Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Čuchraj teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų ATS1 ir ATS2 apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovams ATS1, ATS2, trečiajam asmeniui TAR1 dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu. Ieškovė IES1 prašė priteisti solidariai iš atsakovų ATS1 ir ATS2 4 000 Eur nuostolių atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus dokumentus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas. Nurodo, kad 2024 metų gruodį nusprendė parduoti butą, kuriame gyveno jų sūnus (trečiasis asmuo), todėl buto pardavimą pavedė atlikti jam. 2025 m. sausio 17 d. šalys sudarė preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį, kurios 5 punktu susitarė, kad, jeigu pagrindinė sutartis nėra sudaroma joje nustatytomis sąlygomis ir (ar) per sutartyje nurodytą terminą dėl pirkėjo kaltės, sutartis yra laikoma nutrūkusi ir pardavėjui lieka pirkėjo sumokėtas 4 000 Eur avansas kaip nuostolių atlyginimas. Taigi šalys laisva valia susitarė dėl pagrindinės sutarties sudarymo laiko, netesybų dydžio pažeidus sutarties sąlygas ir kitų sąlygų. Be to, šalys susitarė, jog likusi sutarta sutarties kaina (33 000 Eur) bus sumokėta iki pagrindinės sutarties sudarymo, kurios pasirašymas buvo numatytas 2025 m. vasario 28 d. 10 val. Nors notaro pažymoje nurodytas laikas yra 9 val., tačiau ieškovė į notaro kontorą neatvyko nei 9 val., nei 10 val., neatvykimo priežasčių nepaaiškino. Taigi pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės kaltės, todėl atsakovai pasinaudojo Preliminarios sutarties 5 punktu ir kaip nuostolių atlyginimą pasiliko 4 000 Eur sumokėtą avansą.

Teismas neteisingai konstatavo, jog šalys viena kitos atžvilgiu buvo nepakankamai aktyvios, sąžiningos ir apdairios. Teismas sprendime teisingai ir pagrįstai nurodė, jog ieškovė, norėdama sudaryti pagrindinę sutartį, turėjo būti apdairi, rūpestinga ir domėtis šios sutarties sudarymo vieta ir laiku, tačiau elgėsi neatidžiai, nes pasirašiusi preliminariąją sutartį nepasidomėjo pagrindinės sutarties sudarymo aplinkybėmis. Pažymi, jog daug rašytinių įrodymų patvirtina ieškovės nesąžiningus veiksmus. Visų pirma ieškovė žinojo apie pagrindinės buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo datą ir laiką dar preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo metu, o kaip liudytojas apklaustas teisininkas, kurio biure pasirašyta preliminarioji sutartis, parodė, kad po šios sutarties pasirašymo jis suderino sandorio laiką su notaru ir šalimis dar esant jo biure, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kuriame notaro biure bus sudaroma pagrindinė buto pirkimo–pardavimo sutartis. Pažymi, kad pati ieškovė teismo posėdyje patvirtino, jog teisininko biure buvo derinami klausimai su notaru dėl pagrindinės sutarties sudarymo. Antra, ieškovė neįvykdė Preliminariosios sutarties 4.1 punkto reikalavimo ir iki pagrindinės buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo nesumokėjo atsakovams likusios sutartos 33 000 Eur sumos, nors gerai žinojo, kad Preliminarioji sutartis galioja iki 2025 m. vasario 28 d. įskaitytinai. Trečia, ieškovė ir trečiasis asmuo nuolat bendravo telefonu, juos siejo išskirtinai tik preliminarios sutarties vykdymo klausimai. Vertinant ieškovės ir trečiojo asmens bendravimą akivaizdu, jog atsakovų pusė buvo aktyvi, sąžininga, apdairi, nes išskirtinai veikė tik siekdami kuo greičiau ir ekonomiškiau sudaryti pagrindinę sutartį, kadangi jiems reikėjo skubiai atlikti daug mokėjimų už statybos darbus, už medžiagas ir už baldus. Šios aplinkybės ieškovei ne kartą buvo nurodytos telefoninių pokalbių metu. Dėl to, kad ieškovė neatvyko pasirašyti pagrindinės sutarties ir nesumokėjo pinigų, atsakovai patyrė didelių nuostolių, nes jiems teko skubiai parduoti butą už žymiai mažesnę kainą – 21 000 Eur.

Pirmosios instancijos teismas, nors ir nepagrįstai pripažinęs abiejų šalių kaltę, privalėjo išspręsti abiejų šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, tačiau nei atsakovų, nei trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų tinkamai nepaskirstė, dėl jų visiškai priimtame sprendime nepasisakė.

Preliminarios sutarties 5 punkte yra nurodyta, jog, jeigu pagrindinė sutartis nėra sudaroma sutartyje nustatytomis sąlygomis ir (ar) per sutartyje nurodytą terminą dėl pirkėjo (šiuo atveju ieškovės) kaltės, sutartis yra laikoma nutrūkusi ir pardavėjui kaip nuostolių atlyginimas lieka pirkėjo sumokėtas avansas – 4 000 Eur. Taigi šalys laisva valia susitarė dėl pagrindinės sutarties sudarymo laiko, netesybų dydžio pažeidus sutarties sąlygas ir kitų sąlygų. Atsakovai pagrįstai pasinaudojo savo teise nutraukti preliminariąją sutartį ir pasilikti ieškovės sumokėtą avansą.

Be to, šalys susitarė, jog likusi sutarta sutarties kaina (33 000 Eur) bus sumokėta iki pagrindinės sutarties sudarymo, ieškovė šio savo įsipareigojimo neįvykdė ir 33 000 Eur atsakovams iki pagrindinės sutarties sudarymo nesumokėjo. Mano, kad tai įrodo, jog ieškovė neketino mokėti už butą, vadinasi, nesiekė pagrindinės sutarties sudarymo, o atsakovai patyrė didžiulį nuostolį, nes butą turėjo skubiai parduoti už 21 000 Eur.

Teigia, kad atsakovų pusė buvo aktyvi, sąžininga, apdairi, nes išskirtinai veikė tik siekdami kuo greičiau ir ekonomiškiau sudaryti pagrindinę sutartį, kadangi jiems reikėjo skubiai atlikti daug mokėjimų už statybos darbus, medžiagas ir baldus. Atsakovams nebuvo naudinga užvilkinti pagrindinės sutarties sudarymą, kadangi jiems buvo reikalingi pinigai apmokėti savo įsipareigojimus, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovų kaltę. Be to, teismas tiek atsakovų, tiek trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų tinkamai nepaskirstė, dėl jų visiškai priimtame sprendime nepasisakė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, reiškianti, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme

Atsakovai ir trečiasis asmuo bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantai išreiškė pageidavimą, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Trečiasis asmuo, prašydamas žodinio bylos nagrinėjimo, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, padarė netinkamas išvadas ir netinkamai interpretavo šalių parodymus, o liudytojo R. V. parodymų nevertino visiškai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymui, nėra teismo pareiga. Bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo. CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014; 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022, 28-29 punktai).

Panašūs kriterijai dėl būtinumo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka yra suformuoti ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir EŽTT) praktikoje. Pripažįstama, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 6 straipsnio taikymo būdas apeliacinės instancijos teisme priklauso nuo proceso visumos. Net ir tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas turi teisę nagrinėti teisės ir fakto klausimus, Konvencijos 6 straipsnis ne visuomet reikalauja viešo nagrinėjimo (EŽTT 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas byloje Ilsesten prieš Švediją, peticijos Nr. 11320/05, par. 35). Tais atvejais, kai viešas bylos nagrinėjimas buvo užtikrintas pirmosios instancijos teisme, mažiau griežtas reikalavimas taikomas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (EŽTT 2012 m. balandžio 12 d. sprendimas byloje Eriksson prieš Švediją, peticijos Nr. 60437/08, par. 69). Žodinis posėdis nėra būtinas, jei nėra keliamas fakto ar teisės klausimas, kurie negali adekvačiai būti išnagrinėti pagal bylos medžiagą ir šalių rašytinę poziciją (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Fejde prieš Švediją, peticijos Nr. 12631/87, par. 33). Taigi EŽTT, aiškindamas teisę į bylos nagrinėjimą viešame teismo posėdyje, laikosi pozicijos, kad, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, žodinis bylos nagrinėjimas turi būti užtikrinamas bent vienos instancijos teisme (EŽTT 2018 m. kovo 13 d. sprendimas byloje M. I. prieš Slovėniją, peticijos Nr. 32303/13, par. 36).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacija nėra bylos ir ginčo aplinkybių išnagrinėjimas iš naujo. Apeliacijos tikslas yra kitas – patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Taigi CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis yra suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013) pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus bei remdamasi anksčiau nurodyta kasacinio teismo ir EŽTT praktika, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja išskirtinės aplinkybės, kurios lemtų žodinio proceso apeliacinėje instancijoje būtinybę. Bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra aiškios, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantai ir trečiasis asmuo buvo atstovaujami profesionalaus teisininko – advokato, buvo išklausyti tiesiogiai ir turėjo galimybę duoti teismui paaiškinimus, užduoti klausimus ieškovei, liudytojui ir šiomis savo procesinėmis teisėmis aktyviai naudojosi. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad jų procesinės teisės galėjo būti suvaržytos. Apeliantai ir trečiasis asmuo nenurodė, kokias aplinkybes būtų galima papildomai išsiaiškinti, jei byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, kas suponuotų būtinybę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, teiktais tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir išdėstytais procesiniuose dokumentuose, pateiktuose apeliacinės instancijos teismui.

Kaip matyti iš apeliantų ir trečiojo asmens prašymo turinio, jie siekia būtent pakartotinio bylos išnagrinėjimo ir visų byloje esančių įrodymų detalaus ištyrimo ir aptarimo teismo posėdyje iš naujo, o tai nėra suderinama su apeliacinio proceso tikslu ir paskirtimi. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis apeliantų bei byloje dalyvaujančių asmenų teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos, ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Dėl to apeliantų ir trečiojo asmens prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje netenkinamas.

Dėl ginčo esmės

Nustatyta, kad šalys 2025 m. sausio 17 d. sudarė preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – preliminarioji sutartis), kuria susitarė, kad ieškovė pirks, o atsakovai parduos butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – butas), už 37 000 Eur. Preliminariosios sutarties pasirašymo metu ieškovė sumokėjo atsakovams 4 000 Eur, įvardytus rankpinigiais. Šalys susitarė, kad likusi buto kainos dalis atsakovams turės būti sumokėta prieš pasirašant pagrindinę sutartį (sumokėtų rankpinigių suma įskaičiuojama į buto pardavimo kainą). Šalys sutarė pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį sudaryti iki 2025 m. vasario 28 d. Šiame kontekste akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog pagal CK 6.98 straipsnio 2 dalį rankpinigiais negali būti užtikrinama preliminarioji sutartis, taip pat sutartis, kuriai pagal įstatymus privaloma notarinė forma, tačiau pagal sutartiniuose teisiniuose santykiuose susiklosčiusią praktiką avansu laikoma pinigų suma, kurią daiktų, darbų ar sutartinių paslaugų pirkėjas sumoka pardavėjui ikisutartinių santykių metu (iki pagrindinės sutarties sudarymo). Jos sumokėjimas rodo tikrus pirkėjo ketinimus sudaryti sutartį ir užtikrina kitai šaliai padarytų nuostolių atlyginimą, jeigu dėl pirkėjo kaltės sutartis nesudaroma (CK 6.163 ir 6.165 straipsniai). Sudarant pagrindinę sutartį avansinė įmoka įprastai įskaitoma į sutarties kainą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad preliminariosios sutarties sudarymo metu ieškovė pagrindinės sutarties įvykdymui užtikrinti sumokėjo atsakovams 4 000 Eur avansą, įskaitomą į pagrindinės sutarties kainą.

Nustatyta, kad preliminariojoje sutartyje šalių sutartu terminu, t. y. iki 2025 m. vasario 28 d., pagrindinė sutartis sudaryta nebuvo, tačiau šalys nurodo skirtingas pagrindinės sutarties nesudarymo priežastis ir kaltina viena kitą dėl pagrindinės sutarties nesudarymo.

Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Preliminariajai sutarčiai, be kita ko, yra būdinga tai, kad tokios sutarties šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties įvykdymo natūra – šalims per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Vis dėlto šis preliminariosios sutarties ypatumas nereiškia, kad šalies atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį, nulemtas subjektyvių – nuo tokios šalies valios priklausančių – priežasčių, nesukelia jai jokių neigiamų teisinių padarinių – ta preliminariosios sutarties šalis, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, yra nurodęs, kad teisinis pagrindas civilinei atsakomybei esant ikisutartiniams santykiams kilti yra nesąžiningas šalies elgesys (CK 6.163 straipsnio 3 dalis). Neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti (elgiasi nesąžiningai). Būtent šalies nesąžiningas elgesys yra vertinamas kaip neteisėti veiksmai sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, kai šalis neįvykdo preliminariosios sutarties, t. y. atsisako sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022, 34–35 punktai).

Taigi civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020). Tokią pačią išvadą leidžia daryti ir ginčo šalių sudarytos preliminariosios sutarties 5.1 punkto (sutartyje klaidingai nurodytas 4.1 punktas) nuostatos, kuriose aptarta šalių atsakomybė už pagrindinės sutarties nesudarymą.

Kasacinis teismas, aiškindamas įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimą bylose, kuriose sprendžiami civilinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį klausimai, yra nurodęs, kad preliminariosios sutarties šalis, teismine tvarka reikalaujanti taikyti civilinę atsakomybę, privalo įrodyti, kad kitos šalies aktyvūs ir (ar) pasyvūs veiksmai nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą, t. y. kad kita šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį. Vienai preliminariosios sutarties šaliai įrodžius, kad kita sutarties šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, įrodinėjimo našta pereina antrajai preliminariosios sutarties šaliai, t. y. ta sutarties šalis, kuri atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, siekdama išvengti civilinės atsakomybės jai taikymo, turi įrodyti, kad atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas preliminariosios sutarties šaliai, atsisakiusiai sudaryti pagrindinę sutartį, paaiškintinas tais argumentais, kad vis dėlto ta šalis, kuri pasirinko atitinkamą elgesio modelį, geriausiai žino ir gali paaiškinti priežastis (aplinkybes), nulėmusias tokį pasirinkimą, todėl būtent ji turi geresnes galimybes įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kita preliminariosios sutarties šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020).

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta tiek dėl ieškovės, tiek dėl atsakovų veiksmų, tuo tarpu apeliantai teigia, kad pagrindinė sutartis nesudaryta išimtinai dėl ieškovės kaltės.

Kasacinio teismo praktikoje preliminariosios sutarties sudarymas apibūdinamas kaip baigiamasis, atspindintis toliausiai pažengusias derybas, ikisutartinių santykių etapas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Ikisutartiniuose santykiuose šalis sieja specifiniai – pasitikėjimo teisiniai santykiai, kurie reikalauja abipusio sąžiningumo viena kitos atžvilgiu. Derybose dėl sutarties sudarymo šalys, kaip ir vykdydamos sutartis, privalo elgtis sąžiningai ir tai įtvirtinta CK 1.5, 6.4, 6.158, 6.163 straipsniuose. Šios pareigos pažeidimas, kaip minėta, yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Taigi sprendžiant dėl preliminariosios sutarties šalies atsisakymo (vengimo) sudaryti pagrindinę sutartį padarinių, t. y. civilinės atsakomybės, galinčios turėti netesybų arba nuostolių formą, reikia nustatyti, buvo pagrįstas atsisakymas (vengimas) sudaryti pagrindinę sutartį ar ne.

Ieškovė argumentavo, kad nors žinojo, kurią dieną turi būti sudaroma pagrindinė sutartis, tačiau jai nebuvo pranešta, kuriame notarų biure vyks sandorio sudarymas. Tuo tarpu atsakovai teigė, kad ieškovė neatvyko į notaro biurą, be to, neįvykdė 4.1.1 punkto, kuriame numatyta, kad po avanso sumokėjimo likusi buto kainos dalis (33 000 Eur) turi būti sumokėta pardavėjams (atsakovams) prieš pasirašant pagrindinę sutartį.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nepakankamą abiejų šalių tarpusavio komunikavimą ir bendradarbiavimą, t. y. abiejų šalių kaltę dėl nesudarytos pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties. Bylos duomenys patvirtina ir ieškovė pripažįsta, kad su trečiuoju asmeniu (atsakovų sūnumi, kuriam buvo patikėtas buto pardavimo klausimų sprendimas ir organizavimas) komunikavo iki pat 2025 m. vasario 28 d. Byloje esantys skambučių išklotinių duomenys patvirtina, kad 2025 m. vasario 27 d. ieškovė su trečiuoju asmeniu bendravo 7 kartus. Nors nėra galimybės nustatyti telefoninių pokalbių turinio, nėra teisinio pagrindo manyti, kad ieškovė ir trečiasis asmuo bendravo kitais bei buto pirkimo–pardavimo klausimais. Taip pat šalys pripažino, kad, teisininko kontoroje pasirašius preliminariąją sutartį, dar 2025 m. sausio 17 d. preliminariąją sutartį parengęs teisininkas su šalimis ir notaru derino pagrindinės sutarties sudarymo datą. Šias aplinkybes parodė ir kaip liudytojas apklaustas preliminariąją sutartį parengęs R. V., taip pat parodęs, kad laiką derino su notarės G. P. biuro darbuotojais, suderino datą – 2025 m. vasario 28 d., tačiau tikslaus laiko nepamena. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovai, nors ir tvirtinę, kad pagrindinės sutarties sudarymo data ir laikas buvo suderintas ir žinomas nuo pat 2025 m. sausio 17 d., atsiliepime į ieškinį tvirtino, kad 2025 m. vasario 18 d. ryte su notare G. P. suderino sandorio sudarymo laiką – 2025 m. vasario 28 d. 10 val. – ir dėl to jų sūnus po pietų ieškovei išsiuntė trumpąją žinutę, kurioje, kaip pagrįstai tvirtina ieškovė, notaras, tvirtinsiantis sandorį, nenurodytas. Tuo tarpu notarės G. P. pažymoje nurodyta, kad sandoriui tvirtinti paskirtas laikas buvo 2025 m. vasario 28 d. 9 val., tačiau sandoris neįvyko, nes neatvyko pirkėjas. Taigi byloje esantys duomenys ir pačių atsakovų procesiniuose dokumentuose išdėstytos aplinkybės dėl pagrindinės sutarties sudarymo laiko yra prieštaringos ir, tikėtina, ieškovė galėjo būti suklaidinta dėl sutarties sudarymo laiko. Vis dėlto, jeigu ieškovei kilo neaiškumų, klausimų ar ji nežinojo, pas kurį notarą jai atvykti, būdama apdairi, rūpestinga ir sąžininga, suinteresuota sudaryti pagrindinę sutartį, turėjo būti aktyvi ir teirautis trečiojo asmens, tikslintis laiką ir notaro biurą visais jai žinomais atsakovų ir trečiojo asmens kontaktais, nesant galimybės su jais susisiekti, teirautis Jonavoje dirbančių notarų biuruose ir pan., t. y. dėti maksimalias protingas pastangas, kad sutartis būtų sudaryta. Kita vertus, atsakovai, teigdami, kad ieškovė neatvyko į notaro biurą sudaryti sutarties, būdami aktyvūs ir siekdami sudaryti šią sutartį, taip pat turėjo bandyti susisiekti su ieškove, aiškintis, kodėl ji neatvyko, jeigu iškilo nenumatytų aplinkybių, derinti kitą laiką ir pan. Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog abi šalys tinkamai nesirūpino pagrindinės sutarties sudarymu, tinkamai nebendradarbiavo, veikė nerūpestingai ir neatidžiai ir objektyvių tokį elgesį pateisinančių priežasčių ir aplinkybių neįrodė, dėl to abi turi prisiimti kaltę dėl neįvykusio sandorio.

Byloje pateiktas pagrindinės šalių ketintos sudaryti sutarties projektas ir notaro užklausti registrų duomenys, reikalingi sandoriui sudaryti, patvirtina, kad atsakovai ar jų įgaliotas trečiasis asmuo notarei pateikė visus dokumentus, reikalingus sutarties sudarymui. Tačiau ieškovės pateiktos 2025 m. vasario 21 d. ir vasario 28 d. laikraščio „Alio Jonava“ ištraukos patvirtina, kad laikraštyje nurodytomis dienomis buvo skelbiama apie ginčo buto pardavimą, jo kaina skelbime nurodyta 42 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, galiojant šalių 2025 m. sausio 17 d. sudarytai preliminariai sutarčiai ir atsakovams žinant, kad jie yra įsipareigoję iki 2025 m. vasario 28 d. su ieškove sudaryti pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį, tolesnis skelbimas apie buto pardavimą už didesnę kainą, nei sutarta su ieškove, nėra sąžiningas veikimas prieš ieškovę ir, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė gali būti laikoma netiesiogiai pagrindžiančia ieškovės teiginius, kad atsakovai po preliminarios sutarties pasirašymo galėjo reikalauti didesnės buto kainos.

Nors apeliantai teigia, kad patyrė labai didelių nuostolių, nes siekdami finansuoti kito turto statybą ir įrengimą turėjo skubiai parduoti ginčo butą už 21 000 Eur, apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantų su apeliaciniu skundu pateiktoje 2025 m. kovo 25 d. buto pardavimo sutartyje, sudarytoje su kitu pirkėju, nurodyta buto kaina – 21 000 Eur, nebūtinai yra teisinga, ypač, įvertinus su ieškove sutartą buto pardavimo kainą (37 000 Eur), aptartuose skelbimuose nurodytą kainą (42 000 Eur) bei šio ginčo buto įsigijimo (2018 m. sausio 19 d.) ir pardavimo (2025 m. kovo 25 d.) datas bei buto pardavimo metu galiojusiame Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme nustatytas mokestines prievoles pardavus nekilnojamąjį turtą, neišlaikytą 10 metų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovai, su ieškove sutarę dėl buto pardavimo už 37 000 Eur, t. y. turėdama potencialią pirkėją, išreiškusią realų ketinimą pirkti butą, visų pirma būtų bandę su ja tartis iš naujo, tęsti preliminarios sutarties terminą, daryti minimalias nuolaidas ar kitaip siekę sudaryti sutartį su ja, o ne parduoti butą už dvigubai mažesnę kainą nei sutarta su ieškove ir nurodyta skelbime. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks atsakovų sprendimas – parduoti butą už pusę kainos – mažai tikėtinas ir nesuderinamas su vidutiniškai protingo, apdairaus, ekonominės naudos siekiančio asmens elgesiu, juo labiau, kad patys atsakovai akcentavo, kad jiems reikėjo pinigų kito turto statybai ir įrengimui finansuoti. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pateikta sutartis netiesiogiai patvirtina ir ieškovės teiginius, kad atsakovai galėjo reikalauti notarinėje sutartyje nurodyti mažesnę, o ne tikrąją sutartą buto pardavimo kainą ir jos dalį sumokėti atsakovams grynaisiais pinigais bei, ieškovei nesutinkant, dėl to kilusį šalių ginčą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartų nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą išvadai, kad nors, kaip nustatyta, yra ir dalis ieškovės kaltės dėl neįvykusio sandorio, tačiau, daugiau tikėtina, atsakovai nebuvo suinteresuoti parduoti buto ieškovei už sutartą kainą ir didžiąja dalimi prisidėjo prie to, kad sandoris su ieškove neįvyktų. Tuo tarpu apeliantų ir trečiojo asmens teiginiai, kad ieškovė neįvykdė Preliminariosios sutarties 4.1.1 punkto ir iki pagrindinės sutarties sudarymo, kuris buvo numatytas 2025 m. vasario 28 d., nesumokėjo likusios buto kainos dalies (33 000 Eur), niekaip nepagrindžia ieškovės kaltės dėl nesudarytos sutarties, nes, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė tą padaryti galėjo ir notaro kontoroje sutarties tvirtinimo metu.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs abiejų šalių kaltę dėl nesudarytos pagrindinės sutarties, nepagrįstai netaikė civilinės atsakomybės ir nesivadovavo šalių sudarytos preliminariosios sutarties 5.1 punktu (sutartyje klaidingai nurodytas 4.1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog avansą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti jį visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos preliminariosios sutarties 5.1 punktas (sutartyje klaidingai nurodytas 4.1 punktas) būtent ir nustato šalių atsakomybę, t. y. įtvirtina, kad tuo atveju, jeigu pagrindinė sutartis nėra sudaroma šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir (ar) per šios sutarties 3.1 punkte nustatytą terminą dėl pirkėjo kaltės, ši sutartis laikoma nutrūkusi ir pardavėjui kaip nuostolių atlyginimas lieka sumokėti rankpinigiai (kaip minėta, avansas). Jeigu pagrindinė sutartis nėra sudaroma dėl pardavėjų kaltės, ši sutartis laikoma nutrūkusi ir pardavėjai privalo per 5 dienas grąžinti pirkėjui rankpinigius (avansą).

Įvertinęs kiekvienos šalies kaltės laipsnį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė savo neveikimu dėl neįvykusio sandorio kalta 25 proc., tuo tarpu atsakovų kaltė sudaro 75 proc. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies ir jai iš atsakovų priteistina 3 000 Eur sumokėto avanso (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-701/2023, 74 punktas). Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Priėmus byloje kitokį sprendimą, pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovės pateiktais duomenimis jos bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme sudarė 90 Eur žyminis mokestis ir 500 Eur advokato padėjėjo teisinei pagalbai. Ieškinį patenkinus 75 proc. ieškovei iš atsakovų priteistinas 442,50 Eur (po 221,25 Eur iš kiekvieno atsakovo) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Atsakovams ir jų sūnui trečiajam asmeniui atstovavo advokatas A. V., byloje pateiktos jo išrašytos sąskaitos faktūros, kuriose nurodyta, kad pagal jas už suteiktas paslaugas visiškai atsiskaityta. 2025 m. gegužės 28 d. sąskaitoje faktūroje ARV Nr. 20250528-1, išrašytoje trečiajam asmeniui, nurodyta 1 000 Eur suma, iš jų 700 Eur už susipažinimą su bylos medžiaga, konsultacijas ir atsiliepimo parengimą bei 300 Eur už atstovavimą 2025 m. gegužės 28 d. teismo posėdyje. 2025 m. gegužės 28 d. sąskaitoje faktūroje ARV Nr. 20250528-2, išrašytoje atsakovams, analogiškai nurodyta 1 000 Eur suma, iš jų 700 Eur už susipažinimą su bylos medžiaga, konsultacijas ir atsiliepimo parengimą bei 300 Eur už atstovavimą 2025 m. gegužės 28 d. teismo posėdyje. 2025 m. rugsėjo 18 d. sąskaitoje faktūroje ARV Nr. 20250918-1, išrašytoje atsakovams ir trečiajam asmeniui, nurodyta 600 Eur suma, iš jų 500 Eur už atstovavimą 2025 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdyje ir 100 Eur už atstovavimą 2025 m. rugpjūčio 4 d. teismo posėdyje. Taigi iš viso atsakovų ir trečiojo asmens patirtos išlaidos pirmosios instancijos teisme sudarė 2 600 Eur. Nors, formaliai vertinant, šis dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, tačiau, įvertinus aplinkybes, kad byla nebuvo nei sudėtinga, nei didelės apimties, nereikalavo specialių žinių, teismų praktika nagrinėtu klausimu yra suformuota ir aiški, o bylos nagrinėjimą sudarė iš esmės įrodymų vertinimo klausimas, atsakovams ir trečiajam asmeniui, kurie yra šeimos nariai, atstovavo tas pats advokatas ir atsakovų bei trečiojo asmens vardu teiktų atsiliepimų į ieškinį turinys yra identiškas, nepagrįsta ir nesąžininga reikalauti dvigubo apmokėjimo iš esmės už tą patį procesinį dokumentą ar veiksmą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju 1 200 Eur suma iš viso laikytina pagrįstomis, protingomis ir sąžiningomis atsakovų ir trečiojo asmens, dalyvavusio atsakovų pusėje, patirtomis išlaidomis advokato teisinei pagalbai. Įvertinus patenkintų ieškinio reikalavimų dalį iš ieškovės atsakovams ir trečiajam asmeniui priteistina po 100 Eur išlaidų atlyginimo.

Apeliantai už apeliacinį skundą sumokėjo 90 Eur, todėl, iš dalies patenkinus jų apeliacinį skundą, iš ieškovės priteistinas 22,50 Eur išlaidų atlyginimas, po 11,25 Eur kiekvienam atsakovui. Apie kitas patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme šalys duomenų nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

nutaria:

pakeisti Kauno apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „ieškinį patenkinti iš dalies, ieškovei IES1 priteisti solidariai iš atsakovų ATS1 ir ATS2 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) avansą. Iš atsakovės ATS1 ir ATS2 ieškovei IES1 priteisti po 221,25 Eur (po du šimtus dvidešimt vieną eurą 25 centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Iš ieškovės IES1 priteisti po 100 Eur (po vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovams ATS1 ir ATS2 bei trečiajam asmeniui TAR1“.

Iš ieškovės IES1 priteisti po 11,25 Eur (vienuolika eurų 25 centus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovams ATS1 ir ATS2.