- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-29
- Bylos Nr.
- e2S-1572-777/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02722-2025-5
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Gailevičienė
- Ieškovas
- P. M.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija
- Trečiasis asmuo
- "Vilniaus vandenys", J. Č., K. P.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo P. M. patikslintą ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo perimti ir prižiūrėti bešeimininkius vandens tiekimo tinklus, tretieji asmenys UAB „Vilniaus vandenys“, J. Č., K. P..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2026 m. gegužės 13 d. nutartimi, priimta teismingumo byloje Nr. T-18/2025, nutarė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, ir bylą pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo, tretieji asmenys UAB „Vilniaus vandenys“, J. Č., K. P., perdavė nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Šalies argumentai
Ieškovas patikslintu ieškiniu, registracijos numeris DOK-74678, prašo įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją perimti ir prižiūrėti bešeimininkius vandens tiekimo tinklus nuo šulinio Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), iki gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), įvadinio vandens apskaitos prietaiso.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 22 d. nutartimi nutarė nustatyti ieškovui terminą ieškinio trūkumams pašalinti – sumokėti žyminį mokestį ir pateikti teismui tai patvirtinančius mokėjimo įrodymus. Išaiškino ieškovui, kad pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalinus trūkumą procesinis dokumentas bus laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną; priešingu atveju procesinis dokumentas bus laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui. Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimai nesusiję su viešojo intereso gynimu, ieškovas neturi viešojo intereso gynimo teisės, todėl už šį neturtinio pobūdžio reikalavimą ieškovas turi sumokėti žyminį mokestį.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu apeliantas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 22 d. nutartį panaikinti. Atskirojo skundo argumentai:
Nurodo, kad ginčo bešeimininkiai ir neprižiūrimi vandens tiekimo tinklai kelia pavojų aplinkai, pareiškėjas yra priskiriamas prie Orhuso konvencijoje nurodytos suinteresuotos visuomenės, todėl jis turi teisę ginti viešąjį interesą.
Nurodė, kad ieškovas neturi jokio turtinio intereso dėl ginčo vandentiekio, esančio už jo sklypo ribų, be to, teismas neįvertino, kad ieškovas turi teisę ginti viešąjį interesą ir tuo atveju, kai apgynus viešąjį interesą dėl už ieškovo sklypo ribų esančio vandentiekio priežiūros kartu bus apgintas ir ieškovo asmeninis interesas dėl ieškovo sklype esančio vandentiekio priežiūros.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atskirasis skundas netenkinamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju ieškovo pateiktam atskirajam skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.
Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nustatytas terminas ieškinio trūkumui pašalinti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl atskirojo skundo argumentų
Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas pateiktu atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria ieškovui nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti ir ieškovas už neturtinio pobūdžio reikalavimą įpareigotas sumokėti žyminį mokestį. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutarė, kad ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą perimti ir prižiūrėti ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype įrengtus (bešeimininkius) vandens tiekimo tinklus nesusijęs su viešojo intereso gynimu ir kad ieškovas neturi teisės ginti viešojo intereso. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo atskirojo skundo argumentu.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos nuostatos įtvirtina tik teisę kreiptis į teismą, bet nenustato šios teisės įgyvendinimo tvarkos. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
Spręsdamas suinteresuoto asmens pateikto procesinio dokumento priėmimo klausimą, teismas turi patikrinti tik tai, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti pateiktą procesinį dokumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-313/2019 21 punktas). Gavęs ieškinį, teismas išsprendžia jo priėmimo klausimą (CPK 137 straipsnis). Tuo atveju, jeigu pateiktas ieškinys neatitinka jo turiniui ir formai keliamų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, teismas privalo nustatyti terminą šio procesinio dokumento trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Viena iš teisės kreiptis į teismą būtinų sąlygų – žyminio mokesčio sumokėjimas (CPK 135 straipsnio 2 dalis).
Nors pagal bendrąją taisyklę teisme reiškiami reikalavimai yra apmokestinami žyminiu mokesčiu, tačiau CPK 83 straipsnio 1 punkte išvardyti konkretūs atvejai, kai asmenys yra atleidžiami nuo pareigos mokėti žyminį mokestį. Žyminio mokesčio mokėjimo lengvatų paskirtis, be kita ko, yra užtikrinti tam tikrų lengvatą apibrėžiančioje normoje nurodytų asmenų teisę kreiptis į teismą. Lygiateisiškumo principas reikalauja, kad išimtinės taisyklės būtų taikomos tik tiems asmenims, kuriems jos skirtos, ir nebūtų aiškinamos plačiai.
Nagrinėjamoje byloje yra aktualus CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas atleidimo nuo pareigos mokėti žyminį mokestį pagrindas. Pagal nurodytą nuostatą, prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, pareiškę ieškinį arba pareiškimą, siekdami apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus, yra atleidžiami nuo pareigos sumokėti žyminį mokestį dėl tos reikalavimų dalies, kuria siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad būtina šios normos taikymo sąlyga yra tai, jog byla būtų inicijuota asmens, ginančio viešąjį interesą, valstybės arba savivaldybės interesą. Kai byla inicijuojama privataus asmens, nepriskirtino prie tokių asmenų, taip pat byloje nesant pareikštų savarankiškų reikalavimų, kurių esmė būtų viešojo intereso gynimas, šis atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindas negali būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-262-969/2020 50 punktas).
Taigi, kaip matyti iš normos turinio, nuo žyminio mokesčio valstybės ir savivaldybės institucijos ir (ar) kiti asmenys atleidžiami ne bet kokiu atveju, o tik tada, kai šie subjektai pateikia ieškinį, siekdami apginti viešąjį, valstybės ar savivaldybės interesus. Savo ruožtu CPK 49 straipsnis papildomai išaiškina, kad valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti būtent įstatymų numatytais atvejais, t. y. ne savo nuožiūra, o tada, kai tokia teisė jiems suteikta teisės aktų.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo, prašydamas taikyti žyminio mokesčio mokėjimo lengvatas tuo pagrindu, jog ieškinys, pareiškimas ar skundas paduotas dėl viešojo intereso pažeidimo, privalo nurodyti įstatymą, suteikiantį šiam asmeniui teisę reikšti tokį ieškinį, paduoti tokį pareiškimą ar skundą, ir, jeigu ši teisė yra bendrojo pobūdžio, pagrįsti viešąjį interesą esant konkrečiam ginčijamam materialiajam teisiniam santykiui (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-66/2005). Iš nurodytų normų ir teismų praktikos sisteminės analizės darytina išvada, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą subjektas gali būti atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo tik esant dviejų sąlygų visetui: subjektas gina viešąjį, valstybės ir (ar) savivaldybės interesą ir teisės aktai suteikia jam teisę tokį interesą ginti (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-595-516/2015).
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškinys pareikštas nesutinkant su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2025 m. balandžio 16 d. sprendimu, kuriuo Savivaldybė atsisakė pradėti bešeimininkių vandens tiekimo tinklų perėmimą ir prižiūrėti bešeimininkius vandens tiekimo tinklus. Sprendime konstatuota, jog pareiškėjo minimi vandentiekio tinklai nėra bendro naudojimo, tai yra vandentiekio įvadai į pastatus ir jie negali būti perimami kaip bešeimininkiai tinklai. Be kita ko, šie vandentiekio įvadai yra suformuotuose privačiuose sklypuose, jiems nėra išskirtas servitutas, suteikiantis teisę juos aptarnauti, taip pat nėra nustatytos ir įregistruotos tinklų apsaugos zonos. Dalis vandentiekio įvadų yra įrengti po statiniais.
Specialioji teisėjų kolegija 2026 m. gegužės 13 d. nutartimi, priimta teismingumo byloje Nr. T-18/2025, išsprendė bylos rūšinio teismingumo klausimą dėl pareiškėjo (ieškovo) keliamo ginčo, taip pat nustatė, kad ginčo esmė – kam priklauso ginčo vandentiekio tinklai ir kas už juos atsakingas. Nurodė, kad ginčai susiję ir tuo, ar atsakovas, kaip subjektas, atsakingas už geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimą, pagrįstai atsisako savo nuosavybėn kaip bešeimininkius ir (arba) viešajam geriamojo vandens tiekimui reikalingus perimti ginčo objektus ir perduoti juos valdyti viešajam geriamojo vandens teikėjui, yra civilinio pobūdžio.
Apeliacinio teismo vertinimu, apeliantas nepagrįstai pareikštą ieškinį laiko ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo, kadangi ieškinys pareikštas ginant ieškovo asmeninį materialinį interesą, ką atskleidžia ieškinio dalykas ir pagrindas – dėl ieškovo privačiame sklype esančio vandentiekio priežiūros. Kaip nurodo apeliantas, jis neturi jokio turtinio intereso dėl ginčo vandentiekio, esančio už jo sklypo ribų. Todėl nagrinėjamu atveju kilęs ginčas dėl naudojamo vandentiekio, esančio ieškovo asmeniniame sklype, priežiūros yra privataus pobūdžio civilinis ginčas ir nėra susijęs su visuomenės (viešojo) intereso gynimu. Šis ginčas netiesiogiai susijęs su viešuoju interesu tiek, kiek liečia civiliniuose santykiuose dalyvaujantį viešąjį juridinį asmenį ir jo veiklos tikslus – atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją.
Nustačius, kad ieškovas ieškiniu siekia apginti savo asmeninį privatų interesą, apelianto argumentas, kad bylos baigtis galėtų turėti tam tikros netiesioginės reikšmės visuomenei / aplinkos apsaugai, nesudaro pagrindo ieškinio vertinti kaip pareikšto dėl galimai pažeisto viešojo intereso gynimo. Asmeninio intereso buvimas ieškinyje (ypač kai jis yra dominuojantis ar vienintelis) paneigia galimybę taikyti CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto lengvatą.
Apeliantas nurodo, kad ginčo bešeimininkiai ir neprižiūrimi vandens tiekimo tinklai kelia pavojų aplinkai, todėl tai patenka į Orhuso konvencijos sritį, o pareiškėjas yra priskiriamas prie Orhuso konvencijoje nurodytos suinteresuotos visuomenės, todėl, jo nuomone, turi teisę kreiptis į teismą dėl atsakovės neveikimo. Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybė ir kiekvienas asmuo (pilietis) privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, kuriais nagrinėjamoje byloje laikomi bešeimininkiai vandentiekio tinklai, kuriuos perimti ir prižiūrėti privalo, tačiau atsisako tai daryti atsakovas.
Suinteresuotos visuomenės teisę, ginant viešąjį interesą, inicijuoti teisminį procesą, kreipiantis į teismą, užtikrina Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 7 straipsnio 2 dalis, 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1367/2006 nuostatos (toliau – ir Orhuso konvencija); 2021 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2021/1767, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams, nuostatos. Pagal Orhuso konvencijos 5 straipsnį, suinteresuota visuomenė – tai visuomenė, kuriai daro įtaką arba gali daryti įtaką aplinkosaugos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota sprendimų priėmimo procesu.
Pažymėtina, kad nors Orhuso konvencija iš tiesų įpareigoja valstybes užtikrinti ir garantuoja teisę kreiptis į teismą aplinkosaugos klausimais, tačiau konvencija kreipimosi procedūras ir tvarką (įskaitant mokesčius) palieka spręsti pačios valstybės vidaus teisei. Orhuso konvencija tik reikalauja, kad teismo procedūros nebūtų nepagrįstai brangios (9 straipsnio 1 dalis). Taigi, ši konvencija savaime neatleidžia nuo žyminio mokesčio sumokėjimo į teismą besikreipiančių asmenų, jei nėra išpildytos nacionalinės teisės sąlygos. Šiuo atveju ieškovas, siekdamas pasinaudoti žyminio mokesčio lengvata, turėjo pagrįsti, kad atitinka CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus.
Kadangi ieškovas nėra pareiškęs jokių savarankiškų reikalavimų, susijusių su viešojo intereso gynimu, pvz., dėl sprendimų aplinkos ir jos apsaugos materialinio ar procesinio teisėtumo, nustačius, kad ieškinys pareikštas siekiant apginti ieškovo asmeninius turtinius ar privačius interesus (dėl ieškovo sklype esančio vandentiekio priežiūros), nesant pareikštų savarankiškų reikalavimų, kurių esmė būtų viešojo intereso gynimas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovas neturi viešojo intereso gynimo teisės, todėl jam CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas negali būti taikomas, ir pagrįstai nustatė ieškovui terminą sumokėti nustatyto dydžio žyminį mokestį.
Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.
Dėl procesinės bylos baigties
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atskirajame skunde nurodyti motyvai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista, o atskirasis skundas netenkinamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl termino ieškinio trūkumams pašalinti
Įvertinus tai, kad 2026 m. gegužės 22 d. nutartimi ieškovui nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti yra pasibaigęs, vadovaujantis proceso operatyvumo ir koncentracijos principais ieškovui nustatytinas naujas terminas ieškinio trūkumams pašalinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nustatyti ieškovui P. M. iki 2026 m. lapkričio 13 d. terminą, pašalinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytą trūkumą – sumokėti 96,5 Eur žyminį mokestį ir pateikti teismui tai patvirtinantį mokėjimo įrodymą.