- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-05
- Bylos Nr.
- e2A-1636-730/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07953-2026-3
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Erinija Kazlauskienė
- Pareiškėjas
- PRS1, PRS2
- Suinteresuotas asmuo
- Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų PRS1 ir PRS2 pareiškimą dėl partnerystės įregistravimo, suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
Šalies argumentai
Pareiškėjos kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamos: 1) pripažinti, kad pareiškėjos yra partnerės; 2) įpareigoti Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, įregistruoti civilinės būklės aktą – pareiškėjų partnerystę – tam pritaikytame valstybės registre ir išduoti partnerėms civilinės būklės akto išrašą liudijantį įrašą. Nurodo, kad pareiškėjos yra partnerės, bendrai gyvenančios kartu daugiau nei vienerius metus, turėdamos tikslą sukurti bei faktiškai sukūrusios šeiminius santykius. Nurodo, kad susipažino 2015 m., nuo pažinties pradžios palaikė artimą ryšį, reguliariai bendravo ir lankydavo viena kitą, leisdavo laiką kartu, nuo 2016 m. gyvena kartu. Apie pareiškėjų tarpusavio santykius nuo pat pradžios žino jų artimieji ir draugai, jos kartu švenčia šeimos ir kalendorines šventes, lankosi įvairiuose renginiuose, dalyvauja draugų vestuvėse, o jų artimoji aplinka palaiko pareiškėjų santykius ir juos vertina kaip šeiminius. Pareiškėjų nuomone, Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2025 m. balandžio 17 d. priėmus nutarimą, kuriuo pripažinta, jog partnerystė gali būti sudaroma ne tik tarp skirtingų lyčių asmenų, bet ir tarp vienos lyties asmenų, jos turi teisę į partnerystės įregistravimą. Be to, Konstitucinis Teismas išaiškino, kad tol, kol įstatymų leidėjas nėra nustatęs partnerystės įregistravimo tvarkos (ar nėra kaip nors kitaip sureguliavęs santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinio pripažinimo ir apsaugos), asmenų teisė į partnerystę (be kita ko, registravimą) gali būti įgyvendinama kreipiantis į teismą įstatymų nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius atsiliepime prašo pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra. Pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.19 straipsniu, civilinės būklės aktai, išskyrus partnerystę, registruojami civilinės būklės aktų registravimą reglamentuojančio įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos civilinės metrikacijos skyriuose, tačiau teisės aktuose nėra nustatyta partnerystės registravimo tvarka. Valstybės įstaigos Registrų centro sukurtoje Metrikacijos ir gyvenamosios vietos deklaravimo informacinėje sistemoje taip pat nėra partnerystės akto įrašo. Civilinės metrikacijos įstaigos, atlikdamos joms valstybės deleguotas funkcijas, neturi teisinio pagrindo registruoti partnerystės ir tik Lietuvos valstybė, priimdama teisės aktus šiuo klausimu, gali nuspręsti, kokiame valstybės registre turi būti registruojama pareiškėjų partnerystė, t. y. tik Lietuvos valstybė turi galimybę užtikrinti tinkamą partnerystės registravimą, todėl valstybė ir turi pareigą įvykdyti teismo sprendimą tam pritaikytame registre. Kadangi šiuo metu teisės aktuose nėra nustatyta partnerystės registravimo tvarka bei partnerystės išrašo išdavimas, Lietuvos Respubliką atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija informavo Valstybės įmonę Registrų centrą, kad pritaikius esamo registro infrastruktūrą, priimti teismų sprendimai dėl partnerystės įregistravimo bei išrašo išdavimo bus vykdomi valstybės įstaigos Registro centro Vedybų sutarčių registro informacinėje sistemoje, suvedant duomenis apie partnerius.
Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime prašo pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra ir atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjų prašymą dėl Lietuvos Respublikos įpareigojimo įregistruoti civilinės būklės aktą – pareiškėjų partnerystę – tam pritaikytame valstybės registre ir civilinės būklės akto išrašą liudijančio įrašo partnerėms išdavimo, šioje dalyje bylą nutraukti arba atidėti teismo sprendimo vykdymą ne mažiau nei 12 mėnesių. Teisingumo ministerijos vertinimu, ginčai, susiję su valstybės institucijomis dėl viešojo administravimo sričiai priskirtų veiksmų atlikimo ar neatlikimo, priskiriami išimtinei administracinių teismų kompetencijai. Be to, Teisingumo ministerija nurodo, kad pareiškėjos nesilaikė išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, nustatytos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 514 straipsnio 1 ir 2 dalyse, kadangi pareiškėjos nesikreipė į Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyrių dėl partnerystės įregistravimo prieš kreipimąsi į teismą. Suinteresuotas asmuo taip pat nurodo, kad pareiškėjų prašymas įpareigoti valstybę, atstovaujamą teisingumo ministerijos, įregistruoti partnerystę pažeidžia viešosios teisės subjektų kompetencijos ribas, kadangi pareiga atlikti civilinės būklės akto registraciją kyla ne tam subjektui, kuriam ši funkcija yra pavesta pagal įstatymus, kaip nurodyta CPK 516 straipsnio 1 dalyje. Teisingumo ministerija taip pat nurodo, kad šiuo metu nėra įstatymo, nustatančio partnerystės registravimo tvarką, taip pat valstybės registro, techniškai ir funkcionaliai pritaikyto partnerystės registracijai, todėl partnerystės įregistravimas šiuo metu yra neįmanomas. Pareiškime pažymima, kad Lietuvos Respublikos Seime buvo įregistruoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų projektai, kuriuose sistemiškai įtvirtinami partnerystės reglamentavimo principai, sudarymo sąlygos, partnerių turto įstatymais reglamentuojamas turto režimas, partnerių tarpusavio teisės ir pareigos, partnerystės pabaigos pagrindai, nutraukimo tvarka, taip pat partnerystės sudarymo ir registravimo tvarka. Pažymi, kad šiems pokyčiams objektyviai yra reikalingas laikas, nes būtini tiek minėti teisės aktų pakeitimai, tiek technologiniai sprendiniai, darbai. Valstybės registrų funkcionalumo sukūrimas ir įgyvendinimas užtuks ne trumpiau nei 12 mėnesių.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškimą tenkino, pripažino pareiškėjų partnerystę, įpareigojo Lietuvos Respubliką įregistruoti civilinės būklės aktą – pareiškėjų partnerystę tam pritaikytame valstybiniame registre ir išduoti partnerėms civilinės būklės akto įrašą liudijantį išrašą. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai:
Dėl bylos faktinių aplinkybių teismas nurodė, kad pareiškėjos artimus tarpusavio santykius palaiko beveik 10 metų, kartu gyvena nuo 2016 m. vasaros, bendrai išlaiko butą, kuriame kartu gyvena. Teismas įvertinęs šias aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjos kartu gyvena kaip šeima, bendrai tvarko socialinius ir ekonominius klausimus ilgiau nei vienerius metus. Pareikštu pareiškimu pareiškėjos siekia, kad būtų pripažinta, jog jas sieja bendras gyvenimas partnerystės forma ir toks faktas būtų įregistruotas, tai yra pareiškėjos siekia, kad Lietuvos Respublikoje partnerystės forma būtų pripažintas jų tarpusavio ryšys.
Dėl partnerystės pripažinimo teismas nurodė, kad pareiškėjos nesikreipė į Vilniaus miesto CMS dėl partnerystės įregistravimo, tačiau ši aplinkybė negali būti pagrindu pripažinti, kad buvo nesilaikyta CPK 514 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 2.19 straipsnį civilinės būklės aktai, išskyrus partnerystę, registruojami civilinės būklės aktų registravimą reglamentuojančio įstatymo nustatyta tvarka, taigi partnerystės registravimui Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymas, kuriame nurodyta civilinės būklės aktus registruoja civilinės metrikacijos įstaigos, netaikytinas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos yra pilnametės, daugiau nei vienerius metus gyvena kaip šeima, dėl ko teismas nutarė pripažinti, kad nėra nei teisinių, nei faktinių kliūčių pripažinti, jog pareiškėjas sieja bendras gyvenimas partnerystės forma.
Dėl pareiškėjų partnerystės registravimo teismas nurodė, kad pareiškėjos siekia ne tik partnerystės pripažinimo, bet ir šio civilinės būklės akto įregistravimo valstybiniame registre. Teismas pažymėjo, kad Teisingumo ministerija prašo šį pareiškėjų reikalavimą atmesti arba bylos dalį nutraukti, o jei toks reikalavimas būtų tenkintas – atidėti teismo sprendimo vykdymą ne mažiau nei 12 mėnesių. Teismas atsižvelgęs į CK 2.18 straipsnio nuostatas, tai yra jog valstybė privalomai registruoja civilinės būklės aktus, tarp jų ir partnerystę, į tai, kad esant priimtam Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimui, valstybė privalo ne prašyti teismo atidėti teismo sprendimo vykdymą, o nedelsiant, teismo sprendimui įsiteisėjus, jį įvykdyti ir atlikti partnerystės registravimą, nutarė šį pareiškėjų reikalavimą tenkinti ir atmesti Teisingumo ministerijos prašymą dėl šios teismo sprendimo dalies vykdymo atidėjimo, kadangi byloje taip pat nėra jokių įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti, kad per 12 mėnesių atidėjimo terminą registro funkcionalumas būtų pritaikytas ir sprendimą galima būtų įvykdyti automatizuotu būdu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo panaikinti teismo sprendimo dalį dėl Lietuvos Respublikos įpareigojimo įregistruoti pareiškėjų partnerystę ir šioje dalyje bylą nutraukti, netenkinus pirmojo prašymo, panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria Lietuvos Respublika įpareigota įregistruoti partnerystę ir šioje dalyje pareiškėjų reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą, Netenkinus nė vieno iš šių prašymų, prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria buvo netenkintas prašymas atidėti teismo sprendimo vykdymą ir priimti naują sprendimą – tenkinti Teisingumo ministerijos prašymą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Dėl pareiškėjų pripažinimo partneriais nurodo, kad rūšinio teismingumo ir bendrosios kompetencijos teismo ribų nurodo, kad bendrosios kompetencijos teismas, priimdamas sprendimą civiline tvarka, sprendė ginčą tarp privačių asmenų subjektinės teisės ir tenkino pagrindinį pareiškėjų prašymą – pripažinti partnerystę tarp pareiškėjų. Teisingumo ministerijos vertinimu, kitas pareiškėjų prašymas – įpareigoti įregistruoti pareiškėjų partnerystę yra išvestinis, nenagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme, kadangi tai ginčas dėl valstybės institucijų administravimo sričiai priskirtinų veiksmų. Mano, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagal rūšinio teismingumo ir bendrosios kompetencijos teismo ribas, neturėjo teisės teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje įpareigoti Lietuvos Respubliką įregistruoti civilinės būklės aktą ir mano, kad byla šioje dalyje turėtų būti nutraukta, vadovaujantis CPK 293 straipsnio 1 punktu.
Dėl reikalavimo įpareigoti Lietuvos Respubliką įregistruoti partnerystės faktą nepagrįstumo nurodo, kad pagal CPK 514 straipsnį pareiškėjų pareikšti reikalavimai pirmiausia turi būti nagrinėjami civilinės metrikacijos įstaigoje. Jei gaunamas neigiamas atsisakymas įregistruoti civilinės būklės aktą, tik tada galima kreiptis į teismą su pareiškimu. Mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareiškimo nepriimti, o jį priėmus – šioje dalyje pareiškimą palikti nenagrinėtu. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė viešosios teisės subjektų – institucijų kompetenciją, kadangi nustatė pareigą atlikti civilinės būklės akto registraciją ne tam subjektui, kurį tą daryti įpareigoja įstatymai. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjos savo pareiškimą grindė Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. KT21-N5/2025, tačiau Konstitucinis teismas nevertino CK 3.229 straipsnio dalies dėl partnerystės įregistravimo įstatymų nustatyta tvarka ir nepripažino jos prieštaravimo Konstitucijai ar atskiroms jos nuostatoms.
Dėl nepagrįsto atsisakymo atidėti teismo sprendimo vykdymą nurodo, kad apeliantė prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą bent 12 mėnesių. Teisingumo ministerija tokį prašymą teikė nurodydama, kad galutinis ginčo išsprendimas yra neatsiejamas nuo būsimo teisinio reguliavimo, tapsiančio pagrindu techninei infrastruktūrai (partnerystės registrui) sukurti. Nurodo, kad teismas prašymo netenkino, dėl ko šiuo metu dėl partnerystės registracijos susidarė situacija, atitinkanti konstitucinėje doktrinoje pripažįstamą principą impossibilium nulla obligatio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma). Teisingumo ministerijos manymu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, nepagrįstai susiaurino šios normos taikymą ir neįvertino, kad vėliau, priverstinis sprendimo vykdymas be objektyvaus pasirengimo laikotarpio pažeistų protingumo ir teisingumo principus (CK 1.5 straipsnis) bei sukeltų neproporcingą naštą valstybės institucijoms.
Dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių nurodo, kad nagrinėjamoje byloje ypatingos reikšmės turi Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-603-794/2026, priimta analogiškoje byloje dėl partnerystės registravimo. Minėtoje byloje buvo sustabdytas bylos nagrinėjimas ir kreiptasi į Konstitucinį Teismą pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį ir CPK 3 straipsnio 3 dalį. Apeliantė mano, kad šios aplinkybės turi esminę reikšmę nagrinėjamai bylai, nes Vilniaus apygardos teismas byloje, susijusioje su ta pačia teisės normų sistema ir tuo pačiu partnerystės registravimo klausimu, konstatavo galimą taikytino teisinio reguliavimo prieštaravimą Konstitucijai ir pripažino egzistuojantį teisinį neaiškumą bei institucinių kompetencijų neapibrėžtumą.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius pateikė atsiliepimą, prašo skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Pagrindiniai argumentai:
Nurodo, kad šiuo metu nėra pritaikyto valstybinio registro, kuriame galėtų būti įregistruota partnerystė. Pareiškėjos savo civilinį statusą Lietuvos Respublikos įstaigose gali įrodinėti teismo sprendimu. Nurodo, kad pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus valstybė turi pareigą užtikrinti pareiškėjų teisę į partnerystės (į)registravimą, o kol įstatymų leidėjas nėra nustatęs atitinkamų santykių teisinio reguliavimo, šią spragą turi užpildyti teismas. Atsižvelgiant į tai, privaloma išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka šiuo atveju neturi būti taikoma, asmenys gali tiesiogiai kreiptis į teismą, ką pareiškėjos ir padarė.
Nurodo, kad Registro valdytoja ir Registre tvarkomų asmens duomenų valdytoja yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (Vedybų sutarčių registro nuostatų 7 punktas). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštu, kad pritaikius esamo Vedybų sutarčių registro infrastruktūrą, priimti teismų sprendimai dėl partnerystės įregistravimo bei išrašo išdavimo bus vykdomi VĮ Registro centro Vedybų sutarčių registro informacinėje sistemoje, suvedant duomenis apie partnerius. Taigi, ateityje teisės norminiu aktu sureguliavus partnerystės registravimo procedūrą, partnerystės faktas, įskaitant ir tą, kuris nustatytas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, bus registruojamas ne per civilinės metrikacijos skyrius.
Pareiškėjos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
Nurodo, kad apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, susiję su administracinių teismų jurisdikcija, prieštarauja CPK įtvirtintam absorbcijos principui. Teigia, kad tais atvejais, kai pagrindinis reikalavimas byloje yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui, kiti reikalavimai taip pat yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui. Taip pat mano, kad teiginiai dėl ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos neaktualūs, pažymi, kad CPK 514 straipsnio 2 dalyje yra nurodoma, kad pirmiausia kreiptis į civilinės metrikacijos įstaigą nėra būtina, jeigu atitinkamų klausimų civilinės metrikacijos įstaiga nenagrinėja, be to, partnerystę reguliuojantis įstatymas nėra priimtas, todėl civilinės metrikacijos įstaigos šiuo požiūriu partnerystės registravimo klausimo nenagrinėja – tai daro teismas
Nurodo, kad Konstitucinio Teismo 2025 m. Nutarime pateikti argumentai pagrindžia, kad apeliantės nurodyto įstatymo nebuvimas neužkerta kelio pareiškėjoms įregistruoti partnerystės. Tai paprasčiausiai turėtų būti padaryta ne įstatyminiu pagrindu (nes įstatymo nėra priimto), o teismo sprendimo pagrindu. Kitaip tariant, apeliantė ir kitos valstybės institucijos (pvz., kiti suinteresuoti asmenys šioje byloje) turėtų užtikrinti tam tikrus būdus, kurių pagrindu būtų įregistruotas partnerystės civilinės būklės aktas. Pats registravimo veiksmas nereikalauja to, kad būtų priimtas specialus įstatymas, kadangi tai yra administracinio pobūdžio veiksmas, kylantis iš teismo įpareigojimo. Priimtas teismo sprendimas turi būti privalomai vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, jis bylos šalims turi įstatymo galią.
Nurodo, kad apeliantė apeliacinį skundą šioje byloje pateikė siekdama vilkinti sprendimo įsigaliojimą, kiek tai susiję su pareiškėjų partnerystės įregistravimu. Teigia, kad apeliaciniame skunde nėra absoliučiai jokių konstruktyvių argumentų. Pažymi, kad apeliantės nuomonė akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijoje, CPK, CK ir kituose įstatymuose numatytam teisiniam reguliavimui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai ir 2019 m. ir 2025 m. Konstitucinio Teismo nutarimams. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų įsitikinimu, šioje byloje egzistuoja pagrindas taikyti CPK 95 straipsnį ir konstatuoti, kad apeliantės apeliacinis skundas buvo pateiktas su tikslu vilkinti šią civilinę bylą, o tai reiškia, kad apeliantė piktnaudžiauja jai suteiktomis procesinėmis teisėmis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkinamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo dalies įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Dėl apeliacinio skundo.
Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad 1) pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas Lietuvos Respubliką įregistruoti partnerystės faktą, pažeidė bylos rūšinio teismingumo taisykles, mano, kad byla šioje dalyje turėtų būti nutraukta; 2) pirmosios instancijos teismas pažeidė viešosios teisės subjektų – institucijų kompetenciją, kadangi nustatė pareigą atlikti civilinės būklės akto registraciją ne tam subjektui, kurį tą daryti įpareigoja įstatymai; 3) teismas nepagrįstai atsisakė atidėti sprendimo vykdymą 12 mėnesių laikotarpiui, dėl ko šiuo šiuo metu dėl partnerystės registracijos susidarė situacija, atitinkanti konstitucinėje doktrinoje pripažįstamą principą impossibilium nulla obligatio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma); 4) apeliacinės instancijos teismas turi atsižvelgti į naujai paaiškėjusias aplinkybes - Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-603-794/2026, priimta analogiškoje byloje dėl partnerystės registravimo. Minėtoje byloje kreiptasi į Konstitucinį teismą.
Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad pareiškėjos artimus tarpusavio santykius palaiko beveik 10 metų, kartu gyvena nuo 2016 m. vasaros, bendrai išlaiko butą, kuriame kartu gyvena. Pareikštu pareiškimu pareiškėjos siekė, kad būtų pripažinta, jog jas sieja bendras gyvenimas partnerystės forma ir toks faktas būtų įregistruotas, t. y. pareiškėjos siekia, kad Lietuvos Respublikoje partnerystės forma būtų pripažintas jų tarpusavio ryšys. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos siekia ne tik partnerystės pripažinimo, bet ir šio civilinės būklės akto įregistravimo valstybiniame registre. Apeliantės vertinimu, šį reikalavimą pirmosios instancijos teismas tenkino nepagrįstai, mano, kad pirmosios instancijos teismas pagal rūšinio teismingumo ir bendrosios kompetencijos teismo ribas, neturėjo teisės teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje įpareigoti Lietuvos Respubliką įregistruoti pareiškėjų partnerystės faktą.
Teismas pažymi, kad pagal CK 2.18 straipsnį valstybė privalomai registruoja šiuos civilinės būklės aktus: 1) asmens gimimą; 2) asmens mirtį; 3) santuokos sudarymą; 4) santuokos nutraukimą; 5) įvaikinimą; 6) tėvystės pripažinimą, tėvystės (motinystės) nustatymą ir tėvystės (motinystės) nuginčijimą; 7) vardo ir pavardės pakeitimą; 8) asmens lyties pakeitimą; 9) partnerystę. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio 17 d. nutarime nurodė, kad pripažinus porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisę / galimybę įgyvendinti savo teisę į partnerystę, įskaitant ir jos įregistravimą, teismine tvarka, t. y. kreipiantis į teismą net ir šiuo metu, kol nėra nustatyta partnerystės įregistravimo tvarka. Civilinio proceso kodekso XXXII skyrius nustato bylų dėl civilinės būklės aktų registravimo nagrinėjimo tvarką, pagal kurią teismas bylą dėl civilinės būklės akto registravimo, akto įrašo atkūrimo, pakeitimo, jeigu civilinės metrikacijos įstaiga atsisakė civilinės būklės aktą registruoti ar akto įrašą atkurti, papildyti, pakeisti, ištaisyti ar anuliuoti arba jeigu šie klausimai civilinės metrikacijos įstaigose nenagrinėtini. Kadangi šiuo atveju pareiškėjams nėra kitokios galimybės, kaip tik kreipiantis į teismą nustatyti jų partnerystės faktą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai partnerystės registraciją įpareigojo atlikti Lietuvos Respubliką dėl ko apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje atmestini, kaip nepagrįsti.
Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 514 straipsnio 1 dalį, pažeidė viešosios teisės subjektų – institucijų kompetenciją, kadangi nustatė pareigą atlikti civilinės būklės akto registraciją ne tam subjektui, kurį tą daryti įpareigoja įstatymai.
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjos nesikreipė į Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyrių dėl partnerystės įregistravimo, tačiau, teismo vertinimu, ši aplinkybė negali būti pagrindu pripažinti, kad buvo nesilaikyta CPK 514 straipsnyje nustatytos tvarkos. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CPK 514 straipsnio 2 dalį teismas bylą dėl civilinės būklės akto registravimo nagrinėja ne tik tada, jei civilinės metrikacijos įstaiga atsisakė civilinės būklės aktą registruoti, bet ir tuo atveju, civilinės būklės akto registravimo klausimas civilinės metrikacijos įstaigoje nenagrinėtinas. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CK 2.19 straipsnį civilinės būklės aktai, išskyrus partnerystę, registruojami civilinės būklės aktų registravimą reglamentuojančio įstatymo nustatyta tvarka, taigi partnerystės registravimui Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymas, kuriame nurodyta civilinės būklės aktus registruoja civilinės metrikacijos įstaigos, netaikytinas. Pažymėtina, kad partnerystės registravimas civilinės metrikacijos įstaigoms nepavestas ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-334 patvirtintomis Civilinės būklės aktų registravimo taisyklėmis ar kitais teisės aktais, todėl darytina išvada, kad partnerystės įregistravimo klausimas civilinės metrikacijos įstaigose nenagrinėtinas, todėl pareiškėjos turėjo teisę tiesiogiai kreiptis į teismą.
Atmestini ir apeliantės argumentai, jog teismas tinkamai neįvertino, kad partnerystės registravimą patvirtinančių dokumentų išdavimą, ir jį lydinčiųjų įstatymų projektai yra registruoti Lietuvos Respublikos Seime ir valstybei atsirado pareiga, kurios ji negali įgyvendinti dėl teisės aktų ir technologinių sprendinių trūkumo. Teismas sutinka, kad šiai dienai Lietuvos Respublika nėra sukūrusi registro funkcionalumo partnerystės registravimui, tačiau teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad suinteresuoti asmenys pripažįsta jog tokia techninė galimybė yra kuriama, į tai, kad pareiškėjoms neturi būti sudaromos kliūtys dėl jų partnerystės registravimo, į tai, kad įstatymas imperatyviai nustato, kad valstybė privalomai registruoja partnerystę (CK 2.18 straipsnio 9 punktas), teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nusprendęs tenkinti pareiškėjų prašymo dalį dėl partnerystės fakto nustatymo, pagrįstai įpareigojo įregistruoti jų partnerystės faktą Lietuvos Respubliką.
Apeliantė taip pat nurodo, kad šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, jog Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-603-794/2026 kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl panašaus pobūdžio byloje reikšmingų teisinių aplinkybių įvertinimo, tačiau pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2026 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. KT71-S66/2026 nusprendė grąžinti pareiškėjui Vilniaus apygardos teismui prašymą Nr. 1B-7/2026 ištirti, ar „CK 3.229 straipsnio dalis dėl partnerystės įregistravimo įstatymų nustatyta tvarka, CK 2.19 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymas tiek, kiek jame neįtvirtinta galimybė civilinės būklės aktų įrašuose įregistruoti partnerystę, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 ir 3 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams“, tai yra apeliantės nurodomos naujos aplinkybės neturi jokios įtakos procesinio sprendimo priėmimui, dėl ko atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nutariama, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, jį panaikinti ar pakeisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties
Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
Apeliacinio skundo reikalavimų netenkinus, apeliantei bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Pareiškėjos ir kiti suinteresuoti asmenys, pateikę atsiliepimus į apeliantės apeliacinį skundą duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.