- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-09-10
- Bylos Nr.
- e2A-1770-390/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-20597-2025-2
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Algimantas Kukalis
- Atsakovas
- Z. D.
- Ieškovas
- Mano Būstas Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algimantas Kukalis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Z. D. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2026 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Mano Būstas Kaunas ieškinį atsakovui Z. D. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši bylą, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo paskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.
I.Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) Mano Būstas Kaunas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo Z. D. 197,64 Eur skolą, 20,67 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas nuosavybės teise valdo butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl turi pareigą išlaikyti ir mokėti mokesčius bei kitas rinkliavas už jam tenkančios daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų dalies administravimą ir priežiūrą. Atsakovas laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. spalio 25 d. tinkamai ir savalaikiai nemokėjo už suteiktas bendrosios dalinės nuosavybės objektų administravimo ir kitas paslaugas, dėl ko susidarė 197,64 Eur dydžio skola. Už laiku neapmokėtas sąskaitas atsakovui paskaičiuotos 20,67 Eur metinės palūkanos. Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės reikalavimai yra susiję periodinėmis išmokomis, kurios susidarė laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. spalio 31 d. Ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip penkeriems metams, t. y. suėjęs ieškinio senaties terminas, nurodytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 10 dalyje. Taip pat ieškovės pateikti įrodymai yra fragmentiški ir neleidžia nustatyti skolos dydžio. Ieškovė nepateikė duomenų apie atsakovo sumokėtas kaupiamąsias lėšas, iš kurių turėjo būti sumokėta už ieškovės atliktus darbus. Atsakovas nėra atsakingas už tai, kad jo sumokėtos lėšos už bendro naudojimo objektų administravimą per klaidą buvo užskaitytos kitam butui. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Žemesnės instancijos teismas
Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2026 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovo 197,64 Eur skolą, 1,15 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 198,79 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2026 m. vasario 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 103 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė.
Nors atsakovas prašė taikyti sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo (CK 1.125 straipsnio 10 dalis), tačiau teismas atsakovo prievolė ieškovei vertino kaip skolą, neturinčią periodinio mokėjimo pobūdžio, kuriai taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).
Šalies argumentai
Ieškovė prašė priteisti 20,67 Eur metines palūkanas, paskaičiuotas už laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo kreipėsi 2025 m. lapkričio 20 d. Teismas reikalavimui priteisti palūkanas, paskaičiuotas iki 2020 m. lapkričio 20 d. taikė senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 10 dalis) ir reikalavimą tenkino iš dalies ir ieškovei priteisė 1,15 Eur palūkanas, paskaičiuotas nuo 2020 m. lapkričio 20 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., kitoje dalyje reikalavimą atmetė suėjus senaties terminui.
Žemesnės instancijos teismas
Įvertinęs ieškovės pateiktus duomenis teismas sprendė, kad ieškovė įrodė skolos pagrįstumo bei jos susidarymo aplinkybes. Ieškovė neneigė, kad atsakovas dalį mokesčių yra sumokėjęs ir pateikė informaciją iš buhalterinės sistemos apie atliktus mokėjimus - atsakovas už bendro naudojimo objektų administravimo paslaugas sumokėjo du mokėjimus: 2018 m. rugpjūčio 28 d. – 229,18 Eur ir 2018 m. rugsėjo 14 d. – 50,81 Eur. Atsakovas neįrodė, kad visą skolą ieškovei jis yra sumokėjęs. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad 229,18 Eur mokėjimas per klaidą buvo užskaitytas į kitam butui tenkančius mokėjimus, ir tik 2018 m. spalio 1 d. užskaitytas į ginčo buto mokėjimų balansą, neturi teisinės reikšmės atsakovo argumentų pagrįstumui, nes tai buvo padaryta atsakovo naudai eliminuojant dalį jam tenkančios skolos. Taip pat atsakovas neįrodė ir (ar) ieškovės netinkamai vykdytą daugiabučio gyvenamojo namo administravimą, todėl ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 197,64 Eur skolą teismas laikė pagrįstu ir tenkino (CK 4.84 straipsnis, 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.59 straipsnis).
Kadangi patenkinti 91 procentai ieškovės reikalavimų, todėl iš atsakovo priteisė ieškovei 103 Eur bylinėjimosi išlaidas (113,63 Eur x 0,91) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2026 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apelianto nuomone, vien informacija iš ieškovės buhalterinės sistemos apie gautus atsakovo mokėjimus (ir išrašytas sąskaitas) nėra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas skolingas ir kad prašoma iš atsakovo priteisti suma visa ar iš dalies nėra periodinė. Ieškovės iš buhalterinės sistemos pateikta informacija apie gautus atsakovo mokėjimus ir atsakovo skolą nėra tiksli. Vien tai, kad atsakovo atliktas 2018 m. rugpjūčio 28 d. mokėjimas 229,18 Eur buvo apskaitytas tik 2018 m. spalio 1 d. rodo, kad vien tik ieškovės pateikta informacija iš ieškovės buhalterinės sistemos apie gautus atsakovo mokėjimus nėra ir negali būti pagrindas sprendžiant dėl atsakovo skolos dydžio. Be to, ieškovė nepateikė ir jokių konkrečių atliktų darbų aprašymo, pirminių apskaitos dokumentų, patvirtinančių darbų atlikimą ir jų kainą, konkrečių sprendimų (patalpų savininkų susirinkimų ar balsavimų) lėmusių atitinkamų mokesčių nustatymą, kokiu pagrindu ir pagal kokius tarifus buvo apskaičiuotos ieškinyje nurodytos sumos. Teismas pilnai neištyrė ir neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes.
Teismas nepagrįstai sutiko su ieškovės aiškinimu ir laikė, kad ieškovės teiktose sąskaitose nurodyti mokėjimai nėra periodiniai, nes esą jų dydis buvo kintantis ir priklausė nuo paslaugų teikimo metu galiojančių mokesčių tarifų, metų laiko sezono, atliktų darbų ir pan. Net ir pagal ieškovės pateiktą informaciją iš ieškovės buhalterinės sistemos matyti, kad buvo skaičiuojami konkretūs nustatyti mėnesiniai mokesčių dydžiai už administravimą, kaupiamosios lėšos ir kt.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad vien tik faktas, jog administratorius sąskaitas-faktūras išrašo periodiškai (kas mėnesį), nesuteikia pačiam piniginiam reikalavimui periodinio pobūdžio CK 1.125 straipsnio 10 dalies prasme. Šioje byloje nėra jokio pagrindo nukrypti nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Kauno apygardos teismo bei Vilniaus apygardos teismo suformuotos vieningos praktikos.
Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Ieškovė savo reikalavimus visiškai pagrindė pirminiais rašytiniais įrodymais (atliktų darbų priėmimo aktais, defektavimo aktais bei PVM sąskaitomis-faktūromis). Atsakovas apeliaciniame skunde apsiriboja tik deklaratyviais ir subjektyviais teiginiais, tačiau nepateikė jokių alternatyvių mokesčių skaičiavimų ar papildomų bankinių finansinių dokumentų, kurie įrodytų skolos neegzistavimą ar visišką atsiskaitymą už ginčo laikotarpį. Todėl tokie neįrodyti atsakovo teiginiai vertintini išimtinai kaip nepagrįsta gynybinė pozicija, siekiant išvengti teisėtos prievolės vykdymo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nenustatyta CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos, palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso butas, (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Ieškovė Kaunas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. A-4207 paskirta daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) bendrojo naudojimo objektų administratore. Kaip rodo bylos medžiaga ieškovė daugiabutį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) administravo iki 2018 m. spalio 26 d., t. y. iki buvo įsteigta (duomenys neskelbtini) namo savininkų bendrija bei jai Perdavimo ir priėmimo aktu Nr. KG-10/26/1 perduota administravimo funkcijos ir dokumentacija.
Ieškovė byloje pareiškė reikalavimą atsakovui ir prašė priteisti iš atsakovo 218,31 Eur skolą už suteiktas gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų administravimo ir kitas paslaugas, 20,67 Eur metines palūkanas.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino iš dalies priteisė iš atsakovo 197,64 Eur skolą, 1,15 Eur palūkanas.
Apeliantas ginčija priimtą teismo sprendimą nurodydamas, kad ieškovės priteisti reikalaujamos sumos yra periodinės ir joms pareikšti yra praleistas ieškinio senaties terminas, todėl ieškovės reikalavimas turėjo būti atmestas. Teigia, kad ieškovė savo pareikšto reikalavimo neįrodė, ieškovės atstovės duoti paaiškinimai teismo posėdžio metu nei skolos nei jos dydžio nepatvirtino. Apelianto nuomone, teismas priimdamas sprendimą neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertino byloje pateiktus įrodymus.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai ir sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti, nes, praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012). Taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų civilinio teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022 33 punktas; 2023 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-469/2023 20 punktas).
Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį.
Pagal CK 1.125 straipsnio 10 dalį, sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitų periodinių išmokų išieškojimo. Pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį bendras ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Ieškovė nagrinėjamoje byloje teigia, kad prašomiems priteisti piniginiams reikalavimams turi būti taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas, atsakovas tvirtina, kad prašomos priteisti sumos yra periodinės, todėl taikant ieškinio senaties terminą, ieškinio reikalavimas turi būti atmestas.
Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013). Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2011). Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.). Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 44 punktas).
Pagal pateiktus bylos įrodymus ir teismo posėdžio metu ieškovės atstovės duotus paaiškinimus apylinkės teismas sprendė, kad ieškovė įrodė skolos pagrįstumo ir jos susidarymo aplinkybes. Apylinkės teismas spręsdamas tarp šalių ginčą netaikė sutrumpinto ieškinio senaties termino ieškiniui pateikti, bet įvertinęs bylos įrodymus, ieškinį tenkino iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutikti negali ir pakartotinai įvertinęs byloje pateiktus duomenis konstatuoja, kad ieškovės prašomi priteisti piniginiai reikalavimai atsakovui pagal savo pobūdį yra periodinės išmokos. Reikalavimams dėl periodinių išmokų išieškojimo taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Nustatyta, kad ieškovė savo ieškinio reikalavimams pareikšti praleido įstatymo nustatytą terminą ir neprašo tokio termino atnaujinti, o atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl yra pagrindas ieškiniui atmesti (CK 1.131 straipsnio 1dalis). Ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta teisminė praktika nėra tapati nagrinėjamai bylai, todėl spręsdamas tarp šalių ginčą šioje konkrečioje byloje apeliacinis teismas tokia praktika nesivadovauja. Atmetus ieškinį dėl ieškinio senaties taikymo, kita ieškovės ieškinyje bei atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų analizė tampa nereikalinga.
Dėl bylos procesinės baigties
Apibendrindamas kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, neteisingai vertino byloje pateiktus įrodymus ( CPK 185 straipsnis) bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Esant nurodytoms aplinkybėms apelianto ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, ieškovės ieškinys atmestinas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, CPK 330 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Apeliantas nepateikė prašymo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nenagrinėjamas (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Telšių apylinkės teismo 2026m. gegužės 4d. sprendimą panaikinti. Priimti naują sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti. Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.