Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (suinteresuoto asmens) Panevėžio miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 4 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal pareiškėjų PRS1 ir PRS2 pareiškimą dėl partnerystės pripažinimo ir įpareigojimo registruoti partnerystę kaip civilinės būklės aktą suinteresuotiesiems asmenims Panevėžio miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriui, Valstybės įmonei Registrų centras, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

pripažinti partnerystę tarp pareiškėjų, įpareigoti Valstybės įmonę Registrų centras (toliau – VĮ Registrų centras) sukurti (užtikrinti) techninį funkcionalumą, kuris sudarytų galimybę Panevėžio miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriui įregistruoti partnerystę kaip civilinės būklės aktą valstybės registruose;

įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyrių įregistruoti partnerystę tarp pareiškėjų PRS1 ir PRS2 kaip civilinės būklės aktą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas neįvertino praktiškai jokių Savivaldybės administracijos išsamiai paaiškintų ir objektyviai pagrįstų argumentų bei dėl jų̨ net nepasisakė – nei juos patvirtindamas, nei paneigdamas. Sprendimą teismas argumentavo atsižvelgdamas tik į pareiškėjų poziciją. Todėl sprendimas laikytinas nemotyvuotu ir nepagrįstu.

Esminis klausimas šioje byloje yra tai, ar Savivaldybės administracija apskritai turi teisinį pagrindą ir kompetenciją vykdyti partnerystės fakto registravimą (civilinės būklės akto registravimas), kai toks įpareigojimas, tokia procedūra ir jos teisinis reglamentavimas nėra nustatyti jokiu įstatymu ar poįstatyminiu aktu.

Teismas neįvykdė pareigos išsamiai ištirti visus byloje pateiktus įrodymus ir šalių paaiškinimus. Tokie pažeidimai yra nesuderinami su teisingo bylos nagrinėjimo principais ir lėmė esminį procesinį pažeidimą, dėl kurio teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Konstitucinio teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimas neįtvirtina partnerystės registravimo tvarkos ir nesuteikia naujų įgaliojimų vykdomosios valdžios institucijoms. Šiuo atveju, Konstitucinis Teismas tik pripažino, kad tam tikros Civilinio kodekso nuostatos prieštarauja Konstitucijai, tačiau jis nesukūrė naujos teisinės procedūros ir nenustatė pareigos savivaldybių civilinės metrikacijos įstaigoms registruoti partnerystės faktus.

CK 2.18 straipsnio nuostatos reglamentuoja civilinės būklės aktų valstybinę registraciją. Taigi, valstybė privalomai registruoja civilinės būklės aktus, tame tarpe, partnerystę. Tačiau pagal CK 2.19 straipsnio nuostatas, civilinės būklės aktai, išskyrus partnerystę, registruojami civilinės būklės aktų registravimą reglamentuojančio įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, partnerystės registravimas nepatenka į civilinės būklės aktų registravimo teisinį reguliavimą ir negali būti atliekamas civilinės būklės aktų registravimo tvarka.

Partnerystės įrašo forma jokiu teisės aktu nėra patvirtinta.

Šiuo metu CBARĮ nustatyti civilinės būklės aktų įrašai negalėtų būti naudojami partnerystei registruoti.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas Savivaldybės administraciją registruoti pareiškėjų partnerystės faktą, faktiškai sukūrė naują teisinį reguliavimą, kurio nėra nei įstatymuose, nei poįstatyminiuose aktuose. Tokiu būdu teismas peržengė jam suteiktus įgaliojimus ir įsiterpė į įstatymų leidžiamosios valdžios kompetenciją, taip pažeisdamas valdžių padalijimo principą.

Šio nagrinėjamo klausimo kontekste labai svarbu pažymėti, kad pagal LR Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkto nuostatas, viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus.

Be to, teismas priimtas sprendimą peržengė pareiškimo ribas, t. y. vienas iš pareiškėjų reikalavimų buvo - įpareigoti Savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyrių̨ įregistruoti partnerystę tarp pareiškėjų kaip civilinės būklės aktą. Tuo tarpu teismas įpareigojo Administracijos civilinės metrikacijos skyrių̨ įregistruoti pareiškėjų partnerystės faktą.

Akcentuotina, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja nei partnerystės kaip teisinio fakto registravimo, nei partnerystės kaip civilinės būklės akto įtvirtinimo ar registravimo tvarkos, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo įpareigoti atlikti bet kurį iš šių̨ veiksmų.

Teismas iš esmės pripažino, kad partnerystės registravimo teisinio ir techninio pagrindo šiuo metu nėra, tačiau vis tiek įpareigojo Savivaldybės administraciją atlikti veiksmą, kurio objektyviai neįmanoma įvykdyti. Tai sudaro teisiškai neapibrėžtą ir faktiškai nevykdytiną situaciją, todėl toks Sprendimas laikytinas nepagrįstu ir naikintinu.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra esminis jų̨ teises užtikrinantis elementas, kuris gina pareiškėjų konstitucines teises į bendrą partnerių gyvenimo apsaugą. Jis veikia kaip Konstitucijos tiesioginio taikymo mechanizmas, užtikrinantis pareiškėjų teises, kol įstatymų leidėjas neįvykdė savo pareigos užtikrinti teisinį partnerystės santykių reglamentavimą. Todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir privalomas, atsižvelgiant į Konstitucinio teismo doktrinos svarbą.

Apeliantės pozicija remiasi administracinėmis procedūromis ir esamo teisinio reguliavimo trūkumais, tačiau ignoruoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Konstitucinio Teismo doktrinos viršenybės principą. Apeliantė deklaruoja neturinti funkcinių galimybių̨ įgyvendinti teismo sprendimą ir nesiima jokių veiksmų tam funkcionalumui sukurti ar užtikrinti bent minimalias laikinas priemones.

Šiuo metu Seime yra registruojami atitinkami civilinių teisinių santykių reguliavimo pakeitimo projektai. Pavyzdžiui, 2025 m. lapkričio 4 d. įregistruotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimo įstatymo projektas Nr. XVP-909, kuriuo siekiama koreguoti CK nuostatas, susijusias su partneriams suteikiamų teisių apimtimi ir jų įgyvendinimo mechanizmais, taip įgyvendinant Konstitucinio Teismo Nutarimo turinį. Įstatymo projekto 7 straipsnyje numatoma papildyti CK 2.19 straipsnį nauja 2 dalimi, kurioje nustatoma: „Partnerystė registruojama ir įtraukiama į apskaitą Vedybų ir partnerystės sutarčių registro informacinėje sistemoje šio registro informacinės sistemos nuostatuose nustatyta tvarka“. Tokia siūloma nuostata aiškiai įtvirtina, kad partnerystė priskiriama civilinės būklės aktų registravimo sričiai, o jos registravimo funkcija patenka į kompetentingų civilinės metrikacijos įstaigų̨ veiklos apimtį.

Pastebėtina, kad šioje civilinėje byloje apelianto atžvilgiu buvo pareikštas (ir patenkintas) tik vienas reikalavimas dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus įpareigojimo įregistruoti pareiškėjų partnerystę, tačiau apeliaciniame skunde reiškiamas bendras reikalavimas panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. lapkričio 4 d. sprendimą, neišskiriant atskirų priimto sprendimo dalių.

Kiti pareiškėjų byloje pareikšti reikalavimai dėl partnerystės pripažinimo ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus įpareigojimo įregistruoti partnerystę, kuriuos teismas patenkino, nėra susiję su Registrų centro teisėmis ir pareigomis, Registrų centras neturi jokio teisinio suinteresuotumo dėl bylos baigties šioje dalyje.

Teisingumo ministerija atkreipia dėmesį, kad šiuo metu jau yra įsiteisėjusių teismų sprendimų, kuriais valstybė įpareigota įregistruoti pareiškėjų partnerystę civilinės metrikacijos įstaigoje ar kitame tam pritaikytame valstybiniame registre, taip pat valstybė įpareigota sukurti registro funkcionalumą partnerystės registravimui. Vis dėlto teisinio reguliavimo sukūrimui ir registrų techniniam pritaikymui reikalingas laikas, todėl teismų sprendimai, kuriais civilinės metrikacijos įstaigos ar valstybė įpareigojama įregistruoti partnerystę, objektyviai negali būti įvykdomi nedelsiant jiems įsiteisėjus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, jog apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutartimi šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės pateiktą prašymą. Minėta nutartimi apeliacinės instancijos teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar CK 3.229 straipsnio dalies dėl partnerystės įregistravimo įstatymų nustatyta tvarka, CK 2.19 straipsnis, Civilinės būklės aktų registravimo įstatymas tiek, kiek jame neįtvirtinta galimybė civilinės būklės aktų įrašuose įregistruoti partnerystę, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 ir 3 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Konstitucinis Teismas 2026 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. KT71-66/2026 gražino pateiktą prašymą. Sprendime, be kita ko, nurodė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalį, yra saugomos ir ginamos ir kitokios, nei sudarytos santuokos pagrindu, šeimos; konstitucinė šeimos samprata pagrįsta nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, t. y. šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas. Šeimos teisiniai santykiai susiformuoja, be kita ko, partnerystės pagrindu; taigi asmenų teisinę padėtį keičiantis juridinis faktas – partnerystė – pagal CK 2.18 straipsnį yra civilinės būklės aktas. Todėl kol partnerystei, kaip vienam iš civilinės būklės aktų, įregistruoti reikalinga CK 3.229 straipsnyje minima įstatymu nustatyta tvarka nėra nustatyta, būtent teismas, pagal savo kompetenciją sprendžiantis bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikantis (bei aiškinantis) teisę, gali ad hoc užpildyti šią teisės spragą, vadovaudamasis civilinės būklės aktų registravimo tvarką nustatančiais teisės aktais.

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. spalio 8 d. nutartimi atnaujintas civilinės bylos nagrinėjimas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pateikti pareiškėjų rašytiniai įrodymai bei jų pačių nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos artimus tarpusavio santykius palaiko nuo 2018 metų lapkričio mėnesio, kartu gyvena kaip šeima, bendrai tvarko socialinius ir ekonominius klausimus ilgiau nei vienerius metus, todėl nėra nei teisinių, nei faktinių kliūčių pripažinti, jog pareiškėjos yra partnerės. Teismas taip pat įpareigojo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyrių įregistruoti pareiškėjų partnerystės faktą.

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniame skunde teigia, jog partnerystės registravimas nepatenka į civilinės būklės aktų registravimo teisinį reguliavimą ir negali būti atliekamas civilinės būklės aktų registravimo tvarka; Civilinės metrikacijos įstaigos Lietuvoje registruoja tik CK 2.18 straipsnio 1-8 punktuose nurodytus civilinės būklės aktus, o partnerystė, nors pagal CK 2.18 straipsnio 9 punkto nuostatą ir yra civilinės būklės aktas, civilinės metrikacijos įstaigų neregistruojama; teismas, įpareigodamas Savivaldybės administraciją registruoti pareiškėjų partnerystės faktą, faktiškai sukūrė naują teisinį reguliavimą, kurio nėra nei įstatymuose, nei poįstatyminiuose aktuose; šiuo metu partnerystės registravimo funkcija nėra priskirta jokiai valstybės ar savivaldybės institucijai, todėl Savivaldybės administracija neturi nei teisinio pagrindo, nei įgaliojimų atlikti tokį veiksmą ir atitinkamai faktinės galimybės įvykdyti teismo įpareigojimą.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į savarankiškąsias, priskirtąsias (ribotai savarankiškas), valstybines (valstybės perduotas savivaldybėms) ir sutartines. Valstybinės funkcijos yra valstybės funkcijos, pagal įstatymus perduotos savivaldybėms atsižvelgiant į gyventojų interesus. Šio įstatymo 8 straipsnio nustatyta, kokios valstybinės funkcijos yra valstybės perduotos savivaldybėms, tarp jų ir civilinės būklės aktų registravimas (8 straipsnio 1 punktas).

Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, jog šis įstatymas nustato civilinės būklės aktų registravimo tvarką, civilinės būklės aktus registruojančių institucijų teises ir pareigas, kitų institucijų ir asmenų, susijusių su civilinės būklės aktų registravimu, teises ir pareigas. Šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog civilinės būklės aktus registruoja civilinės metrikacijos įstaigos, o šiame įstatyme nustatytais atvejais – ir Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos. Civilinės metrikacijos įstaiga – savivaldybės administracijos struktūrinis padalinys, kuriam pavesta atlikti šiame įstatyme nustatytas civilinės būklės aktų registravimo ir kitas funkcijas (minėto įstatymo 2 straipsnio 3 dalis).

Taigi civilinės būklės aktų registravimas yra valstybės funkcija perduota savivaldybei, ir kurią pavedama atlikti savivaldybės administracijos struktūriniam padaliniui.

Įstatymas nustato, jog valstybė privalomai registruoja partnerystę (CK 2.18 straipsnio 9 punktas). Taigi įstatyme partnerystė aiškiai įvardyta kaip civilinės būklės aktas. Kartu CK 2.19 straipsnyje yra nustatyta, jog civilinės būklės aktai, išskyrus partnerystę, registruojami civilinės būklės aktų registravimą reglamentuojančio įstatymo nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio 17 d. nutarime „Dėl bendro gyvenimo nesudarius santuokos (partnerystės) instituto“, nurodė, kad kol įstatymų leidėjas nėra nustatęs partnerystės įregistravimo tvarkos (ar nėra kaip nors kitaip sureguliavęs santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinio pripažinimo ir apsaugos), asmenų teisė į partnerystę (inter alia, registravimą) gali būti įgyvendinama kreipiantis į teismą įstatymų nustatyta tvarka (44 punktas).

Nors Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje partnerystė nėra nurodyta tarp civilinės būklės aktų, kurių registravimo tvarką reglamentuoja šis įstatymas, tačiau ši teisinio reguliavimo spraga savaime nesudaro pagrindo teismui atsisakyti ginti asmenų, siekiančių įregistruoti partnerystę su tos pačios lyties asmeniu, teises ir teisėtus interesus (CPK 5 straipsnis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 50 straipsnio 1 punkto f papunktyje įstatymų leidėjas pasiūlė Vyriausybei iki 2002 m. sausio 1 d. parengti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo projektą, tačiau iki šiol partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantis įstatymas nėra priimtas ir neapibrėžta, kada jis bus priimtas. Atsižvelgiant į tai, valstybei neribotą laiką nenustačius partnerystės registravimo tvarkos, esant priimtam Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimui, argumentai, jog nėra techninių galimybių ir teisės aktų civilinės būklės akto registravimui, negali būti laikomi pagrįstais ir iš esmės nesudaro pagrindo valstybės įgaliotiems asmenims, vien tuo pagrindu, jog valstybė nuo 2002 metų nepriėmė atitinkamų teisės aktų ir nesukūrė registrų, ar neranda būdų operatyviai jų pritaikyti partnerystės registravimui, atsisakyti atlikti partnerystės registravimą.

Apeliantės argumentai daugiausia grindžiami partnerystės registravimo procedūros ir techninių galimybių nebuvimu. Tačiau, atsižvelgiant į CK 2.18 straipsnio 9 punkte įtvirtintą partnerystės, kaip civilinės būklės akto, statusą, Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarime pateiktą išaiškinimą ir būtinybę užtikrinti veiksmingą pareiškėjų teisių apsaugą, šie argumentai savaime nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą. Apeliantė nenurodo aplinkybių, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytą pareiškėjų teisę į partnerystės teisinį pripažinimą, o jos argumentai dėl teisinio reguliavimo spragos savaime nepaneigia būtinybės užtikrinti šios teisės įgyvendinimą.

Asmuo, pageidaujantis įregistruoti savo partnerystę su tos pačios lyties asmeniu, kaip ir bet kuris kitas asmuo, dėl savo pažeistų teisių gynimo turi teisę kreiptis į teismą tam, kad teismo sprendimu ad hoc (konkrečiu atveju) būtų pašalinta teisinio reguliavimo spraga (CPK 3 straipsnio 6 dalis, 5 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad partnerystė yra įtraukta į civilinės būklės aktų sąrašą (CK 2.18 straipsnis), o civilinės būklės aktus pagal Civilinės būklės aktų registravimo įstatymą registruoja civilinės metrikacijos įstaigos, vadovaudamasis CPK 514 straipsnio 2 dalies teisiniu reguliavimu, daro išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas Panevėžio miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyrių įregistruoti pareiškėjų partnerystės faktą, užtikrino pareiškėjų teisės įregistruoti savo partnerystę su tos pačios lyties asmeniu įgyvendinimą.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.