Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1678-968/2026 pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų PRS4 , PRS3 , PRS5 , PRS2, PRS6 , PRS1 skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Įsakymu, atsižvelgus į Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. gruodžio 22 d. teikimą Nr. 24TR346 (toliau – ir Teikimas), nuspręsta netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Migracijos departamentas nurodė, jog pareiškėjų protėviui 1921 m. gegužės 7 d. buvo išduotas Lietuvos Respublikos vidaus pasas (toliau – ir vidaus pasas), tačiau pareiškėjams Lietuvos Respublikos pilietybė nebuvo atkurta, nes protėvis mirė 1940 m. (duomenys neskelbtini), todėl 1940 m. birželio 15 d. jo ryšys su Lietuva ir jos pilietybe buvo nutrūkęs.

Toks vertinimas neatitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalies nuostatos bei ją aiškinančios teismų praktikos, pagal kurią Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimui esminę reikšmę turi informacija, ar asmuo bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tai, kad asmuo nurodytu laikotarpiu nebuvo Lietuvos Respublikos pilietybės netekęs dėl savo valinių veiksmų. Pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina, kad jų protėvis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Šią aplinkybę patvirtina kartu su Kauno regioninio valstybės archyvo 2022 m. gegužės 10 d. pažyma Nr. V10-1163 „Dėl pilietybės“ (toliau – ir Pažyma) pateikta informacija apie PRS7 Kaune išduotą vidaus pasą. Taigi, pareiškėjų protėvis išvykimo (emigracijos) iš Lietuvos momentu turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Lietuvos centriniame valstybės archyve nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjų protėvis iki savo mirties būtų netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Teikime nepagrįstai sutapatinamas asmens mirties faktas su Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktu, atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras. Asmens mirties faktas nėra susijęs su jokiais asmens valiniais veiksmais, kurie galėjo nutraukti ryšį su Lietuvos Respublika ir pilietybe. Aplinkybei, kad asmuo bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę esant įrodytai, toks asmuo (jo palikuonys) turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

Pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina, kad 1938 m. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje gimė PRS7 dukra PRS8. PRS8 yra pareiškėjų PRS1 ir PRS2 motina, o pareiškėjų PRS3 , PRS6 , PRS5 ir PRS4 senelė. Teikime nurodoma, jog pareiškėjų motina / senelė PRS8 negali būti laikoma asmeniu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę. Nors jos tėvas PRS7 jos gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiu, tačiau Lietuvos archyvuose saugomuose dokumentų fonduose nerasta duomenų apie PRS8 gimimo registravimą Lietuvos Respublikos kompetentingose institucijose iki 1940 m. birželio 15 d. Tokia pozicija nepagrįsta aktualiomis teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjų motina / senelė PRS8 taip pat laikoma asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuvos Respublikos piliečio PRS7 duktė PRS8, gimusi 1938 m. (duomenys neskelbtini), ipso iure (pagal įstatymą) automatiškai ir be jokių papildomų veiksmų atlikimo gimimu įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. PRS8 gimimo metu galiojusios 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos (toliau – ir 1928 m. Konstitucija) 9 straipsnis nustatė, kad pilietybės teisė įgyjama ir netenkama atitinkamu pilietybės įstatymu. Tuo metu galiojusio 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę (toliau – ir 1919 m. Laikinasis įstatymas) 1 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi Lietuvos piliečio vaikai. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos piliečio PRS7 duktė PRS8 pagal įstatymą ir be jokių papildomų išlygų gimimu įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę.

Nepagrįsta Migracijos departamento pozicija, kad asmenys Lietuvos piliečiais tapdavo po tam tikro sprendimo. Tarpukario Lietuvos Respublikos pilietybės teisinis reguliavimas įtvirtino, kad asmuo, atitinkantis 1919 m. Laikinojo įstatymo apibrėžtas sąlygas, buvo automatiškai laikomas Lietuvos piliečiu. Teisinis reguliavimas nenumatė jokių išlygų, kada Lietuvos Respublikos piliečio vaikas ar asmuo, įgijęs pilietybę gimimu, nebūtų laikomas Lietuvos piliečiu. Sprendžiant klausimą dėl užsienyje gimusio Lietuvos Respublikos piliečio vaiko Lietuvos Respublikos pilietybės statuso, nėra reikalaujama jokių kitų dokumentų, išskyrus įrodymų vaiko giminystei su tėvais pagrįsti. Toks aiškinimas pateiktas 1938 m. gegužės 10 d. Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento Aplinkraščių sąvade. Net jei asmuo gimimu būtų įgijęs užsienio valstybės pilietybę, tai nereiškia, jog šis asmuo negalėtų įgyti / prarastų Lietuvos Respublikos pilietybę. Aplinkybė, ar PRS8 gimimu įgijo ar neįgijo Pietų Afrikos (Britanijos) pilietybės, pareiškėjų teisei į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą įgyvendinti nėra teisiškai aktuali, nes tai nepaneigia fakto, kad ji iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

Ginčui aktualus teisinis reguliavimas nenumatė specialių pareigų registruoti vaiko gimimą Lietuvoje ar turėti pasą tam, kad asmuo būtų laikomas Lietuvos piliečiu. Vertinant faktą, kad Lietuvos archyvuose nėra duomenų apie PRS8 iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, svarbu pažymėti, jog ji gimusi 1938 m. Tarpukario Lietuvos Respublikos teisės aktai nustatė pareigą turėti pasą Lietuvos piliečiams tik nuo 17 m. amžiaus. PRS8 tėvai iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo įstatyminės pareigos atlikti kokius nors veiksmus dėl PRS8 Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir Lietuvos Respublikos paso gavimo. Visos aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjų motina / senelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

Nesant dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjų motina / senelė PRS8 iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, paruoštas Teikimas Vidaus reikalų ministerijai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo.

Atsižvelgiant į PRS8 gimimo metu bei iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusius teisės aktus, ji negali būti laikoma turėjusia Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., nes nėra tiesioginių duomenų, kad ji būtų įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., t. y. nėra duomenų, kad jos tėvai būtų atlikę veiksmus, dėl kurių ji galėjo būti pripažinta įgijusia Lietuvos Respublikos pilietybę.

Teisės aktuose nebuvo įtvirtintas automatinis pilietybės įgijimas. Pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad PRS8 įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę ar, kad jos tėvai kreipėsi į Lietuvos Respublikos kompetentingas institucijas, norėdami pranešti apie asmens, Lietuvos Respublikos piliečio, gimimą.

Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos atkūrimo ir siekdamas surinkti visą aktualią informaciją, 2024 m. sausio 23 d. kreipėsi į pareiškėjus su prašymu pateikti informaciją, kada PRS8 ir PRS7 įgijo Pietų Afrikos pilietybę. Pareiškėjai nepateikė šios informacijos, todėl buvo nuspręsta, kad PRS8 įgijo Pietų Afrikos pilietybę gimdama, o vadovaujantis 1928 m. Konstitucijos 10 straipsniu, PRS8 neįgijo Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. Pareiškėjų protėvis, nepaisant 1921 m. išduoto vidaus paso, negali būti laikomas asmeniu, turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., nes 1940 m. birželio 15 d. jis jau buvo miręs ir jo ryšys su Lietuvos Respublika bei Lietuvos Respublikos pilietybe vertinamas kaip nutrūkęs.

II.

Spręsdamas dėl pareiškėjų protėvio mirties iki 1940 m. birželio 15 d., teismas vadovavosi Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 1¹ dalimi, aptarė Teikimo turinį šiuo aspektu ir pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas sietinas su privalomų procedūrų atlikimu, kurių pagrindu būtų priimtas įstatymuose numatytas sprendimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Byloje nebuvo duomenų, jog PRS7 būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kurių pagrindu būtų priimtas sprendimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, todėl teismas sprendė, kad Migracijos departamento Teikime padaryta klaidinga ir teisės aktų neatitinkanti išvada, kad PRS7 negali būti laikomas asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę. Teismas pažymėjo, jog asmens mirtis iki 1940 m. birželio 15 d. negali būti laikoma faktu, pagrindžiančiu Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą, o Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalyje vartojama sąvoka „bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d.“, reiškia, kad bet kuriuo laikotarpiu iki nurodytos datos asmuo buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir pilietybė jam nebuvo panaikinta įstatymo numatytu pagrindu.

Pasisakydamas dėl pareiškėjų motinos / senelės turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės, teismas vadovavosi Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, analizavo Teikimo turinį ir nurodė, kad byloje nebuvo ginčo, jog PRS7 buvo Lietuvos Respublikos pilietis, šiuos duomenis patvirtino Kauno regioninio valstybės archyvo išduota PRS7 1921 m. gegužės 7 d. paso kopija. Teismas atkreipė dėmesį, jog Migracijos departamentui pateiktame PRS8 gimimo liudijime nurodyta, kad ji gimė 1938 m. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, jos tėvai yra PRS7, 34 metų, gim. Lietuvoje, ir PRS9, 32 metų, gim. Pietų Afrikoje. Teismas pabrėžė, kad šioje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl to, ar 1938 m. (duomenys neskelbtini) užsienyje Lietuvos Respublikos piliečiui gimęs vaikas laikytinas Lietuvos Respublikos piliečiu.

Teismas vadovavosi oficialia konstitucine doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. ir 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimus) bei teismų formuojama praktika, jog teismai, nagrinėdami pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad asmuo buvo Lietuvos Respublikos pilietis, nustatymo taiko atitinkamu laikotarpiu galiojusius teisės aktus, kuriais buvo reglamentuoti Lietuvos Respublikos pilietybės santykiai. Teismas vadovavosi 1928 m. Konstitucijos, 1919 m. Laikinojo įstatymo nuostatomis, 1938 m. Konstitucijos 11 straipsniu, Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtinto Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis.

Dėl Teikime padarytos išvados, kad PRS8 tėvai nesiėmė jokių veiksmų, dėl kurių ji galėjo būti pripažinta įgijusia Lietuvos Respublikos pilietybę, teismas pastebėjo, jog Migracijos departamentas nenurodė, koks teisės aktas reglamentavo Lietuvos Respublikos piliečio, kuriam gimė vaikas ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, pareigą tokį gimimą įregistruoti Lietuvoje. Aptaręs Migracijos departamento direktoriaus 2020 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 3K-234 (2023 m. balandžio 5 d. įsakymo Nr. 3K-100 redakcija) patvirtintos Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo metodikos nuostatas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjai pateikė duomenis apie tai, jog PRS7 buvo Lietuvos Respublikos pilietis, Migracijos departamentas neanalizavo aplinkybės, jog PRS8 gimė 1938 m. ir 1940 m. birželio 15 d. buvo 2 metų, todėl pati negalėjo spręsti dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, o mirė 1971 m., kuomet Lietuvos Respublikos valstybė nebuvo atkurta, todėl objektyviai negalėjo išreikšti valios nei veiksmu, nei neveikimu priimti ar atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės.

Teismas, įvertinęs Įsakymo bei Teikimo turinį sprendė, jog Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl jį panaikino. Panaikinęs Įsakymą, teismas įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo iš naujo.

III.

Atsakovas apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje įtvirtinta teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę tam tikram asmenų ratui. Pareiškėjai nebuvo Lietuvos piliečiais 1940 m. birželio 15 d., kadangi gimė vėliau.

Mirus asmeniui, pasibaigia ir pilietybės santykis. Pareiškėjų protėvis nebebuvo Lietuvos Respublikos piliečiu 1940 m. birželio 15 d., kadangi mirė 1940 m. (duomenys neskelbtini), jis taip pat netinkamas protėvis pilietybei atkurti, nes tik PRS7 dukra (pareiškėjų motina / senelė PRS8) galėjo 1940 m. birželio 15 d. perduoti savo vaikams pilietybės galimybę. Asmenys pilietybės galimybę gauna iš tėvų. Tokia taisyklė kyla iš pilietybės tęstinumo (Pilietybės įstatymo 3 str. 1 d.; 1919 m. Laikinojo įstatymo 1 paragrafo 4 p.), teismų praktikos (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2005-525/2025).

Pareiškėjų motina / senelė PRS8 gimė 1938 m. (duomenys neskelbtini) Britų Pietų Afrikos Sąjungoje. Tuo metu galiojo 1919 m. Laikinasis įstatymas, kurio 1 paragrafo 4 punktas nustatė, jog Lietuvos piliečiais laikomi Lietuvos piliečio vaikai. Tuo metu galiojo ir 1928 m. Konstitucija, kurios 10 straipsnis nustatė, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis. Lietuva iš Pietų Afrikos Respublikos valdžios negali gauti informacijos, kada PRS8 tapo Britanijos piliete. Tokią informaciją pareiškėjai atsisakė pateikti. Pagal contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpciją, egzistuoja pareiškėjams nepalankus faktas – Britanijos pilietybė įgyta PRS8 gimimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1103-520/2024). Taigi, PRS8 netapo Lietuvos piliete, o Lietuvos valdžiai nereikėjo priimti sprendimą dėl pilietybės netekimo, nes ji nebuvo įgyta. Iš PRS8 (jos atstovų) pusės nebuvo jokių aktyvių veiksmų Lietuvos Respublikos pilietybei įgyti.

Kadangi PRS8 negalėjo įgyti Lietuvos Respublikos pilietybės, nebuvo pagrindo Lietuvos Respublikos pilietybės faktą nustatinėti teismo tvarka bendros kompetencijos teisme. Pažymėtina, kad ypatingoji teisena nenaudotina, jei juridinis faktas nustatytinas administracine tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 445 str.).

Migracijos departamentas apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas padarė esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, teismo išvados neatitinka bylos medžiagos ir teisės aktų nuostatų. Teismas skundžiamame sprendime nevertino Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalies, 7 dalies ir 9 straipsnio 1 dalies nuostatų sistemiškai kartu su Pilietybės įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl netinkamai aiškino Pilietybės įstatymo nuostatas ir faktines aplinkybes.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 konstatavo, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. Pareiškėjų motina / senelė PRS8 jos gimimo metu bei iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje galiojusius teisės aktus, negali būti laikoma turėjusia Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi nėra tiesioginių duomenų, kad ji būtų įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., t. y. nėra duomenų, kad jos tėvai būtų atlikę veiksmus, dėl kurių ji galėjo būti pripažinta įgijusia Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjai taip pat nepateikė informacijos, kada PRS8 ir PRS7 įgijo Pietų Afrikos pilietybę. Atsižvelgus į tai ir buvo traktuojama, kad PRS8 įgijo Pietų Afrikos pilietybę gimdama, o vadovaujantis 1928 m. Konstitucijos 10 straipsniu, laikytina, kad PRS8 neįgijo Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d.

Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principas yra įtvirtintas ir šiuo metu galiojančiame Pilietybės įstatyme (3 str. 1 d.), todėl Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo vertinimas analogiškose bylose yra aktualus ir po Pilietybės įstatymo nuostatų pasikeitimo.

Pareiškėjų protėvis buvo Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau negali būti laikomas asmeniu turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., nes 1940 m. birželio 15 d. jis jau buvo miręs ir jo ryšys su Lietuvos Respublika ir pilietybe vertinamas kaip nutrūkęs. Kadangi pareiškėjų motina / senelė PRS8 neįgijo Lietuvos Respublikos pilietybės gimimu ir neatliko aktyvių veiksmų, kad įgytų Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl negalėjo perduoti Lietuvos Respublikos pilietybės (teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę) savo vaikams, o jie – savo vaikams.

Apeliantai pirmosios instancijos teismo proceso metu nenurodė jokio tarpukario teisės akto, kuris būtų nustatęs pareigą užsienyje gimusio Lietuvos Respublikos piliečio vaiko gimimą registruoti Lietuvoje, kaip pilietybės įgijimo gimimu sąlygą.

Pareiškėjams keltas reikalavimas pateikti duomenis apie jų motinos / senelės PRS8 įgytą Pietų Afrikos Respublikos pilietybę laikytinas neturinčiu teisinio pagrindo. Atitinkamai, vien tik šio dokumento nepateikimo faktu grindžiamos išvados, esą PRS8 gimimu įgijo Pietų Afrikos Respublikos pilietybę, neturi jokios teisinės reikšmės ir negali būti vertinamos kaip pagrindas sprendžiant dėl Lietuvos Respublikos pilietybės teisinio statuso. Migracijos departamento aiškinimas šiuo aspektu neatitinka pareiškėjų motinos / senelės gimimo metu galiojusio 1919 m. Laikinojo įstatymo.

Apeliantų pozicija iš esmės remiasi teisiškai nepagrįsta prielaida apie tariamą pilietybių prioritetinę eilę, t. y. esą užsienio pilietybė naujagimiui atsiranda pirmiau ir vėliau savaime riboja ar eliminuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimą. Tarpukario teisinis reguliavimas aiškiai ir be jokių išlygų nustatė, kad vaikas gimimu tampa piliečiu, todėl nėra jokio teisinio pagrindo daryti prielaidą, jog PRS8 pirmiausia turėjo išimtinai užsienio pilietybę, o Lietuvos Respublikos pilietybė galėjo atsirasti tik vėliau. Tokia pozicija taip pat nesuderinama su Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, prieštarauja ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-5212-535/2021 suformuluotiems išaiškinimams. Nors apeliantai remiasi 1928 m. Konstitucijos ir 1938 m. Konstitucijos nuostatomis, įtvirtinančiomis taisyklę, kad dviguba pilietybė nėra leidžiama, tačiau nutyli, kad pagal 1928 m. Konstitucijos 9 straipsnį (1938 m. Konstitucijos 15 str.) pilietybė yra įgyjama ir jos netenkama tik įstatymo pagrindu.

Dėl apeliantų minimos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1103-520/2024 teismas aiškiai ir motyvuotai pasisakė kaip dėl netaikytino precedento. Apeliacinis skundas šioje dalyje grindžiamas ne teisine precedento analize, o formaliu bandymu perkelti netaikytiną teismų praktiką į akivaizdžiai skirtingą faktinę ir teisinę situaciją.

IV.

Kadangi byloje nėra duomenų, jog pareiškėjų protėvis, juo labiau patys pareiškėjai buvo ištremti iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo spręsti, kad pareiškėjams, siekiantiems atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu, netaikytinas reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės (Pietų Afrikos Respublikos pilietybės) Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 4 punktų pagrindu.

Aptaręs asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoką (Pilietybės įstatymo 2 str. 3 d.), Lietuvos Respublikos piliečio palikuonio sąvoką (Pilietybės įstatymo 2 str. 7 d.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 pateiktą išimties dėl dvigubos pilietybės taikymo išaiškinimą, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjų protėvis į Pietų Afriką atvyko dar 1921 m., kur 1938 m. (duomenys neskelbtini) susilaukė dukters, o 1940 m. (duomenys neskelbtini) (t. y. iki 1940 m. birželio 15 d.) mirė, todėl sprendė, kad paminėtos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog pareiškėjų protėvio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė ne besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, o kitos su tuo nesusijusios priežastys. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad protėvis ir jo palikuoniai (pareiškėjai) nelaikytini Lietuvos Respublikos piliečiu (jo palikuoniais), kuris buvo priverstas išvykti iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3, 4 punktuose įtvirtintų dvigubos pilietybės draudimo išimčių taikymo aspektu.

V.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti atsakovo Ministerijos prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1678-968/2026 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais bei pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. kovo 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1678-968/2026 – Ministerijos apeliacinį skundą tenkinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Atsakovo prašymas atnaujinti procesą grindžiamas šiais argumentais:

Dėl būtinybės atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį):

Teismas Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą sąvoką „asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ taikė ne pagal jos turinį. Šios sąvokos dalį – iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę – teismas aiškino ir taikė taip, kad išvykimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos turėjo būti lemtas ne bet kokių interesų, o besiformuojančių ar jau esančių nepalankių politinių priežasčių. Tai prieštarauja sąvokos aiškinimui kalbiniu metodu, t. y. neatitinka žodžio „išvykęs“ prasmės, nes žodis „išvykęs“ reiškia tik buvimo vietos pakeitimą ir nekelia jokių papildomų sąlygų. Teismo pateiktas sąvokos „asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ aiškinimas taip pat neatitinka įstatymo aiškinimo travaux préparatoires (parengiamieji teisėkūros darbai) metodo. Iki 2016 m. liepos 6 d. šioje sąvokoje vietoj žodžio „išvykęs“ buvo žodis „pasitraukęs“. Iš Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, kad įstatymo leidėjas siekė nebereikalauti, jog išvykimo determinantas būtų nepalankios politinės priežastys, t. y. nebereikalauti, kad išvykimas turėtų priežastinį ryšį su nepalankia politine padėtimi.

Jei teismas manė, kad žodis „išvykęs“ įstatyme materialiąja teisine prasme panaudotas ydingai, tai turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šio žodžio nulemtos teisės normos konstitucingumo, o ne aiškinimo būdu suteikti tam žodžiui kitą, neprieštaraujančią Lietuvos Respublikos Konstitucijai prasmę. Suteikdamas sąvokai prasmę, kurios neturėjo nė vienas proceso dalyvis, ir taip priimdamas siurprizinį sprendimą, teismas pažeidė jų teisę būti išklausytiems.

Dėl būtinybės atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) grindžia tuo, kad yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje teismai nekėlė sąlygos asmens išvykimo sieti su nepalankia politine padėtimi:

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3830-858/2016 išaiškinta, jog „<... Naujais pakeitimais buvo siekta asmens, pasitraukusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sampratą pakeisti asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., samprata, taip sudarant platesnes galimybes daugiau asmenų, įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, kai priežastys, kurios sąlygojo tokių asmenų išvykimą (pasitraukimas dėl asmeniui iškilusios grėsmės, dėl ekonominių priežasčių arba siekiant išvengti teisinės atsakomybės ir kt.), būtų nesvarbios ...>“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 5 d. sprendime Nr. eA-2915-602/2019 konstatavo: „,<... Taigi minėtų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog sprendžiant pilietybės atkūrimo, neatsisakant turimos kitos valstybės pilietybės, klausimą, turi būti įvertinti du aspektai, t. y. asmuo ar jo protėvis turi būti išvykęs ar ištremtas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., bei asmuo ar jo protėvis turi būti turėję Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. <...> Byloje ginčo nėra, jog R. Š. iš Lietuvos į Palestiną išvyko pati 1936 metais. Taigi, pirmoji sąlyga nagrinėjamoje byloje yra tenkinama...>“.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarties Nr. e3K-3-239-701/2021 32 punkte konstatavo: „dėl aplinkybės, ar pareiškėjos senelis J. B. L. išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., byloje nėra ginčo. Teismų nustatyta, kad pareiškėjos senelis J. B. L. išvyko iš Lietuvos 1921 m. vasario 11 d.“.

LVAT sprendime netinkamai taikytos ir aiškintos Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatos, nukrypta nuo aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad pareiškėjų protėvis atitinka asmens, išvykusio ir Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sampratą, tačiau LVAT sprendime dėl jo pasisakė, nepagrįstai vertino pareiškėjų protėvio išvykimo iš Lietuvos priežastis ir netinkamai taikė bei aiškino Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, nes galiojantis teisinis reguliavimas nereikalauja tokio vertinimo. LVAT sprendimu sąvokai „asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ suteikus turinį, kurio įstatymų leidėjas 2016 m. sąmoningai atsisakė, faktiškai buvo ne aiškinama, o iš naujo sukurta materialioji teisės norma, nukrypstant nuo įstatymų leidėjo valios. Toks aiškinimas vertintinas kaip contra legem (prieštaraujantis įstatymui) ir patvirtina padaryto materialiosios teisės normų pažeidimo esmingumą.

Aptarus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3830-858/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 5 d. sprendime Nr. eA-2915-602/2019 pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo jurisprudenciją naujų precedentų kūrimo aspektu, teigiama, kad LVAT sprendime nėra privalomų nukrypimo nuo egzistuojančios tos pačios instancijos teismo praktikos būtinumo pagrindimo elementų.

Kadangi išvykimo priežasčių vertinimas, kuriuo grįstas LVAT sprendimas, byloje nebuvo nagrinėjimo dalykas, dėl pareiškėjų protėvio atitikties asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokai ginčo tarp šalių taip pat nebuvo; šiuo aspektu nepasisakė nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo, nei pirmosios instancijos teismas, o neigiamą LVAT sprendimą savo iniciatyva pagrindė kriterijumi, dėl kurio byloje nebuvo diskutuota, apeliacinės instancijos teismas priėmė pareiškėjams netikėtą (siurprizinį) sprendimą ir atėmė iš jų galimybę dėl šios aplinkybės pasisakyti, pateikti argumentus bei įrodymus. Taip buvo pažeista pareiškėjų teisė būti išklausytiems ir rungimosi principas, tai taip pat sudaro esminį proceso teisės normų pažeidimą, galėjusį turėti įtakos priimant neteisėtą LVAT sprendimą (ABTĮ 156 str. 2 d. 10 p.).

Atsakovo iniciatyva stabdyti LVAT sprendimo vykdymą yra logiška ir teisinga. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. birželio 17 d. nutartimi netenkino šio prašymo, tačiau skundžiamo LVAT sprendimo vykdymo sustabdymo klausimas gali būti vėl sprendžiamas iš naujo, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo. Atsakovo prašyme nurodytos neigiamos pasekmės nėra vien prognozuojamo ar prielaidomis grįsto pobūdžio – Migracijos departamentas stabdo prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą (atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo priedas Nr. 1), 2026 m. balandžio 16 d. Ministerijai buvo pateiktas oficialus kreipimasis (atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo priedas Nr. 2) dėl ydingo prašymų dėl pilietybės atkūrimo nagrinėjimo stabdymo ir jų masto. Atsakymas negautas, o kreipimesi nurodytos kitų asmenų prašymų bylos iki šiol yra sustabdytos.

Pareiškėjai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2026 m. spalio 6 d. (užregistruota 2026 m. spalio 7 d. DOK-10224) padavė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašo sprendžiant dėl proceso atnaujinimo, aiškiai pasisakyti dėl LVAT sprendimo teisinių pasekmių, atsižvelgiant į galimus alternatyvius variantus: 1) jeigu procesas atnaujinamas ir LVAT sprendimas nėra vertinamas kaip turintis precedento reikšmę – tai teismo aktyvumo pareiga ir viešasis interesas suponuoja poreikį tai aiškiai konstatuoti, kad būtų užkirstas kelias tolesniam neteisėtam jo taikymui plačiam asmenų ratui; 2) jeigu procesas atnaujinamas ir LVAT sprendimas yra vertinamas kaip turintis precedento reikšmę – vertinti tiek atsakovo, tiek su šiais rašytiniais paaiškinimais pateiktus rašytinius įrodymus apie faktines neigiamas pasekmes ir atsakovo prašymą dėl LVAT sprendimo vykdymo stabdymo tenkinti; 3) jeigu nusprendžiama proceso neatnaujinti, teismo išaiškinimas, jog LVAT sprendimas nėra precedentas ir negali būti taikomas kitų asmenų atžvilgiu, yra būtinas bei atitiktų tiek viešąjį interesą, tiek ir teisingumo principą. Pareiškėjai kartu su rašytiniais paaiškinimais padavė: suvestinę lentelę „Teismų praktika po 2026 m. kovo 18 d. LVAT sprendimo“ (15 bendrosios kompetencijos teismų sprendimų / nutarčių), nuasmenintus Migracijos departamento (MIGRIS) pranešimus dėl prašymų nagrinėjimo stabdymo ir reikalavimo paaiškinti protėvio išvykimo priežastis (3 pavyzdžiai, pateikti atskirais dokumentais), iliustracinę sustabdytų prašymų suvestinę (2026 m. rugpjūčio 31 d.–2026 m. rugsėjo 30 d.); nuasmenintą pareiškėjų atstovams žinomų administracinių bylų dėl prašymų nagrinėjimo vilkinimo suvestinę, 2026 m. balandžio 7 d. Ministerijos Valstybės politikos migracijos srityje įgyvendinimo klausimams nagrinėti komisijos posėdžio nuasmenintą sprendimą, Ministerijos 2026 m. rugpjūčio 28 d. raštą Nr. 1D-3394.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Atsakovas Ministerija siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. kovo 18 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-1678-968/2026 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

Proceso atnaujinimas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) peržiūrėjimo procesinė priemonė, kuri taikoma tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Proceso atnaujinimo institutu siekiama, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisingi ir nepagrįsti teismų sprendimai (nutartys). Taigi proceso atnaujinimas yra išimtinė priemonė administraciniame procese, kuri taikoma tik išimtiniais atvejais. Proceso atnaujinimo pagrindų baigtinis sąrašas yra įtvirtintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje.

Teismų praktikoje proceso atnaujinimas pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, galimu tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-48-442/2023; ir kt.).

Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018; ir kt.).

Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; ir kt.).

Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą (2025 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. XV-292 redakcija), procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto (teisės akto redakcija, galiojusi iki šio punkto pakeitimų įsigaliojimo) pagrindu, yra išaiškinęs, kad, prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-22-602/2022; ir kt.). Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-61-502/2022; ir kt.).

Paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant ir taikant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) turi būti vadovaujamasi ir taikant bei aiškinant 2025 m. birželio 21 d. įsigaliojusios redakcijos ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatą, pagal kurią procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-45-968/2025; 2025 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-57-662/2025; ir kt.).

Šiuo pagrindu procesas atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas teisės normos pažeidimas, ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Taikant šį pagrindą privalu atsižvelgti į pažeidimo akivaizdumą – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai skunde pirmosios instancijos teismo prašė panaikinti Vidaus reikalų ministro 2025 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. 1V-59 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ ir įpareigoti Ministeriją pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo išnagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino – panaikino Įsakymą, įpareigojo Ministeriją išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. kovo 18 d. sprendimu atsakovo Ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento apeliacinius skundus tenkino, Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmetė.

Atsakovas prašyme atnaujinti procesą tvirtina, kad LVAT sprendime Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies sąvoką taikė ne pagal jos turinį, t. y. išaiškinimas, kad išvykimas iš Lietuvos teritorijos turėjo būti nulemtas ne bet kokių interesų, o besiformuojančių ar jau esančių nepalankių politinių priežasčių, prieštarauja šios sąvokos dalies aiškinimui kalbiniu metodu bei neatitinka įstatymo aiškinimo travaux preparatoires metodo, iš kurių matyti, kad įstatymo leidėjas siekė nebereikalauti, jog išvykimas turėtų priežastinį ryšį su nepalankia politine padėtimi.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su LVAT 2026 m. kovo 18 d. sprendimu, daro išvadą, kad LVAT sprendime nenustatytas esminis materialiosios teisės normos taikymo ir aiškinimo pažeidimas, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kaip matyti iš LVAT sprendimo, teismas įvertino byloje surinktus įrodymus jų pakankamumo aspektu ir iš jų visumos sprendė dėl Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo. LVAT sprendime nurodyta, jog pareiškėjai nėra išreiškę valios atsisakyti turimos Pietų Afrikos Respublikos pilietybės, neatsakė į Migracijos departamento paklausimą dėl duomenų, kada PRS8 įgijo Pietų Afrikos pilietybę, todėl konstatuota, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjų motina / senelė, gimusi 1938 m. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, iš viso kada nors turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, taigi ji negali būti pripažinta „asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę“, kaip tai apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalyje. LVAT sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjų senelis / prosenelis PRS7 pripažintinas „asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę“, kaip tai apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalyje.

LVAT sprendime, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai kreipimosi dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo metu buvo Pietų Afrikos Respublikos piliečiai, Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoką analizavo tuo aspektu, ar pareiškėjams, esantiems asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuoniais, kurie kreipimosi dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo metu buvo Pietų Afrikos Respublikos piliečiais, gali būti netaikomas Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu atsisakyti kitos valstybės (Pietų Afrikos Respublikos) pilietybės Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3, 4 punktuose įtvirtintais pagrindais, pagal kuriuos Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 p.) arba yra <...> 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 p.) (LVAT sprendimo 45 p.). LVAT sprendime vadovautasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje, be kita ko, analizuota Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2473 redakcija) nuostata bei išaiškinta jog „išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Įstatymo [Pilietybės įstatymo] nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. <...> tik tokiu atveju galima kalbėti apie ypatingo Lietuvos Respublikos piliečių ryšio su tarpukario Lietuva atstatymą, kurio ir siekia Įstatymas [Pilietybės įstatymo], nustatydamas dvigubos pilietybės draudimo išimtis tiems Lietuvos Respublikos piliečiams (ar jų palikuonims), kurie buvo priversti išvykti iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017).

Taigi, LVAT sprendime vadovavosi teisės aktų nuostatomis, ginčui aktualia teismų praktika, įvertino byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes bei konstatavo, jog Ministerijos Įsakyme pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjai, kurie kartu yra ir Pietų Afrikos Respublikos piliečiai, negali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo turėti teisę būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais. Vien ta aplinkybė, jog vertindamas pareiškėjų protėvio PRS7 išvykimą iš Lietuvos teritorijos, LVAT sprendime paminėjo tokio išvykimo priežastis, neįrodo, kad toks Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies aiškinimas turėjo esminės įtakos teismo sprendimo priėmimui. LVAT sprendimas priimtas atsakovo naudai ir pats atsakovas jo iš esmės neginčija, tik nesutinka su vienu iš teismo argumentų, kuris neturėjo esminės įtakos priimant LVAT sprendimą.

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2017 m. spalio 31 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, kurioje buvo išaiškinta, kaip turi būti taikomos Pilietybės įstatymo nuostatos, valstybės institucijoms kyla pareiga vadovautis šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (šiuo aspektu žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019), todėl sąvokos aiškinimas travaux preparatoires metodu nepaneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluoto teisės aiškinimo bei taikymo taisyklės pilietybės instituto prigimties ir prasmės, dvigubos pilietybės draudimo išimčių taikymo aspektais.

Taip pat atsakovas prašyme atnaujinti procesą iš esmės teigia, jog bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs teismas turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl žodžio „išvykęs“ nulemtos teisės normos konstitucingumo, o suteikęs sąvokai prasmę, kurios neturėjo nė vienas proceso dalyvis, priėmė siurprizinį sprendimą, pažeidė jų teisę būti išklausytiems.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Minėtos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai teismas suabejoja, ar Lietuvos Respublikos Prezidento (toliau – Respublikos Prezidentas) aktas arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Taigi, vien tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepasinaudojo savo diskrecijos teise ir nesikreipė į Konstitucinį Teismą savaime nesuponuoja esminio proceso teisės normos pažeidimo akivaizdumo, dėl kurio turėtų būti atnaujinamas procesas.

Nagrinėjamu atveju, įvertinus atsakovo prašyme nurodytus argumentus, dėl, jo teigimu, apeliacinės instancijos teismo padarytų pažeidimų, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas prašyme pateikia tik savo subjektyvų vertinimą, kaip byloje turėtų būti aiškinamos ir taikomos aktualios teisės normos, o prašyme nurodyti argumentai nepatvirtina esminio materialiosios ar proceso teisės normos pažeidimo akivaizdumo.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015; ir kt.).

Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016; ir kt.).

Atsakovas prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad teismų praktika (kartu su kvestionuojamu LVAT sprendimu) yra prieštaringa ir reikalinga ją suvienodinti, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. liepos 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3830-858/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019 bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021 nekėlė sąlygos asmens išvykimui būti susietam su nepalankia politine padėtimi.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3830-858/2016 buvo atkreiptas dėmesys į Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamąjį raštą Nr. XIIP-4532, iš kurio nustatytas siekis suteikti asmenims platesnes galimybes įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Aptariamame sprendime nurodyta, jog naujais pakeitimais buvo siekta asmens, pasitraukusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sampratą pakeisti asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., samprata, taip sudarant platesnes galimybes daugiau asmenų, įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, kai priežastys, kurios sąlygojo tokių asmenų išvykimą (pasitraukimas dėl asmeniui iškilusios grėsmės, dėl ekonominių priežasčių arba siekiant išvengti teisinės atsakomybės ir kt.), būtų nesvarbios (žr. Lietuvos Respublikos Seimo Kanceliarijos Teisės departamento 2016 m. birželio 20 d. išvadą „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-4532).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019 63 punkte taip pat nurodyta, jog „sprendžiant pilietybės atkūrimo, neatsisakant turimos kitos valstybės pilietybės, klausimą, turi būti įvertinti du aspektai, t. y. asmuo ar jo protėvis turi būti išvykęs ar ištremtas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., bei asmuo ar jo protėvis turi būti turėję Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d“.

Teisėjų kolegija, įvertinusi LVAT sprendime ir atsakovo prašyme nurodytuose kituose procesiniuose sprendimuose (2016 m. liepos 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3830-858/2016; 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019) aptartą teisinį vertinimą, prieina prie išvados, jog nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dominuoja „asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ sąvoka, išvykimas iš Lietuvos nebūtinai turi būti priverstinis, todėl šiose bylose priimtais procesiniais sprendimais nėra patvirtinamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nevienodumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamo pagrindo ir išvadai, kad LVAT sprendimas nesuderinamas su ankstesne, dominuojančia šioje srityje bei nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, LVAT sprendimu nėra pakeičiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos jurisprudencijos pilietybės klausimais kryptis.

Kaip minėta, sprendžiant dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimo, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose, todėl dėl atsakovo prašymo atnaujinti procesą argumentų, susijusių su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Dėl minėtų priežasčių nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1678-968/2026 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas įstatymo nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis atmetamas ir atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1678-968/2026.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1678-968/2026 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1678-968/2026 pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų PRS4 , PRS3 , PRS5 , PRS2 , PRS6 , PRS1 skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.