Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

1. Pareiškėja K. M. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, kuriame prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2025 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 25S159475, kuriuo nuspręsta atsisakyti K. M. pakeisti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas 1); panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2025 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. 25S166060, kuriuo K. M. uždrausta atvykti į Lietuvą nuo 2025 m. liepos 23 d. iki 2028 m. sausio 22 d. (toliau – ir Sprendimas 2); panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 25S177546, kuriuo nuspręsta K. M. išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas 3); įpareigoti Migracijos departamentą svarstyti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pareiškėja nuo 2022 m. pradžios gyvena su šeima ir dirba Lietuvoje, jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Šeimos sprendimą likti pas Lietuvoje dirbusį sutuoktinį didžia dalimi įtakojo Ukrainoje prasidėjęs karas, nes Ukrainoje gyvenantys giminaičiai dalijosi žiniomis apie karo siaubą, buvo neramu dėl gręsiančios mobilizacijos, o ir būti tapatinami su agresore Baltarusija pareiškėja su savo vyru nenorėjo. Kadangi politinė situacija dėl nuolatinių sisteminių žmogaus teisių pažeidimų jos gimtojoje Baltarusijoje yra nepatenkinama, pareiškėja savo ir savo šeimos ateitį sieja su Lietuva, nuo pirmųjų dienų stengėsi adaptuotis ir prisitaikyti prie gyvenimo Lietuvoje sąlygų – susirado darbą, ėmė mokytis lietuvių kalbos, aktyviai įsitraukė į visuomeninį gyvenimą. Pareiškėja, kaip ir sutuoktinis A. M., dirbo statybos įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“. Sūnus M. M., gim. (duomenys neskelbtini), lanko Vilniaus (duomenys neskelbtini) mokyklą. Sūnaus mokytoja pabrėžė pareiškėjos įtaką skatinant sūnų mokytis lietuvių kalbos, pilietiškumo, domėtis Lietuvos kultūra. Sūnus nuo 2022 m. sportuoja futbolą klube „(duomenys neskelbtini)“. Dukra S. M., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, lanko Vilniaus lopšelį – darželį „(duomenys neskelbtini)“. Šeima gerbia ir puoselėja tautinių Lietuvos švenčių tradicijas, aktyviai dalyvauja nacionalinių švenčių minėjimuose tiek darželyje, tiek mokykloje ar viešai organizuojamuose renginiuose, sąmoningai įsitraukia į vietos bendruomenės gyvenimą, domisi Lietuvos istorija ir kultūra. Pareiškėja mokėsi ir tebesimoko lietuvių kalbos, buitine kalba susikalba ir pilnai sugeba komunikuoti su lietuviškai bendraujančiais asmenimis, jos pastangos egzamino metu buvo įvertintos dešimt balų. Pareiškėja sudarė sutartį su Swedbank dėl pensijų kaupimo. Dėl buitinių problemų, susijusių su šeimos persikėlimu į Lietuvą, pareiškėja buvo priversta lankytis Baltarusijoje. Kadangi tiesiogiai nei ji, nei sutuoktinis aktyviai savo politinių pažiūrų nebuvo reiškę, nors rinkimuose balsavo už opozijos kandidatą, jokių konkrečių individualių susidūrimų su Baltarusijos struktūromis neturėjo, nerimaudama bendrai dėl situacijos, pareiškėja vyko į Baltarusiją su sūnumi dėl jo dantų gydymo, dėl šeimos šuns atvežimo į Lietuvą, dėl vaikų pasų keitimo bei – dažniausiai – dėl sunkios tėčio būklės po insulto. Pareiškėja vyko į Baltarusiją kiekvieną kartą įvertinusi rizikas ir kiekvienas kartas yra didelis iššūkis jai baiminantis, kad ji nebebus išleista atgal pas šeimą į Lietuvą. Pareiškėja 2023 m. pildė Migracijos departamento klausimyną ir nurodė visas reikšmingas faktines aplinkybes, tame tarpe ir tą, jog 2014-2020 m. ji dirbo Baltarusijos Respublikos aviakompanijoje „Belavia“. Tuo metu tai nesudarė jokių kliūčių, pareiškėja gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje iki 2025 m. birželio 19 d. Teisės aktų nustatyta tvarka 2025 m. balandžio 3 d. pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo gyventi Lietuvoje pakeitimo, išsamiai nieko nenuslėpdama užpildė klausimyną kaip ir prieš 2 metus. Jos prašymas buvo nagrinėtas itin ilgai. Pareiškėja kiekvieną dieną tikėjosi sprendimo dėl leidimo gyventi Lietuvoje suteikimo, tačiau netikėtai atsakovas Migracijos departamentas atsiuntė Sprendimą 1, kuriuo nuspręsta atsisakyti pakeisti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Pareiškėjos įsitikinimu, ginčijami sprendimai buvo priimti visiškai formaliai, neobjektyviai ir paviršutiniškai, neįsigilinus į individualų jos atvejį, neįvertinus realiai jos socialinių, o ypač - šeiminių ryšių ir kitų reikšmingų faktinių aplinkybių, iš anksto formaliu pagrindu nusprendus apie tariamą jos pavojingumą ir tariamą grėsmę valstybės saugumui. Ginčijamą Sprendimą 1 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje nepakeitimo iš esmės nulėmė tai, jog pareiškėja dažnai vyko į Baltarusiją ir 2014-2020 m. Baltarusijos Respublikoje dirbo aviakompanijoje „Belavia“ stiuardese. Nors atsakovas Sprendime 1 aptarė keletą individualių pareiškėjos gyvenimo faktų, susijusių su jos gyvenimu ir ryšiais Lietuvoje, motyvuojamoje dalyje pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau - Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalis nustatyti imperatyvūs atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindai, Įstatymo nuostatos nenumato išimčių, kada šie pagrindai gali būti netaikomi, atsižvelgiant, pavyzdžiui, į užsieniečio turėtus dokumentus, suteikiančius teisę būti Lietuvos Respublikoje, užsieniečio teisėto buvimo, darbo šalyje laikotarpį ar kitas aplinkybes, taigi, iš esmės atsakovas pripažino, kad jokios kitos aplinkybės negali nusverti ir pakeisti jo įsitikinimo, jog pareiškėja dėl to, jog buvo stiuardese Baltarusijoje prieš penkis metus, kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau - VSD) išvada pareiškėjos atžvilgiu yra neatitinkanti išsamumo, objektyvumo, proporcingumo, skaidrumo, gero viešo administravimo ir visų kitų teisinės valstybės principų, o atsakovas neįvertino gauto VSD rašto kritiškai šių principų kontekste, todėl priėmė nelogišką ir neteisėtą sprendimą. Migracijos departamentas negali automatiškai esant VSD nepalankiai išvadai naikinti išduotą leidimą laikinai gyventi ar tuo pagrindu neišduoti leidimo laikinai gyventi – atsakovas privalo išnagrinėti dokumentus ir įvertinti nustatytus faktus. Skundžiamame Sprendime 1 atsakovas daugiausia dėmesio skiria formaliam teorijos apie Rusijos ir Baltarusijos vykdomą agresyvią ir Lietuvos nacionaliniam saugumui grėsmę keliančią politiką bei galimas grėsmes, tačiau pareiškėjos bylos faktų vertinimui skirti tik keli sakiniai. Iš Sprendimo 1 motyvų, akivaizdu, kad pareiškėjos darbas stiuardesės pareigose ir ligoto tėvo lankymas yra nepagrįstų VSD išvadų ir Migracijos departamento Sprendimo 1 šaltinis su leidimo pareiškėjai laikinai gyventi dėl tariamo keliamo pavojaus valstybės saugumui nepratęsimu, kaip rezultatu. Teismų praktikoje nurodyta, kad turi būti nustatyti faktai, ypač dėl anksčiau atliktų veiksmų bei jų pobūdžio. Kitaip tariant, priešingai nei teismų praktikoje, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą 1, remiantis prielaidomis ir išvedžiojimais. Akivaizdu, kad jokie aktyvūs veiksmai ar kitokie objektyvūs duomenys, kurie indikuotų apie pareiškėjos keliamą grėsmę ir pavojų valstybės saugumui, nebuvo nustatyti, kas lemia skundžiamo Sprendimo 1 nepagrįstumą ir neteisėtumą. Pareiškėjos įsitikinimu, negali būti pateisinama ir pripažįstama teisėta tokia situacija, kai jai leidimas laikinai gyventi neišduodamas vien teorinių pasamprotavimų pagrindu įžvelgus tariamą pavojų valstybės saugumui, kai realiai pareiškėjos lojalumas Lietuvai yra akivaizdus ir pripažintas visuomenėje, patvirtintas Lietuvos Respublikos piliečių rekomendacijų gausa. Skundžiamame Sprendime 1 nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėja atliko / atlieka kokius tai veiksmus, kurie savo pobūdžiu suteiktų pagrindą daryti išvadą apie valstybės saugumui keliamą pavojų iš jos pusės. Faktiškai tokie veiksmai neegzistuoja ir negali egzistuoti, nes pareiškėja jų niekada neatliko, t. y. pareiškėja neremia, nepalaiko ir neteisina Baltarusijos režimo agresyvios užsienio politikos, jokia forma nereiškia savo lojalumo Baltarusijos režimui, o lankytis savo gimtoje šalyje buvo priversta dėl buitinių problemų ir sunkios tėvo ligos. Pareiškėjos asmeniškai nesieja jokie ryšiai su kilmės valstybe, ji nesimpatizuoja, nepalaiko ir neturi jokių bendrų pasaulėžiūros ar ideologinių taškų su Baltarusijos valdžia bei jos vykdoma užsienio politika. Pareiškėja nepriklauso jokiems susivienijimams, draugijoms, partijoms, slaptoms sueigoms, dariniams ar pan., be to, ir nebendrauja su asmenimis, kurių siekiai ar tikslai būtų aukštinti, palaikyti teisinti Baltarusijos valdžią, jos sprendimus ir aktyvius veiksmus. Todėl Sprendime 1 išdėstyta prielaida, kad pareiškėja kelia grėsmę, nes galimai gali skleisti priešiškos Lietuvai Baltarusijos propagandą, yra absurdiška ir nelogiška, niekaip nesusijusi su faktinėmis bylos aplinkybėmis. Teismų praktikoje akcentuojama, kad kiekviena individuali situacija turi būti išsamiai išnagrinėta ir įvertintos visos reikšmingos faktinės aplinkybės. Šiuo atveju priimant ginčo Sprendimą 1 reikšmingos faktinės aplinkybės yra tik epizodiškai paminėtos, bet realiai nevertintos, atsakovui a priori teigiant, kad jos negali pakeisti neva nustatyto fakto dėl teoriškai galimai keliamos grėsmės. Pareiškėja gyvena kartu su sutuoktiniu, abu dirbo toje pačioje bendrovėje. Sprendime 1 atsakovas nurodė, jog pareiškėja dirbo tik nuo 2023 m. liepos 1 d., t. y. neilgą laiko tarpą, tačiau atsakovas praignoravo faktą, kad pareiškėjos dukra gimė (duomenys neskelbtini), taigi, pareiškėja rūpinosi kūdikiu ir objektyviai dirbti nelabai turėjo galimybių. Sutuoktiniai savo gyvenimą sieja su Lietuva, pareiškėja domisi lietuvių tautine kultūra, papročiais ir tradicijomis bei istorija, nuolat tobulina lietuvių kalbos žinias ne tik buityje, bet ir lankydama specialius užsiėmimus, užsieniečiams skirtą lietuvių kalbos egzaminą išlaikė puikiai, vaikus skatina ir auklėja pagal lietuviškas pilietines tradicijas, todėl teiginiai, kad ji yra lojali Baltarusijos valdžiai ir kelia grėsmę Lietuvai yra įžeidūs pareiškėjos atžvilgiu. Akivaizdu, jog šiuo atveju Migracijos departamentas savo veikloje nesirėmė proporcingumo principu, kuris reiškia, jog administravimo sprendimo mastas ir įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnio 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja neprijaučia, nepalaiko ir nereiškia jokios paramos Baltarusijos režimui, ir nėra atlikusi jokių veiksmų ar neveikimu sudariusi įspūdį dėl lojalumo šiam režimui, o atsižvelgiant į jos tamprius ilgalaikius socialinius, ekonominius, šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika, tariamai jos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra visiškai hipotetinio pobūdžio ir nereali. Direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 17 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės, atmesdamos prašymą, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą. Direktyvos 6 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės gali atmesti prašymą šeimos nariams atvykti ir gyventi dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos interesų (1 dalis). <...> Priimdama atitinkamą sprendimą, valstybė narė apsvarsto, be 17 straipsnio, šeimos nario padaryto nusikaltimo viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui sunkumą ar rūšį arba tokio asmens keliamus pavojus. Įstatymo nuostatos pabrėžia šeimos santykių svarbą. Administracinėje byloje Nr. eI3-2898-426/2021 teismas pažymėjo, kad teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu. Administracinių teismų praktikoje yra pažymėta, kad pirmenybė sprendžiant administracinį ginčą teiktina ne formaliam įstatymų taikymui, o teisingam ginčo išsprendimui. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) pažymėjo administracinėje byloje Nr. A556-773/2007, šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas (2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-773/2007). Todėl, pareiškėjos manymu, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir motyvus skundžiamas Sprendimas 1 turi būti panaikintas. Pareiškėjos įsitikinimu, skundžiamas Sprendimas 1 priimtas pažeidžiant VAĮ 10 straipsnio reikalavimus. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad Migracijos departamentas yra įpareigotas atsižvelgti į konkretaus asmens veiksmus, jų pobūdį, o ne priimamus sprendimus grįsti prielaidomis ir išvedžiojimais. Skundžiamame Sprendime 1 nėra jokių duomenų apie Migracijos departamento atliktą vertinimą dėl leidimo laikinai gyventi proporcingumo surinktos informacijos apie pareiškėją kontekste, pateikiant vienintelį sakinį, jog taikoma priemonė yra proporcinga. Kadangi skundžiamas Sprendimas 1 neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, skundžiamas Sprendimas 1 naikintinas. Pareiškėja nurodo, kad Sprendimas 2 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. liepos 23 d. iki 2028 m. sausio 22 d. priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi (užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai). Taigi, šis Sprendimas 2 iš esmės grindžiamas tais pačiais nepagrįstais motyvais, kaip ir Sprendimas 1, todėl nebekartoja įvardintų argumentų, jie aktualūs ir Sprendimo 2 atžvilgiu. Ginčo atveju, kai pareiškėja sprendimo priėmimo metu buvo Lietuvoje, logiškai ydingai suformuluotas atsakovo sprendimas uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvą, kol net nebuvo priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos. Įstatymo 133 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą (t. y. sprendimą dėl išsiuntimo), arba Migracijos departamentas. Tai reiškia, kad sprendimas dėl uždraudimo atvykti į Lietuvą negali būti priimamas anksčiau, nei sprendimas išsiųsti asmenį iš Lietuvos, nes tik sprendimas išsiųsti asmenį iš Lietuvos yra pagrindas remiantis Įstatymo 127 straipsnio 5 dalimi priimti sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvą. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Pagal Tvarkos 5 punktą, tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas ar sutrumpinamas užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis arba išbraukiami duomenys apie užsienietį iš sąrašo, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus (žr., pvz., LVAT 2020 m. sausio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2392-492/2020). Pažymi, kad sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2028 m. sausio 22 d., yra išvestinis sprendimas, todėl ginčo atveju nesant sprendimo išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos nežinomos ir nesuprantamos aplinkybės, kuo remiantis pareiškėjai buvo nustatytas konkretus draudimo laikotarpis. Priimant sprendimus, kuriais realiai vaikai yra atskiriami nuo motinos, Migracijos departamentas privalo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, pagal kurią vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais. Todėl tokios faktinės aplinkybės iš esmės reiškia, kad pareiškėja negali būti išsiųsta, o nustačius, kad yra aplinkybės, dėl kurių užsienietė negali būti išsiunčiama pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, tokio asmens buvimas Lietuvoje turėtų būti įteisintas išduodant jam laikiną leidimą gyventi (LVAT 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A 858-2332/2011; 2014 m. vasario 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-1242/2014. Šiuo požiūriu, ES Grąžinimo direktyva įtvirtina labai aiškų principą „grąžinti arba legalizuoti” (ES Grąžinimo direktyvos 6 straipsnio 4 dalis). Todėl, jei valstybė konstatuoja, kad sprendimas dėl grąžinimo negali būti priimtas, nes jis pažeistų geriausių vaiko interesų principą, dėl šeimyninių ryšių ar kitų priežasčių, tokiam asmeniui turi būti išduotas leidimas gyventi. 2025 m. rugsėjo 4 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) pareigūnė elektroniniu paštu atsiuntė pareiškėjai Sprendimą 3, kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti į (duomenys neskelbtini). Šio Sprendimo 3 motyvai yra identiški tiems, kuriuos šiame skunde nurodė pareiškėja, todėl prašo teismo jais vadovautis. Papildomai akcentuoja, jog priimant skundžiamą Sprendimą 3 grubiai buvo pažeistos esminės procedūros, nulemiančios priimto sprendimo pripažinimą neteisėtu. Kadangi pareiškėjos leidimas gyventi Lietuvoje pasibaigė 2025 m. birželio 19 d., remiantis Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (toliau – Grąžinimo aprašas) 24 punktu pareiškėjos atžvilgiu Sprendimas 3 išsiųsti ją iš Lietuvos privalėjo būti priimtas ne vėliau kaip 2025 m. birželio 23 d. Kadangi net ir priėmus Sprendimą 1, kuriuo nuspręsta atsisakyti pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, nebuvo atitinkamai priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo per Grąžinimo apraše imperatyviai numatytą 2 darbo dienų terminą, pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį, jog atsakovas tokio sprendimo – išsiųsti ją iš Lietuvos - iš viso nebepriims. Nors Grąžinimo apraše nurodytas sprendimo priėmimo terminas yra procedūrinio pobūdžio, jis yra itin trumpas. Pažymi, kad jokie teisės aktai nenumato, koks terminas atitinkamo sprendimo priėmimui yra naikinamasis, t. y. kada yra laikoma, kad praėjo pernelyg ilgas laiko tarpas atitinkamam sprendimui priimti konkrečių paaiškėjusių faktinių aplinkybių pagrindu, tačiau teisinio apibrėžtumo principas be jokios abejonės reiškia, kad nesant įstatymuose aiškiai įvardinto termino, jis turi būti protingas. Ginčo atveju, kai atsakovas privalėjo priimti Sprendimą 3 per 2 darbo dienas nuo paaiškėjusio fakto apie pasibaigusį leidimą gyventi 2025 m. birželio 18 d., atsižvelgiant į tai, kad dar 2025 m. birželio 12 d. buvo gauta VSD išvada dėl grėsmės valstybės saugumui, ginčijamo Sprendimo 3 priėmimas 2025 m. rugpjūčio 8 d. jo neįteikiant (sprendimą 2025 m. rugsėjo 4 d. įteikė VSAT pareigūnė, o ne atsakovas Migracijos departamentas) konstatuotinas esminis procedūrinis pažeidimas, sukeliantis ginčijamo Sprendimo 3 neteisėtumo pasekmes. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti realią ir faktinę grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei; pareiškėją su Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančiais asmenimis sieja šeimos teisiniai santykiai, jos sūnus yra ugdomas pagal bendrąją švietimo programą, o dukra yra mažametė, šeimos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublika, pareiškėja yra visiškai lojali Lietuvos Respublikai, todėl atsakovo priimti sprendimai turi būti pripažinti neteisėtais ir panaikinti, o Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi.