- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-08
- Bylos Nr.
- e2S-1658-896/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-03063-2026-3
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Tomas Romeika
- Atsakovas
- L. N., P. Z. S.
- Ieškovas
- D. K.
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos miesto pirmojo notarų biuro notaras Edgaras Sutkus ir valstybės įmonė, VĮ Registrų centras
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Tomas Romeika, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. N. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-9117-588/2026 pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovams L. N. ir P. Z. S. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir teisinės registracijos panaikinimo, tretieji asmenys Klaipėdos miesto pirmojo notarų biuro notaras Edgaras Sutkus ir valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Registrų centras“.
Aprašomoji dalis
Teisėjas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti niekine tarp atsakovų P. Z. S. ir atsakovės L. N. 2025 m. lapkričio 28 d. Klaipėdos miesto pirmajame notaro biure sudarytą dovanojimo sutartį Nr. K1ES-11006 nuo šios sutarties sudarymo dienos; 2) įpareigoti VĮ „Registrų centras“ panaikinti 2025 m. lapkričio 28 d. Klaipėdos miesto pirmajame notaro biure sudarytos dovanojimo sutarties Nr. K1ES-11006 teisinę registraciją; 3) išspręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei klausimą. Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: padaryti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, uždraudžiant atsakovui P. Z. S. ir atsakovei L. N. bet kokiu pagrindu perleisti tretiesiems asmenims nuosavybės teises į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas gali iš esmės apsunkinti ar net padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. kovo 23 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, ieškovės D. K. reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – viešą įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl nekilnojamojo turto - buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perleidimo draudimo, uždraudžiant šį turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, ar kitaip šį turtą apsunkinti. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo pareikštą ieškinį dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir teisinės registracijos panaikinimo vertinti kaip prima facie nepagrįstą, nes išdėstyti argumentai patvirtina, jog ieškinio reikalavimas yra pagrįstas tiek faktine, tiek teisine prasmėmis, t. y. galima konstatuoti galimybės priimti ieškovei palankaus teismo sprendimą buvimą. Teismas pripažino, kad šiuo atveju, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su nuosavybės teisės perleidimo draudimu, atsirastų galimybė nekilnojamąjį turtą perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip jį apsunkinti. Dėl šios priežasties galėtų užsitęsti bylos nagrinėjimas, dar labiau pasunkėtų ir taip sudėtinga teisinė situacija bei teismo sprendimo įvykdymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1601/2012). Teismo nuomone, laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo – būtų tinkama ir pakankama, be to, ją pritaikius nebus pažeisti ir civilinėje teisėje galiojantys ekonomiškumo bei koncentracijos principai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė L. N. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas sekančiais argumentais:
7.1. Ieškovė savo prašymą grindė tik subjektyviais samprotavimais, kad atsakovai gali perleisti nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims, tačiau byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, jog atsakovai būtų atlikę veiksmus, rodančius ketinimą parduoti, dovanoti, įkeisti ar kitaip apsunkinti ginčo turtą. Teismas savo nutartyje nenurodė nė vienos konkrečios faktinės aplinkybės, pagrindžiančios realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nutartyje iš esmės apsiribota bendro pobūdžio teismų praktikos citavimu ir abstrakčiais argumentais apie galimą turto perleidimą.
7.2. Vien faktas, kad ginčas susijęs su nekilnojamuoju turtu, savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Priešingu atveju tokios priemonės būtų taikomos automatiškai kiekvienoje byloje dėl nekilnojamojo turto, kas prieštarautų tiek CPK tikslams, tiek formuojamai teismų praktikai.
7.3. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės faktiškai visiškai apribojo atsakovų teisę disponuoti jiems priklausančiu nekilnojamuoju turtu neribotam laikui iki galutinio bylos išnagrinėjimo. Teismas nevertino, ar egzistuoja mažiau ribojančios priemonės, kokias pasekmes tokie ribojimai sukels atsakovams, ar ieškovės interesai iš tiesų nusveria atsakovų nuosavybės teisės ribojimą. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės sukelia atsakovams reikšmingus neigiamus padarinius, nes ribojama teisė disponuoti turtu, mažinama turto ekonominė vertė, apsunkinama galimybė sudaryti sandorius, ribojamos galimybės naudoti turtą kaip užtikrinimo priemonę, atsiranda neigiamos pasekmės kreditingumui ir civilinei apyvartai. Teismas šių aplinkybių apskritai nevertino. Nutartyje tik deklaratyviai nurodyta, kad bus išlaikyta šalių interesų pusiausvyra, tačiau nepateikta jokių argumentų, kodėl būtent toks visiškas disponavimo apribojimas yra būtinas ir proporcingas.
7.4. Skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovei sukelia ne tik formalius disponavimo teisės apribojimus, bet ir realias neigiamas teisines bei ekonomines pasekmes, kurios yra reikšmingos vertinant proporcingumo principo laikymąsi. Tokie apribojimai turi tiesioginę įtaką atsakovės kreditingumui ir finansiniam patikimumui. Finansų įstaigos, kreditoriai ar verslo partneriai, vertindami asmens mokumą ir riziką, atsižvelgia į Nekilnojamojo turto registre įregistruotus suvaržymus. Dėl to gali sumažėti galimybės gauti finansavimą, pablogėti kreditavimo sąlygos, būti atsisakoma sudaryti tam tikrus sandorius, būti ribojamos galimybės restruktūrizuoti finansinius įsipareigojimus. Taip pat egzistuoja ir reputacinės žalos aspektas. Nekilnojamojo turto registre viešai matomi apribojimai tretiesiems asmenims sudaro įspūdį apie galimą ginčo turto „problemiškumą“, nepatikimumą ar galimus nesąžiningus savininko veiksmus, nors jokie atsakovės neteisėti veiksmai nėra nustatyti. Tokios aplinkybės gali neigiamai paveikti atsakovės dalykinę reputaciją, santykius su verslo partneriais ir kreditorių pasitikėjimą, galimybes sudaryti ateities sandorius.
7.5. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, privalo preliminariai įvertinti ieškinio pagrįstumą. Tačiau šiuo atveju teismas faktiškai nekritiškai perėmė ieškovės argumentus ir nevertino galimų atsakovų atsikirtimų. Nutartyje konstatuota, kad „galima konstatuoti galimybės priimti ieškovei palankų teismo sprendimą buvimą“, tačiau tokia išvada nėra pakankamai motyvuota. Ieškinio reikalavimai byloje yra ginčijami. Ginčijama dovanojimo sutartis buvo sudaryta laikantis įstatymo nustatytos formos, notarine tvarka, esant šalių laisvai valiai, nesant duomenų apie sandorio fiktyvumą ar apsimestinumą. Be to, sandorį tvirtino notaras, kuris patikrino sandorio teisėtumą bei šalių valią. Teismas šių reikšmingų aplinkybių nevertino ir iš esmės apsiribojo vien ieškinio turinio pakartojimu. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negali būti grindžiamas vien formaliu ieškinio pateikimo faktu. Priešingu atveju būtų sudarytos sąlygos bet kuriam asmeniui vien pateikus ieškinį nepagrįstai apriboti kito asmens nuosavybės teises.
7.6. Nutartis nemotyvuota. Skundžiamoje nutartyje nenustatyta konkreti grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, neįvardyti konkretūs atsakovų veiksmai, rodantys nesąžiningumą, nepaaiškinta, kodėl pasirinkta būtent tokio masto laikinoji apsaugos priemonė, neįvertintos neigiamos pasekmės atsakovams, nepateikta argumentų, kodėl nepakaktų švelnesnių priemonių. Didžioji dalis nutarties motyvų sudaryta iš bendro pobūdžio teismų praktikos citavimo. Vis dėlto, vien teismų praktikos perrašymas nesudaro tinkamo procesinio sprendimo motyvavimo. Pirmosios instancijos teismas privalėjo individualizuoti sprendimą pagal konkrečias bylos aplinkybes, tačiau to nepadarė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Dėl ginčo esmės
Byloje kilęs ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. kovo 23 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, ieškovės D. K. reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – viešą įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl nekilnojamojo turto - buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perleidimo draudimo, uždraudžiant šį turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, ar kitaip šį turtą apsunkinti.
Atsakovė pateikė atskirąjį skundą dėl nutarties, prašo nutartį panaikinti ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Iš ieškinyje nurodytų aplinkybių nustatyta, kad ieškovė ginčija 2025 m. lapkričio 28 d. Klaipėdos miesto pirmajame notaro biure sudarytą dovanojimo sutartį Nr. K1ES-11006, kuria atsakovas P. Z. S. padovanojo savo dukrai atsakovei L. N. ½ dalį buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad jos motina J. S. ir jos sutuoktinis (atsakovas) P. Z. S. 2024 m. liepos 5 d. Klaipėdos miesto 15-ajame notaro biure buvo sudarę bendrąjį sutuoktinių testamentą, pagal kurį J. S. visą jai nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidarytų, visas pinigines lėšas, turtines ir neturtines teises ir visą kitą turtą paliko sutuoktiniui P. Z. S., o P. Z. S. visą jam nuosavybės teise priklausantį turtą paliko sutuoktinei J. S.. Šiame testamente taip pat nurodyta, kad mirus pergyvenusiam sutuoktiniui, visas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, kur jis bebūtų ir iš ko besusidarytų, taip pat visos piniginės lėšos, turtinės ir neturtinės teisės ir visas kitas turtas paliekamas D. K., t. y. ieškovei. 2024 m. spalio 26 d. mirus J. S., atsakovas P. Z. S. 2025 m. vasario 5 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimo pagrindu savo vardu asmeninės nuosavybės teise įregistravo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė dovanojimo sutartį ginčija CK 1.81 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujančią gerai moralei.
Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal prima facie (preliminaraus ieškinio pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013). Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pareigą patikrinti, ar ieškinio reikalavimas nėra akivaizdžiai nepagrįstas, ar ieškovas pasirinko leistiną ir aiškiai įmanomą civilinių teisių gynimo būdą, ar prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareikštas siekiant užtikrinti reikalavimą, kuris pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tačiau teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui pagrįstai susiformavo įsitikinimas, kad išnagrinėjus bylą iš esmės ieškovės naudai galėtų būti priimtas palankus teismo procesinis sprendimas. Ieškovė nagrinėjamoje byloje pasirinko leistiną gynimo būdą, ieškinio reikalavimus pagrindė faktiniais ir teisiniais argumentais bei įrodymais. Apeliantė atskirajame skunde nepateikė argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytą teisinę išvadą dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo. Ieškinio reikalavimų materialusis teisinis pagrįstumas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti, ar ieškovė pateikė pakankamai įrodymų savo reikalavimams pagrįsti, ar tinkamai suformulavo ieškinio pagrindą ir pan. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pagrįstai nusprendė, kad ieškinio argumentai bei su juo pateikti įrodymai yra pakankami manyti, jog ieškovės reikalavimai preliminariai pagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikianti bylos šalis turi pareigą įrodyti ne tik CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų susiklostymą, bet ir siūlyti taikyti tokios rūšies laikinąsias apsaugos priemones, kurios atitiktų laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo paskirtį – eliminuoti būtent toje konkrečioje byloje dėl ieškinio dalyko priimto teismo sprendimo neįvykdymo riziką, jeigu tokią riziką galima įžvelgti. Atitinkamai, ir teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių apsaugodamas dar tik galimus ar būsimus reikalavimus, kurie toje byloje nėra pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016; 2020 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-425-464/2020).
Įvertinus ieškinyje keliamus reikalavimus, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė taikyti laikinąją apsaugos priemonę - įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Ieškovei ieškinyje prašant dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia tikslinga taikyti laikinąją apsaugos priemonę, kuri užtikrina padėties bylos nagrinėjimo metu stabilumą, status quo išsaugojimą. Toks laikinųjų apsaugos priemonių tikslas gali būti pasiektas uždraudus atsakovams imtis veiksmų, dėl kurių nekilnojamasis turtas gali būti perleistas. Pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė nepažeidžia atsakovų teisių ir interesų ir yra tinkama galimam ieškovės ieškinio reikalavimo dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia įvykdymo užtikrinimui.
Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus atskirojo skundo argumentus, kad skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovei sukelia ne tik formalius disponavimo teisės apribojimus, bet ir realias neigiamas teisines bei ekonomines pasekmes, kad gali neigiamai paveikti atsakovės dalykinę reputaciją, santykius su verslo partneriais ir kreditorių pasitikėjimą, galimybes sudaryti ateities sandorius. Nurodyti apeliantės argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Nuosavybės teisės perleidimo draudimas pritaikytas butui, kurio ½ dalį dovanojimo sutarties pagrindu gavo atsakovė, tai ne komercinis objektas, o atsakovė ne verslininkė.
Teismų praktikoje pabrėžta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą; proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteiktų nepagrįsto prioriteto. Be teisėto pagrindo pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeisti nurodyti principai.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - viešas įrašas Nekilnojamojo turto registre dėl buto nuosavybės teisės perleidimo draudimo, uždraudžiant šį turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, ar kitaip šį turtą apsunkinti sudaro pagrindą atsakovams toliau naudoti butą ir užtikrina ieškovės ieškinio reikalavimų įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas. Taigi ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neprieštarauja ekonomiškumo, proporcingumo, lygiateisiškumo principams, nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros ir atsakovų teisių bei teisėtų interesų nesuvaržys daugiau, nei būtina teisėtam tikslui (ieškovės reikalavimų galimam įvykdymui užtikrinti) pasiekti.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymas labiau atitinka šalių interesų pusiausvyrą, gali sukelti mažesnes neigiamas pasekmes nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas. Taigi pagrindo teigti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės tiesiogiai prieštarauja ekonomiškumo ir efektyvumo principams, nėra.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su atskirojo skundu argumentu, kad pirmosios instancijos teismo apskųstoji nutartis yra nemotyvuota. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, spręsdamas dėl ieškovės ieškinyje pateikto prašymo dėl laikinųjų apaugos priemonių taikymo, vadovavosi ieškovės ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybės ir pateiktu jų vertinimu bei nusprendė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, jog apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus, nesudaro pagrindo, nesant apeliantės teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadas nepagrįstomis.
Įvertinęs visus kitus atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).
Esant nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atsakovės L. N. atskirąjį skundą atmesti. Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.