Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ivetos Pelienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. R. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. R. skundą suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 18 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, nustatęs, kad ginčijamas Raštas yra informacinio pobūdžio ir savaime nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių, o ginčas dėl Privalomojo nurodymo, kuriuo įpareigota atlaisvinti valstybinės žemės ir valstybinio miško žemės plotus bei pašalinti tvoras ir vartus, susijęs su civiliniais teisiniais santykiais ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir kreiptis į Specialiąją kolegiją dėl bylos rūšinio teismingumo nustatymo, teigdama, kad ginčas kilo dėl Inspekcijos viešųjų įgaliojimų vykdymo, vienu elektroniniu parašu pasirašyti Raštas ir Privalomasis nurodymas turi būti vertinami kartu, pastarasis priimtas jau nusprendus nepradėti administracinio nusižengimo teisenos dėl tų pačių aplinkybių, o teismas nepagrindė ginčo civilinio pobūdžio ir taip apribojo jos teisę į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Bylų, kurios priskirtos administracinių teismų kompetencijai, sąrašas nustatytas ABTĮ 17 straipsnio 1 dalyje. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.).

Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas. Reikalavimas, be kita ko, turi būti toks, kad jį patenkinus, pažeidimas būtų pašalintas efektyviai ir veiksmingai, nesukuriant nepagrįstų prielaidų tolesniems ginčams ir bylinėjimuisi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2301/2011; kt.). Kitaip tariant, skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009; kt.).

Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, skundą atsisakoma priimti, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Nagrinėjamoje byloje tikrinamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą dėl Inspekcijos Rašto ir Privalomojo nurodymo panaikinimo, teisėtumas ir pagrįstumas. Todėl teisėjų kolegija pareiškėjos argumentus vertina tiek, kiek jie reikšmingi sprendžiant, ar jos suformuluoti reikalavimai gali būti nagrinėjami administraciniame teisme. Šioje proceso stadijoje nesprendžiama, ar pareiškėja padarė žemės naudojimo pažeidimus ir ar jai pagrįstai nustatyta pareiga juos pašalinti.

Įvertinusi skundžiamo Rašto ir pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, atskirojo skundo argumentus, teisėjų kolegija nemato pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčijamas Raštas yra informacinio pobūdžio. Iš jo turinio matyti, kad pareiškėjai siunčiami 2025 m. spalio 15 d. žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. ŽPA2-988 ir Privalomasis nurodymas, pateikiama informacija apie atliktą patikrinimą, nustatytas aplinkybes, Privalomojo nurodymo apskundimo ir įvykdymo termino pratęsimo tvarką bei numatytą pakartotinį patikrinimą. Rašte nenustatyta savarankiškų įpareigojimų, kuriais būtų sukuriamos, pakeičiamos ar panaikinamos pareiškėjos teisės ar pareigos. Pareiga atlaisvinti atitinkamus žemės plotus ir pašalinti juose esančius objektus nustatyta Privalomajame nurodyme, o ne jį lydinčiame Rašte.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos argumentas, kad Raštas ir Privalomasis nurodymas pasirašyti vienu kvalifikuotu elektroniniu parašu, nepaneigia šios išvados. Dokumentų pasirašymo ir pateikimo forma savaime nesuvienodina jų turinio ir teisinių pasekmių. Net jeigu abu dokumentai pateikti viename elektroninių dokumentų rinkinyje ir patvirtinti vienu elektroniniu parašu, jų savarankiškumas vertinamas pagal kiekvieno dokumento turinį ir juo nustatomus patvarkymus. Todėl ši aplinkybė nesudaro pagrindo informacinio pobūdžio Raštą laikyti savarankišku teisines pasekmes sukeliančiu administraciniu aktu.

Pareiškėjos teiginys, kad Raštu atnaujinta anksčiau užbaigta administracinio nusižengimo teisena, taip pat nepatvirtina savarankiškų šio dokumento teisinių pasekmių. Pagal Rašto turinį jame nėra sprendimo pradėti ar atnaujinti administracinio nusižengimo teiseną. Vien Privalomojo nurodymo persiuntimas pareiškėjai negali būti prilyginamas tokiam procesiniam sprendimui.

Sprendžiant dėl reikalavimo panaikinti Privalomąjį nurodymą teismingumo, reikšmingas teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 2 dalį mišraus teisinio santykio atveju bylos rūšinį teismingumą lemia vyraujantis civilinis arba administracinis santykis. Taigi vien tai, kad ginčijamą dokumentą priėmė viešojo administravimo subjektas, vykdydamas jam suteiktus įgaliojimus, nėra pakankamas pagrindas ginčą priskirti administracinių teismų kompetencijai.

Nagrinėjamu atveju Privalomuoju nurodymu vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo 24 straipsnio 8 dalies 2 punkto ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 7 ir 11 dalių pagrindu pareiškėjai nustatyta pareiga atlaisvinti valstybinės žemės ir valstybinio miško žemės plotus bei pašalinti iš jų tvoras ir vartus.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2024 m. gruodžio 10 d. nutartyje, priimtoje teismingumo byloje Nr. T-60/2024, išaiškino, kad privalomajame nurodyme nurodytų statinių pašalinimas yra susijęs su statinio savininko nuosavybės teisių ribojimu, t. y. su civiliniais teisiniais santykiais. Šiuo atveju, pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktas, tais atvejais, kai į teismą kreipiamasi dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta, ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Toks aiškinimas pateikiamas ir kitose specialiosios teisėjų kolegijos priimtose nutartyse (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 7 d. nutartį, priimtą teismingumo byloje Nr. T-56/2024, 2019 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą teismingumo byloje Nr. T-75/2019 ir šiose nutartyse nurodytą praktiką).

Nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika taip pat patvirtina šia poziciją. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. balandžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-439-662/2025 nagrinėjo analogiško pobūdžio reikalavimą panaikinti Inspekcijos privalomąjį nurodymą atlaisvinti valstybinę žemę ir valstybinio miško žemę, pašalinant tvoras ir vartus. Remdamasis Specialiosios kolegijos išaiškinimais, teismas konstatavo, kad tokio ginčo atveju vyrauja civiliniai teisiniai santykiai ir jis nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į šią aktualią teismų praktiką, spręsdamas pareiškėjos skundo priėmimo klausimą.

Pareiškėjos teiginys, kad tvoros ir vartai jai nepriklauso, savaime nepaneigia ginčo civilinio pobūdžio. Civiliniai teisiniai santykiai neapsiriboja ginču dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Šiuo atveju ginčijamos pareigos turinys susijęs su žemės ir joje esančių objektų naudojimu bei jų pašalinimu. Aplinkybės, kam priklauso šie objektai ir ar pareiškėja yra tinkamas asmuo, kuriam gali būti nustatyta pareiga juos pašalinti, reikšmingos sprendžiant Privalomojo nurodymo teisėtumą iš esmės. Vien pareiškėjos nesutikimas su jai nustatyta pareiga nekeičia teismingumo, nustatomo pagal ginčijamo teisinio santykio pobūdį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad žemės naudojimo priežiūros metu priimtas Privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus nėra tapatus administraciniam nurodymui administracinio nusižengimo byloje. Ar konkrečiu atveju egzistavo teisinės ir faktinės sąlygos pateikti Privalomąjį nurodymą pareiškėjai, turi būti vertinama nagrinėjant ginčą iš esmės kompetentingame teisme.

Pareiškėjos argumentai dėl Privalomojo nurodymo pasirašymo, jį priėmusio asmens įgaliojimų ir atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimams taip pat susiję su šio dokumento teisėtumo vertinimu. Tokių argumentų pateikimas nepakeičia ginčo dalyko ir savaime nesudaro pagrindo netaikyti pagal ginčijamo teisinio santykio pobūdį nustatomų rūšinio teismingumo taisyklių.

Teisėjų kolegija nesutinka, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota ar apriboja pareiškėjos teisę į teisminę gynybą. Teismas atskirai įvertino abiejų ginčijamų dokumentų turinį, paaiškino, kodėl Raštas negali būti savarankiškas administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, ir nurodė Privalomojo nurodymo teismingumą pagrindžiančią teismų praktiką. Pareiškėjai taip pat išaiškinta teisė dėl Privalomojo nurodymo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Teisė į teisminę gynybą įgyvendinama laikantis įstatymuose nustatytų teismingumo taisyklių, todėl atsisakymas priimti administraciniam teismui nepriskirtą reikalavimą savaime šios teisės nepaneigia. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad teismas išsamiai neaptarė būsimo kreipimosi į bendrosios kompetencijos teismą procesinės formos, nepaneigia jo išvados dėl ginčo rūšinio teismingumo.

Atsižvelgiant į ginčijamo Privalomojo nurodymo turinį ir teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl analogiško pobūdžio reikalavimų ir vadovaudamasi ABTĮ 22 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl bylos rūšinio teismingumo, todėl pareiškėjos prašymas kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją netenkintinas.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Rašto informacinio pobūdžio ir reikalavimo panaikinti Privalomąjį nurodymą priskirtinumo bendrosios kompetencijos teismui. Todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 18 d. nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. R. atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.