Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Edvardas Paliokas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ATS1 atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal atsakovo ATS1 pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui ATS1 dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo antstolis Sigitas Osvaldas Grašys.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovo pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas ATS1 kartu su atskiruoju skundu pateikė į bylą Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus 2026 m. balandžio 21 d. raštą „Dėl informacijos ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-04581-26“. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015). Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su Utenos apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-3293-664/2026 medžiaga ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pažymi, kad teismui jau buvo pateiktas 2026 m. kovo 16 d. Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-asis skyriaus informacija apie atliekamą ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-04581-26 ir aplinkybė, kad šiame tyrime apeliantas buvo pripažintas nukentėjusiuoju teismui buvo žinoma, tačiau naujai pateiktame Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus 2026 m. balandžio 21 d. rašte „Dėl informacijos ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-04581-26“ aplinkybės išdėstytos išsamiau. Atsižvelgiant į tai, šis įrodymas, vadovaujantis CPK 314 straipsniu, prijungtinas prie bylos ir vertintinas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, kadangi jis susijęs su byloje nagrinėjamų aplinkybių nustatymu ir gali turėti reikšmės bylos teisingam išsprendimui.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

2026 m. kovo 9 d. Utenos apylinkės teisme gautas atsakovo pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriame prašoma: 1) atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. e2-1316-664/2025; 2) panaikinti Utenos apylinkės teismo 2025 m. vasario 27 d. sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės; 3) sustabdyti sprendimo už akių vykdymą ir antstolio Sigito Osvaldo Grašio vykdomojoje byloje Nr. 0168/25/00762 iki teismas išnagrinės pareiškimą.

Utenos apylinkės teismas 2026 m. kovo 10 d. nutartimi atsakovui atnaujino terminą prašymui dėl sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-3293-664/2026 (senas bylos Nr. e2-1316-664/2025) peržiūrėjimo pateikti ir priėmė pareiškimą. Teismas taip pat sustabdė sprendimo vykdymą civilinėje byloje Nr. e2-3293-664/2026 (senas bylos Nr. e2-1316-664/2025) ir vykdymo veiksmus antstolio Sigito Osvaldo Grašio vykdomoje vykdomojoje byloje Nr. 0168/25/00762 iki teismas išnagrinės atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-3293-664/2026 (senas bylos Nr. e2-1316-664/2025) peržiūrėjimo.

Utenos apylinkės teismas 2025 m. balandžio 15 d. nutartimi netenkino atsakovo ATS1 pareiškimo dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo. Teismas panaikino civilinėje byloje Nr. e2-1316-664/2025 taikytas laikinąsias apsaugos priemones – sprendimo vykdymo civilinėje byloje Nr. e2-1316-664/2025 ir antstolio Sigito Osvaldo Grašio vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0168/25/00762 sustabdymą.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantas ATS1 pateikė atskirąjį skundą, kuriame nurodė, kad apeliantas tik 2025 m. spalio 23 d., apklausiamas liudytoju, pirmą kartą sužinojo apie jo vardu paimtas paskolas iš įvairių kredito įstaigų, apie kurių egzistavimą iki tol neturėjo jokios informacijos. Tyrimo duomenimis, 2023 m. gruodžio mėnesį jo vardu buvo sudarytos kelios kredito sutartys su UAB „BnP Finance“ ir UAB „Esto“, taip pat nustatyta, kad jis buvo fiktyviai įdarbintas (duomenys neskelbtini), nors realiai šioje bendrovėje niekada nedirbo ir su ja nebuvo susijęs. Tarp šių ikiteisminio tyrimo metu nustatytų finansinių įsipareigojimų aiškiai identifikuojama ir ginčo sutartis – 2023 m. gruodžio 15 d. su UAB „BnP Finance“ sudaryta vartojimo kredito sutartis, pagal kurią buvo suteiktas 10 000 Eur kreditas (kredito ID BOB-62s63y65). Šiame tyrime 2026 m. vasario 20 d. apeliantas buvo pripažintas nukentėjusiuoju, nustačius, kad jo elektroniniai duomenys galėjo būti neteisėtai panaudoti sudarant kreditinius įsipareigojimus ir disponuojant lėšomis. Todėl egzistuoja reali ir pagrįsta tikimybė, kad ginčo prievolė atsirado ne apelianto valia, o tretiesiems asmenims nusikalstamu būdu pasinaudojus jo asmens duomenimis. Ši aplinkybė sudaro pagrindą abejoti ginčo prievolės atsiradimo teisėtumu, todėl yra pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą ir iš naujo įvertinti bylos aplinkybes. Teismas nepagrįstai kvalifikavo apelianto veiksmus (kreipimąsi į kreditorę bei dalinį mokėjimą) kaip skolos pripažinimą ir šią aplinkybę interpretavo kaip apelianto nesąžiningumo ar proceso vilkinimo įrodymą. Toks vertinimas yra teisiškai klaidingas, neatitinka faktinių aplinkybių ir prieštarauja civilinės teisės principams.

Teismo sprendimo už akių instituto tikslas – išplėsti asmenų subjektinių teisių teisminės gynybos ir dispozityvumo principo ribas (CPK 5 straipsnis, 13 straipsnis), taip pat užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis, skatinti šalis rūpintis proceso eiga, greitu ir ekonomišku bylos išnagrinėjimu, laiku ir rūpestingai pateikti savo poziciją teismui, sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis bei nevilkinti proceso (CPK 7 straipsnis). Tokiu būdu sprendimo už akių teisėtumo peržiūrėjimo specifika – ribojimas apeliacine tvarka skųsti sprendimą šaliai, kurios atžvilgiu jis yra priimtas (CPK 285 straipsnio 5 dalis), suponuoja teismo pareigą tokį sprendimą priimti tik griežtai laikantis jo priėmimo tvarkos, esant įstatyme numatytiems pagrindams ir sąlygoms, kad nebūtų be pagrindo suvaržytos ar pažeistos proceso dalyvių teisės (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1163-781/2021). Taigi, pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo yra vienintelis būdas pasyviai šaliai pašalinti neatvykimo į teismo posėdį ar parengiamojo procesinio dokumento nepateikimo padarinius, nes ji negali sprendimo už akių skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka (CPK 285 straipsnio 5 dalis).

Pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį teismas panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atnaujino terminą apeliantui pateikti prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tačiau išnagrinėjęs apelianto pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, pareiškimo netenkino, nes nenustatė CPK 288 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, svarbiausia sąlyga yra įrodymų, turinčių įtakos priimti sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, pateikimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 35/03-11/06). Atsakovams, siekiantiems sprendimo už akių peržiūrėjimo, nepakanka pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodyti savo nesutikimą ar abejones teismo priimtu sprendimu – atsakovų pateikti įrodymai turi besąlygiškai patvirtinti tai, kad priimtas sprendimas yra akivaizdžiai neteisingas ir turėtų būti panaikintas nepaisant atsakovų netinkamo naudojimosi procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365-690/2018). Argumentų, keliančių pagrįstų abejonių teismo sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu, nors ir grindžiamų jau pirmiau byloje pateiktais įrodymais, nurodymas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo gali būti pakankamas pagrindas teismui, nagrinėjančiam tokį pareiškimą, konstatuoti, kad pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje bylos Nr. 3K-3-316/2008). Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo privalo būti pagrįstas tokiais įrodymais, kurie galėtų kelti abejonę priimto sprendimo, kuriuo galimai buvo pažeistos atsakovų teisės ar teisėti interesai, pagrįstumu ir teisėtumu (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1420/2010).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų valdyboje atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-15099-24 dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 209 straipsnyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, 2025 m. spalio 23 d. buvo apklaustas liudytoju ir šios apklausos metu jis sužinojo, kad jo vardu buvo paimtos paskolos iš kredito įstaigų, tarp jų – su pradine kreditore UAB „BnP Finance“ 2023 m. gruodžio 15 d. sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. BOB-62s63y65, kurios pagrindu apeliantui buvo suteikta 10 000 Eur paskola. Todėl 2025 m. lapkričio 12 d. apeliantas kreipėsi į policiją su pareiškimu dėl jo vardu jam nežinant paimtų paskolų. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdyboje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-04581-26 pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, ir būtent šiame ikiteisminiame tyrime 2026 m. vasario 20 d. apeliantas buvo pripažintas nukentėjusiuoju dėl pasinaudojus jo elektroniniais duomenimis paimtų kreditų ir jų panaudojimo.

Vadovaujantis CPK 182 straipsnio 3 punktu, prejudiciniais faktais civilinėje byloje gali būti pripažįstami tik asmens nusikalstamos veikos padariniai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padariniai, konstatuoti įsiteisėjusiu teismo nutarimu. Todėl vien faktas, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo priimtas procesinis sprendimas pripažinti apeliantą nukentėjusiuoju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, savaime nesuteikia tokiems duomenims prejudicinės reikšmės ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti apelianto elgesio bei jo civilinės atsakomybės ieškovės atžvilgiu.

Civilinėje teisėje taikomas savarankiškos civilinės atsakomybės principas reiškia, kad baudžiamojo proceso stadijoje renkami duomenys ar priimti procesiniai sprendimai negali automatiškai paneigti civilinės atsakomybės atsiradimo ar perkelti jos kitam asmeniui, kol civilinėje byloje nenustatyta priešingai. Todėl apelianto nurodomi ikiteisminio tyrimo duomenys, kad jis yra pripažintas nukentėjusiuoju, šiuo atveju neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamai civilinei bylai ir negali paneigti jo pareigos atsakyti ieškovės atžvilgiu pagal civilinės teisės normas.

Pažymėtina, kad apelianto teiginys, jog tik 2026 m. vasario 20 d., t. y. jį pripažinus nukentėjusiuoju ikiteisminiame tyrime, jam atsirado reali galimybė gintis, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantui ieškinys ir teismo pranešimas dėl atsiliepimo į ieškinį dėl skolos priteisimo pateikimo buvo įteikti 2025 m. sausio 30 d. jo nuo 1999 m. gruodžio 9 d. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, t. y. šeimos nariui – močiutei D. J..

Be to, ieškovė nurodė, kad 2026 m. sausio 12 d. elektroniniame laiške apeliantas pripažino skolą, prašė sudaryti skolos mokėjimo grafiką bei nenukreipti išieškojimo į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, kuriame gyvena kartu su močiute. Šios aplinkybės apeliantas nepaneigė. Pažymėtina ir tai, kad 2026 m. vasario 9 d. apeliantas atliko 500 Eur mokėjimą pagal antstolio kontoroje vykdomą vykdomąjį dokumentą Nr. e2-1316-664/2025, kuris įskaitytas vykdomojoje byloje Nr. 0168/25/00762.

Nurodytos aplinkybės paneigia apelianto poziciją, kad reali galimybė ginti savo teises jam atsirado tik 2026 m. vasario 20 d., kai ikiteisminiame tyrime jis buvo pripažintas nuketėjusiuoju. Visų pirma pažymėtina, kad pats asmuo geriausiai žino ir gali tiesiogiai patvirtinti, ar jis sudarė kredito sutartį ir prisiėmė atitinkamus finansinius įsipareigojimus. Tai yra aplinkybė, kuri susijusi su asmens tiesioginiu valios išreiškimu ir asmeniniu dalyvavimu sudarant sandorį, todėl jos suvokimas ir žinojimas priklauso būtent nuo paties asmens. Nagrinėjamu atveju atsakovas, gavęs iš teismo procesinius dokumentus ir būdamas informuotas apie jam pareikštą reikalavimą dėl skolos priteisimo pagal kredito sutartį, nei teisme, nei vėliau pradėtame priverstinio skolos išieškojimo procese nereiškė jokių prieštaravimų dėl kredito sutarties sudarymo ar jos autentiškumo. Klausimas dėl tariamo sutarties nesudarymo ar suklastojimo iškeltas tik gerokai vėliau, nors tokiems argumentams pateikti atsakovas turėjo visas galimybes dar pradinėse proceso stadijose. Priešingai, jo vėlesni veiksmai – kreipimasis dėl skolos išdėstymo ir dalies skolos sumokėjimas – objektyviai rodo, kad jis prievolės egzistavimo tuo metu neginčijo ir ją pripažino. Tik vėlesniame etape, praėjus reikšmingam laikui, kai buvo paskelbtos areštuoto turto varžytynės, atsakovas pradėjo remtis aplinkybėmis, susijusiomis su ikiteisminiu tyrimu, kuriame jis buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Tačiau tokie tik po ilgo laiko pateikti paaiškinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys ankstesniam atsakovo procesiniam elgesiui, vertintini kritiškai, nes jie nesudaro pagrindo pripažinti jų patikimais ar įtikinamais. Pažymėtina, kad net jei pagal Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus 2026 m. balandžio 21 d. raštą „Dėl informacijos ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-04581-26“ vertinti, jog atsakovas apie tai, kad jo vardu buvo paimta paskola, sužinojo 2025 m. spalio 23 d., kai ikiteisminiame tyrime buvo apklaustas liudytoju, tačiau jis ir toliau elgėsi visiškai pasyviai, t. y. 2025 m. lapkričio 7 d. gavęs iš antstolio 2025 m. lapkričio 5 d. patvarkymą Nr. S-25-168-44924 dėl areštuoto turto įkainojimo, informacijos, dėl areštuoto įkainoto turto realizavimo tvarkos, pateikimo, antstoliui net neužsiminė, kad jis nėra sudaręs jokios vartojimo kredito sutarties ir nėra gavęs jokios paskolos, nors, jei šios aplinkybės būtų buvusios tikros, jas objektyviai turėjo nurodyti nedelsdamas. Priešingai, 2026 m. sausio 12 d. el. laiške ieškovei atsakovas prašė išdėstyti skolos mokėjimą, o 2026 m. vasario 9 d. atliko 500 Eur įmoką. Todėl darytina išvada, kad atsakovas turėjo galimybę ginti savo teises ir nuo 2025 m. sausio 30 d., kai iš teismo gavo ieškinį dėl skolos priteisimo, ir nuo 2025 m. spalio 23 d., kai ikiteisminiame tyrime buvo apklaustas liudytoju, todėl vėlesnis nukentėjusiojo statuso suteikimas savaime nesudaro pagrindo vertinti tai kaip naują aplinkybę, kuri sudarytų pagrindą peržiūrėti sprendimą už akių.

Kita vertus, pats ikiteisminio tyrimo atlikimo faktas ir jame tiriamos galimos įvykio versijos savaime nepatvirtina atsakovo nurodomų aplinkybių dėl galimo neteisėto jo asmens duomenų panaudojimo. Ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija vertintina kaip preliminari ir skirta nustatyti, ar yra pagrindas asmenis patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tačiau ji nėra galutinė ir privaloma išvada civiliniam teismui dėl faktinių aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Tuo tarpu byloje nėra pateikta įsiteisėjusio teismo nuosprendžio ar kito procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje, kuris galėtų turėti prejudicinę galią ir būtų privalomas teismui nustatant šias aplinkybes. Todėl atsakovo argumentai, grindžiami vien ikiteisminio tyrimo duomenimis, negali būti laikomi pakankamais jo nurodomoms aplinkybėms patvirtinti. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes įvertino netinkamai ar padarė nepagrįstas išvadas. Įvertinus prieštaringą paties atsakovo poziciją bei jo procesinį elgesį, pritartina pirmosios instancijos teismui, kad atsakovas, prašydamas peržiūrėti teismo sprendimą už akių, galimai siekia išvengti turto realizavimo, o ne nuosekliai ir sąžiningai ginti savo procesines teises.

Atsakovo argumentai, siejantys nagrinėjamą situaciją su proceso atnaujinimo institutu, laikytini nepagrįstais ir netaikytinais. Nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas proceso atnaujinimo klausimas, o vertinamas atsakovo pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriam taikomos savarankiškos procesinės prielaidos ir jų vertinimo kriterijai. Todėl proceso atnaujinimo instituto teisinis reguliavimas ir jam keliami reikalavimai negali būti tiesiogiai taikomi ar perkelti į sprendimo už akių peržiūrėjimo institutą. Kiekvienas šių procesinių institutų turi savarankišką paskirtį, taikymo pagrindus ir procesines pasekmes, todėl jų tapatinimas ar analogiškas vertinimas neturi teisinio pagrindo.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminį procesinės teisės normų pažeidimą, nes jo 2026 m. balandžio 8 d. pateikti rašytiniai paaiškinimai prie bylos buvo prijungti tik 2026 m. balandžio 16 d., t. y. po skundžiamos nutarties priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, nustatė, kad minėtuose rašytiniuose paaiškinimuose apeliantas iš esmės pakartojo tas pačias faktines aplinkybes, kuriomis grindė savo poziciją nagrinėjamoje byloje, t. y. aplinkybes dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo ir jo pripažinimo nukentėjusiuoju. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą nutartį buvo žinomos, vertintos ir į jas buvo atsižvelgta sprendžiant apelianto pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Todėl vien formalus paaiškinimų prijungimo prie bylos momentas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti esminį proceso teisės normų pažeidimą, kadangi apeliantas neįrodė, jog jų neįvertinimas galėjo turėti įtakos priimtos nutarties teisėtumui, pagrįstumui ar lemti kitokį bylos procesinį rezultatą. Vien procesinio pobūdžio trūkumas gali būti laikomas esminiu tik tuo atveju, kai nustatoma, kad jis turėjo ar galėjo turėti įtakos bylos baigčiai, tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas apelianto pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 15 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.