Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Paštuolio, Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo NUT1 ir gynėjo advokato Reno Bradūno apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2026 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

NUT1 pripažintas kaltu bei nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, NUT1 pripažintas recidyvistu.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, BK 72² straipsniu, NUT1 paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimi, nuosprendžiu paskirtą 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę nuspręsta subendrinti su Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 23 d. nuosprendžiu paskirta – 2 (dviejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme visiškai jas sudedant ir paskiriant NUT1 galutinę subendrintą 3 (trijų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalimi, 6 dalies 5, 7, 8 punktais NUT1 paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuspęsta atidėti 2 (dvejiems) metams, taikant intensyvią priežiūrą – buvimo vietos kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant NUT1 intensyviosios priežiūros taikymo metu, laikotarpiu nuo 23.00 val. iki 6.00 val., būti namuose, faktinės gyvenamosios vietos adresu, išskyrus atvejus, kai tai susiję su darbu, mokymusi arba lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose, per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką paskiriant jam pareigas: 1) dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu; 3) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį nuspręsta tenkinti visiškai ir priteisti iš NUT1 Valstybinės ligonių kasoms prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos naudai 73,43 Eur (septyniasdešimt trijų eurų 43 ct) dydžio sumą nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

NUT1 ikiteisminio tyrimo metu paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinių skundų argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo NUT1 ir gynėjo advokato Reno Bradūno apeliacinis skundas atmestinas

Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši baudžiamojo proceso nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41-697/2021, 2K-74-489/2026). Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo argumentais, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turiniu bei baudžiamosios bylos medžiaga konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismas skirdamas bausmę nuteistajam laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, NUT1 pagrįstai nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o nuteistajam paskirta bausmė yra proporcinga tiek jo padarytai nusikalstamai veikai, tiek jo asmenybei ir atitinka bausmės paskirtį. Kitą vertus, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai įvardijo NUT1 recidyvistą kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Dėl recidyvisto kaip sunkinančios aplinkybės

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Teismų praktikoje pažymima, kad, skiriant bausmę, teismas turi įvertinti, ar bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-511/2023). Pažymėtina, kad teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas nusikalstamų veikų faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2024). Kasacinės instancijos teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad teisingumo principą pažeidžia ir tie atvejai, kai nepagrįstai skiriama pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-111-511/2021, Nr. 2K-125-689/2021, Nr. 2K-155-489/2023, 2K-10-976/2026).

Nors bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimas yra teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, prerogatyva, tačiau, individualizuodamas bausmę, teismas saistomas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis), bausmės paskirties (BK 41 straipsnio 2 dalis), kitų baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmių skyrimo nuostatų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino NUT1 recidyvistu, kadangi jis padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą neišnykus teistumui. Iš viso NUT1 teistas aštuonis kartus, tarp jų daugybę kartų už turtinio pobūdžio nusikaltimus. Įvertinus ankstesniais nuosprendžiais nustatytų nusikalstamų veikų ir skundžiamu nuosprendžiu kvalifikuotų veikų tyčinį pobūdį bei tai, kad naują nusikalstamą veiką NUT1 padarė neišnykus teistumui, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju yra BK 27 straipsnyje numatytos recidyvo sąlygos.

Pagal iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusią BK 27 straipsnio 1 dalies redakciją atskiras teismo sprendimas dėl asmens pripažinimo recidyvistu nebuvo būtinas, nes recidyvistu savaime buvo laikomas asmuo, anksčiau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jeigu teistumas nebuvo išnykęs ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka, ir kuris vėl padarė vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Tačiau nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojus naujai BK 27 straipsnio 1 dalies redakcijai, recidyvisto statusas siejamas su atskiro teismo sprendimo priėmimu, todėl asmuo laikomas recidyvistu tik įsiteisėjus nuosprendžiui, kuriuo jis tokiu pripažįstamas. Iki tokio nuosprendžio įsiteisėjimo asmuo recidyvisto statuso neturi.

Aiškinant BK 27 straipsnio 1 dalies ir BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatas, baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstama veika padaryta būnant recidyvistu, gali būti konstatuojama tik tais atvejais, kai asmuo jau anksčiau įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas recidyvistu ir, turėdamas šį statusą, padarė naują nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026). Taigi, nors NUT1 pagrįstai pripažintas recidyvistu, tačiau Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 23 d. nuosprendžiu recidyvistu jis pripažintas nebuvo, o recidyvu pripažintas tik skundžiamu Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu, todėl BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatos nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomos.

Remiantis tuo, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 27 straipsnio 1 dalies ir BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 1 punktas), todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas, pašalinant iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies nuteistajam NUT1 nustatytą baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu.

Dėl bausmės

Skundžiamu nuosprendžiu NUT1 pripažintas kaltu ir nuteistas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje padarymo. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, asmuo baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Nors pirmosios instancijos teismas NUT1 paskyrė griežčiausios rūšies – laisvės atėmimo bausmę, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad bausmės skyrimą reglamentuojančios BK normos šiuo atveju buvo pritaikytos neteisingai ir dėl to NUT1 buvo nubaustas per griežtai.

Vertinant NUT1 paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad teismas atsižvelgė į nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą – padarė vieną nesunkų nusikaltimą, į stadiją – nusikalstama veika baigta, į kaltės formą – tiesioginė tyčia. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė, ir kaip minėta anksčiau buvo nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tai, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Atitinkamai įvertino ir NUT1 asmenybę charakterizuojančias aplinkybes. Kaip matyti, NUT1 anksčiau teistas net aštuonis kartus, dominuoja nusikaltimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams. Taip pat baustas administracine tvarka, vyrauja nusižengimai numatyti Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 187 straipsnio 1 dalyje (Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateiktos Metinių pajamų deklaracijos) ir ANK 424 straipsnyje (transporto priemonės vairavimas neturint tam teisės). Todėl, teismas atsižvelgdamas į tai, teisingai konstatavo, kad ankstesniais teismų nuosprendžiais paskirtos bausmės, tiek jų atlikimas, NUT1 teigiamai nepaveikė, dėl ko šiuo atveju, nėra jokio pagrindo manyti, kad paskyrus NUT1 švelnesnę bausmę numatytą straipsnio sankcijoje, jis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nusikaltimų nebedarys.

Apeliaciniu skundu nesutinkama su NUT1 paskirta intensyvia priežiūra ir prašoma jos netaikyti. Vis tik, teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad teismo paskirta intensyvi priežiūra yra neproporcinga. BK 75 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas, atidėdamas bausmės vykdymą pagal šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalis, gali paskirti nuteistajam šio straipsnio 1 dalyje numatytą intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Šiuo atveju nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Teismas taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Vadinasi, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, teismas nėra įpareigotas skirti ir intensyvią priežiūrą, kiekvienu konkrečiu atveju tai paliekama teismo diskrecijai. Skirdamas bausmę, atsižvelgęs į bausmės skyrimo pagrindus ir paskirtį, taip pat įvertinęs kitas reikšmingas aplinkybes, teismas nusprendžia, ar tikslinga nuteistajam taikyti ir intensyvią priežiūrą (Panevėžio apygardos teismo 2026 m. sausio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-27-879/2026).

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, atidėdamas NUT1 paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir paskirdamas intensyvią priežiūrą, įvertino nuteistojo asmenybę - dirba, turi nuolatines su darbo santykiais susijęs pajamas, išlaiko mažametį vaiką, su kuriuo nori bendrauti, (duomenys neskelbtini) charakteristikos matyti, kad darbdavys NUT1 charakterizuoja teigiamai, duomenų apie naujus jam pradėtus ikiteisminius tyrimus, įvykdytas naujas nusikalstamas veikas nėra. Apylinkės teismas nusprendė, jog šiuo metu vis dar egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad NUT1 ateityje laikysis įstatymų ir nebenusikals, o realus bausmės atlikimas šiuo atveju įgyvendintų tik pavienę asmens nubaudimo funkciją. Teismas sprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti atidėjus bausmės vykdymą dvejiems metams ir taikant intensyvią priežiūrą, NUT1 paskiriant BK 75 straipsnyje nurodytas pareigas: 1) dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 2) neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, 3) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą, pagrįstai nusprendė NUT1 taikyti intensyvią priežiūrą. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo dabartinė veikla nesuderinama su intensyvia priežiūra, kadangi vykimas su elektroniniu stebėjimo prietaisu į kitas valstybes bus komplikuotas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė savaime nepaneigia intensyvios priežiūros taikymo būtinybės. Nuteistasis nepateikia pakankamai objektyvių duomenų patvirtinančių, jog dėl jo darbo pobūdžio intensyvios priežiūros sąlygų laikymasis apskritai yra objektyviai neįmanomas. Vien aplinkybė, kad nuteistojo darbas yra susijęs su dažnomis komandiruotėmis ar skrydžiais, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismo nustatyta intensyvi priežiūra yra neproporcinga. Asmuo, kuriam taikoma ši priemonė, savo veiklą ir gyvenimo būdą turi derinti prie nustatytų jos sąlygų, o ne atvirkščiai. Taigi, Kauno apygardos teismo vertinimu, konstatuojama, kad skundžiamu nuosprendžiu NUT1 paskirta intensyvi priežiūra yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai ir nuteistojo asmenybei, be to, jos taikymas padės užtikrinti bausmės paskirtį, o švelninti nuteistojo padėtį neskiriant intensyvios priežiūros, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Dėl lengvinančių aplinkybių

Apeliaciniame skunde teigiama, kad NUT1 šiuo metu pripažįstą savo kaltę visiškai, o prieš tai kaltės nepripažino, nes bijo prarasti ryšį su savo mažamečiu sūnumi ir būti nuteistas realia laisvės atėmimo bausme. To pasėkoje, Kauno apygardos teismo prašo pripažinti dvi NUT1 atsakomybę lengvinančias aplinkybes tai, kad NUT1 prisipažino padaręs nusikaltimą bei, kad jis gailisi, ir tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusios elgesys.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, jog jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal teismų praktiką ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi ar padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas yra tada, kai kaltininkas savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo. Jei kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-609/2005), arba prisipažinimas padaromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo numatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas prisipažinimu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Pabrėžtina, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-511/2022).

Iš bylos medžiagos matyti, kad NUT1 viso proceso metu savo kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nepripažino. 2025 m. gegužės 26 d. vykusios apklausos metu, apklausiamas kaip įtariamasis, NUT1 kaltės nepripažino ir neigė buvęs įvykio vietoje (t. 1, b. l. 177). 2025 m. lapkričio 25 d. Kauno apylinkės teisme teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė, kad kaltu neprisipažįsta ir nesutinka duoti parodymų (t. 2, b. l. 52). 2026 m. balandžio 1 d. Kauno apylinkės teismo teisimojo posėdžio metu taip pat neprisipažino kaltu (t. 2, b. l. 138). Nuteistasis savo poziciją dėl padaryto nusikaltimo pakeitė tik apeliaciniame procese, kai Kauno apylinkės teismas jau buvo ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs NUT1 kaltę bei paskyręs bausmę. Vertinant tai, akivaizdu, kad NUT1 prisipažinimas buvo pareikštas ne siekiant prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir nuoširdžiai gailintis dėl padarytos veikos, o jau esant aiškiam apkaltinamajam nuosprendžiui ir paskirtai bausmei. Tokioje situacijoje vien formalus kaltės pripažinimas negali būti prilyginamas savanoriškam prisipažinimui, todėl toks NUT1 prisipažinimas neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir negali būti vertinamas kaip NUT1 atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tuomet, kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-184-628/2025). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-115-1073/2026). Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020, 2K-29-648/2023).

Skundo autorių teigimu, konfliktas tarp nuteistojo ir NKA1, kilo dėl to, nes pastaroji su drauge mažamečio vaiko akivaizdoje vartojo alkoholį. NUT1 išreiškus priekaištus nukentėjusiai dėl tokio jos elgesio, NKA1 sukėlė žodinį konfliktą, po kurio spjovė ir trenkė NUT1 į veidą. NUT1 supykęs po tokių nukentėjusiosios veiksmų, nesusivaldė ir sudavė smūgį. Tuo tarpu, viso proceso metu savo kaltę neigęs NUT1 ir po įvykio parodymus pakeitusi nukentėjusioji bei liudytoja, iš tiesų, kaip teisingai pažymėjo Kauno apylinkės teismas, nenurodė kokio nors nukentėjusiosios elgesio, kuris sukėlė NUT1 pyktį. Kauno apygardos teismas sutinka su Kauno apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta pozicija, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog NUT1 pats pasirinko smurtinį elgesio būdą, konfliktinei situacijai išspręsti, o ne buvo išprovokuotas smurtauti. Verta pažymėti, kad prieš visą incidentą įvyko ir žodinis konfliktas, kuris taip pat galėjo įtakoti nukentėjusios elgesį, tačiau net ir konstatuojant, kad NKA1 elgesys įžeidė nuteistąjį, šie jos veiksmai savaime nepatvirtina, kad nukentėjusioji sąmoningai ar neatsargiai skatino nuteistąjį panaudoti tokio pobūdžio smurtą, kokį panaudojo NUT1. Atsižvelgiant į nuteistojo atsakomojo elgesio apimtį ir pobūdį matoma, kad NKA1 buvo padaryta muštinė apatinės lūpos žaizda, viršutinių I ir II dantų vainikų pilni lūžiai (t. 1, b. l. 116), taip pat verta pastebėti, kad NUT1 smūgiavo į gyvybiškai svarbų organą, o remiantis byloje esančiais parodymais NUT1 nukentėjusiajai galėjo suduoti ne vieną smūgį, kas tik dar labiau patvirtina, jog nuteistojo atsakas buvo neproporcingas. Remiantis tuo, nukentėjusios veiksmai turi būti vertinami ne izoliuotai, o kartu su nuteistojo pasirinktu atsaku į konfliktą. Remiantis tuo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad NKA1 veiksmų laikyti provokuojančiais ar rizikingais vertinant aplinkybių visumą nėra objektyvaus pagrindo.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog bausmės tikslai yra aiškiai apibrėžti BK 41 straipsnyje ir apima ne tik siekį teigiamai paveikti nuteistąjį, bet ir asmenų sulaikymą nuo nusikalstamų veikų darymo, nubaudimą už padarytą nusikalstamą veiką, galimybės daryti naujas nusikalstamas veikas atėmimą ar apribojimą, nuteistųjų skatinimą ateityje laikytis įstatymų bei teisingumo principo įgyvendinimą. Šiuo nuosprendžiu pašalinama nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimą jis padarė būdamas recidyvistu, tačiau ši aplinkybė nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės paskirtos bausmės dydžiui, kadangi įvertinus visas pirmiau aptartas bylos aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, jog paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. NUT1 paskirta bausmė, laikytina proporcinga padarytos veikos pavojingumui ir atitinka baudžiamojo įstatymo siekiamus tikslus.

Atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą neskirti intensyvios priežiūros NUT1 atžvilgiu. Nuteistojo nurodytos aplinkybės, susijusios su jo vėlesniu kaltės pripažinimu, nukentėjusios elgesiu bei intensyvios priežiūros taikymo sukeliamais nepatogumais, savaime nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą. Nuteistajam paskirta bausmė atitinka veikos pavojingumo laipsnį ir yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai. Todėl tenkinti apeliacinį skundą ir keisti skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 24 d. nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistojo NUT1 ir atstovo advokato Reno Bradūno apeliacinį skundą atmesti. Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. balandžio 24 d. nuosprendį ir iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti NUT1 atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kitoje dalyje Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. balandžio 24 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.