- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-25
- Bylos Nr.
- 1A-476-844/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-13864-2026-5
- Bylos rūšis
- Baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Petraškienė, Judita Sungailaitė, Vaidas Vasiliauskas
- Nuteistasis
- KAL1
- Kaltinamasis
- KAL1
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Petraškienės, Juditos Sungailaitės ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo KAL1 ir konfiskuoto automobilio savininkės R. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo KAL1 pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir nuteistas 45 (keturiasdešimt penkių) parų areštu.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 6 dalies 7, 10 punktais, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu nuo 22 val. iki 6 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punktais, BK 68 straipsniu, BK 72 straipsniu, kaltinamajam KAL1 paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: 5 (penkerius) metus uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, šios baudžiamojo poveikio priemonės pradžios terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir konfiskuotas automobilis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis R. M..
Kaltinamajam ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus ją nutarta panaikinti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
KAL1 nuteistas už tai, kad, 2026 m. gegužės 3 d., apie 15.12 val. (duomenys neskelbtini) vairavo motorinę transporto priemonę – automobilį (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, alkoholio kiekio matuokliu Alcotest 7510, Nr. ARTB-0170, patikros sertifikato Nr. (duomenys neskelbtini), jam buvo nustatytas 1,64 promilių neblaivumas, iki kol ties pastatu pažymėtu Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad KAL1 kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje yra įrodyta byloje ištirtų įrodymų visuma (neblaivumo laipsnis nustatytas sertifikuotu alkotesteriu, transporto priemonės vairavimo būnant neblaiviu faktą, taip pat patvirtina kaltinamojo teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai tiek apie alkoholio vartojimą, tiek apie transporto priemonės vairavimą, policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuoti duomenys bei kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga) ir jokių abejonių nekelia. Skiriant bausmę, teismas vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Įvertino tai, kad kaltinamasis padarė vieną nesunkų nusikaltimą, gailisi dėl savo elgesio, kritiškai vertina savo elgesį, kaltinamasis šiuo metu serga sunkia onkologine liga, gydosi nuo kitų susirgimų, todėl nėra būtinybės izoliuoti jį nuo visuomenės, yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, kaltinamasis ateityje laikysis įstatymų, naujų nusikalstamų veikų nedarys, todėl kaltinamojo KAL1 atžvilgiu paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 6 mėnesiams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant jį nuo 22 val. iki 6 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Taip pat įvertino KAL1 padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo padarymo aplinkybes, KAL1 asmenybę ir paskyrė jam baudžiamojo poveikio priemones – uždraudė naudotis teise vairuoti transporto priemones, bei konfiskavo R. M. priklausančią nusikalstamos veikos padarymo priemonę (automobilį (duomenys neskelbtini) Išnagrinėjus bylą nustatyta, kad R. M. minėtą automobilį perdavė vairuoti neblaiviam KAL1, su juo kartu važiavo, t. y. perleido savo turtą kaltininkui, kuris tapo jo valdytoju ir naudodamasis šiuo automobiliu padarė nusikalstamą veiką. Tokiu atveju teismas iš R. M. konfiskavo jai priklausančią transporto priemonę.
Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai
Nuteistasis KAL1 apeliaciniame skunde prašo atnaujinti įrodymų tyrimą byloje ir prijungti prie bylos papildomus dokumentus – 2026 m. gegužės 19 d. medicininių dokumentų išrašą bei 2026 m. gegužės 20 d. medicininių dokumentų išrašą, pakeisti Kauno apylinkės teismo 2026 m. gegužės 27 d. nuosprendžio dalį dėl poveikio priemonės - automobilio (duomenys neskelbtini) konfiskavimo ir taikyti automobilio (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimą be pridėtinės vertės mokesčio.
Šalies argumentai
KAL1 apeliaciniame skunde išdėstė tas pačias įvykio aplinkybes, kaip ir pirmosios instancijos teisme, ir tvirtina, kad dėl vaistų vartojimo jo elgesys nuolatos iš šono gali atrodyti kaip apsvaigusio asmens. Todėl automobilio savininkė neturėjo galimybių nustatyti, ar jis jaučia vaistų poveikį ar yra apsvaigęs nuo alkoholio, ir todėl nėra pagrindo teigti, kad R. M. žinodama apie jo girtumą vis tiek leido jam vairuoti jos automobilį.
Automobilis nepriklauso KAL1, jis neturi galimybių naudotis šiuo automobiliu savo nuožiūra, o įvykio dieną sėdo už vairo vien dėl to, kad pati savininkė vairuojant staiga pasijuto blogai ir negalėjo tęsti kelionės. Automobilio konfiskavimas iš trečiojo asmens neturės jokio prevencinio poveikio apeliantui.
R. M. bendrauja su nuteistuoju ne pirmą dieną, ji žino, kad jis turi sveikatos problemų ir todėl juo rūpinasi. Bendraujant beveik kiekvieną dieną, ji mato, kad KAL1 išorinis elgesys dėl nuolatos vartojamų vaistų skiriasi nuo įprasto žmogaus elgesio ir žino, kad toks jo elgesys nėra susijęs su alkoholio vartojimu. Todėl nėra pagirdo teigti, kad turto savininkė žinojo, jog perduoda savo automobilį apsvaigusiam nuo alkoholio asmeniui. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti turto vertės konfiskavimą, todėl nuosprendis dalyje dėl turto konfiskavimo yra keistinas.
Byloje yra pateiktas VšĮ „Emprekis“ išrašas, kuriame nurodyta, kad automobilio (duomenys neskelbtini) vidutinė kaina Lietuvoje su PVM yra 1 970 Eur. Nei apeliantas, nei automobilio savininkė nėra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai, o nusikaltimo padarymo priemonės vertės konfiskavimas nėra PVM mokesčio objektas, todėl skaičiuojant konfiskuotino turto vertę, turi būti nustatoma automobilio (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos kaina be PVM, kuri pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis yra 1 506 Eur, tokia suma ir išieškotina iš apelianto.
Šalies argumentai
Konfiskuoto automobilio savininkė R. M. apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmos instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl automobilio konfiskavimo ir nekonfiskuoti bei grąžinti jai priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini)
Skunde nurodė, kad ji nežinojo ir negalėjo suprasti, kad KAL1 yra neblaivus.
Jis serga onkologine liga, vartoja vaistus, kurių sudėtyje yra alkoholio, todėl jo savijautą siejo su sveikatos būkle, o ne su alkoholiu. Jei būtų supratusi, kad asmuo neblaivus, nebūtų leidusi važiuoti ir nebūtų vykusi kartu. Taip pat nežinojo, kad KAL1 neturi teisės vairuoti transporto priemonės.
Konfiskuoto automobilio savininkė R. M. prašo įvertinti tai, jog šiuo metu KAL1 yra gydomas Kauno klinikose, neseniai jam buvo daryta širdies operacija, jis serga onkologine liga (duomenys neskelbtini), jam nustatytas 25 proc. darbingumas. Automobilis jai yra reikalingas rūpintis sunkiai sergančiais ligoniais: tiek KAL1, tiek ir jos mama, kuri serga demencija, jai nustatytas 10 proc. darbingumas. Automobilis reikalingas vežti juos į gydymo įstaigas, važiuoti į parduotuvę, pirkti vaistų bei pasirūpinti kasdieniais poreikiais. Apeliantė automobiliu veža mamą pavežioti su neįgaliojo vežimėliu, nes ten, kur gyvena nėra išasfaltuoti takelių ar net šaligatvių. Kadangi šie žmonės negali savimi pasirūpinti savarankiškai, apeliantė netekusi automobilio negalės jais rūpintis.
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje, nuteistasis KAL1 ir jo gynėjas bei konfiskuoto automobilio savininkė R. M. prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo KAL1 ir konfiskuoto automobilio savininkės R. M. apeliaciniai skundai atmestini.
Nuteistasis KAL1 apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltės, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, tačiau tiek jis, tiek konfiskuoto automobilio savininkė R. M. nesutinka tik su paskirta baudžiamojo poveikio priemone – automobilio konfiskavimu. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog KAL1 padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nuteisė jį 45 (keturiasdešimt penkių) parų areštu, tačiau paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėjo 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu nuo 22 val. iki 6 val., neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų bei paskyrė dvi baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą naudotis specialiąja teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 5 (penkerius) metus bei R. M. priklausančios transporto priemonės, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, konfiskavimą.
Nuteistasis KAL1 apeliaciniame skunde prašė atnaujinti įrodymų tyrimą, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, teisėjų kolegija nusprendė įrodymų tyrimo baudžiamojoje byloje neatlikti, kadangi prašyti pridėti dokumentai prie bylos buvo pridėti, taigi proceso dalyviai nebepalaikė prašymo atnaujinti įrodymų tyrimą.
Skundžiamu nuosprendžiu KAL1 paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant R. M. priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini), kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonę (BK 72 straipsnio 3 dalis). Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai taikė šią baudžiamojo poveikio priemonę ir nusprendė konfiskuoti automobilį natūra, o ne automobilio vertės dalį. Konfiskuoto automobilio savininkė R. M. apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmos instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl automobilio konfiskavimo ir nekonfiskuoti bei grąžinti jai priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini).
BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tyčia. Jos padarymas tiesiogiai yra susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – vairavimu <....>, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai buvo nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas; be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos įvykdymas neįmanomas. Pagal teismų praktiką tokiu būdu panaudota kelių transporto priemonė pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-79-511/2018 ir kt.). Automobilis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis R. M., kurį apsvaigęs nuo alkoholio vairavo KAL1, yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius.
BK 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada gali būti konfiskuojamas trečiojo asmens turtas, nepriklausomai nuo to, ar tas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą. BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, jeigu perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti.
Nors R. M. tvirtino, kad nežinojo ir negalėjo suprasti, kad KAL1 yra neblaivus, o jei būtų supratusi, kad jis neblaivus, nebūtų leidusi važiuoti ir nebūtų vykusi kartu, šie jos teiginiai laikytini paneigtais byloje nustatytų aplinkybių visuma. Pažymėtina, jog transporto priemonės savininkė ne tik leido KAL1 vairuoti automobilį, bet ir važiavo kartu su juo nusikalstamos veikos padarymo metu, būdama keleivė. Byloje surinkti įrodymai (Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus 1-ojo poskyrio specialisto Tarnybinis pranešimas ir liudytojos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos 1-ojo skyriaus specialistės LUD1 parodymai) patvirtina, kad priėjus prie minėto automobilio akivaizdžiai matėsi, jog vairuotojas yra neblaivus, iš jo sklido stiprus alkoholio kvapas, nerišliai kalbėjo. Bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistasis KAL1 yra R. M. draugas, jie kartu gyvena, R. M. rūpinasi KAL1, todėl jie laikytini sugyventiniais. Atsižvelgiant į tai R. M. argumentas, jog ji nežinojo, kad jos artimas, juolab sveikatos problemų turintis žmogus, yra neblaivus (jam nustatytas 1,64 promilių neblaivumas) yra neįtikėtina. Būdama su KAL1 automobilyje ji taip pat, kaip ir policijos pareigūnai, turėjo jausti nuo jo sklindantį stiprų alkoholio kvapą ir suprasti, kad jis yra neblaivus. Neabejojama, kad ji tai ir jautė bei suprato, kad jis yra neblaivus, tačiau nepaisant to jam leido vairuoti jai priklausantį automobilį.
Remiantis tuo, darytina išvada, kad R. M. žinojo apie KAL1 neblaivumą, tačiau nepaisydama to, pasijutusi blogai, sutiko, kad KAL1 vairuotų automobilį ir pati važiavo kartu, taip faktiškai pritardama automobilio naudojimui nusikalstamai veikai padaryti. Tokios aplinkybės neleidžia pripažinti, kad transporto priemonė nusikalstamai veikai padaryti buvo panaudota be savininkės žinios ar valios. Pastebėtina, kad R. M. teiginiai, jog nebūtų leidusi naudotis transporto priemone neblaiviam asmeniui, prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kadangi ji faktiškai perdavė automobilį KAL1, kai šis buvo neblaivus, ir kartu su juo važiavo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktą ir teisėtai nusprendė konfiskuoti automobilį (duomenys neskelbtini), kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonę, priklausančią tretiesiems asmenims, kurie žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti apie jo naudojimą nusikalstamai veikai padaryti.
BK 72 straipsnio 3 dalis numato, jog kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Paminėtina, jog nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, todėl teismas pirma privalo įvertinti galimybę tokį turtą konfiskuoti natūra, remdamasis BK 72 straipsnio 1–4 dalimis, ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių tai netikslinga, turėtų spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi.
Apeliantas KAL1 skundu prašo konfiskuoti ne patį automobilį (duomenys neskelbtini), priklausantį R. M., o jo vertę atitinkančią pinigų sumą. Iš VšĮ „Emprekis“ pažymos matyti, jog apelianto vairuoto automobilio vertė yra 8 440 Eur (su PVM).
Apeliantas prašymą grindžia tuo, jog automobilio konfiskavimas iš trečiojo asmens neturės jokio prevencinio poveikio apeliantui, tačiau atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, jog R. M. perleido automobilį vairuoti KAL1, nepaisant to, kad jis buvo vartojęs alkoholio, šiuo atveju turto konfiskavimas neabejotinai užtikrina ir teisės pažeidimų prevenciją. Teismas sprendžia, kad prašymas konfiskuoti automobilio vertės dalį atitinkančią pinigų sumą yra nepagrįstas, kadangi įstatymas aukščiau iškelia visos visuomenės viešąjį interesą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių. Pažymėtina, kad asmuo, dar prieš darydamas nusikalstamą veiką, turi numatyti galimas neigiamas pasekmes, kilsiančias dėl jos padarymo.
Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas konfiskuoti patį automobilį natūra, o ne jo vertę atitinkančią pinigų sumą, yra pagrįstas, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 72 straipsnio 3 dalis) ir pagrįstai nusprendė iš R. M. konfiskuoti automobilį.
Konfiskuoto automobilio savininkė R. M. prašo įvertinti tai, jog automobilis jai yra reikalingas rūpintis sunkiai sergančiais ligoniais: tiek KAL1, tiek ir jos mama, kadangi šie žmonės negali savimi pasirūpinti savarankiškai, apeliantė netekusi automobilio negalės jais rūpintis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad šeimos narių interesai negali būti laikomos išimtinėmis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą netaikyti BK 72 straipsnio nuostatų (kasacinės nutartys Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-77-648/2019). Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nusikaltimą padariusiam asmeniui nereiškia, jog jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams, ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-79-511/2018, 2K-135-697/2018, 2K-185-489/2018, 2K-186-942/2018, 2K-205-628/2018, 2K-287-1073/2018, 2K-67-942/2019). Pastebėtina, jog šioje situacijoje visuomenės ir nuteistojo bei konfiskuoto automobilio savininkės interesų pusiausvyra būtų pažeista, jei nebūtų taikoma baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, nes taip būtų formuojamas asmens nebaudžiamumas bei nepagarba baudžiamajam įstatymui, tokiu būdu nebūtų užtikrinamas baudžiamojo poveikio priemonių prevencinis tikslas bei sudaromos sąlygos pakartotiniam asmens nusikalstamumui. R. M. prieš leisdama vairuoti jos automobilį neblaiviam KAL1, ir jis pats sėsdamas neblaivus už automobilio vairo, privalėjo įvertinti, jog dėl tokio neatsakingo elgesio atsiradę neigiami padariniai turės neigiamų pasekmių ne tik jiems patiems, bet ir kitiems asmenims.
Be to, skunde dėstomi teiginiai, kad dėl R. M. priklausančio automobilio konfiskavimo ji negalės rūpintis KAL1 ir savo mama, yra itin hiperbolizuoti. Asmuo, turi visas galimybes naudotis pašalinių asmenų pagalba. Jokios kitos aplinkybės, galinčios pagrįsti BK 72 straipsnio nuostatų netaikymą, apeliaciniame skunde nėra nurodytos, jų nenustatė ir aukštesnės instancijos teismas. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio (duomenys neskelbtini) konfiskavimas KAL1 paskirta pagrįstai, todėl keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje, apeliacinio skundo motyvais taip pat nėra jokio pagrindo.
Remiantis visu tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo kaltinamajam KAL1 paskirtos baudžiamosios poveikio priemonės – automobilio (duomenys neskelbtini), priklausančio R. M., kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, konfiskavimas, yra teisėtas ir pagrįstas, keisti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo KAL1 ir konfiskuoto automobilio savininkės R. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. gegužės 27 d. nuosprendžio. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.