Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Nuo 2022 m., turėdama išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja gyveno Lietuvoje kartu su sutuoktiniu ir dviem nepilnamečiais vaikais. Pareiškėja ir jos sutuoktinis dirbo statybos įmonėje, sūnus lankė mokyklą (duomenys neskelbtini) mieste bei sportavo futbolo klube, o dukra lankė lopšelį – darželį (duomenys neskelbtini) mieste. Pareiškėja ir jos šeima gerbia ir puoselėja tautinių Lietuvos švenčių tradicijas, įsitraukė į vietos bendruomenės gyvenimą, domisi Lietuvos istorija ir kultūra, mokosi lietuvių kalbos ir jau buitiniu lygmeniu sugeba komunikuoti su lietuviškai bendraujančiais asmenimis.

Dėl buitinių problemų, susijusių su šeimos persikėlimu gyventi į Lietuvą, pareiškėja buvo priversta lankytis Baltarusijoje. Ji vyko į Baltarusiją su sūnumi dėl jo (duomenys neskelbtini) gydymo, dėl šeimos šuns atvežimo į Lietuvą, dėl vaikų pasų keitimo ir dėl sunkios tėčio būklės po (duomenys neskelbtini). Pareiškėja 2023 m. pildydama Migracijos departamento klausimyną nurodė visas reikšmingas faktines aplinkybes, tame tarpe ir tai, jog ji 2014–2020 m. dirbo stiuardese Baltarusijos Respublikos aviakompanijoje „Belavia“ (toliau – ir aviakompanija). Šios aplinkybės nesutrukdė pareiškėjai gauti leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2025 m. birželio 19 d.

Pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimo terminui, pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi į atsakovą su prašymu pakeisti turimą leidimą ir nieko nenuslėpdama vėl išsamiai užpildė klausimyną. Tačiau Migracijos departamentas 2025 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą Nr. 25S159475, kuriuo nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjos leidimą, nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Ši išvada padaryta remiantis tuo, kad pareiškėja yra dirbusi valstybinėje įmonėje ir dažnai vyksta į Baltarusiją. Atsakovas 2025 m. liepos 23 d. priėmė sprendimą Nr. 25S166060, kuriuo nusprendė pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvą iki 2028 m. sausio 22 d. Galiausiai atsakovas 2025 m. rugpjūčio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 25S177546, kuriuo nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini). Pareiškėja visus minėtus atsakovo sprendimus apskundė, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2026 m. sausio 14 d. galutine ir neskundžiama nutartimi atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą.

Kadangi pareiškėjos dukra yra mažametė, ji kartu su dukra išvyko į (duomenys neskelbtini), o pareiškėjos sūnus ir sutuoktinis liko gyventi Lietuvoje. Tokiu būdu dėl Migracijos departamento veiksmų buvo išskirta šeima, išsiskyrimas buvo dramatiškas, o pasekmės itin neigiamos, ypač pareiškėjos vaikams.

Dėl siekio vėl sujungti šeimą pareiškėja kreipėsi į atsakovą su prašymu panaikinti 2025 m. liepos 23 d. sprendimą, kuriuo jai buvo uždrausta atvykti į Lietuvą arba reikšmingai sutrumpinti šį terminą, jog dukra turėtų galimybę nuo 2026 m. rugsėjo 1 d. pradėti lankyti parengiamąją ugdymo grupę. Atsakovas išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė išbraukti pareiškėjos duomenis iš nacionalinio sąrašo, nes neišnyko pagrindas uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvą. Sprendime atsakovas pakartojo procesinių dokumentų santraukas dėl tarp šalių vykusio proceso ir akcentavo, kad Valstybės saugumo departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSD) pareiškėjos keliamą grėsmę vertina taip pat, o pareiškėja nepateikė naujų aplinkybių, dėl kurių draudimas atvykti turėtų būti atšauktas. Migracijos departamentas Sprendime laikėsi pozicijos, jog pareiškėjos vaikų sveikata ir gerovė nėra tos aplinkybės, kurios įtakoja jo sprendimus, o LVAT nagrinėdamas pareiškėjos apeliacinį skundą šias aplinkybes įvertino.

Sprendimas yra neteisingas, nelogiškas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas. Niekas iki realaus sprendimo įvykdymo negalėjo tinkamai įvertinti pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos poveikio vaikams, o fizines vaikų ligas akivaizdžiai nulėmė neadekvatūs jų amžiui pergyvenimai ir stresas.

Sprendimas yra grindžiamas VSD išvadoje pateiktais duomenimis, tačiau pareiškėja su šia išvada nebuvo supažindinta, todėl nežinojo kuo yra kaltinama. Ankstesnio teisminio proceso metu VSD pateiktoje išvadoje buvo akcentuotas pareiškėjos darbas aviakompanijoje ir dažni vizitai į Baltarusiją, tuo tarpu aktualiu laikotarpiu pareiškėja nesilankė Baltarusijoje, o jos darbo aviakompanijoje laikotarpis tapo dar mažiau aktualus. VSD išvadoje šios aplinkybės nebuvo vertintos, todėl ji neatitinka išsamumo, objektyvumo ir proporcingumo principų, o atsakovas neįvertino VSD pateiktos informacijos kritiškai šių principų kontekste ir priėmė neteisėtą sprendimą.

Sisteminė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) ir teismų praktikos analizė leidžia teigti, kad Migracijos departamentas negalėjo automatiškai esant nepalankiai VSD išvadai priimti sprendimą. Atsakovas visais atvejais privalėjo savarankiškai išnagrinėti dokumentus ir įvertinti visais reikšmingas aplinkybes. Šiuo atveju atsakovas Sprendime tik atkartoja išnagrinėtoje administracinėje byloje pateiktus argumentus, bet nevertina situacijos pagal pasikeitusias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju atsakovas aklai rėmėsi VSD išvada ir laikėsi pozicijos, kad nuo pirminės nepalankios VSD išvados faktinės aplinkybės nepasikeitė. Sprendime nėra jokių duomenų apie Migracijos departamento atliktą vertinimą dėl leidimo laikinai gyventi proporcingumo surinktos informacijos apie pareiškėją kontekste, pateikiant vienintelį sakinį, jog taikoma priemonė yra proporcinga. Sprendimas priimtas išskirtinai remiantis tik prielaidomis ir išvedžiojimais, kadangi jokie aktyvūs veiksmai ar kiti objektyvūs duomenys, kurie indikuotų apie pareiškėjos keliamą grėsmę ir pavojų valstybės saugumui, nebuvo nustatyti, kas lemia Sprendimo nepagrįstumą. Negali būti pripažįstama teisėta tokia situacija, kai pareiškėjos šeimos gyvenimas žlugdomas vien teorinių pasamprotavimų pagrindu, kai realiai pareiškėjos lojalumas Lietuvai yra akivaizdus ir patvirtintas Lietuvos Respublikos piliečių rekomendacijų gausa.

Šeimos išskyrimas yra labai rimto pobūdžio apribojimas, toks žingsnis privalo būti pagrįstas protingais ir svarbiais motyvais, atsižvelgiant į geriausius vaikų interesus. Pareiškėjos vaikai mokėsi Lietuvoje, o po jos išsiuntimo dukra buvo priversta palikti Lietuvą, nes jos ryšys su mama dėl amžiaus natūraliai artimesnis. Šeimos išskyrimas sukėlė didelį sukrėtimą vaikų gyvenimams, o Sprendime pateikti argumentai, kad jis neįtakoja šeimos susijungimo teisės, nes pareiškėja kartu su visa šeima gali keliauti atgal į Baltarusiją ar į (duomenys neskelbtini), yra nesąžiningas teisės aktų ir teisminės praktikos ignoravimas, ciniškas elgesys.

Sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtinus gerojo viešojo administravimo principus, jo turinys prieštarauja VAĮ 10 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams, todėl jis privalo būti panaikintas.

Pareiškėja skunde argumentuodama dėl jos nekeliamos grėsmės valstybės saugumui tiesiogiai bando paneigti LVAT 2026 m. sausio 14 d. nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-1259-822/2026 nustatytą prejudicinį faktą, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl skundo argumentai dėl jos nekeliamos grėsmės privalo būti atmesti. Taip pat LVAT minėtoje nutartyje pasisakė ir dėl pareiškėjos šeimyninių ryšių, konstatuodamas, jog išskirtinių šeimyninių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta.

LVAT jurisprudencijoje yra išaiškinta, jog tais atvejais kai užsieniečiai pasinaudoja teise kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu panaikinti ar sutrumpinti įteisėjusiu sprendimu nustatytą draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, pasikeitus aplinkybėmis, tai neturėtų būti suprantama kaip atsakovo pareiga iš naujo vertinti visą situaciją, tačiau atskira tokio prašymo nagrinėjimo tvarka suponuoja, jog Migracijos departamentas turi pareigą priimti individualizuotą sprendimą ir motyvuotai nuspręsti ar yra pagrindas tokį prašymą tenkinti. Šiuo atveju Migracijos departamentas išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ir kartu su juo pateiktus dokumentus, o Sprendimas yra individualizuotas ir motyvuotas.

Sprendimas atitiko tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui faktas ir uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką fakto bei laikotarpio teisėtumas jau buvo konstatuotas įsiteisėjusia ir galutine LVAT 2026 m. sausio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1259-822/2026. Tai, kad nuo pareiškėjos darbo aviakompanijoje pabaigos praėjo dar keli mėnesiai, ar tai, kad pareiškėja iš Lietuvos tiesiogiai nevyksta į Baltarusiją, nepaneigė Sprendimo teisėtumo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime konstatavo, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinamą grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi.

Pareiškėja skundą iš esmės grindė vaikų atskyrimu, tačiau šios aplinkybės buvo įvertintos ir patvirtintos įsiteisėjusia LVAT nutartimi. Į bylą pateikti gydymo įstaigos išrašai (duomenys neskelbtini) suteiktas sveikatos paslaugas nepatvirtino iš esmės sveikatos pablogėjimo fakto, o tuo labiau, nepatvirtino vaikui kylančių (duomenys neskelbtini), kuriuos galėjo įtakoti motinos išvykimas.

Pareiškėja nepateikė naujų aplinkybių, faktų, kurie nebuvo vertinti teismų ir kurie galėtų turėti įtakos pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimui ir duomenų išbraukimui iš nacionalinio sąrašo.

Atsakovas išnagrinėjęs minėtą pareiškėjos prašymą priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti išbraukti pareiškėjos duomenis iš nacionalinio sąrašo, nes neišnyko pagrindas uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką. Sprendime teigiama, jog jo priėmimo teisiniai pagrindai – Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 28.1 bei 30 punktai ir Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 50.1 papunktis.

Sprendime nurodoma, kad Migracijos departamentas siekdamas tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą, kreipėsi į VSD su prašymu pakartotinai atlikti pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir pateikti motyvuotą nuomonę. 2026 m. balandžio 20 d. buvo gautas VSD atsakymas, kuriame jis laikėsi pozicijos, kad pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui neišnyko, todėl prašoma palikti ją nacionaliniame sąraše ir netrumpinti draudimo atvykti termino. Sprendime pažymima, jog išnagrinėjus pareiškėjos prašymą ir kartu su juo pateiktus dokumentus, nebuvo nustatyta naujų aplinkybių, kurios leistų panaikinti pareiškėjai taikomą draudimą atvykti ir pritariama VSD motyvuotai nuomonei. Pareiškėja sąmoningai pasirinko darbą aviakompanijoje, kurioje dirbančių asmenų lojalumą valdančiajam režimui kontroliuoja specialiosios tarnybos, užtikrinančios, kad tokiose įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Atsakovas laikėsi pozicijos, jog prašyme pateikta informacija apie pareiškėjos sūnaus sveikatos būklę, nelaikytina pagrindu panaikinti draudimą atvykti ar sutrumpinti tokio draudimo terminą asmeniui, kuriam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką dėl galimos grėsmės valstybės saugumui, nes dokumentai nepatvirtino prašyme nurodytos aplinkybės, kad paciento sveikatos būklė (duomenys neskelbtini), dėl kurios (duomenys neskelbtini), būtų susijusi su kokiomis nors (duomenys neskelbtini) problemomis. Dėl prašyme nurodytų pareiškėjos šeimyninių aplinkybių jau buvo išsamiai pasisakyta LVAT 2026 m. sausio 14 d. nutartyje.

Įvertinęs tai, kas nustatyta, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas tarp proceso šalių kilo dėl aplinkybės ar Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė išbraukti pareiškėją iš nacionalinio sąrašo arba ženkliai sutrumpinti 2025 m. liepos 23 sprendimu pareiškėjai pritaikyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

Neteisinga pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, jog pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos aviakompanijoje „Belavia“, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tačiau tai yra neindividualizuotas a priori teiginys, neatsižvelgiant į pareiškėjos argumentą, jog jis neaktualus ginčui dėl pareiškėjos darbo ir patikrų valstybinėse įmonėse nesutampančio laikotarpio. Pareiškėjos darbo santykiai baigėsi 2020 m., jokių lojamo patikrų ji neturėjo, jokia forma to niekada neparodė. Todėl atsakovo ir teismo padarytos išvados apie tai, kad valstybinėje įmonėje dirbę asmenys Baltarusijoje privalėjo praeiti lojalumo vyriausybei patikras, neaktualios ginčui laikotarpiu 2014–2020 m. ir todėl nėra susijusios faktinėmis aplinkybėmis su nagrinėjamu ginču bei pakankamai individualizuotos, todėl pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas ir neteisingai išsprendė ginčą.

Pirmosios instancijos teismas pacitavo LVAT praktiką, tačiau būtent taip kaip suformuluota, teisės aiškinimo taisyklės netaikė, formaliai pasiremdamas VSD teise vertinti grėsmes. Atsižvelgiant į ESTT suformuotą praktiką ir Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnio 2 dalies nuostatas akivaizdu, kad ginčo atveju jokie aktyvūs veiksmai ar bet kokie objektyvūs duomenys, kurie indikuotų apie pareiškėjos galimai keliamą grėsmę ir / ar pavojų valstybės saugumui, neegzistuoja, o atsakovo sprendimas paremtas bendrosios prevencijos sumetimais, kas yra pažodžiui draudžiama. Be to, teismas neįvardijo jokių konkrečių faktų, susijusių su ankstesniais pareiškėjos veiksmais, kurie pagrįstų realią ir akivaizdžią grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, o jie ir negali egzistuoti, jog pareiškėja savo elgesiu – atliktais veiksmais ir / ar jų pobūdžiu būtų sukėlusi bent menkiausią pretekstą kelti klausimą dėl galimos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Tai, kad VSD 2025 m. birželio 12 d. priėmė sprendimą dėl pareiškėjos tariamos grėsmės tuo metu egzistavusių faktų pagrindu, negali būti savaime aktualu sprendžiant situaciją pagal pareiškėjos pateiktą prašymą 2026 m. Pareiškėjos atžvilgiu Sprendimas buvo priimtas vien teorinių pasamprotavimų pagrindu įžvelgus tariamą pavojų valstybės saugumui šiuo atveju vien tik dėl to, jog ji prieš 6 metus dirbo stiuardese, nors po to pareiškėjos lojalumas Lietuvai yra akivaizdus ir pripažintas visuomenėje, patvirtintas Lietuvos Respublikos piliečių rekomendacijų gausa ir kitais akivaizdžiais įrodymais.

Migracijos departamentas savo veikloje netinkamai rėmėsi proporcingumo principu, kuris reiškia, jog administravimo sprendimo mastas ir įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus (VAĮ 3 str. 3 p.). Pagal administracinių teismų praktiką proporcingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes. Šiuo aspektu kompetentingos valstybės institucijos privalo iš anksto individualiai išnagrinėti atitinkamo užsienio piliečio ir jo šeimos situaciją, be kita ko, įvertinti visus reikšmingus interesus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja neprijaučia, nepalaiko ir nereiškia jokios paramos Baltarusijos režimui, ir nėra atlikusi jokių veiksmų ar neveikimu sudariusi įspūdį dėl lojalumo šiam režimui, o atsižvelgiant į jos tamprius ilgalaikius socialinius, ekonominius, šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika, tariamai jos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra visiškai hipotetinio pobūdžio ir nereali.

Sprendimas priimtas pažeidžiant VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, kurie įpareigoja, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Iš skundžiamo Sprendimo akivaizdu, kad Migracijos departamentas nesilaikė pareigos išnagrinėti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi nepratęsimo, įvertinti nustatytus faktus ir priimti motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, nes skundžiamas Sprendimas paremtas vien tik formaliu VSD rašto motyvų perrašymu į Sprendimą.

Pareiškėja argumentuodama dėl jos tariamai nekeliamos grėsmės valstybės saugumui tiesiogiai bando paneigti LVAT 2026 m. sausio 14 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. eA-1259-822/2026 nustatytą prejudicinį faktą, jog „užsienietės gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.“ (87 p.). Šiuo atveju, Migracijos departamentas išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ir kartu pateiktus dokumentus, Sprendimas yra individualizuotas ir motyvuotas.

LVAT minėtoje nutartyje taip pat pasisakė dėl pareiškėjos šeiminių ryšių, t. y., kad „atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuoseklią praktiką šeiminių aplinkybių kontekste (pvz., eA 2581-624/2025; Nr. eA-2178-602/2025), teisėjų kolegijos vertinimu, išskirtinių šeiminių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nenustatyta“(87 p.). LVAT sutiko su pirmosios instancijos teismu ir Migracijos departamento pareiškėjos šeiminių ryšių vertinimu ir proporcingumu siekiamam tikslui. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentais, jog ginčijamais sprendimais yra pažeidžiami geriausių vaikų interesai ir šeimos susijungimo teisė. Pagal EŽTT praktiką, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių užtikrinimo konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

Įvertinus draudimo asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą ir aplinkybes, kurios buvo vertinamos priimant sprendimą uždrausti atvykti – pareiškėja dirbo Baltarusijos Respublikos valstybės įmonėje „Belavia“ ir, kaip nurodė 2025 m. birželio 18 d. pranešime Migracijos departamentui, šį darbą pasirinko sąmoningai, nes darbo užmokestis aviacijos sferoje Baltarusijos mastu buvo labai geras, o jai, kaip jaunai mamai, tai buvo labai svarbu, nustatyta, kad asmeniui uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra nustatytas tinkamai, atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, o naujos aplinkybės, dėl kurių draudimas atvykti turėtų būti atšauktas, nėra nurodytos.

Vertinant pareiškėjos ir jos advokatės prašymuose dėl draudimo atvykti panaikinimo nurodytas šeimos aplinkybes, atkreiptinas dėmesys, kad dėl jų jau yra išsamiai pasisakiusi LVAT teisėjų kolegija neskundžiamoje 2026 m. sausio 14 d. nutartyje – teisėjų kolegijos vertinimu, išskirtinių šeiminių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Taigi ir pirmosios instancijos teismas, ir Migracijos departamentas tinkamai įvertino visas su pareiškėjos individualia situacija susijusias aplinkybes.

Nesutinka su pareiškėjos argumentais, jog Migracijos departamentas nepasisakė dėl galimybės sutrumpinti draudimo laikotarpį ir nevertino pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl sūnaus sveikatos. Pareiškėjos ir jos advokatės prašymuose pateikta informacija dėl pablogėjusios pareiškėjos sūnaus sveikatos būklės, Migracijos departamento vertinimu, nelaikytina pagrindu panaikinti draudimą atvykti ar sutrumpinti tokio draudimo terminą asmeniui, kuriam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką dėl galimos grėsmės valstybės saugumui, nes dokumentai, pridėti tiek prie pareiškėjos, tiek ir prie pareiškėjos advokatės prašymų (ambulatorinių apsilankymų aprašymai, stacionaro epikrizė) nepatvirtina prašyme nurodytos aplinkybės, kad paciento sveikatos būklė (duomenys neskelbtini), dėl kurios (duomenys neskelbtini), būtų susijusi su kokiomis nors (duomenys neskelbtini) problemomis. Kaip pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jokių kitų dokumentų, patvirtinančių prašyme nurodytus pareiškėjos vaikams kylančius (duomenys neskelbtini) sunkumus, pateikta nebuvo.

Migracijos departamentas laikosi pozicijos, kad Sprendimas priimtas pagrįstai ir motyvuotai, nepažeidžiant teisės aktų ir suformuotos teismų praktikos, tačiau teismui nusprendus priešingai ir tenkinus, bet kokia apimti, pareiškėjo skundą ir tuo pagrindu nusprendus priteisti bylinėjimosi išlaidas, prašoma teismo šias bylinėjimosi išlaidas priteisti ne iš Migracijos departamento, bet iš valstybės biudžeto. Teismui nusprendus priteisti bylinėjimosi išlaidas ne iš valstybės biudžeto tiesiogiai, prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas solidariai iš Migracijos departamento ir VSD.

Pareiškėjos pozicija, kad Sprendimas yra neteisėtas, iš esmės grindžiama jos vertinimu, jog yra išnykusi jos potencialiai keliama grėsmė valstybės saugumui, kurią konstatavus Migracijos departamento 2025 m. liepos 23 d. sprendimu jai buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Vadinasi, administracinėje byloje Nr. eA-1259-822/2026 buvo ir šioje administracinėje byloje yra nagrinėjama tos pačios pareiškėjos situacija, kurios vertinimui reikšmingos iš esmės tos pačios faktinės aplinkybės.