma būtų pripažintas jų tarpusavio ryšys. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio 17 d. nutarime išaiškino, kad tol, kol įstatymų leidėjas nėra nustatęs partnerystės įregistravimo tvarkos (ar nėra kaip nors kitaip sureguliavęs santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinio pripažinimo ir apsaugos), asmenų teisė į partnerystę (be kita ko, registravimą) gali būti įgyvendinama kreipiantis į teismą įstatymų nustatyta tvarka.

Teismas nurodė, kad pareiškėjos yra pilnametės, daugiau nei vienerius metus gyvena kaip šeima. Be to, pareiškėjos (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką (duomenys neskelbtini). Taigi, spręstina, kad nėra nei teisinių, nei faktinių kliūčių pripažinti, jog jas sieja bendras gyvenimas partnerystės forma, įpareigoti Lietuvos Respubliką įregistruoti civilinės būklės aktą – pareiškėjų partnerystę Vilniaus miesto civilinės metrikacijos įstaigoje ar kitame tam pritaikytame valstybiniame registre ir išduoti pareiškėjoms civilinės būklės akto įrašą liudijantį išrašą. Pareiškėjoms neišnaudojus teisės aktų nustatytos ir galiojančios procedūros pavardėms keisti spręstina, kad jų prašymai dėl pavardės pakeitimo negali būti nagrinėjami (CPK 137 straipsnio, 2 dalies 1 ir 3 punktai).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija apeliaciniu skundu prašo: 1) sprendimo dalį dėl pareiškėjų prašymo pripažinti jas partnerėmis panaikinti ir bylą dėl šio pareiškėjų prašymo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; 2) nutraukti civilinės bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Lietuvos Respubliką įregistruoti partnerystę; 3) netenkinus prašymo nutraukti civilinės bylos dalį, panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria Lietuvos Respublika įpareigojama įregistruoti partnerystę, ir priimti naują sprendimą – šioje dalyje pareiškėjų prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad CK 3.229 straipsnis taikomas išimtinai nesusituokusioms poroms. Ši norma reglamentuoja tik bendro gyvenimo pagrindu kylančius turtinius santykius ir yra savarankiškas teisinis institutas, skirtas apsaugoti kartu gyvenančių, tačiau santuokos nesudariusių asmenų interesus, todėl negali būti taikomas kartu su santuokos teisiniu režimu. Tačiau teismas nepasisakė, nevertino ir nepadarė jokių išvadų dėl aplinkybės, kad pareiškėjos yra sudariusios santuoką užsienio valstybėje. Teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reikalavimą tinkamai motyvuoti teismo sprendimą, t. y. padarė esminį procesinį pažeidimą, kadangi neatsakė į esminį partnerystei pripažinti CK 3.229 straipsnio pagrindu svarbų faktinį ir teisinį aspektą ir dėl to prašymas pripažinti pareiškėjas partnerėmis išspręstas neteisingai.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog bet kokie ginčai dėl viešojo administravimo subjektų įpareigojimo atlikti konkrečius veiksmus (įskaitant registrų pertvarkymą, valstybės informacinių sistemų kūrimą ar modifikavimą) priskiriami išimtinei administracinių teismų kompetencijai. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagal rūšinio teismingumo ir bendrosios kompetencijos teismo ribas, neturėjo teisės teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje įpareigoti Lietuvos Respubliką įregistruoti civilinės būklės aktą – pareiškėjų partnerystę Vilniaus miesto civilinės metrikacijos įstaigoje ar kitame tam pritaikytame valstybiniame registre. Todėl civilinė byla šioje dalyje turėtų būti nutraukta, vadovaujantis CPK 293 straipsnio 1 punktu. Be to, pirmosios instancijos teismas pareiškėjų pareiškimo dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Lietuvos Respubliką įregistruoti pareiškėjų partnerystės faktą Vilniaus miesto civilinės metrikacijos įstaigoje arba tam pritaikytame valstybiname registre, turėjo nepriimti, o priėmus – šioje dalyje pareiškimą palikti nenagrinėtu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kadangi tokio pobūdžio pareiškimai pirmiausia turi būti nagrinėjami civilinės metrikacijos įstaigoje (CPK 514 straipsnio 1 dalis). Taip pat CPK 516 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimas yra pagrindas atlikti jame nurodytus veiksmus ne bet kam, tačiau civilinės metrikacijos įstaigai. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje Lietuvos Respublika nepagrįstai nurodyta kaip subjektas, įpareigotas įregistruoti civilinės būklės aktą – partnerystę, taip pažeidžiant CPK 516 straipsnio 2 dalies imperatyvią nuostatą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nevertino CK 3.229 straipsnio nuostatos, pagal kurią partnerystė registruojama įstatymų nustatyta tvarka, ir nepripažino jos prieštaraujančia Konstitucijai ar atskiroms jos nuostatoms. Todėl CK 3.229 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad partnerystė registruojama įstatymų nustatyta tvarka, yra galiojantis ir taikytinas. Konstitucinio Teismo nutarimas sudarė prielaidas bendrosios kompetencijos teismams užpildyti teisinio reguliavimo spragą, pripažįstant asmenis partneriais. Tačiau minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu nebuvo pakeisti kiti konstituciniai principai, įskaitant valdžių padalijimo principą, todėl civilinės būklės aktų registravimo teisinio reguliavimo nustatymas ir toliau išlieka įstatymų leidėjo diskrecijoje. Partnerystės registravimas negali būti vykdomas ad hoc ar individualių sprendimų pagrindu, bet turi būti atliekamas tik aiškiai įstatyme nustatyta tvarka, apibrėžiant kompetentingą instituciją, registravimo procedūras ir sąlygas. Nesant tokio įstatyminio reguliavimo, partnerystės registravimas objektyviai negali būti įgyvendintas. Partnerystės registravimą patvirtinančių dokumentų išdavimą, ir jį lydinčiųjų įstatymų projektai yra registruoti Lietuvos Respublikos Seime, tačiau pirmosios instancijos teismas į tokią faktinę aplinkybę neatsižvelgė. Teismas pažeidė teisinio tikrumo principą, nes įpareigojo atlikti veiksmus, kurių procedūra įstatymiškai dar nėra apibrėžta. Remiantis bendruoju teisės principu ultra posse nemo obligatur (niekas neprivalo daryti daugiau, negu gali), teismo sprendimu negalima reikalauti neįmanomų veiksmų.

Pareiškėjos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 15 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad šioje byloje egzistuoja pagrindas taikyti CPK 95 straipsnį ir konstatuoti, kad apeliacinis skundas buvo pateiktas su tikslu vilkinti šią civilinę bylą. Lietuvoje tos pačios lyties asmenų santuoka draudžiama, todėl pareiškėjos būtent ir siekia savo santykius įteisinti partnerystės institutu, kaip tai nurodyta Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarime. Pareiškėjos pagrįstai nesiekia užsienyje sudarytos santuokos pripažinimo Lietuvoje ir naudojasi tuo teisiniu keliu, kuris suderinamas su Konstitucija ir Lietuvos įstatymais – partnerystės pripažinimu teismo būdu. Šioje byloje dominuojantis teisinis santykis yra partnerystės civilinės būklės akto pripažinimas, kaip tai buvo nurodoma pareiškime, todėl ir kiti pareiškėjų iškelti prašymai nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme. CPK 514 straipsnio 2 dalyje yra nurodoma, kad pirmiausia kreiptis į civilinės metrikacijos įstaigą nėra būtina, jeigu atitinkamų klausimų civilinės metrikacijos įstaiga nenagrinėja, o pagal CK 2.19 straipsnį būtent taip ir yra, nes partnerystę reguliuojantis įstatymas nėra priimtas. Be to, tai prieštarauja Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimui, pagal kurį partnerystės pripažinimas ir registravimas turėtų būti įgyvendinamas teismine tvarka. CK 2.18 straipsnio 9 punkte įtvirtinta nuostata suteikia teisinį pagrindą registruoti partnerystę teismo tvarka, nepaisant to, kad įstatyme nėra detalios procedūros. Be to, Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimas aiškiai pripažino, kad nesant įstatymu nustatytos tvarkos partnerystė gali būti įregistruojama kreipiantis į teismą, o teismai turi pareigą ad hoc užpildyti šią teisės spragą.

Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodo, kad civilinės metrikacijos įstaigos vykdo tik joms valstybės deleguotas funkcijas, vadovaudamosi galiojančiais teisės aktais, ir nėra atsakingos už teisėkūrą, t. y. teisės aktų priėmimą ar jų įgyvendinimą (įskaitant funkcionalumo sukūrimą valstybiniuose registruose, siekiant įregistruoti partnerystę). Valstybė turi pareigą užtikrinti pareiškėjų teisę į partnerystės registravimą, o kol įstatymų leidėjas nėra nustatęs atitinkamų santykių teisinio reguliavimo, šią spragą turi užpildyti teismas. Privaloma išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka šiuo atveju neturi būti taikoma. Partnerystės registravimas nėra civilinės metrikacijos skyrių funkcija. Viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, jokiomis aplinkybėmis negali veikti viršijant įgaliojimus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija išaiškino, kad šiai dienai Vedybų sutarčių registro informacinėje sistemoje (toliau – ir VSRIS) sukurti funkcionalumai leistų mažiausiomis laiko ir lėšų sąnaudomis pritaikyti VSRIS partnerystės ir partnerystės sutarčių registravimui, išduodant išrašus apie įregistruotą partnerystę. VSRIS valdytoja ir jame tvarkomų asmens duomenų valdytoja yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Taip pat išaiškino, kad pritaikius esamo VSRIS infrastruktūrą, priimti teismų sprendimai dėl partnerystės įregistravimo bei išrašo išdavimo bus vykdomi VĮ Registro centro Vedybų sutarčių registro informacinėje sistemoje, suvedant duomenis apie partnerius. Teismo sprendimo dalis dėl įpareigojimo Lietuvos Respubliką įregistruoti pareiškėjų partnerystės faktą ir išduoti tai patvirtinantį civilinės būklės akto išrašą bus įgyvendinta tik po atitinkamų teisės aktų pakeitimų ir valstybinio registro funkcionalumo pritaikymo. Tačiau nei šiuo metu, nei priėmus minimus teisės aktų projektus dėl partnerystės registravimo, tai nebus civilinės metrikacijos skyrių funkcija. Dėl partnerystės įregistravimo Vilniaus miesto civilinės metrikacijos įstaigoje, ar tam pritaikytame valstybiniame registre susidarė situacija atitinkanti konstitucinėje doktrinoje pripažįstamą principą impossibilium nulla obligatio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma).

Teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 15 d. sprendimo dalis, kuria nuspręsta tenkinti iš dalies pareiškėjų PRS2 ir PRS1 pareiškimą dėl partnerystės civilinės būklės akto įregistravimo ir partnerystę tarp pareiškėjų pripažinti, įpareigoti Lietuvos Respubliką įregistruoti civilinės būklės aktą – pareiškėjų partnerystę Vilniaus miesto civilinės metrikacijos įstaigoje ar kitame tam pritaikytame valstybiniame registre ir išduoti partnerėms civilinės būklės akto įrašą liudijantį išrašą.

Apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas bei prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatoms.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytiems motyvams ir argumentams.

Pareiškėjos kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu, be kita ko, prašydamos: 1) pripažinti, kad pareiškėjos yra partnerės; 2) įpareigoti Lietuvos Respubliką įregistruoti pareiškėjų partnerystę. Taigi, pareiškėjos siekė ne tik partnerystės pripažinimo, bet ir šio civilinės būklės akto įregistravimo valstybiniame registre. Skundžiama sprendimo dalimi šie pareiškėjų reikalavimai buvo tenkinti – teismas pripažino partnerystę tarp pareiškėjų ir įpareigojo Lietuvos Respubliką įregistruoti civilinės būklės aktą – pareiškėjų partnerystę Vilniaus miesto civilinės metrikacijos įstaigoje ar kitame tam pritaikytame valstybiniame registre ir išduoti partnerėms civilinės būklės akto įrašą liudijantį išrašą.

Pirma, apeliaciniame skunde nesutinkant su sprendimo dalimi, kuria pripažinta partnerystė tarp pareiškėjų, nurodoma, jog teismas nepasisakė, nevertino ir nepadarė jokių išvadų dėl aplinkybės, kad pareiškėjos yra sudariusios santuoką užsienio valstybėje, t. y. teismas neatsakė į esminį partnerystei pripažinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.229 straipsnio pagrindu faktinį ir teisinį aspektą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.299 straipsnis nustato, jog CK trečios knygos XV skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius.

Kaip skundžiamame sprendime teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškime pareiškėjų išdėstytų paaiškinimų ir paaiškinimams pagrįsti pateiktų įrodymų galima spręsti, kad pareiškėjos kartu gyvena kaip šeima, bendrai tvarko socialinius ir ekonominius klausimus ilgiau nei vienerius metus. Byloje ginčo dėl šių aplinkybių nėra. Taip pat byloje nėra ginčo, kad pareiškėjos (duomenys neskelbtini) užsienio valstybėje ((duomenys neskelbtini)) yra sudariusios santuoką.

Vis dėlto, Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta konstitucinė santuokos, kaip sudaromos laisvu vyro ir moters sutarimu, samprata, kuri Lietuvos Respublikos įstatymuose negali būti įtvirtinta atitinkamai nepakeitus Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti; tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas), o 2019 m. sausio 11 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinė santuokos samprata nėra neutrali lyties požiūriu. CK 3.7 straipsnis taip pat nustato, kad santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius, o vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką, yra sutuoktiniai. CK 3.12 straipsnis nustato, jog santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu. CK 3.13 straipsnis nustato, jog santuoka sudaroma laisva vyro ir moters valia, o bet koks grasinimas, prievarta, apgaulė ar kitokie valios trūkumai yra pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia. Taigi, Konstitucinis santuokos apibrėžimas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnį – santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu, CK 3 knygos nuostatos (CK 3.7, 3.12, 3.13 straipsniai), reiškia, kad Lietuvoje pripažįstama tik skirtingų lyčių asmenų santuoka ir tos pačios lyties asmenų santuoka nėra leidžiama ir negali egzistuoti teisiškai.

Taigi, pareiškėjų užsienio valstybėje sudaryta santuoka Lietuvoje nėra ir negali būti pripažinta ir negali egzistuoti teisiškai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, jog būtent dėl aplinkybės, kad pareiškėjos užsienio valstybėje yra sudariusios santuoką, Lietuvoje, vadovaujantis CK 3.299 straipsnio nuostatomis, negali būti pripažinta jų partnerystė, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Daugiau argumentų, dėl kurių pareiškėjų reikalavimas pripažinti jų partnerystę skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu negalėjo būti tenkintas, apeliaciniame skunde nenurodoma, todėl apeliacinės instancijos teismas kitų skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų ir argumentų šioje dalyje su jais sutikdamas ir jiems pritardamas plačiau neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Antra, apeliaciniame skunde, nesutinkant su sprendimo dalimi, kuria Lietuvos Respublika įpareigota įregistruoti civilinės būklės aktą – pareiškėjų partnerystę Vilniaus miesto civilinės metrikacijos įstaigoje ar kitame tam pritaikytame valstybiniame registre ir išduoti partnerėms civilinės būklės akto įrašą liudijantį išrašą, nurodoma, kad teismas neturėjo teisės priimti sprendimo šioje dalyje, kadangi toks reikalavimas priskirtinas išimtinei administracinių teismų kompetencijai.

Vis dėlto, būtent CK 2.18 straipsnio 9 punktas nustato, jog valstybė privalomai registruoja civilinės būklės aktą – partnerystę. CPK 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismams nagrinėti CPK nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių; įstatymų numatytais atvejais gali būti nustatyta privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka. CPK 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismai taip pat nagrinėja bylas ypatingosios teisenos tvarka, prašymus dėl užsienio teismų sprendimų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje, taip pat skundus dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimų.

CPK 442 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas nagrinėja bylas dėl civilinės būklės aktų registravimo, įrašų atkūrimo, pakeitimo, papildymo, ištaisymo ar anuliavimo. CPK 514 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareiškimas dėl civilinės būklės akto registravimo, akto įrašo atkūrimo, pakeitimo, papildymo, ištaisymo ar anuliavimo paduodamas civilinės metrikacijos įstaigos, atsisakiusios registruoti civilinės būklės aktą, atkurti, papildyti, pakeisti, ištaisyti ar anuliuoti civilinės būklės akto įrašą, buveinės apylinkės teismui. CPK 514 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas bylą dėl civilinės būklės akto registravimo, akto įrašo atkūrimo, pakeitimo, papildymo, ištaisymo ar anuliavimo nagrinėja, jeigu civilinės metrikacijos įstaiga atsisakė civilinės būklės aktą registruoti ar akto įrašą atkurti, papildyti, pakeisti, ištaisyti ar anuliuoti arba jeigu šie klausimai civilinės metrikacijos įstaigose nenagrinėtini.

Taigi darytina išvada, kad visus klausimus dėl civilinės būklės akto registravimo, akto įrašo atkūrimo, pakeitimo, papildymo, ištaisymo ar anuliavimo pirmiausia nagrinėja civilinės metrikacijos įstaiga išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka ir tada bendrosios kompetencijos teismas, o jei jeigu šie klausimai civilinės metrikacijos įstaigose nenagrinėtini – bendrosios kompetencijos teisme. Taigi, kompetencija įpareigoti įregistruoti civilinės būklės aktą yra priskirta būtent bendrosios kompetencijos, o ne administraciniam teismui.

Kita vertus, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis; kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja. Taigi vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos atribojama administracinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcija, yra teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis. Apeliaciniame skunde dėl pagrindinio pareiškėjų reikalavimo – pripažinti jų partnerystę, iš kurio ir kyla kiti reikalavimai, teismingumas bendrosios kompetencijos teismui apeliaciniame skunde neginčijamas. Taigi, jau vien vertinant pareiškėjų pagrindinį reikalavimą, pripažintina, kad byloje vyrauja civilinis teisinis santykis ir dėl to nėra pagrindo spręsti, kad byla ar jos dalis teisminga administraciniam teismui.

Trečia, apeliaciniame skunde, nesutinkant su sprendimo dalimi, kuria Lietuvos Respublika įpareigota įregistruoti civilinės būklės aktą – pareiškėjų partnerystę Vilniaus miesto civilinės metrikacijos įstaigoje ar kitame tam pritaikytame valstybiniame registre ir išduoti partnerėms civilinės būklės akto įrašą liudijantį išrašą, nurodoma, kad šioje dalyje teismas turėjo pareiškimą palikti nenagrinėtu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kadangi tokio pobūdžio pareiškimai pirmiausia turi būti nagrinėjami civilinės metrikacijos įstaigoje (CPK 514 straipsnio 1 dalis).

Kaip minėta, CPK 22 straipsnio 1dalyje nurodyta, kad įstatymų numatytais atvejais gali būti nustatyta privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka, tačiau vadovaujantis CPK 514 straipsnio 2 dalimi, jeigu civilinės būklės akto registravimo, akto įrašo atkūrimo, pakeitimo, papildymo, ištaisymo ar anuliavimo klausimai civilinės metrikacijos įstaigose nenagrinėtini, juos nagrinėja bendrosios kompetencijos teismas. CK 2.19 straipsnis nustato, kad civilinės būklės aktai, išskyrus partnerystę, registruojami civilinės būklės aktų registravimą reglamentuojančio įstatymo nustatyta tvarka. Joks teisės aktas nenustato, kad klausimus dėl civilinės būklės akto – partnerystės nagrinėja būtent civilinės metrikacijos įstaiga. Partnerystės registravimui Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymas, kuriame nurodyta, kad civilinės būklės aktus registruoja civilinės metrikacijos įstaigos, netaikytinas (CK 2.19 straipsnis). Partnerystės registravimas civilinės metrikacijos įstaigoms nepavestas ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-334 patvirtintomis Civilinės būklės aktų registravimo taisyklėmis. Todėl laikytina, kad pareiškėjų keliamas klausimas dėl civilinės būklės akto įregistravimo civilinės metrikacijos įstaigose nenagrinėtinas CPK 514 straipsnio 2 dalies prasme ir todėl šį klausimą nagrinėti turi teismas.

Kita vertus, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnyje nustatyta, kad CK trečios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio 17 d. nutarimu byloje Nr. 12/2024 pripažino, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams. Konstitucinis Teismas šiame nutarime pažymėjo ir tai, kad partnerystei įregistruoti reikalinga CK 3.229 straipsnyje minima įstatymu nustatyta tvarka nėra nustatyta; teisės spragų (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas; galutinai pašalinti teisės spragas (taip pat ir legislatyvinę omisiją) galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus; tačiau žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) galima užpildyti ad hoc, teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę, inter alia naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją; minėta teismų galimybė užpildyti teisės spragas ad hoc nereiškia, kad įstatymų leidėjas neturi pareigos per protingą laiką, paisydamas Konstitucijos, įstatymu nustatyti deramą atitinkamų santykių teisinį reguliavimą; tol, kol įstatymų leidėjas nėra nustatęs partnerystės įregistravimo tvarkos (ar nėra kaip nors kitaip sureguliavęs santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinio pripažinimo ir apsaugos), asmenų teisė į partnerystę (inter alia, registravimą) gali būti įgyvendinama kreipiantis į teismą įstatymų nustatyta tvarka.

Konstitucinis Teismas 2026 m. spalio 7 d. sprendime Nr. KT71-66/2026 pažymėjo, jog vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimu byloje Nr. 12/2024, kol partnerystei, kaip vienam iš civilinės būklės aktų, įregistruoti reikalinga CK 3.229 straipsnyje minima įstatymu nustatyta tvarka nėra nustatyta, būtent teismas, pagal savo kompetenciją sprendžiantis bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikantis (bei aiškinantis) teisę, gali ad hoc užpildyti šią teisės spragą, vadovaudamasis civilinės būklės aktų registravimo tvarką nustatančiais teisės aktais.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju tokio pobūdžio pareiškimai pirmiausia turi būti nagrinėjami civilinės metrikacijos įstaigoje taip pat atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

Ketvirta, apeliaciniame skunde, nesutinkant su sprendimo dalimi, kuria Lietuvos Respublika įpareigota įregistruoti civilinės būklės aktą – pareiškėjų partnerystę Vilniaus miesto civilinės metrikacijos įstaigoje ar kitame tam pritaikytame valstybiniame registre ir išduoti partnerėms civilinės būklės akto įrašą liudijantį išrašą, nurodoma, kad teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje Lietuvos Respublika nepagrįstai nurodyta kaip subjektas, įpareigotas įregistruoti civilinės būklės aktą – partnerystę, kadangi pagal CPK 516 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl civilinės būklės akto registravimo yra pagrindas civilinės metrikacijos įstaigai atitinkamą aktą registruoti, akto įrašą atkurti, pakeisti, papildyti, ištaisyti ar anuliuoti.

Vis dėlto, pagal CK 2.18 straipsnį būtent valstybė privalomai registruoja civilinės būklės aktą, įskaitant partnerystę (šio straipsnio 9 punktas). Priešingai nei kitų civilinės būklės aktų atvejų, kaip minėta, teisės aktais nėra reglamentuota kas turėtų registruoti konkrečiai partnerystę. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 1 punktas nustato, kad civilinės būklės aktų registravimas yra valstybės funkcija perduota savivaldybei (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 1 punktas). Taigi, pirmiausia tokia pareiga tenka valstybei ir tik ji sprendžia kam tokią funkciją perduoti. Tuo labiau, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2025 m. rugsėjo 8 d. rašte Nr. (1.16 E) 7R-3298 „Dėl teismo sprendimų vykdymo“ nurodė, kad šiai dienai Vedybų sutarčių registro informacinėje sistemoje sukurti funkcionalumai leistų mažiausiomis laiko ir lėšų sąnaudomis pritaikyti VSRIS partnerystės ir partnerystės sutarčių registravimui, išduodant išrašus apie įregistruotą partnerystę ir VĮ Registrų centras prašomas užtikrinti įsiteisėjusių teismo sprendimų įregistruoti partnerystę ir partnerystės sutartis vykdymą, registravimą atliekant VSRIS. Registro valdytoja ir Registre tvarkomų asmens duomenų valdytoja yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (Vedybų sutarčių registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas Nr. 1284 7 punktas).

Kadangi šiuo metu nėra aiškaus teisinio reglamentavimo ir nėra aišku kas ateityje vykdys civilinės būklės akto – partnerystės registravimą, o tokia pareiga, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis. pirmiausia tenka valstybei, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai partnerystės registraciją įpareigojo atlikti būtent Lietuvos Respubliką.

Atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, jog teismas tinkamai neįvertino, kad partnerystės registravimą patvirtinančių dokumentų išdavimą, ir jį lydinčiųjų įstatymų projektai yra registruoti Lietuvos Respublikos Seime ir valstybei atsirado pareiga, kurios ji negali įgyvendinti dėl teisės aktų ir technologinių sprendinių trūkumo. Teismas sutinka, kad šiai dienai Lietuvos Respublika nėra sukūrusi registro funkcionalumo partnerystės registravimui, tačiau teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad suinteresuoti asmenys pripažįsta, jog tokia techninė galimybė yra kuriama, į tai, kad pareiškėjoms neturi būti sudaromos kliūtys dėl jų partnerystės registravimo, į tai, kad įstatymas imperatyviai nustato, kad valstybė privalomai registruoja partnerystę (CK 2.18 straipsnio 9 punktas), teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nusprendęs tenkinti pareiškėjų prašymo dalį dėl partnerystės fakto nustatymo, pagrįstai įpareigojo įregistruoti jų partnerystės faktą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 50 straipsnio 1 punkto f papunktyje įstatymų leidėjas pasiūlė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2002 m. sausio 1 d. parengti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo projektą, tačiau iki šiol partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantis įstatymas nėra priimtas ir neapibrėžta, kada jis bus priimtas. Atsižvelgiant į tai, valstybei neribotą laiką nenustačius partnerystės registravimo tvarkos, esant priimtam Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimui, argumentai, jog nėra techninių galimybių ir teisės aktų civilinės būklės akto registravimui, negali būti laikomi pagrįstais ir iš esmės nesudaro pagrindo valstybės įgaliotiems asmenims, vien tuo pagrindu, jog valstybė nuo 2002 metų nepriėmė atitinkamų teisės aktų ir nesukūrė registrų, ar neranda būdų operatyviai jų pritaikyti partnerystės registravimui, atsisakyti atlikti partnerystės registravimą.

Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus atsakyta. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, todėl plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad, pareiškėjų įsitikinimu, šioje byloje egzistuoja pagrindas taikyti CPK 95 straipsnį ir konstatuoti, kad apeliacinis skundas buvo pateiktas su tikslu vilkinti šią civilinę bylą.

CPK 95 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius.

Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad procesinės teisės į apeliaciją įgyvendinimas savaime negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis vien dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais. Apeliaciniame skunde keliami teisės klausimai dėl kompetencijos registruoti civilinės būklės atkus, specialaus partnerystės registravimo teisinio reguliavimo nebuvimo ir teismo sprendimo techninio įvykdymo galimybių it kt. Vien tai, kad šie argumentai nepripažįstami pagrįstais, nepatvirtina, jog apeliacinis skundas pateiktas nesąžiningai ar turint tikslą vilkinti procesą. Todėl nėra pagrindo konstatuoti siekio vilkinti bylos procesą ir piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Erika Misiūnienė