Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2026-09-23 · Administracinė byla Nr. eA-484-575/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-09-23
Bylos Nr.
eA-484-575/2026
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-09551-2023-0
Bylos rūšis
Administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Egidijus Šileikis
Pareiškėjas
UAB "Atlantic Express"
Atsakovas
Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Klaipėdos teritorinė muitinė
Kategorijos
  • 12.15.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eA-484-575/2026 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09551-2023-0 Procesinio sprendimo kategorija 12.15.17 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 23 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Egidijaus Šileikio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Atlantic Express“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Atlantic Express“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Atlantic Express“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) pateikė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2023 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 1AE-556 (toliau – ir Sprendimas 2); 2) panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir Klaipėdos muitinė) 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 1(LM18)-499 (toliau – ir Sprendimas 1); 3) perduoti skundą nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

Klaipėdos muitinė atliko tyrimą ir priėmė Sprendimą 1, kuriuo pripažino pareiškėją skolininku dėl neužbaigtos tranzito procedūros, vykdytos pagal 2023 m. balandžio 26 d. T1 tranzito deklaraciją MRN Nr. 23LTLU90000006E752 (toliau – ir Tranzito deklaracija), kurioje buvo deklaruota prekė – transporto priemonė su defektais Volvo S90 (toliau – ir Prekė), ir apskaičiavo šią mokestinę prievolę muitinei: 1 812 Eur muito, 4 186 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 34 Eur muito delspinigių, 152 Eur PVM delspinigių bei 2 399 Eur baudos, iš viso – 8 583 Eur. Nesutikdamas su Sprendimu 1, pareiškėjas pateikė skundą Muitinės departamentui, kuris 2023 m. lapkričio 10 d. priėmė Sprendimą 2 ir skundo netenkino.

Klaipėdos muitinė nepagrįstai nurodė, kad Prekė nebuvo išgabenta iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES) muitų teritorijos ir buvo paimta iš muitinės priežiūros. Tranzito procedūros užbaigimą patvirtina pareiškėjo pateikti dokumentai, t. y. patvirtinta Baltarusijos Respublikos valstybinio muitinės komiteto pažymėjimo apie transporto priemonės įvežimą kopija; muitinės kvito orderio, patvirtinančio mokesčio sumokėjimą, kopija; Baltarusijos Respublikos importo muitinės deklaracijos patvirtinta kopija; sąskaitos kopija. Šių dokumentų kopijos patvirtintos originaliu Baltarusijos Respublikos valstybinės kelių transporto inspekcijos antspaudu ir parašu.

Minėtus dokumentus Muitinės departamentas pripažino neatitinkančiais 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas), 312 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Tačiau ši išvada nepagrįsta, nes nei Sprendime 1, nei Sprendime 2 (toliau kartu – ir Sprendimai) nėra pakankamų argumentų, kodėl alternatyvūs įrodymai, pateikti siekiant patvirtinti tranzito procedūros užbaigimą ir Prekės išgabenimą iš ES muitų teritorijos, negali būti pripažinti tinkamais. Bendrovės pateikti dokumentai atitinka Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

Aplinkybė, kad dokumentų kopijas patvirtino ne juos išdavusi institucija, nesudaro pagrindo spręsti, jog buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, nes šiuos dokumentus patvirtino Tranzito deklaracijoje nurodytos paskirties trečiosios valstybės institucija – Baltarusijos Respublikos Mogiliovo srities valstybinė kelių transporto inspekcija.

Pareiškėjas taip pat nesutiko su išvada, kad 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir SMK), 79 straipsnio 1 dalies a punkto pagrindu jam atsirado importo skola muitinei. Vien aplinkybė, kad per nustatytą terminą muitinė nustatytu būdu negavo patvirtinimo, kad Prekė pateikta paskirties įstaigai, nesudaro pagrindo spręsti, jog Prekė buvo paimta iš muitinės priežiūros. Klaipėdos muitinei ar Muitinės departamentui kilus abejonių dėl pateiktų dokumentų, šios institucijos turėjo susisiekti su trečiosios valstybės institucijomis, tačiau to nepadarė. Dėl susiklosčiusios politinės situacijos nutrūkę Lietuvos Respublikos muitinės institucijų ir atitinkamų trečiosios valstybės institucijų bendradarbiavimo ryšiai negali sudaryti pagrindo reikalauti papildomų įrodymų tranzito procedūrai užbaigti ir taip riboti ekonominės veiklos vykdymą.

Pareiškėjas ginčijo ir jam apskaičiuotą importo PVM. Prekė buvo fiziškai išgabenta iš ES muitų teritorijos, todėl jos importas negali būti laikomas importo PVM objektu Lietuvoje.

Klaipėdos muitinė, nustatydama Prekės muitinę vertę, nepagrįstai atsisakė taikyti sandorio vertės metodą. Pagal Įgyvendinimo reglamento 140 straipsnio 1 dalį, jei muitinė turi pagrįstų abejonių, ar deklaruota sandorio vertė atspindi visą sumokėtą arba mokėtiną sumą, ji gali paprašyti, kad deklarantas pateiktų papildomą informaciją. Tačiau Klaipėdos muitinė neprašė pateikti papildomų įrodymų, kurie leistų įvertinti, ar nurodyta sandorio vertė atitinka realią Prekės kainą, t. y. pardavėjo ir pirkėjo sutartą kainą.

Klaipėdos muitinė atsisakė taikyti sandorio vertės metodą vien dėl to, kad pareiškėjas nepateikė pardavimo eksportui į ES muitų teritoriją dokumentų. Toks reikalavimas yra perteklinis ir nepagrįstas, nes Bendrovė neturėjo tikslo įvežti Prekės į ES muitų teritoriją, todėl pardavimo eksportui į šią teritoriją dokumentai nebuvo rengiami. Bendrovė pateikė faktinę Prekės kainą pagrindžiantį dokumentą – Prekės pardavimo į paskirties valstybę sąskaitą.

SMK 70 straipsnio 3 dalyje toks Klaipėdos muitinės reikalavimas nenurodytas kaip aplinkybė, dėl kurios Prekės muitinei vertei gali būti netaikomas sandorio vertės metodas. Be to, Klaipėdos muitinė neprašė patikslinti už Prekę faktiškai sumokėtos kainos.

Jam negalėjo būti skirta bauda už mokesčių nedeklaravimą, nes Prekė buvo gabenama tranzitu iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Baltarusiją, o tranzitu gabenamos prekės nėra apmokestinamos nei importo PVM, nei muitu. Kadangi jam nekilo pareigos mokėti importo PVM ar muitą, jis neturėjo pareigos šių mokesčių deklaruoti.

Atsiliepimas

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

Tranzito procedūra nebuvo tinkamai užbaigta. Pareiškėjo pateikti dokumentai neatitiko Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnyje nustatytų reikalavimų, todėl pareiškėjui buvo pasiūlyta pašalinti skundo trūkumus ir pateikti šiuos reikalavimus atitinkančius dokumentus. Tačiau pareiškėjas į šį pasiūlymą neatsakė ir prašomų įrodymų nepateikė.

Klaipėdos muitinė tinkamai apskaičiavo Prekės muitinę vertę, remdamasi ES muitų teritorijoje prieinamais viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Emprekis“ parengto žinyno „Autotransporto kainos Lietuvoje“ duomenimis.

Klaipėdos muitinė pranešimais informavo pareiškėją apie jo pareigą pateikti visus turimus įrodymus, susijusius su ginčo tranzito procedūra, tačiau pareiškėjas papildomų Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnyje nustatytus reikalavimus atitinkančių dokumentų nepateikė. Kadangi pareiškėjas nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių, kad Prekė buvo išgabenta į trečiąją šalį, ji buvo apmokestinta atitinkamais importo mokesčiais, įskaitant PVM.

Pareiškėjui bauda paskirta pagrįstai. Nagrinėjamu atveju nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – pareiškėjas teikė muitinei informaciją, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl paskirta 40 proc. dydžio bauda, kuri yra mažesnė už Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) nustatytą baudos vidurkį. Mokestinio ginčo medžiagoje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą atleisti pareiškėją nuo baudos pagal MAĮ 141 straipsnio nuostatas.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos muitinė atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti ir nurodė, kad Muitinės departamentas įvertino visas reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl jo poziciją palaikė.

II.

Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė šias faktines aplinkybes:

Bendrovė Klaipėdos muitinės poste 2023 m. balandžio 26 d. įformino Sąjungos tranzito procedūrą pagal Tranzito deklaraciją, kurioje deklaravo Prekę. Tranzito deklaracijoje kaip paskirties muitinės įstaiga nurodytas Lenkijos Respublikos muitinės postas, o tranzito procedūros užbaigimo terminas – 2023 m. gegužės 3 d.

Klaipėdos muitinė 2023 m. gegužės 9 d. raštu kreipėsi į pareiškėją, nurodydama, kad negavo informacijos apie Sąjungos tranzito procedūros užbaigimą. Pareiškėjo paprašyta pateikti išsamų paaiškinimą ir dokumentus, patvirtinančius, kad Sąjungos tranzito procedūra užbaigta; Klaipėdos muitinės nurodytų dokumentų patvirtintas kopijas; informaciją apie paskirties ir (ar) tranzito įstaigos pakeitimus, jei tokių buvo.

Klaipėdos muitinė 2023 m. birželio 5 d. raštu kreipėsi į pareiškėją, nurodydama, kad negavo atsakymo į minėtą 2023 m. gegužės 9 d. raštą. Dar kartą paprašyta pateikti įrodymus, kad Sąjungos tranzito procedūra buvo užbaigta teisės aktų nustatyta tvarka, arba informaciją apie vietą, kurioje buvo padarytas su šia procedūra susijęs pažeidimas. Rašte Bendrovė taip pat informuota apie mokestinės prievolės muitinei išieškojimą.

Klaipėdos muitinė 2023 m. liepos 25 d. raštu dar kartą kreipėsi į pareiškėją. Jame muitinė nurodė, kad negavo atsakymų į minėtus raštus. Pareiškėjo dar kartą paprašyta pateikti įrodymus, kad Sąjungos tranzito procedūra buvo užbaigta teisės aktų nustatyta tvarka, arba informaciją apie vietą, kurioje buvo padarytas su šia procedūra susijęs pažeidimas. Taip pat nurodyta, kad nepateikus prašomų dokumentų bus priimtas sprendimas dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2023 m. liepos 31 d. pateikė Klaipėdos muitinei prašymą pripažinti tranzito procedūrą užbaigta ir pateikė šiuos dokumentus: patvirtintą Baltarusijos Respublikos valstybinio muitinės komiteto pažymėjimo apie transporto priemonės įvežimą kopiją; muitinės kvito orderio, patvirtinančio mokesčio sumokėjimą, kopiją; Baltarusijos Respublikos importo muitinės deklaracijos patvirtintą kopiją; sąskaitos kopiją. Šių dokumentų kopijos patvirtintos originaliu Baltarusijos Respublikos Mogiliovo srities valstybinės kelių transporto inspekcijos antspaudu ir parašu.

Klaipėdos muitinė 2023 m. rugpjūčio 3 d. raštu kreipėsi į pareiškėją, nurodydama, kad pateikti dokumentai neatitinka Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio reikalavimų. Todėl dar kartą paprašė pateikti įrodymus, kad Sąjungos tranzito procedūra buvo užbaigta teisės aktų nustatyta tvarka, arba informaciją apie vietą, kurioje buvo padarytas su šia procedūra susijęs pažeidimas. Pareiškėjas taip pat informuotas, kad nepateikus Sąjungos arba bendrosios tranzito procedūros užbaigimą patvirtinančių įrodymų bus priimtas sprendimas dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo.

Klaipėdos muitinė, vadovaudamasi SMK 29 straipsniu, 79 straipsnio 1 dalies a punktu, 2 dalies a punktu ir 3 dalies a punktu, 87 straipsnio 2 dalimi, 233 straipsnio 1 dalimi, 2015 m. liepos 28 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, 77 straipsnio a punktu, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 2 straipsnio 32 dalimi, 14 straipsnio 13 dalimi ir 19 straipsnio 2 dalimi, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 97 straipsnio 2 dalimi, 139 straipsnio 1 dalimi ir 140 straipsniu, 2023 m. rugsėjo 6 d. priėmė Sprendimą 1, kuriuo nusprendė: 1) pripažinti, kad dėl neužbaigtos Sąjungos arba bendrosios tranzito procedūros, įformintos naudojantis Nacionalinės tranzito kontrolės sistemos (toliau – ir NTKS) priemonėmis pagal Tranzito deklaraciją, atsirado mokestinė prievolė muitinei – 1 812 Eur muito ir 4 186 Eur PVM; 2) pripažinti Bendrovę kaip procedūros vykdytoją skolininke; mokestinės prievolės atsiradimo data – 2023 m. gegužės 4 d.; 3) skirti pareiškėjui 2 399 Eur baudą; 4) apskaičiuoti 1 priede nurodytus delspinigius.

Bendrovė, nesutikdama su Sprendimu 1, jį apskundė Muitinės departamentui. Muitinės departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir MAĮ 150 straipsniu, 2023 m. lapkričio 10 d. priėmė Sprendimą 2, kuriuo patvirtino Klaipėdos muitinės Sprendimą 1.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, vadovavosi SMK (74 str., 79 str. 1 d. a p., 215 str. 2 d., 233 str. 1–2 d.) ir Įgyvendinimo reglamento (312 str.) nuostatomis.

Teismas aptarė byloje nustatytas aplinkybes ir pažymėjo, kad Klaipėdos muitinė NTKS priemonėmis negavo patvirtinimo, kad Prekė pateikta paskirties muitinės įstaigai, todėl teisėtai pradėjo tyrimą ir apie tai 2023 m. gegužės 9 d. raštu tinkamai informavo pareiškėją kaip procedūros vykdytoją. Pareiškėjas tik 2023 m. liepos 31 d. pateikė dokumentus, kurie, pareiškėjo vertinimu, patvirtina, kad tranzito procedūra užbaigta.

Teismas pažymėjo, kad Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalyje išvardyti alternatyvūs dokumentai, kurie gali būti pripažinti tinkamais įrodymais, patvirtinančiais Sąjungos tranzito procedūros užbaigimą, o šių dokumentų sąrašas yra baigtinis. Tai reiškia, kad jokie kiti įrodymai, neatitinkantys šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Įgyvendinimo reglamentą negali būti pripažinti tinkamais Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymais. Be to, Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vietoje šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų kaip įrodymas gali būti pateiktos jų kopijos, kurių tikrumą patvirtino ta pati įstaiga, kuri patvirtino originalius dokumentus, atitinkamos trečiosios šalies institucija arba valstybės narės institucija.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo Klaipėdos muitinei pateikti dokumentai yra patvirtinti Baltarusijos Respublikos Mogiliovo srities valstybinės kelių transporto inspekcijos antspaudu ir parašu. Todėl teismas, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, pritarė Muitinės departamento pozicijai, jog tinkamam muitinės tranzito procedūros užbaigimui pagrįsti turėjo būti gauti ir pateikti dokumentai, patvirtinti gavėjo šalies muitinės antspaudu. Be to, Bendrovė teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad tranzito procedūra buvo užbaigta paskirties vietoje. Teismas sprendė, kad pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikti dokumentai negali būti pripažinti tinkamais įrodymais, patvirtinančiais, kad pagal Tranzito deklaraciją Sąjungos tranzito procedūra buvo užbaigta tinkamai, nes jie nėra patvirtinti muitinės, kaip to reikalauja Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 2 dalis.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad tai, jog pateiktų dokumentų kopijas patvirtino ne juos išdavusi institucija, nelaikytina imperatyvaus reikalavimo pažeidimu. Teismo teigimu, Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas yra imperatyvaus pobūdžio, todėl kiti alternatyvūs įrodymai, kurie neatitinka Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų reikalavimų, negali būti pripažinti tinkamais Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymais.

Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos muitinė Sprendime 1 konkrečiai nurodė, jog pareiškėjo pateikti dokumentai neatitinka Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų reikalavimų, nes juos patvirtino ne muitinė, o kita institucija. Muitinės departamentas Sprendime 2 pakartojo šią išvadą. Todėl teismas sprendė, kad Klaipėdos muitinė ir Muitinės departamentas pakankamai aiškiai pagrindė, kodėl pareiškėjo pateiktus dokumentus laikė netinkamais.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad Klaipėdos muitinė ir Muitinės departamentas priėmė Sprendimus nesiėmę atitinkamų veiksmų, t. y. neįvykdę pareigos kreiptis į trečiosios šalies kompetentingą instituciją siekiant gauti papildomų įrodymų, teismas pažymėjo, jog būtent procedūros vykdytojas turi pareigą įrodyti, kad tinkamai įvykdė jam tenkančias pareigas muitinei.

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Bendrovė, kaip tranzito procedūros vykdytoja, tinkamai neįvykdė pareigų, susijusių su tranzito procedūros vykdymu, kaip to reikalauja SMK 233 straipsnis. Teismas sprendė, kad, neužbaigus tranzito procedūros, atsirado importo skola muitinei, o Prekė laikytina importuota PVMĮ 2 straipsnio 24 dalies 1 punkto prasme. Pagal PVMĮ 94 straipsnio 3 dalį importo PVM moka importuotojas, t. y. šiuo atveju – pareiškėjas.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jam nepagrįstai apskaičiuotas importo PVM. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neužbaigė tranzito procedūros pagal Tranzito deklaraciją. Prekė nebuvo pristatyta per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą. Byloje pateikti įrodymai neleidžia vienareikšmiškai nustatyti, kur Prekė buvo paimta iš muitinės priežiūros, taip pat nėra patikimų duomenų, leidžiančių nustatyti, kur Prekė buvo išleista į laisvą apyvartą ir vartojama (naudojama). Teismas pažymėjo, kad tranzito procedūros užbaigimas siejamas ne su tranzitu gabenamų prekių perdavimu vežėjui gabenti ar jų pristatymu prekių gavėjui, bet su prekių pristatymu į paskirties muitinės įstaigą. Todėl teismas konstatavo, kad tranzito procedūros vykdytojas atsako už iš tokios procedūros kylančias prievoles muitinei.

Teismo vertinimu, prievolė apskaičiuoti importo PVM už prekes, kurioms pagal atitinkamus ES teisės aktus taikomi importo muitai, atsiranda tuo metu, kai pagal minėtus teisės aktus atsiranda prievolė už jas apskaičiuoti importo muitus. Nagrinėjamu atveju pagal SMK 87 straipsnio 2 dalies nuostatas pareiškėjui skola atsirado Klaipėdos muitinės veiklos zonoje, o mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo ir įregistravo pareiškėjui importo PVM mokestinę prievolę, kadangi pareiškėjas neįvykdė savo pareigų, susijusių su tinkamu tranzito procedūros vykdymu ir jos užbaigimu. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė priimtinų įrodymų, patvirtinančių ginčo Prekės išgabenimą į trečiąją šalį, todėl sprendė, kad Prekė liko Sąjungos muitų teritorijoje ir dėl šios priežasties turėjo būti apmokestinta atitinkamais importo mokesčiais, įskaitant importo PVM. Todėl, teismo vertinimu, Bendrovė pagrįstai pripažinta skolininke (SMK 79 str. 1 d. a p.), o Prekė pagrįstai apmokestinta importo PVM.

Teismas nepagrįstais pripažino pareiškėjo argumentus dėl automatinio importo PVM prievolės nustatymo, kadangi Klaipėdos muitinė tokio prievolės nustatymo būdo netaikė. Priešingai, Klaipėdos muitinė kelis kartus prašė pateikti paaiškinimus ir papildomus įrodymus, o pateikti paaiškinimai ir dokumentai buvo vertinami.

Teismo vertinimu, šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo pareiškėjo nurodytų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylų faktinių aplinkybių, todėl teismas nenustatė pagrindo vadovautis jose pateiktais išaiškinimais.

Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos muitinė Prekės muitinę vertę nustatė vadovaudamasi SMK 74 straipsnio 3 dalimi, t. y. remdamasi VšĮ „Emprekis“ žinyne „Autotransporto kainos Lietuvoje“ nurodytais atitinkamos markės ir modelio transporto priemonių rinkos vertės duomenimis. Teismas pažymėjo, kad sandorio vertės metodas gali būti taikomas prekėms, parduotoms eksportui į Sąjungos muitų teritoriją. Šiuo atveju byloje nenustatyta duomenų, kurie patvirtintų, kad Prekė buvo parduota eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, todėl nagrinėjamu atveju nėra galimybės taikyti sandorio vertės metodo Prekės muitinei vertei nustatyti. Tai pagrįstai konstatavo Klaipėdos muitinė ir Muitinės departamentas. Be to, Bendrovė nurodė, jog neturėjo tikslo vežti Prekės į Sąjungos muitų teritoriją.

Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos muitinė Sprendime 1 nuosekliai nurodė kiekvieno iš SMK 74 straipsnio 2 dalyje nustatytų metodų atmetimo pagrindus. Pareiškėjas nenurodė konkrečių argumentų ir nepateikė juos pagrindžiančių dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kuris konkretus SMK 74 straipsnio 2 dalyje nustatytas muitinio įvertinimo metodas turėjo būti taikytas ginčo Prekės muitinei vertei nustatyti, netaikant SMK 70 straipsnyje nustatyto sandorio vertės metodo.

Teismas nepritarė pareiškėjo argumentams, kad Prekė turėjo defektų, todėl jos muitinei vertei nustatyti negalėjo būti taikomi nesugadintų transporto priemonių vertės duomenys, nurodyti VšĮ „Emprekis“ žinyne. Teismas nurodė, kad MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Nors T1 deklaracijoje nurodyta, kad Prekė turi defektų, jie nebuvo aprašyti, nepateiktos turto vertinimo ataskaitos, apžiūros aktai ar kiti juos pagrindžiantys įrodymai.

Teismas atmetė argumentus, kad Klaipėdos muitinė neprašė Bendrovės papildomų dokumentų Prekės muitinei vertei nustatyti. Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos muitinė keturiais raštais kreipėsi į pareiškėją ir prašė pateikti dokumentus. Nors raštuose tiesiogiai nebuvo prašoma pateikti dokumentų, susijusių su Prekės muitinės vertės nustatymu, teismas sprendė, kad pareiškėjas yra juridinis asmuo, kuriam taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl jis turėjo pateikti visus reikalingus duomenis. Be to, remiantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pareiškėjas ne pirmą kartą kreipiasi į teismą dėl Klaipėdos muitinės ir Muitinės departamento priimtų sprendimų, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjui turėjo būti žinomos eksporto ir importo procedūros ir muitinei teiktini duomenys. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo pateikti Klaipėdos muitinei visus reikalingus dokumentus, tačiau jų nepateikė nei Klaipėdos muitinei, nei teismui.

Teismas apibendrino pirmiau išdėstytas išvadas ir pažymėjo, kad pareiškėjui, nesumokėjusiam apskaičiuotų mokesčių, pagrįstai skirta bauda. Teismo vertinimu, skiriant baudą, nustatant jos dydį ir apskaičiuojant delspinigius buvo laikytasi teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Teismas pabrėžė, kad dėl apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio ginčo byloje iš esmės nėra. Be to, mokestinio ginčo medžiagoje nėra duomenų, sudarančių pagrindą atleisti pareiškėją nuo paskirtos baudos ir apskaičiuotų delspinigių.

Teismas konstatavo, kad Sprendimai yra pagrįsti, motyvuoti ir teisėti, taip pat atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas.

Teismas nurodė, kad likusieji pareiškėjo argumentai nepaneigia byloje padarytų išvadų, todėl plačiau dėl jų nepasisakė.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimus. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartojo ginčo faktines aplinkybes ir rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

Vykdant tranzito procedūrą pirmiausia formalumai atliekami išvykimo muitinės įstaigoje. Byloje nėra ginčo, kad Klaipėdos muitinė, nustačiusi Prekės pateikimo terminą, leido pradėti tranzito procedūrą. Pareiškėjo žiniomis, Prekė kartu su tranzito dokumentais buvo pristatyta paskirties muitinės įstaigai nustatytu laiku. Tačiau apie Prekės atvežimą išvykimo muitinės įstaigai turi pranešti paskirties muitinės įstaiga. Paskirties muitinės įstaiga taip pat turi pateikti tikrinimo rezultatus, t. y. informaciją, ar jai pateikta Prekė atitinka išvykimo muitinės įstaigos identifikuotą prekę. Šios aplinkybės esą patvirtina, kad paskirties muitinės įstaiga priėmė Prekę ir leido jai išvykti iš Sąjungos muitų teritorijos, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, nepranešė išvykimo muitinės įstaigai nei apie Prekės atvykimą, nei apie jos tikrinimo rezultatus. Pagal Įgyvendinimo reglamento 308 ir 312 straipsnių nuostatas kvitas negali būti naudojamas kaip alternatyvus Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymas, o atsakomybė už tinkamą pranešimą apie prekių pateikimą ir jų tikrinimo rezultatus tenka paskirties muitinės įstaigai. Jei paskirties muitinės įstaiga nustato tam tikrus pažeidimus, ji, neužbaigdama tranzito procedūros, apie tai informuoja išvykimo muitinės įstaigą. Šiuo atveju paskirties muitinės įstaiga išvykimo muitinės įstaigai nepateikė jokios informacijos. Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis muitinės įstaigų pozicija, susidarytų situacija, kai nebūtų galima nustatyti transporto priemonės buvimo vietos Sąjungos muitų teritorijoje. Be to, byloje nėra duomenų, kad Klaipėdos muitinė, siekdama išsiaiškinti, ar tranzito procedūra buvo užbaigta tinkamai, kreipėsi į paskirties muitinės įstaigą Lenkijoje.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamu atveju tranzito procedūra laikytina tinkamai užbaigta, nes pareiškėjas pateikė tinkamai patvirtintas ginčui reikšmingų dokumentų kopijas. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pateiktų dokumentų kopijos turėjo būti patvirtintos gavėjo šalies muitinės antspaudu. Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 2 dalis nereikalauja, kad dokumentų kopijų tikrumą patvirtintų tik muitinė, bet nustato institucijas, galinčias patvirtinti jų tikrumą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė trečiosios šalies institucijos, t. y. Baltarusijos Respublikos Mogiliovo srities valstybinės kelių transporto inspekcijos antspaudu ir parašu patvirtintas dokumentų kopijas. Reikalavimas, kad šių dokumentų kopijas patvirtintų tik Baltarusijos muitinė, siekiant, kad jos atitiktų Įgyvendinimo reglamento alternatyviems įrodymams keliamus reikalavimus, yra nepagrįstas ir perteklinis. Pareiškėjas pateikė tinkamai patvirtintas dokumentų, iš kurių matyti, kad trečiojoje šalyje buvo įforminta muitinės procedūra ir Prekė išleista į laisvą apyvartą, kopijas. Teismas nedetalizavo, kokius dar objektyvius įrodymus pareiškėjas turėjo pateikti, kad būtų įrodytas tranzito procedūros užbaigimas paskirties vietoje. Todėl teismas selektyviai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas.

Teismas nepagrįstai pritarė muitinės įstaigų nustatytai Prekės muitinei vertei. Byloje nėra ginčo, jog Prekė nebuvo parduota eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, nes pareiškėjo veikla yra susijusi tik su prekių gabenimu iš trečiųjų šalių į trečiąsias šalis, todėl pateiktos sąskaitos faktūros patvirtina Prekės pardavimo į trečiąją šalį kainą.

Aplinkybė, kad deklaracijoje ir sąskaitoje faktūroje nebuvo išsamiai aprašyti transporto priemonės defektai, nereiškia, kad Prekę galima laikyti tik naudota transporto priemone ir jos muitinę vertę nustatyti pagal nesugadintos transporto priemonės vertę. Klaipėdos muitinė leido pradėti tranzito procedūrą pagal pateiktus dokumentus, taigi nekėlė abejonių dėl deklaracijoje nurodytos aplinkybės, kad Prekė turi defektų. Bendrovės veiklos tikslas yra tik šių transporto priemonių gabenimas, o ne išleidimas į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje, todėl pareiškėjas nurodė Prekės kainą pagal turimus pardavimo dokumentus, išsamiai neaprašydamas jos būklės. Draudimas remtis savavališkai nustatytomis arba fiktyviomis kainomis taikomas tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui. Rinkos sąlygomis importuojamos apgadintos transporto priemonės pirmiausia turi būti vertinamos atsižvelgiant į individualius jų požymius ir apgadinimus, o ne pagal mokesčių administratoriaus plačiai naudojamą VšĮ „Emprekis“ katalogą, kuriame nurodytos neapgadintų naudotų transporto priemonių rinkos kainos. Šiuo atveju buvo pažeistos ne tik įrodinėjimą ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles nustatančios teisės normos, bet ir apmokestinimą reglamentuojantys principai, be kita ko, apmokestinimo aiškumo principas, taip pat VAĮ įtvirtinti principai. Mokesčių administratorius, priimdamas ir grįsdamas sprendimus, turi turėti juos pagrindžiančius įrodymus.

Nagrinėjamu atveju Prekės muitinė vertė buvo nustatyta didesnė už realią jos vertę ir šalių sutartą kainą.

Net ir taikant SMK 74 straipsnio 3 dalį turi būti atsižvelgiama į atitinkamus principus ir bendrąsias nuostatas, kurios, nustatant muitinę vertę, neleidžia remtis Sąjungos muitų teritorijoje pagamintų prekių pardavimo kaina šioje teritorijoje ir taikyti sistemą, pagal kurią muitiniam įvertinimui naudojama didesnė iš dviejų alternatyvių verčių. Šiuo atveju VšĮ „Emprekis“ kataloge nurodytos neapgadintų naudotų transporto priemonių pardavimo kainos Lietuvoje. Lyginant šiame kataloge esančias kainas su pareiškėjo nurodyta faktiškai už Prekę sumokėta kaina, negali būti automatiškai taikoma didesnė vertė. Taikant protingumo kriterijų, kai sandorio vertės metodo atsisakoma dėl to, kad Prekė parduota į trečiąją šalį, o duomenų apie panašias prekes, atitinkančias individualią ginčo Prekės būklę ir defektus, nėra, pagrįstai Prekės muitinei vertei nustatyti turėtų būti taikoma tam tikra VšĮ „Emprekis“ kataloge nurodytos kainos dalis, o ne visa naudotai neapgadintai transporto priemonei nustatyta kaina.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2022 m. gegužės 12 d. sprendime byloje C-714/20 išaiškino, kad importo PVM nėra importo muitų dalis. Tačiau šiuo atveju nei teismas, nei muitinės įstaigos nenustatė, kad Prekė buvo išleista į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje, o rėmėsi prielaida, kad, neužbaigus tranzito procedūros, laikytina, jog Prekė buvo paimta iš muitinės priežiūros, todėl ji buvo importuota į Sąjungos muitų teritoriją. Bendrovė pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad Prekė buvo pristatyta į jos gavėjo valstybę – Baltarusiją, kur jai įforminta muitinės procedūra. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad Prekė buvo išleista į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje net ir tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad pareiškėjo pateikti alternatyvūs įrodymai yra nepakankami tam, kad patvirtintų, jog Prekės tranzito procedūra užbaigta tinkamai. Dėl to, pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius neturėjo pagrindo apskaičiuoti importo PVM už Prekę, kuri buvo faktiškai išgabenta ir nebuvo išleista į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje.

Deklaravimo metu pareiškėjas neturėjo pareigos deklaruoti nei importo muito, nei importo PVM, nes Prekė nebuvo skirta importuoti į Sąjungos muitų teritoriją, o tik gabenti per ją į trečiąją šalį. Be to, pareiškėjas neturėjo pagrindo manyti, kad paskirties muitinės įstaiga nepraneš išvykimo muitinės įstaigai apie atvykusią Prekę ir užbaigtą tranzito procedūrą. Pareiškėjas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad ginčo Prekė buvo išgabenta iš Sąjungos muitų teritorijos ir jai įforminta muitinės procedūra trečiojoje šalyje. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas nedeklaravo mokesčių ir pažeidė mokesčių įstatymus.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad bauda pareiškėjui skirta už tai, kad jis nesumokėjo atitinkamų importo mokesčių. Pareiškėjas nesutinka su muitinės įstaigų sprendimuose padaryta išvada, kad tranzito procedūra nebuvo užbaigta tinkamai, todėl šiuos sprendimus apskundė teismui. Pareiškėjas neturėjo pareigos mokėti mokesčių, su kuriais jis nesutinka, kol nepriimtas galutinis sprendimas dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsiliepimas

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepime pakartojo ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei pateikė šiuos pagrindinius argumentus:

Ginčo tranzito procedūra nebuvo tinkamai užbaigta. Muitinės departamentas 2023 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 1AE-518 pasiūlė Bendrovei pašalinti skundo trūkumus ir pateikti dokumentus, atitinkančius Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Bendrovė į šį Muitinės departamento pasiūlymą neatsiliepė ir prašomų įrodymų nepateikė, jų nepateikė ir teismui. Atsakovas pritaria teismo pozicijai, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų kopijos turėjo būti patvirtintos būtent Baltarusijos Respublikos muitinės institucijos. Priešingi pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, nes priešingu atveju bet kokia trečiosios šalies institucija, visiškai nesusijusi su muitinės veikla (pvz., žemės ūkio, priešgaisrinės apsaugos ar įkalinimo institucija), galėtų tvirtinti muitinės dokumentus, neturėdama galimybės savarankiškai patikrinti nei jų turinio, nei autentiškumo.

Atsakovas sutinka su faktiniais ir teisiniais pagrindais, kuriais remdamasi Klaipėdos teritorinė muitinė Sprendime 1 ginčo Prekės vertę nustatė pagal SMK 74 straipsnio 3 dalį, todėl jų nekartoja. Apelianto argumentas, kad Klaipėdos muitinė neprašė pateikti dokumentų, pagrindžiančių sandorio vertę, yra nepagrįstas, nes pareiškėjas buvo informuotas apie pareigą pateikti visus turimus įrodymus, susijusius su ginčo tranzito procedūra. Sandorio vertę, Prekės defektus ar apgadinimus pagrindžiančių įrodymų, išskyrus deklaratyvius ir abstrakčius teiginius, Bendrovė nepateikė.

Pareiškėjo argumentai, kad atsiradus skolai muitinei negalima automatiškai konstatuoti ir prievolės mokėti importo PVM, jei nustatyta, kad Prekė fiziškai buvo išgabenta iš Sąjungos muitų teritorijos, neatitinka faktinių šios bylos aplinkybių. Apeliantas nepateikė tinkamų Prekės išgabenimą į trečiąją šalį patvirtinančių įrodymų. Todėl, atsakovo vertinimu, Prekė liko Sąjungos muitų teritorijoje ir dėl šios priežasties turi būti apmokestinta atitinkamais importo mokesčiais, įskaitant importo PVM.

Muitinės departamentas pritaria teismo pozicijai dėl pareiškėjui paskirtos baudos pagrįstumo ir proporcingumo.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą, o Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir neatitinka ginčui taikytino teisinio reglamentavimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartojo pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus, o šio teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir motyvuotas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl muitinės administratoriaus sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Šiais sprendimais, konstatavus, kad Sąjungos arba bendroji tranzito procedūra tinkamai neužbaigta, procedūros vykdytojui įregistruota mokestinė prievolė muitinei – muitas, importo pridėtinės vertės mokestis ir delspinigiai – bei paskirta bauda. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nustatė, kad per nustatytą terminą muitinė NTKS priemonėmis negavo patvirtinimo, jog Prekė pateikta paskirties muitinės įstaigai, o pareiškėjo pateikti alternatyvūs įrodymai – Baltarusijos Respublikos muitinės dokumentų kopijos, kurių tikrumą patvirtino ne muitinė, o Mogiliovo srities valstybinė kelių transporto inspekcija, – neatitiko Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų. Konstatavęs, kad tranzito procedūra nebuvo tinkamai užbaigta, pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais mokestinės prievolės įregistravimą, Prekės muitinės vertės nustatymą pagal SMK 74 straipsnio 3 dalį, remiantis Sąjungos muitų teritorijoje prieinamais duomenimis, importo PVM apskaičiavimą ir 40 proc. dydžio baudos skyrimą. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad jo pateikti dokumentai atitinka Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes šioje normoje nurodyta, jog kopijų tikrumą gali patvirtinti, be kita ko, atitinkamos trečiosios šalies institucija, tačiau konkrečiai neįvardyta tokios institucijos rūšis. Taip pat nurodo, kad muitinė vertė nustatyta neatsižvelgiant į Prekės defektus, importo pridėtinės vertės mokestis apskaičiuotas nepagrįstai, nes Prekė nebuvo išleista į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje, o bauda paskirta neturint tam teisinio pagrindo, nes tranzitu gabenamos prekės nėra apmokestinamos. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių šios ribos turėtų būti peržengtos, taip pat nenustatyta sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija bylą nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Dėl tranzito procedūros užbaigimo ir alternatyvių įrodymų vertinimo

Sąjungos tranzito procedūrą reglamentuoja Sąjungos muitinės kodekso ir Įgyvendinimo reglamento nuostatos. Pagal SMK 233 straipsnio 1 dalies a punktą Sąjungos tranzito procedūros vykdytojas atsako už visų ir nepakeisto pavidalo prekių bei būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad procedūros vykdytojo pareiga laikoma įvykdyta ir tranzito procedūra užbaigta, kai prekės ir būtina informacija yra prieinamos paskirties muitinės įstaigai.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad Klaipėdos teritorinė muitinė NTKS priemonėmis negavo patvirtinimo, jog Prekė iki nustatyto termino – 2023 m. gegužės 3 d. – buvo pateikta paskirties muitinės įstaigai. Tokiu atveju pagal Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalį Sąjungos tranzito procedūra laikoma užbaigta tinkamai, jeigu procedūros vykdytojas išvykimo valstybės narės muitinei priimtinu būdu pateikia vieną iš šioje normoje nurodytų prekes identifikuojančių dokumentų: a) paskirties valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą, kuriame identifikuojamos prekės ir kuriuo patvirtinama, kad jos buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai arba pristatytos įgaliotajam gavėjui, kaip nurodyta SMK 233 straipsnio 4 dalies b punkte; b) valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą arba muitinės dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės fiziškai išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos; c) muitinės dokumentą, išduotą trečiojoje šalyje, kurioje prekėms įforminta muitinės procedūra; d) trečiojoje šalyje išduotą antspauduotą arba kitaip tos šalies muitinės patvirtintą dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą toje šalyje. Be to, pagal Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 3 dalį pranešimas apie prekių atvežimą nelaikomas įrodymu, kad Sąjungos tranzito procedūra užbaigta tinkamai.

Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vietoje šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų kaip įrodymas gali būti pateiktos jų kopijos, kurių tikrumą patvirtino ta pati įstaiga, kuri patvirtino originalius dokumentus, atitinkamos trečiosios šalies institucija arba valstybės narės institucija.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas teiginiu, kad Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „atitinkamos trečiosios šalies institucija“ apima ne tik muitinę, bet ir kitą kompetentingą tos trečiosios šalies instituciją, todėl pareiškėjo pateiktos dokumentų kopijos, kurių tikrumą patvirtino Baltarusijos Respublikos Mogiliovo srities valstybinė kelių transporto inspekcija, atitinka šios normos reikalavimus.

Teisėjų kolegija pritaria apeliantui tiek, kiek jis teigia, kad Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 2 dalyje nenustatyta, jog dokumentų kopijų tikrumą visais atvejais turi patvirtinti būtent muitinė. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai dokumentams, kuriais įrodomas tinkamas tranzito procedūros užbaigimas, o 2 dalyje – jų kopijų tikrumo patvirtinimui. Todėl aplinkybė, kad originalus dokumentas yra muitinės išduotas ar patvirtintas, savaime nereiškia, jog jo kopijos tikrumą gali patvirtinti tik muitinė. Tačiau vien aplinkybė, kad kopijos tikrumą patvirtino trečiosios šalies valstybės institucija, savaime nepatvirtina tokio patvirtinimo atitikties Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 2 dalies reikalavimams.

Pagal Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 2 dalį pateiktos kopijos tinkamumas priklauso nuo to, ar jos tikrumo patvirtinimas leidžia patikimai spręsti, kad kopija atitinka originalą. Todėl turi būti nustatyta, ar kopiją patvirtinusi institucija pagal tos valstybės teisę turėjo įgaliojimus atlikti tokį veiksmą. Šie įgaliojimai gali kilti ir iš bendrosios kompetencijos tvirtinti dokumentų kopijų tikrumą, jeigu tokia kompetencija apima pateiktus dokumentus. Kopijos tikrumo patvirtinimas savaime nėra naujas sprendimas dėl muitinės procedūros, todėl jį atliekančiai institucijai nebūtina turėti įgaliojimų įforminti pačią muitinės procedūrą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinamas ne vien pateiktos kopijos turinys, bet ir jos patvirtinimo bei kilmės patikimumas. Pavyzdžiui, 2025 m. lapkričio 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-849-821/2025 29 punkte reikšmingomis pripažintos aplinkybės, kad nebuvo duomenų apie kopijas patvirtinusį pareigūną, pažymėjimų išdavimo pagrindą ir jų gavimo aplinkybes; 2023 m. kovo 8 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-286-821/2023 32 ir 36 punktuose nurodytas paskirties muitinės arba kitos kompetentingos institucijos patvirtinimas. Taigi ši praktika, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindžia būtinybę patikrinti kopijos patvirtinimo tinkamumą, tačiau nepagrindžia bendrosios taisyklės, kad kopijų tikrumą gali patvirtinti tik muitinė. Šiuo kriterijumi – ar kopijas patvirtinusi institucija turėjo kompetenciją atlikti tokį veiksmą – toliau vertinamos ir pareiškėjo pateiktos kopijos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateiktų Baltarusijos Respublikos muitinės dokumentų kopijų tikrumą patvirtino ne šiuos dokumentus išdavusi Baltarusijos Respublikos muitinė, o Mogiliovo srities valstybinė kelių transporto inspekcija. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ši inspekcija pagal Baltarusijos Respublikos teisę turėjo įgaliojimus tvirtinti muitinės dokumentų kopijų tikrumą. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad ši inspekcija yra trečiosios šalies valstybės institucija, tokios kompetencijos savaime nepatvirtina. Taigi byloje neįrodyta, kad pateiktų kopijų tikrumą patvirtino tokius įgaliojimus turinti trečiosios šalies institucija, todėl nėra pagrindo šias kopijas pripažinti tinkamomis pagal Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 2 dalį.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal SMK 233 straipsnį už tinkamą Sąjungos tranzito procedūros įvykdymą atsako jos vykdytojas, o Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnyje nustatytus alternatyvius procedūros užbaigimo įrodymus turi pateikti šiais įrodymais besiremiantis asmuo. Ši pareiga nepanaikina muitinės pareigos atlikti Įgyvendinimo reglamento 310 straipsnyje nustatytą tyrimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad kreipimasis į trečiosios šalies muitinę dėl papildomos informacijos savaime nėra privalomas, kai mokesčių administratorius yra surinkęs pakankamai mokestinę prievolę pagrindžiančių duomenų, o mokesčių mokėtojas jų nepaneigia (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 27 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-752-662/2024 37 punktas; 2025 m. vasario 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-134-662/2025 42 punktas).

Klaipėdos teritorinė muitinė 2023 m. gegužės 9 d., birželio 5 d., liepos 25 d. ir rugpjūčio 3 d. raštais prašė pareiškėjo pateikti tranzito procedūros užbaigimą pagrindžiančius dokumentus arba informaciją apie su šia procedūra susijusio pažeidimo vietą. Muitinės departamentas 2023 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 1AE-518 taip pat pasiūlė pateikti Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio reikalavimus atitinkančius dokumentus. Pareiškėjas į šį siūlymą neatsakė ir papildomų dokumentų nepateikė.

Klaipėdos teritorinė muitinė Sprendime 1 nurodė, kad, atliekant tyrimą pagal Įgyvendinimo reglamento 310 straipsnį, paskirties įstaiga NTKS priemonėmis nepatvirtino nei Prekės pateikimo, nei to, kad turėjo duomenų apie ginčo gabenimą. Atsižvelgdama į šiuos tyrimo rezultatus teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pritarti apelianto teiginiui, kad Prekė buvo pristatyta paskirties įstaigai, o tranzito procedūros neužbaigimo priežastis buvo vien paskirties įstaigos nepranešimas išvykimo muitinei. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Prekės pateikimas paskirties muitinės įstaigai nepatvirtintas, o pareiškėjas tinkamų alternatyvių tranzito procedūros užbaigimo įrodymų nepateikė. Todėl, neįvykdžius SMK 233 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytos pareigos, pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku muitinei pagal SMK 79 straipsnio 1 dalies a punktą ir 3 dalies a punktą.

Dėl Prekės muitinės vertės nustatymo

Apeliantas teigia, kad ginčo Prekės muitinė vertė turėjo būti nustatyta taikant sandorio vertės metodą (SMK 70 straipsnis), remiantis 2023 m. vasario 23 d. sąskaitoje Nr. 1914 nurodyta kaina (14 838 JAV dolerių), o ne VšĮ „Emprekis“ žinyno duomenimis apie neapgadintų transporto priemonių rinkos kainas. Be to, apeliantas nurodo, kad muitinė neįvertino Prekės defektų, dėl kurių jos muitinė vertė turėjo būti nustatyta mažesnė.

SMK 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad importuojamų prekių muitinės vertės pagrindas, visų pirma, yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją. Byloje neginčijama, kad Prekė buvo parduota eksportui į Baltarusijos Respubliką, todėl šis pardavimas neatitinka sandorio vertės metodo taikymo sąlygos, o 2023 m. vasario 23 d. sąskaitoje Nr. 1914 nurodyta kaina negali būti pripažinta sandorio verte pagal SMK 70 straipsnį. Analogiškas sandorio vertės metodo taikymo į Baltarusijos Respubliką gabentiems automobiliams klausimas išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-849-821/2025 31 punkte. Apelianto nuoroda į Įgyvendinimo reglamento 140 straipsnį, teisėjų kolegijos vertinimu, šios išvados nepaneigia: nagrinėjamu atveju sandorio vertės metodas negalėjo būti taikomas, nes Prekė nebuvo parduota eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, o ne dėl abejonių, ar sąskaitoje nurodyta visa faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina. Todėl papildomos informacijos apie šią kainą prašymas nebūtų pašalinęs nustatytos kliūties taikyti SMK 70 straipsnį.

Tais atvejais, kai sandorio vertės metodas netaikytinas, SMK 74 straipsnyje nustatyti antriniai muitinio įvertinimo metodai, kurie taikomi paeiliui, kol pagal vieną iš jų galima nustatyti muitinę vertę. Klaipėdos teritorinė muitinė Sprendime 1 nuosekliai motyvavo, kodėl negalėjo būti taikomi SMK 74 straipsnio 2 dalies a–d punktuose nurodyti metodai: nebuvo pakankamai duomenų nei apie tapačias, nei apie panašias prekes, parduotas eksportui į Sąjungą, taip pat trūko duomenų apie vieneto kainą, kuria Sąjungos muitų teritorijoje nesusijusiems asmenims parduotas didžiausias bendras importuotų, tapačių ar panašių prekių kiekis, ir duomenų, būtinų Prekės apskaičiuotajai vertei nustatyti. Apeliaciniame skunde apeliantas nenurodo konkrečių aplinkybių ar duomenų, kurie pagrįstų kurio nors SMK 74 straipsnio 2 dalyje nustatyto metodo taikymą. Kadangi nė vienu iš šių metodų Prekės muitinės vertės nustatyti nebuvo galima, atsirado pagrindas taikyti SMK 74 straipsnio 3 dalį, kuri leidžia muitinę vertę nustatyti remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje. Šios nuostatos taikymą detalizuoja Įgyvendinimo reglamento 144 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad SMK 70 straipsnyje ir 74 straipsnio 2 dalyje numatyti metodai gali būti taikomi laikantis pagrįstai lankstaus požiūrio.

Dėl argumento, kad muitinė neatsižvelgė į Prekės defektus, pažymėtina, kad pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius privalo pagrįsti apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o pagal šio straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su šiomis sumomis, turi pagrįsti jų neteisingumą. Taigi pareiga pagrįsti apskaičiuotų sumų neteisingumą mokesčių mokėtojui tenka tik mokesčių administratoriui įvykdžius pareigą pagrįsti savo atliktą apskaičiavimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ginčą dėl to paties pareiškėjo gabento automobilio muitinės vertės, pabrėžė šį įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir reikšminga pripažino aplinkybę, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių mažesnę automobilio vertę pagrindžiančių įrodymų (žr. 2025 m. vasario 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-134-662/2025 38–39 punktai). Nagrinėjamu atveju Klaipėdos teritorinė muitinė Sprendime 1 ne tik nurodė SMK 74 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindus (šios nutarties 50 punktas), bet ir atskleidė konkrečius apskaičiavimo duomenis. Muitinė rėmėsi VšĮ „Emprekis“ žinyno „Autotransporto kainos Lietuvoje“ 2023 m. gegužės mėnesio leidinio duomenimis apie 2017 m. pagaminto automobilio VOLVO (USA) S90 T6 Momentum AWD rinkos vertę – 26 580 Eur. Tai to paties modelio ir komplektacijos, Jungtinių Amerikos Valstijų rinkai skirtas automobilis, kurio variklio darbinis tūris (2000 cm³), kuro rūšis (benzinas), kėbulo tipas (sedanas) ir pagaminimo metai atitinka Tranzito deklaracijoje ir 2023 m. vasario 23 d. sąskaitoje Nr. 1914 nurodytus Prekės duomenis. Žinyno duomenys atspindi kainų lygį skolos muitinei atsiradimo mėnesį. Siekdama šią vidaus rinkos kainą priartinti prie importuojamos prekės vertės, muitinė iš jos atėmė transporto priemonėmis prekiaujančių įmonių vidutinį pelną (9,25 proc.), pridėtinės vertės mokestį (17,36 proc.) ir muitą (9,09 proc.). Taip ji nustatė 18 121,89 Eur Prekės muitinę vertę.

Taigi muitinė nurodė, kokiais duomenimis rėmėsi, kodėl juos laikė palyginamais su ginčo Preke ir kaip pagal juos apskaičiavo muitinę vertę. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka Įgyvendinimo reglamento 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pagrįstai lankstų požiūrį. Tokiu būdu muitinė įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą, todėl pareiga pagrįsti tokio apskaičiavimo neteisingumą perėjo pareiškėjui. Vien T1 tranzito deklaracijoje įrašyta bendro pobūdžio žyma „su defektais“, konkrečiai nenurodant šių defektų, neleidžia nustatyti jų poveikio Prekės vertei ir pagrįsto jos sumažinimo dydžio. Pareiškėjas nei muitinės administracinėje procedūroje, nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė jokių objektyvių, individualią Prekės būklę apibūdinančių įrodymų – turto vertinimo ataskaitos, techninės apžiūros akto, gedimų aprašo, nuotraukų ar kitų duomenų, leidžiančių nustatyti Prekės būklę ir įvertinti konkrečių apgadinimų ar gedimų reikšmę jos rinkos vertei. Todėl apelianto siūlymas taikyti nenustatyto dydžio VšĮ „Emprekis“ žinyne nurodytos kainos dalį nesuteikia objektyvaus pagrindo kitaip nustatyti Prekės muitinę vertę.

Vien aplinkybė, kad muitinė rėmėsi VšĮ „Emprekis“ žinyne nurodytomis transporto priemonių pardavimo Lietuvoje kainomis, savaime nepatvirtina Įgyvendinimo reglamento 144 straipsnio 2 dalies a punkto pažeidimo. Šioje normoje nustatytas draudimas siejamas su Sąjungos muitų teritorijoje pagamintų prekių pardavimo kaina šioje teritorijoje, o ne su bet kuriomis Sąjungos rinkoje nustatytomis kainomis. Muitinės panaudoti duomenys atspindi Jungtinių Amerikos Valstijų rinkai skirtos to paties modelio naudotos transporto priemonės rinkos vertę. Tai nėra Sąjungos muitų teritorijoje pagamintų prekių pardavimo šioje teritorijoje kaina. Be to, iš šios vertės atimti vidaus rinkos pardavimo elementai – pelnas ir mokesčiai (šios nutarties 51 punktas). Kadangi muitinė atskleidė panaudotų duomenų turinį ir jų palyginamumą su Preke, apeliantas, teigdamas, kad šie duomenys vis dėlto pateko į nurodyto draudimo taikymo sritį, turėjo nurodyti tai patvirtinančias konkrečias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju apeliantas tokių aplinkybių nenurodė. Taip pat šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Įgyvendinimo reglamento 144 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyto draudimo pažeidimo: sąskaitoje nurodyta sandorio kaina netaikyta dėl to, kad Prekė nebuvo parduota eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, o ne todėl, kad ši kaina buvo mažesnė už kitu metodu nustatytą vertę.

Dėl importo pridėtinės vertės mokesčio

Apeliantas remiasi ESTT jurisprudencija, be kita ko, 2022 m. gegužės 12 d. sprendimu byloje C-714/20 ir 2022 m. balandžio 7 d. sprendimu byloje C-489/20, ir teigia, kad skolos muitinei atsiradimas savaime nelemia importo PVM prievolės – tam būtina nustatyti, jog atitinkama prekė pateko į Sąjungos ekonominę apyvartą ir galėjo būti vartojama.

Teisėjų kolegija sutinka, kad importo PVM nėra importo muitas ir kad importo PVM prievolė neatsiranda automatiškai vien dėl skolos muitinei atsiradimo. Pagal ESTT jurisprudenciją skola muitinei gali lemti ir importo PVM prievolę, jeigu dėl pažeidimo pobūdžio galima daryti prielaidą, kad prekė pateko į Sąjungos ekonominę apyvartą ir galėjo būti vartojama. Ši prielaida yra nuginčijama. Be to, nustačius, kad prekė pateko į kitos valstybės narės, kurioje ji buvo skirta vartoti, ekonominę apyvartą, importo vieta nustatoma toje valstybėje narėje (žr., pvz., 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimo byloje Hauptzollamt Hamburg, C-368/21, 26–27 punktai). Importo vieta turi būti nustatoma savarankiškai pagal PVM reglamentuojančias teisės normas, nes nuoroda į muitų teisės aktus dėl apmokestinimo momento savaime neapima skolos muitinei atsiradimo vietos taisyklių (žr., pvz., 2024 m. sausio 18 d. sprendimo byloje G. A., C-791/22, 25–28, 34 punktai).

Pažymėtina, kad sprendžiant dėl importo PVM, pareiškėjo pateiktos dokumentų kopijos vertintinos pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, kartu su kitais bylos duomenimis (ABTĮ 56 straipsnis). Vien aplinkybė, kad jos (dokumentų kopijos) nepripažintos tinkamais alternatyviais tranzito procedūros užbaigimo įrodymais pagal Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnį, savaime neužkerta galimybės šiomis kopijomis grįsti faktinį Prekės išgabenimą. Tačiau nagrinėjamu atveju pateiktų kopijų patikimumo trūkumai nepašalinti, nėra duomenų apie jų gavimo aplinkybes, nepateikta gabenimo dokumentų, leidžiančių atsekti Prekės kelią iki Baltarusijos Respublikos, o paskirties muitinės įstaiga Lenkijos Respublikoje nepatvirtino, kad apie ginčo gabenimą jai žinoma. Šias aplinkybes vertinant kartu, nėra pakankamo pagrindo pripažinti įrodytu pareiškėjo teiginį, kad Prekė buvo išgabenta iš Sąjungos muitų teritorijos ir nepateko į jos ekonominę apyvartą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Prekės nepateikimas paskirties muitinės įstaigai ir nepatvirtintas tolesnis jos gabenimas šios bylos aplinkybėmis leidžia daryti šios nutarties 53 punkte nurodytą prielaidą, kurios pareiškėjo pateikti duomenys nepaneigia. Tačiau ši prielaida pati savaime nenustato valstybės narės, kurioje Prekė pateko į Sąjungos ekonominę apyvartą ir atsirado importo PVM prievolė.

Pagal PVMĮ 12³ straipsnio 1 dalį prekės, kurioms buvo įforminta išorinio tranzito procedūra, laikomos importuotomis šalies teritorijoje, jeigu, nustojus taikyti šią procedūrą, jos tebėra šalies teritorijoje. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Prekė į Sąjungos muitų teritoriją buvo įvežta Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste ir čia jai įforminta tranzito procedūra. Patikimų duomenų apie tolesnį jos išgabenimą iš Lietuvos Respublikos nepateikta: paskirties muitinės įstaiga Lenkijos Respublikoje gabenimo nepatvirtino, nėra vežimo dokumentų ar kitų duomenų, pagrindžiančių Prekės patekimą į kitos valstybės narės ekonominę apyvartą. Šias aplinkybes vertindama kartu, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas Prekę laikyti importuota Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ši išvada grindžiama nustatytomis Prekės įvežimo ir nepatvirtinto tolesnio gabenimo aplinkybėmis, o ne SMK 87 straipsnio 2 dalyje nustatytos skolos muitinei atsiradimo vietos taisyklės taikymu importo pridėtinės vertės mokesčiui.

Apelianto nurodyti ESTT sprendimai šios išvados nepaneigia. Byloje C-489/20 spręsta dėl neteisėtai įvežtų prekių vėlesnio sulaikymo ir konfiskavimo poveikio mokestinėms prievolėms; šiame sprendime taip pat pripažinta galimybė pagal muitų teisės pažeidimo pobūdį spręsti apie prekių patekimą į Sąjungos ekonominę apyvartą. Byloje C-714/20 nagrinėtos netiesioginio atstovo muitinėje atsakomybės už importo pridėtinės vertės mokestį sąlygos. Pastarojoje byloje pateiktas išaiškinimas, kad importo pridėtinės vertės mokestis nėra importo muitų dalis, nepaneigia galimybės šį mokestį apskaičiuoti tranzito procedūros vykdytojui, jeigu nustatytos savarankiškos tokios prievolės atsiradimo sąlygos.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad importo pridėtinės vertės mokesčio prievolė pareiškėjui Sprendimais apskaičiuota pagrįstai.

Dėl baudos pagrįstumo ir dydžio

Pareiškėjas teigia, kad jam neturėjo būti skirta bauda, nes deklaravimo metu jis neturėjo pareigos deklaruoti nei importo muito, nei importo pridėtinės vertės mokesčio, kadangi tranzitu gabenamos prekės šiais mokesčiais neapmokestinamos. Bauda pareiškėjui paskirta vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 20 iki 100 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto argumentas, kad deklaravimo metu jam nekilo pareigos deklaruoti importo muito ir importo pridėtinės vertės mokesčio, nepaneigia baudos skyrimo pagrindo. MAĮ 139 straipsnio 1 dalis apima ne tik deklaruojamo mokesčio nedeklaravimą, bet ir nedeklaruojamo mokesčio – aiškiai įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį – neapskaičiavimą. Nagrinėjamu atveju mokestinė prievolė muitinei atsirado 2023 m. gegužės 4 d., neįvykdžius SMK 233 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytos pareigos, ir šios prievolės pareiškėjas neapskaičiavo. Todėl konstatuotina, kad yra MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nustatyta pažeidimo sudėtis. Aplinkybė, kad Sprendime 1 nurodyta, jog bauda paskirta „už deklaruojamo mokesčio nedeklaravimą“, vertintina kaip netikslumas, tačiau ši aplinkybė savaime nekeičia Sprendime 1 nurodyto baudos teisinio pagrindo. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo 28 punkto motyvas, jog bauda paskirta dėl to, kad pareiškėjas mokesčių nesumokėjo, yra netikslus – MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nustatyta bauda skiriama ne už mokesčio nesumokėjimą, o už jo neapskaičiavimą ar nedeklaravimą. Šis motyvo netikslumas bylos baigties nekeičia. Vertinant baudos dydį, pažymėtina, kad pareiškėjui skirta 40 procentų dydžio bauda, apskaičiuota nuo muito ir importo pridėtinės vertės mokesčio nepriemokos, yra mažesnė už MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nustatytos sankcijos vidurkį. Baudos dydis nustatytas atsižvelgus į mokesčių administratoriaus pripažintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę – informacijos teikimą mokesčių administratoriui – ir nenustačius sunkinančių aplinkybių. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo konkrečių argumentų nei dėl baudos dydžio neproporcingumo, nei dėl MAĮ 140 straipsnyje nustatytų baudų skyrimo taisyklių netinkamo taikymo. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad baudos dydis nustatytas netinkamai arba kad bauda yra neproporcinga. Teisėjų kolegija, patikslinusi pirmosios instancijos teismo motyvus dėl dokumentų kopijų patvirtinimo ir importo pridėtinės vertės mokesčio prievolės atsiradimo, sutinka su šio teismo galutine išvada, kad pareiškėjo skundas atmestinas. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.). Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria: Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Atlantic Express“ apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas Egidijus Šileikis Skirgailė Žalimienė