- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-27
- Bylos Nr.
- e2S-1043-459/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11143-2026-9
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Raimonda Andrulienė
- Ieškovas
- UAB "BRC finance"
- Atsakovas
- L. M., mažajai bendrijai „Loriks“, Mažoji bendrija "Loriks"
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BRC finance“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „BRC finance“ ieškinį atsakovėms L. M. ir mažajai bendrijai „Loriks“ dėl turto išreikalavimo, skolos ir baudos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „BRC finance“ ieškinys atsakovėms L. M. ir mažajai bendrijai (toliau – MB) „Loriks“ dėl turto išreikalavimo, skolos ir baudos priteisimo, juo prašoma priteisti solidariai iš atsakovių ieškovei 1 967,23 Eur pradelstų įmokų bei 206,87 Eur delspinigių, 20 754,90 Eur dydžio baudą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, taip pat prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įsigyto automobilio areštą ir jo perdavimą saugoti ieškovei.
Šalies argumentai
Ieškovė nurodė, kad 2024 m. spalio 21 d. su atsakove MB „Loriks“ (toliau – ir Lizingo gavėja) sudarė Lizingo sutartį Nr. LT-2024/690521 (toliau – Lizingo sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo perduoti Lizingo gavėjai valdyti ir naudotis automobilį „P. P.“, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), o Lizingo gavėjai sumokėjus visą sutartyje nustatytą automobilio kainą ir kitus mokėjimus – perduoti jai nuosavybės teisę į automobilį. Tą pačią dieną ieškovė ir atsakovė L. M. (toliau – ir Laiduotoja), kuri yra Lizingo gavėjos direktorė, sudarė Laidavimo sutartį, kuria Laiduotoja įsipareigojo atsakyti ieškovei visu savo turtu, jeigu Lizingo gavėja neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal Lizingo sutartį.
Ieškovės teigimu, automobilis Lizingo gavėjai buvo perduotas tinkamai, tačiau ši nevykdė pagal Lizingo sutartį prisiimtų mokėjimo prievolių. 2025 m. birželio 12 d. pranešimu atsakovės buvo informuotos apie vienašališką Lizingo sutarties nutraukimą ir pareigą grąžinti automobilį, o 2025 m. birželio 13 d. ši pareiga atsakovėms buvo pakartotinai priminta. Automobilis ieškovei nebuvo grąžintas.
Ieškinio teismingumą Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškovė grindė Lizingo sutarties Bendrosios dalies 14.16 punktu ir Laidavimo sutarties 4.6 punktu. Juose nustatyta, kad, šalims nepavykus ginčo išspręsti derybomis, ginčai sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka kompetentingame teisme Vilniaus arba Kauno mieste, o miestą pasirenka procesinį dokumentą inicijuojanti šalis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. balandžio 24 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Teismas išaiškino ieškovei, kad ji su ieškiniu turi teisę kreiptis į Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:
Teismas nurodė, kad pagal Lizingo ir Laidavimo sutarčių dalyką bei šalis siejusių teisinių santykių ypatumus ieškovės inicijuojamas ginčas vertintinas kaip kylantis iš vartojimo teisinių santykių. Teismas nusprendė, kad Lizingo sutarties ir Laidavimo sutarties sąlygos buvo iš anksto ieškovės parengtos, individualiai su atsakovėmis nederintos standartinės sutarčių sąlygos. Standartinėmis teismas laikė ir Lizingo sutarties Bendrosios dalies 14.16 punkte bei Laidavimo sutarties 4.6 punkte įtvirtintas sąlygas dėl sutartinio teismingumo. Remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimu byloje P. GSM Zrt. prieš E. S. G. C-243/08, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nacionalinis teismas privalo savo iniciatyva įvertinti vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, kai jam yra žinomos tam reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės, be kita ko, tikrinant teritorinį teismingumą.
Teismas konstatavo, kad Lizingo sutarties Bendrosios dalies 14.16 punkte bei Laidavimo sutarties 4.6 punkte nustatytos teismingumo sąlygos yra nesąžiningos ir netaikytinos. Teismo vertinimu, atsakovės buvo priverstos sutikti su ieškovės iš anksto parengtomis sutarties sąlygomis ir neturėjo galimybės daryti įtakos jų turiniui, taip pat ir sąlygoms dėl teismingumo. Kadangi atsakovių buveinė ir gyvenamoji vieta yra Klaipėdos mieste, o ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, kad sąlygos dėl sutartinio teismingumo buvo su atsakovėmis individualiai aptartos, teismas nusprendė, kad jos nelaikytinos šalių susitarimu dėl teismingumo CPK 32 straipsnio prasme ir yra negaliojančios nuo sutarčių sudarymo momento (CK 6.188 straipsnio 6 dalimi).
Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškinys neteismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui ir turi būti reiškiamas pagal atsakovių buveinės ir gyvenamąją vietą Klaipėdos apylinkės teisme.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovė (toliau – ir apeliantė) pateikė atskirąjį skundą, juo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šalių sudarytas sutartis kvalifikavo kaip vartojimo sutartis. CK 6.228¹ straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vartotojas yra fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. Lizingo sutartis sudaryta ne su fiziniu asmeniu, bet su MB „Loriks“, kuri yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, todėl negali būti laikoma vartotoja.
Nesutinka, kad vartotoja laikytina Laiduotoja L. M.. Apeliantės teigimu, L. M. yra Lizingo gavėjos direktorė, ji atstovavo Lizingo gavėjai sudarant Lizingo sutartį, be to, turimais duomenimis, yra ir mažosios bendrijos narė. Taigi Laiduotoją su Lizingo gavėjos vykdoma ūkine komercine veikla sieja tiesioginiai funkciniai ryšiai, todėl Laidavimo sutartis taip pat negali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis.
Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-781/2024 ir nurodo, kad, sprendžiant dėl fizinio asmens sudarytos laidavimo sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties, vertintina ne pagrindinės lizingo sutarties paskirtis, bet tikslas, kurio fizinis asmuo siekė sudarydamas laidavimo sutartį, be kita ko, ar laiduotoją su juridiniu asmeniu siejo funkciniai ryšiai. Kadangi Laiduotoja yra Lizingo gavėjos vadovė ir narė, jos laidavimas tiesiogiai susijęs su Lizingo gavėjos vykdoma ūkine komercine veikla.
Pažymi, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2025 m. liepos 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-17575-1180/2025 jau buvo atsisakęs priimti jos ieškinį būtent dėl sutartinio teismingumo ir išaiškinęs teisę kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą arba Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus. Apeliantės vertinimu, negali būti toleruojama situacija, kai skirtingi teismai dėl to paties teismingumo klausimo priima priešingus procesinius sprendimus ir nukreipia šalį iš vieno teismo į kitą.
Teismas
k o n s t a t u o j a : Atskirasis skundas tenkintinas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir teisiniai argumentai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškinį atsisakyta priimti kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl skundžiamos nutarties nepagrįstumo
CPK 29 straipsnyje įtvirtinta bendroji teritorinio teismingumo taisyklė, pagal kurią ieškinys pareiškiamas pagal atsakovo gyvenamąją vietą, o ieškinys juridiniam asmeniui – pagal juridinio asmens buveinę, nurodytą Juridinių asmenų registre. Tačiau teritorinis teismingumas, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus, gali būti pakeistas šalių susitarimu.
CPK 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys gali rašytiniu tarpusavio susitarimu pakeisti teritorinį tos bylos teismingumą. Pagal šio straipsnio 2 dalį šalių susitarimu negali būti pakeistas tik išimtinis ir rūšinis teismingumas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šiomis teisės normomis įtvirtintas ginčo šalių autonomijos principas – šalims suteikiama teisė susitarti dėl bylos nagrinėjimo kitoje vietoje, negu ji būtų nustatoma pagal bendrąsias teritorinio teismingumo taisykles. Jeigu šalių susitarimas nepažeidžia įstatyme įtvirtintų ribojimų, toks susitarimas šalims yra privalomas ir teismų turi būti pripažįstamas bei vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-748/2002; 2008 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2008).
Nagrinėjamu atveju tiek Lizingo sutarties Bendrosios dalies 14.16 punkte, tiek Laidavimo sutarties 4.6 punkte nustatyta iš esmės tapati ginčų sprendimo tvarka – šalims nepavykus susitarti derybomis, ginčas sprendžiamas kompetentingame teisme Vilniaus arba Kauno mieste, o konkretų miestą pasirenka procesinį dokumentą inicijuojanti šalis. Ieškovė, pasinaudodama šia sutartyse įtvirtinta teise, pasirinko Vilniaus miesto apylinkės teismą. Pirmosios instancijos teismas šių sutartinio teismingumo sąlygų netaikė, kvalifikavęs šalių santykius kaip vartojimo, laikė šias sąlygas standartinėmis, individualiai neaptartomis ir nesąžiningomis. Taigi skundžiamos nutarties teisėtumas pirmiausia priklauso nuo to, ar pagrįstai nustatyta būtinoji vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančių teisės normų taikymo sąlyga – vartojimo teisiniai santykiai.
Dėl Lizingo gavėjos statuso
CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą; įstatyme nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Pagal to paties straipsnio 2 dalį vartotojas yra fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad sutarties kvalifikavimui vartojimo sutartimi būtina nustatyti šių požymių visumą: prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; jis jas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, bet asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti; prekes ar paslaugas teikia verslininkas.
Nagrinėjamu atveju Lizingo sutarties šalis ir automobilio lizingo gavėja yra MB „Loriks“. Mažoji bendrija yra juridinis asmuo. Taigi ji neatitinka pirmojo būtino vartotojo požymio – nėra fizinis asmuo. Dėl šios priežasties MB „Loriks“ negali būti laikoma vartotoja CK 6.228¹ straipsnio 2 dalies prasme, o jos su ieškove sudaryta Lizingo sutartis vien dėl to, kad automobilio įsigijimas buvo finansuojamas lizingo būdu, negali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kuria abi atsakovės bendrai įvardytos kaip vartotojos ir Lizingo sutartis be atskiro jos šalių statuso įvertinimo priskirta vartojimo teisiniams santykiams, yra teisiškai nepagrįsta.
Dėl Laiduotojos statuso
Aplinkybė, kad pagrindinė Lizingo sutartis sudaryta su juridiniu asmeniu verslo tikslais, savaime nelemia to, kad fizinio asmens sudaryta šio juridinio asmens prievoles užtikrinanti laidavimo sutartis visais atvejais negali būti laikoma vartojimo sutartimi. Laiduotojo statusas turi būti vertinamas atskirai, atsižvelgiant į tai, kokiu tikslu fizinis asmuo sudarė laidavimo sutartį ir kokie ryšiai jį siejo su juridiniu asmeniu, už kurio prievoles laiduota.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutartyje byloje D. T. ir I. T. prieš Banca Comerciala I. S. Romania SA (C-74/15) išaiškino, kad vartotojo sąvoka yra objektyvi ir turi būti vertinama taikant funkcinį kriterijų, t. y. nustatant, ar konkretus sutartinis santykis atsirado vykdant veiklą, susijusią su asmens prekyba, verslu ar profesija, ar veikta privačiais tikslais. Kai fizinis asmuo užtikrina komercinės bendrovės prievoles, nacionalinis teismas turi nustatyti, ar šis asmuo veikė dėl funkcinių ryšių su bendrove, pavyzdžiui, dėl einamų bendrovės vadovo pareigų ar reikšmingo dalyvavimo jos kapitale, ar veikė privačiais tikslais. Teismo pozicija yra tokia, kad vartotojų apsaugos taisyklės taikomos tik asmenims, veikiantiems nesusijusiais su jų verslu ar profesija tikslais.
Nurodyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika išplėtota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-781/2024. Kasacinis teismas išaiškino, kad fiziniam asmeniui sudarius laidavimo sutartį, sprendžiant, ar ši sutartis laikytina vartojimo sutartimi, būtina vertinti ne tikslą, kuriuo buvo sudaryta pagrindinė paskolos ar lizingo sutartis, bet tikslą, kuriuo veikė pats fizinis asmuo, sudarydamas laidavimo sutartį. Reikšminga nustatyti, ar laiduotojas turėjo funkcinių ryšių su verslu, kurio prievolėms užtikrinti sudaryta laidavimo sutartis, ar laidavo ne dėl savo profesinės ar ūkinės komercinės veiklos, bet dėl kitokių asmeninių ryšių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-781/2024, 64 punktas).
Nagrinėjamu atveju pačioje skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nustatyta, kad Laiduotoja L. M. yra Lizingo gavėjos MB „Loriks“ direktorė. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ji atstovavo Lizingo gavėjai sudarant Lizingo sutartį. Taigi bylos duomenys suponavo būtinybę vertinti Laiduotojos funkcinį ryšį su Lizingo gavėjos vykdoma ūkine komercine veikla. Vadovo pareigų ėjimas yra būtent viena iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje tiesiogiai nurodomų aplinkybių, galinčių patvirtinti fizinio asmens funkcinį ryšį su juridiniu asmeniu, kurio prievolių įvykdymui užtikrinti sudaryta laidavimo sutartis. Tačiau iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų matyti, kad teismas šios aplinkybės nevertino. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Laidavimo sutartis buvo ieškovės iš anksto parengta ir jos sąlygos su Laiduotoja nebuvo individualiai suderėtos ir vien šiuo pagrindu Laiduotoja priskirtina vartotojams, neatitinka nei CK 6.228¹ straipsnyje įtvirtintos vartotojo sampratos, nei nurodytos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei kasacinio teismo praktikos.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, jog sutarties sąlygos yra standartinės ir vienos šalies parengtos iš anksto, savaime nelemia nei pačios sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi, nei tokių sąlygų negaliojimo. Standartinių sutarties sąlygų institutas ir vartojimo sutarties nesąžiningų sąlygų kontrolė nėra tapatūs. Pirmiausia turi būti nustatyta, kad konkretus sutartinis santykis patenka į vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančių teisės normų taikymo sritį, ir tik tuomet sprendžiama dėl konkrečios vartojimo sutarties sąlygos sąžiningumo.
Dėl teismingumo sąlygų nesąžiningumo kontrolės
CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų kontrolės prielaida yra vartojimo sutarties egzistavimas.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byloje Pannon GSM Zrt. prieš E. S. Gyorfi C-243/08 suformuluota nacionalinio teismo pareiga savo iniciatyva vertinti sutarties sąlygos nesąžiningumą taip pat siejama būtent su Direktyvos 93/13/EEB taikymo sritimi, t. y. verslininko ir vartotojo sudaryta sutartimi. Ši praktika nesudaro pagrindo vartotojų apsaugos taisyklių taikyti santykiui, kurio šalis pagal savo statusą ir sutarties sudarymo tikslą nėra vartotojas. Todėl pirmosios instancijos teismas, prieš pradėdamas ex officio vertinti Lizingo sutarties Bendrosios dalies 14.16 punkto ir Laidavimo sutarties 4.6 punkto sąžiningumą, turėjo tinkamai nustatyti, ar kiekviena iš atsakovių atitinka vartotojo statusą. Kaip minėta, MB „Loriks“ dėl savo, kaip juridinio asmens, statuso vartotoja negali būti, o dėl Laiduotojos byloje nustatytos aplinkybės apie jos vadovės statusą ir nurodyti kiti funkciniai ryšiai su Lizingo gavėja nebuvo įvertinti.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamoje nutartyje, konstatuodamas teismingumo sąlygų negaliojimą nuo sutarčių sudarymo momento, pirmosios instancijos teismas rėmėsi CK 6.188 straipsnio 6 dalimi. CK 6.188 straipsnis nuo 2014 m. birželio 13 d. yra netekęs galios, o vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų teisiniai padariniai šiuo metu reglamentuojami CK 6.228⁴ straipsnyje. Ši aplinkybė papildomai patvirtina, kad vartojimo sutarčių teisinį reglamentavimą pirmosios instancijos teismas taikė netinkamai.
Apibendrinęs išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo abi atsakoves laikyti vartotojomis ir vien dėl sutarčių sąlygų standartinio pobūdžio netaikyti jose įtvirtinto susitarimo dėl teritorinio teismingumo.
Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai kyla abejonių dėl aplinkybių, sudarančių CPK 137 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą atsisakymo priimti ieškinį pagrindą, egzistavimo, teismas turėtų ieškinį priimti, esant objektyviai galimybei išklausyti abi ginčo šalis, pašalinti kilusias abejones ir, priklausomai nuo nustatytų aplinkybių, bylą nagrinėti iš esmės arba imtis atitinkamų procesinių veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-916/2019 30 punktas). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, viena vertus, konstatavo, kad ieškovė nepateikė duomenų apie teismingumo sąlygų individualų aptarimą, tačiau, kita vertus, nevertino byloje jau esančių duomenų apie Laiduotojos tiesioginį funkcinį ryšį su juridiniu asmeniu, už kurio prievoles ji laidavo. Todėl ir šiuo aspektu nebuvo pakankamo pagrindo jau ieškinio priėmimo stadijoje daryti kategorišką išvadą, kad Laiduotojai taikytina vartotojo teisinė apsauga ir dėl to sutartinio teismingumo sąlyga negalioja.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto atsisakymo priimti ieškinį pagrindo egzistavimą. Lizingo sutarties šalimi esanti MB „Loriks“ nėra vartotoja, o spręsdamas dėl Laiduotojos statuso pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į reikšmingas faktines aplinkybes, patvirtinančias jos funkcinį ryšį su Lizingo gavėjos vykdoma ūkine komercine veikla. Dėl to teismas neturėjo pagrindo vartotojų apsaugos teisės normų pagrindu netaikyti Lizingo sutarties Bendrosios dalies 14.16 punkte ir Laidavimo sutarties 4.6 punkte įtvirtintų sutartinio teritorinio teismingumo sąlygų. Šiose sutartyse nustatyta, kad ginčai sprendžiami kompetentingame Vilniaus arba Kauno miesto teisme inicijuojančios šalies pasirinkimu. Ieškovei pasirinkus Vilniaus miesto apylinkės teismą, byloje nenustatyta aplinkybių, kurios ieškinio priėmimo stadijoje sudarytų pagrindą šio susitarimo netaikyti.
Dėl procesinės bylos baigties
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimo institutą, netinkamai vadovavosi aukštesnės instancijos teismo suformuota praktika, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina ir ieškinio priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 24 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.