- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-10-06
- Bylos Nr.
- e2A-1848-924/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-14-3-01229-2025-3
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Edvardas Paliokas, Jurgita Sujetienė
- Ieškovas
- IES1
- Atsakovas
- ATS1
- Kategorijos
- 2.6.2.1Netesybos
- 2.6.8.4Preliminarioji sutartis
- 2.6.8.6Sutarties turinys (sutarties sąlygos)
- 2.6.8.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.21Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Edvardo Palioko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Jurgitos Sujetienės ir Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo IES1 apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 patikslintą ieškinį atsakovui ATS1 dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Ieškovas IES1 (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu (toliau ir – ieškinys), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo ATS1 (toliau – ir atsakovas) 17 500 Eur skolą, 496,23 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2024 m. rugpjūčio 7 d. susisiekė su nekilnojamojo turto agentu, kurio pagalba rado įsigijimui tinkamą nekilnojamojo turto objektą – (duomenys neskelbtini), kuris skelbime buvo parduodamas su 30 ha žemės sklypu (toliau ir – turtas). 2024 m. rugpjūčio 10 d. dalyvaujant nekilnojamojo turto agentui, įvyko ieškovo ir turto pardavėjo – atsakovo susitikimas, kurio metu paaiškėjo, kad į turto pardavimo kainą įeina tik 7 ha ploto žemės sklypas, o kiti žemės sklypai yra parduodami už papildomą kainą. Nepaisant to, ieškovas tęsė derybas dėl šio turto įsigijimo. Ieškovas, siekdamas patvirtinti savo realų ketinimą pirkti nurodytą turtą, 2024 m. rugpjūčio 14 d. pervedė atsakovui 5 000 Eurų sumą. 2024 m. rugsėjo 10 d. ieškovas sulaukė iš atsakovo prašymo sumokėti 100 000 Eur grynaisiais pinigais, tačiau dėl šio prašymo išreiškė susirūpinimą, nes vis dar nebuvo aptartos turto pardavimo sąlygos. Ieškovas pasiūlė atsakovui aptarti turto kainą ir pasirašyti preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau atsakovas ieškovo pasiūlymą atmetė ir vis prašė patvirtinimo apie ketinimą pirkti turtą, t. y. pervesti arba perduoti jam pinigines lėšas. Tarp šalių vyko derybos dėl žemės sklypų, neįeinančių į dvaro ir 7 ha žemės sklypų kainą, hektaro kainos. Atsakovas 2024 m. rugsėjo mėn. pranešė, kad norės 4 500 Eurų už hektarą. Ieškovas, rinkdamas duomenis apie pageidaujamą pirkti turtą, bendravo su Kultūros paveldo departamento (toliau – KPD) specialistais, bankais bei turto vertintojais, nes dalį pinigų turto įsigijimui planavo pasiskolinti. 2024 m. lapkričio 10 d. ieškovas atvyko į Lietuvą ir dalyvaujant nekilnojamojo turto agentui, atsakovui perdavė 7 500 Eur grynaisiais pinigais, tačiau paprašius pasirašyti pinigų perdavimo faktą patvirtinantį dokumentą, atsakovas atsakė atsiųsti jam žinutę, kad jis sumokėjo 12 500 Eur ir tai bus kaip patvirtinimas apie pinigų perdavimą. Tęsiant pokalbį apie turto kainą, atsakovas informavo, kad už papildomą žemės sklypo, neįeinančio į turtą, hektarą norės 5 000 Eur, o ne 4 500 Eur, kaip buvo sutarta anksčiau. Ieškovui priminus apie ankščiau sutartą kainą, atsakovas tiesiog pakeitė pokalbio temą, o ieškovui bandant derėtis dėl kainos – atsakovas griežtai atsisakė derėtis. 2024 m. gruodžio 27 d. ieškovas pervedė 5 000 Eur sumą į atsakovo banko sąskaitą, pavedimo paskirtyje nurodęs „už (duomenys neskelbtini)“. Ieškovas gavęs iš atsakovo KPD darbuotojo E. V. kontaktus, susisiekė su pastaruoju ir 2025 m. pradžioje pradėjo bendrauti su nurodytu specialistu, kurio pateikta informacija šokiravo – specialistas paaiškino ir informavo, kad atsakovas dėl turto bylinėjosi teisme su KPD, kad turtas neseniai buvo įtrauktas į ypatingai stebimų objektų sąrašą bei, jog KPD pradėtas svarstyti šio nekilnojamojo turto paveldo nacionalizavimo klausimas, kad dėl kai kurių turtą sudarančių pastatų avarinės būklės KPD svarstomas siūlymas dėl laikinųjų priemonių taikymo pastatams saugoti. Ieškovas nurodė, kad jeigu būtų anksčiau žinojęs šią informaciją, jis nebūtų svarstęs įsigyti turto. Ieškovui panorėjus apžiūrėti visus turtą sudarančius objektus, atsakovas iš pradžių nerado raktų, todėl vieno vizito metu teko pjauti spynas, vėliau patekus į vieną iš dvarą sudarančių pastatų – bravorą, ieškovas buvo šokiruotas, nes pastatas buvo avarinės būklės, tačiau nei atsakovas, nei nekilnojamojo turto agentas apie tai nenurodė nei viename iš pokalbių. Atlikus turto vertinimą buvo nustatyta, kad turto vertė – 119 000 Eur, tačiau informavus atsakovą apie tai, pastarasis atsakė, kad turto vertinimas nėra niekam įdomus. Paaiškėjus nurodytai informacijai, ieškovas nedelsiant bandė susisiekti su atsakovu, tačiau to padaryti nepavyko, todėl susisiekė su nekilnojamojo turto agentu, tačiau pastarasis jam atsakė, kad praėjo 7 mėnesiai, todėl neverta tikėtis atgauti atsakovui sumokėtus pinigus. 2025 m. rugpjūčio 7 d. ieškovas pateikė atsakovui pretenziją, tačiau atsakovas į ją nesureagavo ir iki šiol sumokėtų pinigų negrąžino, nors jokio teisėto pagrindo sulaikyti pinigų neturėjo ir neturi. Atsakovas ATS1 su patikslintu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad bendravo su ieškovu dėl turto įsigijimo tiek žodžiu, tiek raštu, todėl toks bendravimas buvo įgavęs preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties požymius, buvo aptariamos esminės sąlygos (norimas įsigyti objektas, avanso sumokėjimas, objekto kaina), be to, šalys išreiškė aiškų ketinimą ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Atsakovas neginčija, kad ieškovas jam yra sumokėjęs 17 500 Eur sumą, tačiau šalys buvo susitarusios, jog sumokėtas avansas bus įskaitomas ne tik į galutinę pagrindinės sutarties kainą, bet ir tuo atveju, jeigu pagrindinė sutartis nebus sudaryta, avansas bus laikomas iš anksto nustatytais minimaliais avansą gavusios sutarties šalies nuostoliais, kurie bus laikomi atsiradę dėl pagrindinės sutarties nesudarymo. Ieškinyje nurodytos aplinkybės dėl turto apžiūros neatitinka tikrovės, ieškovas nepateikė įrodymų, kodėl nepirko turto, o tai, kad KPD svarsto privatizuoti turtą, jog atsakovas turėjo ginčą su KPD, nėra objektyvios priežastys, neleidusios sudaryti pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties, todėl būtent ieškovas nepagrįstai vengė sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovas už paslaugą – atvestą klientą, nekilnojamojo turto agentui sumokėjo 3 500 Eur pavedimu ir grynaisiais.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Utenos apylinkės teismas 2026 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškovo IES1 patikslintą ieškinį atmetė. Teismas priteisė iš ieškovo atsakovui ATS1 1 800 Eur bylinėjimosi išlaidas, valstybei 24,97 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.
Teismas nustatė, kad ieškovas siekė nusipirkti atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą, todėl 2024 m. rugpjūčio 14 d. ir 2024 m. gruodžio 27 d. bankiniais mokėjimo pavedimais, kurių paskirtyje nurodyta, kad mokama už (duomenys neskelbtini), pervedė atsakovui po 5 000 Eur, be to, 2024 m. lapkričio mėn. perdavė atsakovui 7 500 Eur sumą grynaisiais. Turtas buvo pardavinėjamas per nekilnojamojo turto agentą, kuriam už suteiktas paslaugas dėl turto pardavimo bendrai buvo sumokėta 3 500 Eur. Ieškovas siekė įsigyti turtą, kurį sudarė (duomenys neskelbtini) pastatai (dvaro rūmai, bravoras, oficina, ledainė, malūnininko sodyba ir ūkiniai pastatai) ir virš 7 ha bendro ploto žemės sklypų, ieškovas su atsakovu derėjosi ir dėl kitų aplink turtą esančių ir pastarajam priklausančių žemės sklypų įsigijimo, šalys buvo susitarusios dėl 270 000 Eur turto kainos ir dėl 370 000 Eur kainos tuo atveju, jeigu būtų perkami ir kiti aplink turtą buvę žemės sklypai, bendrai sudarantys apie 30 ha ploto. Ieškovas turtą apžiūrėjo 2024 m. rugpjūčio 10 d., 2024 m. lapkričio mėn. Ieškovas apie tai, kad ketina pirkti turtą informavo atsakovo nekilnojamojo turto agentą 2024 m. rugpjūčio 11 d. Derybos dėl turto pirkimo, taip pat ir kainos, būdo, perkamų objektų sudėties iš esmės vyko iki 2025 m. vasario mėn. Ieškovas informavo atsakovo nekilnojamojo turto agentą, kad neketina pirkti turto 2025 m. kovo mėn. pradžioje.
Teismas sprendė, kad tarp šalių susiklostę santykiai iš esmės atitinka visus kasacinio teismo praktikoje suformuluotus preliminariosios sutarties elementus – į bylą pateiktas ieškovo ir atsakovo interesus dėl turto pardavimo atstovavusio nekilnojamojo turto agento susirašinėjimas, pastarojo, kaip liudytojo, byloje pateikti parodymai bei šalių teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai patvirtina, jog šalis siejo susitarimas ateityje sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį ir šalys buvo aptarusios esmines turto pirkimo–pardavimo sąlygas – turto ir turto su papildomais žemės sklypais kainas, ieškovo siekiamus įsigyti nekilnojamojo turto objektus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.396 straipsnio 1 dalis, 6.397 straipsnio 1 dalis). Atsakovas jau 2024 m. rugsėjo mėn. buvo gavęs pažymas iš atitinkamų institucijų, reikalingas turto pardavimui, taigi iš esmės buvo pasiruošęs sudaryti turto pirkimo–pardavimo sutartį ir teiravosi ieškovo dėl galimybės rezervuoti laiką pas notarą, tačiau ieškovas nurodė, kad reikalingas papildomas laikas iki galo suderinti visas būsimo sandorio sąlygas. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad šalys suvokė, jog jų bendravimu siekiama sudaryti įstatyme nustatytą reikalavimą dėl notarinės sutarties formos atitinkančią pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį (CK 6.393 straipsnio 1 dalis).
Teismas nurodė, kad nors nagrinėjamu atveju preliminarioji sutartis, kaip atskiras dokumentas, šalių nebuvo pasirašytas, šios sutarties egzistavimą patvirtina ne tik šalių paaiškinimai, bet ir į bylą pateiktas susirašinėjimas, kuriuos vertinant sistemiškai galima nustatyti ne tik preliminariajai sutarčiai būtiną elementą – šalių susitarimą sudaryti turto pirkimo–pardavimo sutartį, bet ir pastarosios sutarties esmines sąlygas. Teismas pažymėjo, kad tai, jog šalys nesusitarė dėl pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo termino ar nepateikė su šiuo preliminariosios sutarties elementu susijusių duomenų į bylą, nepaneigia teismo išvados dėl šalis siejusių preliminariosios sutarties teisinių santykių, nes preliminariojoje sutartyje nenustačius pagrindinės sutarties sudarymo termino laikoma, kad pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (CK 6.165 straipsnio 3 dalis).
Teismas sprendė, kad vertinant ginčo teisinių santykių atitiktį reikalavimui dėl rašytinės preliminariosios sutarties formos, aktualu ir tai, jog ieškovas aptariamu šalių derybų laikotarpiu gyveno Londone, ir, kaip nurodė teismo posėdžio metu, į Lietuvą nurodytu laikotarpiu buvo grįžęs apie tris kartus. Teismas, įvertinęs šalių susitarimo dėl pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo turinį, spręsdamas ginčo teisinių santykių kvalifikacijos klausimą, padarė išvadą, kad lemiamos reikšmės susitarimo formos elementui suteikimas neatitiktų nei kasacinio teismo praktikos dėl rašytinės formos aiškinimo, nei turiningojo sutarčių aiškinimo principo (CK 6.193 straipsnio 1 dalis).
Teismas konstatavo, kad ginčo šalis siejo tvirtesnis nei derybų dėl turto įsigijimo santykis, atitinkantis preliminariosios sutarties teisinius santykius, todėl dėl ieškovo reikalavimo (ne)pagrįstumo teismas sprendė vadovaudamasis nurodytus teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis ir teismų suformuota jų aiškinimo bei taikymo praktika.
Teismas sprendė, kad pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo nesąžiningo elgesio. Teismas nurodė, kad ieškovas dar 2024 m. rugpjūčio 11 d., t. y. dieną po to, kai agentas aprodė jam turtą, informavo pastarąjį, jog nusprendė pirkti turtą, tokį savo sprendimą patvirtino 2024 m. rugpjūčio 14 d. pavedimu sumokėjęs atsakovui 5 000 Eur, pavedimo paskirtyje nurodęs, kad moka už (duomenys neskelbtini). Nors teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad pirmosios turto apžiūros metu negalėjo apžiūrėti visų dvaro ansamblį sudarančių objektų, nes kai kurie iš jų buvo užrakinti ir (ar) dėl kitų priežasčių neprieinami, ieškovas teismo posėdyje patvirtino, jog siekio įsigyti ginčo turtą neatsisakė ir tuomet, kai 2024 m. lapkričio mėn. jam pavyko apžiūrėti visus turtą sudarančius objektus, taip pat ir bravorą, kurio avarinė būklė, kaip nurodo ieškovas, jį šokiravo. Nepaisant avarinės bravoro būklės ieškovas toliau tęsė derybas dėl turto įsigijimo. Ieškovas 2024 m. gruodžio 27 d. mokėjimo nurodymu atsakovui už (duomenys neskelbtini) pervedė dar 5 000 Eur sumą. Ieškovas 2025 m. sausio 21 d. agentui nurodė, kad vis dar ketina pirkti A. žemę, o 2025 m. vasario 3 d. parašė, jog agentas niekam dvaro nesiūlytų. Ieškovas yra statybos inžinierius, todėl teismas padarė išvadą, kad ginčo turto apžiūrų metu ieškovas turėjo ir galėjo įvertinti turtą sudarančių objektų būklę, tuo tarpu apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartų neatitinka ieškovo elgesys, kuomet po pirmos turto apžiūros neturėjęs galimybės susipažinti su visų turtą sudarančių objektų būkle, informavo atsakovo nekilnojamojo turto agentą, jog ketina pirkti turtą ir vėliau, net ir susipažinęs su avarine bravoro būkle, šio siekio neatsisakė. Teismo vertinimu, turto būklė iš esmės neturėjo įtakos ieškovo apsisprendimui įsigyti turtą, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus jo argumentus, kad tikroji turto būklė nuo jo buvo nuslėpta, jog paaiškėjusios aplinkybės dėl avarinės bravoro būklės prisidėjo prie apsisprendimo nebepirkti turto (CPK 185 straipsnis).
Teismas atmetė kaip neįrodytus ieškovo argumentus, kad jo persigalvojimą dėl turto įsigijimo nulėmė 2025 m. vasario mėn. pabaigoje, po pokalbio su KPD darbuotoju E. V., atsakingu už (duomenys neskelbtini), kaip kultūros paveldo objekto, priežiūrą, paaiškėjusi informacija, jog atsakovas bylinėjosi teisme dėl turto su KPD, kad turtas įtrauktas į ypatingai stebimų objektų sąrašą, jog KPD svarsto turto nacionalizavimo ir laikinųjų apsaugos priemonių turtą sudarantiems pastatams saugoti taikymo klausimus. Nors atsakovas bylos nagrinėjimo metu neneigė aplinkybės, kad teisme buvo nagrinėjamas jo ir KPD ginčas, teismas pažymėjo, jog neturi pagrindo spręsti, kad ši aplinkybė sąmoningai nuo ieškovo buvo nuslėpta ir (ar) pati savaime patvirtina nesąžiningą atsakovo elgesį ginčo teisiniuose santykiuose. Tuo labiau, kad atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog nurodytoje byloje buvo sprendžiamas KPD jam paskirtos baudos sumažinimo klausimas, tuo tarpu kitų teisminių ginčų, kurie būtų turėję įtakos pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymui nebuvo. Ieškovas šios aplinkybės nepaneigė, be to, teismo posėdžio metu patvirtino, kad KPD darbuotojo E. V. kontaktinius duomenis jam davė pats atsakovas. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog atsakovas turėjo siekį nuslėpti aptariamą informaciją.
Teismas nurodė, kad ieškovas į bylą taip pat nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų kitus jo teiginius (CPK 12, 178 straipsniai). Nors ieškovas nurodė, kad bendravo su KPD darbuotoju E. V. žodžiu, ieškovas šiame teisminiame procese atstovaujamas profesionalaus teisininko, žinodamas jam nustatytą įrodinėjimo pareigą, kurią šalims bylos nagrinėjimo metu ne kartą priminė ir teismas, nepateikė į bylą duomenų, kurie galėtų patvirtinti jo teiginius, taip pat neprašė liudytoju apklausti KPD darbuotojo E. V., kuris, anot ieškovo, jam atskleidė nurodytą informaciją dėl turto privatizavimo, galimo laikinųjų apsaugos priemonių turtui taikymo ir pan. Teismas sprendė, kad apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio neatitinka ir ieškovo elgesys, kuomet jis jau pradėjęs derybas dėl turto pirkimo, žinodamas, kad turtas yra kultūros paveldo objektas, sumokėjęs dalį ginčo lėšų atsakovui, tik po to imasi veiksmų pasidomėti turto, kaip kultūros paveldo objekto, situacija. Teismo vertinimu, tokių ieškovo veiksmų nepateisina aplinkybės, kad jis gyveno užsienio valstybėje, jog institucijų atsakymų paprastai tenka palaukti kelias savaites, nes, kaip minėta, ieškovas informacijos konkrečiai apie turtą, kaip kultūros paveldo objektą, pradėjo ieškoti ir (ar) tuo domėtis jau po to, kai informavo atsakovą apie savo apsisprendimą pirkti turtą ir ėmęsis atitinkamų šio sprendimo įgyvendinimo veiksmų. Be to, komunikacijos priemonės sudarė galimybę ieškovui susižinoti atitinkamą informaciją ir nuotoliniu būdu, tam nebuvo būtinas tiesioginis ieškovo ir atsakingo KPD darbuotojo susitikimas.
Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, kurie patvirtintų jo susirašinėjime su nekilnojamojo turto agentu 2025 m. sausio 24 d. nurodytą aplinkybę, jog turtas buvo įvertinas žymiai mažesne nei su atsakovu sulygta jo pardavimo kaina (CPK 12, 178 straipsnis). Kita vertus, net ir egzistuojant šiai aplinkybei, tai savaime nepatvirtina atsakovo nesąžiningumo. Tuo labiau, kad turtas yra prastos būklės kultūros paveldo objektas, kurio rekonstravimas ir (ar) kiti veiksmai su tokio pobūdžio turtu yra griežtai reglamentuojami teisės aktų, taip pat specifinės paskirties, tokių objektų nekilnojamojo turto rinkoje nėra daug, be to, vertinimas, kaip nurodė ieškovas, buvo atliekamas finansinių įstaigų iniciatyva ieškovui siekiant gauti dalį finansavimo turto įsigijimui. Nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, neturėjo ieškovui suteikti pagrindo manyti, kad finansinės institucijos, sprendžiančios paskolos fiziniam asmeniui suteikimo klausimą, užsakymu atliktas turto rinkos vertės nustatymas iš esmės atitiks atsakovo už turto pardavimą reikalaujamą sumą (CK 1.5 straipsnis, CPK 185 straipsnis).
Teismas nurodė, kad sprendžiant ikisutartinės atsakomybės dėl pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo klausimą, aktualu ir tai, jog atsakovo paaiškinimai, ieškovo ir nekilnojamojo turto agento susirašinėjimas, iš kurio matyti, kad pastarasis 2024 m. rugsėjo 10 d. informavo ieškovą, jog pažymos, reikalingos turto pardavimui, yra gautos ir iš esmės galima derinti turto pirkimo–pardavimo sutarties notarine tvarka sudarymą, patvirtina atsakovo teismo posėdžio metu nurodytą aplinkybę, kad jis dar 2024 m. rugsėjo–spalio mėn. galėjo sudaryti turto pirkimo–pardavimo sutartį. Tuo tarpu jau minėtas atsakovo ir nekilnojamojo turto agento susirašinėjimas leidžia spręsti, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl veiksnių, priklausančių išimtinai nuo ieškovo – iš pradžių kainos ir sutarties sąlygų derinimo, taip pat ir ieškovo noro įsigyti ne tik turtą, bet ir kitus atsakovui priklausančius žemės sklypus, dėl ko siekiamo įsigyti nekilnojamojo turto kaina padidėjo nuo 270 000 Eur iki 370 000 Eur, ieškovo šeiminės situacijos, vėliau lėšų turto pirkimui gavimo. Teismo vertinimu, aplinkybės, kad ginčo turtas yra specifinis nekilnojamojo turto objektas, jog ieškovo gyvenamoji vieta šalių derybų dėl turto įsigijimo metu buvo ne Lietuvoje, savaime nepagrindžia, kad pusės metų terminas, per kurį ieškovas atlikinėjo nurodytus veiksmus, yra protingas ir sąžiningas kitos derybų, pasiekusių preliminariosios sutarties statusą, šalies atžvilgiu.
Teismas sprendė, kad ieškovo atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį buvo nepagrįstas, todėl egzistuoja pagrindas jo civilinės atsakomybės esant ikisutartiniams santykiams taikymui (CK 6.163 straipsnio 3 dalis). Teismas konstatavo, kad nepaisant to, jog šalys nebuvo sudariusios rašytinės preliminariosios sutarties, jas siejo preliminariosios sutarties teisiniai santykiai. Atsakovas teismo posėdyje teikdamas paaiškinimus nurodė, jog šalys buvo aptarusios, kad pagrindinės sutarties sudarymo atveju ieškovo sumokėtos lėšos bus įskaitomos į perkamo turto kainą, tuo tarpu ieškovui atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį – liks atsakovui. Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad šalys nesitarė dėl to, kas bus daroma su jo sumokėtomis atsakovui lėšomis tuo atveju, jei pagrindinė sutartis nebus sudaryta. Kita vertus, neginčijo aplinkybės dėl šalių susitarimo, kad pagrindinės sutarties sudarymo atveju jo sumokėtos lėšos bus įskaitytos į perkamo turto kainą.
Teismas pažymėjo, kad ieškovo sumokėta atsakovui suma (17 5000 Eur), lyginant su šalių sulygtomis turto ar turto su papildomais žemės sklypais kainomis (atitinkamai 270 000 Eur ir 370 000 Eur), sudarytų 6,5 arba 4,7 procentų, t. y. nėra neprotinga ir (ar) nepagrįstai didelė lyginant ne tik su nurodytomis ginčo turto pardavimo kainomis, bet ir įvertinus šalių derybų dėl ginčo turto įsigijimo laikotarpį. Be to, į bylą atsakovo pateiktas 2024 m. rugpjūčio 14 d. mokėjimo nurodymas ir teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai, kad jis prie ieškovo iš pastarojo perduotų grynųjų pinigų dalį šių lėšų už suteiktas paslaugas perdavė nekilnojamojo turto agentui D. N., patvirtina, jog 3 500 Eur atsakovo buvo sumokėta nekilnojamojo turto agentui už pastarojo suteiktas paslaugas ginčo turto pardavime. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad didžioji dalis šalių derybų vyko būtent per agentą ir (ar) pastarajam dalyvaujant, todėl, teismo vertinimu, ieškovas negalėjo nesuvokti, jog dėl agento teikiamų paslaugų ginčo derybose atsakovas patiria atitinkamas išlaidas. Teismas, įvertinęs nurodytas ir kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat ir apie pusmetį trukusį šalių derybų laikotarpį, kurio metu atsakovas kelis kartu ieškovui aprodė turtą, buvo išėmęs skelbimą dėl turto pardavimo, bendravo su ieškovo turto vertintojais (ieškovas šios atsakovo nurodytos aplinkybės neginčijo), sprendė, kad turi pagrindą išvadai, jog tarp šalių egzistavo susitarimas dėl ieškovo sumokėto avanso negrąžinimo pagrindinės sutarties nesudarymo dėl pastarojo kaltės atveju (CPK 185 straipsnis, CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Priešingai išvada pirmiau aptartų faktinių aplinkybių kontekste, teismo vertinimu, neatitiktų įprastos ir sąžiningos su nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veikla susijusios praktikos (CK 1.5 straipsnis, 6.193 straipsnio 1 dalis).
Teismas nurodė, kad nors įstatymas nustato, jog susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 straipsnis), tačiau įsakmaus nurodymo, kad nurodytos formos nesilaikymas daro šį susitarimą negaliojančiu nenumatyta, tuo tarpu paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Teismas pažymėjo, kad išvadą dėl ginčo šalis saisčiusio susitarimo dėl netesybų padarė nesiremdamas liudytoju byloje apklausto nekilnojamojo turto agento D. N. paaiškinimais, susijusiais su šalių susitarimu dėl ieškovo sumokėtų lėšų pagrindinės sutarties nesudarymo atveju.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas IES1 (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo patikslintą ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, neteisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius, netinkamai taikė preliminariosios sutarties institutą reglamentuojančias teisės normas, nepilnai ir selektyviai vertino byloje esančius įrodymus bei iš esmės nevertino atsakovo nesąžiningų veiksmų.
Teismas iš esmės ignoravo aplinkybę, kad atsakovas nuosekliai vengė sudaryti rašytinę preliminariąją sutartį, nors apeliantas ne kartą siūlė tokią sutartį sudaryti. Byloje nustatyta, kad apeliantas dar 2024 m. rugpjūčio mėn. ir vėliau, t. y. ne kartą, siūlė sudaryti preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje būtų aptartos visos esminės būsimo sandorio (nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties) sąlygos – turtą identifikuojantys duomenys, kaina, terminai, atsakomybė ir pan. Nepaisant to, atsakovas vietoje rašytinio susitarimo, matydamas apelianto rimtą susidomėjimą turtu ir manipuliuodamas tuo, nuolat prašė perduoti jam pinigines lėšas, kurias pats vadino avansu, tuo pačiu vengdamas aiškiai ir galutinai suderinti tiek galutinę norimo parduoti turto kainą, tiek konkrečias pardavimo sąlygas. Turto pardavimo procese atsakovui talkino nekilnojamojo turto brokeris. Taigi, asmeniui, profesionaliai besiverčiančiam turto pirkimais–pardavimais, turėjo būti puikiai žinoma, kada ir esant kokioms sąlygoms tarp pirkėjo ir pardavėjo pasiektas susitarimas įforminamas rašytine preliminariąja pirkimo–pardavimo sutartimi. Nepaisant apelianto daugkartinių raginimų sudaryti tokią sutartį, kurioje būtų aptartos visos esminės ir būtinos sąlygos, ji taip ir nebuvo sudaryta. Taigi, būtent dėl atsakovo neveikimo, pasiūlymas sudaryti ir pasirašyti preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį buvo atmetamas/ignoruojamas.
Teismas neįvertino aplinkybės, kad ginčo metu šalys net nebuvo galutinai susitarusios dėl viso perkamo turto apimties. Skelbime dėl turto pardavimo, kuriuo susidomėjo apeliantas, buvo nurodyta, kad parduodamas dvaras su 30 ha žemės sklypu, tačiau vėliau paaiškėjo, jog į nurodytą kainą įeina tik apie 7 ha žemės, o dėl kitų sklypų turėjo būti deramasi papildomai. Dar daugiau, vėliau keitėsi ir šių papildomų sklypų hektaro kaina – pradžioje buvo kalbama apie 4 500 Eur už hektarą, o vėliau atsakovas vienašališkai pradėjo reikalauti jau 5 000 Eur už hektarą. Šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad esminės būsimo sandorio sąlygos net nebuvo galutinai suderintos. Tačiau nepaisant to, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp šalių vis dėlto egzistavo preliminarioji sutartis. Teismas taip pat netinkamai aiškino CK 6.165 straipsnio nuostatas dėl preliminariosios sutarties formos.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dokumentais, patvirtinančiais preliminariosios sutarties egzistavimą, gali būti sutarties tekstas. Bylos medžiaga patvirtina, kad jokios sutarties, taip pat ir sutarties teksto, tarp šalių nei derinta, nei siųsta nebuvo. Teismo nurodytas šalių susirašinėjimas negali būti laikomas pilnaverte preliminariąja sutartimi, nes jame nebuvo aiškiai suderintos visos esminės būsimo sandorio sąlygos (turto identifikavimo duomenys, tiksli kaina, terminas ir. pan.). Taigi, teismas itin plačiai interpretavo kasacinio teismo praktiką aktualiu klausimu. Nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo susitarta dėl konkretaus pagrindinės sutarties sudarymo termino. Nebuvo susitarta ir dėl avanso teisinės reikšmės bei pasekmių tuo atveju, jeigu pagrindinė sutartis nebūtų sudaryta. Apeliantas procesiniuose dokumentuose bei teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai aiškino ir laikėsi pozicijos, kad sumokėtas sumas laikė tik įskaitytinais mokėjimais į būsimą turto kainą, t. y. avansu, tačiau jokiu būdu ne netesybomis ar negrąžintinu avansu. Byloje esantis šalių susirašinėjimas, teisminio nagrinėjimo metu šalių pateikti paaiškinimai patvirtina, kad apelianto atsakovui sumokėti pinigai kaip avansas, o dėl kitokio jų panaudojimo/paskirties šalys susitarusios nebuvo.
Teismas taip pat nevertino ir aplinkybės, kad atsakovas nuo pat pradžių nuslėpė nuo apelianto reikšmingą informaciją apie turtą. Tik derybų dėl turto pirkimo sąlygų eigoje apeliantui tapo žinoma, kad atsakovas dėl parduodamo turto bylinėjosi su KPD, parduodamas turtas buvo įtrauktas į ypatingai stebimų objektų sąrašą, buvo svarstomas parduodamo turto nacionalizavimo klausimas, buvo svarstomas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pastatams dėl jų avarinės būklės. Teismas taip pat nevertino aplinkybės, kad dalis pastatų buvo avarinės būklės. Apeliantas pagrįstai nurodė, kad jeigu būtų iš anksto žinojęs visas šias aplinkybes, nebūtų pervedęs atsakovui jokių piniginių lėšų.
Teismas nevertino ir aplinkybės, kad atsakovas po pinigų gavimo iš apelianto iš tikrųjų ir toliau reklamavo ir siūlė parduoti ginčo turtą tretiesiems asmenims. Šios aplinkybės akivaizdžiai rodo atsakovo nesąžiningumą bei tai, kad jis pats nelaikė šalių santykių galutinai susiformavusiais. Tačiau nepaisant to, visas neigiamas pasekmes teismas nepagrįstai perkėlė tik apeliantui. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas turi teisę pasilikti visą 17 500 Eur sumą. Teismas taip pat neatsižvelgė į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Net ir laikant, kad tarp šalių egzistavo preliminariosios sutarties santykiai, atsakovo teisė pasilikti visą sumą turėjo būti vertinama itin kritiškai, nes byloje nebuvo nustatyta jokių realių tokio dydžio atsakovo nuostolių.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas ATS1 prašo ieškovo IES1 apeliacinį skundą atmesti ir Utenos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovo atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus bei tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti ar keisti. Apeliacinio skundo argumentai iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teisme jau nagrinėtus teiginius, kuriems teismas sprendime pateikė išsamų ir motyvuotą vertinimą. Apeliantas nenurodė tokių naujų aplinkybių ar teisinių argumentų, kurie leistų abejoti priimto sprendimo teisėtumu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas atmetė ieškovo ieškinį dėl 17 500 Eur, sumokėtų už ketintą įsigyti nekilnojamąjį turtą, iš atsakovo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl nustatytų faktinių aplinkybių
Byloje nustatyta, kad ieškovas siekė nusipirkti atsakovui nuosavybės teise priklausančius (duomenys neskelbtini) ansamblio pastatus (dvaro rūmus, bravorą, oficiną, ledainę, malūnininko sodybą ir ūkinius pastatus) ir aplink esančius žemės sklypus. Šalys buvo susitarusios dėl 270 000 Eur turto kainos ir dėl 370 000 Eur kainos tuo atveju, jeigu būtų perkami ir kiti aplink turtą buvę žemės sklypai, bendrai sudarantys apie 30 ha ploto.
Byloje nekilo ginčo, jog 2024 m. rugpjūčio 14 d. ir 2024 m. gruodžio 27 d. bankiniais mokėjimo pavedimais, kurių paskirtyje nurodyta, kad mokama už (duomenys neskelbtini), ieškovas pervedė atsakovui po 5 000 Eur, taip pat 2024 m. lapkričio mėn. perdavė atsakovui 7 500 Eur sumą grynaisiais, t. y. iš viso atsakovui sumokėjo 17 500 Eur. Derybos dėl turto pirkimo vyko iki 2025 m. vasario mėn. 2025 m. kovo mėn. pradžioje ieškovas informavo atsakovo nekilnojamojo turto agentą, kad pirkti turto neketina.
Kadangi sandoris neįvyko, ieškovas 2025 m. rugpjūčio 19 d. registruotu paštu išsiuntė atsakovui pretenziją, prašydamas nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas, grąžinti jam sumokėtus 17 500 Eur, tačiau atsakovas į ją nesureagavo ir iki šiol sumokėtų pinigų negrąžino.
Dėl ieškovo nesąžiningumo ir civilinės atsakomybės jam taikymo
Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl 17 500 Eur priteisimo. Teismas konstatavo, jog nepaisant to, jog šalys nebuvo sudariusios rašytinės preliminariosios sutarties, jas siejo preliminariosios sutarties teisiniai santykiai. Teismas sprendė, jog pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo nesąžiningo elgesio, todėl egzistuoja pagrindas jo civilinės atsakomybės esant ikisutartiniams santykiams taikymui (CK 6.163 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad ieškovas, elgdamasis kaip rūpestingas ir sąžiningas derybų, pasiekusių preliminaraus susitarimo stadiją, dalyvis, neturėjo objektyvaus pagrindo tikėtis nepatirti dėl to jokių neigiamų finansinių pasekmių, t. y. ikisutartinės atsakomybės netesybų forma, todėl ieškinio reikalavimą dėl 17 5000 Eur skolos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuodamas tuo, jog tarp šalių nebuvo pasirašyta preliminari sutartis bei nebuvo šalių susitarimo dėl netesybų taikymo. Apeliantas nurodo, jog esminės būsimo sandorio sąlygos tarp šalių net nebuvo galutinai suderintos, nebuvo susitarta dėl konkretaus pagrindinės sutarties sudarymo termino, nebuvo susitarta ir dėl sumokėto avanso teisinės reikšmės bei pasekmių tuo atveju, jeigu pagrindinė sutartis nebūtų sudaryta. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas turi teisę pasilikti 17 500 Eur sumą. Apelianto vertinimu, net ir laikant, kad tarp šalių egzistavo preliminariosios sutarties santykiai, atsakovo teisė pasilikti visą sumą turėjo būti vertinama itin kritiškai, nes byloje nebuvo nustatyta jokių realių tokio dydžio atsakovo nuostolių. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus iš esmės pripažįsta pagrįstais.
Byloje nekilo ginčo, jog ieškovas ikisutartinių santykių stadijoje perdavė atsakovui 17 500 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovo reikalavimą atmetė laikydamas, kad šią 17 500 Eur pinigų sumą atsakovas turi teisę pasilikti kaip netesybas dėl ieškovo nesąžiningo elgesio, atsisakant sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, jog egzistuoja pagrindas ieškovo civilinės atsakomybės esant ikisutartiniams santykiams taikymui (CK 6.163 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo pasekmių, pripažįstama nukentėjusios šalies teisė reikalauti iš nesąžiningos šalies dalyvavimui ikisutartiniuose santykiuose ir pasirengimui sudaryti pagrindinę sutartį realiai patirtų išlaidų, kitaip tariant, derybų išlaidų atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2021 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2021 42 punktą). Šis nuostolis atlyginamas ne tik pažeidus preliminariąją sutartį (CK 6.165 straipsnio 4 dalis), bet ir kitais ikisutartinės civilinės atsakomybės atvejais (CK 6.163 straipsnio 3 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-148-1075/2025 35 punktą). Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas reikalavimo (pareikšto priešieškinio forma) dėl patirtų nuostolių atlyginimo byloje nebuvo pareiškęs. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu spręsdamas dėl ieškovo civilinės atsakomybės esant ikisutartiniams santykiams taikymo peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Jeigu atsakovas mano, jog dėl to, jog ieškovas nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį ir dėl to jis patyrė nuostolius, turi teisę įrodinėti patirtus nuostolius reikšdamas atitinkamus reikalavimus CPK nustatyta tvarka.
Kadangi nagrinėjamoje byloje negali būti sprendžiama dėl nuostolių atsakovui atlyginamo bei neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai ieškovo apeliacinio skundo ar atsakovo atsikirtimų argumentai dėl ieškovo ikisutartinės civilinės atsakomybės bei jo nesąžiningumo, apeliacinės instancijos teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako.
Dėl netesybų taikymo
Byloje nekilo ginčo, kad šalys pradėjo derybas bei derėjosi dėl pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, o tarp šalių vykusios ikisutartinės derybos turi preliminarios sutarties požymių. Taip pat šalys neginčija, jog ieškovas už ketintą įsigyti nekilnojamąjį turtą yra sumokėjęs 17 500 Eur avansą.
Avansas yra mokėjimas, kuris atliekamas būsimų mokėjimų vykdant pagrindinę sutartį sąskaita. Pagal CK 6.309 straipsnio 2 dalį pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu). Jis vykdo mokėjimo paskirtį, bet šia paskirtimi gali būti naudojamasi, jeigu ateityje atsiranda mokėjimo prievolė. Jeigu ateityje mokėjimo prievolė neatsiranda, nes, pvz., pagrindinė sutartis nesudaroma, tai nėra pagrindo sumokėtą avansą naudoti pagal mokėjimo paskirtį. Taigi, nesudarius pagrindinės sutarties, avansas turi būti grąžinamas, išskyrus atvejus, kai pirkėjas nepagrįstai atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, avansas lieka pardavėjui kompensuojant patirtus nuostolius arba šalims numačius netesybas (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).
Kaip nurodyta šios nutarties 29 punkte, atsakovas nereiškė reikalavimo, susijusio su patirtais nuostoliais ieškovui atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį, todėl dėl atsakovo nuostolių pagrįstumo bei šalių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo pasisakyti šioje byloje nėra pagrindo.
Byloje taip pat nenustatyta, jog ieškovo sumokėtas avansas būtų atlikęs ne tik išankstinės įmokos už ketintą įsigyti nekilnojamąjį turtą funkciją ir turėjo būti įskaičiuota į turto kainą pasirašius sutartį, bet ir netesybų funkciją.
Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį, įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). CK 6.72 straipsnyje įtvirtinta, kad susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Taigi netesybos yra sutartinės civilinės atsakomybės forma.
Nagrinėjamu atveju šalys nesusitarė dėl netesybų rašytine forma, taip pat byloje nėra duomenų, kad šalys būtų susitarę dėl netesybų žodžiu. Šalių paaiškinimai šiuo klausimu priešingi, o byloje kitų įrodymų, kurie būtų pakankami teismui konstatuoti tokį šalių susitarimą, nėra. Taigi nėra pagrindo ieškovo sumokėtam avansui priskirti ir netesybų funkciją. Pripažinus, kad ieškovas pervedė avansą, ketindamas sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, nesant šalių susitarimo dėl netesybų, atsakovas neturi teisinio pagrindo gautų lėšų pasilikti ir privalo jas grąžinti ieškovui. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 17 500 Eur sumokėtą avansą negali būti laikomas pagrįstu bei teisėtu.
Dėl kompensacinių palūkanų priteisimo
Ieškovas už prievolės įvykdymo termino praleidimą prašo priteisti iš atsakovo 496,23 Eur palūkanas, skaičiuojamas nuo 2024 m. rugpjūčio 14 d. už pervestus 5 000 Eur – 273,29 Eur, nuo 2024 m. gruodžio 27 d. už pervestus 5 000 Eur – 180,82 Eur, ir nuo 2025 m. rugpjūčio 7 d. už pervestus 7 500 Eur – 42,12 Eur, taikant 5 procentų dydžio metines palūkanas (CK 6.210 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog ieškovas tik 2025 m. rugpjūčio 19 d. išsiuntė atsakovui pretenziją, prašydamas per 7 kalendorines dienas grąžinti jam sumokėtus 17 500 Eur, sprendžia, kad yra pagrindas priteisti ieškovui CK 6.210 straipsnyje įtvirtintas kompensacines palūkanas nuo 2025 m. rugpjūčio 28 d. (kai pasibaigė ieškovo pretenzijoje nurodytas terminas) iki ieškinio surašymo dienos (2025 m. spalio 2 d.), šias palūkanas skaičiuojant nuo 17 500 Eur sumos. Taigi ieškovui iš atsakovo už 36 d. priteistinos 86,30 Eur kompensacinės palūkanos.
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
Tenkinamas ieškovo reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. spalio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl procesinės bylos baigties
Apibendrindamas nurodytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas, nesant atsakovo pareikšto reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, spręsdamas dėl ieškovo civilinės atsakomybės taikymo peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo šalių susitarimą dėl netesybų. Dėl to pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, susijusias su ieškovo reikalavimu grąžinti sumokėtą avansą, nesudarius nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties. Tokie procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimai lėmė neteisingą šio ginčo išsprendimą, todėl ieškovo apeliacinis skundas iš esmės yra tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti iš dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Apeliantas teigia, jog šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti pirmosios instancijos teismo šališkumą, nes esant visiškai priešingiems šalių paaiškinimams (nesant jokių rašytinių įrodymų), teismas iš esmės palaikė atsakovą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo teiginiai apie teismo šališkumą nėra pagrįsti. Vien šalies nepasitenkinimas teisėjo padarytomis išvadomis ar priimtais sprendimais nėra šališkumo įrodymas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad teismų sprendimų (nutarčių) kontrolė Lietuvoje atliekama instancine tvarka, t. y., aukštesnės instancijos teismai peržiūri žemesnių instancijų teismų sprendimus, siekiant patikrinti jų teisėtumą ir pagrįstumą, per apeliacinę (apskundimo) ir kasacinę (išimtinę, dėl teisės) instancijas. Ši sistema užtikrina, kad būtų galima ištaisyti klaidas ir užtikrinti teisingą teisingumo vykdymą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas, ir priėmus naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies, spręstina dėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Įvertinus patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį, proporcija būtų tokia, kad byla ieškovo naudai buvo išspręsta 97,72 proc., o atsakovo naudai – 2,28 proc. Atitinkamai pagal šią proporciją paskirstytinos šalių pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos.
Ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė 3 005 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro: 405 Eur žyminis mokestis ir 2 600 Eur atstovavimo išlaidos. Ieškovas (apeliantas) apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 185 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 405 Eur už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis ir 780 Eur išlaidos advokatui už apeliacinio skundo parengimą. Taigi ieškovui iš atsakovo iš viso priteistina 4 094,47 Eur (4 190 Eur × 97,72 proc.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 1 800 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 800 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Taigi atsakovui iš ieškovo priteistina 59,28 Eur (2 600 Eur × 2,28 proc.) bylinėjimosi išlaidų.
Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovo priteistina 4 094,47 Eur, o atsakovui iš ieškovo – 59,28 Eur bylinėjimosi išlaidų, atlikus vienarūšių priepriešinių reikalavimų įskaitymą, ieškovui iš atsakovo priteistina 4 035,19 Eur (4 094,47 Eur - 59,28 Eur) bylinėjimosi išlaidų.
Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos pirmosios instancijos teisme sudaro 24,97 Eur. Tenkinus 97,72 proc. ieškinio reikalavimų, iš atsakovo valstybės naudai priteistina 24,40 Eur (24,97 Eur x 97,72 proc.) paminėtų išlaidų, o iš ieškovo pašto išlaidos nepriteistinos, nes 0,57 Eur (24,97 Eur x 2,28proc.) suma neviršija nustatytos valstybės priteistinos minimalios sumos (CPK 92 straipsnis). Valstybei priteista suma mokėtina į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą pasirinktame banke (gavėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmokos kodas – 2222).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia
Utenos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti iš atsakovo ATS1 ieškovui IES1 17 500 Eur (septyniolikos tūkstančių penkių šimtų eurų) skolą, 86,30 Eur (aštuoniasdešimt šešių eurų 30 ct) palūkanas, 5 (penkių) procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos (2025 m. spalio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 4 035,19 Eur (keturių tūkstančių trisdešimt penkių eurų 19 ct) bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmesti. Priteisti iš atsakovo ATS1 valstybei 24,40 Eur (dvidešimt keturių eurų 40 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.