- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-08
- Bylos Nr.
- e2S-1456-555/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-02347-2025-1
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Tamašauskas
- Ieškovas
- „Akmenės vėjo energija“
- Atsakovas
- V. V., E. V., A. V., D. V., I. V.-M., Akmenės rajono žemės ūkio bendrovė „KONTAKTAS“
- Trečiasis asmuo
- Akmenės rajono savivaldybės administracija
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Akmenės vėjo energija“ atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Akmenės vėjo energija“ patikslintą ieškinį atsakovams V. V., E. V., A. V., D. V., D. V., A. V., I. V.-M., Akmenės rajono žemės ūkio bendrovei „Kontaktas“ dėl žemės nuomos sutarčių pakeitimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Akmenės rajono savivaldybės administracija, ir atsakovų V. V., E. V., A. V., D. V., D. V., A. V., I. V.-M., Akmenės rajono žemės ūkio bendrovės „Kontaktas“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Akmenės vėjo energija“ dėl 2025 m. žemės nuomos mokesčio, sutartinių delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Akmenės vėjo energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nuo 2025 m. sausio 10 d. pakeisti tarp UAB „Akmenės vėjo energija“ ir atsakovų V. V., E. V., A. V., D. V., D. V., A. V., I. V.-M., Akmenės rajono ŽŪB „Kontaktas“ sudarytų sutarčių nuostatas dėl žemės nuomos mokesčio, jo skaičiavimo bei mokėjimo terminų ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai V. V., E. V., A. V., D. V., D. V., A. V., I. V.-M., Akmenės rajono ŽŪB „Kontaktas“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir kreipėsi į teismą su prašymu, prašydami įpareigoti ieškovę UAB „Akmenės vėjo energija“ į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 6 000 Eur užstatą atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimui, o per nustatytą terminą nesumokėjus užstato, ieškinį palikti nenagrinėtą. Atsakovė nurodė, kad pagal jiems žinomus ir viešai prieinamus duomenis, ieškovė faktiškai nevykdo veiklos, neturi darbuotojų, negauna nuolatinių pajamų iš vykdomos veiklos ir realiai nėra veikiantis ūkio subjektas, kuris generuotų lėšas einamiesiems finansiniams įsipareigojimams vykdyti. Ieškovės procesinis elgesys taip pat leidžia pagrįstai manyti, kad šis ginčas naudojamas ne tiek realiam pažeistų teisių gynimui, kiek procesui vilkinti ir laimėti laiką, siekiant išvengti sutartyse nustatytos pareigos mokėti nuomos mokestį bei atidėti galimas neigiamas finansines pasekmes. Ieškovė daugiau kaip penkerius metus naudojasi atsakovų žemės sklypų dalimis (ar jas rezervuoja projektui), faktiškai nemokėdama nuomos mokesčio, ir šioje byloje siekia dar ketveriems metams eliminuoti šią pareigą, nepateikdama realių garantijų dėl savo mokumo ar būsimo įsipareigojimų vykdymo. Tokia situacija sukuria realią riziką, kad atsakovai, gindami savo teises šioje byloje, patirs reikšmingas bylinėjimosi išlaidas (advokato pagalbos, procesinių dokumentų rengimo, dalyvavimo teismo posėdžiuose ir kt.), tačiau net ir ieškinį atmetus, šie kaštai gali likti neatlyginti dėl ieškovės finansinės padėties, veiklos nevykdymo ir turto bei pajamų stokos. Tokia rizika nėra hipotetinė, o objektyvi ir pagrįsta konkrečiomis aplinkybėmis. Ieškovės ekonominė situacija, veiklos pobūdis (faktiškai neaktyvus subjektas) ir procesiniai tikslai (nuomos mokesčio atidėjimas ilgam laikotarpiui) sudaro būtent tokią pagrįstą riziką. Atsižvelgiant į bylos apimtį, ginčo sudėtingumą, dalyvaujančių šalių skaičių, taikytiną teisinį reguliavimą ir būtinybę atsakovams patirti profesionalios teisinės pagalbos išlaidas, 6 000 Eur užstato suma yra protinga, proporcinga ir neperteklinė. Ši suma atitinka tikėtiną bylinėjimosi išlaidų apimtį pirmosios instancijos teisme ir yra būtina siekiant realiai užtikrinti atsakovų teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė prašė prašymą atmesti. Ieškovė nurodė, kad ji jau nuosekliai, eilę metų gina savo teises teisme ir tai niekaip nesusiję su piktnaudžiavimu teisme. Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, o atsakovai priešieškinį dėl 2025 m. žemės nuomos mokesčio, sutartinių delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Telšių apylinkės teismas 2026 m. balandžio 10 d. nutartimi prašymą patenkino iš dalies: nustatė ieškovei 5 (penkių) kalendorinių dienų terminą nuo šios nutarties gavimo dienos įmokėti į Telšių apylinkės teismo depozitinę 4 500 Eur sumą galimų atsakovų bylinėjimosi išlaidų šioje byloje užtikrinimui. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinio reikalavimus grindžia net keturis metus užsitęsusiu teisminiu ginču tarp ieškovės ir Akmenės rajono savivaldybės (kuris nutarties priėmimo metu pasibaigęs). Pasak ieškovės, prasidėjęs teisminis ginčas apsunkino su atsakovais sudarytų žemės nuomos sutarčių vykdymą, teko pristabdyti projekto vystymą. Ieškovė ieškinyje nurodo, jog su atsakovais sudarydama žemės nuomos sutartis, jų 5.1 punktu įsipareigojo nuo 2025 m. sausio 10 d. mokėti nuomotojams žemės nuomos mokestį, tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų vykdžiusi priimtus įsipareigojimus ir mokėjusi nuomos sutartį. Teismui pateiktu ieškiniu ieškovė siekia pakeisti su atsakovais sudarytų žemės nuomos sutarčių 5.1 punkto ir 11.2 punkto nuostatas, jose nurodant 2029 m. sausio 30 d. datą. Pakeitus nuomos mokesčio pradžios datą, ieškovės teigimu, ji turės papildomo protingo laiko sutartyje numatytoms vėjo elektrinėms pastatyti. Ieškovė su atsakovais nuomos sutartis sudarė laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 30 d. iki 2019 m. rugsėjo 25 d. Ieškovė atsakovams nuomos mokesčio nemokėjo, nors sudarytomis sutartimis įsipareigojo tai daryti nuo 2025 m. sausio 10 d. Taigi, ieškovė naudojasi atsakovams priklausančiomis žemės sklypų dalimis ja daugiau kaip šešerius metus, o pateiktu teismui ieškiniu siekia ketveriems metams, t. y. iki 2029 m. sausio 10 d., atidėti savo pareigą mokėti atsakovams nuomos mokestį, tiesa faktinis ginčų sklypų naudojimas yra kvestionuojamas ieškovės ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Ieškovė su ieškiniu dėl žemės nuomos sutarčių pakeitimo kreipėsi 2025 m. liepos 31 d., t. y. praėjus pusei metų nuo pareigos pradėti mokėti nuomos mokestį atsiradimo momento. Be to, teismas įvertino ir tai, kad ieškiniu byloje siekiama pakeisti šalių sudarytų ginčo žemės sklypų nuomos sutarties nuomos mokesčio mokėjimo terminus, juos atidedant vėlesniam laikui nei šalių susitarta 2019 m. sausio 30 d. sudarytose sutartyse. Teismas nustatė, kad ieškovė yra juridinis asmuo, kurio viešai prieinami 2024 m. finansinės atskaitomybės duomenys rodo nuosekliai nuostolingą veiklą, neigiamą nuosavą kapitalą –38 274 Eur, o jos įsipareigojimai (44 705 Eur) ženkliai viršija turimą ilgalaikį (3 000 Eur) bei trumpalaikį (3 000 Eur) turtą. Įmonės veiklos nuostolingumas nuosekliai didėjo nuo 2021 m., kai nuostolingas nuosavas kapitalas siekė –15 959 Eur; 2021 m. –26 449 Eur; 2022 m. –29 009 Eur; minėtais 2024 m. –38 274 Eur. Kitų duomenų ieškovė apie turtinę padėtį bei mokumą byloje neteikė. Duomenų apie įmonės finansinę padėti nuo 2025 m. nėra. Ieškovė darbuotojų ir pradelstų kreditorinių neturi. Byloje taip pat nėra duomenų, jog ieškovė atsakovams būtų sumokėjusi bent dalį nuomos mokesčio pagal sudarytas žemės nuomos sutartis, nors, pagal sutarčių 5.1 punktą, nuomos mokestį įsipareigojo mokėti nuo 2025 m. sausio 10 d. Tokių aplinkybių ieškovės atstovas nenurodė ir parengiamojo teismo posėdžio metu. Teismas vertino, kad tokia ieškovės, kaip juridinio asmens finansinė situacija, leidžia konstatuoti, kad ieškovės turtinė padėtis yra nestabili ir egzistuoja reali rizika, jog atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų galimo ieškinio atmetimo atveju atlyginimas gali būti apsunkintas, o jų išieškojimas gali tapti neįmanomas ar realiai bus apsunkintas. Teismas nustatė, kad atsakovai, atstovaujami advokato, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje jau patyrė 3 585,63 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Už atsiliepimo į ieškinį parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis yra 6 069,00 Eur, už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą – 242,76 Eur. Byla nagrinėjama parengiamuosiuose teismo posėdžiuose, byloje sprendžiami įrodymų išreikalavimo klausimai, taip pat turto vertinimo ekspertizės poreikis etc. Teismas taip pat įvertino ir tai, kad nors nebuvo nustatyti piktnaudžiavimo procesu požymiai nei šioje nagrinėjamoje byloje, nei anksčiau iškeltose bylose, kuriose dalyvavo ieškovė, tačiau įvertinęs bylos aplinkybes bei ginčo dalyką, šalių pusiausvyrą (ieškovė – juridinis asmuo, o atsakovai – 8 asmenys iš kurių 7 fiziniai asmenys ir 1 juridinis asmuo ŽŪB „Kontaktas“), atsižvelgęs ir į turimus duomenis apie ieškovės turtinę padėtį bei šiuo metu jau patirtas atsakovų bylinėjimosi išlaidas, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui procesu, sprendė, kad yra pagrindas taikyti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Vis dėlto, įvertinęs, kad nebuvo nustatyti akivaizdūs ieškovės piktnaudžiavimo procesu požymiai nei šioje nagrinėjamoje byloje, nei anksčiau iškeltose bylose, ir galimas piktnaudžiavimas procesu šiuo atveju tik galimai numatomas įvertinus minėtas aplinkybes (iš jų ir siekiant išvengti piktnaudžiavimo procesu), siekdamas neperžengti proporcingo ieškovės teisės į teisminę gynybą ribojimo, užtikrinti pusiausvyrą tarp atsakovų interesų apsaugos ir ieškovės teisės į teismą, atsakovų prašymą teismas patenkino iš dalies ir ieškovei nustatė terminą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 4 500 Eur dydžio užstatą. Teismas nurodė, jog teismo nustatytu terminu užstato nesumokėjus, ieškinys bus paliktas nenagrinėtu
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Akmenės vėjo energija“ prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovų prašymą dėl užstato galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimui atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovė nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – PCPK) 95 straipsnio 3 dalis netaikytina. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad CPK 95 straipsnio 3 dalies taikymui būtinos dvi kumuliatyvios sąlygos, viena jų – piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Teismas taip pat remiasi kasacinio teismo praktika, pagal kurią piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis pripažįstamas tik išimtiniais atvejais ir nustatomas pagal objektyvius išorinius požymius. Nepaisant to, teismas nedviprasmiškai konstatavo, kad pirmoji būtinoji sąlyga – piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymiai nėra nustatyti. Pats teismas paneigė pirmosios būtinosios CPK 95 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos egzistavimą, t. y. konstatavo, kad ir šioje nagrinėjamoje byloje, ir ankstesnėse bylose, kuriose dalyvavo ieškovė, piktnaudžiavimo procesu požymių nėra. Tačiau teismas atsakovų prašymą patenkino iš dalies, savo sprendimą iš esmės grįsdamas teiginiu, kad „galimas piktnaudžiavimas procesu šiuo atveju tik galimai numatomas“. Tokia išvada nėra suderinama su CPK 95 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygomis. Tuo tarpu šalies finansinė padėtis (tiek oficialiai, tiek neoficialiais duomenimis vertinama) negali būti tapatinama su piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.
Piktnaudžiavimo prezumpcijos CPK 95 straipsnyje nėra – piktnaudžiavimą turėjo įrodyti atsakovai. Atsakovai tokių objektyvių įrodymų apie ieškovės piktnaudžiavimą nepateikė, rėmėsi tik ieškovės finansinės padėties vertinimu. Atsakovai rėmėsi tik prielaidomis ir hipotetiniais svarstymais apie ieškovės finansinę padėtį, tačiau nepateikė jokių faktų ar įrodymų, patvirtinančių konkretų ieškovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Tokiu būdu atsakovai galimai pateikė teismui klaidingus ir subjektyviai grindžiamus svarstymus apie ieškovės finansinę padėtį. Ieškovės pasirinkimas pareikšti ieškinį po nepavykusių derybų taikyti CK 6.204 straipsnį kaip gynybos priemonę savaime negali būti traktuojamas kaip piktnaudžiavimas procesu, kadangi ieškovė realizuoja savo konstitucinę teisę į teisminę gynybą pareikšdama reikalavimus.
Užstatas nepagrįstai pritaikytas vien dėl ieškovės turtinės padėties. Užstato taikymas iš esmės siejamas su ieškovės turtine padėtimi – 2024 m. nuostolinga veikla, neigiamu nuosavu kapitalu (–38 274 Eur) ir įsipareigojimų santykiu su turtu, remiantis tuo, kad „tokia ieškovės, kaip juridinio asmens finansinė situacija leidžia konstatuoti, kad ieškovės turtinė padėtis yra nestabili ir egzistuoja reali rizika, jog atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų galimo ieškinio atmetimo atveju atlyginimas gali būti apsunkintas“. Tačiau CPK 95 straipsnio 3 dalies paskirtis yra užkirsti kelią piktnaudžiavimui procesu, o ne užtikrinti galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą remiantis vien šalies turtine padėtimi. Šalies finansinė padėtis savaime nėra piktnaudžiavimo požymis, todėl negali pagrįsti CPK 95 straipsnio 3 dalies taikymo. Ieškovė byloje pasinaudojo įstatymo jai suteikta teise prašyti sutarčių pakeitimo CK 6.204 straipsnio pagrindu – tai yra teisėtas ir įstatyme tiesiogiai numatytas gynybos būdas. Pats tokios teisės įgyvendinimas negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesu.
Nutartimi neproporcingai suvaržyta ieškovės teisė į teismą. Nors skundžiamoje nutartyje deklaruojamas pusiausvyros poreikis („siekiant neperžengti proporcingo ieškovės teisės į teisminę gynybą ribojimo, užtikrinti pusiausvyrą tarp atsakovų interesų apsaugos ir ieškovės teisės į teismą“), proporcingumo reikalavimas, ieškovė vertina, kad nėra šis principas įgyvendintas, nes užstato taikymas nesant nustatytų piktnaudžiavimo požymių nėra proporcinga priemonė. Atsakovai nėra vartotojai – silpnesnės šalies apsauga jiems netaikoma.
Atsiliepimas
Atsakovai V. V., E. V., A. V., D. V., D. V., A. V., I. V.-M., Akmenės rajono ŽŪB „Kontaktas“ pateikė atsiliepimą į ieškovės atskirąjį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir Telšių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Šalies argumentai
Ieškovė nepagrįstai teigia, kad CPK 95 straipsnio 3 dalies taikymui būtina nustatyti jau įvykusį piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktą. Šios normos taikymo dalykas nėra jau galutinai įrodytas ir teismo konstatuotas piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktas. Normos tekstas aiškiai orientuotas į rizikos vertinimą: ar yra pagrindas manyti, kad asmuo gali piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir gali neatlyginti bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kad ieškovės piktnaudžiavimas procesu jau yra įrodytas. Teismas konstatavo, kad nėra nustatyta akivaizdžių jau įvykusio piktnaudžiavimo požymių, tačiau įvertinus bylos aplinkybių visumą yra pagrindas manyti, kad tokia rizika egzistuoja. Tai yra dvi skirtingos teisinės kategorijos.
Ieškovė atskirajame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas užstatą pritaikė iš esmės vien dėl ieškovės turtinės padėties. Toks ieškovės skundžiamos nutarties aiškinimas yra selektyvus, dirbtinai susiaurinantis teismo motyvus ir neatitinkantis nei nutarties turinio, nei CPK 95 straipsnio 3 dalies taikymo logikos. Priešingai, teismas atliko kompleksinį bylos aplinkybių vertinimą, kuriame ieškovės finansiniai duomenys buvo tik viena iš reikšmingų aplinkybių. Užstato taikymą lėmė ne vien ieškovės neigiamas nuosavas kapitalas ar nuostolinga veikla, o šių aplinkybių sąsaja su ieškinio dalyku, ieškovės procesinio elgesio kontekstu, jos siekiamu sutartinių pareigų atidėjimu, atsakovų jau patirtomis išlaidomis ir realia rizika, kad ieškinio atmetimo atveju šios išlaidos gali likti neatlygintos. Ieškovės finansinė padėtis buvo tik viena iš aplinkybių, vertintų kartu su ieškinio dalyku, sutartinės mokėjimo pareigos nevykdymu, ieškinio pareiškimo momentu ir siekiamu ilgalaikiu mokėjimo pareigos atidėjimu. Būtent šių aplinkybių visuma sudarė pagrindą teismui spręsti, kad egzistuoja objektyviai pagrįsta galimo proceso naudojimo ne pagal paskirtį rizika, t. y. rizika, jog ieškiniu siekiama ne vien apginti tariamai pažeistas ieškovės teises.
Nepagrįsti yra ieškovės argumentai, kad atsakovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių užstato taikymo būtinybę. CPK 95 straipsnio 3 dalis nereikalauja, jog prašymą dėl užstato teikianti šalis įrodytų jau įvykusį ir galutinai konstatuotą piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktą. Šios normos formuluotė yra orientuota į pagrįstos rizikos nustatymą: turi būti pagrindas manyti, kad procesinį dokumentą pateikęs asmuo gali piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir gali neatlyginti bylinėjimosi išlaidų. Vadinasi, šioje proceso stadijoje vertinamas ne galutinis neteisėto procesinio elgesio įrodytumas, o objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis pagrįsta tikimybė, kad procesas gali būti naudojamas ne pagal paskirtį ir kad dėl tokio proceso kitos šalies patirtos išlaidos gali likti neatlygintos. Atsakovai nurodė konkrečias, patikrinamas ir su ginčo dalyku tiesiogiai susijusias aplinkybes: ieškovės viešai prieinami finansinės atskaitomybės duomenys rodo nuostolingą veiklą, neigiamą nuosavą kapitalą, itin ribotą turtą ir įsipareigojimų viršijimą turto atžvilgiu; ieškovė neturi darbuotojų; nėra duomenų apie jo aktyviai vykdomą ūkinę veiklą ar nuolatines pajamas; ieškovė nėra sumokėjusi atsakovams sutartyse numatyto nuomos mokesčio; nepaisant to, ieškiniu siekia dar beveik ketveriems metams atidėti šios pareigos vykdymą. Šios aplinkybės nėra atsitiktinės ar nesusijusios su CPK 95 straipsnio 3 dalies taikymu. Priešingai, jos tiesiogiai atitinka šios normos paskirtį ir abi jos taikymo sąlygas. Atsakovai nurodė ne tik mokumo riziką, bet ir proceso naudojimo ne pagal paskirtį riziką. Ieškovė į teismą kreipėsi jau po to, kai pagal sutartis buvo atsiradusi pareiga mokėti nuomos mokestį, ir prašo šią pareigą nukelti dar beveik ketveriems metams. Tokia procesinė situacija pagrįstai kelia klausimą, ar ieškinys nėra naudojamas kaip priemonė atidėti nepalankias finansines pasekmes, laimėti laiką ir toliau išlaikyti atsakovų žemės sklypus susietus su ieškovės projektu, atsakovams negaunant sutartyse numatyto atlygio. CPK 95 straipsnio 3 dalies prasme atsakovams nereikia įrodyti, kad toks ieškovės tikslas yra vienintelis ar galutinai įrodytas. Pakanka parodyti objektyvų pagrindą tokiai rizikai manyti, o šiuo atveju toks pagrindas buvo nurodytas ir pagrįstai įvertintas skundžiamoje nutartyje.
Ieškovės argumentas, kad nutartimi neproporcingai suvaržyta jos teisė į teisminę gynybą, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai suderino ieškovės teisę į teismą su atsakovų teise į realų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nustatė mažesnį nei prašytas užstatą ir jo dydį pagrindė konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Ieškovė nepagrįstai nurodo apie užstatą kaip išimtinai ribojančią ar baudžiamąją priemonę. Iš tikrųjų užstatas nėra sankcija, nėra bylinėjimosi išlaidų priteisimas atsakovams iš anksto ir nėra ieškovės teisės kreiptis į teismą paneigimas. Tai laikina procesinė garantija, kurios tikslas – užtikrinti, kad atsakovų patirtos ir galimos bylinėjimosi išlaidos neliktų neatlygintos, jeigu ieškinys būtų atmestas. Jeigu tam nebus pagrindo, užstatas bus grąžintas arba panaudotas tik įstatymo nustatyta tvarka. Todėl pats užstato nustatymas savaime negali būti laikomas neproporcingu teisės į teismą suvaržymu.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo, atsiliepimų į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovė yra įpareigota sumokėti užstatą atsakovų bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė UAB „Akmenės vėjo energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nuo 2025 m. sausio 10 d. pakeisti tarp UAB „Akmenės vėjo energija“ ir atsakovų V. V., E. V., A. V., D. V., D. V., A. V., I. V.-M., Akmenės rajono ŽŪB „Kontaktas“ sudarytų sutarčių nuostatas dėl žemės nuomos mokesčio, jo skaičiavimo bei mokėjimo terminų ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Bylos nagrinėjimo metu atsakovai pateikė teismui prašymą dėl užstato jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti sumokėjimo, prašydami įpareigoti ieškovę UAB „Akmenės vėjo energija“ į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 6 000 Eur užstatą atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimui, o per nustatytą terminą nesumokėjus užstato, ieškinį palikti nenagrinėtą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, ginčo dalyką, šalių pusiausvyrą ir turimus duomenis apie ieškovės prastą finansinę padėtį bei šiuo metu atsakovų jau patirtas bylinėjimosi išlaidas, skundžiama nutartimi konstatavo, kad, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui procesu, yra pagrindas taikyti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, todėl atsakovų prašymą patenkino iš dalies ir įpareigojo ieškovę sumokėti 4 500 Eur sumą galimų atsakovų bylinėjimosi išlaidų šioje byloje užtikrinimui. Ieškovė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, prašydama ją panaikinti ir atsakovų prašymo netenkinti.
CPK 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau šia teise, kaip ir visomis kitomis teisėmis, suinteresuotas asmuo turi naudotis sąžiningai ir ja nepiktnaudžiauti (CPK 95 straipsnis). Kiekvienu atveju teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą, įgyvendindamas proceso tikslus ir principus, kontroliuoti šalių naudojimąsi procesinėmis teisėmis, šalinti bet kokius procesinio įstatymo nesilaikymo atvejus, o tuo atveju, jei asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnio 3 dalis). Dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnio 2 dalis).
CPK 95 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai yra pagrindas manyti, jog ieškinį (pradinį ar priešieškinį), apeliacinį, atskirąjį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pareiškimą ar prašymą ypatingosios teisenos tvarka pateikęs asmuo gali piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir neatlyginti bylinėjimosi išlaidų, teismas turi teisę įpareigoti šį asmenį sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Taigi įstatyme reglamentuoto užstato bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti pareikalavimas negali būti vertinamas kaip teisės į teisminę gynybą (su)varžymas, jeigu yra nustatomos šio teisinio instituto imperatyvios taikymo sąlygos.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad CPK 95 straipsnio 3 dalyje nustatytos procesinės normos taikymui numatytos dvi būtinos sąlygos: 1) galimas procesinį dokumentą pateikusio asmens piktnaudžiavimas jam suteiktomis procesinėmis teisėmis; 2) jis, išnagrinėjus bylą iš esmės, gali neatlyginti kitai šaliai priteistų bylinėjimosi išlaidų. Neįrodžius bent vienos sąlygos, CPK 95 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas institutas negali būti taikomas. Minėtos įstatymo nuostatos paskirtis yra apsaugoti byloje dalyvaujančių asmenų teises į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą esant tikimybei, kad asmuo gali piktybiškai vengti jas atlyginti arba esant duomenų, jog asmuo piktnaudžiauja teise į teisminę gynybą, dėl to byloje dalyvaujantys asmenys gali patirti bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-686-934/2024 19 punktas).
Kasacinis teismas, aiškindamas piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis turinį, yra nurodęs, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais ir reiškia ne tik byloje dalyvaujančio asmens veiksmus nesąžiningai pareiškiant nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą ar kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikiant prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (CPK 95 straipsnio 1 dalis), tačiau ir naudojimąsi procesine teise ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015). Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai, naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais kitai proceso šaliai sąmoningai sukeliama esminė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).
Akcentuotina, kad ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, numatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju, pasitelkus individualių aplinkybių vertinimą, turi būti sprendžiama dėl asmens elgesio atitikties piktnaudžiavimo požymiams ir pagrindo taikyti CPK 95 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą institutą.
Taigi, atsižvelgiant į šio instituto taikymo išimtinumą, piktnaudžiavimo teise ir, atitinkamai, jo užkardymo, pareikalaujant užstato sumokėjimo, poreikio konstatavimas ieškinio pareiškimo atveju turi būti grindžiamas konkrečiais argumentais, susijusiais su bylos iškėlimą inicijuojančio asmens kitų, nei CPK 5 straipsnyje įvardyti, tikslų turėjimu, aiškiai įvardijant šiuos tikslus, ar kitai proceso šaliai ieškinio pareiškimu sąmoningai sukeliama esmine žala. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokių argumentų nei atsakovai savo prašyme, nei pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nenurodė.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, esant galimam ieškovės piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, t. y. siekiant išvengti piktnaudžiavimo procesu. Tokią išvadą teismas grindė bylos aplinkybių ir ginčo dalyko vertinimu, atsižvelgdamas į ieškovės naudojimosi atsakovams priklausančiais ginčo žemės sklypais trukmę, kreipimosi į teismą momentą ir ieškiniu siekiamą rezultatą – žemės nuomos mokesčio mokėjimo atidėjimą, taip pat į ieškovės finansinę padėtį, atsakovų jau patirtas bylinėjimosi išlaidas bei šalių interesų pusiausvyrą. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybės dėl naudojimosi atsakovams priklausančiu žemės sklypu, nuomos mokesčio mokėjimo, nuomos sutarčių sąlygų pakeitimo ir kiti su tuo susiję klausimai yra šios nagrinėjamos bylos dalykas ir savaime nesudaro pagrindo spręsti apie ieškovės tikėtiną piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Tuo tarpu, vertindamas nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip ir nenustatė konkrečios ieškovės galimybės piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis bei to neįvardino, o taip pat nenustatė, kad ji gali sąmoningai veikti prieš teisingą ir greitą šios bylos išnagrinėjimą (pavyzdžiui, ieškovė teikia akivaizdžiai nepagrįstus prašymus ar reikalavimus, piktybiškai nevykdo CPK 42 straipsnyje numatytos procesinės pareigos ir pan.).
Nagrinėjamojoje byloje ieškovės ieškinys yra priimtas nagrinėti teisme. Pagal ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ieškovė pasirinko galimą jos galbūt pažeistų teisių gynimo būdą, ieškinio reikalavimų pagrindu išdėstytoms aplinkybėms pagrįsti pateikė įrodymus. Byloje pareikštame ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, juos vertinant preliminariai, nėra pagrindo jau šioje proceso stadijoje teigti, kad ieškovė pasirinko akivaizdžiai neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą ar, kad pareikštas reikalavimas negalės būti patenkintas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo. Vien tai, kad ieškovė pareikštu ieškiniu siekia pakeisti nuomos sutarčių sąlygas, kurių pagrindu galimai būtų atidėtas nuomos už ginčo žemės sklypus mokėjimo terminas, savaime nepatvirtina tokio ieškinio aiškaus nepagrįstumo ir ieškovės nesąžiningumo. Dėl ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų ir su jais susijusių aplinkybių teismas pasisakys galutiniame teismo sprendime, išnagrinėjęs bylą iš esmės. Pažymėtina, kad ieškinio, net ir vėliau pripažinto nepagrįstu bei atmesto, padavimas pats savaime nėra piktnaudžiavimas teise, nenustačius ir aiškiai neįvardinus ieškovės kitų, nei CPK 5 straipsnyje įvardyti, tikslų turėjimu.
Nors atsakovai tiek prašyme dėl užstato taikymo, tiek atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą iš esmės akcentuoja, kad civilinė byla inicijuota siekiant vilkinti įsipareigojimų dėl nuomos mokesčio mokėjimo vykdymą, vien tokio pobūdžio argumentai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Kaip minėta, tam, kad būtų galima konstatuoti piktnaudžiavimą procesu, turėtų būti nustatytos konkrečios aplinkybės, patvirtinančios, kad ieškovė, pareikšdama ieškinį, procesinėmis teisėmis naudojasi ne teisminės gynybos, o kitais tikslais. Vien ta aplinkybė, kad asmens kreipimasis į teismą gali sukelti kitai proceso šaliai nepalankių teisinių ar faktinių pasekmių, pati savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu abejoti asmens procesinio elgesio tinkamumu, kadangi priešingas vertinimas reikštų nepagrįstą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo ir piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis sutapatinimą.
Be to, kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas taip pat didelę reikšmę skyrė ieškovės finansinei padėčiai, konstatuodamas, jog ieškovės esama finansinė padėtis yra nestabili ir egzistuoja reali rizika, jog atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų galimo ieškinio atmetimo atveju atlyginimas gali būti apsunkintas, o jų išieškojimas gali tapti neįmanomas ar realiai bus apsunkintas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad byloje nustatytos ieškovės finansinę padėtį apibūdinančios aplinkybės sudaro pagrindą abejoti jos galimybėmis, bylą išnagrinėjus iš esmės ir priėmus jai galimai nepalankų teismo procesinį sprendimą, atlyginti atsakovams priteistas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė atskirajame skunde taip pat iš esmės neginčija šių aplinkybių ir nepateikė duomenų, paneigiančių jos finansinį nestabilumą. Taigi vien tik šiuo aspektu iš esmės būtų galima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl galimo bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš ieškovės apsunkinimo. Tačiau vien tik ši aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, savaime nėra pakankama CPK 95 straipsnio 3 dalyje nustatytam užstatui taikyti.
Nagrinėjamu atveju atsakovai net ir neįrodinėja, kad ieškovė turi pakankamai pajamų, bet jas slėps ir, piktnaudžiaudama teise, vengs jų išlaidų, patirtų dėl inicijuotos civilinės bylos, kompensavimo, jeigu teismo procesinis sprendimas jai bus nepalankus. Tuo tarpu negalėjimas atlyginti bylinėjimosi išlaidų dėl sunkios finansinės padėties ir vengimas tokias išlaidas atlyginti yra skirtingos situacijos ir, atitinkamai, negalėjimas atlyginti bylinėjimosi išlaidų savaime neturėtų būti laikomas sudarančiu pagrindą įpareigojimui sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Faktas, jog asmuo yra nemokus, savaime nesuponuoja jo pareigos atlikti išankstinius antrosios ginčo šalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimą užtikrinančius mokėjimus atsiradimo; tokio reikalavimo CPK normose nėra įtvirtinta (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinė byla Nr. e2-700-464/2022). Šiame kontekste sutiktina su ieškovės pozicija, kad priešingas aiškinimas lemtų nepagrįstą teisės kreiptis į teismą suvaržymą, taip pat asmenų procesinio lygiateisiškumo principo pažeidimą (CPK 5 straipsnio 1 dalis, 17 straipsnis).
Nagrinėjamojoje byloje nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, kad ieškovė savo teisėmis naudojasi ne pagal paskirtį, sąmoningai veikia prieš teisingą bei greitą bylos išnagrinėjimą, sąmoningai siekia kitai proceso šaliai sukelti esminę žalą. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, kad akivaizdūs ieškovės piktnaudžiavimo procesu požymiai nei šioje nagrinėjamoje byloje, nei anksčiau iškeltose bylose nėra nustatyti. Kartu pirmosios instancijos teismas nenurodė konkrečių ieškovės procesinio elgesio aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti ir apie galima jos piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Taigi nenustačius kitokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima daryti išvadą apie ieškovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir piktybišką vengimą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, konstatuotina, kad šiuo atveju byloje neįrodyta CPK 95 straipsnio 3 daliai taikyti būtinų sąlygų visuma.
Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas ieškovę įmokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, netinkamai išaiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias šio instituto taikymą, todėl Telšių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – atsakovų V. V., E. V., A. V., D. V., D. V., A. V., I. V.-M. ir Akmenės rajono ŽŪB „Kontaktas“ prašymo dėl užstato jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti sumokėjimo netenkinamas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia, kadangi byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo turėtas bylinėjimosi išlaidas paskirstys pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjęs iš esmės (CPK 93 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338-339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Telšių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovų V. V., E. V., A. V., D. V., D. V., A. V., I. V.-M. ir Akmenės rajono žemės ūkio bendrovės „Kontaktas“ prašymo dėl užstato jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti sumokėjimo netenkinti. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.