- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-09
- Bylos Nr.
- eA-2665-629/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00550-2026-3
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Milda Vainienė (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- R. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- V. A., Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. (R. A.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2026 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. (R. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – V. A., Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. A. (R. A.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2026 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 26S12953 (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis gyvena Lietuvoje ilgiau kaip 7 metus, 2019 m. birželio 7 d sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete V. A., o 2020 m. su ja susilaukė sūnaus. Nuo 2018 m. liepos 20 d. pareiškėjas dirba UAB „Welding Engineering“, taip pat nuo 2024 m. spalio 9 d. vadovauja savo įmonei MB „SSystems“. Pareiškėjo įmonė šiuo metu yra įdarbinusi 38 asmenis. Nuo 2020 m. sausio 19 d. jam periodiškai buvo išduodami leidimai laikinai gyventi. Paskutinis leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2024 m. lapkričio 18 d. ir galiojo iki 2026 m. gruodžio 5 d., tačiau buvo panaikintas Migracijos departamento 2025 m. liepos 14 d. sprendimu, o 2025 m. liepos 20 d. Migracijos departamentas atsisakė išduoti pareiškėjui naują leidimą laikinai gyventi. 2025 m. sausio 15 d. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Azerbaidžano Respubliką bei pavesti sprendimo vykdymą Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT), nurodydamas, kad asmens buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir neproporcingas.
Pareiškėjo teigimu, skundžiamu Sprendimu vaikas yra atskiriamas nuo tėvų, nors pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį vaikas turi teisę gyventi su savo tėvais. Pagal šio straipsnio 2 dalį teisė vaikui bendrauti su savo tėvais ar vienu iš jų gali būti ribojama įstatymu ir tik tuo atveju, kai toks bendravimas prieštarauja vaiko interesams, o, pagal 3 dalį vaikas negali būti išskirtas su tėvais, išskyrus atvejus, kai vaiko teisių apsaugą užtikrinančios institucijos, vadovaudamosi teismo sprendimu ir įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams. Be kita ko, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis įtvirtina geriausių vaiko interesų prioriteto principą. Sprendime nebuvo įvertina, kaip pareiškėjo išsiuntimas į kilmės valstybę paveiks jo vaiko emocinę raidą, visapusišką vystymąsi, emocinį ir socialinį mažamečio vaiko stabilumą. Pareiškėjas pažymėjo, jog, nustatant vaiko interesų turinį, reikia atsižvelgti į objektyvius kriterijus, visų pirma, įvertinti vaiko poreikius. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, priimdamas sprendimus, išskiriančius šeimą, viešojo administravimo subjektas privalo atlikti kompetentingą nepilnamečio vaiko interesų vertinimą. Atsakovas, vertindamas pareiškėjo sūnaus interesus, nesikreipė į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) dėl išvados ir savarankiškai atliko vaiko interesų vertinimą, apsiribodamas faktu, kad vaiko interesus pilnai užtikrina vaiko mama. Aplinkybė, kad šiuo metu pareiškėjas ir sutuoktinė yra deklaravę gyvenamąją vietą skirtinguose miestuose, nepaneigia fakto, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką ir taip suformavęs šeimos santykius su abipusiu priklausomybės santykiu, tarpusavio finansiniais ir asmeniniais įsipareigojimais. Be to, pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, pareiškėjas netektų galimybės teikti finansinę pagalbą sutuoktinei. Be kita ko, pareiškėją sieja itin glaudūs socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, o pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos turės tiesioginį ekonominį poveikį asmenims, kurie šiuo metu įdarbinti pareiškėjo įmonėje.
Pareiškėjo vertinimu, Sprendime padaryta išvada, jog jo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali, yra nepagrįsta. Nors atsakovas nurodė, kad pareiškėjas buvo baustas už 48 2022–2025 m. padarytus administracinius nusižengimus, iš kurių 6 šiurkštūs administraciniai nusižengimai, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (toliau – ir ANK) neskirsto administracinių nusižengimų į skirtingas kategorijas. Migracijos departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai, nes 2024 m. rugpjūčio 7 d. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio „Sunkus sveikatos sutrikdymas“ 1 dalį, tačiau 2024 m. lapkričio 18 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2026 m. gruodžio 5 d., t. y. tuo metu pareiškėjas jau buvo nuteistas, bet Migracijos departamentas neįžvelgė, kad pareiškėjas keltų grėsmę viešajai tvarkai. Atsakovas nenurodė jokių esminių aplinkybių, kurios pasikeitė nuo 2024 m. lapkričio 18 d. ir leistų teigti, kad pareiškėjas šiuo metu kelia grėsmė viešajai tvarkai.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas patikrino informaciją dėl pareiškėjo ryšių su vaiku ir pagrįstai sprendė, jog jis su savo šeimos nariais faktiškai negyvena, savo nepilnamečio vaiko gyvenime aktyviai nedalyvauja, finansiškai šeimos nariams padeda periodiškai, o ne reguliariai. Vertinant tai, kad pareiškėjas nuolat ir pakartotinai pažeidinėja Lietuvos Respublikos įstatymus ir daro naujas smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas bei administracinius nusižengimus (iš kurių 6 šiurkštūs administraciniai nusižengimai), nors jo ryšiai su Lietuva ilgalaikiai, tačiau keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali, svarbi visiems visuomenės nariams, įskaitant ir asmens šeimos narius. Todėl šiuo atveju teisės į šeimą ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui – visuomenės interesui gyventi saugioje aplinkoje. Taigi, priimant ginčijamą Sprendimą, nebuvo pažeisti geriausi vaiko interesai. Kadangi pareiškėjas su vaiku bendrauja tik epizodiškai, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo išsiuntimas į kilmės valstybę galėtų paveikti vaiko emocinę raidą, visapusišką vystymąsi ar mažamečio emocinį ir socialinį stabilumą.
Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo šeimos narių gyvenamoji vieta deklaruota Kaune, o jo paties – Klaipėdoje. Pareiškėjas nurodė, jog bendrauja su savo sūnumi pagal galimybes Kaune, savo nepilnamečio vaiko gyvenime aktyviai nedalyvauja, finansiškai šeimos nariams padeda periodiškai, o ne reguliariai. Jis nuolat ir pakartotinai pažeidinėja Lietuvos Respublikos įstatymus bei daro naujas smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas bei administracinius nusižengimus (iš kurių 6 šiurkštūs administraciniai nusižengimai), todėl, nors jo ryšiai su Lietuva ilgalaikiai, tačiau keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali, svarbi visiems visuomenės nariams, įskaitant ir asmens šeimos narius. Ginčijamu Sprendimu šeima nėra išskiriama, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad pažeidžiama teisė į šeimos gyvenimo gerbimą.
Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) yra tinkamai atsižvelgiama į geriausius vaiko interesus, tačiau nėra įtvirtinta nuostata, kad, priimdamas sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo, Migracijos departamentas turi gauti Tarnybos išvadą dėl vaiko interesų, taigi Migracijos departamentas pagal savo kompetenciją tinkamai įvertino pareiškėjo šeimynines aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris nepažeis geriausių vaiko interesų.
Įvertinus tai, kad ginčijamu Sprendimu konstatuotos faktinės aplinkybės buvo nustatytos ne tik Migracijos departamento, bet ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo, įvertinus bylose esančius įrodymus, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas turėtų iš naujo vertinti aplinkybes, kad pareiškėjas teikia šeimos nariams nereguliarią finansinę paramą ar tai, kad pareiškėjas gyvena atskirai nuo savo šeimos narių. Šioje byloje pareiškėjo pateikiami mokėjimo nurodymai patvirtina faktines aplinkybes, nustatytas Migracijos departamento bei teismų sprendimuose. Pareiškėjo nurodoma informacija, jog jis nuo 2021 m. liepos mėn. yra atlikęs 43 bankinius pavedimus tik patvirtina, kad pareiškėjo teikiama finansinė parama yra retesnė nei kartą per mėnesį, nes per 56 mėnesius pareiškėjas tik 43 kartus suteikė finansinę paramą. Be to, pareiškėjas nenurodo priežasčių, dėl kurių jis negalėtų teikti šeimai paramos, gyvendamas kilmės valstybėje.
Atsakovo vertinimu, atsižvelgus į tai, kad asmuo nuolat ir pakartotinai pažeidinėja Lietuvos Respublikos įstatymus ir daro naujas smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas bei administracinius nusižengimus (iš kurių 6 šiurkštūs administraciniai nusižengimai), nors jo ryšiai su Lietuva ilgalaikiai, tačiau keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali, svarbi visiems visuomenės nariams, įskaitant ir asmens šeimos narius. Todėl šiuo atveju teisės į šeimą ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui – visuomenės interesui gyventi saugioje aplinkoje. Siekis gyventi Lietuvos Respublikoje ar atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas, ir negali būti pateisintas tuo faktu, kad asmens šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir gyvena šioje valstybėje. Vien tai, kad Lietuvoje gyvena asmens sutuoktinė ir nepilnametis sūnus savaime nesuteikia jam teisės automatiškai gyventi ir būti Lietuvos Respublikoje.
Viešai prieinamais duomenimis pareiškėjo įmonėje dirba 34 darbuotojai, ir, be kita ko, Valstybinės darbo inspekcijos duomenimis, per paskutinius metus (nelegalaus darbo atveju – per paskutinius trejus metus) fiksuoti darbdavio ir jo vadovo ar kito atsakingo asmens padaryti Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso ir / arba Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimai.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 patvirtinto Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo ir konsultacijos dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo 3.2 punktas nustato, kad šiurkštus administracinis nusižengimas – administracinis nusižengimas, sukėlęs realią grėsmę viešajai tvarkai, žmonių sveikatai ar gyvybei arba (ir) žalingas pasekmes. Vien tai, kad ANK šie pažeidimai nėra nurodomi kaip šiurkštūs, nepaneigia tokio vertinimo pagrįstumo.
Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Nr. 760208878 buvo išduotas 2022 m. gruodžio 5 d. ir turėjo galioti iki 2026 m. gruodžio 5 d., tačiau 2023 m. gruodžio 18 d. ir 2024 m. lapkričio 18 d. buvo naujai įformintas tam pačiam terminui, iki 2026 m. gruodžio 5 d. Šiuo atveju leidimas laikinai gyventi buvo iš naujo įformintas, nes jis buvo prarastas. Taigi pareiškėjui 2024 m. lapkričio 18 d. nebuvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi, o sprendimas pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2026 m. gruodžio 5 d., buvo priimtas 2022 m. gruodžio 2 d., todėl pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad Migracijos departamentas nenurodė jokių esminių aplinkybių, kurios pasikeitė nuo 2024 m. lapkričio 18 d.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. A. atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
V. A. atsiliepime į skundą nurodė, kad Sprendimas buvo priimtas objektyviai įvertinus faktinę situaciją ir tinkamai taikant teisės aktus. Pareiškėjas ir V. A. negyvena sutuoktinio gyvenimo nuo 2022 m. pavasario. Pareiškėjas gyvena Klaipėdoje, o V. A. Kaune. Pareiškėjas tik epizodiškai dalyvauja savo nepilnamečio sūnaus gyvenime. V. A. teigimu, pareiškėjas vidutiniškai per 3 mėnesių laikotarpį tik 1 kartą aplankydavo savo nepilnametį sūnų, tėvui yra nežinoma sūnaus gimtadienio data, jis nesistengia jį pažinti, dalyvauti jo auklėjime. Pareiškėjas išlaikymą savo sūnui teikia nereguliariai ir nepakankamo dydžio, yra susidaręs išlaikymo įsiskolinimas. Pareiškėjas tinkamai nevykdo savo, kaip sutuoktinio, ir, kaip tėvo, pareigų. Jis yra nutolęs nuo savo nepilnamečio vaiko, jų nesieja artimas emocinis ryšys, todėl pareiškėjo išvykimas iš Lietuvos Respublikos nepilnamečiui vaikui neturėtų sukelti neigiamų emocinių išgyvenimų. V. A. kreipėsi į Tarnybą su prašymu inicijuoti privalomąją mediaciją santuokos nutraukimo procese ir ketina nutraukti santuoką su pareiškėju.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas su sutuoktine ir vaiku kartu negyvena kelerius metus, neveda bendro ūkio, vaiko tėvas su sūnumi bendrauja epizodiškai, išlaikymą teikia nereguliariai, aktyviai nedalyvauja vaiko gyvenime, jo priežiūroje ir auklėjime. Vaiko visapusišką poreikių tenkinimą užtikrina vaiko motina. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Tarnybą dėl pažeistos vaiko teisės bendrauti su tėvu. Taigi negalima daryti kategoriškos išvados, kad vaiko atskyrimas nuo tėvo paveiktų vaiko emocinę raidą ateityje.
II.
Regionų apygardos administracinis teismas 2026 m. liepos 1 d. sprendimu pareiškėjo R. A. skundą atmetė ir trečiojo suinteresuoto asmens V. A. naudai priteisė iš pareiškėjo 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:
pareiškėjas – Azerbaidžano pilietis. Leidimas laikinai gyventi jam buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu (Lietuvos Respublikoje gyvena asmens sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis) ir galioja iki 2026 m. gruodžio 5 d.
Migracijos departamentas 2025 m. liepos 14 d. priėmė Sprendimą Nr. 25S159549 panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2026 m. gruodžio 5 d., nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, LVAT 2025 m. gruodžio 17 d. nutartimi teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Migracijos departamentas 2025 m. spalio 6 d. priėmė sprendimą Nr. 25S217076 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išvykimo dienos 30 mėn. (2 metus ir 6 mėn.) bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijose) nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėn. (2 metus ir 6 mėn.). Sprendimas buvo priimtas, nes užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, LVAT 2026 m. sausio 26 d. nutartimi teismo sprendimas paliktas nepakeistas.
Migracijos departamento sprendimai Nr. 25S159549 panaikinti leidimą laikinai gyventi ir Nr. 25S217076 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti į SIS įspėjimą įsiteisėję.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai, 2026 m. sausio 15 d. priėmė ginčijamą Sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Azerbaidžaną.
Teismas nurodė, kad dėl Policijos departamento išvados, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, taip pat dėl vadovaujantis šia išvada priimtų Migracijos departamento sprendimų Nr. 25S159549 panaikinti leidimą laikinai gyventi ir Nr. 25S217076 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į SIS įspėjimą, nes jo gyvenimas čia gali kelti grėsmę valstybės saugumui, pagrįstumo, taip pat dėl paties pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui jau pasisakyta galutinėse ir neskundžiamose LVAT nutartyse. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas rėmėsi ne tik Policijos departamento išvada, bet ir savo vertinimu, todėl nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neatliko individualaus pareiškėjo vertinimo. Be Policijos departamento nustatytų aplinkybių, Migracijos departamentas taip pat atsižvelgė į pareiškėjo šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į keliamą grėsmę Lietuvai, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, protingumo bei teisingumo kriterijais, teismas darė išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo atmesti Policijos departamento ir Migracijos departamento atliktą pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimą. Teismas taip pat konstatavo, kad aplinkybės, jog pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, kad jis teisėtai pragyveno ir ilgą laiką dirbo Lietuvoje, taip pat kitos jo nurodytos aplinkybės nepaneigia Policijos departamento nustatytų faktų.
Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui faktas jau konstatuotas įsiteisėjusiomis galutinėmis LVAT nutartimis administracinėse bylose
Nr. eA-2647-789/2025 ir Nr. eA-1605-525/2026, šioje byloje nėra pagrindo iš naujo vertinti skundo argumentų dėl to paties fakto – pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui ir su tuo susijusių Policijos departamento bei Migracijos departamento išvadų. Pareiškėjo keliama grėsmė Lietuvos Respublikos saugumui buvo tiek nurodytų LVAT išnagrinėtų administracinių bylų nagrinėjimo dalykas bei nustatytas faktas, tiek yra ir šios administracinės bylos dalykas, sudarantis skundžiamo Sprendimo priėmimo pagrindą (UTPĮ 126 str. 1 d. 3 p.). Atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiais teismo sprendimais buvo konstatuota pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui, ginčijamo Sprendimo priėmimo metu egzistavo Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas faktinis pagrindas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir Migracijos departamentas Policijos departamento išvadose nurodytas aplinkybes pagrįstai vertino remdamasis LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. eA-2647-789/2025 ir Nr. eA-1605-525/2026 bei padarė teisingą išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmė valstybės saugumui.
Pareiškėjas 2019 m. birželio 7 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, o jų nepilnametis sūnus yra Lietuvos Respublikos pilietis. Nors pareiškėjas skunde tvirtino, kad turi glaudžius šeiminius santykius, nepriklausomai nuo skirtingų sutuoktinių gyvenamųjų vietų, tačiau iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad kartu šeima negyvena apie 4 metus ir jau pradėta santuokos nutraukimo procedūra. Vaikas gyvena su mama, o pareiškėjas išlaikymą sūnui teikia nereguliariai, kartais atvyksta į vaiko gyvenamąją vietą, tačiau tie susitikimai nėra dažni. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad jo išsiuntimas pažeistų sūnaus interesus, būtų atimta galimybė rūpintis šeima ir vaiku, bei remtis juos finansiškai, tačiau, susipažinus ir įvertinus byloje pateiktus įrodymus, tiek su pareiškėjo sutuoktinės, tiek Tarnybos pateiktais vertinimais bei paaiškinimais, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo išsiuntimas iš šalies galėtų paveikti emocinę raidą, visapusišką vystymąsi ar mažamečio emocinį ir socialinį stabilumą ar turėtų sunkių neatitaisomų pasekmių pareiškėjo šeimos narių interesams. Todėl teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad pažeidžiamos šeimos teisės į privatų gyvenimą.
Nors pareiškėjas skunde teigė, kad nuolat finansiškai remia šeimą, pridėjo įrodymus, jog nuo 2021 m. liepos mėn. atliko 43 bankinius pavedimus, tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad tai tik patvirtina, kad finansinė parama teikiama rečiau nei kartą per mėnesį, nes per 56 mėnesius pareiškėjas tik 43 kartus suteikė finansinę paramą. Aplinkybės, jog pareiškėjas šeimos nariams teikia nereguliarią finansinę paramą, kad gyvena atskirai nuo savo šeimos, nustatytos Migracijos departamento ir konstatuotos įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose.
Šalies argumentai
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad 7 metus dirba pas tą patį darbdavį, teigiamai charakterizuojamas ir pan., tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, jog pareiškėjas dirbo nuo 2022 m. vasario mėn., taigi, ne 7, o tik 4 metus, ir buvo atleistas 2026 m. vasario 26 d. Tai, kad jis įkūręs įmonę, kurioje dirba kelios dešimtys asmenų, taip pat nelaikytina aplinkybe, galinčia pakeisti ginčijamą Sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime pakankamai aiškiai išsiuntimo kontekste įvertino jo ekonominius, socialinius ir šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika ir nusprendė, kad išsiuntimas – proporcinga priemonė siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, palyginti su nustatytais ilgalaikiais asmens ryšiais Lietuvoje. Pareiškėjas neįrodė, jog sprendimas išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos yra neproporcingas ir nepagrįstas, vertinant jo individualią situaciją, šeiminius ir kitus ryšius bei valstybės interesą užtikrinti nacionalinį saugumą.
Šalies argumentai
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgę į tai, kad V. A. su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo jį atmesti, tokiu būdu palaikydama atsakovo poziciją, jos prašoma priteisti 1 400 Eur suma neviršija maksimalių nustatytų dydžių, priteisė šią sumą iš pareiškėjo.
III.
Pareiškėjas R. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2026 m. liepos 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas bei pridėti prie bylos naujus įrodymus – Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 11 d. nutartį, kuria nustatytos laikinosios apsaugos priemonės – laikinoji tėvo bendravimo su sūnumi tvarka ir laikinasis išlaikymas.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog skundžiamu atsakovo Sprendimu pareiškėjo vaikas yra atskiriamas nuo tėvo. Sprendime liko neįvertinta, kaip pareiškėjo išsiuntimas į kilmės valstybę paveiks pareiškėjo vaiko emocinę raidą, visapusišką vystymąsi, emocinį ir socialinį mažamečio vaiko stabilumą, etninę tapatybę, taip pat neatsižvelgta, kad šiuo metu vyksta skyrybų procesas, nustatyta bendravimo su vaiku tvarka. Vadovaujantis LVAT praktika, priimdamas sprendimus išskiriančius šeimą viešojo administravimo subjektas privalo atlikti kompetentingą nepilnamečio vaiko interesų vertinimą. Pareiškėjo atskyrimas nuo šeimos nėra būtinas jo, Lietuvos pilietės ir jų vaiko teisių ribojimas demokratinėje visuomenėje. Nusikaltimai, už kuriuos dar iki leidimo gyventi išdavimo buvo nubaustas pareiškėjas, kelių eismo taisyklių pažeidimai negali lemti prioritetinio vaiko intereso, teisės į šeimą apribojimo. Ginčijamu Sprendimu nustatomas apribojimas nėra būtinas demokratinėje visuomenėje. Pagal LVAT praktiką tai, kad asmuo prarado leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nereiškia kad asmuo turi būti išsiųstas. Nepaisant to, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, teismas neigia pareiškėjo šeiminių santykių egzistavimą, nurodydamas, jog pareiškėjas faktiškai su savo šeima negyvena, o sutuoktinės atsiliepime pateikiama informacija patvirtina, jog santuoką ji ketina nutraukti. Tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas šiuo metu yra susituokęs, atitinkamai, tarp pareiškėjo, jo sutuoktinės bei jų sūnaus egzistuoja šeimos santykiai.
Skundžiamu Sprendimu atsakovas neatsižvelgė į esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika bei tai, kad pareiškėjas turi nepilnametį vaiką, nevertino ar pareiškėjo išsiuntimas yra proporcingas, o teismas tik deklaratyviai nurodė šių aplinkybių egzistavimą bei konstatavo, kad šios neturi sprendimo rezultatą lemiančios teisinės galios, tačiau neatliko jokio išsiuntimo sprendimo proporcingumo vertinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendimu trečiajam suinteresuotam asmeniu V. A. iš pareiškėjo priteisė 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Trečiasis suinteresuotas asmuo šioje situacijoje yra pareiškėjo sutuoktinė. Skundžiamas Sprendimas pažeidžia trečiojo suinteresuoto asmens teisę į šeimos vientisumą bei privatų gyvenimą tokia pat apimtimi kaip ir pareiškėjo teises. Trečiojo suinteresuoto asmens teisės šioje byloje gali būti apgintos tik panaikinus Sprendimą, o bylinėjimosi išlaidos, atitinkamai, gali būti priteisiamos tik iš atsakovo.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Teismas tik konstatavo pareiškėjo pateiktus argumentus bei deklaratyviai nurodė, kad argumentai bei aplinkybės neturi sprendimo rezultatą lemiančios teisinės galios, nemotyvuojant šios išvados. Šiuo atveju liko nevertinti pareiškėjo argumentai, neatskleista bylos esmė.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad teismas įvertino pateiktus įrodymus bei šalių argumentus ir pagrindė daromą išvadą, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu egzistavo UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas faktinis pagrindas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, o pareiškėjo skundo argumentus, kad pažeidžiamos šeimos teisės į privatų gyvenimą, vertino kaip nepagrįstus, nustačius, kad pareiškėjas faktiškai su savo šeima negyvena, o sutuoktinės atsiliepime pateikiama informacija patvirtina, jog santuoką ji ketina nutraukti.
Pareiškėjas nesiekia vaiko interesų tenkinimo, matosi su sūnumi epizodiškai, teikia išlaikymą nereguliariai, ir nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo išsiuntimas iš šalies galėtų paveikti vaiko emocinę raidą, visapusišką vystymąsi ar mažamečio emocinį ir socialinį stabilumą ar turėtų sunkių neatitaisomų pasekmių pareiškėjo šeimos narių interesams. Byloje nėra duomenų, kad būtų nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, priešingai – teismas nurodė, jog dėl pareiškėjo nutolimo nuo šeimos, nereguliaraus bendravimo su vaiku, ankstesnio elgesio su šeima, V. A. ketina prašyti bendrosios kompetencijos teismo nutraukiant santuoką, nustatyti minimalią pareiškėjo ir nepilnamečio sūnaus bendravimo tvarką, kadangi maksimali bendravimo tvarka pažeistų vaiko interesus. Jos nuomone, pareiškėjas, išvykęs iš Lietuvos Respublikos, galėtų savo, kaip tėvo, pareigą ir teisę bendrauti su vaiku įgyvendinti nuotoliniu būdu, tokiu būdu užtikrinant įstatyme nustatytos pareigos bendrauti su vaiku įgyvendinimą. Todėl pareiškėjas nepagrįstai siekia remtis bendravimo su sūnumi aplinkybėmis, siekdamas išvengti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo byloje dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į SIS įspėjimą.
Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo individualią situaciją ir ginčijamame Sprendime išdėstė sprendimo priėmimo motyvus, susijusius su pareiškėjo šeimos nariais. Vien tai, kad pareiškėjo netenkina atliktas Migracijos departamento vertinimas, nesudaro pagrindo ginčijamą Sprendimą pripažinti neteisėtu. Teismas ne tik įvertino ginčijamą Sprendimą, bet ir atsižvelgė į Tarnybos vertinimus, taigi įvertino įrodymų visetą ir pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo skundas atmestinas. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas į bylą nėra pateikęs įrodymų, kaip puoselėja šeimos santykius ir palaiko glaudžius ryšius su mažamečiu sūnumi, o trečiųjų asmenų pateikti įrodymai ir argumentai suteikia pagrindą vertinti, kad tokie glaudūs ryšiai neegzistuoja. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai vertino ne tik pareiškėjo, bet ir trečiojo asmens – pareiškėjo sūnaus motinos, kuri augina mažametį pareiškėjo sūnų ir nuolat rūpinasi jo interesais – pateiktus paaiškinimus, todėl, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, esą, neatsižvelgta į geriausius vaiko interesus. Vien aplinkybė, kad pareiškėjo santuoka de jure (pagal teisę) vis dar egzistuoja, nesudaro pagrindo vertinti, jog pareiškėjas dėl šios aplinkybės įgyja besąlygišką teisę likti Lietuvoje, neatsižvelgiant į Migracijos departamento atliktą vertinimą, kitų proceso dalyvių pateiktus argumentus ir pirmosios instancijos teismo įvertintų aplinkybių visetą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2026 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 26S12953, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, nes asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gresia viešajai tvarkai, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad įsiteisėjusiais teismo sprendimais (LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. eA-2647-789/2025 ir
Nr. eA-1605-525/2026) buvo konstatuota pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui, todėl ginčijamo Sprendimo priėmimo metu egzistavo Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas faktinis pagrindas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo išsiuntimas iš šalies galėtų paveikti pareiškėjo sūnaus emocinę raidą, visapusišką vystymąsi ar mažamečio emocinį ir socialinį stabilumą ar turėtų sunkių neatitaisomų pasekmių pareiškėjo šeimos narių interesams.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, jog teismas neįvertino, jog skundžiamu Migracijos departamento sprendimu vaikas yra atskiriamas nuo tėvo, teismas neatsižvelgė į tai, kad jo išsiuntimas į kilmės valstybę paveiks vaiko emocinę raidą, visapusišką vystymąsi, emocinį ir socialinį mažamečio vaiko stabilumą, etninę tapatybę, taip pat neatsižvelgta, kad šiuo metu vyksta skyrybų procesas, nustatyta bendravimo su vaiku tvarka.
Pareiškėjas prašo prie bylos pridėti naujus įrodymus – Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 11 d. nutartį, kuria nustatytos laikinosios apsaugos priemonės – laikinoji tėvo bendravimo su sūnumi tvarka ir laikinasis išlaikymas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus, visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai turi būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-229-858/2016; 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-600-575/2020; 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-50-1047/2024 ir kt.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytu teisiniu reguliavimu ir aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika naujų įrodymų pridėjimo prie bylos medžiagos aspektu, atsižvelgdama į tai, kad prašomas pridėti prie bylos papildomas įrodymas (Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 11 d. nutartis) galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, nes minima Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 11 d. nutartis buvo priimta iki šioje byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (2026 m. liepos 1 d.), todėl netenkina pareiškėjo prašymo pridėti papildomą įrodymą prie bylos.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad: i) 2025 m. birželio 30 d. buvo priimta Policijos departamento išvada, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes 2021 m. balandžio 22 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnį ir jam paskirta 9 mėn. laisvės apribojimo bausmė. 2024 m. rugpjūčio 7 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų nuosprendžiu jis nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 metų 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Taip pat asmuo buvo baustas už 48 2022–2025 m. padarytus administracinius nusižengimus, iš kurių 6 šiurkštūs administraciniai nusižengimai, už kuriuos jam paskirta administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas. Policijos departamento vertinimu, asmens padaryti nusikaltimai ir sistemingai daromi administraciniai nusižengimai rodo jo antisocialinių nuostatų stiprumą, polinkį savo problemas spręsti jėga, netausojant kitų žmonių sveikatos ir orumo, todėl pagrįstai galima teigti, kad asmuo ir ateityje gali daryti naujus teisės pažeidimus, todėl asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei; ii) Migracijos departamentas 2025 m. liepos 14 d. priėmė Sprendimą Nr. 25S159549 panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, LVAT 2025 m. gruodžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2647-789/2025 teismo sprendimą paliko nepakeistą; iii) Migracijos departamentas 2025 m. spalio 6 d. priėmė sprendimą Nr. 25S217076 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išvykimo dienos 30 mėn. (2 metus ir 6 mėn.) bei įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėn. (2 metus ir 6 mėn.). Sprendimas buvo priimtas, nes užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, LVAT 2026 m. sausio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1605-525/2026 teismo sprendimas paliktas nepakeistas; iv) 2026 m. sausio 15 d. Migracijos departamentas priėmė šioje byloje skundžiamą Sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, nes asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gresia viešajai tvarkai. Sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį buvo priimtas vadovaujantis UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame nurodyta, jog užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Taigi pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai faktas yra nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais.
Vertinant, ar Migracijos departamentas, nustatęs pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai, pagrįstai UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, pažymėtina, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (UTPĮ 128 str. 1 d.). Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (UTPĮ 130 str. 1 d.). Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (UTPĮ 130 str. 2 d.).
Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai sprendė dėl pareiškėjo buvimo Lietuvoje keliamos grėsmės viešajai tvarkai, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek pareiškėjo socialinius, ekonominius (buvo atleistas 2026 m. vasario 26 d., yra mažosios bendrijos vadovas), šeiminius ryšius (yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, turi mažametį sūnų, tačiau kartu su jais negyvena 4 metus, sutuoktinė su vaiku gyvena Kaune, o pareiškėjas – Klaipėdoje, pareiškėjas išlaikymą sūnui teikia nereguliariai, kartais atvyksta į vaiko gyvenamąją vietą, tačiau tie susitikimai nėra dažni), ir kitas aplinkybes (pareiškėjo padarytų nusikaltimų bei administracinių nusižengimų skaičių ir pobūdį).
Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17). Tarptautinėje teisėje pripažįstama valstybių teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; kt.).
Pagal EŽTT praktiką Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93). EŽTT 2008 m. gruodžio 16 d. sprendime Gulijev prieš Lietuvą pažymėjo, kad faktas, jog užsieniečio šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, yra svarbi aplinkybė, į kurią būtina atsižvelgti vertinant įsikišimo į šeimos gyvenimą būtinumą ir jo proporcingumą. Turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu (žr., pvz., EŽTT 2013 m. birželio 11 d. sprendimą Hasanbasic prieš Šveicariją) bei, ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Būtina įvertinti, ar užsieniečio socialiniai kultūriniai ir šeimos ryšiai su priimančia valstybe yra tvirti, kiek laiko pareiškėjas gyveno toje šalyje, iš kurios ketinama išsiųsti (žr., pvz., EŽTT 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Balogun prieš Jungtinę Karalystę).
EŽTT praktikoje taip pat pažymima, kad valstybės – Konvencijos dalyvės – turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94)).
Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, Migracijos departamentas, atlikęs individualų pareiškėjo situacijos vertinimą (t. y. įvertinęs pareiškėjo šeiminius, socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika), taip pat atsižvelgdamas į Policijos departamento 2025 m. birželio 30 d. išvadoje nurodytą informaciją, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos laikytinas proporcinga priemone. Šiuo atveju nenustatyta, jog egzistuoja UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos priežastys, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.
Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, aktualių teisės aktų nuostatas bei teismų praktiką aptariamu aspektu, sprendžia, kad nors pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos gali turėti įtakos jo šeimos gyvenimui, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši aplinkybė laikoma proporcinga priemone, siekiant užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą. Pareiškėjo interesas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisinamas aplinkybėmis, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė ir sūnus, t. y. pareiškėjo asmeniniai ar šeimos interesai negali būti aukščiau už Lietuvos valstybės saugumą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra pagrįstas ir teisėtas.
Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo trečiojo suinteresuoto asmens naudai (V. A.) priteistos bylinėjimosi išlaidos.
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 3 dalį, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.
Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia pareiškėjas, trečiasis suinteresuotas asmuo prašė teismo atmesti pareiškėjo skundą, palaikė atsakovo poziciją, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog buvo apgintos trečiojo suinteresuoto asmens teisės, todėl ši proceso šalis įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ta aplinkybė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra pareiškėjo sutuoktinė, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, jog trečiojo suinteresuoto asmens teisės šioje byloje gali būti apgintos tik panaikinus Sprendimą.
Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 56 str. 7 d.), nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos analogiško pobūdžio administracinėse bylose (ABTĮ 15 str. 1 ir 3 d.). Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. A. (R. A.) apeliacinį skundą atmesti. Regionų apygardos administracinio teismo 2026 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.