Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. K. (buvusi pavardė Š.) ieškinį atsakovui D. Š. dėl santuokos nutraukimo, kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų išsprendimo, atsakovo D. Š. priešieškinį ieškovei G. K. dėl santuokos nutraukimo, kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų išsprendimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės G. K. (toliau – ieškovė) ieškinį atsakovui D. Š. (toliau – atsakovas) dėl santuokos nutraukimo, kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų išsprendimo, atsakovo priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo, kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų išsprendimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Klaipėdos apygardos teismas (duomenys neskelbtini) nutartyje nurodė, kad atsakovas apeliaciniame skunde neginčija, jog nuo 2024 m. vasario 22 d. iki 2025 m. sausio 1 d. turėjo teikti vaikui ne mažesnį kaip 306 Eur išlaikymą, kad nuo 2025 m. sausio 1 d. turėjo teikti ne mažesnį kaip 327 Eur išlaikymą, šis (išlaikymo, kuris konkrečiais laikotarpiais turėjo būti teikiamas vaikui, dydžio) klausimas pirmosios instancijos teisme nebeturi būti iš naujo sprendžiamas. Nuo 2024 m. vasario 22 d. vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ieškove, todėl būtent jai priklausė vaiko turto tvarkymo teisė. Šiuo atveju reikia įvertinti ne tik atsakovo pateiktus įrodymus dėl išlaidų vaikui, bet ir aiškintis, ar atsakovo teiktas išlaikymas vaikui buvo derinamas su ieškove, kokia apimtimi jis turėjo būti derinamas, ar ieškovė sutinka (sutiko) su atsakovo nurodytų sumų priskyrimu vaiko išlaikymui, ar ieškovė galėjo (gali) naudotis turtu, kuris atsakovo buvo įgytas už lėšas, kurias jis prašo priskirti vaiko išlaikymui, taip pat kuri dalis atsakovo patirtų išlaidų gali būti pripažįstama atsakovo teiktu išlaikymu (išlaikymas savo prigimtimi yra skirtas vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti), o kuri dalis atsakovo savanoriškai papildomai vaikui skirtomis lėšomis.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovo pateikti mokėjimo įrodymai nepatvirtina tinkamo išlaikymo teikimo nepilnamečiam vaikui, nes atsakovo teiktą išlaikymą vertino ne vaiko geriausių interesų aspektu. Kasacinis teismas ne vienoje byloje yra nurodęs, kad turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Atsakovo išlaidos vaiko poreikiams laikotarpiu nuo 2024 m. vasario mėn. iki (duomenys neskelbtini) atitinka šiuos kriterijus.

Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovo nurodytos išlaidos vaiko maistui neatitinka protingumo kriterijaus, remdamasis abstrakčiu vertinimu, jog įprastai vaiko maisto poreikiai sudaro 200–300 Eur per mėnesį. Vien aplinkybė, kad tam tikrais mėnesiais atsakovo patirtos maitinimo išlaidos viršijo teismo abstrakčiai nurodytą dydį, savaime nesudaro pagrindo pripažinti šių išlaidų nesusijusiomis su vaiko poreikių tenkinimu. Dalį išlaidų sudarė maitinimo išlaidos vaiko buvimo su atsakovu metu, įskaitant maitinimą viešojo maitinimo vietose, kurios pagal savo pobūdį taip pat laikytinos vaiko išlaikymo išlaidomis.

Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad iš atsakovo pateiktų parduotuvių kvitų negalima nustatyti, ar visos nurodytos išlaidos buvo patirtos šalių nepilnametės dukros maistui. Kasdienės vaiko išlaikymo išlaidos, susijusios su maisto produktų įsigijimu, praktikoje nėra atribojamos ir apskaitomos atskirai vien nepilnamečio poreikiams, ypač kai vaikas dalį laiko gyvena ir laiką leidžia su abiem tėvais, todėl tokio pobūdžio išlaidos turi būti vertinamos pagal jų visumą, sistemiškumą ir ryšį su faktiniu vaiko buvimu pas atsakovą. Kilus abejonių dėl tam tikrų išlaidų paskirties ar apimties, teismas, atsižvelgdamas į jam tenkantį aktyvų vaidmenį šeimos bylose, turėjo teisę ir pareigą imtis papildomų procesinių veiksmų reikšmingoms aplinkybėms išsiaiškinti.

Teismas nepagrįstai nusprendė dėl atsakovo pateiktų maisto išlaidų neproporcingumo, remdamasis atskirų įsigytų produktų kiekiais. Maisto produktai šeimos ūkyje įprastai įsigyjami ne vienkartiniam vartojimui konkrečią dieną, o tam tikram laikotarpiui, todėl vien atskirų produktų kiekis savaime neleidžia daryti išvados, kad šios išlaidos nebuvo susijusios su nepilnamečio vaiko poreikių tenkinimu.

Teismas nepagrįstai sumenkino atsakovo pateiktų maitinimo išlaidų reikšmę, remdamasis prielaida, kad dalis viešojo maitinimo įstaigose patirtų išlaidų galėjo būti skirtos ne vien nepilnametei dukrai, bet ir pačiam atsakovui. Pateikti kvitai patvirtina, kad užsakymai buvo skirti tiesiogiai vaikui (pvz., vaikų rinkiniai). Aplinkybė, kad kvituose nurodyta daugiau nei vienas maisto produktas ar didesnė užsakymo suma, savaime nepatvirtina, jog išlaidos nebuvo susijusios su nepilnametės poreikiais. Dalis maisto produktų buvo įsigyjami ne tik vartojimui vietoje, bet ir išsinešimui, todėl vien iš kvitų turinio negalima daryti kategoriškų išvadų dėl konkretaus maisto kiekio suvartojimo ar asmenų, kuriems jis buvo skirtas. Teismas nustatė, kad atsakovas su dukra bendravo ne tik bendravimo tvarkoje nustatytu, bet ir kitu laiku (ieškovės komandiruotės metu ir pan.). Tai matyti ir pagal pirkinių kvitų datas. Net jeigu maistas kai kada buvo perkamas vaikui iš anksto, pirkinių kvitai patvirtina, kad maždaug tomis dienomis vaikas buvo su atsakovu.

Teismas nepagrįstai suteikė reikšmę aplinkybei, kad atsakovas su ieškove nederino vaikui įsigytos aprangos. Vertinant išlaikymo teikimą reikšminga ne išankstinio suderinimo tarp tėvų aplinkybė, o tai, ar konkrečios išlaidos buvo realiai skirtos nepilnamečio poreikiams tenkinti. Vaiko išlaikymas gali būti teikiamas ne tik piniginėmis lėšomis, bet ir natūra, tiesiogiai tenkinant nepilnamečio poreikius. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas realiai prisidėjo prie vaiko poreikių tenkinimo, įsigydamas vaikui reikalingą aprangą, avalynę, kitus daiktus.

Teismas nepagrįstai abejojo atsakovo įsigytos aprangos būtinumu, vertindamas atskirų drabužių kiekį izoliuotai, neatsižvelgdamas į nepilnametės amžių, kasdienius poreikius. Vaikas leido laiką abiejų tėvų gyvenamojoje aplinkoje, todėl objektyviai egzistavo poreikis turėti pakankamą kiekį kasdienės aprangos, avalynės, kitų buities daiktų tiek pas ieškovę, tiek pas atsakovą. Dalis drabužių buvo įsigyjami keičiantis sezonams, atsižvelgiant į natūralų vaiko augimą, greitą drabužių susidėvėjimą.

Teismas nepagrįstai priešpriešino būtinuosius ir papildomus vaiko poreikius, formaliai vertindamas atsakovo patirtas išlaidas. Aplinkybė, kad atsakovas dalį išlaidų patyrė atsižvelgdamas į vaiko pageidavimus ar papildomus poreikius, savaime nesudaro pagrindo tokių išlaidų nepripažinti prisidėjimu prie nepilnamečio išlaikymo.

Teismo argumentai dėl ieškovei tenkančios kasdienės vaiko priežiūros naštos nepaneigia aplinkybės, kad atsakovas taip pat realiai prisidėjo prie nepilnametės išlaikymo tiek piniginėmis lėšomis, tiek natūra tenkindamas vaiko poreikius jo bendravimo su dukra metu. Tai, kad dalis atsakovo patirtų išlaidų nebuvo iš anksto suderintos su ieškove, nesudaro pagrindo jų nepripažinti vaiko išlaikymu, jeigu jos objektyviai buvo skirtos nepilnametės poreikiams tenkinti. Aplinkybė, kad dalis vaikui įsigytų daiktų buvo naudojami atsakovo gyvenamojoje aplinkoje, nepaneigia jų paskirties vaiko poreikiams. Atsakovas, įgyvendindamas bendravimo su dukra teisę ir pareigą, privalėjo užtikrinti vaikui tinkamas buities, poilsio ir laisvalaikio sąlygas savo gyvenamojoje vietoje.

Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovo bendravimo su dukra metu patirtos maitinimo, laisvalaikio ar kitos išlaidos pripažintinos vien savanoriškomis papildomomis lėšomis. Vaiko išlaikymas apima ne tik minimalių būtinųjų poreikių tenkinimą, bet ir išlaidas maitinimui, poilsiui, ugdymui, socialiniam vystymuisi. Vaikui būnant pas atsakovą pagal nustatytą bendravimo tvarką, atsakovui neišvengiamai tekdavo užtikrinti nepilnametės kasdienių poreikių tenkinimą, įskaitant maitinimą, aprangą, laisvalaikį, tinkamas buities sąlygas atsakovo gyvenamojoje aplinkoje. Šiuo laikotarpiu atsakovo patirtos išlaidos negali būti vertinamos kaip savanoriškos papildomos lėšos, nes jos buvo tiesiogiai susijusios su faktiniu vaiko poreikių užtikrinimu.

Teismas atsakovo pateiktus įrodymus vertino pernelyg formaliai, neatsižvelgdamas į atsakovo teikto išlaikymo atitiktį vaiko poreikiams. Toks vertinimas neatitinka kasacinio teismo praktikoje formuojamo plataus vaiko poreikių ir išlaikymo sampratos aiškinimo.

Ieškovė neįrodė aplinkybės, kad vykdė išlaikymo prievolę už atsakovą, todėl ji neturi teisinio pagrindo reikalauti priteisti išlaikymo išsiskolinimą. Atsakovas teismui buvo pateikęs prašymą išreikalauti ieškovės banko sąskaitos išrašus, galinčius patvirtinti arba paneigti jos nurodomą aplinkybę, kad ji vykdė išlaikymo prievolę už atsakovą, tačiau teismas netenkino šio atsakovo prašymo.

Teismui netinkamai išsprendus klausimą dėl išlaikymo įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2024 m. vasario 22 d. iki (duomenys neskelbtini), buvo netinkamai paskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos.

Teismas priteisė tik minimalius vaiko poreikius patenkinantį išlaikymą. Atsakovas neteikė jokio išlaikymo periodinėmis išmokomis laikotarpiu nuo 2024 m. vasario 22 d. iki (duomenys neskelbtini). Atsakovo aiškinimas, jog jis minėtu laikotarpiu vaikui nupirko kelis daiktus ar nusivedė jį į kavinę, kai vaikas buvo pas atsakovą, nepatvirtina nuolatinio periodinio išlaikymo teikimo. Vaikui išlaikyti reikalinga nuolatinė pinigų suma, skirta maistui, aprangai, higienai, ugdymui ir t. t. Teismui vaiko gyvenamąją vietą nustačius su ieškove, ji teikia išlaikymą. Atsakovo supratimas, kad tokio išlaikymo nereikia, užtenka tėvui nupirkti vaikui kelis daiktus, kuriuos jis naudoja tik buvimo pas tėvą metu, yra neteisingas ir paneigia tėvo pareigą išlaikyti vaiką. Atsakovo pateikti kvitai nepatvirtina teismo nustatyto išlaikymo teikimo.

Atsakovas nepagrįstai siekia paneigti savo pareigą išlaikyti vaiką, motyvuodamas išlaidomis, susijusiomis su vaiko laisvalaikiu, žaidimu ar tam tikra pramoga.

Teismas tinkamai ir pagrįstai vertino atsakovo pateiktus įrodymus dėl išlaidų vaikui. Tai, kad atsakovas nupirko savo nuožiūra vaikui keletą drabužių ar žaislų, kuriuos vaikas gali naudoti tik buvimo pas tėvą metu, nepatvirtino nuolatinio išlaikymo teikimo. Atsakovas savo išlaidų dukrai nederino su ieškove, su ja nesitarė. Ieškovė pirko vaikui visus reikalingus daiktus, siekdama patenkinti visus vaiko poreikius.

Atsakovas procese elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo teise, bandydamas suklaidinti teismą dėl išlaidų vaikui, kai kvituose nurodomos išlaidos yra akivaizdžiai susiję su pačiu atsakovu ar kitais asmenimis. Atsakovo nurodytos išlaidos dukters maistui taip pat nebuvo skirtos išimtinai jos poreikiams.

Atsakovas rūbų pirkimo nederino su ieškove, šiuos rūbus dukra gali nešioti (jeigu tokie yra) tik būdama pas atsakovą, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šios išlaidos buvo patirtos paties atsakovo iniciatyva. Pats atsakovas nurodė, jog tokiu būdu tenkino ne būtinuosius dukters poreikius, o pirko tai, ko norėjo dukra.

Ieškovei nereikia įrodinėti aplinkybių, kad dukros poreikiams patenkinti kiekvieną mėnesį yra patiriamos išlaidos maistui, aprangai, avalynei, vaistams ir vitaminams, transportui, laisvalaikiui, ugdymui ir pan. Šie poreikiai nėra susiję su prabangos prekių įsigijimu, priešingai, visos išlaidos yra susietos su sąlygomis, kurias būtina užtikrinti dukros vystymosi, augimo ir tobulėjimo procese.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad šalių santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) sprendimu, tuo pačiu pirmosios instancijos teismo sprendimu šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, su kuria šalių nepilnametis vaikas gyvena nuo 2024 m. vasario 22 d., iš atsakovo priteistas išlaikymas nepilnamečiam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 306 Eur nuo 2024 m. vasario 22 d. iki 2025 m. sausio 1 d., po 327 Eur nuo 2025 m. sausio 1 d. iki vaiko pilnametystės. Apeliacinės instancijos teismas (duomenys neskelbtini) nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo (duomenys neskelbtini) sprendimo dalį, kuria iš atsakovo priteistas išlaikymas nepilnamečiam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 306 Eur nuo 2024 m. vasario 22 d. iki 2025 m. sausio 1 d., po 327 Eur nuo 2025 m. sausio 1 d. iki (duomenys neskelbtini), šią bylos dalį ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodęs, kad pirmosios instancijoje teisme nebuvo nagrinėjama, ar atsakovas teikė išlaikymą nuo 2024 m. vasario 22 d. iki teismo sprendimo priėmimo. Byloje nėra ginčo, kad nuo 2024 m. vasario 22 d. iki 2025 m. sausio 1 d. atsakovas nepilnamečiam vaikui turėjo teikti ne mažesnį kaip 306 Eur per mėnesį išlaikymą, o nuo 2025 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo – ne mažesnį kaip 327 Eur per mėnesį išlaikymą. Byloje kilo ginčas, ar nurodytu laikotarpiu atsakovas nepilnamečiam vaikui teikė nurodyto dydžio išlaikymą. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs išlaikymo šalių nepilnamečiam vaikui teikimo klausimą laikotarpiu nuo 2024 m. vasario 22 d. iki (duomenys neskelbtini), konstatavo, kad atsakovas pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką nurodytu laikotarpiu vykdė tik iš dalies, todėl priteisė iš atsakovo nepilnamečiam vaikui nesuteikto išlaikymo dalį, paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas. Su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka atsakovas.

Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios, nepaisant to, ar tėvai gyvena santuokoje, ar skyriumi (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.156 straipsnis). Abu privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu (CK 3.192 straipsnio 1 dalis). Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis). Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad atsakovas per visą ginčo laikotarpį yra pervedęs ieškovei 200 Eur, keletą mėnesių mokėjęs už dukros darželio lankymą, taip pat už anglų kalbos ir krepšinio būrelius, kitą išlaikymo dalį, atsakovo teigimu, jis teikė dukrai perkamu maistu, rūbais, žaislais, kitais daiktais, pramogomis. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad atsakovo pateikti įrodymai apie jo išlaidas maistui, rūbams, žaislams, kitiems daiktams, pramogoms nepatvirtina, jog ginčo laikotarpiu jis tinkamai vykdė savo, kaip tėvo, pareigą materialiai išlaikyti savo vaiką, todėl su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai vertinami kaip nepagrįsti.

Esant nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolei kreditorius yra vaikas, o skolininkai – tėvai, nes jų kiekvieno asmeninė prievolė yra teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui (CK 3.192 straipsnis). Tėvų ginčas dėl vaiko išlaikymo vyksta dėl išlaikymo vaikui teikimo ir sąlygų, bet išlaikymas, kaip toks, priklauso ir turi būti teikiamas vaikui, o ne jiems patiems. Taigi, nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolė yra vykdoma vaikui, o ne kitam iš tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-378/2016). Turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis (CK 3.185 straipsnio 1 dalis). Jeigu tėvų valdžia priklauso tik vienam iš nepilnamečio vaiko tėvų, tai vaiko turtą uzufrukto teise tvarko tik šis tėvas arba motina. Ištuokos ar gyvenimo skyrium atveju turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi vaikas (CK 3.190 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad nuo 2024 m. vasario 22 d. šalių nepilnametis vaikas gyvena su ieškove, todėl nuo nurodytos datos būtent jai priklausė šalių nepilnamečio vaiko turto tvarkymo teisė, ką pabrėžė ir apeliacinės instancijos teismas (duomenys neskelbtini) nutartyje. Tai reiškia, kad išlaikymo lėšas atsakovas turėjo perduoti (pervesti) uzufrukto teise jas tvarkančiai ieškovei, nebent ieškovė sutiko, kad atsakovas išlaikymą šalių nepilnamečiam vaikui teiktų kita forma. Nagrinėjamoje byloje neginčijama, kad ieškovė sutiko, jog atsakovas sumokėtų už darželio lankymą, anglų kalbos ir krepšinio būrelius, tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovė pritarė rūbų, žaislų, kitų daiktų pirkimui, kuriems išleistas sumas atsakovas priskyrė išlaikymo šalių nepilnamečiam vaikui teikimui. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, jog ieškovė negeba pasirūpinti tinkama vaiko apranga, atsakovas nepateikė priešingas aplinkybes pagrindžiančių duomenų. Atsakovas apeliaciniame skunde neneigia, kad rūbų, avalynės pirkimas nebuvo derinamas su ieškove, todėl atsakovo rūbų, avalynės pirkimui išleistos lėšos pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertintos kaip atsakovo savanoriškai papildomai vaikui skirtos lėšos. Taip pat vertintinos ir be derinimo su ieškove bei jos sutikimo atsakovo išleistos lėšos įvairių daiktų (hamako, pagalvės, patalynės ir pan.), žaislų pirkimui. Atsakovas apeliaciniame skunde neneigia pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad dalimi pirkinių ieškovė ir šalių nepilnametė dukra negali naudotis, nes hamakas su uždangalu yra pas atsakovo mamą, dalis vaikui įgytų drabužių, žaislų, pagalvė, patalynė yra pas atsakovą. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad šie daiktai būtini šalių nepilnametės dukros buvimo pas atsakovą metu, byloje nėra duomenų, jog ieškovė atsisako bendravimo su atsakovu laikotarpiui įdėti šalių nepilnametei dukrai papildomą rūbų komplektą, vaikas negali iš namų pasiimti žaislų ar pan. Dėl to atsakovo argumentai, kad jo nupirkti daiktai ir tam išleistos lėšos buvo būtinos šalių nepilnamečio vaiko poreikiams patenkinti, atmetami kaip nepagrįsti.

Atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad turi būti patenkinti ne tik vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, bet ir poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam, kitokiam ugdymui, žaidimams ir panašiai, todėl, jo vertinimu, atsakovo šalių nepilnamečio vaiko pramogoms ir žaislams be ieškovės sutikimo išleistos lėšos turėtų būti vertinamos kaip tinkamas išlaikymo šalių nepilnamečiam vaikui teikimas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad turi būti tenkinami ne tik būtinieji nepilnamečio vaiko poreikiai, tačiau nepritaria atsakovo argumentams, kokiu būdu tai turi būti daroma. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad nuo 2024 m. vasario 22 d. iki 2025 m. sausio 1 d. atsakovas nepilnamečiam vaikui turėjo teikti ne mažesnį kaip 306 Eur per mėnesį išlaikymą, o nuo 2025 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo – ne mažesnį kaip 327 Eur per mėnesį išlaikymą. Taigi, iš esmės tokia pačia dalimi prie vaiko išlaikymo turėjo prisidėti ir ieškovė, įvertinant ir tai, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, jai dar tenka rūpintis kasdiene šalių nepilnamečio vaiko priežiūra, kasdienės jo veiklos ir laisvalaikio organizavimu, sveikatos ir emocinių poreikių tenkinimu, užtikrinti vaiko gerovę gaminant jam maistą, skalbiant drabužius, tvarkant namus ir pan., kas sunkiai yra įvertinama finansine išraiška, tačiau neišvengiama auginant vaiką. Jeigu atsakovas šalių nepilnamečiam vaikui teiktiną išlaikymo dalį išleidžia pramogoms, žaislams, taip pat vaikui nebūtiniems rūbams ir daiktams pirkti, tai reiškia, kad visus būtinuosius vaiko poreikius turi patenkinti viena ieškovė, atsakovui prie to visiškai neprisidedant. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad būtų nesąžininga visas atsakovo patirtas išlaidas, kurios buvo iš anksto nesuderintos su ieškove, priskirti jo nepilnametei dukrai mokamam išlaikymui, atsakovas gali gera valia teikti vaikui papildomą išlaikymą, tačiau atsakovo išleistos lėšos papildomiems vaiko poreikiams patenkinti negali būti atimamos iš vaiko išlaikymui skirtų būtinųjų išlaidų.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįsta pripažįsta ir pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad atsakovo nurodytos jo turėtos išlaidos dukros maistui yra pernelyg didelės, kas sudaro pagrindą abejoti atsakovo pateiktais duomenimis dėl šalių nepilnametės dukros maistui išleistų sumų. Jeigu būtų vadovaujamasi atsakovo pateiktais duomenimis, atsakovas šalių nepilnametės dukros maistui (su apsilankymais viešojo maitinimo įstaigose) didžiąją dalį ginčo laikotarpio būtų išleidęs didesnę sumą, nei nustatyta šalių nepilnametei dukrai kas mėnesį teiktina išlaikymo suma, nors šalių nepilnametė dukra su atsakovu praleidžia mažiau nei pusę laiko (atsakovas nurodė, kad 2024 m. kovo mėn. dukros maitinimui išleido 234,62 Eur, 2024 m. balandžio mėn. – 235,03 Eur, 2024 m. gegužės mėn. – 142,78 Eur, 2024 m. birželio mėn. – 271,03 Eur, 2024 m. liepos mėn. – 161,30 Eur, 2024 m. rugpjūčio mėn. – 186,37 Eur, 2024 m. rugsėjo mėn. – 328,94 Eur, 2024 m. spalio mėn. – 250,51 Eur, 2024 m. lapkričio mėn. – 317,10 Eur, 2024 m. gruodžio mėn. – 363,86 Eur, 2025 m. sausio mėn. – 343,14 Eur, 2025 m. vasario mėn. – 334,65 Eur, 2025 m. kovo mėn. – 354,69 Eur, 2025 m. balandžio mėn. – 422,92 Eur). Jeigu tokią pačią ar proporcingai didesnę, atsižvelgiant į praleidžiamą laiką su vaiku, sumą šalių nepilnametės dukros maitinimui išleistų ir ieškovė, su kuria gyvena šalių nepilnametė dukra, neužtektų lėšų jokiems kitiems vaiko poreikiams tenkinti. Tai reiškia, kad arba atsakovas labai išlaidauja, leisdamas lėšas maistui pirkti, arba jo pateikti duomenys apie išlaidas šalių nepilnametės dukros maitinimui kelia abejonių dėl jų realumo (atsakovas apeliaciniame skunde nepaaiškino pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių dėl vandens čiaupo jungties, vyriškų prausiklių, automobilių oro gaiviklių, elektrinio virdulio, vyriškų kojinių, indaplovių tablečių, laikraščio, kalkių valiklio, šiukšlių maišų ir panašių prekių pirkimo išlaidų priskyrimo vaiko maitinimo išlaidoms). Kita vertus, jeigu atsakovo turtinė padėtis leidžia jam šalių nepilnamečio vaiko maitinimui išleisti tokias dideles sumas, šios išlaidos, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, turėtų būti vertinamos kaip atsakovo savanoriškai papildomai vaikui skiriamos lėšos, o ne kaip išlaikymo šalių nepilnamečiam vaikui tinkamas teikimas.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstu pripažįsta atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovė turėjo įrodyti, jog ji vykdė išlaikymo prievolę už atsakovą, tačiau to nepadarė.

Kasacinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad sprendžiant ginčus dėl išlaikymo skolos priteisimo svarbu tinkamai paskirstyti įrodinėjimo naštą tarp šalių. Kai tėvai gyvena kartu ir tvarko bendrą šeimos ūkį, taip iš esmės prisidėdami prie vaikų materialinio išlaikymo, preziumuojama, kad išlaikymą vaikams teikia abu tėvai, iki teismas nenustato kitaip. Įrodinėjimo našta tenka tai šaliai, kuri teigia, kad kita šalis neteikė išlaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007). Tačiau tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011). Vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad sprendžiant klausimą dėl laikotarpio, kuriuo vienas iš tėvų neteikė išlaikymo savo vaikams, t. y. dėl momento, nuo kada jis arba ji nebevykdė savo pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus, turi būti vadovaujamasi visais byloje esančiais įrodymais. Tėvas ar motina, kuris gyveno su vaikais ir juos išlaikė prašydama(s) priteisti išlaikymo įsiskolinimą, turi nurodyti, nuo kada kitas tėvas ar motina nebeprisidėjo prie vaikų išlaikymo, o antrasis – įrodinėti, iki kada teikė išlaikymą vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2013). Pabrėžtina, kad vien faktas, jog vaikas ginčo laikotarpiu gyveno su vienu iš tėvų, nėra pakankamas pagrindas priteisti išlaikymo įsiskolinimą iš antrojo, tačiau, nustačius šį faktą, pastarajam tektų pareiga įrodyti, jog visą šį laikotarpį jis tėviškas pareigas vykdė (vaiką išlaikė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020, 49 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, jas nustatydamas tinkamai taikė teisės normas, vadovavosi kasacinio teismo praktika. Nagrinėjamoje byloje būtent atsakovui teko pareiga įrodyti aplinkybes, kad ginčijamu laikotarpiu, kai gyveno skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečio vaiko, jis tinkamai teikė išlaikymą. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas atitinka nurodytą kasacinio teismo praktiką, pagal kurią skyrium gyvenantis vienas iš tėvų turi pareigą įrodyti, kad tinkamai vykdė savo prievolę teikti išlaikymą savo nepilnamečiam vaikui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas šios įrodinėjimo pareigos tinkamai neįvykdė, todėl priteisė iš jo šalių nepilnamečiam vaikui nesuteikto išlaikymo dalį.

Atsakovas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo neteisėtumą ir nepagrįstumą sieja su, atsakovo teigimu, netinkamu ieškinio reikalavimo dėl išlaikymo įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2024 m. vasario 22 d. iki (duomenys neskelbtini) išnagrinėjimu, nenurodo kitų argumentų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų netinkamu paskirstymu. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo šį ieškinio reikalavimą, nėra pagrindo keisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą tarp šalių.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti ar pakeisti nėra pagrindo. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovo apeliacinis skundas yra atmetamas, jie neturi teisės į išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą, o ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą atlyginimą yra tenkinamas. Ieškovės turėtos 847 Eur išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nurodyto dydžio (2 526,8 Eur × 1,3 = 3 284,84 Eur), todėl ieškovei iš atsakovo priteisiamas 847 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliaciniame procese.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti atsakovo D. Š. apeliacinį skundą.

Palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 20 d. sprendimą.

Priteisti ieškovei G. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo D. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 847 Eur (aštuonių šimtų keturiasdešimt septynių eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.