Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Edvardas Paliokas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo PRS1 atskirąjį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. liepos 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 skundą dėl atsisakymo atlikti notarinius veiksmus, paveldėjimo susitarimo išaiškinimo, suinteresuoti asmenys D. A. R., S. A. R., notarė Dalia Labanauskienė.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakytas priimti apelianto skundas dėl atsisakymo atlikti notarinius veiksmus ir paveldėjimo susitarimo išaiškinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, taip pat turi atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo ar atskiro procesinio klausimo išsprendimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-799-464/2017).

Apeliantas PRS1 su atskiruoju skundu pateikė į bylą 2026 m. vasario 23 d. Rapperswil-Jona notariato rašto kopiją ir jos vertimą į lietuvių kalbą, 2025 m. gruodžio 17 d. Lietuvos notarių rūmų elektroninio laiško kopiją. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teismui naujai pateiktus dokumentus, sprendžia, kad jie yra susiję su byloje sprendžiamu klausimu dėl apelianto skundo dėl atsisakymo atlikti notarinius veiksmus ir paveldėjimo susitarimo išaiškinimo priėmimo, yra nedidelės apimties, jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl tinkamam atskirojo skundo išnagrinėjimui apelianto pateikti įrodymai priimami.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad A. R., gimęs (duomenys neskelbtini), Šveicarijoje, kurio deklaruota gyvenamoji vieta nuo 2023 m. spalio 4 d. iki 2025 m. spalio 2 d. buvo Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, (duomenys neskelbtini). A. R. sūnus pareiškėjas PRS1 2026 m. birželio 8 d. kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos notaro biuro notarą, t. y. Marijampolės 1-ojo notaro biuro notarę Dalią Labanauskienę, su prašymu paskelbti palikėjo valią pagal 2005 m. kovo 22 d. tarp sutuoktinių M. A. R.-K. ir A. R. sudarytą vedybų ir paveldėjimo sutartį ir išduoti pagal ją paveldėjimo teisės liudijimą pareiškėjui. Notarė 2026 m. birželio 23 d. raštu Nr. S-63 informavo pareiškėją, kad pareiškėjo prašymo tenkinti negali, kadangi jo pateiktų dokumentų vertinimas, jų teisinės galios, taikytinos teisės, taip pat paveldėjimo teisinių pasekmių nustatymas šiuo atveju yra susijęs su teisės aiškinimu ir galimu ginču dėl paveldėjimo teisinių santykių. Tokie klausimai nėra sprendžiami notarine tvarka, o turi būti nagrinėjami teisme, todėl pareiškėjas turėtų kreiptis į teismą teisės aktų nustatyta tvarka. Notaras galės tęsti paveldėjimo bylos veiksmus tik gavęs įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą, kuriuo būtų išspręsti anksčiau nurodyti klausimai.

Nesutikdamas su notarės atsisakymu atlikti notarinį veiksmą, pareiškėjas pateikė teismui skundą dėl atsisakymo atlikti notarinius veiksmus ir paveldėjimo susitarimo išaiškinimo, kuriuo prašė: 1) panaikinti Marijampolės 1-ojo notarų biuro notarės Dalios Labanauskienės 2026 m. birželio 23 d. atsisakymą (raštas Nr. S-63) atlikti notarinį veiksmą (t. y., paskelbti 2005 m. kovo 22 d. Šveicarijoje sutuoktinių M. A. R.-K. ir A. R. sudarytą notarinę vedybų ir paveldėjimo sutartį bei išduoti pagal ją paveldėjimo teisės liudijimą pareiškėjui); 2) išaiškinti, kad 2005 m. kovo 22 d. Šveicarijoje sutuoktinių M. A. R. K. ir palikėjo sudaryta notarinė vedybų ir paveldėjimo sutartis atitinkanti CK 5.43 straipsnis reglamentuojamą bendrąjį sutuoktinių testamentą su visomis iš to išplaukiančiomis teisėmis ir pareigomis; 3) išaiškinti, kad 2005 m. kovo 22 d. Šveicarijoje sutuoktinių M. A. R. K. ir palikėjo (mirusiojo) sudarytos notarinės vedybų ir paveldėjimo sutarties 13 punkte išdėstytas sutuoktinių valios turinys yra po abiejų sutuoktinių M. A. R.-K. ir palikėjo mirties (po pergyvenusio sutuoktinio A. R. mirties) visą likusį turtą, išskyrus priskirtą dukrai S. A. R. (2005 m. kovo 22 d. vedybų ir paveldėjimo sutarties 11 punktas), lygiomis dalimis paveldi sutuoktinių vaikai, pateikę palikimo priėmimo pareiškimus tinkama forma ir laiku; 4) įpareigoti Marijampolės 1-ojo notarų biuro notarę Dalią Labanauskienę išduoti pareiškėjui paveldėjimo teisės liudijimą pagal 2005 m. kovo 22 d. sutuoktinių M. A. R.-K. ir palikėjo sudarytą notarinę vedybų ir paveldėjimo sutartį, patvirtintą 2005 m. kovo 22 d. Weinfelden notaro Stephan Hartmann, Thurgau kantonas, Šveicarija.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl atsisakymo atlikti notarinius veiksmus ir paveldėjimo susitarimo išaiškinimo atsisakė priimti. Teismas nurodė, kad notarė, gavusi pareiškėjo prašymą, turėjo išspręsti jo tenkinimo/netenkinimo klausimą, atlikdama konkrečius veiksmus arba atsisakydama juos atlikti, ir išspręsti taip bei tokiu būdu, kaip tai atlikti notarę įpareigoja Notariato įstatymo 40 straipsnio 2 dalies nuostata, tačiau notarė tik informavo pareiškėją negalinti tenkinti jo pateikto prašymo, atsisakymo konkretūs motyvai, argumentacija dėl tarptautinio paveldėjimo pobūdžio ir notaro kompetencijos ribų bei teisiniai pagrindai, kurie teismo vėliau turi būti tikrinami pagrįstumo prasme, taip pat atsisakymo atlikti notarinį veiksmą apskundimo tvarka ir terminai, kaip tai privalomai numato įstatymas, 2026 m. birželio 23 d. notarės rašte Nr. S-63 nenurodyti, todėl pareiškėjui pateiktas raštas negali būti laikomas notarės priimtu atsisakymu atlikti notarinį veiksmą ir būti skundo objektu CPK 511–513 straipsnių prasme. Teismas pažymėjo, kad Šveicarijos Konfederacija nėra Europos Sąjungos valstybė, Lietuvos Respublika ir Šveicarijos Konfederacija nėra sudariusios dvišalės tarptautinės sutarties dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse bylose, todėl jurisdikcija dėl paveldėjimo nustatytina taikant nacionalines tarptautinės jurisdikcijos taisykles. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo reikalavimai nepatenka į Lugano konvencijos taikymo sritį, kadangi ši konvencija netaikoma, be kita ko, ir fizinių asmenų statusui arba teisnumui ir veiksnumui, nuosavybės teisėms, susijusioms su santuokiniais ryšiais, testamentais ir paveldėjimu. Teismas konstatavo, kad nesant Lietuvos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos tarptautinių susitarimų, reikalavimų dėl Šveicarijos Konfederacijoje 2005 m. kovo 22 d. sudarytos Šveicarijos piliečių (vienas iš jų miręs Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini); tačiau jis nebuvo asmuo nuolat gyvenęs Lietuvoje, t. y. prieš mirtį buvusi Lietuvoje jo paskutinė gyvenamoji vieta nebuvo įprastinė gyvenamoji vieta skunde minimo Reglamento prasme) sutarties išaiškinimo teismingumo klausimas spręstinas taikant CPK įtvirtintas tarptautinio teismingumo taisykles. Teismas sprendė, kad valstybės teisė spręsti dėl jos teritorijoje esančių nekilnojamųjų daiktų yra išimtinė ir susijusi su jos suverenitetu, Lietuvos Respublikos teismai negali spręsti dėl daiktinių teisių į Šveicarijos Konfederacijoje esantį nekilnojamąjį turtą, net jei teismas tokį klausimą formaliai išspręstų, jo sprendimas Šveicarijoje nebūtų pripažįstamas ir leidžiamas vykdyti. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas vadovaujasi 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo nuostatomis, tačiau Šveicarijos Konfederacija nėra Europos Sąjungos valstybė narė, todėl šio reglamento jurisdikcijos nuostatos jai negali būti taikomos. Teismas atkreipė dėmesį, kad prašoma išaiškinti sutartis sudaryta 2005 m. kovo 22 d., t. y., jos sudarymo metu neegzistavo minėtas reglamentas, kadangi jis buvo priimtas tik 2012 metais, o įsigaliojo tik 2015 metais. Teismas sprendė, kad CPK tarptautinio teismingumo taisyklėse nėra numatyto tokio bylos pobūdžio teismingumo Lietuvos Respublikos teismams (išskyrus nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvos Respublikoje, tačiau šioje byloje dėl tokio turto ginčas nekilęs, be to, reikalaujamos išaiškinti sutarties sudarymo metu net neegzistavo kaip palikimą sudariusi turto dalis).

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantas PRS1 pateikė atskirąjį skundą, kuriame nurodė, kad notarė atsisakė atlikti notarinį veiksmą – paskelbti 2005 m. kovo 22 d. Šveicarijoje sutuoktinių M. A. R.-K. ir A. R. sudarytą notarinę vedybų ir paveldėjimo sutartį ir išduoti apeliantui paveldėjimo teisės liudijimą ir šis liudijimas iki šiol neišduotas. Pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad notarės raštas Nr. S-63 yra informacinio pobūdžio, nesukeliantis apeliantui su jo teisėmis susijusių pasekmių ir negali būti laikomas notaro sprendimu ar atsisakymu atlikti notarinį veiksmą, kadangi neatitinka Notariato įstatymo 40 straipsnio reikalavimų, yra nepagrįsta. Nors notarė ir nepateikė Notariato įstatymo 40 straipsnio 2 dalies reikalavimus atitinkančio atsisakymo atlikti notarinį veiksmą, tačiau notarės 2026 m. birželio 23 d. raštas Nr. S-63 sukelia tokias pačias teisines pasekmes, todėl apeliantas turi teisę kreiptis į teismą. Pirmosios instancijos teismo nutartyje nepagrįstai nurodoma, kad skundu siekiama išnagrinėti dėl paveldėjimo kilusį įpėdinių (apelianto ir suinteresuotų asmenų) ginčą iš esmės, kadangi prašymas išaiškinti teismui buvo pateiktas, siekiant užtikrinti aiškumą notarei, jog ji be jokių abejonių galėtų išduoti paveldėjimo teisės liudijimus, o ne siekiant išspręsti kilusį (ar kilsiantį) įpėdinių ginčą. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad palikėjas nebuvo asmuo nuolat gyvenantis Lietuvoje, kadangi nagrinėjamoje civilinėje byloje yra objektyvūs duomenys, patvirtinantys priešingas aplinkybes. Palikėjas A. R. prieš mirtį buvo deklaravęs nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbtini), buvo įsigijęs nekilnojamojo turto asmeninės nuosavybės teise bendrojoje dalinėje nuosavybėje su suinteresuotu asmeniu V. O., juo naudojosi, t. y. čia gyveno ir vedė bendrą ūkį su V. O., palikėjo vienas iš testamentų (paskutinis), sudarytas 2024 m. balandžio 9 d., yra patvirtintas notarės Lietuvoje, o vykdant jo paskutinę valią palikėjas yra Lietuvoje ir palaidotas. Nagrinėjamu atveju palikimas yra ir Lietuvos Respublikoje. Lietuvoje yra pradėta ir paveldėjimo byla, o Šveicarijoje jai inicijuoti nėra pagrindo, kadangi tarp paveldimo turto nėra Šveicarijoje esančių nekilnojamojo turto objektų. Į paveldimą turtą įeina ir nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), todėl paveldėjimo klausimus turi spręsti Lietuvos Respublikos notarai ir teismai. Lietuvoje nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. galioja, yra privalomas visa apimtimi ir tiesiogiai taikomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo, kuriame yra įtvirtintas paveldėjimo vieningumo principas ir, vadovaujantis 4 straipsniu, jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo turi tos valstybės narės, kurioje buvo mirties dieną palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas. Be to, siekiant išvengti palikimo suskaidymo, turi būti sprendžiama dėl viso palikimo, taip pat esančio ir trečiosiose šalyse (preambulės 37 punktas).

Notarai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), Notariato įstatymu ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais bei poįstatyminiais aktais. Vadovaudamasis Notariato įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, notaras privalo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų.

Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis Notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Pagal Notariato įstatymo 1 straipsnį notarams suteikta teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Tokia nuostata suponuoja išvadą, kad notaras nenagrinėja asmenų ginčų, nenustato ginčytinų aplinkybių, o tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių ar nesutarimų, privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus. Kasacinis teismas, aiškindamas nurodytas įstatymo nuostatas, yra pažymėjęs, kad notaras gali tvirtinti tam tikras teises ar faktus tik tokiu atveju, jei dėl jų turinio ir teisėtumo jam nekyla abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2011, 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2013).

Nurodyti notaro veiklos ypatumai lemia tai, kad tam tikrais atvejais gali būti atsisakoma atlikti notarinius veiksmus. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad atsisakymas atlikti notarinį veiksmą turi turėti objektyvų pagrindą, negali būti susijęs vien su subjektyviu notaro požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-248/2018). Tokie atvejai turi būti aiškūs ir pateisinami, nes jie riboja asmenų teises paprasta tvarka gauti nesudėtingų, aiškių ir neabejotinų aplinkybių įforminimą. Dėl to atsisakymo atlikti notarinius veiksmus pagrindai ir tvarka reglamentuojami įstatymu.

Notariato įstatymo 40 straipsnio 2 dalis įtvirtina notaro atsisakymo atlikti notarinį veiksmą įforminimą – nustatyta, kad asmens, kuriam atsisakyta atlikti notarinį veiksmą, rašytiniu prašymu atsisakymo priežastis išdėstoma raštu ir išaiškinama jo apskundimo tvarka ir terminai raštu. Atsisakymo atlikti notarinį veiksmą rašte turi būti nurodyta: atsisakymo data, notaro vardas, pavardė ir notaro biuro pavadinimas, asmens, kuriam atsisakyta atlikti notarinį veiksmą, tapatybę patvirtinantys duomenys, veiksmas, kurį buvo prašoma atlikti, atsisakymo atlikti notarinį veiksmą motyvai ir teisiniai pagrindai, atsisakymo apskundimo tvarka ir terminai. Atsisakymą atlikti notarinį veiksmą notaras parengia per dešimt kalendorinių dienų nuo prašymo atlikti notarinį veiksmą gavimo dienos, jį pasirašo ir patvirtina savo antspaudu.

Taigi Notariato įstatymo 40 straipsnio 2 dalyje, be kitų duomenų, nurodyti atsisakymo atlikti notarinį veiksmą motyvai ir teisiniai pagrindai. Tai reiškia, kad notaro atsisakyme atlikti notarinį veiksmą turi būti pateikti faktiniai ir teisiniai argumentai, dėl ko nėra pagrindo atlikti atitinkamą notarinį veiksmą ir kokia teisine nuostata tai pagrindžiama. Pakankamu pagrindu atsisakyti atlikti notarinį veiksmą gali būti tai, kad asmens kreipimosi į notarą metu nenustatyta kokia nors įstatyme nurodyta svarbi aplinkybė, kurią notaras turėtų nurodyti, įformindamas atsisakymą. Tai gali reikšti, kad yra nenustatyta aplinkybė, kuri pagal įstatymą būtina, todėl jos nenustačius būtų konstatuotas prieštaravimas įstatymui arba neatitiktis įstatymo reikalavimams.

Pagal Notariato įstatymo 41 straipsnį suinteresuotas asmuo, kuris mano, kad atliktas notarinis veiksmas arba atsisakymas atlikti notarinį veiksmą yra neteisingas, turi teisę jį apskųsti teismui. Ši nuostata įtvirtina asmens teisę teismui apskųsti notaro veiksmus. Sprendžiant dėl notaro galimybės atlikti veiksmus, būtina atsižvelgti į notaro veiklos specifiką, jo veiklos reglamentavimą ir šių normų aiškinimo ypatumus. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, atsižvelgiant į notaro atliekamas funkcijas, jo atliekamus veiksmus reglamentuojančios teisės normos negali būti aiškinamos plačiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2011).

Notarui atsisakius atlikti notarinį veiksmą ir suinteresuotam asmeniui apskundus tokį atsisakymą teismui, teismas turi patikrinti, ar pagrįstai notaras atsisakė atlikti notarinį veiksmą, įvertindamas įstatymu suteiktas notarui funkcijas bei kompetenciją. Kitaip tariant, teismas turi patikrinti, ar notaras, nedisponuojantis teise nustatyti neaiškias, neakivaizdžias faktines aplinkybes bei tikrinti abejotinas ar ginčytinas aplinkybes, turėjo pakankamą teisinį pagrindą atsisakyti atlikti prašomą notarinį veiksmą pagal jam pateiktus dokumentus. Pripažinus, kad toks pagrindas egzistavo, skundas netenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-248/2018).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės 1-ojo notaro biuro notarę Dalią Labanauskienę, prašydamas paskelbti palikėjo A. R. valią pagal 2005 m. kovo 22 d. tarp sutuoktinių M. A. R.-K. ir A. R. sudarytą vedybų ir paveldėjimo sutartį ir išduoti pagal ją paveldėjimo teisės liudijimą pareiškėjui. Notarė 2026 m. birželio 23 d. raštu Nr. S-63 informavo pareiškėją, kad pareiškėjo prašymo tenkinti negali, kadangi jo pateiktų dokumentų vertinimas, jų teisinės galios, taikytinos teisės, taip pat paveldėjimo teisinių pasekmių nustatymas šiuo atveju yra susijęs su teisės aiškinimu ir galimu ginču dėl paveldėjimo teisinių santykių. Tokie klausimai nėra sprendžiami notarine tvarka, o turi būti nagrinėjami teisme, todėl pareiškėjas turėtų kreiptis į teismą teisės aktų nustatyta tvarka. Notaras galės tęsti paveldėjimo bylos veiksmus tik gavęs įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą, kuriuo būtų išspręsti anksčiau nurodyti klausimai. Nesutikdamas su notarės atsisakymu atlikti notarinius veiksmus, pareiškėjas pateikė teismui skundą dėl atsisakymo atlikti notarinius veiksmus. Taigi, nagrinėjamoje byloje teismas turėjo patikrinti, ar notarė, nedisponuojanti teise nustatyti neaiškias, neakivaizdžias faktines aplinkybes bei tikrinti abejotinas ar ginčytinas aplinkybes, turėjo pakankamą teisinį pagrindą atsisakyti atlikti prašomus notarinius veiksmus pagal jai pateiktus dokumentus. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl atsisakymo atlikti notarinius veiksmus atsisakė priimti, kadangi notarė tik informavo pareiškėją negalinti tenkinti jo pateikto prašymo, atsisakymo konkretūs motyvai, argumentacija dėl tarptautinio paveldėjimo pobūdžio ir notaro kompetencijos ribų bei teisiniai pagrindai, kurie teismo vėliau turi būti tikrinami pagrįstumo prasme, taip pat atsisakymo atlikti notarinį veiksmą apskundimo tvarka ir terminai, kaip tai privalomai numato įstatymas, 2026 m. birželio 23 d. notarės rašte Nr. S-63 nenurodyti, todėl pareiškėjui pateiktas raštas negali būti laikomas notarės priimtu atsisakymu atlikti notarinį veiksmą ir būti skundo objektu CPK 511–513 straipsnių prasme.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad notarės 2026 m. birželio 23 d. raštas Nr. S-63 neatitinka Notariato įstatymo 40 straipsnyje numatytų reikalavimų, keliamų atsisakymui atlikti notarinį veiksmą, tačiau pritartina apeliantui, kad iš minėto rašto akivaizdu, jog notarė atsisakė atlikti notarinius veiksmus, kurių prašė apeliantas, t. y. paskelbti palikėjo A. R. valią pagal 2005 m. kovo 22 d. tarp sutuoktinių M. A. R.-K. ir A. R. sudarytą vedybų ir paveldėjimo sutartį ir išduoti pagal ją paveldėjimo teisės liudijimą pareiškėjui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jeigu notaras atsisakymo atlikti notarinį veiksmą ir neįformina tinkamai, tai negali būti kliūtis asmeniui apginti jo pažeistas teises teisme, todėl pirmosios instancijos teismas apelianto skundą dėl atsisakymo atlikti notarinius veiksmus atsisakė priimti nepagrįstai.

Apeliantas taip pat prašė išaiškinti, kad 2005 m. kovo 22 d. Šveicarijoje sutuoktinių M. A. R. K. ir palikėjo sudaryta notarinė vedybų ir paveldėjimo sutartis atitinkanti CK 5.43 straipsnis reglamentuojamą bendrąjį sutuoktinių testamentą su visomis iš to išplaukiančiomis teisėmis ir pareigomis bei išaiškinti, jog 2005 m. kovo 22 d. Šveicarijoje sutuoktinių M. A. R. K. ir palikėjo sudarytos notarinės vedybų ir paveldėjimo sutarties 13 punkte išdėstytas sutuoktinių valios turinys yra po abiejų sutuoktinių M. A. R.-K. ir palikėjo mirties (po pergyvenusio sutuoktinio A. R. mirties) visą likusį turtą, išskyrus priskirtą dukrai S. A. R. (2005 m. kovo 22 d. vedybų ir paveldėjimo sutarties 11 punktas), lygiomis dalimis paveldi sutuoktinių vaikai, pateikę palikimo priėmimo pareiškimus tinkama forma ir laiku.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti minėtus apelianto skundo reikalavimus, kadangi Šveicarijos Konfederacija nėra Europos Sąjungos valstybė, Lietuvos Respublika ir Šveicarijos Konfederacija nėra sudariusios dvišalės tarptautinės sutarties dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse bylose, apelianto skundo reikalavimai nepatenka į Lugano konvencijos taikymo sritį, kadangi ši konvencija netaikoma, be kita ko, ir fizinių asmenų statusui arba teisnumui ir veiksnumui, nuosavybės teisėms, susijusioms su santuokiniais ryšiais, testamentais ir paveldėjimu. Teismas konstatavo, kad nesant Lietuvos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos tarptautinių susitarimų, reikalavimų dėl Šveicarijos Konfederacijoje 2005 m. kovo 22 d. sudarytos Šveicarijos piliečių (vienas iš jų miręs Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini); tačiau jis nebuvo asmuo nuolat gyvenęs Lietuvoje, t. y. prieš mirtį buvusi Lietuvoje jo paskutinė gyvenamoji vieta nebuvo įprastinė gyvenamoji vieta skunde minimo Reglamento prasme) sutarties išaiškinimo teismingumo klausimas spręstinas taikant CPK įtvirtintas tarptautinio teismingumo taisykles. Teismas sprendė, kad valstybės teisė spręsti dėl jos teritorijoje esančių nekilnojamųjų daiktų yra išimtinė ir susijusi su jos suverenitetu, Lietuvos Respublikos teismai negali spręsti dėl daiktinių teisių į Šveicarijos Konfederacijoje esantį nekilnojamąjį turtą, net jei teismas tokį klausimą formaliai išspręstų, jo sprendimas Šveicarijoje nebūtų pripažįstamas ir leidžiamas vykdyti. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas vadovaujasi 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo nuostatomis, tačiau Šveicarijos Konfederacija nėra Europos Sąjungos valstybė narė, todėl šio reglamento jurisdikcijos nuostatos jai negali būti taikomos. Teismas atkreipė dėmesį, kad prašoma išaiškinti sutartis sudaryta 2005 m. kovo 22 d., t. y., jos sudarymo metu neegzistavo minėtas reglamentas, kadangi jis buvo priimtas tik 2012 metais, o įsigaliojo tik 2015 metais. Teismas sprendė, kad CPK tarptautinio teismingumo taisyklėse nėra numatyto tokio bylos pobūdžio teismingumo Lietuvos Respublikos teismams (išskyrus nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvos Respublikoje, tačiau šioje byloje dėl tokio turto ginčas nekilęs, be to, reikalaujamos išaiškinti sutarties sudarymo metu net neegzistavo kaip palikimą sudariusi turto dalis).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja Europos Sąjungos ar tarptautinės teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018). Nustatęs, kad pagal taikytinas teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. Europos Sąjungos valstybėse narėse, išskyrus Daniją, Jungtinę Karalystę ir Airiją, yra taikomas Reglamentas 650/2012, nustatantis jurisdikcijos, taikytinos teisės parinkimo, teismo sprendimų ir autentiškų dokumentų pripažinimo ir vykdymo taisykles bei Europos paveldėjimo pažymėjimą tarptautinio paveldėjimo bylose. Tarpvalstybinio pobūdžio byla paprastai būna tais atvejais, kai ginčo dalykas peržengia vienos valstybės ribas, pavyzdžiui, palikėjas ir įpėdiniai gyvena skirtingose valstybėse, palikėjas, įpėdiniai ir paveldimas turtas yra skirtingose valstybėse ir pan. Siekiant išsiaiškinti, ar paveldėjimas yra tarpvalstybinio pobūdžio ir dėl to patenka į Reglamento 650/2012 taikymo sritį, reikia nustatyti, pirma, valstybę narę, kurioje buvo palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta jo mirties dieną, antra, paveldėjimo turto buvimo vietą, trečia, įpėdinių gyvenamąją vietą.

Pagal Reglamento 650/2012 nuostatas, parenkant paveldėjimui taikytiną teisę, svarbu nustatyti, ar ta teisė gali apimti visus su paveldėjimu susijusius klausimus. Reglamento 650/2012 preambulės 9 punkte nurodyta, kad jis, taigi ir juo nustatytos taikytinos teisės parinkimo taisyklės, turėtų būti taikomas visiems civilinės teisės aspektams, susijusiems su palikėjo palikimo paveldėjimu, būtent – visoms turto, teisių ir pareigų perdavimo dėl mirties formoms.

Reglamento 650/2012 1 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta, kad šis reglamentas taikomas palikėjų palikimų paveldėjimui. Atsižvelgiant į Reglamentu 650/2012 nustatytą paveldėjimo vieningumo principą, t. y. kad pagal Reglamento 650/2012 21 arba 22 straipsnius nustatyta teise reglamentuojamas visas palikimo paveldėjimas (Reglamento 650/2012 23 straipsnio 1 dalis), paveldėjimui taikytina teisė apima beveik visus su paveldėjimu susijusius klausimus nuo sąlygų paveldėti nustatymo (Reglamento 650/2012 23 straipsnio 2 dalies a, c, d punktai) iki paveldimo turto paskirstymo (Reglamento 650/2012 23 straipsnio 2 dalies b, e, f, h, i, g, j punktai).

Pažymėtina, kad tai, jog galimų ir esamų įpėdinių ir paveldimo turto buvimo vieta yra skirtingose valstybėse, lemia tarpvalstybinį tokio paveldėjimo pobūdį (generalinio advokato išvados ESTT byloje C-80/19 65 punktas), tačiau visų pirma turi būti tinkamai nustatyta palikėjo paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta, nes būtent jos buvimas kitoje, nei yra paveldimas turtas ir (ar) įpėdinių gyvenamoji vieta, valstybėje dažniausiai ir lemia tarpvalstybinį paveldėjimo bylos pobūdį bei leidžia nustatyti paveldėjimui taikytiną teisę.

Remiantis ESTT prejudiciniu sprendimu paveldėjimo klausimą nagrinėjanti institucija (šiuo atveju bylą nagrinėjantis teismas) turi nustatyti paskutinę įprastinę palikėjo gyvenamąją vietą, kaip tai suprantama pagal Reglamentą 650/2012. Pažymėtina, kad palikėjo paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta nustatoma tik vienoje iš valstybių narių, įvertinus visas atitinkamo atvejo aplinkybes (ESTT sprendimas byloje C-80/19, 40 punktas).

Paskutinė įprastinė palikėjo gyvenamoji vieta yra bendras Reglamente 650/2012 nustatytas jungiamasis kriterijus, pagal kurį nustatomas ne tik bylos tarpvalstybinis pobūdis, bet ir parenkama valstybė, kompetentinga priimti sprendimus, bei paveldėjimui taikytina teisė. Reglamentas 650/2012 nepateikia paskutinės įprastinės gyvenamosios vietos apibrėžimo, todėl, kiekvienu atveju atsižvelgiant į Reglamento 650/2012 23–25 konstatuojamosiose dalyse nurodytus kriterijus, turi būti vertinamos individualios bylos aplinkybės, siekiant tinkamai nustatyti palikėjo socialinių, ekonominių, šeiminių ir emocinių interesų centrą.

ESTT prejudiciniame sprendime nurodė, kad, nustatant paskutinę įprastinę palikėjo gyvenamąją vietą, visų pirma turi būti vertinami Reglamento 650/2012 23 konstatuojamojoje dalyje nurodyti kriterijai, tokie kaip visos palikėjo gyvenimo aplinkybės kelerius metus prieš mirtį ir mirties dieną, atsižvelgiant į palikėjo buvimo atitinkamoje valstybėje trukmę, reguliarumą bei to buvimo aplinkybes ir priežastis. Tik tuo atveju, jei pagal šiuos kriterijus nepavyksta tinkamai nustatyti paskutinės įprastinės palikėjo gyvenamosios vietos, turėtų būti vertinami Reglamento 650/2012 24 konstatuojamojoje dalyje įvardyti kriterijai, tokie kaip palikėjo šeimos ir socialinio gyvenimo centras ar palikėjo pilietybė (ESTT sprendimo byloje C-80/19 37–39 punktai).

Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. R., gimęs (duomenys neskelbtini), Šveicarijoje, kurio deklaruota gyvenamoji vieta nuo 2023 m. spalio 4 d. iki 2025 m. spalio 2 d. buvo Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, (duomenys neskelbtini). Apelianto kartu su atskiruoju skundu pateiktas 2026 m. vasario 23 d. Rapperswil-Jona notariato raštas patvirtina, kad palikėjas nekilnojamojo turto Šveicarijoje neturėjo. Iš palikėjo 2024 m. balandžio 9 d. testamento, kurį patvirtino Marijampolės 1-ojo notaro biuro notarė Dalia Labanauskienė, matyti, kad testamento surašymo dieną palikėjui asmeninės nuosavybės teise priklausė nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), dalis bei piniginės lėšos, esančios akcinės bendrovės (toliau – AB) „Swedbank“ banke. Marijampolės 1-ojo notaro biuro notarės Dalios Labanauskienės 2026 m. balandžio 8 d. Liudijimas dėl A. R. palikimo patvirtina, kad Marijampolės 1-ajame notaro biure yra užvesta paveldėjimo byla Nr. 95/2025 po A. R., kurio paskutinė nuolatinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini) mirties. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad įpėdinių (palikėjo vaikų) gyvenamoji vieta yra Šveicarijoje ir Filipinuose. Taigi, šis paveldėjimas yra tarpvalstybinio pobūdžio. Reglamento 650/2012 4 straipsnyje įtvirtinta bendra taisyklė, pagal kurią jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo turi tos valstybės narės, kurioje buvo palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta jo mirties dieną, teismai. Pagal Reglamento 650/2012 21 straipsnio 1 dalį, išskyrus atvejus, kai šiame reglamente numatyta kitaip, visam palikimui taikytina teisė yra valstybės, kurioje palikėjo mirties dieną buvo jo įprastinė gyvenamoji vieta, teisė. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas apelianto reikalavimus dėl paveldėjimo susitarimo išaiškinimo atsisakė priimti nepagrįstai.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, todėl apelianto PRS1 atskirasis skundas tenkinamas, Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. liepos 23 d. nutartis panaikinama ir apelianto skundo dėl atsisakymo atlikti notarinius veiksmus ir paveldėjimo susitarimo išaiškinimo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. liepos 23 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo PRS1 skundo dėl atsisakymo atlikti notarinius veiksmus ir paveldėjimo susitarimo išaiškinimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.