Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Tomas Ridikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo PAR1 atskiruosius skundus dėl Telšių apylinkės teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2YT-4060-1227/2026, pagal pareiškėjo PAR1 skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuotas asmuo – Mažeikių rajono savivaldybės administracija, bei dėl Telšių apylinkės teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2YT-4288-1118/2026, pagal pareiškėjo PAR1 skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstolė ANTST ir akcinė bendrovė SEB bankas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui, dėl ko pastarasis teismas byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

Apeliantas atskirajame skunde (reg. Nr. DOK-12041) reiškia prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą tam, kad teismui / teisėjui nedviprasmiškai taptų aiškios aplinkybės, susijusios su įstatymo suteikta teise į teisminę gynybą ir jos įgyvendinimą bei realizavimą, ir pripažinti, jog teiginiai, pateikti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 – „Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ – prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir su morale, neatitinka faktinės tikrovės.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017). Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja. Remiantis kasacinio teismo jurisprudenciją, teismo nesikreipimas ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netgi negali būti tikrinamas instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Apeliantas taip pat nenurodė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti civilinio proceso įstatymo normų konstitucingumu. Todėl toks apelianto prašymas atmetamas.

Dėl vykdomosios bylos išreikalavimo

Apeliantas atskirajame skunde (reg. Nr. DOK-12041) taip pat prašo išreikalauti iš antstolės vykdomąją bylą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo byloje yra sprendžiamas klausimas ne dėl ginčo (antstolės veiksmų) iš esmės, tačiau tik procedūrinių klausimų (skundo priėmimo), susijusių su apelianto siekiu apskųsti antstolės veiksmus, nemato pagrindo ir poreikio nagrinėjant atskirąjį skundą tikrinti kokius nors duomenis, esančius vykdomojoje byloje. Atsižvelgiant į tai, nurodytas prašymas taip pat atmetamas (CPK 199 straipsnis).

Dėl ginčo esmės

Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarčių (t. y. 2026 m. gegužės 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2YT-4060-1227/2026, bei 2026 m. gegužės 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2YT-4288-1118/2026), kuriomis CPK 510 straipsnio 2 dalies pagrindu atsisakyta priimti skundus dėl antstolės veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Tačiau teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo tam tikrų įstatyme nurodytų procesinių aplinkybių, kurios pagal teisinius padarinius skirstomos į teisės kreiptis į teismą prielaidas ir tinkamas šios teisės įgyvendinimo sąlygas.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmens teisės reikšti ieškinį ribojimas jau ieškinio (skundo) priėmimo stadijoje turi būti paremtas akivaizdžiu proceso įstatyme įtvirtinto pagrindo, patvirtinančio netinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, buvimu. Civilinės bylos iškėlimo stadijoje patikrinama, ar egzistuoja procesinio teisinio pobūdžio prielaidos ir teisės kreiptis į teismą sąlygos, tačiau į klausimą, ar ieškinys (skundas) yra pagrįstas (materialinio teisinio pobūdžio prielaida), atsakoma tik išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-943/2023).

Veiksmingas ir operatyvus teismo sprendimo vykdymas – būtina teisės į teismą įgyvendinimo sąlyga. Šiais principais inter alia (iš lot. be kita ko) grindžiamas ir CPK XXXI skyriuje įtvirtintas privalomo išankstinio skundų dėl antstolio veiksmų sprendimo ne teisme institutas. CPK 510 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka gali būti skundžiami antstolių procesiniai veiksmai ar atsisakymas juos atlikti. Paprastai vykdymo procese kylančius klausimus antstolis išsprendžia motyvuotu patvarkymu (CPK 613 straipsnio 1 dalis). Ikiteisminė ginčų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo tvarka skirta tam, kad vykdymo procesas vyktų racionaliai ir sklandžiai; išankstinis skundo nagrinėjimas suteikia galimybę pačiam antstoliui ištaisyti vykdymo proceso trūkumus, taip išvengiant nereikalingo bylinėjimosi teisme ir su tuo susijusio vykdymo proceso vilkinimo. Be to, išankstinio skundo nagrinėjimo metu išsiaiškinamos reikšmingos aplinkybės, surenkami aktualūs bylai duomenys, o tai palengvina ir pagreitina vėlesnį ginčo nagrinėjimą teisme.

Išankstinė skundo dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo tvarka yra detaliai reglamentuojama CPK 510 straipsnyje. Pagal CPK 510 straipsnio 2 dalį skundas dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti pateikiamas antstoliui per CPK 512 straipsnyje nustatytą terminą (ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti, bet ne vėliau kaip per devyniasdešimt dienų nuo skundžiamo veiksmo atlikimo). Skundą antstolis išnagrinėja per penkias darbo dienas nuo jo gavimo ir priima patvarkymą; jeigu antstolis atsisako visiškai ar iš dalies patenkinti skundą, skundas, išskyrus CPK 510 straipsnio 5 dalyje nurodytą atvejį, kartu su antstolio patvarkymu ir vykdomąja byla ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo patvarkymo priėmimo persiunčiamas apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė (CPK 510 straipsnio 3 dalis). Taigi, CPK nustato labai aiškią skundų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo tvarką: pirmiausia skundą apsvarsto antstolis, o tik tada, jeigu antstolis su juo nesutinka, jis perduoda pareiškėjo skundą nagrinėti teismui.

Pagal CPK 510 straipsnio 4 dalį, jeigu antstolis neišnagrinėjo skundo per šio straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą arba patvarkymo, kuriuo visiškai ar iš dalies atsisakė patenkinti skundą, su vykdomąja byla ir skundu neperdavė teismui, asmuo turi teisę skundą dėl antstolio neveikimo pateikti apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Kartu su skundu dėl antstolio neveikimo asmuo teismui turi pateikti ir skundą dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus, kurio antstolis neišnagrinėjo arba visiškai ar iš dalies nepatenkinęs neperdavė teismui. Taigi, įstatymas numato asmeniui teisę ir tiesiogiai kreiptis į teismą su skundu dėl antstolio neveikimo, bet tam turi būti tam tikros sąlygos: asmuo privalo pateikti įrodymus, jog jis skundė antstolio veiksmus (pačiam antstoliui pateikė skundą dėl jo veiksmų), tačiau antstolis skundo neišnagrinėjo arba vykdomosios bylos neperdavė teismui. Be to, turi būti pateikiamas ir pats skundas dėl antstolio veiksmų. Tokiu būdu, pareiškėjas turi teismui pateikti įrodymus, jog jis išnaudojo visas CPK 510 straipsnio 2–3 dalyse numatytas galimybes pačiam antstoliui apskųsti jo veiksmus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė skundus dėl antstolės veiksmų, kuriais iš esmės prašė sustabdyti vykdymo veiksmus ir panaikinti taikomus apribojimus disponuoti jo banko sąskaitoje esančiomis lėšomis, taip pat grąžinti jau nurašytas lėšas. Nors pareiškėjas nurodo, jog į antstolę kreipėsi dėl, anot jo, neteisėtai nusavintų lėšų grąžinimo ir neteisėtų vykdomųjų veiksmų nutraukimo, tačiau nagrinėjamoje byloje nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Kaip ir nepateikė pirmosios instancijos teismui duomenų, jog su 2026 m. balandžio 30 d. ir 2026 m. gegužės 11 d. skundais buvo kreipęsis į antstolę. Būtent dėl to, kad pareiškėjas nesilaikė įstatymų numatytos išankstinės skundų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo tvarkos, pirmosios instancijos teismas šioje byloje skundžiamomis nutartimis pareiškėjo skundus dėl antstolės ANTST veiksmų atsisakė priimti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamomis nutartimis, atskiruosiuose skunduose iš esmės nenurodo jokių argumentų dėl skundžiamų pirmosios instancijos teismo nutarčių neteisėtumo ir nepagrįstumo, labiau dėsto aplinkybes, susijusias su kitomis pareiškėjo teismuose užvestomis civilinėmis bei administracinėmis bylomis, kuriose jo netenkina teismų priimti procesiniai sprendimai ir bylų išnagrinėjimo rezultatai. Nagrinėjamu atveju, įvertinus apeliacinės instancijos teismui pateiktus atskiruosius skundus, nelabai aiškūs patys skundų faktiniai pagrindai ir tai, kokias konkrečiai aplinkybes apeliacinės instancijos teismas turėtų nagrinėti, nes pareiškėjo atskiruosiuose skunduose dėstomos aplinkybės yra nurodytos padrikai ir neaiškiai, cituojamos patarlės, posakiai ir pan. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad asmenys, siekdami ginti savo pažeistas teises teisme, turi laikytis nustatytos tų pažeistų teisių gynimosi tvarkos, o jei ji nėra suprantama, turi teisę pasinaudoti profesionalių teisininkų pagalba. Šiuo atveju iš pareiškėjo teikiamų procesinių dokumentų turinio akivaizdžiai matyti, jog jis, žinodamas savo teises, ne visiškai supranta, kaip jomis naudotis, todėl apeliacinės instancijos teismas siūlo pareiškėjui pasinaudoti kvalifikuoto teisininko paslaugomis arba kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos.

Nagrinėjamu atveju, nesant byloje įrodymų, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka, ir nenustačius aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima konstatuoti, jog egzistavo CPK 510 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo galimybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismui neegzistavus pagrindo byloje taikyti trūkumų šalinimo instituciją, skundus dėl antstolės veiksmų šioje byloje skundžiamomis nutartimis buvo pagrįstai atsisakyta priimti.

Esant nustatytoms aplinkybėms ir remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutartys yra teisėtos ir pagrįstos, naikinti ją remiantis atskiruosiuose skunduose išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl atskirieji skundai atmetami, o Telšių apylinkės teismo 2026 m. gegužės 15 d. ir 2026 m. gegužės 22 d. nutartys paliekamos nepakeistos (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių apylinkės teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2YT-4060-1227/2026, bei 2026 m. gegužės 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2YT-4288-1118/2026, palikti nepakeistas. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.