- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-16
- Bylos Nr.
- eA-1764-552/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03065-2024-5
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Egidijus Šileikis
- Pareiškėjas
- J. V.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos kariuomenė, Lietuvos
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimo pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovui Krašto apsaugos ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos kariuomenė), dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką, maitinimosi išlaidų ir patalpos nuomos kompensacijos bei neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės vado 2024 m. gegužės 7 d. įsakymą Nr. PK-1061
(toliau – Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į pareigas; 3) priteisti pareiškėjui nesumokėtą vidutinį tarnybos dienos atlyginimą už kiekvieną priverstinio nebuvimo tarnyboje dieną nuo 2024 m. rugpjūčio 2 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti pareiškėjui maitinimosi išlaidų kompensaciją už kiekvieną priverstinio nebuvimo tarnyboje dieną nuo 2024 m. rugpjūčio 2 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 5) priteisti pareiškėjui dėl jo neteisėto atleidimo iš tarnybos
3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 6) priteisti gyvenamosios patalpos nuomos išlaidų kompensaciją už kiekvieną priverstinio nebuvimo tarnyboje dieną nuo 2024 m. rugpjūčio 2 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:
Skundžiamu Įsakymu pareiškėjas, be kita ko, buvo atleistas iš užimamų pareigų Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos pajėgų ir išleistas iš profesinės karo tarnybos į atsargą. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Pareiškėjas yra karininkas, turi leitenanto laipsnį. Jis 2024 m. balandžio 15 d. buvo pasirašytinai supažindintas su pranešimu, kad Lietuvos kariuomenės vado sprendimu (2024 m. balandžio 3 d. posėdžio protokolas Nr. RKL-4), buvo nuspręsta nepratęsti su juo profesinės karo tarnybos sutarties (toliau – ir Sprendimas nepratęsti sutarties). Sprendimas priimtas atsižvelgiant į tarnybos vertinimo rezultatus ir tiesioginių bei aukštesnių viršininkų rekomendacijas. Pareiškėjo tarnybos vertinimo rezultatai atsispindi kario tarnybos vertinimo anketoje, kuri taip pat yra apskųsta teisės aktų nustatyta tvarka. Minėtą anketą užpildė pareiškėjo tiesioginis ir aukštesnysis viršininkai, todėl vienintelis atleidimo iš tarnybos motyvas yra viršininkų rekomendacijos.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sprendimu yra pripažintas pranešėju. Pareiškėjas atskleidė korupcinę, nusikalstamą schemą, apie kurią pranešė viršininkui, kuris į tai nereagavo. Minėtas asmuo pildė vertinimo anketą bei nerekomendavo su pareiškėju pratęsti sutarties. Pareiškėjas teikė skundus ir pranešimus dėl, jo teigimu, atliekamų neteisėtų veiksmų tarnyboje. Pareiškėjui dėl minėtų aplinkybių buvo daromas neigiamas poveikis, anksčiau minėtas asmuo sakė pareiškėjui, kad sieks, jog pareiškėjas būtų atleistas iš tarnybos. Todėl pareiškėjo vadų rekomendacijos ir pozicija dėl sutarties nepratęsimo turėtų būti vertinama itin kritiškai. Šiuo atveju buvo pažeistos Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatos, pareiškėjui buvo daroma neigiama įtaka, jis buvo nepagrįstai atleistas iš tarnybos (su juo nebuvo pratęsta sutartis), tokiu būdu jis buvo diskriminuojamas dėl pranešėjo statuso. Pareiškėjas, turintis leitenanto laipsnį bei atitinkantis konkrečių aktualių teisės aktų nuostatas, buvo vienintelis karininkas, su kuriuo jam pateikus prašymą atsakovas nepratęsė profesinės karo tarnybos sutarties 2023–2024 m. laikotarpiu, taip pat tik dėl jo buvo atliekami atitinkami tarnybiniai patikrinimai dėl pareigų nevykdymo, tik iš jo buvo atimtas leidimas patekti į savo dalinio teritoriją, iš jo buvo paimtas leidimas statyti transporto priemonę, pareiškėjas buvo žeminamas, negalėjo tinkamai apsiginti nuo nepagrįstų kaltinimų, buvo sulaikomas ir apieškomas. Pareiškėjui tarnyboje nebuvo užtikrinimus įstatymo garantijos (be kita ko, dėl „tėvadienių“, atostogų, perkėlimų ir kt.). Šie veiksmai buvo atlikti neteisėtai.
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir Ministerija) ir Lietuvos kariuomenė (toliau – ir Kariuomenė) nepagrindė, kad pareiškėjas yra netinkamas tarnybai ar negalėtų tinkamai tarnauti, jeigu jo profesinė karo tarnybos sutartis būtų pratęsta. Jo vertinimai yra nepagrįsti, neteisėti, neatsižvelgta į jo argumentus. Pareiškėjas yra motyvuotas ir pasirengęs toliau tarnauti profesinėje karo tarnyboje. Tačiau su juo buvo siekiama susidoroti, jis buvo nepagrįstai persekiojamas. Pareiškėjas prašo atlyginti 3 000 Eur neturtinę žalą, patirtą dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos ir jo persekiojimo, ginčo situacijoje egzistuoja mobingo požymiai. Pareiškėjas ne tik buvo atleistas iš tarnybos neteisėtai, bet ir neteko pragyvenimo šaltinio, pareiškėjas vienas išlaiko nepilnametį sūnų. Tokios tarnybos sąlygos sukėlė sveikatos sutrikimus, dėl ko pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į psichologus, pablogėjo jo reputacija, santykiai su draugais.
Nors pareiškėjas buvo profesinės karo tarnybos kariu, tačiau šiuo atveju turi būti vadovaujamasi teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo darbo santykių bylose. Atsakovo veiksmai pažeidžiant Pranešėjų apsaugos įstatymą ir nutraukiant karo tarnybos sutartį su pareiškėju pažeidė jo teisėtus lūkesčius į stabilią karjerą.
Šalies argumentai
Pareiškėjo 2025 m. sausio 17 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta Vilniaus apygardos teismo praktika, pagal kurią, esant persekiojimo požymiams, atleidimas laikomas susijusiu su pranešėjo statusu, kol darbdavys nepateikia įtikinamų priešingų įrodymų, o 2024 m. gruodžio 5 d. paaiškinimuose pateikti duomenys, kad iš 401 jaunesniojo kario, su kuriuo turėjo būti pratęstos sutartys, nepratęstos tik 3 sutartys. Taip pat nurodyta, kad sutartis nepratęsiama dėl kario teikiamų skundų. Pareiškėjo 2022 m. vertinimas taip pat buvo „patenkinamai“, tačiau iki pranešėjo statuso suteikimo toks vertinimas nebuvo pagrindas nepratęsti sutarties. Po prašymo neskirti budėjimo po 17 val. pareiškėjui, jo teigimu, sąmoningai buvo skiriamos po tarnybos valandų atliekamos užduotys, tarnybiniai pavedimai, kurių jis dėl vaiko negalėjo atlikti. Iki pranešimo prokuratūrai apie persekiojimą jis nebuvo grąžintas tarnauti į (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
Atsakovas Ministerija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
Pareiškėjas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, ėjo karininko pareigas, turėjo leitenanto karinį laipsnį, todėl pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) nuostatas būtent Kariuomenės vadas turėjo teisę spręsti dėl karo tarnybos sutarties su pareiškėju pratęsimo, pasibaigus jos terminui. Be to, profesinės karo tarnybos sutartys yra terminuotos. Profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju nebuvo pratęsta Kariuomenės vado sprendimu, atlikus teisės aktuose nustatytas procedūras. Pareiškėjas sutarties pratęsimo klausimo svarstymo procedūrų neginčija, tačiau nesutinka su galutiniu sprendimu nepratęsti sutarties, atitinkamai ir skundžia Įsakymą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad teisės aktai nenustato atvejų ir pagrindų, įpareigojančių Krašto apsaugos ministrą ar Kariuomenės vadą pratęsti profesinės karo sutarties terminą su nustatytus reikalavimus atitinkančiais kariais, todėl tai paliekama Krašto apsaugos ministro (ar jo įgalioto asmens) diskrecijai. Todėl Įsakymas yra teisėtas.
Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atsakovas pažymėjo, kad pranešėjo statuso suteikimas neriboja darbdavio galimybių veiksmingai vykdyti įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų funkcijų, jeigu ginčo atveju darbdavys galės įrodyti, kad neigiamų padarinių asmuo, pateikęs informaciją apie pažeidimą, patyrė ne dėl jo pranešimo ar pateiktos informacijos apie pažeidimą. Pareiškėjas iš tarnybos atleistas pasibaigus sutarties galiojimo terminui, sutartis nustatyta tvarka pratęsta nebuvo (yra priimti atitinkami Lietuvos kariuomenės vado sprendimai), taigi, pareiškėjo atleidimas iš tarnybos atitinka KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies
7 punkto nuostatą, atitinkamai, darbdavio vykdomos įstatymo nustatytos privalomos administracinės procedūros neturėtų būti savaime laikomos diskriminacinėmis arba pripažįstamos persekiojimu. Pareiškėjas, akcentuodamas galimą persekiojimą bei šališkumą, tik pateikė savo asmeninį, subjektyvų situacijos vertinimą, tačiau nepateikė objektyvių duomenų, leidžiančiu pripažinti Įsakymą neteisėtu. Kadangi Įsakymu pareiškėjas pagristai ir teisėtai atleistas iš tarnybos, kartu turi būti atmesti išvestiniai reikalavimai.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir, remdamasi aktualių KASOKTĮ nuostatų analize, nurodė, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjo įsitikinimas, kad jis atitiko teisės aktų reikalavimus ir su juo profesinės karo tarnybos (toliau – ir PKT) sutartis turėjo būti pratęsta, yra subjektyvaus pobūdžio. Kariuomenės vadui yra suteikta diskrecija spręsti dėl PKT sutarties pratęsimo. Pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas įstatymų nustatyta tvarka, esant faktiniam ir teisiniam pagrindui, o jo nurodyti argumentai šios išvados nepaneigia. Kariuomenė taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl diskriminavimo bei lygybės principo pažeidimo, taip pat kitų pažeidimų, kadangi juos paneigia byloje nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjo tinkamo, objektyvaus ir visapusiško vertinimo. Vertinant pareiškėją buvo išsamiai įvertintos jo profesinės savybės, užduočių ir atlikimo kokybė, pareigų vykdymas ir kt. aplinkybės. Pareiškėjo tarnybos įvertinimo rezultatai buvo visiškai nesusiję su pranešėjo statusu ir nepriklausė nuo pareiškėjo teiktos informacijos. Su tuo susiję pareiškėjo argumentai (be kita ko, kad jis buvo vienintelis, dėl kurio 2023–2024 m. buvo atliekami tarnybiniai patikrinimai, ir vienintelis, kuris buvo apieškotas ir kt.) yra klaidinantys ir neatitinka tikrovės.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo J. V. skundą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas turi profesinės karo tarnybos kario statusą pagal 2022 m. liepos 21 d. pareiškėjo su Ministerija sudarytą PKT sutartį Nr. PKT-844 (tęsinys), kuri galioja iki 2024 m. liepos 20 d. (toliau – ir Sutartis). Šios Sutarties 6 punkte nustatyta, kad ji gali būti pratęsta laikantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nustatytų sąlygų ir tvarkos. Sutartis su pareiškėju Kariuomenės vado atskiru sprendimu pratęsta nebuvo. Skundžiamo Įsakymo 1 punktu, vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies 7 punktu (pasibaigus profesinės karo tarnybos sutarties terminui) pareiškėjas atleistas iš pareigų 2024 m. liepos 20 d., 2 punktu pareiškėjas iš PKT išleistas į atsargą 2024 m. rugpjūčio 2 d., 2–3 punktais pareiškėjui suteikta teisė iškilmingomis progomis dėvėti kario uniformą su atsargos kario skiriamaisiais ženklais, taip pat pavesta pareiškėją įrašyti į karinę įskaitą pagal gyvenamąją vietą.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, KASOKTĮ (31 str. 1–6 d., 38 str. 1 d. 7 p.), Profesinės karo tarnybos sutarties ir profesinės karo tarnybos pratęsimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro
2007 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. V-1144 (12–13, 15, 19 p.; toliau – Aprašas) nuostatas, pažymėjo, kad PKT sutartis yra terminuota, t. y. sudaroma tam tikram laikotarpiui (terminui), kuriam pasibaigus, sutartis gali būti pratęsiama arba nepratęsiama.
Teismas nurodė, jog pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies 7 punktą profesinės karo tarnybos sutartis pasibaigia suėjus jos terminui, jeigu nustatyta tvarka nėra priimtas sprendimas ją pratęsti. Nei KASOKTĮ, nei sutarties pratęsimo tvarką reglamentuojantis aprašas nenustato pareigos krašto apsaugos ministrui ar kariuomenės vadui pratęsti sutartį net ir reikalavimus atitinkančiam kariui, todėl sprendimas dėl pratęsimo yra diskrecinio pobūdžio. Be to, sprendimo nepratęsti sutarties apskundimas nesustabdo jo galiojimo.
Teismas atkreipė dėmesį, kad iki pranešėjo statuso suteikimo ir po šio statuso suteikimo pareiškėjo veikla buvo įvertinta patenkinamai. Teismui pateiktame 2023 m. gegužės 10 d. pareiškėjo įrašyto pokalbio metu (pokalbio, įvykusio iki pranešėjo statuso suteikimo) Štabo viršininkas išsakė savo poziciją dėl pareiškėjo netinkamai įvykdytų / neįvykdytų užduočių, Štabo viršininkui pasiteiravus pareiškėjo, kokias užduotis jis atliko, pareiškėjas nurodė, kad neatsimena. Štabo vadovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas turėtų susikoncentruoti bent jau į Štabo vadovo tiesiogiai „Avilyje“ suformuotas užduotis. Šio pokalbio metu pareiškėjas ne vieną kartą nurodė, kad pats ketina išeiti iš tarnybos, kad ketina nutraukti sutartį iki numatyto termino pabaigos, dėl šios pozicijos (pareiškėjo pageidavimo išeiti iš tarnybos) Štabo vadovas nurodė, kad pareiškėjas gali priimti sprendimą parašyti prašymą dėl sutarties nutraukimo arba toliau tęsti tarnybą ir tinkamai atlikti jam pavestas užduotis. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nurodė, kad pareiškėjo ir konkrečios rinktinės pozicijos dėl pareiškėjo veiklos vertinimo rezultatų išsiskyrė jau 2022 metais, iki pranešėjo statuso įgijimo, ar iki 2023 m. liepos 4 d. pranešimo pateikimo Generalinei prokuratūrai.
Šalies argumentai
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 10 d. Kariuomenes Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadui pateikė prašymą dėl rotacijos, kuriuo informavo, kad pareiškėjui buvo suteiktas pranešėjo teisinis statusas. Pabrėžė, kad rotacijos (duomenys neskelbtini) ribose nelaikys neigiamo poveikio darymu pareiškėjo atžvilgiu (nes perkėlimas į kitą darbo vietą būtent taip traktuojamas Pranešėjų apsaugos įstatymo 10 str. 4 dalyje). Teismas atkreipė dėmesį, kad pranešėjo statuso suteikimas per se (lot. savaime) neįpareigojo Kariuomenės / Ministerijos priimti tik pareiškėjui palankių sprendimų, neatsižvelgiant, nevertinant esamų aplinkybių, teikiamų prašymų pagrįstumo. Taigi, teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kuri išsakyta ir minėtame 2023 m. rugpjūčio 10 d. prašyme, jog pareiškėjo atžvilgiu priimtas nepalankus Kariuomenės / Ministerijos sprendimas iš karto laikytinas neigiamo poveikio darymu pareiškėjui dėl jo turimo pranešėjo statuso. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad pranešėjo statuso suteikimas neriboja darbdavio galimybių veiksmingai vykdyti įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų funkcijų, jeigu ginčo atveju darbdavys galės įrodyti, kad neigiamų padarinių asmuo, pateikęs informaciją apie pažeidimą, patyrė ne dėl jo pranešimo ar pateiktos informacijos apie pažeidimą.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamos bylos atveju, teismo vertinimu, buvo įrodyta, kad valia priimti sprendimą dėl sutarties nepratęsimo buvo nulemta ne tik pareiškėjo vadų / viršininkų rekomendacijų, bet ir išsamaus atlikto vertinimo ir rekomendacinio pobūdžio pasiūlymo netęsti sutarties; pareiškėjo veiklos rezultatų ne tik po pranešėjo statuso įgijimo, bet ir iki pranešėjo statuso įgijimo; dėl padarytos galutinės išvados, kad pareiškėjo kandidatūra neatitiko krašto apsaugos sistemos poreikių, tarnybos interesų, o ne dėl pranešėjo statuso suteikimo pareiškėjui, todėl Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas.
Konstatavus, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, teismo teigimu, nėra pagrindo tenkinti ir kitų pareiškėjo skundo reikalavimų.
Įvertinęs išdėstytas faktines aplinkybes, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad atsakovas būtų atlikęs neteisėtus veiksmus, iš kurių pareiškėjas kildino galimai patirtą neturtinę žalą (nekonstatuota, kad būtų buvęs priimtas neteisėtas Įsakymas), o nenustačius vieno iš civilinės atsakomybės elemento – neteisėtų veiksmų – neturtinės žala negali būti atlyginama, todėl reikalavimas dėl 3 000 Eur neturtinės žalos priteisimo buvo atmestas kaip nepagrįstas. Atitinkamai teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
III.
Pareiškėjas J. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam arba Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė KASOKTĮ, Aprašo bei Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas, nepagrįstai nuspręsdamas, jog jam netaikomos pranešėjų apsaugos garantijos. Pareiškėjas atitiko visus objektyvius profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo kriterijus, išskyrus neigiamas vadų rekomendacijas, kurias, jo nuomone, būtina vertinti kritiškai, nes jas pateikė asmenys, dėl kurių veiksmų jis buvo pateikęs skundus ir pranešimus. Pranešėjų apsaugos įstatymas draudžia nepratęsti terminuotos sutarties dėl pateiktos informacijos apie pažeidimus, o įrodyti, jog neigiamas sprendimas nesusijęs su pranešėjo veikla, privalo darbdavys. Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos kariuomenė nepateikė objektyvių priežasčių, kodėl sutartis nebuvo pratęsta, apsiribodamos vadų vertinimais ir pasitikėjimo praradimo argumentu.
Lietuvos kariuomenėje profesinės karo tarnybos sutartys pratęsiamos beveik visais atvejais – 2023–2024 m. buvo pratęstos 401 jaunesniojo karininko sutartys, o nepratęstos tik trys, įskaitant jo. Pareiškėjo vertinimu, tai patvirtina, jog jo atveju sprendimą lėmė būtent pranešimų teikimas, o ne tarnybos rezultatai. Be to, jo tarnybos įvertinimas „patenkinamai“ anksčiau nekliudė pratęsti sutarties. Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad sutartis nebuvo pratęsta dėl tarnybos poreikių, nes teismas nenurodė konkrečių objektyvių priežasčių, kokių pareiškėjas neatitiko sistemos poreikių, nors kariuomenėje trūksta jo kvalifikacijos karininkų.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka teisėtumo, pagrįstumo ir motyvavimo reikalavimų. Teismas neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių ir įrodymų, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio reikalavimus bei pareigą sprendimą pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais.
Teismas neteisingai nurodė, kad atleidimo metu pareiškėjas buvo padaręs tarnybinį nusižengimą. Atleidimo metu pareiškėjas galiojančių drausminių nuobaudų neturėjo, o ankstesnė paskirta nuobauda buvo panaikinta kaip neteisėta. Teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas tarnybos metu buvo skatintas.
Atsiliepimas
Atsakovo nurodyti argumentai dėl pareiškėjo tariamai pateiktų nepagrįstų skundu, melo ir netinkamo elgesio, nebuvo pagrįsti jokiais įrodymais. Pareiškėjas turėjo pranešėjo statusą, o jo pateikti skundai ir pranešimai negalėjo būti vertinami kaip pagrindas neigiamai vertinti jo tinkamumą tarnybai. Sprendime dėl sutarties nepratęsimo nepagrįstai remtasi teiginiais apie pareiškėjo skundus, tariamus pažeidimus ir elgesį, tačiau nei atsakovas, nei Lietuvos kariuomenė nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neišnagrinėjo ir dėl jų nepasisakė, todėl sprendimas nėra pakankamai motyvuotas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad nei vienas karinis vienetas pareiškėjo nepasirinko, yra nepagrįstas ir neatitinka KAS nustatytos rotacijos tvarkos. Krašto apsaugos sistemoje rotacija nevykdoma tokiu būdu, kad kariniai vienetai pasirinktų karius. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo kandidatūra būtų svarstyta rotacinėje komisijoje ar kad dėl jo perkėlimo būtų priimtas sprendimas. Pareiškėjo prašymas dėl rotacijos iš esmės liko neišnagrinėtas.
Teismo išvada, kad pareiškėjas nepateikė diskriminacijos ar netinkamo elgesio įrodymų, yra klaidinga, nes byloje nustatytos aplinkybės, patvirtinančios neigiamo poveikio priemonių taikymą: pareiškėjas buvo laikinai perkeltas vykdyti funkcijas KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės S2 skyriaus žvalgybos karininko pareigas (duomenys neskelbtini), nors gyveno (duomenys neskelbtini) ir vienas augino specialiųjų ugdymosi poreikių turintį vaiką; pareiškėjui nebuvo suteikti priklausantys tėvadieniai; pareiškėjas nebuvo įleidžiamas į rinktinės teritoriją, iš jo buvo atimtas leidimas patekti į tarnybos vietą; pareiškėjas buvo vienintelis karininkas, kurio automobilis buvo stabdomas ir tikrinamas atvykstant ir išvykstant iš karo teritorijos.
Teismas, vertindamas 2023 m. gegužės 10 d. pokalbį, neįvertino esminės jo aplinkybės – kad mjr. M. S. pareiškėjui nurodė, jog už kiekvieną neatliktą užduotį bus pradėtas tarnybinis patikrinimas ir taikoma atsakomybė. Visas pokalbio turinys ir kontekstas rodo galimas mobingo apraiškas bei siekį sukurti tokias tarnybos sąlygas, kurios skatintų pareiškėją pasitraukti iš tarnybos.
Šalies argumentai
Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė diskriminacijos įrodinėjimo taisykles. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė aplinkybes, leidžiančias preziumuoti diskriminavimo faktą, ir pateikė jas patvirtinančius dokumentus, tačiau nepaisant to, teismas neperkėlė įrodinėjimo pareigos atsakovams ir nesilaikė procesinio rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principų. Teismas nepagrįstai ignoravo pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus ir iš esmės rėmėsi tik atsakovo ir Lietuvos kariuomenės pozicija, ją vertindamas kaip pagrįstą, nors ji nebuvo tinkamai įrodyta.
Teismas nesilaikė pranešėjų apsaugos bylose taikomo įrodinėjimo naštos perkėlimo principo. Pagal Direktyvą (ES) 2019/1937 pranešėjai turi būti apsaugoti nuo diskriminacijos ir neigiamų pasekmių dėl pranešimo apie pažeidimus. Pareiškėjas pateikė aplinkybes, leidžiančias manyti, kad jo atžvilgiu taikytos neigiamos priemonės ir sutarties nepratęsimas buvo susiję su jo pranešimu apie galimus pažeidimus. Atsakovas šios aplinkybės nepaneigė ir neįrodė, kad sprendimas nepratęsti sutarties buvo nesusijęs su pareiškėjo pranešėjo statusu.
Atsiliepimas
Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, tinkamai įvertino bylos esmę, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį nėra pagrindo naikinti.
Šalies argumentai
Apeliantas iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos buvo nurodęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau šie argumentai neįrodo nei Lietuvos kariuomenės vado Įsakymo, nei teismo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo. Apelianto teiginiai dėl netinkamo teisės normų taikymo, Pranešėjų apsaugos įstatymo netaikymo ir procesinių pažeidimų yra deklaratyvūs, nes nėra pagrįsti objektyviais įrodymais.
Ankstesni geri apelianto tarnybos rezultatai, paskatinimai ar pagyrimai savaime nesukuria pareigos pratęsti tarnybos sutartį. Sprendžiant dėl PKT sutarties pratęsimo vertinama visa aplinkybių visuma, įskaitant kario tarnybos vertinimus, vadovų rekomendacijas, tarnybos kokybę, drausmės klausimus ir krašto apsaugos sistemos poreikius. Apeliantui buvo taikyta drausminė atsakomybė – 2023 m. liepos 10 d. jam skirtas rašytinis įspėjimas už Lietuvos karių etikos kodekso pažeidimą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl šios aplinkybės laikoma pagrįsta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas tinkamai įvertino, kad PKT sutartis nebuvo nepratęsta dėl apelianto pateikto pranešimo, o sprendimas priimtas įvertinus visas reikšmingas aplinkybes: komisijos išvadas, vadovų rekomendacijas, tarnybos vertinimus, drausminę atsakomybę ir krašto apsaugos sistemos interesus.
Pagal ABTĮ administracinis aktas gali būti panaikintas tik tuo atveju, jei jis prieštarauja teisės aktams, priimtas nekompetentingo subjekto arba priimant jį buvo pažeistos esminės procedūros. Šiuo atveju tokių pagrindų nėra nustatyta, o apeliantas jų tinkamai nepagrindė.
Kadangi reikalavimai grąžinti į tarnybą ir priteisti išmokas yra išvestiniai iš pagrindinio reikalavimo panaikinti įsakymą dėl atleidimo, atmetus pagrindinį reikalavimą nėra pagrindo tenkinti ir kitų reikalavimų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Kariuomenės vado Įsakymo panaikinimo ir su tuo susijusių reikalavimų, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pareiškėjas skundžiamu Kariuomenės vado įsakymu buvo atleistas iš užimamų pareigų Lietuvos kariuomenėje, nepratęsus profesinės karo tarnybos sutarties, ir išleistas į atsargą. Manydamas, kad šis Įsakymas yra nepagrįstas ir įformina siekį su juo, kaip su pranešėju, susidoroti, pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą.
Regionų administracinis teismas pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs, jog sprendimas nepratęsti profesinės karo tarnybos sutarties yra diskrecinio pobūdžio, pagrįstas ne tik pareiškėjo vadų rekomendacijomis, bet ir išsamiu jo tarnybos vertinimu. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, jog sprendimą nepratęsti profesinės karo tarnybos sutarties nulėmė tai, jog pareiškėjas įgijo pranešėjo statusą.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja pradiniame skunde išdėstytus argumentus dėl jo diskriminavimo bei kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą netinkamo teisės aktų taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais.
Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomą įrodymą – 2026 m. vasario 18 d. priimtą Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus prokuroro nutarimą pripažinti jį nukentėjusiuoju administracinio nusižengimo byloje, surinkus pakankamai duomenų, kad J. V. atžvilgiu KASP 2 rinktinėje galimai buvo taikomos neigiamo poveikio priemonės, skiriant jam 2024-06-05 tarnybinę nuobaudą.
ABTĮ 142 straipsnio 3 dalis numato, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Atsižvelgusi į tai, jog pateiktas Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus prokuroro nutarimas priimtas jau pasibaigus procesui pirmosios instancijos teisme ir pareiškėjas neturėjo galimybės pateikti šio įrodymo pirmosios instancijos teismui, kad jo turinys yra susijęs tiek su pareiškėjo kaip pranešėjo statusu, tiek ir su pareiškėjo ir atsakovo tarnybos santykiais, teisėjų kolegija minėtą prokuroro nutarimą priima ir prijungia jį prie bylos medžiagos.
Teisėjų kolegija pažymi, jog, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.
Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2219-520/2020).
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, taip pat atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, vadovaudamasi teismų praktikoje suformuluotais išaiškinimais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, sprendime išdėstė konkrečius argumentus, dėl kurių atmetė pareiškėjo skundą. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, subjektyviai vertina byloje susiklosčiusią situaciją, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo profesinės karo tarnybos karys pagal 2022 m. liepos 21 d. pareiškėjo su Ministerija sudarytą PKT sutartį, kuri galiojo iki 2024 m. liepos 20 d. Sutartis su pareiškėju Kariuomenės vado atskiru sprendimu pratęsta nebuvo, motyvuojant tarnybos vertinimo rezultatais ir tiesioginių bei aukštesnių viršininkų rekomendacijomis. Skundžiamo Įsakymo 1 punktu, vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies 7 punktu (pasibaigus profesinės karo tarnybos sutarties terminui) pareiškėjas atleistas iš pareigų 2024 m. liepos 20 d. Be to, pareiškėjas 2023 m. liepos 18 d. Generalinės prokuratūros sprendimu pripažintas pranešėju dėl jo nurodytų faktų, susijusių su KASP 2 rinktinėje galimai padarytais pažeidimais.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, pažymi, kad profesinė karo tarnybos sutartis yra terminuota, t. y. sudaroma tam tikram laikotarpiui (terminui), kuriam pasibaigus Aprašo nustatyta tvarka priimamų sprendimų pagrindu gali būti pratęsiama arba nepratęsiama. Apraše nustatytų reikalavimų atitikimas yra tik sąlyga profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo klausimo svarstymui Komisijoje, tačiau tai nereiškia, kad, atitikus Aprašo 4 punkte nurodytus kriterijus, profesinės karo tarnybos sutartis visais atvejais turi būti pratęsta. KASOKTĮ 31 straipsnio 3 dalyje yra eksplicitiškai įtvirtinta, jog profesinė karo tarnybos sutartis gali būti pratęsta, o ne turi būti pratęsta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl krašto apsaugos ministro ar kariuomenės vado sprendimų pratęsti ar nepratęsti profesinės karo tarnybos sutartį aiškinama, kad nei KASOKTĮ, nei Aprašo nuostatos nenustato atvejų ir pagrindų, įpareigojančių krašto apsaugos ministrą ar kariuomenės vadą pratęsti profesinės karo tarnybos sutarties terminą su Apraše numatytus reikalavimus atitinkančiais kariais, todėl tai paliekama krašto apsaugos ministro (ar jo įgalioto asmens) diskrecijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1419/2013, 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-561/2013, 2011 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1130/2011, 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-88-624/2015).
Atsižvelgiant į minėtą KASOKTĮ 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą profesinės karo tarnybos sutarties sampratą bei terminuotos profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo galimybę, darytina išvada, kad profesinės karo tarnybos sutartis yra vertintinas kaip dvišalis savanoriškas sandoris dėl profesinės karo tarnybos atlikimo, sudaromas tarp Krašto apsaugos ministerijos ir asmens. Abi sutarties šalys yra lygios ir lygiavertės ir jokie teisės aktai imperatyviai neįpareigoja pratęsti profesinės karo tarnybos sutarties tuomet, kai baigiasi jos terminas. Pati terminuotos sutarties prigimtis suponuoja, kad ji yra sudaroma tam tikram apibrėžtam laikotarpiui. Pažymėtina, kad nei KASOKTĮ, nei Aprašo nuostatos nenustato atvejų ir pagrindų, įpareigojančių krašto apsaugos ministrą ar kariuomenės vadą pratęsti profesinės karo tarnybos sutarties terminą su Aprašo 4 punkte nustatytus pagrindus atitinkančiais kariais. Tokiu atveju krašto apsaugos ministrui (ar jo įgaliotam asmeniui) yra paliekama diskrecijos teisė spręsti dėl profesinių karo tarnybos sutarčių pratęsimo. Tai, jog kario tarnybos laiko pratęsimas yra krašto apsaugos ministro diskrecija (tai matyti iš nuorodos dėl krašto apsaugos ministro sutikimo pratęsti sutartį, kuris (sutikimas) laikytinas viena iš tokiam pratęsimui būtinų sąlygų (KASOKTĮ 31 str. 3 d.)), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs ir 2011 m. vasario 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-376/2011.
Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad Sutartis su juo nepratęsta vien dėl to, kad jis 2023 metais pranešė apie, jo manymu, esančias negeroves tarnybos vietoje, yra nepagrįsti. Akivaizdu, kad sprendimas nepratęsti su pareiškėju Sutarties buvo priimtas įvertinus visus pateiktus duomenis apie pareiškėjo asmenybę, tarnybos eigą ir pasiektus rezultatus. Profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nepratęsiama ne tik tais atvejais, kai asmuo netinkamas karo tarnybai ar kai iš viso negali tinkamai tarnauti, tačiau ir tais atvejais, kai kario tarnybos kokybė nėra itin gera ar jo tarnyba neatitinka krašto apsaugos sistemos poreikių. Pareiškėjo tarnyba tiek 2020-2021, tiek ir 2022-2023 metų laikotarpiais buvo vertinama tik patenkinamai, nurodomi iš esmės panašūs jo veiklos trūkumai bei tobulintinos sritys. Pripažintina, kad tokiam sprendimui galėjo turėti įtakos ir susiklostę neigiami santykiai tarp pareiškėjo bei kitų tame pačiame padalinyje tarnaujančių profesinės karo tarnybos karių, be kita ko, iššauktų ir paties pareiškėjo veiksmų, kaip antai, pokalbių įrašinėjimo, tačiau byloje pateiktų įrodymų visuma neduoda pagrindo išvadai, kad pareiškėjui buvo sudaromos išskirtinai blogesnės tarnybos sąlygos, jam iškeliamos sunkesnės tarnybos užduotys ar kad iš jo buvo reikalaujama daugiau nei iš kitų profesinės karo tarnybos karių. Byloje objektyvių įrodymų, sudarančių pagrindą teigti kad kariuomenės vadas, priimdamas Įsakymą, piktnaudžiavo diskrecijos teise, nėra, tokių nepateikė ir pats pareiškėjas.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamam sprendime aptarė aktualias Pranešėjo apsaugos įstatymo nuostatas, draudžiančias daryti neigiamą poveikį pranešėjui, be kita ko, atleisti jį iš tarnybos. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pranešėjo statuso suteikimas neriboja darbdavio galimybių veiksmingai vykdyti įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų funkcijų, jeigu ginčo atveju darbdavys galės įrodyti, kad neigiamų padarinių asmuo, pateikęs informaciją apie pažeidimą, patyrė ne dėl jo pranešimo ar pateiktos informacijos apie pažeidimą. Byloje nustatyta objektyvi aplinkybė, nulėmusi pareiškėjo atleidimą iš krašto apsaugos tarnybos – kad pasibaigė terminuota profesinės karo tarnybos sutartis, todėl pareiškėjo atleidimas iš tarnybos ir šiuo aspektu yra teisėtas, nes nesusijęs su jo turimu pranešėjo statusu. Šioje byloje atsakovas pateikė įrodymus, kad terminuotos profesinės karo tarnybos sutarties nepratęsimas buvo grindžiamas pareiškėjo tarnybos vertinimo rezultatais ir krašto apsaugos tarnybos poreikiais, o ne tuo faktu, jog pareiškėjas pateikė neigiamą informaciją apie tarnybos vietoje atliekamus veiksmus.
Kitokios išvados nesuponuoja ir pareiškėjo pateiktas papildomas įrodymas, nes prokuroro nutarimas pripažinti nukentėjusiuoju nėra tolygus įsigaliojusiam pareigūno ar teismo sprendimui, kuriuo būtų pripažinta, jog atsakovas pažeidė Pranešėjų apsaugos įstatymą.
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas tyrė visas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymus, apklausė ir įvertino liudytojų parodymus, sprendime padarytas išvadas tinkamai pagrindė. Todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi galutinis procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.