Klaipėdos apygardos teismo nutartis

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Dobrovolskis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo IES1 ( IES1 ) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-44-1040/2026 pagal ieškovų pagal priešieškinį ATS10 ( ATS10 ), ATS33 , ATS25 , ATS23, ATS26 (ATS26), ATS16 ( ATS16 ), ATS18 , ATS15 (ATS15), ATS6 (ATS6) priešieškinį atsakovui IES1 dėl draudimo statyti automobilius atsakovams nuosavybės teise priklausančiose stovėjimo aikštelės vietose ir bet kokiu kitu būdu riboti naudojimąsi stovėjimo aikštele, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, (duomenys neskelbtini) daugiabučio namų savininkų bendrija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Priešieškiniu atsakovai ATS10 , ATS33 , ATS25 , ATS23 , ATS26 , ATS16 , ATS18 , ATS15, ATS6 (toliau – ieškovai pagal priešieškinį arba ieškovai) prašo uždrausti ieškovui IES1 (toliau – atsakovui pagal priešieškinį arba atsakovui) statyti jam arba bet kokiems tretiesiems asmenimis priklausančius automobilius atsakovams nuosavybės teise priklausančiose ir pagal susitarimą dėl naudojimosi tvarkos priskirtose stovėjimo aikštelės vietose P-1, P-2, P-3, P-4, P-5, P-6, P-7 ir bet kokiu kitu būdu riboti naudojimąsi stovėjimo aikštele (įskaitant įvažiavimo, išvažiavimo į stovėjimo vietą blokavimą).

Atsakovas IES1 pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 22 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad 2026 m. balandžio 10 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (duomenys neskelbtini) Daugiabučio namų savininkų bendrija (toliau – ir Bendrija) atsakovui pardavė jam priklausančiam butui proporcingą žemės sklypo dalį. Būtent šiame žemės sklype yra ginčo stovėjimo aikštelė ir automobilių stovėjimo aikštelės vieta P-4. Atsakovas yra teisėtas dalies žemės sklypo, ant kurio paklotos ginčo stovėjimo aikštelės trinkelės, kurių dalį nuosavybės teise valdo ATS18, savininkas. Dėl to su juo neabejotinai privalo būti derinamas klausimas dėl naudojimosi šiuo žemės sklypu tvarkos, įskaitant ir dėl automobilių statymą ant žemės sklypo ir ant jo suklotų trinkelių naudojimą ir likimą. Teigė, kad pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš esmės siekiama apriboti atsakovo teisę statyti jam priklausančias transporto priemones žemės sklype, kuris visuomet priklausė Bendrijai, kurios narys yra ir atsakovas, o šiuo metu jau ir pats atsakovas yra teisėtas žemės sklypo dalies bendraturtis. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra akivaizdžiai neproporcingos, kadangi jomis, siekiant užtikrinti ieškovei ATS18 galbūt palankaus būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, yra iš esmės suvaržoma atsakovo nuosavybės teisė. Atsakovas jokių neteisėtų ar žalą ieškovei pagal priešieškinį ATS18 sukeliančių veiksmų niekuomet nėra atlikęs ir šiuo metu neatlieka.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovo teisė į nuosavybę yra fundamentali jo teisė, saugoma tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek Europos žmogaus teisių konvencijos. Šie teisės aktai garantuoja atsakovo teisę netrukdomai valdyti, naudotis ir disponuoti savo turtu. Palikus galioti nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, atsakovo teisė į nuosavybę neabejotinai yra pažeidžiama.

Būtent žemės sklypas, kaip nekilnojamasis daiktas, ne stovėjimo aikštelė, kuri iš esmės yra trinkelės, lemia, kas ir kaip gali naudotis žemės sklypu, o kas ne.

Vilniaus apygardos teismas nepasisakė, ar aplinkybė, kad atsakovas jau yra tapęs žemės sklypo bendraturčiu, yra traktuotina kaip nauja ir svarbi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą.

Pirmosios instancijos teismas klaidingai traktuoja, kad naujai paaiškėjusi aplinkybė – atsakovas tapo žemės sklypo bendraturčiu – yra bylos nagrinėjimo iš esmės klausimas ir neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tokios išvados ne tik nepagrįstos, bet ir neproporcingai gina vieno asmens nuosavybės teisę kito asmens nuosavybės teisės sąskaita.

Pirmosios instancijos teismas daug dėmesio skyrė stovėjimo aikštelės teisinio statuso aptarimui, tačiau neatkreipė dėmesio į esminę aplinkybę – civilinėje byloje nėra ginčo, kad stovėjimo aikštelės P-4 vieta, esanti žemės sklypo dalis, nepriklauso ATS18 . Ši aplinkybė svarbi ne tik bylos nagrinėjimo iš esmės etape, bet ir sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.

Vadovaujantis byloje esančiais kadastriniais duomenimis ir stovėjimo aikštelės, kaip daikto, esme, stovėjimo aikštelė apskritai negali būti laikoma atskiru inžineriniu statiniu, kadangi neturi atskiro įėjimo / išėjimo, kuriuo naudojantis būtų galima į ją patekti; byloje nėra ginčo, kad vadovaujantis visoms šalims žinomais kadastriniais matavimais stovėjimo aikštelė iš esmės yra apibūdinama kaip trinkelės, t. y. turėtų būti laikoma asfaltuota namo kiemo infrastruktūra, o ne atskiru nekilnojamojo turto objektu; stovėjimo aikštelė yra fiziškai susijusi su po ja esančiu žemės sklypu ir negali egzistuoti atskirai; stovėjimo aikštelės priežiūros išlaidas padengia ne tik joje esančių vietų savininkai, bet ir visi Bendrijos nariai; žemės sklype nėra nustatytas servitutas, kuriuo naudojantis būtų galima patekti į atitinkamas stovėjimo aikštelės dalis.

Pirmosios instancijos teismo išvada dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo ir ekonomiškumo yra formali, padaryta iš esmės nevertinant aplinkybės, jog atsakovas šiuo metu yra teisėtas žemės sklypo bendraturtis. Pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš esmės siekiama apriboti atsakovo teisę statyti jam priklausančias transporto priemones žemės sklype, kuris visuomet priklausė Bendrijai, kurios narys yra ir atsakovas, o šiuo metu atsakovas yra ir teisėtas žemės sklypo dalies bendraturtis. Šiuo metu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra akivaizdžiai neproporcingos, kadangi jomis siekiant užtikrinti ieškovei ATS18 galbūt palankaus būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą yra iš esmės suvaržoma atsakovo nuosavybės teisė.

Ieškovei pagal priešieškinį ATS18 yra sudarytos galimybės piktnaudžiauti teise ir varžyti atsakovo ne tik kaip Bendrijos nario, bet ir kaip žemės sklypo bendraturčio teisę statyti automobilį žemės sklype.

Tarp šalių yra kilęs ginčas dėl atsakovo teisės naudotis ieškovams priklausančiomis automobilių stovėjimo vietomis. Atsakovas IES1 naudojasi jam nepriklausančia stovėjimo aikštele ir siekia tai daryti ateityje. Todėl, norėdami galutinai išspręsti kilusį konfliktą dėl stovėjimo aikštelės naudojimo ir apginti savo teises, savininkai (ieškovai) nagrinėjamoje byloje pareiškė priešieškinį.

Duomenys apie tai, kad atsakovas tapo žemės sklypo dalies (55/904 arba 6 proc.) savininku, jau buvo pateikti ginčo laikinųjų apsaugos priemonių klausimą nagrinėjusiam Vilniaus apygardos teismui (civilinė byla Nr. e2S-1298-661/2026), Vilniaus apygardos teismas šiuos duomenis pridėjo prie bylos ir 2026 m. balandžio 30 d. nutartyje (p. 15) pasisakė, jog aplinkybės, susijusios su atsakovo, kaip galbūt būsimo žemės sklypo bendraturčio, teisėmis, turėtų būti nagrinėjamos ne nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, o sprendžiant ginčą iš esmės. Teikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir skundžiant nutartį atskiruoju skundu jokios naujos aplinkybės nepaaiškėjo, neatsirado jokių priežasčių, dėl kurių ligšiolinis situacijos vertinimas turėtų būti keičiamas.

Byloje yra aiškios Nekilnojamojo turto registro duomenimis bei kitais įrodymais pagrįstos ir neginčijamos aplinkybės, kad stovėjimo aikštelė yra inžinerinis statinys, o ieškovei ATS18 nuosavybės teise priklauso 1/7 stovėjimo aikštelės dalis. Ginčo žemės sklype (kurio 6 proc. priklauso atsakovui), be stovėjimo aikštelės, yra ir pastatas – daugiabutis gyvenamasis namas su komercinėmis patalpomis, kuriame atsakovas turi butą, o ieškovė ATS18 – prekybos patalpas, kūrybines dirbtuves, garažą. Tiek ginčo žemės sklype esantis pastatas, tiek ir stovėjimo aikštelė yra lygiaverčiai nuosavybės teisės objektai – statiniai / nekilnojamieji daiktai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.98 straipsnio 2 dalį. Todėl atsakovo vertinimas, kad ieškovei priklauso tik žemės sklype išklotos „trinkelės“, yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas.

Aplinkybė, kad pastatas ir stovėjimo aikštelė yra kitiems savininkams (šiuo metu Bendrijai ir keliems fiziniams asmenims) priklausančiame žemės sklype, nepaneigia ieškovės ATS18 nuosavybės teisės į inžinerinį statinį. Ilgainiui tai galėtų kelti tik stovėjimo aikštelės savininkų naudojimosi žemės sklypu klausimus (nuomos ar kitais pagrindais), tačiau nuosavybės teisė į pačią stovėjimo aikštelę negali būti paneigiama, ją suteikiant naudotis tokios teisės neturintiems asmenims.

Nesutinka, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones yra pažeistas proporcingumo principas. Nėra pagrindo teiginiams, kad atsakovas savo teisę į žemės sklypo dalį galėtų ir turėtų įgyvendinti statydamas automobilį ieškovei ATS18 nuosavybės teise priklausančioje stovėjimo aikštelės vietoje.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas esamoje situacijoje išlieka būtinas, siekiant užtikrinti esamą padėtį (ieškovės ATS18 nuomininkų galimybę nevaržomai naudotis ieškovei ATS18 nuosavybės teise priklausančia stovėjimo vieta, ieškovei išvengiant nuostolių dėl nutrauktų nuomos santykių); be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nedaro jokios įtakos atsakovo interesams, deklaratyvūs atsakovo teiginiai ir siekis statyti automobilį būtent ieškovei ATS18 priklausančioje stovėjimo vietoje neįrodo priešingai.

Ginčas tarp šalių kilo dėl daugiabučio gyvenamojo namo su komercinėmis patalpomis ((duomenys neskelbtini)) vidiniame kieme esančios stovėjimo aikštelės (toliau tekste – ir Stovėjimo aikštelė). Ši Stovėjimo aikštelė – inžinerinis statinys, savarankiškas nekilnojamojo turto objektas (ne tiesiog „trinkelės“), kuris turi unikalų numerį ir kurio bendras plotas suskirstytas į septynias stovėjimo vietas. Šios septynios stovėjimo vietos (taigi, savarankiškas nekilnojamojo turto objektas) nuosavybės teise priklauso konkretiems savininkams. Atsakovas įsigijo 55/904 dalis arba 6 proc. žemės sklypo, ant kurio yra minėtas inžinerinis statinys – Stovėjimo aikštelė, tačiau ne pačios Stovėjimo aikštelės dalis.

Žemės sklypas, kurio 55/904 dalis nuosavybės teise įgijo atsakovas, ir Stovėjimo aikštelė – du savarankiški nekilnojamojo turto objektai, ir antrojo objekto, t. y. Stovėjimo aikštelės, atžvilgiu atsakovas neturi jokių teisių. Atitinkamai siekis apriboti atsakovo galimybes naudotis kitiems asmenims priklausančia Stovėjimo aikštele yra pagrįstas ir teisėtas.

Apeliacinės instancijos teismas jau įvertino, kad atsakovas yra būsimas (šiuo metu ir esamas) žemės sklypo bendraturtis, tačiau ši aplinkybė nesudarė pagrindo spręsti, jog yra pagrindas panaikinti anksčiau taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Pažymi, kad abi sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nustatytos įsiteisėjusia apeliacinės instancijos teismo nutartimi (2026 m. balandžio 30 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1298-661/2026) ir nėra išnykusios.

Klausimas, ar atsakovas turi teisę statyti savo automobilį kitiems asmenims priklausančioje Stovėjimo aikštelėje (kuri yra savarankiškas nekilnojamojo turto objektas), kokia yra atsakovo kaip žemės sklypo dalies savininko teisių apimtis ir kt., yra šios bylos dalykas ir esmė. Visi nurodyti klausimai bus analizuojami nagrinėjant šią civilinę bylą iš esmės.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nenustatė (CPK 320, 338 straipsniai).

CPK 336 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).

Atsakovas su atskiruoju skundu pateikė įrodymus – Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą, (duomenys neskelbtini) . Atsakovas prašymo dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos nesuformulavo ir būtinybės teikti papildomus įrodymus nepagrindė. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) duomenų matyti, jog atsakovas šiuos įrodymus teikė apeliacinės instancijos teismui civilinėje byloje Nr. e2S-1298-661/2026 kartu su rašytiniais paaiškinimais, šie duomenys buvo pridėti prie bylos. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsakovo pateiktus įrodymus atsisako priimti.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. sausio 22 d. nutartimi tenkino ieškovės pagal priešieškinį ATS18 prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir uždraudė atsakovui IES1 statyti jam arba bet kokiems tretiesiems asmenims priklausančius automobilius atsakovei ATS18 nuosavybės teise priklausančioje ir pagal 2006 m. lapkričio 22 d. Susitarimą dėl naudojimosi automobilių stovėjimo aikštele tvarkos nustatymo priskirtoje automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), vietoje, pažymėtoje indeksu P-4.

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 30 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. e2S-1298-661/2026) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 22 d. nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, palikta nepakeista.

Atsakovas IES1 pirmosios instancijos teismui 2026 m. gegužės 8 d. pateikė prašymą panaikinti civilinėje byloje 2026 m. sausio 22 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Skundžiama 2026 m. gegužės 22 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymą atmetė.

Dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.

Atskirasis skundas iš esmės yra grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2026 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-1298-661/2026, išnagrinėjo naujai paaiškėjusią aplinkybę, jog atsakovas yra tapęs žemės sklypo, kuriame yra stovėjimo aikštelė, bendraturčiu, ir dėl jos pasisakė. Laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai traktuoja, kad naujai paaiškėjusi aplinkybė – atsakovas tapo žemės sklypo bendraturčiu – yra bylos nagrinėjimo iš esmės klausimas ir neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Nurodo, jog atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ir ekonomiškumo reikalavimų. Nesutiktina su atskirojo skundo argumentais.

Laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Kai teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės apriboja, pažeidžia ar suvaržo byloje nedalyvaujančių asmenų teises, šie asmenys turi teisę bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui pateikti prašymus panaikinti jiems taikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 149 straipsnio 1, 3 dalys).

Sisteminė CPK nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, analizė leidžia teigti, jog teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikinamos, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-832-934/2023; 2023 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1061-407/2023; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1082-464/2023, 18 punktas). Kitaip tariant, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo poreikio neturi būti iš naujo analizuojama, ar egzistuoja CPK 144 straipsnyje įtvirtintos būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo sąlygos, ir negali būti kvestionuojamas nutarties, kuria tokios laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos, teisėtumas ir (ar) pagrįstumas. Tokiu atveju yra analizuojamos tik aplinkybės, atsiradusios (pasikeitusios) po nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priėmimo, bei sprendžiama, ar jos gali lemti kitokį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų vertinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-88-516/2024).

Taigi, šalis, siekianti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, turėtų įrodyti bent vieną iš dviejų CPK 149 straipsnio taikymui teisiškai reikšmingų aplinkybių: 1) dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas; 2) laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju susipažinęs su byloje esančiais duomenimis, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog apeliantas duomenų, leidžiančių manyti, jog 2026 m. sausio 22 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra išnykęs, nepateikė. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, apeliantas prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones grindė aplinkybe, jog tapo žemės sklypo, kuriame yra įrengtas inžinerinis statinys – stovėjimo aikštelė, bendraturčiu. Argumentus, jog atsakovas yra būsimas žemės sklypo bendraturtis, atsakovas nurodė ir atskirajame skunde, kuriuo ginčijo pirmosios instancijos teismo 2026 m. sausio 22 d. nutartį. Iš Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 30 d. nutarties, kuria nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones palikta nepakeista (civilinės bylos Nr. e2S-1298-661/2026), matyti, jog apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šių atskirojo skundo argumentų, pažymėjo, kad aplinkybės, susijusios su atsakovo, kaip galbūt būsimo žemės sklypo bendraturčio teisėmis, turėtų būti nagrinėjamos ne nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, o sprendžiant ginčą iš esmės (nutarties 15 punktas). Taigi apelianto argumentai dėl nuosavybės teisių į žemės sklypo dalį įgijimo buvo įvertinti ir dėl šių argumentų įtakos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasisakyta, į tai skundžiamoje nutartyje pagrįstai atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas.

Nors apeliantas teigia, kad Vilniaus apygardos teismas nepasisakė, ar aplinkybė, kad atsakovas yra tapęs žemės sklypo dalies bendraturčiu, yra traktuotina kaip nauja sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, kaip minėta, šie argumentai buvo įvertinti ir į juos atsižvelgta vertinant nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumą ir pagrįstumą. Šie argumentai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų nepaneigė. Aplinkybės dėl atsakovo daiktinių teisių į žemės sklypo dalį įgijimo buvo žinomos sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, CPK 149 straipsnio taikymo kontekste nelaikytinos naujomis (pasikeitusiomis), paneigiančiomis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog civilinė byla pirmosios instancijos teisme toliau nagrinėjama pagal ieškovų pagal priešieškinį reikalavimus, kuriais prašoma uždrausti atsakovui statyti jam arba bet kokiems tretiesiems asmenimis priklausančius automobilius ieškovams pagal priešieškinį nuosavybės teise priklausančiose ir pagal susitarimą dėl naudojimosi tvarkos priskirtose stovėjimo aikštelės vietose P-1, P-2, P-3, P-4, P-5, P-6, P-7 ir bet kokiu kitu būdu riboti naudojimąsi stovėjimo aikštele (įskaitant įvažiavimo, išvažiavimo į stovėjimo vietą blokavimą). Priešieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti, kaip minėta, pagal ieškovės pagal priešieškinį ATS18 prašymą byloje 2026 m. sausio 22 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir atsakovui uždrausta naudotis konkrečia stovėjimo aikštelėje esančia automobilių stovėjimo vieta.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog inžinerinis statinys – automobilių stovėjimo aikštelė (2022 m. gruodžio 6 d. DOK-197893, priedai Nr. 6, 7; 2026 m. balandžio 17 d. DOK-13852 priedas Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas) Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas, turintis unikalų numerį, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovams pagal priešieškinį. Minėtas inžinerinis statinys yra žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), dalis (55/904 dalis) šio žemės sklypo nuosavybės teise bendrojoje dalinėje nuosavybėje priklauso atsakovui IES1 (2026 m. balandžio 17 d. DOK-13852 priedas Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas). Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad nėra nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka ir atitinkamai nėra nustatyta, kuri konkrečiai žemės sklypo dalis (esanti po stovėjimo aikštele, po pastatu ar kur kitur) priklauso atsakovui. Stovėjimo vieta P-4 nuosavybės teise priklauso ieškovei ATS18. Apeliantas atskiruoju skundu pirmosios instancijos nustatytų aplinkybių nepaneigė.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apelianto teiginiais, kad teisė į nuosavybę yra fundamentali, saugoma ir garantuojama, tačiau pažymi, jog, kaip ir bet kuri kita teisė, nuosavybės teisė turi būti įgyvendindama nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apelianto atskirojo skundo argumentai dėl galimybių naudotis jam priklausančia žemės sklypo dalimi, ginčo stovėjimo aikštelės teisinio statuso, stovėjimo aikštelės ir žemės sklypo tarpusavio ryšio ir kt., įvertinus byloje pareikštų ir nagrinėjamų reikalavimų pobūdį (byloje sprendžiamas ginčas dėl naudojimosi stovėjimo aikštele), sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką, todėl sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (panaikinimo) klausimą negali būti išspręsti, tai pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Aplinkybė, kad atsakovas su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, kitaip vertina byloje esančius duomenis ir nustatytas aplinkybes, pačios savaime nesudaro pagrindo manyti, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ar nepagrįsta.

Minėta, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikinamos, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas arba šių priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo reikalavimų (CPK 149 straipsnis). Apeliantas nė vienos iš šių teisiškai reikšmingų aplinkybių nepagrindė.

Nors atsakovas teigia, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, jomis suvaržomos atsakovo nuosavybės teisės, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog jokių objektyvių tokius apelianto teiginius pagrindžiančių argumentų atsakovas nepateikė. Kaip minėta, bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso dalis žemės sklypo, ant kurio yra stovėjimo aikštelė, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausanti ieškovams pagal priešieškinį. Tiek žemės sklypas, tiek inžinerinis statinys – stovėjimo aikštelė yra du savarankiški nekilnojamojo turto objektai. Apeliantas neįvardija, kaip draudimas naudotis konkrečia vieta stovėjimo aikštelėje, kuri atsakovui nepriklauso, pažeidžia atsakovo teisę į nuosavybę ar galimybes įgyvendinti savo nuosavybės teises į žemės sklypą, kuriame atsakovui priklauso idealioji daikto dalis (55/904 dalis), tačiau nėra nustatyta naudojimosi šiuo daiktu tvarka ir identifikuota konkreti atsakovo naudojamo žemės sklypo dalis.

Apibendrindamas anksčiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad po laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aplinkybės iš esmės nepasikeitė, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas neišnyko, o byloje nėra pagrindo išvadai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų, todėl atsakovo prašymo netenkino. Atskirojo skundo argumentai šių išvadų nepaneigia.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

Esant anksčiau nurodytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas išvadai, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, jos atskirajame skunde nurodytais pagrindais nėra pagrindo panaikinti, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336−339 straipsniais, teismas

nutaria:

atsakovo kartu su atskiruoju skundu pateiktų papildomų įrodymų nepriimti. palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutartį.