Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo PRS1 apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Prašymo suteikti prieglobstį motyvas: baimė patirti persekiojimą iš (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė, kilmės šalis) (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) nežinojo Europos Sąjungos įstatymų ir prieglobsčio procedūrų, todėl prieglobsčio prašymą pateikė ne iš karto, nors jo tikslas visada buvo gauti tarptautinę apsaugą.

Migracijos departamentas išvadą, jog pareiškėjo prašymas nepatikimas, grindžia pareiškėjo pasakojimo nenuoseklumu ir nedetalumu, tačiau pagrindinė prieglobsčio bylų įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklė yra abejonės privilegija, nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 83 straipsnyje. Atsakovas turėjo tinkamai bendradarbiauti su pareiškėju, paprašyti tiesiogiai paaiškinti atsiradusius netikslumus.

Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, netinkamai vertino pareiškėjo pateiktus įrodymus prieglobsčio teisės kontekste. Atsakovo išvados, kad pareiškėjo pateikti įrodymai neturi įrodomosios vertės, yra nelogiški, jiems keliama nepagrįstai aukšta kartelė. Migracijos departamentas absoliučiai neatsižvelgė į įrodymų turinį ir sąsajas su pareiškėjo pasakojimu, formaliai juos atmetė, be kita ko, vadovaudamasis baudžiamosios teisės įrodinėjimo standartu.

Pareiškėjo pasakojimą patvirtina ir kilmės valstybės informacija apie (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas nenustatė prieštaravimų kilmės valstybės informacijai, tinkamai netyrė (duomenys neskelbtini), rėmėsi ne naujausia paties atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija. Kilmės valstybės informacija yra pateikta naujesnėje Europos Sąjungos Prieglobsčio agentūros (toliau – ir EUAA) 2024 m. gruodžio mėn. ataskaitoje, kurioje nurodoma informacija apie kilmės šalyje (duomenys neskelbtini). Surinkta informacija rodo, kad (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą ir vertindamas, ar asmeniui turi būti suteikiama tarptautinė apsauga, privalo surinkti reikiamą kilmės valstybės informaciją ir ją vertinti individualaus prieglobsčio prašymo kontekste. Neužtikrinus informacijos apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę surinkimo, nėra užtikrinamas individualus, objektyvus ir nešališkas asmens prieglobsčio prašymo tyrimas bei jo baimės patirti persekiojimo veiksmus realumo vertinimas.

Migracijos departamentas turėjo analizuoti pasikeitusią situaciją (duomenys neskelbtini) lemia, jog Migracijos departamentas turėjo vertinti (duomenys neskelbtini) ir beatodairiško smurto grėsmę pareiškėjui kaip civiliui asmeniui kylančią (duomenys neskelbtini) šiuo metu, o ne atsižvelgti į praėjusių metų statistiką, kai (duomenys neskelbtini).

Atsakovas padarė nepagrįstą išvadą dėl prieglobsčio ar papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo ir Sprendimas šia apimtimi yra neteisėtas ir naikintinas. Sprendimas naikintinas ir ta apimtimi, kuria nustatytos išvestinės priemonės, susijusios su pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsakovas nepagrįstai nesuteikė pareiškėjui galimybės savanoriškai išvykti.

Pareiškėjas neteisėtai (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo kelionės tikslas buvo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė beveik po 2 mėnesių nuo jo perdavimo Lietuvos Respublikai. Pareiškėjo išvykimas iš kilmės valstybės nebuvo nukreiptas vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti prieglobsčio.

Migracijos departamentas bendradarbiavo su pareiškėju, atliko jo apklausas, rinko informaciją, bendravo elektroniniu paštu. Migracijos departamentas apklausų metu pareiškėjui suteikė galimybę laisvai papasakoti prieglobsčio motyvus, uždavė papildomus, patikslinančius klausimus.

Skubos tvarka išnagrinėjus pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį bei įvertinus motyvus, kuriais pareiškėjas grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, nulemtas pareiškėjo turimų arba jam priskirtų asmeninių savybių. Pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo individualią situaciją, todėl netaikytas abejonės privilegijos principas. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, jog kilmės valstybėje pareiškėjui gresia persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų.

Pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui nėra realios rizikos būti asmeniškai paveiktam beatodairiško smurto, kaip tai suprantama pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 15 straipsnio c punktą.

Pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos, uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo įtraukimas į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) yra pagrįstos ir proporcingos poveikio priemonės.

Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.

II.

Pareiškėjas 2025 m. gruodžio 10 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Užsieniečių registracijos centre pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, jog yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė neprisimenantis, kada išvyko iš kilmės valstybės.

Migracijos departamentas 2025 m. gruodžio 12 d. priėmė sprendimą Nr. 25S278512 nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka.

Prieglobsčio prašytojo apklausos vyko 2026 m. vasario 25 d. ir 2026 m. gegužės 7 d.

Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; 4) įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

Teismas vadovavosi Įstatymo, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr.3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir NAS taisyklės), nuostatomis, šias nuostatas aiškinančia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas taip pat vadovavosi 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – ir SIS II reglamentas), Direktyvos 2011/95/ES, 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų Šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatomis.

Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjo papasakota istorija apie (duomenys neskelbtini), yra nepatikima, prieštaringa, nepatvirtinta patikimais rašytiniais įrodymais (vaizdinė medžiaga neinformatyvi, kiti pareiškėjo pateikti dokumentai neturi jokios įrodomosios reikšmės, jų patikimumas kelia pagrįstų abejonių). Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo abstrakčiai papasakota istorija ne tik trukdo nustatyti konkrečius faktus, bet ir juos susieti su kilmės valstybės informacija ir juos patikrinti. Tokia pareiškėjo pozicija sudaro prielaidas išvadai, jog pareiškėjas, vengdamas bendradarbiauti su Migracijos departamentu, siekė nuslėpti tikrąsias išvykimo iš kilmės valstybės priežastis. Teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjo poziciją teisme (neva negirdėjo pirmininkaujančio bylai teisėjo, atsisakė laisvai duoti parodymus, prašė užduoti klausimus, į kuriuos atsakinėjo vangiai bei painiai) ir kaip nesiderinančia su jo papasakota istorija ((duomenys neskelbtini)) pripažino aplinkybę, kad iš kilmės šalies išvyko (duomenys neskelbtini), nes kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini). Šią aplinkybę pareiškėjas patvirtino ir teismo posėdžio metu.

Įvertinęs apklausų metu gautą informaciją ((duomenys neskelbtini)), byloje esantį VSAT 2025 m. spalio 16 d. tarnybinį pranešimą Nr. 13VAR-171987 (pareiškėjas sulaikytas (duomenys neskelbtini), neteisėtai (duomenys neskelbtini), 2025 m. spalio 16 d. perduotas VSAT Varėnos pasienio rinktinės pareigūnams), Migracijos departamento nustatytą faktą, jog pareiškėjas, be kita ko, neteisėtai (duomenys neskelbtini), teismas iš Sprendimo turinio nustatė, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjas nesikreipė dėl prieglobsčio, prieglobsčio prašymą pateikė tik 2025 m. gruodžio 10 d. po Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmuose įvykusio posėdžio, kuriame buvo nagrinėjamas VSAT prašymas dėl užsieniečio sulaikymo. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčijamos šios faktinės aplinkybės, o jų visuma sudaro pagrindą abejoti pareiškėjo patikimumu ir jo nurodyta istorija.

Teismas, įvertinęs Sprendimo dalies, kuria pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas, turinį, konstatavo, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, be kita ko, informaciją iš oficialių šaltinių, susijusią su kilmės šalimi, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apie jo individualią situaciją ir pagrįstai pareiškėjo paaiškinimus įvertino kaip nenuoseklius ir nepatikimus, taip pat išsamiai įvertino pareiškėjo situaciją pagal Direktyvoje 2011/95/ES nustatytas sąlygas (pareiškėjas privalėjo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą), pagrįstai atsižvelgė į pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė jokių įtikinamų paaiškinimų bei įrodymų, kodėl negalėjo pateikti prieglobsčio prašymo tik atvykęs į saugią valstybę, o prašymą pateikė tik būdamas Lietuvoje, be to, ne iš karto, o kai teisme buvo sprendžiamas klausimas dėl jo sulaikymo.

Teismas tais pačiais argumentais pripažino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos. Byloje nėra pakankamai pagrįstų duomenų, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl teismas pripažino, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose.

Iš Migracijos departamento Sprendimo teismas nustatė, kad atsakovas įvertino (duomenys neskelbtini), pažymėjo, jog nėra jokių požymių, kad (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, jog toks vertinimas nepaneigia Migracijos departamento išvados, kad (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas vyksta itin žemu lygiu ir nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo konkrečioje teritorijoje kiltų grėsmė pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnio c punktą. Teismo vertinimu, to nepaneigia pareiškėjo skunde pateikta informacija apie (duomenys neskelbtini).

Teismas darė išvadą, kad aptarta Migracijos departamento Sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti nėra teisinio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo tenkinti išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Kadangi prieglobsčio prašytojui taikytas atsisakymas leisti atvykti į Lietuvos Respubliką du metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas sprendė, jog prieglobsčio prašytojo duomenys, vadovaujantis NAS taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai nuspręsti pateikti C.SIS II.

Pripažinęs Migracijos departamento Sprendimą teisėtu ir pagrįstu, teismas pareiškėjo skundą atmetė, nepasisakė dėl kitų argumentų, kurie nekeičia teismo vertinimo ir neturi įtakos bylos procesinei baigčiai.

III.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartojo skundo, teikto teismui, argumentus ir nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

Pagrindinis pareiškėjo atvykimo į Europos Sąjungą tikslas yra tarptautinės apsaugos gavimas, o tai, kad iškart nepateikė prieglobsčio prašymo yra pareiškėjo nesuvokimas apie galiojantį teisinį reguliavimą, o ne siekis piktnaudžiauti.

Asmens pasakojimas, kaip nepatikimas, gali būti atmestas tik, kai asmens pasakojimas turi esminių prieštaravimų. Atsakovas turėjo tinkamai bendradarbiauti su pareiškėju, paprašyti tiesiogiai paaiškinti atsiradusius netikslumus, tačiau to nepadarė, šių klaidų neištaisė ir teismas.

Teismas netinkamai vertino pareiškėjo pateiktus įrodymus prieglobsčio teisės kontekste, nors atsakovas formaliai atmetė kiekvieną įrodymą, nepagrįstai ir nelogiškai reikalavo neabejotinų įrodymų, taikė baudžiamosios teisės įrodinėjimo standartą, netaikė abejonės privilegijos. Pareiškėjas buvo pateikęs prašymą kviesti liudytojais (duomenys neskelbtini), tačiau teismas tokį prašymą atmetė, o skundžiamame sprendime nurodė, kad kiti pareiškėjo pateikti dokumentai taip pat neturi įrodomosios reikšmės, nes jų patikimumas kelia pagrįstų abejonių, nors atmetus pareiškėjo prašymą apklausti liudytojus, net nebuvo sudarytos sąlygos patvirtinti aplinkybes, kurias pareiškėjas įrodinėjo pateiktais įrodymais.

Atsakovas rėmėsi ne naujausia kilmės valstybės informacija, teisme nepaaiškino tokio sprendimo priežasčių, o teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas neva rėmėsi aktualia kilmės valstybės informacija, o tai prieštarauja byloje esantiems faktams. Pareiškėjas vadovaujasi (duomenys neskelbtini), kuria, be kita ko, atsakovas rėmėsi kitose bylose, apeliaciniame skunde pakartoja skunde teiktus argumentus šiuo aspektu.

Teismo posėdyje dalyvavo vertėjas iš (duomenys neskelbtini), jo dialektas pareiškėjui nebuvo iki galo suprantamas. Jis vertėjui sakė, kad jo gerai nesupranta, tačiau vertėjas jį tildė, neišvertė teismui, jog jis gerai vertėjo nesupranta. Pareiškėjas taip pat rodė, kad negirdi. Jis nesuprato klausimų, tad kyla abejonių, ar vertėjas gerai suprato ir tinkamai išvertė jo pateiktus atsakymus.

Atsakovas nevertino aktualios situacijos pareiškėjo kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)), todėl nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Teismas neištaisė šios klaidos.

Kadangi atsakovas padarė nepagrįstą išvadą dėl prieglobsčio ar papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo ir Sprendimas šia apimtimi yra neteisėtas ir naikintinas, Sprendimas naikintinas ir ta apimtimi, kuria nustatytos išvestinės priemonės, susijusios su pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti. Atsakovas nepagrįstai nesuteikė pareiškėjui galimybės savanoriškai išvykti.

Prieglobsčio procedūra pagal savo pobūdį yra perspektyvinis rizikos vertinimas, o Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus pareiškėjas turi atitikti kumuliatyviai. Migracijos departamentas įvykdė bendradarbiavimo pareigą – buvo atliekama pareiškėjo papildoma apklausa, bendrauta su juo papildomai el. paštu, siekiant visapusiškai išnagrinėti jo prieglobsčio prašymą. Apklausų metu pareiškėjui suteikta galimybė laisvai papasakoti prieglobsčio prašymo motyvus, buvo užduodami papildomi ir / ar patikslinamieji klausimai dėl jo išsakytų aplinkybių. Pareiškėjo pasakojime buvo nustatyta esminių nesutapimų, apie (duomenys neskelbtini), o apie hipotetinius. Pareiškėjas netenkina dviejų kumuliatyvių kriterijų, numatytų Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje (kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju), kurie yra perkelti iš Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 5 dalies c ir d punktų. Įvertinus tai, kad pareiškėjas neatitinka kumuliatyvių kriterijų, keliamų prieglobsčio prašytojo pareiškimams žodžiu, jo pateiktos nuotraukos, kurioms nebuvo priskirta įrodomoji vertė, buvo įvertintos pagrįstai.

Pareiškėjo pasakojimas buvo atmestas dėl nepatikimumo, taigi rinkti kilmės valstybės informaciją dėl atmestų motyvų nėra tikslinga. Migracijos departamentas įvertino, ar kilmės valstybė gali suteikti pareiškėjui apsaugą ir (duomenys neskelbtini) nurodo, kad (duomenys neskelbtini) egzistuoja funkcionuojanti valstybės apsaugos sistema, kuri iš esmės yra laikoma galinčia suteikti apsaugą asmenims, patiriantiems grėsmę (duomenys neskelbtini). Pareiga įrodyti priešingai tenka pačiam pareiškėjui. Pagal pareiškėjo pateiktas nuotraukas Nr. 17–20 neatmestina, kad jis (duomenys neskelbtini). Tikėtina, kad priešingai, nei nurodė pareiškėjas ((duomenys neskelbtini). Tačiau nuotraukos nepatvirtina, kad pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas skunde iš esmės neginčija Migracijos departamento vertinimo dėl (duomenys neskelbtini).

Situacija vykstanti (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas yra civilis. Įvertinus (duomenys neskelbtini) duomenis, daryta išvada, kad (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas vyksta itin žemu lygiu, tad nesiekia tokio lygio, jog vien dėl buvimo konkrečioje teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnio c punktą. Taigi, pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos, uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo įtraukimas į SIS yra pagrįsti ir proporcingi

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo dienos, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas pritarė Migracijos departamento Sprendime nurodytoms išvadoms bei atmetė pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo. Teismas taip pat konstatavo, kad Migracijos departamento Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje įtvirtintus administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra priimtas pagrįstai ir teisėtai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus (pareiškėjo pasakojimą, jo pateiktus faktinius duomenis), neatsižvelgė į tai, kad Migracijos departamentas rėmėsi ne naujausia kilmės valstybės informacija, o ankstesne, kuri nėra susijusiu su (duomenys neskelbtini) vykdomu persekiojimu.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta nei aplinkybių, dėl kurių šios ribos turėtų būti peržengtos, nei sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl teisėjų kolegija bylą nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta. Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021; 2025 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2318-968/2025).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; 2025 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1165-822/2025).

Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nustatyta, kad kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a-e p.). Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio (persekiojimo veiksmai) 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti: a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta a punkte.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino Migracijos departamento Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą visais pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, o pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų aplinkybių, kurių nebuvo įvertinęs pirmosios instancijos teismo, priimdamas skundžiamą sprendimą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių taip, kaip tai būtų palankiau pareiškėjui, nereiškia, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nekartoja pirmosios instancijos teismo išvadų, tačiau, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, pateikia papildomus motyvus.

Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad bijo (duomenys neskelbtini).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalies sąlygos yra kumuliatyvios (žr., pvz., 2026 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2611-575/2026). Pagal Įstatymo 83 straipsnyje ir Tvarkos aprašo 99 punkte įtvirtintą reglamentavimą, prieglobsčio prašytojo teiginiai gali būti pripažįstami nustatytais ir be rašytinių įrodymų tik tada, kai tenkinamas kriterijų visetas: pasakojimas yra pakankamai detalus, nuoseklus, neprieštaringas, neprieštarauja turimai kilmės valstybės informacijai, prieglobsčio prašytojas pagrįstai paaiškina, kodėl neturi patvirtinančių dokumentų. Tai reiškia, kad abejonės privilegija taikoma tik tada, kai pareiškėjo pasakojimas iš esmės pasižymi patikimumo požymiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1553-789/2026).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl pareiškėjo pasakojimo nepatikimumo. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktas pasakojimas yra neinformatyvus, painus, bei prieštaringas, o iš pateiktos medžiagos nėra galimybės nustatyti įrodymų patikimumo. Įvertinus pareiškėjo apklausose pateiktus paaiškinimus, dėl kurių jam reikalinga tarptautinė apsauga, taip pat darytina išvada, kad pareiškėjo pasakojimas ne tik yra neinformatyvus ir prieštaringas, tačiau ir neleidžia identifikuoti persekiotojų tikslų ar motyvų persekioti pareiškėją, nei šiuo metu, nei ateityje dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų. Migracijos departamentas nustatė neatitikimus tarp pirminės apklausos ir papildomos apklausos metu nurodytos informacijos. Teisėjų kolegija pritaria Migracijos departamento išvadai, kad pareiškėjo pasakojimas prieštaravo anksčiau pateiktai informacijai, t. y. pirminės apklausos metu bei kitai informacijai pateiktai papildomos apklausos metu. Pavyzdžiui tai, kad pirminėje apklausoje pareiškėjas neminėjo (duomenys neskelbtini), priešingai, nurodė, jog (duomenys neskelbtini). Papildomoje apklausoje pareiškėjas apie (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinių aplinkybių visumą, nenustatė pagrindo abejoti Migracijos departamento atlikto pareiškėjo prieglobsčio prašymo ir padėties jo kilmės valstybėje tyrimo išsamumu ir visapusiškumu, nes pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai Sprendimu nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo. Priešingai, atsakovas surinko ir ištyrė naujausią, aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad kilmės valstybėje gali būti persekiojamas ar kiltų kokia nors grėsmė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka ir dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas nepagrįstai nesuteikė jam galimybės savanoriškai išvykti į kilmės valstybę. Tačiau šie argumentai atmestini. Vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti. Teisėjų kolegija atsižvelgia į šias nustatytas ir nepaneigtas aplinkybes: 1) pareiškėjas neteisėtai atvyko į Šengeno erdvę (duomenys neskelbtini); 2) pareiškėjas neteisėtai (duomenys neskelbtini) nepateikė prieglobsčio prašymo (duomenys neskelbtini); 3) pareiškėjas neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną atvykdamas iš (duomenys neskelbtini); 4) pareiškėjas bandė neteisėtai kirsti (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos; 5) pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį pateikė po teismo posėdžio, kuomet buvo sprendžiamas klausimas dėl jo sulaikymo; 6) pareiškėjas įvardijo, kad jis siekė vykti į (duomenys neskelbtini); 7) pareiškėjas Lietuvos Respublikoje neturi šeimos narių; 8) pareiškėjas Lietuvos Respublikoje neturi nuolatinės gyvenamosios vietos; 9) pareiškėjas Lietuvos Respublikoje neturi pragyvenimo lėšų ar šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika. Apeliaciniame skunde nepateikta argumentų, paneigiančių šias aplinkybes, taip pat, nagrinėjamu atveju, nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Tai suponuoja išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta ir teisėta.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė motyvų dėl ko jis nesutinka su atsakovo ar pirmosios instancijos teismo sprendimų dalimis dėl uždraudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo įvedimo į SIS, o tik pažymėjo, kad šios Sprendimo dalys naikintinos atsižvelgiant į tai, jog atsakovas priėjo nepagrįstą išvadą dėl prieglobsčio ar papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuo aspektu aktualias aplinkybes, pagrįstai priėjo prie išvados, kad atsakovo nustatytas draudimas pareiškėjui dvejus metus atvykti į Lietuvos Respubliką ir sprendimas įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies b punktą dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos yra pagrįstas, teisėtas ir proporcingas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių teismo išvadas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesto perspėjimo į SIS. Todėl šios Sprendimo dalys paliekamos nepakeistos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2150-629/2026, 2026 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1780-602/2026).

Kitos ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytos aplinkybės nėra reikšmingos, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualių teisės aktų nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo PRS1 apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.