Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Paštuolio, Juditos Sungailaitės ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ričardo Gailevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo IST1 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat šiuo nuosprendžiu nuspręsta, nuosprendžiui įsiteisėjus, jį persiųsti Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl galimo administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 71 straipsnyje, sudėties požymių ištyrimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ričardo Gailevičiaus apeliacinis skundas atmestinas.

Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. liepos 14 d. išteisinamąjį nuosprendį apskundė prokuroras, kuris prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo IST1 pripažinti kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.

Prokurorui nesutinkant su byloje atliktu įrodymų vertinimu ir IST1 išteisinimo motyvų pagrįstumu, visų prima aktualu pažymėti, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tai viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, įtvirtintų BK 2 straipsnio 4 dalyje. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis, tai baudžiamajame įstatyme nustatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai.

Nagrinėjamu atveju IST1 buvo kaltinamas baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymu. Pagal BK 259 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. Kaip teisingai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, BK 259 straipsnio 2 dalies dispozicijoje įtvirtintas keletas alternatyvių šio baudžiamojo nusižengimo sudėties objektyviųjų (veikos) požymių. Veika kvalifikuojama pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, jei nustatomas bent vienas dispozicijoje išvardytų alternatyvių požymių. Atlikus bent vieną iš baudžiamojo nusižengimo sudėtyje nurodytų objektyviųjų (veikos) požymių, kurie įstatyme nurodyti kaip alternatyvūs, laikoma, kad yra padaryta baigta nusikalstama veika. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra narkotinės ir psichotropinės medžiagos, įtrauktos į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašus, patvirtintus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5. Taigi norint patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, be kita ko, būtina nustatyti, kad jis gamino ar perdirbo, ar įgijo, ar laikė, ar gabeno, ar siuntė nedidelį kiekį medžiagos, kuri yra įtraukta į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašus, patvirtintus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5.

Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios normos prasme teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Kolegija taip pat pažymi, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-232/2014). Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-219-693/2017).

Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendį įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingo įrodymų vertinimo ir nepagrįsto IST1 išteisinimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį pripažinti pagrįstais ir priimti išteisintojo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, neturi pagrindo. Apylinkės teismas išvadą, jog byloje nebuvo įrodyta IST1 kaltė nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymu, padarė nepažeisdamas aukščiau nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių. Teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje įvirtintais reikalavimais, išsamiai ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka išnagrinėjo surinktus įrodymus, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą IST1 išteisinti pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šioje byloje IST1 buvo kaltinamas tuo, kad 2025 m. balandžio 30 d. apie 15.00 val., (duomenys neskelbtini), laukymėje ties (duomenys neskelbtini) namu, neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, iškasdamas iš žemės, įgijo nedidelį kiekį psichotropinių medžiagų, įtrauktų į Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2025 m. birželio 17 d. įsakymo Nr. V-157 patvirtintą sąrašą „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ pakeitimo, vadinamų „Kristalais“, kurių sudėtyje yra nedidelis kiekis psichotropinių medžiagų – labiausiai tikėtino 1971 m. psichotropinių medžiagų konvencijos II sąraše įtraukto iki 0,2 gramo grynosios psichotropinės medžiagos – amfetamino, arba 1961 m. bendrosios narkotinių medžiagų konvencijos I sąrašo iki 0,2 g narkotinės medžiagos, priklausančios katinono darinių ir katinono bioizosterinių darinių grupei – 2-chlorometkatinono, 3 chlorometkatinono (2-CMC), 3-CMC), kuriuos ta pačią dieną neteisėtai gabeno į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), ten toliau šias psichotropines medžiagas neteisėtai laikė, kol 2025 m. balandžio 30 d. vakare, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas savo gyvenamojoje vietoje juos suvartojo ir dėl apsinuodijimo psichotropinių medžiagų toksiniu poveikiu, 2025 m. gegužės 1 d. apie 03.40 val. buvo pristatytas į LSMUL KK Vaikų skubios pagalbos priėmimo skyrių.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme išteisintasis savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pripažino. Jis paaiškino, kad kaltinime nurodytą dieną, po pietų, (duomenys neskelbtini) mikrorajone, prie „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės, būdamas su dar vienu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, ieškojo „dropų“, t. y. iš anksto paruoštų ir paslėptų narkotinių ar psichotropinių medžiagų pakuočių (teisėjų kolegijos pastaba). Ieškodami „dropų“, surado vietą prie medžio, kurioje matėsi žemės kasimo žymės. Toje vietoje, pakasus žemę, rado maišelį, kuriame buvo narkotinės medžiagos. Rastas medžiagas pasidalino su minėtu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu. IST1 taip pat parodė, kad ieškojo bet kokių narkotinių medžiagų. Savo dalį rastų narkotinių medžiagų jis įsidėjo į kišenę, pabuvęs dar apie valandą, autobusu vienas grįžo namo. Vakare, jau būnant savo namuose, kambaryje, rastą medžiagą sutraiškė ir suvartojo. Praėjus minutei ar dviem, pajautė euforiją ir pradėjo greitai plakti širdis. Po to mama jam iškvietė greitąją pagalbą, kuri jį išvežė į gydymo įstaigą. IST1 nurodė ir tai, kad vartojo „kristalus“, nors tiksliai nežino, kas ten buvo. Nežino, ar tai buvo skirtingos medžiagos. Radus „dropą“, draugas jam pasakė, kad tai „kristalai“. Ten buvo 2CMC, narkotinė medžiaga. Tai žino iš interneto. Po įvykio pasidomėjo, nes įvykio metu nežinojo, kas tai per daiktas. „Kristalo“ dydis buvo kaip du ryžiai. Spalva buvo balta, šiek tiek gelsva, panaši į druską.

Nors nepilnametis IST1 savo kaltės dėl jam inkriminuoto baudžiamojo nusižengimo padarymo neginčijo, priešingai – ją pripažino, vis tik, kaip ir pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija sprendžia, kad vien tokių jo parodymų neginčytinai konstatuoti, jog išteisintasis disponavo būtent BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytu dalyku, nepakanka. Kad IST1 neteisėtai įgijo, gabeno bei savo namuose laikė, o vėliau suvartojo būtent medžiagas, nurodytas jam pareikštame kaltinime ir įtrauktas į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašus, nepatvirtina ir kiti byloje surinkti ir tiesiogiai ištirti duomenys.

Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad šiuo atveju ikiteisminis tyrimas IST1 atžvilgiu buvo pradėtas jau po to, kai išteisintasis suvartojo rastas medžiagas ir buvo pristatytas į gydymo įstaigą. Nei pati suvartota medžiaga, nei jos pėdsakai pas IST1 nebuvo surasta ir ištirta. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas ir apklaustas asmuo, kuris, pasak išteisintojo, kartu su juo ieškojo viešoje vietoje paslėptų narkotinių ar psichotropinių medžiagų, nepaisant to, kad šioje baudžiamojo proceso stadijoje buvo apklausti IST1 draugai/pažįstami, apžiūrėtas tiek išteisintojo, tiek liudytojų telefonai, tikrinti mokymosi įstaigos sąrašai, atliktos akistatos. Pats išteisintasis tikino, kad medžiagos, kurią jis suvartojo, jis nepirko, tiesiog bandė surasti kitų asmenų nusipirktas ir žemėje paslėptas bet kokios rūšies narkotines medžiagas. Tokią jo versiją paneigiančių duomenų ikiteisminio tyrimo metu surinkta nebuvo. Iš išteisintojo parodymų taip pat matyti, kad apie tai, kokias konkrečias medžiagas jis iškasė iš žemės, IST1 sprendė tik remdamasis asmens, kurį įvardijo kartu su juo ieškojusiu vadinamųjų „dropų“, nurodyta aplinkybe, kad tai buvo „kristalai“ (2cmc), bei internete pateikiama bendro pobūdžio informacija apie narkotines ir psichotropines medžiagas.

Taip pat remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad nors IST1 2025 m. gegužės 1 d. apie 03.40 val. buvo pristatytas į LSMUL KK Vaikų skubios pagalbos priėmimo skyrių, vis tik medicininiuose dokumentuose nėra nurodyta konkreti jo vartotos medžiagos rūšis. Iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų medicininių dokumentų išrašo / siuntimo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad tyrimai, siekiat nustatyti, ar išteisintojo organizme yra draudžiamų medžiagų, jei taip kokių, 2025 m. gegužės 1 d. nebuvo atlikti. IST1 nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini). Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų medicininių dokumentų išrašas / siuntimas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad 2025 m. gegužės 3 d. IST1 vėl lankėsi gydymosi įstaigoje, kur jam buvo nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini). Šio vėlesnio apsilankymo sveikatos priežiūros įstaigoje metu buvo atliktas narkotinių medžiagų testas ir nustatyta, kad IST1 organizme rastas THC, t. y. visai kita draudžiama medžiaga, nei nurodytos kaltinamajame akte. Kaltinamajame akte apskritai nurodyta, kad IST1 disponavo nedideliu kiekiu vadinamaisiais „kristalais“, kurių sudėtyje yra nedidelis kiekis psichotropinių medžiagų – labiausiai tikėtino 1971 m. psichotropinių medžiagų konvencijos II sąraše įtraukto iki 0,2 gramo grynosios psichotropinės medžiagos – amfetamino, arba 1961 m. bendrosios narkotinių medžiagų konvencijos I sąrašo iki 0,2 g narkotinės medžiagos, priklausančios katinono darinių ir katinono bioizosterinių darinių grupei – 2-chlorometkatinono, 3 chlorometkatinono (2-CMC), 3-CMC). Teisėjų kolegija šiame kontekste visiškai pritaria pirmosios instancijos teismui, kad toks kaltinimas, kai jame nurodomos dvi galimos (alternatyvios) ir tik labiausiai tikėtinos psichotropinės medžiagos, kuriomis galėjo disponuoti išteisintasis, riboja galimybę į gynybą, o jo nekonkretumas sudaro pagrindą manyti, kad jis grindžiamas prielaidomis, o ne objektyviai ikiteisminio tyrimo metu surinktais teisėtais būdais gautais įrodymais.

Apeliaciniame skunde prokuroras tikina, kad IST1 kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodo ne tik paties išteisintojo parodymai, bet ir liudytojų LUD1 , LUD5 , LUD6 , LUD9 parodymai, gydytojos LUD11 , gydytojo – toksikologo LUD12 paaiškinimai bei GPM kvietimo įrašuose užfiksuotas IST1 pokalbis su GMP darbuotoju. Sutikti su tokia prokuroro pozicija teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nors liudytoja LUD1 nurodė, kad kaltinimui aktualiu laikotarpiu jos sūnus IST1 , būdamas namuose, skundėsi savo motinai silpnumu, širdies spaudimu, prašė pastarosios iškviesti medikus bei prisipažino vartojęs narkotinių medžiagų, o atvykusiems medikams nurodė vartojęs „kristalų“, vis tik, pati LUD1 sūnaus suvartotos medžiagos nematė, apklausiama pakartojo tik tai, ką jai sakė sūnus, kuris, kaip jau buvo nurodyta, pats iš esmės tiksliai nežinojo, kokias konkrečias medžiagas jis įgijo, laikė, gabeno bei vėliau suvartojo. Tik tai, ką jiems apie nagrinėjamą įvykį buvo pasakojęs išteisintasis IST1 , nurodė ir liudytojais apklausti LUD5 , LUD6 . Tuo tarpu liudytoja LUD9 nurodė, jog apie tai, kad 2025 m. pavasarį IST1 vartojo narkotinių medžiagų, vadinamų „kr“, ir jam suprastėjo sveikata, po ko jis buvo išvežtas į gydymo įstaigą, ji apskritai sužinojo ne iš paties IST1 , o trečiojo asmens – LUD3 pasakojimų. Nė vienas iš paminėtų liudytojų ( LUD5 , LUD6 , LUD9 ) ar kiti liudytais apklausti išteisintojo draugai, tame tarpe ir LUD3 , su juo kaltinime nurodytu laikotarpiu nuo 2025 m. balandžio 30 d. apie 15.00 val. iki 2025 m. gegužės 1 d. apie 03.40 val. nebuvo, atitinkamai nematė nei kokias medžiagas, nei kokiomis aplinkybėmis jas IST1 įgijo, gabeno ir laikė. Taip pat pažymėtina, jog GPM kvietimo įrašuose užfiksuotas IST1 pokalbis su GMP darbuotoju šiuo atveju patvirtina tik tai, jog išteisintasis šio pokalbio metu nurodė GPM darbuotojai, jog prieš keletą minučių vartojo 2CMC arba 3CMC, kurias pats išteisintasis įvardijo kaip narkotines medžiagas, tačiau, kaip jau ne kartą minėta, kad tai galėjo būti būtent narkotinė medžiaga bei konkrečiai ši narkotinė medžiaga, IST1 iš esmės tik darė prielaidą, remdamasis asmenine paieška internete bei nenustatyto ir neapklausto kartu su juo narkotinių medžiagų ieškojusio asmens subjektyvia nuomone.

Kokia konkrečia medžiaga 2025 m. balandžio 30 d. disponavo, o vėliau ir ją suvartojo išteisintasis, neleidžia nustatyti ir prokuroro skunde minimų gydytojų paaiškinimai, pateikti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Nors LUD11 , esantis klinikinės toksikologijos gydytojas, turintis ilgą darbo stažą, susipažinęs su išteisintojo parodymais, medicininiais jo dokumentais, IST1 pokalbiu su GPM darbuotoja, nurodė, kad išteisintojo simptomai, kurie buvo nurodyti 2025 m. gegužės 1 d. 02.16 val. skambinant bendrosios pagalbos telefonu ir užfiksuoti greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje formoje Nr. (duomenys neskelbtini) (skausmas ir diskomforto jausmas krūtinėje, nenormalus kvėpavimas, apsunkinta kalba tarp įkvėpimų), nustatyti objektyviai vertinant paciento būklę 02.30 val. (arterinis kraujo spaudimas 141/76 mmHg, pulsas 126 k./min.), bei aprašyti ambulatorinio apsilankymo aprašymo gydymo išraše/siuntime Nr. (duomenys neskelbtini) , galėjo būti sukelti ir amfetamino bei kitos kaltinime nurodytos psichotropinės medžiagos, tačiau tuo pačiu jis pažymėjo, kad tokie simptomai nėra būdingi tik vienai konkrečiai medžiagai ir gali būti sukelti įvairių psichoaktyviųjų medžiagų. LUD11 taip pat nurodė, kad išteisintajam gydymo įstaigoje buvo atlikti tik bendro pobūdžio tyrimai, o ne specialieji toksikologiniai tyrimai, bei paaiškino, kad tikslią suvartotos medžiagos sudėtį, jos pavadinimą galima nustatyti tik atlikus atitinkamus laboratorinius tyrimus, kurie šiuo atveju nebuvo atlikti. Kad išteisintajam 2025 m. gegužės 1 d. naktį nebuvo atlikti tyrimai, leidžiantys nustatyti narkotinių ar (ir) psichotropinių medžiagų vartojimą faktą bei tokių medžiagų rūšį, patvirtino ir LSMU KK Vaikų priėmimo skyriuje dirbanti ir IST1 apžiūrėjusi gydytoja LUD10 . Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantis 2025 m. gegužės 9 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos atsakymas Nr. (1.8-T)-SD-T-9. LUD10 taip pat nurodė, kad išteisintojo jausti simptomai – nerimas ir širdies plakimas, nors ir gali pasireikšti pavartojus amfetamino, tačiau šie simptomai nėra specifiniai ir gali būti būdingi daugeliui kitų būklių. Tokie simptomai gali būti susiję ir su psichikos sutrikimais. Vien pagal simptomus negalima tiksliai nustatyti jų priežasties. Neatlikus narkotinių medžiagų tyrimo, tiksliai nuspręsti negalima.

Atsižvelgiant į visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esančių įrodymų visuma – GMP skambučio įrašas, paties IST1 parodymai, išvestiniai liudytojų parodymai, medicininiai išteisintojo dokumentai bei gydytojų duoti paaiškinimai leidžia patikimai daryti išvadą tik dėl to, kad išteisintasis 2025 m. balandžio 30 d. suvartojo neaiškios kilmės medžiagą ir ją suvartojus pajautė simptomus, kurie, be kita ko, būdingi simptomams, galintiems atsirasti ir pavartojus kaltinime nurodomų psichotropinių medžiagų. Kadangi šioje byloje nebuvo surasta išteisintojo suvartota medžiaga ar bent jos pėdsakai bei ji nebuvo ištirta, nebuvo atlikti ir toksikologiniai IST1 kraujo/šlapimo tyrimai, vieninteliai byloje esantys duomenys apie tokios medžiagos galimą rūšį iš esmės yra tik paties nepilnamečio, kuris jas tiesiog rado, parodymai, iš kurių matyti, jog ir jis pats tiksliai nežinojo kokia medžiaga 2025 m. balandžio 30 d. disponavo ir ją suvartojo, bei medicininiai dokumentai ir gydytojų paaiškinimai, kurie nepaneigia tikimybės, jog IST1 sveikatos būklė galėjo suprastėti ir dėl kitų priežasčių, o ne tik dėl medžiagų, kurios yra draudžiamos ir įtrauktos į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašą, suvartojimo, konstatavimas, kad IST1 pareikštas kaltinimas pasitvirtino, prieštarautų BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimams. Nesant neabejotinų įrodymų dėl nusikaltimo dalyko egzistavimo, o esant tik prielaidoms, kad išteisintasis galėjo kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis įgyti, gabenti, laikyti, o vėliau ir suvartoti konkrečią psichotropinę medžiagą, kuriomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas, remiantis in dubio pro reo principu IST1 pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo buvo pagrįstai išteisintas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

Prokuroras, prašydamas priimti priešingą apylinkės teismui sprendimą, savo skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis bylose Nr. 2K-243-387/2023, 2K-264-719/2024, 2K-71-976/2025 bei Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu, priimtu byloje Nr. 1A-69-626/2026. Kasacinės instancijos teismas iš tiesų yra ne kartą nurodęs, jog tais atvejais, kai narkotinės ar psichotropinės medžiagos nerastos, negalimas ir jų tyrimas, pvz., kai medžiagos (jų dalis arba visos) jau būna išplatintos arba suvartotos, dalyko požymis taip pat gali būti konstatuojamas vadovaujantis kitais duomenimis. Priešingu atveju, neradus narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir nesant galimybės atlikti jų tyrimo, būtų sudaromos prielaidos išvengti baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-179-942/2021, 2K-69-489/2024, 2K-264-719/2024). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma ir tai, kad specialisto išvados ir ekspertizės aktai įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-243-387/2023). Taigi, konkrečioje byloje teismai, laikydamiesi įrodinėjimui keliamų reikalavimų, savarankiškai sprendžia dėl kiekvieno nusikalstamos veikos sudėties požymio įrodytumo. Vis tik pabrėžtina, kad prokuroro nurodytose aukštesnės instancijos teismuose nagrinėtose baudžiamosiose byloje nuteistų asmenų kaltė neteisėtai disponuojant konkrečia medžiaga, įtraukta į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašą, buvo patikimai įrodyta kitų byloje surinktų visuma, o šiuo atveju ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais ši IST1 veiksmų kvalifikavimui pagal BK 259 straipsnio 2 dalį reikšminga aplinkybė nebuvo nustatyta, jokių papildomų veiksmų, leidžiančių surinkti tokius įrodymus, atlikimas nebuvo galimas ir vėlesnėje proceso stadijoje – bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi prokuroro nurodoma kasacinio teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo praktika pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas nurodyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ričardo Gailevičiaus apeliacinį skundą atmesti. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.