- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-07
- Bylos Nr.
- eP-61-552/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00811-2025-2
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Iveta Pelienė
- Atsakovas
- Priešgaisrinės apsaugos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- V. R.
- Trečiasis asmuo
- „Baltic Insurance Company“, AAS ,,BTA Baltic Insurance Company" filialas Lietuvoje
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ivetos Pelienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1455-492/2026 pagal pareiškėjo V. R. (V. R.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. (V. R.) skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo „Baltic Insurance Company“, veikianti per „AAS BTA Baltic Insurance Company” filialą Lietuvoje) dėl sprendimo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. R. (V. R.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir atsakovas) direktoriaus 2025 m. sausio 24 d. įsakymą Nr. TE-3-59/2025/11.3.35E dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į anksčiau eitas – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-os komandos vyriausiojo ugniagesio gelbėtojo pareigas; 3) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo gražinti į tarnybą įvykdymo.
Skundas buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Pareiškėjas, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-osios komandos vyriausiasis ugniagesys gelbėtojas, pats informavo Departamentą apie Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas). Šiuo sprendimu jo sutuoktinei, Rusijos Federacijos pilietei, uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. lapkričio 6 d. iki 2027 m. gegužės 5 d.
Departamentas atliko patikrinimą ir jo rezultatus išdėstė 2025 m. sausio 22 d. išvadoje Nr. TNT-12/2025(3.59 E) bei ją patikslinusioje 2025 m. sausio 23 d. išvadoje Nr. TNT-13/2025(3.59 E) (toliau kartu – ir Išvada). Remdamasis Išvada, Departamentas nusprendė, kad dėl pareiškėjo ryšių su sutuoktine jo tarnyba nesuderinama su nacionalinio saugumo interesais, todėl vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 74 straipsnio 1 dalies 9 punktu, pareiškėją atleido iš vidaus tarnybos.
Departamento Išvadoje išdėstytos faktinės aplinkybės savo apimtimi ir turiniu nėra pakankamos spręsti, kad pareiškėjas yra nelojalus Lietuvos Respublikai ir / arba kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, jo tarnyba vidaus reikalų sistemoje yra nesuderinama su nacionalinio saugumo interesais, todėl šių išvadų pagrindu priimtas sprendimas atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos yra nepagrįstas bei neteisėtas, todėl naikintinas. Departamento išvada daugiausia grindžiama Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) duomenimis apie jo sutuoktinę, o šie duomenys nebuvo skirti jo paties tarnybos keliamai rizikai įvertinti. Departamentas neištyrė ryšio su sutuoktine pobūdžio, neįvertino visų su juo susijusių aplinkybių ir nepagrindė išvados, kad jo tarnyba nesuderinama su nacionalinio saugumo interesais. Pareiškėjo poziciją patvirtina duomenys apie ankstesnę tarnybą, paskatinimai ir teigiamai jį apibūdinantys duomenys.
Pareiškėjo atleidimas buvo neproporcingas. Jis ėjo ugniagesio gelbėtojo pareigas, neturėjo valdingų administracinių įgaliojimų ir nedirbo su slapta ar riboto naudojimo informacija. Departamentas neįrodė, kad jo tarnybos keliama rizika nacionaliniam saugumui pateisino atleidimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Atsiliepimas į skundą buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Departamentas Įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo priėmė įvertinęs Migracijos departamento Sprendime ir VSD išvadoje pateiktus duomenis, savo turimą informaciją bei pareiškėjo paaiškinimą. Šių aplinkybių visuma sudarė pagrindą spręsti, kad dėl pareiškėjo ryšių su sutuoktine jo tarnyba vidaus tarnybos sistemoje nesuderinama su nacionalinio saugumo interesais bei pareiškėjas nelaikomas lojaliu Lietuvos valstybei. Atsakovas rėmėsi Statuto 15 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 9 straipsnio 2 dalies 5 punktu.
Departamento poziciją patvirtina pareiškėjo ryšių su sutuoktine pobūdis ir jų tęstinumas: pareiškėjas 2021–2024 m. per Panemunės pasienio kontrolės punktą 28 kartus vyko į Rusijos Federaciją pas sutuoktinę. Šios kelionės ir nuolat palaikomi šeiminiai ryšiai, vertinami kartu su kitais duomenimis bei geopolitiniu kontekstu, rodo pareiškėjo pažeidžiamumą ir galimybę jį paveikti siekiant gauti nacionaliniam saugumui reikšmingos informacijos. Pareiškėjui, kaip ugniagesiui gelbėtojui, galėjo būti prieinama informacija apie strateginius objektus.
Pareiškėjo ilgametė tarnyba, paskatinimai ir apdovanojimai šios rizikos nepaneigia. Sprendžiant dėl Statuto 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo reikšminga įvertinti visus tarpusavyje susijusius duomenis apie pareiškėjo ryšius ir jų galimą poveikį nacionaliniam saugumui, o ne apsiriboti jo ankstesnės tarnybos vertinimu.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo „Baltic Insurance Company“, veikianti per „AAS BTA Baltic Insurance Company” filialą Lietuvoje, atsiliepimo į skundą nepateikė.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, atsižvelgęs į VSD 2024 m. birželio 14 d. išvadą Nr. 18-5683, atsisakė išduoti pareiškėjo sutuoktinei leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dėl jos keliamos grėsmės valstybės saugumui. Teismas taip pat įvertino pareiškėjo ryšius su sutuoktine, jo keliones į Rusijos Federaciją ir Migracijos departamentui nurodytą galimybę ateityje gyventi Rusijoje. Pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenis pareiškėjas 2022–2024 m. į Rusiją vykdavo reguliariai, tačiau įsigaliojus 2024 m. sausio 24 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 74 nustatytam draudimui į ją daugiau nevyko. Teismas sprendė, kad Departamentas pareiškėją atleido įvertinęs ne vien sutuoktinės atžvilgiu priimtą Sprendimą, bet ir pareiškėjo ryšių su ja pobūdį, dažnas keliones į Rusiją bei jam einant ugniagesio gelbėtojo pareigas galėjusią būti prieinamą informaciją apie strateginius objektus. Teismo vertinimu, šių aplinkybių visuma sudarė pagrindą manyti, kad tolesnė pareiškėjo tarnyba būtų nesuderinama su nacionalinio saugumo interesais. Teismas pažymėjo, kad Statuto 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas yra prevencinio pobūdžio: jam taikyti nebūtina įrodyti, kad pareiškėjas jau atliko neteisėtus veiksmus arba kad grėsmė valstybės saugumui jau pasireiškė. Todėl teismas pripažino, kad pareiškėjas teisėtai atleistas Statuto 74 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Teismas atskirai įvertino VSD 2025 m. birželio 4 d. raštą Nr. 18-6417, kuriame nurodyta, kad VSD neturi teiktinų duomenų apie pareiškėjo tarnybos keliamą ar galimą kelti grėsmę valstybės saugumui. Teismo vertinimu, šis raštas nepaneigė Departamento išvados, nes Statutas nereikalauja, kad sprendimas atleisti pareigūną būtų grindžiamas būtent VSD išvada apie patį pareigūną. Teismas sprendė, kad Departamentas surinko pakankamai duomenų savarankiškai įvertinti pareiškėjo tarnybos suderinamumą su nacionalinio saugumo interesais.
III.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pervertino pareiškėjo pareigų reikšmę nacionaliniam saugumui ir nepagrįstai sprendė, jog jam prieinama jautri informacija apie strateginius objektus. Dalis teismo minėtos informacijos yra viešai prieinama. Pareiškėjas pats atskleidė institucijoms bendravimo su sutuoktine aplinkybes, tačiau šis atvirumas buvo panaudotas grindžiant išvadą dėl jo nelojalumo.
Departamentas individualiai neįvertino pareiškėjo situacijos. Išvada iš esmės pagrįsta duomenimis apie jo sutuoktinę, surinktais Migracijos departamento Sprendimui priimti, ir bendro pobūdžio informacija apie geopolitines grėsmes. Pareiškėjas santuoką sudarė 2022 m., tačiau jo atleidimas inicijuotas tik 2025 m.; per šį laikotarpį jis buvo apdovanotas už nuopelnus tarnybai. Byloje neįrodyta kokios konkrečios aplinkybės lėmė pakankamai realią grėsmę nacionaliniam saugumui.
Šalies argumentai
Pareiškėjo atleidimas nepašalintų teismo nurodytos rizikos, jeigu jis iš tiesų žino jautrią informaciją apie strateginius objektus. Vien prevencinis sprendimo pobūdis nepateisina nepakankamai pagrįstos išvados dėl jo tarnybos nesuderinamumo su nacionalinio saugumo interesais. Be kita ko, pareiškėjas nurodė sutinkantis pasitikrinti poligrafu.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Pareiškėjo priėmimo į tarnybą metu, 2002 m. spalio 7 d., ginčui reikšmingų aplinkybių nebuvo. Statuto 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymui reikšmingos aplinkybės paaiškėjo 2024 m. pabaigoje, kai Migracijos departamentas Sprendimu pripažino pareiškėjo sutuoktinę galinčia kelti grėsmę valstybės saugumui ir uždraudė jai atvykti į Lietuvą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kartu vertino pareiškėjo ryšius su sutuoktine ir jo reguliarias keliones į Rusiją. Pareiškėjas ten vykdavo ir po 2023 m. rugpjūčio 29 d. Departamento rekomendacijos pareigūnams nevykti į Lietuvai priešiškas valstybes. Pareiškėjo sutuoktinės darbas valstybiniame Kaliningrado jūrų uoste ir jų palaikomi ryšiai, atsižvelgiant į viešai skelbiamus Lietuvos žvalgybos institucijų grėsmių vertinimus, sudarė pagrindą manyti, kad šiais ryšiais galėtų būti pasinaudota siekiant paveikti pareiškėją. Pareiškėjo savanoriškas informacijos apie sutuoktinę pateikimas šios rizikos nepaneigia.
Atsiliepimas
Atsakovas taip pat nesutinka, kad informacija apie pareiškėjui žinomus strateginius objektus yra vien vieša. Departamentas disponuoja ir specifine nevieša informacija. Pareiškėjas nepakankamai atsižvelgė į statutinio pareigūno statusą ir jam keliamus lojalumo reikalavimus. Departamentui nustačius Statuto 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas aplinkybes buvo pagrindas atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos pagal Statuto 74 straipsnio 1 dalies 9 punktą.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2026 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino: Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 27 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkino – grąžino pareiškėją į pareigas bei priteisė pareiškėjui iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki grąžinimo į pareigas dienos bei 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. LVAT vertino, kad Migracijos departamento Sprendimas ir jį pagrindžianti VSD išvada buvo susiję su pareiškėjo sutuoktinės, o ne jo paties keliama grėsme. Todėl šiuose dokumentuose padarytų išvadų nebuvo galima automatiškai pritaikyti pareiškėjui. Nors Statutas neįpareigojo Departamento kreiptis į VSD dėl informacijos apie pareiškėją, Departamentas turėjo surinkti patikimus duomenis ir individualiai įvertinti, kodėl ryšys su sutuoktine lemtų būtent pareiškėjo tarnybos nesuderinamumą su nacionalinio saugumo interesais. LVAT vertinimu, to nebuvo padaryta, nes sprendžiant dėl atleidimo daugiausia remtasi šeimos ryšiu, kelionėmis į Rusiją ir bendro pobūdžio informacija apie grėsmes, tačiau nepakankamai įvertintos kitos individualios aplinkybės. Teismas taip pat atsižvelgė į VSD 2025 m. birželio 4 d. raštą Nr. 18-6417, kuriame nurodyta, kad VSD neturi teiktinų duomenų apie pareiškėjo tarnybos keliamą ar galimą kelti grėsmę valstybės saugumui. LVAT konstatavo, kad Departamento Įsakymas priimtas neištyrus visų reikšmingų aplinkybių ir nepakankamai pagrindus išvadą dėl pareiškėjo nelojalumo, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas šių trūkumų neįvertino ir nepagrįstai rėmėsi kitos kategorijos bylose suformuota praktika. V.
Atsakovas Departamentas pateikė prašymą atnaujinti administracinės bylos Nr. eA-1455-492/2026 procesą – panaikinti LVAT 2026 m. vasario 11 d. sprendimą (toliau – ir LVAT Sprendimas) ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
Atsakovas, pakartodamas faktines aplinkybes, teigia, kad LVAT, priimdamas LVAT Sprendimą, padarė esminį materialiosios ir proceso teisės normos pažeidimą, nes netinkamai taikė Statuto 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir selektyviai vertino byloje esančius įrodymus, todėl yra pagrindas proceso atnaujinimui (ABTĮ 156 str. 2 d. 10 p.).
Atsakovas prašymą atnaujinti procesą grindžia šiais argumentais:
Statuto 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymas nėra siejamas su būtinybe papildomai nustatyti ar įrodyti, kad pats asmuo savo aktyviais veiksmais yra nelojalus. Pagal šią normą pakanka nustatyti šiame punkte nurodytą vieną iš aplinkybių, t. y. asmens ryšius, veiklą ar kitus su juo susijusius faktus, sudarančius pagrindą manyti, kad jo tarnyba vidaus tarnybos sistemoje būtų nesuderinama su Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesais. Todėl, esant vienai iš šių sąlygų, papildomas asmens nelojalumo įrodinėjimas nėra reikalaujamas.
LVAT nepagrįstai išplėtė įrodinėjimo dalyką ir netinkamai aiškino šią teisės normą, nustatydamas pareigą vertinti aplinkybes, kurios nėra būtinos konstatuojant nelojalumą pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą. LVAT nepagrįstai vertino pareigūno profesines ir moralines savybes, nors pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą jos neturi reikšmės. Teismas taikė minėtoje nuostatoje nenumatytus proporcingumo ir individualizavimo kriterijus.
Žemesnės instancijos teismas
LVAT nepagrįstai vertino pareiškėjo ryšius vien kaip asmeninius ir mažareikšmius. Teismas turėjo įvertinti šių ryšių pobūdį, intensyvumą ir kontekstą kartu su kitais tyrimo duomenimis, nes jų visuma rodė galimą riziką nacionaliniam saugumui. LVAT, vertindamas aplinkybes atskirai ir neatsižvelgdamas į jų tarpusavio ryšį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, o šis proceso teisės normos pažeidimas galėjo lemti neteisingo sprendimo priėmimą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jo netenkinti. Jis taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjas atsiliepimą į prašymą atnaujinti procesą grindžia šiais argumentais:
Atsakovo prašyme nurodytos aplinkybės nepatvirtina pagrindo atnaujinti procesą šioje byloje bei tokios procesinės priemonės proporcingumo siekiamam tikslui.
Statuto 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas sąlygų ir kriterijų sąrašas nėra baigtinis ir paliekamas teisės aiškinimo ir taikymo praktikai, t. y. teismo diskrecijai.
LVAT, vertindamas pareiškėjo asmenines/tarnybines savybes, skirtingai nei teigia atsakovas, bylos įrodinėjimo dalyko neišplėtė ir priešingai – įvertino ir pasisakė būtent dėl tokių aplinkybių, kurios yra svarbios patvirtinti arba paneigti „kitų“ Statuto 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytų aplinkybių ir faktų, kurie sudaro pagrindą manyti, kad asmens tarnyba vidaus tarnybos sistemoje būtų nesuderinama su Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesais, (ne-) buvimą, kadangi būtent ankstesni nuopelnai ar nepriekaištinga tarnyba yra aplinkybės, galimos vertinti kaip paneigiančiomis tokių kitų su asmeniu susijusių aplinkybių ar faktų buvimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: VI.
Nagrinėjamoje byloje atsakovas siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1455-492/2026, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. vasario 11 d. sprendimu, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu procesiniu teismo sprendimu, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, jog vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje R. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 52854/99). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2001 m. kovo 29 d. sprendimą byloje S. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 40713/04).
Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018 ir kt.).
Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.
Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą užbaigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, sudarančių pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011 ir kt.).Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje teisenoje proceso atnaujinimas yra pripažįstamas išimtine ir galutine įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010; 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015).
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu
Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto (teisės akto redakcija, galiojusi iki šio punkto pakeitimų įsigaliojimo) pagrindu, yra išaiškinęs, kad, prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-22-602/2022; kt.). Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-61-502/2022; kt.).
Paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant ir taikant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) turi būti vadovaujamasi ir taikant bei aiškinant 2025 m. birželio 21 d. įsigaliojusios redakcijos ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatą, pagal kurią procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-45-968/2025; 2025 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-57-662/2025; kt.).
Šiuo pagrindu procesas atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas teisės normos pažeidimas, ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Taikant šį pagrindą privalu atsižvelgti į pažeidimo akivaizdumą – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas.
Nagrinėjamu atveju atsakovas, siekdamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu, esminį materialiosios teisės normų pažeidimą sieja su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Statuto 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir suteikė reikšmės faktinėms aplinkybėms, kurios pagal minėtą reguliavimą neturi būti nustatinėjamos.
Vidaus tarnybos statuto 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, jog asmuo nelaikomas lojaliu Lietuvos valstybei, jeigu jis užsiima arba buvo užsiėmęs kita veikla ar turi ryšių, ar yra kitų su asmeniu susijusių aplinkybių ar faktų, kurie sudaro pagrindą manyti, kad asmens tarnyba vidaus tarnybos sistemoje būtų nesuderinama su Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesais.
Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. vasario 11 d. sprendimo turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas šios teisės normos turinį aiškino vieninteliu aspektu, preziumuodamas, kad tais atvejais, kai yra pakankamai duomenų, kurie sudaro pagrindą manyti, kad asmens tarnyba vidaus tarnybos sistemoje būtų nesuderinama su Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesais, asmuo galėtų būti laikomas nelojaliu Lietuvos valstybei, tačiau kiekvienu atveju duomenų pakankamumas bei sprendimą priimančio asmens nuomonės pagrįstumas turi būti vertinamas individualiai. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su atsakovo atliktu individualiu situacijos vertinimu ir Statuto 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymu nagrinėtai situacijai, pripažinęs, jog vien pareiškėjo santuokos faktas su Rusijos Federacijos piliete, kuri dėl savo darbo pobūdžio pripažinta keliančia grėsmę nacionaliniam saugumui ir pareiškėjo asmeninio pobūdžio išvykos į Rusijos Federaciją pas sutuoktinę tuo laikotarpiu, kuomet buvo rekomenduojama pareigūnams ten nebevykti, nėra laikytini pakankamu pagrindu pripažinti pareiškėją nelojaliu. Kartu teismas atkreipė dėmesį, kad prieš konstatuodamas pareigūno nelojalumą, atsakovas turėjo pareigą surinkti neabejotinus tokią aplinkybę patvirtinančius duomenis, išvados apie asmens nelojalumą negali būti grindžiamos prielaidomis ar automatiškai perkeliamos iš Migracijos departamento sprendimo apie kitą asmenį, atsakovas nagrinėjamu atveju ne tik neturėjo kompetentingo subjekto teikiamos reikšmingos informacijos apie asmens galbūt keliamas grėsmes nacionaliniam saugumui, tačiau neįvertino pareiškėjo atveju turimo informacijos ir individualių aplinkybių, kurios reikšmingos sprendžiant dėl asmens lojalumo, viseto.
Atsakovas prašyme atnaujinti procesą nepateikė pakankamai teisinių argumentų, kodėl asmens nelojalumas Lietuvos valstybei turėtų būti preziumuojamas, vos paaiškėjus kokiai nors aplinkybei (asmens veiklai, ryšiams, kitiems faktams), kuri galėtų kelti tokių abejonių ir nebūtų reikalinga atlikti papildomą tyrimą. Taigi konstatuotina, jog atsakovas nepateikė svarių argumentų, jog apeliacinės instancijos teismo pateiktas Statuto 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto aiškinimas ir taikymas yra akivaizdžiai klaidingas.
Taip pat, atsakovas savo prašyme atnaujinti procesą teigia, jog apeliacinės instancijos teismas selektyviai atsirinko ir vertino įrodymus, neanalizuodamas jų visumos ir tarpusavio ryšio, taip pažeidė ABTĮ 80 straipsnyje nustatytus įrodymų vertinimo principus ir tuo padarė esminį proceso teisės normos pažeidimą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalis numato, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Su šia teisės norma glaudžiai susijusi ir ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis, numatanti, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais
Akcentuotina, jog ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, nereiškia, jog teismas turi pareigą vertinti surinktus byloje įrodymus kurios nors proceso šalies pageidaujamu aspektu, tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų pridėjimo ar jų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo ar kt. Pažymėtina, jog tai, kad apeliacinės instancijos teismas kitaip vertino proceso šalies pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas.
Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. vasario 11 d. sprendimo turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas vertino visus byloje proceso dalyvių pateiktus įrodymus, aktyviai nustatinėjo visas bylai svarbias faktines aplinkybes ir objektyviai jas tyrė, taip vykdydamas tiek ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje, tiek ir 56 straipsnio 7 dalyje nustatytas pareigas. Teisėjų kolegijos padarytos išvados remiasi byloje surinktų įrodymų visetu, o ne selektyviai atrinktais įrodymais. Priešingai, būtent atsakovas, priimdamas Įsakymą, vieniems duomenims apie pareiškėją suteikė ypatingą reikšmę, o kitus ignoravo arba nesistengė jų surinkti.
Nagrinėjamu atveju, įvertinus atsakovo prašyme nurodytus argumentus, dėl, jo teigimu, apeliacinės instancijos teismo padarytų pažeidimų, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas prašyme pateikia tik savo subjektyvų vertinimą, kaip byloje turėtų būti aiškinamos ir taikomos aktualios teisės normos bei vertinami įrodymai, o prašyme nurodyti argumentai nepatvirtina esminio materialiosios ar proceso teisės normos pažeidimo akivaizdumo. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog prašymu dėl proceso atnaujinimo atsakovas iš esmės siekia revizuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu įvertintas aplinkybes ir įrodymus, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014 ir kt.).
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1455-492/2026.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1455-492/2026 netenkinti. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1455-492/2026 pagal pareiškėjo V. R. (V. R.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. (V. R.) skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo „Baltic Insurance Company“, veikianti per „AAS BTA Baltic Insurance Company” filialą Lietuvoje) dėl sprendimo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo. Nutartis neskundžiama.