Klaipėdos apygardos teismo nutartis

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. birželio 18 d. Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Čuchraj, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės ATS1 atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, ieškinį atsakovei ATS1, tretiesiems asmenims TAR2 ir savarankiškus reikalavimus pareiškusiai Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo pašalinti statinius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas, apeliacinis procesas pagal atskirąjį skundą dėl vykdomojo rašto išdavimo nutrauktinas. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).

CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovės prašymas dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo ir ieškovei išduotas vykdomasis raštas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. spalio 11 d. sprendimu patenkintas ieškovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, ieškinys ir atsakovė įpareigota per 6 (šešis) mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinius – nugriauti tvorą, betonines tvoros kolonas, elektrinius įvažiavimo vartus, trinkeles, kurie įrengti už atsakovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribų, nesuformuotoje valstybinėje žemėje (apie 187 m² ploto) ir ant inžinerinio statinio – kelio (gatvės), statinio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2025 m. kovo 18 d. Vilniaus apygardos teismui jį palikus nepakeistą.

Atsakovė prašo pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką ir įpareigoti ją per 6 mėnesius nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu atsakovės žemės sklypu, o tokio įpareigojimo per šį terminą neįvykdžius – nugriauti tvorą, betonines tvoros kolonas, elektrinius įvažiavimo vartus, trinkeles, kurie įrengti už nurodyto žemės sklypo ribų esančioje nesuformuotoje valstybinėje žemėje (apie 187 m² ploto) ir ant inžinerinio statinio – kelio (gatvės) bei sutvarkyti statybvietę.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis CPK 284 straipsnio 1 dalimi, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 284 straipsnio 1 dalies normą, yra konstatavęs, kad teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas – tai kitokios sprendimo įvykdymo tvarkos nustatymas, palyginti su teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta jo įvykdymo tvarka ar įprastine tam tikros rūšies sprendimų vykdymo tvarka. Spręsdamas tokį klausimą, teismas yra saistomas sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstyto patenkinto materialiojo reikalavimo turinio ir negali keisti sprendimo esmės. CPK 284 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo institutas nėra skirtas įsiteisėjusiam teismo sprendimui peržiūrėti. Teismas, pakeisdamas sprendimo vykdymo tvarką, negali išplėsti ar susiaurinti šalių įrodinėtų ir sprendimu suteiktų teisių ar nustatytų pareigų, sukurti pareigų kitiems, nei nurodyti teismo sprendime, kurio vykdymo tvarka keičiama, asmenims (išskyrus jų teisių perėmėjus) ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-91-701/2019, 46–47 punktai). Taigi, CPK 284 straipsnyje įtvirtintas sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo institutas skirtas daugiau techniniams ar organizaciniams aspektams, kliudantiems įvykdyti sprendimą, koreguoti (pvz., išdėstyti vykdymą dalimis, pakeisti vykdymo būdą), tačiau ne sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytų asmenų ar jiems nustatytų materialiųjų pareigų pakeitimui, kitaip tariant, ne materialiesiems teisiniams aspektams koreguoti.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad apeliantė, priešingai jos teiginiams, siekia ne teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, tačiau teismo sprendimo esmės pakeitimo ir atsakovei nustatytų pareigų išplėtimo, t. y. atsakovė siekia pakeisti įsiteisėjusio teismo sprendimo rezoliucinę dalį. Kaip matyti iš apeliantės dėstomų aplinkybių, ji siekia, kad prie jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo būtų prijungtas įsiterpęs valstybės žemės, kuriame yra dalis atsakovės neteisėtai pastatytų statinių, plotas. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 18 d. nutartyje nurodė, jog pirmosios instancijos teismas įvertino visus ginčijamo sprendimo dienai pateiktus atsakovės dokumentus, susijusius su projekto dėl įsiterpusio valstybinės žemės ploto sujungimo su besiribojančiu atsakovės žemės sklypu rengimu (...), nors atsakovė nuo 2021 m. siekė, kad nesuformuotas valstybinės žemės sklypas, kurį atlaisvinti prašo ieškovė ir tretieji asmenys, būtų prijungtas prie atsakovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, tačiau per 3 metus atsakovei to padaryti nepavyko ir viso bylos nagrinėjimo metu iki pat nagrinėjamos bylos pabaigos atsakovė nesiėmė aktyvių veiksmų projekto sprendinių paruošimui ir patvirtinimui. Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad pradėtas rengti sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas nesuteikia garantijų, kad atsakovei bus priimtas palankus sprendimas dėl ginčo žemės sklypo, kaip įsiterpusio sklypo, prijungimo prie atsakovės sklypo. Teismas pažymėjo, kad ginčijamo teismo sprendimo priėmimo metu atsakovė neturėjo teisėto pagrindo naudotis 0,0187 ha valstybinės žemės sklypo dalimi, taip pat nenustatyta, kad šios aplinkybės būtų pasikeitusios po šio sprendimo priėmimo, o pradėta įsiterpusio valstybinės žemės ploto sujungimo su besiribojančiu atsakovės žemės sklypu rengimo procedūra nesudaro pagrindo vertinti, kad atsakovė valstybei priklausantį nesuformuotą žemės sklypą ir kelią užstačiusi ir aptvėrusi teisėtai. Atsakovei argumentavus, kad teismas turėjo kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą, o ne taikyti kraštutinę priemonę – savavališkų statinių nugriovimą, Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad atsakovės savavališkai užstatytas plotas yra ne tik valstybinė žemė, bet ir inžinerinio statinio, t. y. kelio (gatvės) teritorijoje. Byloje buvo nagrinėjamas negatorinis ieškinys ir trečiojo asmens savarankiški reikalavimai ir nė viena šalis nepareiškė prašymo nustatyti terminą savavališkai statybai įteisinti, todėl teismui nebuvo teisinio pagrindo savo iniciatyva spręsti dėl termino statinių, pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus, įteisinimui nustatymo.

Nagrinėdamas atsakovės prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo termino pratęsimo, Klaipėdos apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 29 d. nutartyje nurodė, kad atsakovės prašymas iš esmės grindžiamas aplinkybe, kad šiuo metu ji siekia įsiterpusį 0,0038 ha valstybinės žemės plotą sujungti su besiribojančiu jos žemės sklypu ir tuo tikslu 2025 m. rugsėjo 5 d. į ŽPDRIS sistemą buvo pateikti sprendiniai, aiškinamasis raštas, susisiekimo schema, melioracijos schema, sprendinių įgyvendinimo programa. Teismas pažymėjo, kad jau 2024 m. spalio 11 d. sprendime buvo nurodyta, jog atsakovės pastatyti statiniai įsiterpia ne tik į 0,0038 ha ploto nesuformuotos valstybės žemės plotą, kurį prisijungti siekia atsakovė, bet ir į kelio bei apsisukimo aikštelės teritoriją, peržengia raudonąsias kelio linijas. Taigi, atsakovė, siekdama valstybinį žemės plotą sujungti su besiribojančiu jos žemės sklypu, siekia teismo 2024 m. spalio 11 d. sprendimą ateityje vykdyti tik iš dalies, nes jos pastatyti savavališki statiniai užima 0,0187 ha plotą. Teismas pažymėjo, kad atsakovė savo prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo grindė ne kliūtimis laiku įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, o siekiu įteisinti dalį neteisėtos statybos padarinių. Tačiau teismas, nustatydamas konkretų statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo būdą – jų nugriovimą – konstatavo, kad ginčo statiniai – tvora, betoninės tvoros kolonos, elektriniai įvažiavimo vartai, trinkelės – privalo būti nugriauti. Būtent šis konkretus teismo parinktas neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdas, nurodytas teismo sprendime, ir sudaro teismo sprendimo esmę, t. y. teismo sprendimu nebuvo nustatytas alternatyvus neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdas – terminas, per kurį atsakovei būtų leista įteisinti šią statybą, todėl teismo sprendimo vykdymo procese negalima pakeisti sprendimo esmės. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. sausio 8 d. nutartimi nurodytą Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 29 d. nutartį paliko nepakeistą ir pažymėjo, kad atsakovės prašymas atidėti teismo sprendimo vykdymą grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais, kuriais buvo grindžiamas ir apeliacinis skundas, taigi, dėl visų atsakovės argumentų, kuriais grindžiamas prašymas atidėti sprendimo vykdymą, yra pasisakyta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad alternatyvaus savavališkos statybos padarinių šalinimo būdo (jos įteisinimo) vykdytiname sprendime nėra numatyta.

Teismui netenkinus atsakovės prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą, atsakovė 2026 m. sausio 26 d. pateikė prašymą pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką ir įpareigoti ją per 6 mėnesius nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu atsakovės žemės sklypu, o tokio įpareigojimo per šį terminą neįvykdžius – nugriauti tvorą, betonines tvoros kolonas, elektrinius įvažiavimo vartus, trinkeles, kurie įrengti už nurodyto žemės sklypo ribų esančioje nesuformuotoje valstybinėje žemėje (apie 187 m² ploto) ir ant inžinerinio statinio – kelio (gatvės) bei sutvarkyti statybvietę.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, nors formaliai atsakovė reiškia skirtingai suformuluotus prašymus naudodamasi skirtingais teisiniais institutais, tačiau iš tiesų tik vilkina įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą reikšdama iš esmės analogiškus prašymus ir dėstydama tas pačias aplinkybes, kurios jau buvo įvertintos tiek nagrinėjant atsakovės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. spalio 11 d. sprendimo, tiek ir jos prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo. Aptartais įsiteisėjusiais procesiniais teismų sprendimais konstatuota, kad atsakovė prašo nustatyti savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą, kuris vykdytiname sprendime nėra numatytas. Apeliantės argumentai, išdėstyti tiek prašyme dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, tiek ir atskirajame skunde, nesudaro teisinio pagrindo kitaip vertinti teisinės situacijos, o būtent, jog atsakovė siekia pakeisti įsiteisėjusio teismo sprendimo rezoliucinę dalį alternatyviu savavališkos statybos padarinių šalinimo būdu (jos įteisinimu), kuris vykdytiname teismo sprendime nėra numatytas. Be to, kaip jau buvo išaiškinta apeliantei, net ir prijungus nesuformuotos laisvos valstybinės žemės plotą (0,0038 ha) prie jos sklypo, teismo sprendimas nebus tinkamai ir pilnai įvykdytas, nes atsakovės neteisėtai užstatytas plotas (0,0187 ha) yra žymiai didesnis, nei siekiamas prijungti, ir apima inžinerinio statinio – gatvės – dalį, kurioje esantys statiniai negali būti įteisinti. Pažymėtina ir tai, kad įvertinus šios nutarties priėmimo datą, atsakovė yra pasiekusi savo tikslus, formuluotus prašyme dėl sprendimo vykdymo atidėjimo termino iki 2026 m. birželio 1 d., tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų bent iš dalies įvykdžiusi ar pradėjusi vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą.

Sutiktina ir su trečiojo asmens pozicija, jog atsakovės prašymas įpareigoti ją per 6 mėnesius nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu atsakovės žemės sklypu (...), yra ydingas ir netinkamas, o tai neabejotinai žinoma atsakovę atstovaujančiam profesionaliam advokatui. Atsakovė negali būti įpareigota teisės aktų nustatyta tvarka sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu savo žemės sklypu, tokie sprendimai nuo jos nepriklauso, ji gali būti tik tokios administracinės procedūros iniciatore, tuo tarpu, sprendimus šioje procedūroje priima kompetentingos institucijos, o ne teismas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo procese. Kaip jau buvo nurodyta ir aukščiau aptartuose Vilniaus apygardos teismo procesiniuose sprendimuose, pradėtas rengti sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas nesuteikia garantijų, kad atsakovei bus priimtas palankus kompetentingų institucijų sprendimas dėl valstybinės žemės sklypo prijungimo kaip įsiterpusio sklypo prie atsakovei priklausančio sklypo. Taigi visų nustatytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad atsakovė, piktnaudžiaudama savo procesinėmis teisėmis ir procesu, reiškia ne tik iš esmės tapatų prašymą, bet ir prašymą pakeisti teismo sprendimą taip, kad jo įvykdymas niekaip nuo atsakovės nepriklausytų.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovės prašymo dėl teismo sprendimo vykdymo būdo pakeitimo. Dar kartą pažymėtina, kad atsakovė privalo vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, o ne ieškoti būdų, kaip vilkinti jo įvykdymą ir menkinti teismo sprendimo vykdymo privalomumą (CPK 18 straipsnis).

Pagal galiojantį teisinį reguliavimą vykdytinam teismo sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą (CPK 646 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nenumatyta teismo nutarties, kuria išduotas vykdomasis raštas, apskundimo atskiruoju skundu galimybė, išskyrus teismo nutartį, kuria išduodamas vykdomasis raštas vykdyti teismo patvirtintą taikos sutartį (CPK 646 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinis reguliavimas suponuoja, jog vykdomasis raštas yra viena esminių prielaidų (pagrindas) pradėti vykdymo procesą – be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama (CPK 586 straipsnio 2 dalis), todėl teismo nutartis, kuria išduotas vykdomasis raštas, negali būti laikoma užkertančia galimybę tolesnei bylos eigai, nes teismo sprendimo vykdymas yra baigiamoji civilinio proceso stadija, kurios metu įgyvendinami teismo sprendimu sukurti teisiniai padariniai. Dėl to teismo nutartis išduoti vykdomąjį raštą yra neskundžiama atskiruoju skundu (CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 646 straipsnio 1 dalis), išskyrus atvejus, kai, kaip minėta, vykdomasis raštas išduodamas dėl teismo patvirtintos taikos sutarties vykdymo (CPK 646 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426-969/2021).

Be to, nagrinėjamu atveju susiklostė procesinė situacija, jog pirmosios instancijos teismas vykdomojo rašto išdavimą susiejo su Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 19 d. nutarties įsiteisėjimu, taigi, šiuo momentu vykdomasis raštas ieškovei dar net nėra išduotas. Neegzistuojantis procesinis veiksmas juo labiau negali būti atskirojo skundo objektu.

Taigi, būtina atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo sąlyga – įstatymuose įtvirtinta tokios teismo nutarties galimybė būti apeliacinio apskundimo objektu (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Konstatavus, kad nutarties dalis, kuria ieškovei nutarta ateityje išduoti vykdomąjį raštą, negali būti apeliacijos dalyku ir apeliacinio skundo objektu, apeliacinis procesas dėl šios pirmosios instancijos teismo nutarties dalies nutrauktinas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis, 338 straipsnis), o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Trečiasis asmuo Z. V. pateikė įrodymus, kad už advokato teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į atsakovės atskirąjį skundą patyrė 650 Eur išlaidų, kurios yra pagrįstos, patirtos realiai, neviršija rekomenduojamų priteisti dydžių, todėl trečiajam asmeniui priteistinos iš atsakovės (CPK 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą, apeliacinį procesą pagal atsakovės ATS1 atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 19 d. nutarties dalies, kuria išduotas vykdomasis raštas, nutraukti. Trečiojo asmens TAR2 naudai iš atsakovės ATS1 priteisti 650 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.