- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-07
- Bylos Nr.
- eAS-1118-821/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01217-2026-7
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Iveta Pelienė (pran.)
- Pareiškėjas
- PRS1
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Ivetos Pelienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo PRS1 atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas PRS1 (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) užskaityti anksčiau sumokėtą žyminį mokestį (žr. Kauno rūmų 2026 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI2-10139-780/2026); 2) patenkinti pareiškimą ir įpareigoti viešojo administravimo subjektą (atsakovą – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (teisingai išnagrinėti prašymą – nevaržyti teisių, žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 str.); 3) taikyti skubiai smurtautojo užkardymą, reikalavimų užtikrinimo priemones (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 str. 3 d. 1–3 p.), užtikrinančias pareiškėjo galimybę disponuoti pas atsakovą turimomis / sukauptomis lėšoms, pragyvenimui pasibaigus nedarbo draudimo išmokos mokėjimui, skubiai skirti / tęsti nedarbo išmokos mokėjimą (Konstitucijos 52 str.).
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. balandžio 22 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punktu. Teismas vertino, kad pareiškėjas skunde prašo įpareigoti viešojo administravimo subjektą (Fondo valdybą) pašalinti padarytą pažeidimą ir skubiai skirti / tęsti nedarbo išmokos mokėjimą, tačiau nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 ir 2 dalis, aptariamo pobūdžio administraciniams ginčams yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pagal kurią, prieš kreipiantis į teismą, Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai turi būti skundžiami Fondo valdybai. Pareiškėjui nesilaikius šiai bylų kategorijai nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teismas jo skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Spręsdamas pareiškėjo prašymą užskaityti anksčiau sumokėtą žyminį mokestį, teismas ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad pareiškėjas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo dienos dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu Regionų administraciniam teismui yra pateikęs daugiau nei 30 skundų, prie kurių pridėjo tą patį mokėjimo dokumentą. Nesant galimybės identifikuoti, kad žyminis mokestis yra sumokėtas už šio skundo padavimą, teismas nenustatė pagrindo grąžinti žyminį mokestį. Atsisakęs priimti skundą, teismas nurodė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas nesprendžiamas.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 22 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui. Pareiškėjas taip pat prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo; 2) pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale – neatitinka faktinės tikrovės; 3) taikyti reikalavimų užtikrinimo priemones, užtikrinančias pareiškėjui (teisę) disponuoti „atsakovo varžomas disponuoti turimas / sukauptas lėšas, pragyvenimui / išgyventi“. Pareiškėjas nurodo, kad teismas eiline, kartotine nutartimi nevykdo teisingumo, neužtikrina sąžiningo bylos nagrinėjimo ir be pagrindo varžo pareiškėjo teisę į pažeistų teisių bei interesų gynybą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 22 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą (pareiškimą) atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.
Nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinama tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.
ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jei pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.).
ABTĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.
Atsisakyti priimti skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai atitinkamai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka įstatyme nustatyta expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai), o pareiškėjas prieš kreipdamasis į administracinį teismą šia tvarka nepasinaudojo. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1037-624/2017; kt.).
Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalį – Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos (toliau – Fondo administravimo įstaigos) yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba) ir Fondo valdybos teritoriniai skyriai. Pagal šio straipsnio 14 dalį – Valstybinis socialinio draudimo fondas (toliau – Fondas) yra šio įstatymo nustatyta tvarka valdomi centralizuoti tiksliniai finansiniai ir materialiniai ištekliai, kurie yra įtraukiami į apskaitą nuo valstybės ir savivaldybių biudžetų atskirtame Fondo biudžete ir yra naudojami pensijų, ligos, motinystės, nedarbo bei nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui finansuoti, valdyti ir administruoti. Pagal šio įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde (pareiškime) suformulavo reikalavimą įpareigoti viešojo administravimo subjektą (atsakovą – Fondo valdybą) pašalinti padarytą pažeidimą (teisingai išnagrinėti prašymą – nevaržyti teisių) ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Iš skunde (pareiškime) nurodytų aplinkybių ir kartu su skundu (pareiškimu) pateiktų duomenų matyti, kad į pareiškėjo 2026 m. sausio 21 d. prašymą dėl nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimo buvo atsakyta Fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2026 m. vasario 10 d. raštu Nr. (9.47E)DV_S-10836, o į 2026 m. vasario 10 d. prašymą ir 2026 m. vasario 11 d. skundą atsakyta 2026 m. vasario 24 d. raštu Nr. (9.47E)DV_S-14170. Tačiau pareiškėjas nei skunde, nei atskirajame skunde nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad jis būtų pasinaudojęs privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, skųsdamas šiuos Fondo valdybos Panevėžio skyriaus sprendimus Fondo valdybai. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.
Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka tam tikrų veiksmų pagal savo kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-224-822/2024; kt.). Tačiau pareiškėjas, prašydamas įpareigoti atsakovą (Fondo valdybą) pašalinti padarytą pažeidimą (teisingai išnagrinėti prašymą – nevaržyti teisių) nenurodė, kokį konkrečiai jo teiktą prašymą atsakovas atsisakė nagrinėti ar vilkino prašymo nagrinėjimą.
Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo pripažinti, kad Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai neatitinka tikrovės. Toks reikalavimas nenagrinėtinas teismuose (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), nes Konstitucinio Teismo nutarimai ir juose pateikiama argumentacija negali būti ginčo teisme dalyku (nepatenka į kito teismo jurisdikciją).
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos, kai priimtas nagrinėti skundas (ABTĮ 70 str.), tačiau šiuo atveju pareiškėjo skundas (pareiškimas) nepriimtas nagrinėti, todėl nėra pagrindo spręsti prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas ir priėmė teisingą ir pagrįstą procesinį sprendimą, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo PRS1 atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.