Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Edvardas Paliokas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Redus LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Milsa“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Redus LT“ dėl skolos, delspinigių, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Milsa“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Redus LT“ (toliau – ir atsakovė) 31 038,34 Eur skolą, 567,18 Eur delspinigius, 10,15 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – 40 Eur skolos išieškojimo išlaidas, 350 Eur žyminį mokestį ir 1 045,44 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Ieškovė prašė ieškinį nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. vasario 17 d. preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3098-1203/2026 ieškovės ieškinį tenkino. Teismas priteisė iš atsakovės ieškovei 31 038,34 Eur skolą, 567,18 Eur delspinigius, 10,15 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (31 605,52 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. vasario 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 435,44 Eur bylinėjimosi išlaidas.

2026 m. kovo 23 d. Vilniaus regiono apylinkės teisme gautas atsakovės prašymas išdėstyti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. preliminaraus sprendimo įvykdymą, kuriame prašoma išdėstyti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. preliminariu sprendimu priteistas sumas vienerių metų laikotarpiui, nustatant, kad teismo priteistos sumos bus mokamos lygiomis dalimis kiekvieną mėnesį arba kitam teismo nustatytam terminui.

Prašyme nurodė, kad atsakovės pagrindinė veikla yra žemės darbai – sklypų formavimas, kelių tiesimas ir kiti panašūs darbai, taip pat karjero eksploatavimas bei inertinių medžiagų (smėlio, žvyro ir kt.) tiekimas. Nuo 2025 m. gruodžio 20 d. Žemaitijos regione susiformavo storas sniego dangos sluoksnis, kuris išsilaikė iki šiol. Taip pat šiuo laikotarpiu vyravo itin žemos oro temperatūros, dėl kurių įšalo žemė. Dėl susidariusių nepalankių oro sąlygų žemės darbų vykdymas ir karjerų eksploatavimas tapo techniškai neįmanomi. Dėl minėtų aplinkybių nurodytų laikotarpiu atsakovė negavo naujų užsakymų ir nesudarė paslaugų bei medžiagų tiekimo sutarčių, todėl atsakovė neturėjo galimybės vykdyti savo įprastinės ūkinės komercinės veiklos ir teikti paslaugų. Dėl šių priežasčių atsakovė neteko ženklių pajamų. Atsakovė taip pat iki šiol neturi naujų užsakymų, tačiau pagerėjus oro sąlygoms planuojama atnaujinti ūkinę komercinę veiklą nuo kovo mėn. pabaigos. Atsakovės banko sąskaitoje nėra pakankamai lėšų bent iš dalies įvykdyti teismo sprendimą, tačiau atsakovė turi didelės vertės turtą, taip pat pasibaigus žiemos sezonui ir šalčiui, ištirpus sniegui, atšilus orams atsakovė galės tęsti įprastinę veiklą bei atsiskaityti su ieškove. Visos skolos sumokėjimas iš karto padarytų ypatingą turtinę žalą atsakovės interesams, atsakovė yra realiai veikiantis subjektas, tačiau dėl susidariusių nepalankių aplinkybių neturėtų galimybių teismo sprendimą įvykdyti iš karto, todėl būtinas teismo sprendimo vykdymo išdėstymas. Išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą vieneriems metams ir leidžiant mokėti skolą lygiomis dalimis būtų užtikrinta šalių interesų pusiausvyra, taipogi būtų mažesnėmis sąnaudomis ir geruoju įvykdytas teismo sprendimas. Išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą ieškovė gaus teismo sprendimu priteistas palūkanas, kurios kompensuos jos nuostolius. Be to, šiuo metu ieškovės turtinė padėtis yra žymiai geresnė nei atsakovės, todėl tokia aplinkybė taip pat sudaro pagrindą tenkinti atsakovės prašymą.

Ieškovė atsiliepime į atsakovės prašymą su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jos teiginius apie tariamai nepakankamą jos mokumą ar negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą iš karto po jo įsiteisėjimo. Atsakovė taip pat nepagrindė, kad sprendimo įvykdymo išdėstymas realiai užtikrintų tinkamą jo įvykdymą ateityje, pačios atsakovės nurodytu terminu ir periodiškumu, todėl nėra jokio pagrindo atsakovės prašymą tenkinti. Atsakovė yra verslo subjektas, rinkoje veikiantis beveik 15 metų, todėl neabejotinai turi pakankamą patirtį ir žinias apie savo veiklos pobūdį bei jos sezoniškumą įskaitant ir tai, kad Lietuvoje žiemos laikotarpiu dėl oro sąlygų gali sumažėti vykdomų darbų apimtys. Visgi, oro sąlygos nesuponuoja atsakovės verslo prievolių atidėjimo. Teismų praktikoje pažymėta, kad verslo subjektams, turintiems verslo patirties, yra taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Sudarydami sutartis su kitais verslo subjektais jie turi pareigą iš anksto įvertinti savo finansines bei teisines galimybes tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, o taip pat prisiima riziką dėl galimų veiklos svyravimų bei neigiamų ekonominių padarinių. Atsakovės argumentai, esą ji negali laiku atsiskaityti su ieškove dėl pajamų trūkumo sumažėjus veiklos apimčiai dėl sezoniško žiemos klimato, negali būti laikomi objektyviomis ar nenumatytomis aplinkybėmis, pateisinančiomis jos prievolių nevykdymą. Tokie paaiškinimai vertintini išimtinai kaip pačios atsakovės netinkamo finansinių srautų planavimo pasekmė, kuri negali būti perkeliama ieškovei, kuri pardavė atsakovei prekes ir turi pagrįstą, tačiau pažeistą lūkestį gauti už jas apmokėjimą. Atsakovė prekes iš ieškovės įsigijo laikotarpiu nuo 2025 m. liepos 2 d. iki 2025 m. lapkričio 6 d., kas leidžia daryti išvadą, kad tuo metu atsakovė aktyviai vykdė ūkinę veiklą ir generavo pajamas. Pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras didžioji dalis atsiskaitymo terminų buvo suėję dar iki atsakovės nurodomų jos veiklą ir atsiskaitymo galimybes neva apribojusių aplinkybių (žemės įšalo) atsiradimo. Todėl nuosekliai vertinant faktines bylos aplinkybes ir atsakovės argumentus akivaizdu, kad atsakovė savo prievolių tinkamai nevykdė (nenumatė ir neskyrė lėšų atsiskaitymui su ieškove) jau tuo metu, kai veikė įprastomis sąlygomis, todėl atsakovės pasiteisinimai dėl nepalankių oro sąlygų laikytini nesusijusiais su jos finansine padėtimi ir nepateisina prisiimtų prievolių nevykdymo. Tokią išvadą papildomai patvirtina ir vieši duomenys apie tai, kad per pastaruosius metus (įskaitant ir šiltus laikotarpius) atsakovė praktiškai nuolat turėjo pradelstų įsiskolinimų Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Sodrai. Atsakovės pareikštas prašymas išdėstyti skolos mokėjimą yra nukreiptas ne į realų prievolės įvykdymą, o į jos vykdymo vilkinimą. Net ir teismui tenkinus atsakovės prašymą nėra jokio pagrindo tikėtis, kad atsakovė tinkamai laikysis nustatytų mokėjimo terminų. Priešingai, atsakovės prašymo patenkinimas sudarytų prielaidas ir tolesniam atsakovei tenkančios prievolės vengimui ir (ar) vilkinimui, o ieškovei sukeltų papildomą finansinę naštą – būtinybę ne tik laukti jai seniai priklausančių lėšų, bet ir atsakovei toliau nevykdant įsipareigojimų leisti tolesnes lėšas teisinei pagalbai pakartotinai raginant atsakovę apmokėti skolą, nors šių išlaidų atlyginimas iš atsakovės procese nėra užtikrinamas. Tokiu būdu būtų pažeisti šalių interesų pusiausvyros ir lygiateisiškumo principai nepagrįstai perkeliant neigiamas atsakovės elgesio pasekmes ieškovei. Ieškovė nesutinka, kad vien tik šalių turtinės padėties skirtumas savaime sudaro pagrindą teismo sprendimo išdėstymui. Ieškovė kaip kreditorė nėra finansinė įstaiga, kuri tiektų prekes atsakovei atidėdama jų apmokėjimą be jokio garanto, kad prievolė bus laiku įvykdyta ir tuo pačiu prisiimdama papildomą finansinę naštą skolos išieškojimo procese vien dėl to, kad atsakovė netinkamai planuoja savo veiklą ar finansinius srautus. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ateityje atsakovės turtinė padėtis pagerės taip, kad sprendimo įvykdymo išdėstymas pasiektų savo tikslą. Nagrinėjamu atveju atsakovė savo prašyme dėl sprendimo vykdymo išdėstymo visiškai neįvykdė jai tenkančios įrodinėjimo pareigos ir apsiribojo vien deklaratyviais teiginiais apie tariamą negalėjimą įvykdyti sprendimą nedelsiant ar per ieškovės derybų dėl taikos sutarties sudarymo metu išreikštą sutikimą dėl trijų mėnesių laikotarpio konkrečiomis sąlygomis. Juo labiau, atsakovė ne tik neįrodo, bet ir apskritai nepamini jokių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad atsakovės turtinė padėtis artimoje ateityje iš tiesų pagerės – ir pagerės tiek, kad atsakovė realiai galėtų įvykdyti sprendimą būtent per jos siūlomą vienerių metų laikotarpį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. balandžio 2 d. nutartimi atsakovės UAB „Redus LT“ prašymo dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo netenkino.

Teismas nurodė, kad atsakovė kartu su pateiktu prašymu dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos nurodomas aplinkybes, kad dėl nepalankių oro sąlygų žemės darbų vykdymas ir karjerų eksploatavimas tapo techniškai neįmanomas ir dėl to neteko ženklių pajamų (CPK 178, 185 straipsniai).

Teismas iš viešai skelbiamų duomenų (www.rekvizitai.lt) nustatė, kad 2024 m. atsakovė turėjo 2 343 366 Eur pardavimo pajamų, 1 112 Eur grynojo pelno, 758 930 Eur sudarė mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, atsakovė turėjo 463 615 Eur ilgalaikio turto ir 460 103 Eur trumpalaikio turto, atsakovė neskolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 2025 m. gruodžio 2 d. buvo 16 darbuotojų – apdraustųjų. Atsakovė prašyme dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo nurodė, kad turi didelės vertės turtą. Teismo vertinimu, šių aplinkybių visuma nerodo atsakovės blogos finansinės būklės.

Teismas pažymėjo, kad šalys yra privatūs juridiniai asmenys, kurie vykdo ūkinę komercinę veiklą, gauna iš šios veiklos pajamas. Byloje nenustatyta, kad atsakovė neturi galimybių sumokėti priteistą skolą ieškovei, priešingai, iš viešai skelbiamų duomenų galima daryti išvadą, kad įmonės finansinė padėtis yra gera. Esant šiai aplinkybei ir atsižvelgiant į tai, kad atsakovė neatsiskaito su ieškove jau ilgą laiką, teismas sprendė, kad tenkinus atsakovės prašymą jai būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas prieš lygiavertį verslo partnerį atidedant visišką teismo sprendimu priteistų sumų sumokėjimą dar vieneriems metams, todėl atsakovės prašymas atmestinas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Redus LT“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta, kadangi skundžiamą nutartį priėmęs teismas vertindamas tik apeliantės turtinę padėtį bei nevertindamas ieškovės turtinės padėties, taip pat remdamasis tiek viešais, tiek apeliantės pateiktais finansiniais rodikliais bei galimybe atsiskaityti pinigais, šiuos duomenis neteisingai įvertino, todėl neteisingai taikė ir aiškino CPK 284 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikos, todėl klausimą išsprendė neteisingai.

11.2. Teismas neatsižvelgė į apeliantės nurodytą veiklos specifiką, nesivadovavo visuotinai žinomomis aplinkybėmis, kurių įrodinėti nereikia, dėl neįprastai stipraus šalčio ir didelio kiekio sniego, kurie truko neįprastai ilgą laikotarpį, dėl kurių esmingai buvo apriboti žemės darbai, nebuvo klientų užsakymų, kiek tai susiję su žemės darbais, vertinant šias aplinkybes ir jų įtaką teismo sprendimo įvykdymui, teismas nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, todėl be pagrindo neišdėstė teismo sprendimo įvykdymo.

11.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantės finansinė padėtis yra gera, kadangi vertino ne 2026 m. kovo–balandžio mėn. finansinius rodiklius, bet neaktualius 2024 m. apeliantės finansinius rodiklius, kurie šio klausimo sprendime neturi jokios reikšmės. Teismo sprendimą atsakovė turi įvykdyti pinigais, o ne turtu, todėl klausimo sprendimo kontekste turėjo būti įvertinti duomenys – iš kokių gi lėšų apeliantė galėtų įvykdyti teismo sprendimą. Apeliantė teismui pateikė duomenis apie jos banko sąskaitos likutį, tačiau teismas šių duomenų nevertino, nors akivaizdu, kad apeliantei nepakanka lėšų bent iš dalies įvykdyti teismo sprendimą, todėl tik apeliantei atnaujinus veiklą – tikimasi naujų užsakymų, kurie leis įvykdyti teismo sprendimą dalimis neapsunkinant įmonės veiklos. Byloje nėra ginčo, kad apeliantė yra moki ir turi turto, tačiau šis turtas yra skirtas įmonės veiklai vykdyti ir lėšoms generuoti, taigi į tai turėjo būti atsižvelgta. Teismas nustatinėjo įmonės mokumą, tačiau buvo prašoma spręsti kitą klausimą – dėl laikinų sunkumų išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė UAB „Milsa“ prašo atsakovės UAB „Redus LT“ atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Apeliantei nepateikus objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jos sunkią turtinę padėtį ir negalėjimą atsiskaityti su ieškove, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Apeliantė, pateikdama atskirąjį skundą, nesilaikė jai tenkančios įrodinėjimo pareigos – nepateikė įrodymų, pagrindžiančių skundžiamos nutarties neteisėtumą ar nepagrįstumą, taip pat neįrodė aplinkybių, sudarančių pagrindą sprendimo vykdymo išdėstymui.

Ieškovė neginčija, kad 2025–2026 m. žiemos sezonu vyravo žemos oro temperatūros, dėl kurių tam tikruose Lietuvos regionuose galėjo susidaryti žemės įšalas. Tačiau šios bendro pobūdžio ir kiekvieną žiemą pasikartojančios aplinkybės savaime nepatvirtina konkretaus ir tiesioginio poveikio būtent apeliantės veiklai bei pajamoms. Apeliantė, teigdama, kad negalėjo vykdyti veiklos dėl neišvengiamų aplinkybių, t. y. žiemos sezonu vyravusios žemos oro temperatūros ir žemės įšalo, privalėjo įrodyti, kad šios aplinkybės konkrečiai paveikė jos veiklą.

Apeliantė yra beveik 15 metų žemės darbų ir karjerų eksploatavimo srityje veikiantis ūkio subjektas, kuriam taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Todėl sezoniniai oro sąlygų svyravimai apeliantės atžvilgiu apskritai negali būti laikomi nenumatytomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą konstatuoti, kad apeliantė neturėjo galimybės iš anksto įvertinti savo veiklos sezoniškumo ir atitinkamai planuoti finansinius srautus bei prisiimamus įsipareigojimus taip, kad nebūtų pažeidžiami kreditorių interesai.

Apeliantė nei prašyme, nei atskirajame skunde nepateikė įrodymų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp nurodomo jos veiklos stagnacijos fakto ir nepalankių oro sąlygų, vien nuorodos į veiklos pobūdį ar sezoniškumą negali būti laikomos pakankamu pagrindu taikyti CPK 284 straipsnio išimtį ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamos nutarties.

Apeliantė nepagrįstai teigia neturinti galimybių pateikti įrodymų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp žiemos laikotarpiu buvusių meteorologinių sąlygų ir negalėjimo atsiskaityti su ieškove. Apeliantė tinkamai tvarkydama buhalterinę apskaitą, turėjo realią galimybę pateikti teismui po 2025 m. gruodžio 20 d. išrašytų PVM sąskaitų faktūrų registrus, duomenis apie gautus užsakymus ar atsiskaitomosios sąskaitos išrašus, iš kurių būtų galima objektyviai spręsti, kad ginčo laikotarpiu apeliantė iš tiesų faktiškai negavo užsakymų ir neuždirbo pajamų, iš kurių galėtų atsiskaityti su ieškove nedelsiant. Taip pat apeliantė, teigdama, kad jos veikla buvo sustabdyta dėl sezoniškumo ir žiemos laikotarpiui būdingų sąlygų, turėjo realią galimybę šiuos teiginius pagrįsti ankstesnių laikotarpių (žiemos sezonų) veiklos duomenimis, tokiais kaip užsakymų apimtys, pajamų srautai ar kiti apskaitos duomenys, tačiau ir tokių įrodymų teismui nepateikė.

Apeliantė atskirajame skunde nepagrįstai mėgina perkelti jai tenkančią įrodinėjimo pareigą teismui, teigdama, kad šis turėjo vertinti apeliantės 2026 m. kovo–balandžio mėn. finansinius duomenis, o ne 2024 m. rodiklius. Pareiga pateikti aktualius ir jos turtinę padėtį atspindinčius duomenis tenka pačiai apeliantei, todėl apeliantė, teigdama, kad teismas turėjo vertinti konkretaus laikotarpio jos apskaitos duomenis, turėjo pareigą juos ir pateikti į bylą. Apeliantė tokių duomenų nei už 2025 metus, nei už 2026 m. pirmąjį ketvirtį nepateikė ir neįrodinėjo jos finansinės padėties pasikeitimo. Esant tokiai situacijai, teismas neturėjo nei galimybės, nei pagrindo vertinti apeliantės nurodomų duomenų, todėl pagrįstai rėmėsi naujausia viešai prieinama informacija apie apeliantės finansinę būklę, kurią į bylą pateikė ieškovė.

Apeliantės teiginiai, kad dėl žiemos laikotarpiu susidariusio įšalo ji negalėjo vykdyti veiklos ir gauti pajamų, apskritai kelia pagrįstų abejonių, vertinant pačios apeliantės viešai skelbiamą informaciją apie vykdomą veiklą. Nors apeliantės pagrindinė veikla yra karjerų eksploatavimas ir žemės darbai, ji taip pat teikia ir kitas paslaugas, įskaitant lengvųjų automobilių nuomą, gatvių ir teritorijų šlavimą, sniego valymą bei išvežimą. Akivaizdu, kad jos nurodomos meteorologinės sąlygos (sniego danga, įšalas) savaime nesudaro kliūčių teikti automobilių nuomos paslaugas, o sniego valymo ir išvežimo darbams yra netgi palankios. Apeliantė, akcentuodama tik dalį savo vykdomų veiklų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad ji neturėjo galimybės teikti kitų paslaugų ir iš jų uždirbti pajamas.

Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos tariamai sunkios finansinės padėties laikinumą ar realias galimybes ją pagerinti ateityje ir tinkamai įvykdyti sprendimą per prašomą nustatyti vienerių metų išdėstymo terminą. Apeliantė nepaneigė ieškovės 2026 m. kovo 24 d. atsiliepime į prašymą nurodytų aplinkybių, kad sprendimo vykdymo atidėjimas iš esmės pažeistų ieškovės, kaip kreditorės, teisėtus interesus ir lūkesčius.

Apeliantė disponuoja reikšmingu materialiuoju ilgalaikiu kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu – žemės sklypais, transporto priemonėmis, mašinomis ir įrenginiais bei kita įranga, kurių bendra vertė viršija 400 000 Eur. Apeliantė tik deklaratyviai teigia, kad visas šis turtas yra būtinas jos veiklai vykdyti, nepateikdama jokių įrodymų, kad dalies turto realizavimas ir atsiskaitymas su ieškove objektyviai užkirstų kelią jos veiklos vykdymui. Teismas pagrįstai apeliantės turtinę padėtį ir galimybes atsiskaityti su ieškove vertino atsižvelgdamas į visą jos turto balansą, o ne vien į disponuojamas pinigines lėšas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. vasario 17 d. preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3098-1203/2026 ieškovės UAB „Milsa“ ieškinį tenkino. Teismas priteisė iš atsakovės UAB „Redus LT“ ieškovei 31 038,34 Eur skolą, 567,18 Eur delspinigius, 10,15 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (31 605,52 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. vasario 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 435,44 Eur bylinėjimosi išlaidas.

2026 m. kovo 23 d. Vilniaus regiono apylinkės teisme gautas atsakovės prašymas išdėstyti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. preliminaraus sprendimo įvykdymą, kuriame prašoma išdėstyti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. preliminariu sprendimu priteistas sumas vienerių metų laikotarpiui, nustatant, kad teismo priteistos sumos bus mokamos lygiomis dalimis kiekvieną mėnesį arba kitam teismo nustatytam terminui.

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. balandžio 2 d. nutartimi atsakovės UAB „Redus LT“ prašymo dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo netenkino, kadangi atsakovė kartu su pateiktu prašymu dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos nurodomas aplinkybes, kad dėl nepalankių oro sąlygų žemės darbų vykdymas ir karjerų eksploatavimas tapo techniškai neįmanomas ir dėl to neteko ženklių pajamų (CPK 178, 185 straipsniai). Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta, jog atsakovė neturi galimybių sumokėti priteistą skolą ieškovei, priešingai, iš viešai skelbiamų duomenų galima daryti išvadą, kad įmonės finansinė padėtis yra gera. Esant šiai aplinkybei ir atsižvelgiant į tai, kad atsakovė neatsiskaito su ieškove jau ilgą laiką, teismas sprendė, kad tenkinus atsakovės prašymą jai būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas prieš lygiavertį verslo partnerį atidedant visišką teismo sprendimu priteistų sumų sumokėjimą dar vieneriems metams, todėl atsakovės prašymas atmestinas.

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantė UAB „Redus LT“ pateikė atskirąjį skundą, kuriame nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta, kadangi skundžiamą nutartį priėmęs teismas vertindamas tik apeliantės turtinę padėtį bei nevertindamas ieškovės turtinės padėties, taip pat remdamasis tiek viešais, tiek apeliantės pateiktais finansiniais rodikliais bei galimybe atsiskaityti pinigais, šiuos duomenis neteisingai įvertino, todėl neteisingai taikė ir aiškino CPK 284 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikos, todėl klausimą išsprendė neteisingai. Teismas neatsižvelgė į apeliantės nurodytą veiklos specifiką, nesivadovavo visuotinai žinomomis aplinkybėmis, kurių įrodinėti nereikia, dėl neįprastai stipraus šalčio ir didelio kiekio sniego, kurie truko neįprastai ilgą laikotarpį, dėl kurių esmingai buvo apriboti žemės darbai, nebuvo klientų užsakymų, kiek tai susiję su žemės darbais, vertinant šias aplinkybes ir jų įtaką teismo sprendimo įvykdymui, teismas nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, todėl be pagrindo neišdėstė teismo sprendimo įvykdymo. Teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantės finansinė padėtis yra gera, kadangi vertino ne 2026 m. kovo–balandžio mėn. finansinius rodiklius, bet neaktualius 2024 m. apeliantės finansinius rodiklius, kurie šio klausimo sprendime neturi jokios reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas su minėtais apeliantės argumentais nesutinka.

Vadovaujantis CPK 18 straipsniu, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. CPK 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniame procese turi būti imamasi priemonių tam, jog būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, taip pat turi būti siekiama, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas per kuo įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau.

CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Aiškindamas CPK 284 straipsnio nuostatas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai. Nei teisės normose, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokios aplinkybės yra pripažįstamos išimtinėmis ir sudarančiomis pagrindą išdėstyti ar atidėti teismo sprendimo vykdymą. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad, atsižvelgiant į tai, jog CPK 284 straipsnyje išdėstytų nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti arba išdėstyti tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).

Pažymėtina, kad net ir sunki skolininko turtinė padėtis nėra absoliutus pagrindas taikyti įstatyme nustatytą išimtį ir išdėstyti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą. Asmuo, prašydamas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, ir teigdamas, jog priteista suma jam yra didelė, turi pateikti teismui ne tik išsamius ir abejonių nekeliančius duomenis apie savo finansinę (turtinę) padėtį, bet ir įrodyti, kad jo padėtis ateityje pagerės (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-250-798/2021, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1033-330/2022, Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-373-516/2024).

Kaip jau buvo minėta, asmuo, teikdamas prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, privalo pagrįsti ir įrodyti, kad jo finansinė padėtis sunki ir ateityje pagerės. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad apeliantė, prašydama išdėstyti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. preliminariu sprendimu iš jos ieškovei priteistas sumas, savo tokį prašymą pirmosios instancijos teismui grindė tuo, kad dėl nepalankių oro sąlygų žemės darbų vykdymas ir karjerų eksploatavimas tapo techniškai neįmanomas ir dėl to apeliantė neteko ženklių pajamų, tačiau minėtus argumentus patvirtinančių duomenų nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės 2026 m. kovo 10 d. pirmosios instancijos teismui pateiktas raštas apie tai, jog apeliantės banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje akcinės bendrovės (toliau – AB) „Swedbank“ banke, likutis 2026 m. kovo 9 d. sudarė 414,12 Eur bei 2026 m. kovo 9 d. pažyma apie apeliantei priklausantį turtą, kurio bendra suma sudaro 501 258,89 Eur, nėra pakankami apeliantės realiai turtinei padėčiai identifikuoti ar faktui, jog yra susiklosčiusi išskirtinė situacija, dėl kurios jai objektyviai būtina taikyti nurodytą sprendimo įvykdymo išimtį, konstatuoti. Jokių kitų duomenų apie turimą turtą ar kitas išlaidas apeliantė nebuvo pateikusi.

CPK 7 straipsnyje įtvirtinti koncentracijos ir ekonomiškumo principai kartu su CPK 18 straipsnyje apibrėžtu teismo sprendimo privalomumo principu užtikrina civilinę bylą laimėjusio asmens teisėto intereso, kad jam palankus įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau, apsaugą. Nesant ieškovės sutikimo išdėstyti sprendimą, priešingai, esant kategoriškam jos prieštaravimui dėl sprendimo vykdymo išdėstymo, laikytina, kad vykdymo išdėstymas pažeistų ieškovės teises ir teisėtus lūkesčius, šalių lygiateisiškumą ir protingos jų interesų pusiausvyros taisyklę. Vien apeliantės nurodytos aplinkybės dėl finansinių sunkumų, įvertinus ieškovės teisėtus lūkesčius, nesudaro pagrindo spręsti, kad apeliantės prašymą buvo atsisakyta tenkinti nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė nepateikė pakankamų ir abejonių nekeliančių duomenų nei apie savo esamą turtinę padėtį, nei apie realias galimybes įvykdyti teismo sprendimą ateityje, todėl nėra pagrindo taikyti CPK 284 straipsnyje įtvirtintą išimtį ir išdėstyti sprendimo įvykdymą.

Nors apeliantė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas vertino tik apeliantės turtinę padėtį, tačiau nevertino ieškovės turtinės padėties, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantė pirmosios instancijos teismui turėjo įrodyti, kad ieškovės turtinė padėtis turi pranašumą ir teismo sprendimo įvykdymo išdėstymas nepažeis pastarosios interesų. Kaip matyti, apeliantė prašyme dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo nurodė, kad šiam momentui ieškovės turtinė padėtis yra žymiai geresnė, nei apeliantės, tačiau minėtus argumentus pagrindžiančių duomenų nepateikė. Kita vertus, net ir darant prielaidą, kad ieškovės turtinė padėtis šiuo metu yra geresnė, vien tai nesudaro pagrindo taikyti sprendimo įvykdymo išdėstymo institutą.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas apeliantės prašymo dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.