Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Erikos Tamošaitienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų ATS4 ir ATS6 apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų Kretingoje 2026 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovams ATS3, ATS2, ATS5, ATS1, ATS4, ATS6, tretiesiems asmenims TAR2, TAR1, TAR3 ir TAR4 dėl servituto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylą nagrinėja neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neatsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgusi į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinusi ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise 2014 m. lapkričio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu priklauso 118,68 kv. m negyvenamoji patalpa – parduotuvė su konsultacinėmis patalpomis (nuo 2-1 iki 2-5), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti adresu (duomenys neskelbtini) (parduotuvės patalpos). Parduotuvės patalpos registruotos 2011 m. balandžio 8 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos ir 2011 m. balandžio 22 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu (el. b. t. 1, b. l. 10–13). Parduotuvės patalpos yra 2 034,21 kv. m ploto pastate – buitiniame pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (el. b. t. 1, b. l. 20–21).

2024 m. balandžio 2 d. pirkimo–pardavimo ir naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu pardavėja TAR2 pardavė, o pirkėjai ATS4, ATS1 ir ATS2 bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijo negyvenamąją patalpą – prekybines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini) (prekybos patalpos), tokiomis dalimis: ATS4 – 4836/15397 dalis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, ATS1 – 10561/30794 dalį bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, ATS2 – 10651/30794 dalį bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise (el. b. t. 1, b. l. 14–19; el. b. t. 2, b. l. 52–63). Prekybos patalpoms priklauso ir buitinio pastato priestatas ir jame esanti patalpa 5-13 (koridorius).

2014 m. rugsėjo 23 d. tarp TAR2 ir T. D., veikiančio įgaliotojos E. D. vardu pagal 2010 m. kovo 26 d. Kretingos rajono trečiojo notarų biuro notarės V. K. patvirtiną įgaliojimą, buvo sudarytas susitarimas ir sutikimas, jį sudariusios šalys patvirtinto, kad sutinka ir neprieštarauja, jog būtų parengta buitinio pastato priestato techninė dokumentacija, leidžianti įteisinti pastatą su servitutiniu įėjimu į patalpą 2-2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šis susitarimas yra patvirtintas visų buitinio pastato bendraturčių parašais (el. b. t. 1, b. l. 70–71, 74–79, 167–168).

Kretingos rajono savivaldybės administracija 2021 m. sausio 19 d. statytojai TAR2 išdavė leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl paslaugų paskirties pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) rekonstravimo ir maitinimo paskirties patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) paskirties keitimo į prekybos paskirties patalpas (duomenys neskelbtini), pagal UAB „Kartogafiniai projektai“ parengtą techninį projektą Nr. (duomenys neskelbtini) (el. b. t. 1, b. l. 38–40). Atlikus rekonstravimą, 2023 m. vasario 14 d. buitinio pastato kadastro duomenys buvo pakeisti 2023 m. vasario 5 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties keitimą (tvirtinamos statinio dalies) Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2022 m. liepos 25 d. kadastro duomenų bylos pagrindu (el. b. t. 1, b. l. 20–21).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl servituto nustatymo patalpai 5-13 ieškovei ar kitam patalpų (viešpataujančiojo daikto) naudotojui eiti (vaikščioti) servitutine tarnaujančiojo daikto dalimi tam, kad patektų į patalpą 6-1, išeitų iš jos, ir kitaip naudoti šią patalpą pagal jos paskirtį teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl servituto nustatymo

CK 4.111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.

Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Taigi CK 4.126 straipsnis įtvirtina sąlygas, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių duomenų nustatęs, kad tarp šalių yra nesutarimas dėl galimybės naudotis jiems priklausančiu turtu, šalys nesutaria dėl ieškovės prašomo nustatyti servituto objektyvaus būtinumo sąlygos egzistavimo, nusprendė, jog pirmoji servituto nustatymo sąlyga – savininkų nesutarimas įrodyta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde iš esmės yra keliamas klausimas dėl servituto nustatymo būtinumo ir jo atlygintinumo. Ginčo byloje dėl skundžiamo sprendimo išvados dėl savininkų nesutarimo, kaip pirmos servituto nustatymo sąlygos, egzistavimo nėra. Atsižvelgusi į tai teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo aspektu nėra tikslinga plačiau pasisakyti.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar šios teisės yra susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja objektyvus bei konkretus jų poreikis, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį. Servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė, todėl, spręsdami su servituto nustatymu susijusius klausimus, teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgus į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise 2014 m. lapkričio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu priklauso parduotuvės patalpos, 2011 m. balandžio 8 d. kadastrinių matavimų byloje esančiame parduotuvės patalpų plane pažymėtos indeksais 2-1–2-5, esančios buitiniame pastate. Prekybos patalpos, kurioms priklauso ir buitinio pastato priestatas ir jame esanti patalpa 5-13, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atsakovams. Atsakovai prekybos patalpas įsigijo 2024 m. balandžio 2 d. pirkimo–pardavimo ir naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu iš ankstesnės prekybos patalpų savininkės TAR2.

Kaip matyti iš 1962 m. lapkričio 30 d. buitinio pastato pirmo aukšto plano, patalpa 2-2 ribojasi su patalpa 2-1. Į patalpą 2-2 galima patekti dviem būdais, t. y. per buitinio pastato išorinę sieną (patenkant per lauką) ir per praėjimą, esantį tarp patalpų 2-2 ir 2-1. Į patalpą 2-1 patenkama per patalpą, plane pažymėtą indeksu a-3 (koridorių (laiptinę)) (el. b. t. 1, b. l. 184).

Iš 2011 m. balandžio 8 d. kadastrinių matavimų byloje esančio parduotuvės patalpų plano nustatyta, kad praėjimo tarp patalpos 2-1 (parduotuvė su konsultacinėmis patalpomis – optikos salonas) ir patalpos 2-2 (prekybos salė) nebėra. Į patalpą 2-2 galima patekti tik per buitinio pastato priestatą ir jame esančią patalpą 5-13, kuris šiuo metu priklauso atsakovams. Kaip nurodė ieškovė, pastačius priestatą 2003 m., buvo užstatytas įėjimas į patalpą 2-2 iš lauko ir į šią patalpą buvo galima patekti per priestatą. Į patalpą 2-1 galima patekti per patalpą a-3 (el. b. t. 1, b. l. 24–29).

Byloje esantis 2022 m. liepos 25 d. kadastro duomenų bylos 2022 m. rugsėjo 15 d. prekybos patalpų kadastrinių matavimų planas patvirtina, kad tarp patalpų, plane pažymėtų 6-2 ir 6-1, nebėra praėjimo, į patalpą 6-1 galima patekti per patalpą 5-13. Į patalpą 6-2 patenkama per patalpą a-3 (el. b. t. 1, b. l. 30–37).

Taip pat nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 23 d., t. y. tuo metu, kai nei ieškovė, nei atsakovai neturėjo nuosavybės teisės į ginčo patalpas, tarp TAR2 ir T. D., veikiančio įgaliotojos E. D. (buvusios patalpų, kurios šiuo metu nuosavybės teise priklauso ieškovei, savininkės) vardu, buvo sudarytas susitarimas ir sutikimas, juo šalys patvirtino, kad sutinka ir neprieštarauja, jog būtų parengta buitinio pastato priestato techninė dokumentacija, leidžianti įteisinti pastatą su servitutiniu įėjimu į patalpą 2-2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Šis susitarimas patvirtintas visų buitinio pastato bendraturčių parašais. Įvertinus šio rašto turinį galima daryti išvadą, kad buvusi prekybos patalpų savininkė TAR2 iš esmės sutiko, kad per jai nuosavybės teise priklausantį priestatą ir jame esančias patalpas būtų nustatytas servitutinis praėjimas į šiuo metu ieškovei nuosavybes teise priklausančią patalpą 2-2.

Priestato statyba buvo įteisinta ir prekybos patalpų kadastro duomenys pakeisti tik 2023 m. vasario 14 d. ir servitutas, suteikiantis ieškovei teisę naudotis priestate esančia patalpa 5-13, nebuvo nustatytas ir įregistruotas.

2023 m. gruodžio 15 d. vykusio buitinio pastato savininkų susirinkimo metu, atsižvelgus į anksčiau duotus sutikimus / pritarimus dėl buitinio pastato priestato statybos įteisinimo, buvo nutarta prekybos patalpų laiptinę (patalpą 5-13) pripažinti praėjimu į patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (parduotuvės patalpos) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat buvo nutarta neleisti TAR2 laiptinės praėjimų uždaryti ar užmūryti (el. b. t. 1, b. l. 169–176).

Kaip patvirtina byloje esančių duomenų ir nustatytų faktinių aplinkybių visuma, šiuo atveju susiklostė situacija, kai, pastačius priestatą, jame esančia patalpa 5-13 buvo leista naudotis buitinio pastato bendraturčiams (taip pat ir ieškovei) be apribojimų, 2014 m. rugsėjo 23 d. buitinio pastato bendraturčiai sutiko leisti TAR2 įteisinti buitinio pastato priestatą su sąlyga, kad jame esančiai patalpai 5-13 bus įregistruotas servitutas. Tačiau 2023 m. vasario 14 d. TAR2 pakeisdama prekybos patalpų kadastro duomenis ir įteisinusi buitinio pastato priestato statybą servituto patalpai 5-13 neįregistravo ir nuo 2024 m. sausio 2 d. ieškovei naudotis šia patalpa nebeleido. Atsakovai, įsigiję šią patalpą, tokios galimybės ieškovei taip pat nesuteikė, servituto patalpai 5-13 nustatyti nesutiko. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovė dėl buvusios patalpos 5-13 savininkės ir šiuo metu atsakovų veiksmų nebegali naudotis patalpa 5-13 ir patekti į jai priklausančią patalpą 6-1.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, jog pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį priestatui nebuvo registruoti jokie apsunkinimai, nepaneigia trečiojo asmens TAR2 priimtų įsipareigojimų pasibaigimo, kad jie neperėjo kitiems savininkams, t. y. atsakovams. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šia skundžiamo sprendimo išvada nesutinka.

CK 4.124 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai. Aiškindamas CK 4.124 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, kasacinis teismas išaiškino, kad iš servituto kylančių teisių ir pareigų atsiradimas siejamas su dviem juridiniais faktais: 1) sutarties, įstatymo, teismo sprendimo arba administracinio akto, nustatančio servitutą, buvimu; 2) servituto įregistravimu įstatymo nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010). Servitutas riboja tarnaujančiojo nekilnojamojo daikto savininko nuosavybės teisę, todėl duomenų apie tokį suvaržymą įregistravimas, be kita ko, yra susijęs su to daikto savininko arba teisėto naudotojo, taip pat asmenų, kurie ketina įsigyti šį daiktą ar įgyti teisę juo naudotis, nuosavybės teisių apsauga. Kaip teisingai nurodė apeliantai, CK 4.124 straipsnio 2 dalyje nustatyta servituto teisinė registracija atlieka ne tik išviešinamąją, bet ir daiktinę teisę sukuriančią funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2011). Kadangi įstatymo nustatyta tvarka servitutas patalpai 5-13 nebuvo registruotas, jis nesukelia teisių ir pareigų nei viešpataujančiojo, nei tarnaujančiojo daikto savininkams (atsakovams). Todėl atsakovai, iš trečiojo asmens TAR2 įsigiję patalpą 5-13, kuriai įstatymo nustatyta tvarka servitutas nebuvo įregistruotas, su tuo susijusių teisių ir pareigų neprisiėmė ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl prisiimtų įsipareigojimų tęstinumo nepagrįstos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, būtent ieškovei, reikalaujančiai servituto nustatymo, tenka įrodinėjimo našta ir pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti jos daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų (CPK 12 ir 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-94-248/2016).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė servituto būtinumą įrodinėjo nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylomis, skirtingu patalpų 6-1 ir 6-2 naudojimo būdu, taip pat 2014 m. rugsėjo 23 d. susitarimu ir sutikimu. Teigė, kad parduotuvės patalpų kadastrinių matavimų planas patvirtina, jog anksčiau buvęs praėjimas tarp patalpų 6-1 ir 6-2 yra panaikintas, taigi kito praėjimo į patalpą 6-1 nėra. Ieškovės įsitikinimu, kol nėra pakeistas buitinio pastato patalpų išdėstymas ar jo konstrukcijos ir su tuo susiję viešųjų registrų duomenys, kitokios galimybės negu per atsakovams nuosavybės teise priklausančią patalpą 5-13 į patalpą 6-1 patekti neturi. Be to, šis praėjimas buvo įrengtas laikinai, nesuderinus su kitais buitinio pastato patalpų savininkais, jam įrengti nebuvo rengiamas projektas. Taip pat nurodė, kad TAR2, remdamasi 2014 m. rugsėjo 23 d. susitarimu ir sutikimu, įgyvendino savo teises ir atliko buitinio pastato priestato teisinę registraciją, tačiau pareigų pagal šį susitarimą neįvykdė, t. y. servituto patalpai 5-13 neįregistravo. Ieškovės teigimu, ji ilgą laiką naudojosi patalpa 5-13, todėl neturėjo pagrindo manyti, kad TAR2 nebesilaikys susitarimo ir perleis šios patalpos nuosavybę atsakovams, todėl, esant tokiai situacijai, ieškovės susiformavę teisėti lūkesčiai turi būti ginami.

Šiuo atveju byloje yra neginčijamai nustatyta, kad ieškovė turi galimybę į jai nuosavybės teise priklausančią patalpą 6-1 patekti per patalpą 6-2 ir nagrinėjamu atveju tokiu būdu į ją ir patenka. Aplinkybę, kad ieškovė į jai priklausančią patalpą 6-1 turi faktinį praėjimą iš patalpos 6-2, nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Ši aplinkybė apeliacinės instancijos teisme nėra ginčijama.

Taigi šiuo atveju ieškovė prašydama nustatyti servitutą turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad šis nuosavybės teisės naudojimo būdas – patekimas į patalpą 6-1 per patalpą 6-2 – nėra tinkamas, ir pateikti šią aplinkybę pagrindžiančius duomenis, pavyzdžiui, specialisto išvadą ar kitus įrodymus, kurie patvirtintų, jog praėjimo tarp minėtų patalpų įrengimas nėra įmanomas techniniu ar teisiniu požiūriu ar susijęs su neprotingomis ir nepateisinamomis išlaidomis ir servituto nustatymas atsakovams nuosavybės teise priklausančiai patalpai 5-13 yra vienintelis įmanomas būdas pašalinti objektyvias kliūtis ieškovei naudotis savo turtu. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog 2011 m. balandžio 8 d. kadastrinių matavimų byloje ir 2022 m. liepos 25 d. kadastro duomenų byloje yra nustatyta tik viena galimybė patekti į patalpą 6-1, nepaneigia, jog yra galimi ir alternatyvūs patekimo į šią patalpą būdai, užtikrinantys ieškovei normalias sąlygas naudotis daiktu pagal paskirtį be esminių atsakovų nuosavybės teisių suvaržymų. Ieškovė neįrodinėjo, kad neturi galimybės gauti visų buitinio pastato bendraturčių sutikimus dėl praėjimo įrengimo, atnaujinti, pakeisti parduotuvės patalpų kadastro duomenis. Ieškovė taip pat nepateikė objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad praėjimo įrengimas negalimas dėl pastato sienos konstrukcijų, techninių jo savybių ar kitų aplinkybių. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė dėl patalpų 6-1 ir 6-2 skirtingo naudojimo būdo (patalpos 6-1 naudojimo būdas – prekybos salė, patalpos 6-2 naudojimo būdas – optikos salonas) ir šių patalpų išnuomojimo skirtingiems asmenims per se (pati savaime) nėra pakankama nuspręsti, jog yra būtina nustatyti servitutą ir tokiu būdu suvaržyti atsakovų nuosavybės teisę. Kaip minėta, servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2014). Šiuo atveju egzistuojant realiai galimybei ieškovei patekti į patalpą 6-1 per patalpą 6-2, bet koks kitų asmenų nuosavybės teisių suvaržymas, neįrodžius būtinumo, būtų nepagrįstas ir objektyviai nepateisinamas, o ieškovės siekis patogiau naudoti šią patalpą nebūtų pagrindas nustatyti servitutą.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad bylos duomenys, bylai pateikti ieškovės raštai patvirtina, kad ji kreipėsi į trečiąjį asmenį dėl praėjimo, vėliau kreipėsi į naujuosius savininkus, tačiau buvusi savininkė prisiimtų įsipareigojimų nevykdė, o naujieji savininkai nurodė, kad tokių įsipareigojimų neprisiėmė. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad trečiasis asmuo TAR2 nesąžiningai naudojosi savo, kaip savininko, teisėmis, t. y. rinko savininkų sutikimus dėl leidimo įteisinti priestatą, šiuos sutikimus gavo, tačiau, baigusi priestato statybą, savo prisiimtų įsipareigojimų nebevykdė ir apie juos nutylėjo, neišviešino atsakovams, negali paneigti ieškovės subjektinės teisės reikalauti nustatyti praėjimą į jai priklausančią patalpą 6-1 iš patalpos 5-13 ir kt. Iš esmės pirmosios instancijos teismas vertindamas faktines aplinkybes šiuo aspektu padarė iš esmės nepagrįstas išvadas, kad byloje, pagal esamus duomenis, šalių elgesį ieškovė pagrindė ir įrodė, kad nėra kito tinkamo jos nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens (atsakovų) nuosavybės teisę. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į ieškovės pareigą įrodinėti (šios nutarties 30,45 punktai) ir tik nustatęs ir įvertinęs faktines aplinkybes šiais aspektais, kad tai yra vienintelis įmanomas būdas pašalinti objektyvias kliūtis ieškovei naudotis savo turtu, galėjo padaryti išvadą, kad servituto nustatymas atsakovams nuosavybės teise priklausančiai patalpai 5-13 yra vienintelis įmanomas būdas pašalinti objektyvias kliūtis ieškovei naudotis savo turtu. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertindamas, kad trečiojo asmens TAR2 priimti įsipareigojimai perėjo kitiems savininkams, t. y. atsakovams, padarė nepagrįstas išvadas.

Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą. Turi būti įvertinta, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę. Apeliacinės instancijos teismui atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, yra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje įtvirtintos jos taikymo sąlygos, kad būtent bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013). Tačiau vien šios sąlygos egzistavimo nepakanka, kad apeliacinės instancijos teismas galėtų pasinaudoti savo teise aptariamu pagrindu perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – šios teisės įgyvendinimas papildomai sietinas su procesinių kliūčių, užkertančių kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės, egzistavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018).

Atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė reikšdama reikalavimą dėl servituto nustatymo turėjo procesinę pareigą įrodyti, jog yra išnaudojusi visas objektyvias ir įmanomas galimybes patekti į jai nuosavybės teise priklausančią patalpą 6-1 ir kad kitokios galimybės į ją patekti, tik prašomu nustatyti servitutu, neturi. Pažymėtina, kad servituto nustatymas, pagal kasacinio teismo praktiką, pripažintinas galimu tik esant tokioms svarbioms priežastims kaip alternatyvos nebuvimas. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad egzistuoja alternatyvi galimybė ieškovei naudotis savo daiktu, ieškovė turi pareigą įrodyti, kad dėl objektyvių priežasčių toks naudojimosi nuosavybe būdas nėra tinkamas, įmanomas, jog vienintelis galimas ir mažiausiai sąnaudų pareikalausiantis patekimas į patalpą 6-1 yra per atsakovams nuosavybės teise priklausantį turtą, ir pateikti šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovė šios pareigos neįvykdė, neįrodinėjo CK 4.126 straipsnio 1 dalyje ir kasacinio teismo praktikoje nurodytos vienos iš servituto nustatymui būtinų sąlygų – objektyvios būtinybės nustatyti servitutą, o pirmosios instancijos teismas, nenustatęs faktinių aplinkybių bylai teisingai išspręsti, neatskleidė ginčo esmės. Atsižvelgus į tai, nurodytos aplinkybės turi būti tiriamos ir vertinamos iš naujo. Tik ištyrus ir įvertinus faktines aplinkybes spręstinas servituto nustatymo būtinumo klausimas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamo ginčo esmę, spręstinų klausimų pobūdį, papildomai tirtinų šioje byloje aplinkybių ir įrodymų apimtį, jų pagrindu nustatytinas teisiškai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, daro išvadą, jog, esant tokioms aplinkybėms, byla dėl ginčijamų reikalavimų apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi, o tai neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą) ir apriboja šalių teisę į apeliaciją. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Pažymėtina, kad apeliantai akcentuoja ir tai, kad servitutas gali būti neatlygintinis tik išimtiniais atvejais, esant konkrečiam pagrindui, pavyzdžiui, šalių susitarimui. Teismo argumentas, jog nebuvo pateikta duomenų apie papildomas išlaidas ar išlaikymo sąnaudas, neatleidžia nuo pareigos įvertinti nuosavybės teisės suvaržymą ir nustatyti adekvatų atlygį, siekiant užtikrinti teisingą interesų pusiausvyrą. Nepagrįstai sprendime teigiama, kad nėra ginčo dėl ieškovės reikalavimo nustatyti neatlygintinį servitutą. Tokia teismo išvada tiesiogiai prieštarauja bylos medžiagai. Dar savo atsilepime į ieškinį (41 punkte) atsakovai nurodė, jog servituto atlygintinumas yra preziumuojamas, nes servitutas suvaržo savininko teises į tarnaujantįjį daiktą, ir ieškinyje nurodyti argumentai tokios prezumpcijos nepaneigia.

Ieškovės atsiliepimo į skundą argumentais, apeliantai savo patiriamų nepatogumų ir nuosavybės suvaržymo apimties neįrodinėjo, kompensacijos dydžio nenurodė, servituto atlygintinumas iš esmės nebuvo ginčo dalykas byloje.

Teisiniai santykiai dėl servituto nustatymo yra grindžiami atlygintinumo principu. CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą, taip užtikrinamas bendrųjų civilinio proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką principų įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009). Taigi pirmosios instancijos teismo, iš naujo nagrinėjant servituto būtinumo nustatymo klausimą, spręstinas ir atlyginimo už jį nustatymo klausimas.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškovės ieškinį nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios ir proceso teisės normas. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsti byloje pareikšti reikalavimai. Esant šioms aplinkybėms, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų Kretingoje 2026 m. vasario 2 d. sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia, šį klausimą turės išspręsti pirmosios instancijos teismas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų Kretingoje 2026 m. vasario 2 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.