Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tranzito paslaugų centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tranzito paslaugų centras“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

9. Teismas išanalizavo Sąjungos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies (a) punktą, 215 straipsnio 2 dalį, 79 straipsnio 1 dalį, SMK ĮT 312 straipsnio 1 dalį.

12. Teismas, atsižvelgęs į Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalies a punktą ir ESTT 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje Nr. C-230/06, nurodė, kad nagrinėjamu atveju Muitinės departamentas, nustatęs, jog Vilniaus teritorinė muitinė kaip išvykimo muitinės įstaiga NTKS priemonėmis negavo patvirtinimo apie tai, kad prekės, gabenamos pagal ginčo tranzito deklaraciją, buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai, taip pat įvertinęs Belgijos bei Nyderlandų muitinių administracijos pateiktą informaciją dėl pareiškėjo pateiktų alternatyvių įrodymų (Nyderlandų muitinės atašė B. K. 2021 m. rugsėjo 9 d. el. laiškas apie prekių pristatymą į Nyderlandus, Belgijos muitinės atašė D. R.J. D. el. laiškai, Belgijos įmonės „Mechel Service Belgium BVBA“ 2019 m. spalio 11 d. raštas Antverpeno muitinei, CMR važtaraštis Nr. 285968 ir kiti dokumentai), t. y. kad nei Belgijos muitinės administracija, nei Nyderlandų muitinės administracija nepatvirtino prekių (tranzito deklaracijos prekių – strypai iš plieno svoris 20 175 kg) pristatymą gavėjui, o pareiškėjui nepateikus kitų alternatyvių Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymų, remiantis SMK 215 straipsnio 2 dalies ir SMK 233 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatomis, procedūros vykdytojas yra atsakingas už visų ir nepakeisto pavidalo prekių ir būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą, bei SMK 79 straipsnio 1 dalies a punkto bei 3 dalies a punkto nuostatomis (skolininku muitinei laikomas asmuo, kuris turėjo vykdyti atitinkamas pareigas). Pareiškėjas ginčo prekių (plieno strypai 20 175 kg) atžvilgiu pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei ir nuo šių prekių jam pagrįstai buvo apskaičiuota mokestinė prievolė muitinei.

14. Iš byloje esančios medžiagos nėra pagrindo spręsti, kad Vilniaus teritorinė muitinė turėjo pakankamai duomenų, kurie patvirtintų, jog tranzito deklaracijoje nurodytas prekių gavėjas Belgijos įmonė „Mechel Service Belgium BVBA“ ar Nyderlandų įmonė „Kloeckner Metals ODS Nederland“, kurios antspaudas yra uždėtas CMR važtaraštyje ties prekių gavimo žyma, todėl teisės aktais nustatyta pareiga prekes pateikti paskirties muitinės įstaigai nebuvo įvykdyta. Iš byloje pateikto CMR važtaraščio kopijos 5 langelio matyti, kad kartu su kroviniu pridedami dokumentai, jog prekių gavėjui kartu su kroviniu pridedama tik sąskaita faktūra (Invoice Nr. 73/01-8621/710, 2019-01-11). Todėl, muitinė teisingai konstatavo pareiškėjo, kaip tranzito procedūros vykdytojo, atsakomybę ir įregistravo jam skolą muitinei, tuo tarpu solidariais skolininkais muitinei pripažinti prekių vežėją ir / ar gavėją muitinė neturi pareigos. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo argumentai, įrodinėjant kitų asmenų pareigų, susijusių su tranzito procedūra, neatlikimą ar netinkamą atlikimą, nepaneigia jo paties mokestinės prievolės muitinei.

15. Bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo prekės nebuvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai, nėra patikimų įrodymų apie jų pateikimą gavėjui, todėl jos buvo paimtos iš muitinės priežiūros ir šioms prekėms nustojo būti taikoma išorinio Sąjungos tranzito procedūra, kaip jos taikymas apibrėžtas SMK 79 straipsnyje. Tinkamas tranzito procedūros vykdymas bei tinkamas procedūros vykdytojo pareigų atlikimas, sąlygojantis šios procedūros užbaigimą pagal nurodytas SMK nuostatas, siejamas ne su tranzitu gabenamų prekių perdavimu gabenti vežėjui ar jų pristatymu prekių gavėjui, kaip teigia pareiškėjas, tačiau su prekių pristatymu į paskirties muitinės įstaigą. Prekių paėmimas iš muitinės priežiūros - tai veiksmas, kuris yra pagrindas atsirasti importo skolai muitinei, vadovaujantis SMK 79 straipsniu.

16. Teismas, išanalizavęs SMK 87 straipsnio 2 dalį, nurodė, kad nagrinėjamu atveju prekių paėmimo iš muitinės priežiūros konkreti vieta nėra nustatyta, t. y. Vilniaus teritorinė muitinė. Iš pareiškėjo papildomai pateiktų rašytinių įrodymų nėra galimybės nustatyti, kur prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros, kur jos nugabentos, neaišku, kas ir kur nuėmė muitinės plombas. Byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad visas krovinys buvo pristatytas gavėjams Belgijoje ar Nyderlanduose.

17. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, proceso šalių pateiktus dokumentus, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai sprendimu konstatavo, kad pagal T1 deklaraciją T1 Nr. 19LTVK20001673AE93 vykdytą Sąjungos tranzito procedūra nebuvo tinkamai užbaigta, muitinė negavo duomenų apie prekių (20 175 kg) pateikimą paskirties muitinės įstaigai ar šios dalies prekių pristatymą davėjui, todėl nuo šių prekių jam pagrįstai buvo apskaičiuota mokestinė prievolė muitinei.

18. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir įvertinęs ginčijamų sprendimų turinius, laikė, kad ginčijami sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

19. Teismas, ištyręs visas bylos aplinkybes ir nenukrypdamas nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, darė išvadą, kad tiek Vilniaus teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas, tiek Komisija pilnai ištyrė pareiškėjo skundą, įvertino ginčui reikšmingas aplinkybes, nurodė išsamius faktinius bei teisinius pagrindus, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus sprendimus.

III.

22.1. Tiek teismas, tiek ir šį mokestinį ginčą nagrinėję Mokestinių ginčų komisija bei Muitinės departamentas, įvertinę mokestinio ginčo byloje surinktus įrodymus, taip pat atsižvelgę į šio ginčo teisinį pagrindą, pagrįstai ir teisingai konstatavo, jog ginčo tranzito procedūra nebuvo tinkamai užbaigta. Skundžiamu teismo sprendimu taip pat buvo patvirtinti ir muitinės sprendimuose aprašyti skolos muitinei atsiradimo pagrindai, tranzito procedūros vykdytojo pareigos ir atsakomybė.

22.4. Pareiškėjo pateiktas CMR važtaraščio kopija negali būti laikoma priimtinu įrodymu, nes šis dokumentas nėra patvirtintas paskirties valstybės muitinės. Tokiu būdu, dokumentinių įrodymų apie faktinę ginčo prekės paėmimo iš muitinės priežiūros vietą nėra, todėl, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 87 straipsnio 2 dalimi, laikytina, kad skola muitinei atsirado Vilniaus teritorinės muitinės veiklos zonoje.

22.5. Muitinės departamentas, atsakydamas į apeliaciniame skunde išdėstomą prašymą dėl užklausos pateikimo Nyderlandų Karalystės muitinei, nes tariamas prekių gavėjas – Belgijos Karalystės įmonė „Mechel Belgium Service BVBA“ yra pasiruošęs sumokėti atitinkamus importo mokesčius, pažymi, jog tai vertintina tik kaip pareiškėjo gynybinė pozicija. Šiuo atveju nėra jokių muitinės patvirtintų įrodymų apie ginčo prekių išgabenimą bei jų pristatymą į Belgijos ar Nyderlandų Karalysčių teritorijas, o ūkio subjektų teiginiai apie prekių pristatymą nepakeičia ir negali pakeisti teisės aktuose nustatytos muitinės priežiūros bei kontrolės. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog prekių gavėjas kreipėsi į pirmiau minėtų valstybių muitines dėl ginčo prekių išleidimo į laisvą apyvartą bei atitinkamų mokesčių sumokėjimo. Tokiu būdu, Lietuvos muitinė neturėjo jokio pagrindo pripažinti trečiuosius asmenis prekių gavėjais bei skolininkais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 83 straipsnio 3 dalies nuostatomis, mokestį ir su juo susijusias sumas už mokesčių mokėtoją gali sumokėti ir tretieji asmenys.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2019 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 18-KP-17-574, patvirtinto Muitinės departamento 2021 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 1A-151 ir Komisijos 2021 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. S-134(7-128/2021), kuriuo pareiškėjas pripažintas skolininku muitinei bei apskaičiuotos mokestinės prievolės muitinei (3 219 Eur importo muito, 3 380 Eur importo PVM, 37 Eur muito delspinigių, 212 Eur PVM delspinigių, bei 660 Eur baudos), netinkamai įvykdžius prievoles, susijusias su tranzito procedūros užbaigimu.

26. Pirmosios instancijos teismas mokestinio ginčo byloje nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio poste prekei - strypai iš plieno (bruto svoris 20 175 kg) įformino Sąjungos tranzito procedūrą pagal 2019 m. sausio 15 d. deklaraciją T1 Nr. 19LTVK20001673AE93. Tranzito procedūros vykdytojas – uždaroji akcinė bendrovė „Tranzito paslaugų centras“ (pareiškėjas), ginčo prekių paskirties muitinės įstaiga – Belgijos Karalystės muitinės Antwerpen dae douanekantoor (BE101000) postas, tranzito procedūros įvykdymo terminas - 2019 m. sausio 22 d. Per nustatytą terminą NTKS priemonėmis negavusi patvirtinimo, kad prekės iki 2019 m. sausio 22 d. buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai, atsakovė 2019 m. sausio 30 d. NTKS pagalba paskirties muitinės įstaigai Belgijoje išsiuntė prašymą atlikti tyrimą. Paskirties šalies muitinės kompetentinga institucija 2019 m. vasario 12 d. pateikė atsakymą, nurodžiusi atsakymo kodą „1“ (apie gabenimą paskirties vietoje nežinoma). Vilniaus teritorinė muitinė apie nebaigtą tranzito procedūrą ir pradėtą tyrimą 2019 m. vasario 7 d. raštu informavo procedūros vykdytoją (pareiškėją) ir prašė pateikti alternatyvius dokumentus, nurodytus SMK ĮT 312 straipsnio 1, 2 dalyse. Pareiškėjui pateikus krovinio vežimui išrašyto CMR važtaraščio Nr. 285968, kurio 24 langelyje yra Nyderlandų gavėjo „Kloeckner Metals ODS Nederland“ antspaudas, kopiją, Vilniaus teritorinė muitinė per Muitinės departamentą (2019 m. vasario 28 d. ir 2019 m. birželio 12 d. raštais) išsiuntė paklausimus (užklausos forma TC20A) Belgijos muitinės ir Nyderlandų muitinės administracijoms. Paskirties šalies kompetentingos institucijos atsakymų nepateikė. Vilniaus teritorinė muitinė, vadovaudamasi SMK 233 straipsnio 2 dalimi konstatavo, kad muitinio tranzito procedūra yra nebaigta ir procedūros vykdytojo (pareiškėjo) įsipareigojimai, numatyti SMK 233 straipsnio 1 dalyje neįvykdyti. Vilniaus teritorinė muitinė už tinkamai neįvykdytą Sąjungos tranzito procedūrą sprendimu Nr. 18KP-17-574 (2019 m. rugpjūčio 20 d.) procedūros vykdytoją (pareiškėją) pripažino skolininku muitinei bei apskaičiavo mokestines prievoles.

29. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo skundo argumentų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus mokesčių administratoriaus pažeidimus. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir papildomai jų nekartoja, o pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakant į esminius apeliacinio skundo argumentus.

31. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas teigia, jog teismas ignoravo jo pateiktus įrodymus, kad iš Lietuvos Respublikos išgabentos prekės Belgijos įmonės nurodymu buvo perduotos Nyderlandų bendrovei, kuri apie jų gavimą patvirtino CMR važtaraštyje Nr. 285968 savo spaudu. Be to, dar skunde Muitinės departamentui pareiškėjas papildomai prašė kreiptis į Antverpeno muitinę dėl importo skolos įregistravimo prekių gavėjui, kuris su tuo sutiko, tačiau dėl šio prašymo nebuvo pasisakyta.

32. Teisėjų kolegija pažymi, jog mokesčių administratorius sprendimą, kuriuo pareiškėjas pripažintas skolininku muitinei ir jam apskaičiuotos mokestinės prievolės muitinei, priėmė įvertinęs visus pareiškėjo pateiktus dokumentus ir laikydamasis SMK 215 straipsnio 3 dalies nuostatų, įpareigojančių muitinę imtis visų priemonių, būtinų su prekėmis susijusiai situacijai sureguliuoti, jeigu joms įforminta procedūra nepripažįstama įvykdyta nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju tiek Vilniaus teritorinė muitinė, tiek vėliau Muitinės departamentas ėmėsi visų galimų priemonių susidariusiai padėčiai išspręsti. Be 2019 m. vasario 28 d. ir 2019 m. birželio 12 d. paklausimų Belgijos ir Nyderlandų muitinės administracijoms, po 2019 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo priėmimo pareiškėjo prašymu Vilniaus teritorinė muitinė pakartotinai kreipėsi į Belgijos muitinę (2019 m. spalio 15 d.) kartu pridedant ir pareiškėjo pateiktą Belgijos įmonės 2019 m. spalio 11 d. raštą. Muitinės departamentas 2019 m. spalio 29 d. sprendimu sustabdė pareiškėjo skundo nagrinėjimą iki bus gautas atsakymas iš Belgijos Karalystės muitinės (MGK b. l. 31-32). Muitinės departamentas sprendimą dėl pareiškėjos skundo priėmė tik 2021 m. liepos 27 d., t.y. beveik po dviejų metų, Belgijos muitinei nepateikus atsakymo į minėtą užklausą ir nepatvirtinus importo mokesčių išieškojimo perėmimo. Pasisakant dėl pareiškėjo pateikto CMR važtaraščio Nr. 285968 su gavėjo spaudu, akcentuotina, kad mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos ir pirmosios instancijos teismas nustatę, jog ši CMR kopija nėra patvirtinta paskirties muitinės įstaigos ar kitos kompetentingos institucijos spaudu, pagrįstai jo nepripažino alternatyviu įrodymu patvirtinančiu tranzito procedūros užbaigimą (SMK ĮT 312 straipsnio 2 dalis). Kiti pareiškėjo minimi įrodymai (Belgijos įmonės raštas ir elektroniniai laiškai, taip pat Belgijos ir Nyderlandų muitinės atstovų susirašinėjimas) taip pat pagrįstai tokiais įrodymais nebuvo pripažinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir jas tinkamai įvertino aktualaus teisinio reguliavimo kontekste.

33. Pagal SMK 233 straipsnio 1 dalies (a) punktą Sąjungos tranzito procedūros vykdytojas atsako už visų ir nepakeisto pavidalo prekių ir būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus muitinės taikomų prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių. Pagal šio straipsnio 2 dalį procedūros vykdytojo pareiga įvykdoma ir tranzito procedūra baigiama, kai prekės, kurioms ši procedūra įforminta, ir būtina informacija yra prieinamos paskirties muitinės įstaigai. SMK 215 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad muitinė pripažįsta tranzito procedūrą įvykdyta, kai, palyginusi išvykimo muitinės įstaigos turimus duomenis su paskirties muitinės įstaigos turimais duomenimis, gali nustatyti, kad procedūra užbaigta teisingai.

34. Vadovaujantis SMK ĮT 312 straipsnio, reglamentuojančio alternatyvius Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymus, 1 dalimi Sąjungos tranzito procedūra laikoma užbaigta tinkamai, jei procedūros vykdytojas išvykimo valstybės narės muitinei priimtinu būdu pateikia vieną iš šių dokumentų, kuriuose identifikuojamos prekės: a) paskirties valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą, kuriame identifikuojamos prekės ir kuriuo patvirtinama, kad jos buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai arba pristatytos įgaliotajam gavėjui, kaip nurodyta Kodekso 233 straipsnio 4 dalies b punkte; b) valstybės narės muitinės, kuri nustato, kad prekės buvo fiziškai išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos, patvirtintą dokumentą arba išrašą; c) muitinės dokumentą, išduotą trečiojoje šalyje, kurioje prekėms įforminta muitinės procedūra; d) trečiojoje šalyje išduotą antspauduotą arba kitaip tos šalies muitinės patvirtintą dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą toje šalyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vietoje šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų kaip įrodymas gali būti pateiktos jų kopijos, kurių tikrumą patvirtino ta pati įstaiga, kuri patvirtino originalius dokumentus, atitinkamos trečiosios šalies institucija arba valstybės narės institucija.

35. SMK 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad importo skola muitinei, susijusi su prekėmis, apmokestinamomis importo muitu, atsiranda, jei neįvykdoma, inter alia (be kita ko): (a) bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su ne Sąjungos prekių įvežimu į Sąjungos muitų teritoriją, jų paėmimu iš muitinės priežiūros arba su tokių prekių gabenimu, perdirbimu, saugojimu, laikinuoju saugojimu, laikinuoju įvežimu arba disponavimu jomis toje teritorijoje; (b) bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su prekių galutiniu vartojimu Sąjungos muitų teritorijoje. Pagal 79 straipsnio 3 dalies (a) punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą šio straipsnio 1 dalies (a) ir (b) punktuose nurodytais atvejais skolininku laikomas asmuo, kuris privalėjo įvykdyti atitinkamas pareigas.

36. Įvertinus tai, kad nei Belgijos, nei Nyderlandų muitinės administracijos nepatvirtino ginčo prekių pateikimo paskirties muitinės įstaigai ar gavėjui, pareiškėjo pateikta CMR važtaraščio Nr. 285968 kopija nėra patvirtinta paskirties valstybės narės muitinės ar kitos kompetentingos institucijos spaudu, o kitų alternatyvių Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymų, numatytų SMK ĮT 312 1 ir 2 dalyse pareiškėjas nepateikė, teisėjų kolegija sprendžia, jog mokesčių administratorius, Komisija ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog prekės, kurios buvo gabenamos pagal (2019 m. sausio 15 d.) tranzito deklaraciją nebuvo pateiktos muitinės įstaigai ir per nustatytą terminą joms įforminta muitinės tranzito procedūra nebuvo užbaigta, todėl laikytina, kad ne Sąjungos prekės buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros ir tuo pagrindu pagal SMK 79 straipsnio 1 dalį atsirado importo skola muitinei, o pareiškėjas būdamas tranzito procedūros vykdytoju, pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei (SMK 79 straipsnio 1 dalies (a) punktas).

38. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi ESTT 2008 m. balandžio 3 d. sprendimu byloje Nr. C-230/06, kuriame nurodyta, jog siekiant patikrinti muitų išieškojimą atlikusios valstybės narės kompetenciją, reikia nustatyti, ar tuo metu, kai buvo konstatuota, jog prekių siunta nebuvo pateikta muitinės įstaigai, buvo galima nustatyti pažeidimo ar nusižengimo vietą. Jei taip yra, <...> kompetenciją išieškoti skolą muitinei turi ta valstybė narė, kurios teritorijoje buvo padarytas pirmasis kaip paėmimas iš muitinės priežiūros kvalifikuotinas pažeidimas ar nusižengimas (32 p.). Tačiau jei pažeidimo arba nusižengimo vietos nebuvo įmanoma nustatyti,<...> išieškoti muitus turi ta valstybė narė, kuriai priklauso išvykimo įstaiga (33 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju bylos duomenys neleidžia vienareikšmiškai spręsti, kur ginčo prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros, kur jos buvo nugabentos, kas ir kur nuėmė muitinės plombas, taip pat, ar gavėjams buvo pristatytos visos 2019 m. sausio 15 d. tranzito deklaracijoje nurodytos prekės. Iš pareiškėjo pateikto susirašinėjimo matyti, jog pradžioje buvo teigiama, kad prekės buvo gautos Belgijoje, o prekių gavėjas Belgijos įmonė „Mechel Belgium Service BVBA“ nurodė, jog pasiruošusi sumokėti atitinkamus mokesčius, tačiau mokesčiai nebuvo sumokėti. Kaip galima spręsti iš pareiškėjo pateikto susirašinėjimo, Belgijos įmonė vėliau jau teigė, jog prekės buvo nugabentos į Nyderlandų muitų teritoriją (kur taip pat nebuvo pateiktos muitinės įstaigai). Teisėjų kolegija sprendžia, esant situacijai, kai prekių paėmimo iš muitinės priežiūros konkreti vieta nėra nustatyta, muitinė, mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusi institucija ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pagal SMK 87 straipsnio 2 dalį (kurioje nustatyta, kad jeigu nebuvo pripažinta, kad prekėms įforminta muitinės procedūra buvo įvykdyta arba jeigu laikinasis saugojimas nebuvo tinkamai užbaigtas, o vietos, kurioje atsirado skola muitinei pagal 1 dalies antrą arba trečią pastraipą neįmanoma nustatyti per konkretų terminą, skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje prekėms buvo įforminta atitinkama procedūra arba kurioje jos buvo įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją taikant tą procedūrą, arba kurioje jos buvo laikinai saugomos) ginčo skola muitinei atsirado išvykimo valstybės narės muitinėje, kurioje buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra, t. y. Vilniaus teritorinės muitinės veiklos teritorijoje.

39. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl Lietuvos muitinės kompetencijos išieškoti skolą, pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju aktualios ir SMK 87 straipsnio 4 dalies nuostatos, kurios numato, kad, jeigu muitinė nustato, jog skola muitinei pagal 79 ar 82 straipsnį atsirado kitoje valstybėje narėje ir kad importo ar eksporto muito suma, atitinkanti tą skolą, yra mažesnė nei 10 000 Eur, laikoma, kad skola muitinei atsirado jos atsiradimą nustačiusioje valstybėje narėje. Ginčijamais sprendimais pareiškėjui nustatyta skola muitinei yra mažesnė nei 10 000 Eur, o ginčo skolos atsiradimas buvo nustatytas Lietuvoje, todėl ir pagal šio straipsnio nuostatas Vilniaus teritorinė muitinė kompetentinga išieškoti skolą.

41. Pareiškėjas apeliacinio skundo argumentus grindžia ESTT 2019 m. liepos 10 d. sprendimu byloje Nr. C - 26/18, byloje Nr. C-26/18 Federal Express Corporation Deutsche Niederlassung, kurioje teismas sprendė, kad 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 2 straipsnio 1 dalies d punktą ir 30 straipsnį reikia aiškinti taip, kad, kai prekė įvežama į Europos Sąjungos teritoriją, nepakanka, jog dėl šios prekės būtų pažeisti tam tikros valstybės narės muitų teisės aktai, dėl ko šioje valstybėje atsiranda importo skola muitinei, tam, kad būtų galima laikyti, jog minėta prekė šioje valstybėje narėje pateko į Sąjungos ekonominę apyvartą, jei nustatyta, kad ta pati prekė buvo išvežta į kitą valstybę narę, jos galutinę paskirties vietą, kurioje vartojama, todėl importo pridėtinės vertės mokestis už minėtą prekę tampa mokėtinas tik šioje kitoje valstybėje narėje.

42. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog muitinės prižiūrimos prekės nebuvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai ir pareiškėjo vykdyta tranzito procedūra nebuvo tinkamai užbaigta, o iš pateiktų įrodymų nėra galimybės vienareikšmiškai spręsti, kur prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros, taip pat nėra patikimų duomenų, kurie leistų spręsti, kurioje valstybėje narėje prekės buvo išleistos į laisvą apyvartą ir buvo vartojamos. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymo 14 straipsnio 13 dalies nuostatas, prievolė apskaičiuoti importo PVM už prekes, kurioms pagal atitinkamus Europos Sąjungos teisės aktus yra taikomi importo muitai, atsiranda tuo metu, kai pagal minėtus teisės aktus atsiranda prievolė už jas apskaičiuoti importo muitus. Nagrinėjamu atveju pagal SMK 87 straipsnio 2 dalies nuostatas pareiškėjui skola atsirado Vilniaus teritorinės veiklos muitinės veiklos zonoje, o mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui nustatė ir įregistravo importo PVM mokestinę prievolę.

43. Apibendrinant šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, taip pat iš esmės teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pateiktas apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tranzito paslaugų centras“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.