- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-09-16
- Bylos Nr.
- eA-2903-821/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02849-2026-6
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Iveta Pelienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2025 m. gruodžio 11 d. raštą Nr. 25SD25523, kuriuo atsakyta į pareiškėjo prašymą leisti jam pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Raštas); 2) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2026 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. 21RE-236, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Rašto panaikinimo (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą atlikti veiksmus: priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi, Leidimas) išdavimo, netaikant formalaus reikalavimo išvykti iš šalies ar paduoti prašymą per išorės paslaugų teikėją užsienyje, ir išnagrinėti šį prašymą iš esmės.
Pareiškėjas nurodė, kad jis yra Rusijos Federacijos pilietis, tačiau gimęs ir nuolat gyvenęs Lietuvos Respublikoje, integravęsis į Lietuvos visuomenę ir jo socialiniai, kultūriniai, kalbiniai bei ekonominiai interesai yra sukoncentruoti Lietuvos Respublikoje. Abu pareiškėjo tėvai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, su kuriais jis palaiko glaudžius šeiminius ryšius. Pareiškėjas turi nepilnametį vaiką, Vokietijos Federacinės Respublikos pilietį, kuris šiuo metu gyvena Vokietijoje su motina, tačiau pareiškėjas privalo ir nori vykdyti tėvo pareigas, įskaitant materialinį išlaikymą, kurio teikimas be teisėto pagrindo gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje yra objektyviai neįmanomas.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis šiuo metu neturi leidimo laikinai gyventi, jis Lietuvoje atliko laisvės atėmimo bausmę, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 9 d. nutartimi baudžiamojoje byloje jam pritaikytas lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietos, paskiriant intensyvią priežiūrą iki 2028 m. birželio 14 d. Šia įsiteisėjusia ir privaloma vykdyti teismo nutartimi pareiškėjui nustatyti imperatyvūs apribojimai ir pozityviosios pareigos: pareiškėjas privalo būti nustatytoje gyvenamojoje vietoje griežtai apibrėžtu laiku, jam draudžiama išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos ribų bei yra nustatyta pareiga privalomai dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, siekiant užtikrinti sėkmingą resocializaciją. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 64 straipsnio 1 dalį užsienietis gali teisėtai dirbti Lietuvos Respublikoje tik turėdamas leidimą laikinai gyventi arba kitą dokumentą, suteikiantį teisę dirbti. Be teisėto buvimo šalyje statuso užsieniečio darbas laikomas nelegaliu. Nesant išduoto Leidimo, pareiškėjas neturi jokios teisinės ir praktinės galimybės legaliai įsidarbinti, atidaryti banko sąskaitą darbo užmokesčiui gauti, mokėti mokesčius valstybei ar gauti socialines garantijas, taip pat negali registruotis Užimtumo tarnyboje.
Pareiškėjas teigė, kad siekdamas teisėtai įvykdyti teismo įpareigojimus, pilnavertiškai integruotis į visuomenę ir išvengti grąžinimo į įkalinimo įstaigą, jis per atstovą 2025 m. lapkričio 7 d. pateikė atsakovui prašymą leisti jam pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo alternatyviu būdu. Prašyme buvo išsamiai paaiškinta išskirtinė situacija ir prašoma netaikyti standartinio reikalavimo išvykti iš šalies ar paduoti dokumentus per išorės paslaugų teikėją užsienyje, kadangi to padaryti objektyviai ir teisiškai neleidžia teismo paskirta kardomoji priemonė (intensyvi priežiūra ir elektroninis monitoringas Lietuvos teritorijoje). Departamentas ginčijamu Raštu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, motyvuodamas formaliais pagrindais, t. y. tuo, kad pareiškėjas šalyje yra neteisėtai, jam taikomas Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymas (toliau – ir Ribojamųjų priemonių įstatymas), sustabdantis Rusijos Federacijos piliečių prašymų priėmimą. Taip pat atsakovas nurodė, kad šis atsakymas tėra tik nuomonė ir nėra oficialus administracinis sprendimas. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo atsakymu (Raštu), kreipėsi su skundu į Komisiją, kuri Komisijos sprendimu palaikė atsakovo poziciją.
Pareiškėjo vertinimu, atsakovo ir Komisijos sprendimai sukuria teisinę aklavietę, kylančią iš sisteminio valstybės valdžios šakų prieštaravimo ir nekoordinuoto veikimo. Teisminė valdžia (veikdama tos pačios valstybės vardu) nustato pareiškėjui prievolę likti Lietuvoje ir privalomai dirbti resocializacijos tikslais, nustatydama, kad priešingu atveju jis grįš į įkalinimo įstaigą. Pareiškėjas yra dirbtinai verčiamas rinktis vieną iš trijų vienodai nelegalių kelių: 1) nedirbti, tuo pažeidžiant teismo nutartį ir grįžti į kalėjimą; 2) dirbti nelegaliai be Leidimo, taip darant naujus pažeidimus, gauti pajamas „šešėlyje“, kas taip pat užtrauktų atsakomybę ir lemtų lygtinio paleidimo panaikinimą; arba 3) bandyti išvykti iš Lietuvos prašymui dėl Leidimo išdavimo pateikti per išorės paslaugų teikėją, tuo pažeidžiant intensyvios priežiūros sąlygas (draudimą išvykti) ir vėl grįžti į kalėjimą. Pareiškėjo atveju teisinę aklavietę aktyviai savo veiksmais sukuria pati valstybė: per teismo sprendimą asmuo imperatyviai įpareigojamas būti Lietuvoje ir dirbti, o per atsakovo sprendimą – jam atimama procesinė galimybė prašyti įteisinti savo teisinę padėtį Lietuvoje.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, negalėjimas įteisinti savo teisinę padėtį Lietuvoje, o kartu ir teisėtai dirbti, reiškia, kad pareiškėjas netenka bet kokios galimybės gauti teisėtas pajamas ir teikti privalomą išlaikymą savo nepilnamečiam vaikui. Valstybė savo neproporcingais ir tarpusavyje nekoordinuotais biurokratiniais suvaržymais griauna pareiškėjo šeimos gyvenimą ir pažeidžia ne tik Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnį, bet ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintą geriausių vaiko interesų prioriteto principą. Negalėjimas materialiai aprūpinti vaiko šiuo atveju kyla ne iš objektyvaus asmens nenoro integruotis ar dirbti, o tiesiogiai iš atsakovo formalaus atsisakymo suteikti asmeniui bent procesinę galimybę paduoti prašymą individualiam vertinimui.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2023 m. lapkričio 15 d. buvo pateikęs Departamentui prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Departamentas šio prašymo nepriėmė Ribojamųjų priemonių įstatymo pagrindais. Pareiškėjas šių Departamento veiksmų teisės aktų nustatyta tvarka neskundė. Taip pat Departamentas Rašte nurodė, kad šis atsakymas yra Departamento nuomonė, kuri nėra laikytina Departamento priimtu sprendimu pareiškėjo atstovo prašyme nurodytu klausimu, kadangi toks sprendimas gali būti priimamas tik teisės aktuose nustatytų bei detaliai reglamentuotų procedūrų metu. Galimybę inicijuoti administracinę procedūrą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui užkerta ne ginčijamas Departamento atsakymas (Raštas), bet imperatyvūs teisės aktų reikalavimai (Ribojamųjų priemonių įstatymas).
Atsakovas paaiškino, kad paskutinis pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2014 m. balandžio 7 d. Pareiškėjas iki paskutinės teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dienos (2014 m. balandžio 7 d.) naujo leidimo ar vizos negavo, todėl neįteisino savo buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje. Tiek prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu (2023 m. lapkričio 15 d.), tiek ginčijamo Rašto parengimo metu pareiškėjas neturėjo galiojančio Leidimo ar vizos, taip pat nebuvo prieglobsčio prašytojas, t. y. pareiškėjo teisinė padėtis – neteisėtai Lietuvos Respublikoje esantis užsienietis.
Atsakovas pažymėjo, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą pareiškėjas negali pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi, būdamas Lietuvos Respublikoje neteisėtai. Taip pat pareiškėjas neatitinka Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio išimčių, todėl jo prašymas išduoti Leidimą negali būti priimtas.
Atsakovo teigimu, tol, kol galioja pareiškėjui taikoma kardomoji priemonė, pareiškėjas gali būti Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi (kardomoji priemonė neįteisina jo buvimo / gyvenimo Lietuvos Respublikoje). Įstatymo 124 straipsnio 3 dalis numato, kad užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. <...> Pasak atsakovo, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad jam prieinamos procedūros įteisinti savo gyvenimą Lietuvoje nebuvimas atsirado dėl Lietuvos Respublikos valstybės institucijų kaltės. Pareiškėjas iki paskutinio leidimo nuolat gyventi galiojimo dienos, t. y. iki 2014 m. balandžio 7 d., galėjo pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi arba vizą, tačiau to nepadarė, todėl dabartinė pareiškėjo situacija susidarė dėl jo paties neveikimo.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. liepos 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą. Teismas, pasisakydamas dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo teisinės prigimties, nurodė, kad prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimas Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (toliau – ir MIGRIS) yra procedūrinio pobūdžio prašymo nagrinėjimo veiksmas, o ne administracinis sprendimas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 5 dalies ir 10 straipsnio prasme. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atstovui kreipusis į Departamentą laisvos formos prašymu leisti pareiškėjui pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Departamentas pagrįstai ir teisėtai Raštu nesprendė pareiškėjo prašymo išduoti Leidimą priėmimo / nepriėmimo Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), IV skyriuje nustatyta tvarka, o vertino pateiktą prašymą, kaip atitinkantį kriterijus, apibūdinančius VAĮ 2 straipsnio 10 punkte įtvirtintą kreipimosi formą – prašymą atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus, t. y. nagrinėjamu atveju – suteikti informaciją dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Todėl, vadovaudamasis nurodytu teisiniu reguliavimu ir aktualia nagrinėjamam ginčui teismų praktika, teismas sprendė, kad Komisija sprendime pagrįstai ir teisėtai nagrinėjo Departamento Rašte išdėstytą atsakymą į pareiškėjo atstovo laisvos formos prašymą informacijos išsamumo ir atitikimo prašymo turiniui prasme. Teismas nurodė, kad ir jis atliks tokį pat vertinimą. Teismas pažymėjo, kad iš Rašto turinio matyti, jog Departamentas į pareiškėjo atstovo laisvos formos prašymą atsakė laiku ir tinkamai, pateiktą informaciją grindė teisės aktų normomis, nurodė apskundimo tvarką. Teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo vertinti, kad priimant Raštą buvo pažeistos nustatytos prašymo nagrinėjimo procedūros ar jame pateiktas nepakankamas / neišsamus atsakymas į pareiškėjo atstovo prašymą. Rašto turinys patvirtina, kad pareiškėjui buvo išaiškintos leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos, įtvirtintos Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje, nurodyta, kad prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi pildomas per MIGRIS. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su Rašto turiniu (atsakovo pateiktu teisės aiškinimu), nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjui nebuvo suteikta informacija ar kad ji suteikta netinkamai. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamai įvertinto pareiškėjo buvimo Lietuvoje teisėtumu, jo prievolės dirbti, Ribojamųjų priemonių įstatymo taikymo yra susiję su pareiškėjo materialiniu prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi. Šie klausimai būtų teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl atsisakymo išduoti Leidimą pagrįstumo, tačiau tokio sprendimo atsakovas nėra priėmęs. Dėl to minėtų argumentų teismas neturėjo pagrindo vertinti. Teismas sprendė, kad Departamento Raštas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinkantis VAĮ nuostatas, Komisija sprendime taip pat teisingai įvertino byloje kilusio ginčo pobūdį ir jo teisinius aspektus, todėl nei Departamento Rašto, nei Komisijos sprendimo nėra pagrindo panaikinti, vadovaujantis pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais pagrindais.
III.
Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo tenkinti jo skundą.
Pareiškėjo teigimu, teismas ir atsakovas nepagrįstai formaliai nurodė, jog prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi nebuvo pateiktas, nes jis nepateiktas standartine forma per MIGRIS. Toks požiūris pažeidžia VAĮ įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą, įpareigojantį viešojo administravimo subjektą vertinti asmens kreipimosi turinį ir tikruosius siekius, o ne formalią formą.
Pareiškėjas paaiškina, kad jis per savo įgaliotą atstovą 2025 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į atsakovą ne dėl teorinio pobūdžio informacijos ar metodinės konsultacijos pateikimo, o su aiškiu ir konkrečiu materialiniu procesiniu reikalavimu – inicijuoti Leidimo išdavimo procedūrą alternatyviu būdu. Pasak pareiškėjo, teismas neatsižvelgė į tai, jog standartinis prašymo teikimas per MIGRIS pareiškėjui yra techniškai ir teisiškai neįmanomas, nes MIGRIS suprogramuota taip, kad automatiškai blokuotų prašymo užpildymą ir pateikimą asmenims, neturintiems galiojančios vizos ar kitų teisėto buvimo dokumentų. Kadangi pareiškėjas dėl specifinių aplinkybių (laisvės atėmimo bausmės ir lygtinio paleidimo įpareigojimų) tokių dokumentų neturi, jis objektyviai negali atlikti formalaus veiksmo per MIGRIS.
Pareiškėjo vertinimu, atsakovo priimtas Raštas sukelia jam neigiamas teisines pasekmes, nes Raštu atsisakyta leisti pareiškėjui pateikti prašymą išduoti Leidimą alternatyviu būdu. Šis atsisakymas užkerta kelią pradėti pareiškėjo situacijos materialų vertinimą ir nustatyti jo teisinį statusą, todėl atsakovo priimtas atsakymas yra individualus administracinis aktas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas pažymi, kad teismas sprendime nepasisakė dėl skunde nurodytų aplinkybių, jog valstybė per skirtingas institucijas (lygtinio paleidimo su intensyvia priežiūra taisykles ir migracijos procedūras) kelia pareiškėjui tarpusavyje prieštaraujančius, neįmanomus įvykdyti reikalavimus. Be to, atsakovo atsisakymas įteisinti pareiškėjo buvimą šalyje ir suteikti jam teisę dirbti užkerta kelią jam (pareiškėjui) vykdyti tėvo pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, o tai šiurkščiai pažeidžia geriausių vaiko interesų prioriteto principą.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovas nurodo, kad nustatytas reglamentavimas nenumato leidimo laikinai gyventi išdavimo procedūros inicijavimo alternatyviu būdu. Taip pat kliūtys, neleidusios pareiškėjui pateikti prašymo dėl Leidimo išdavimo, yra teisėtos. Pareiškėjas negali pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi, būdamas Lietuvos Respublikoje neteisėtai. Taip pat pareiškėjas neatitinka Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio išimčių, todėl jo prašymas išduoti Leidimą negali būti priimtas. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių, kad jo prašymas bus priimtas, kai jis neatitinka imperatyvių teisės aktuose numatytų reikalavimų tokiam prašymui priimti.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad ginčijamas atsakymas (Raštas) jam sukėlė teisines pasekmes. Galimybę pareiškėjui inicijuoti administracinę procedūrą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo užkerta ne ginčijamas Departamento Raštas, bet imperatyvūs teisės aktų reikalavimai. Prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimas MIGRIS yra procedūrinio pobūdžio prašymo nagrinėjimo veiksmas, o ne administracinis sprendimas VAĮ 2 straipsnio 5 dalies ir 10 straipsnio prasme.
Atsakovas pažymi, kad tokioje situacijoje kaip pareiškėjas atsidūrę asmenys neturi teisės tikėtis, jog jiems bus suteikta teisė apsigyventi. Atsižvelgiant į reglamentavimą ir teismų praktiką, pareiškėjo teisė dirbti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė jo teisė, ji yra išvestinė iš teisės gyventi Lietuvoje. Neturėdamas leidimo gyventi Lietuvoje pareiškėjas negali turėti teisėto lūkesčio dirbti Lietuvos Respublikoje. Paskutinis pareiškėjui išduotas leidimas gyventi galiojo iki 2014 m. balandžio 7 d., todėl pareiškėjas iki minėtos dienos galėjo pateikti prašymus išduoti leidimą gyventi arba vizą, tačiau to nepadarė, todėl dabartinė situacija susidarė dėl paties pareiškėjo neveikimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2025 m. gruodžio 11 d. rašto Nr. 25SD25523, kuriuo atsakyta į pareiškėjo prašymą leisti jam pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir reikalavimo įpareigoti Departamentą priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, netaikant formalaus reikalavimo išvykti iš šalies ar paduoti prašymą per išorės paslaugų teikėją užsienyje, ir šį prašymą išnagrinėti iš esmės pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, Rusijos Federacijos pilietis, Lietuvos Respublikoje nuteistas laisvės atėmimo bausme, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 9 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. TS-75-992/2024 paleistas į laisvę, taikant lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo įstaigos su intensyvia priežiūra, 2025 m. lapkričio 7 d. per atstovą pateikė Departamentui prašymą leisti jam pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo alternatyviu būdu, t. y. netaikant formalaus reikalavimo išvykti iš šalies ar paduoti prašymą per išorės paslaugų teikėją užsienyje, ir jį išnagrinėti iš esmės. Pareiškėjas prašymą grindė argumentais, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 9 d. nutartimi nustatyti lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos įpareigojimai (draudimas išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos ribų; pareiga privalomai dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, siekiant užtikrinti sėkmingą resocializaciją) ir nustatytas migracijos proceso reglamentavimas (prašymą dėl Leidimo išdavimo užsienietis gali pateikti tik išvykęs iš šalies ar per išorės paslaugų teikėją užsienyje; užsienietis gali teisėtai dirbti Lietuvos Respublikoje tik turėdamas leidimą laikinai gyventi arba kitą dokumentą, suteikiantį teisę dirbti; Rusijos Federacijos piliečių prašymai dėl Leidimo išdavimo nėra priimami, vadovaujantis Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatomis) sukuria pareiškėjui teisinę aklavietę. Pareiškėjas teigė, kad leidimo laikinai gyventi neturėjimas sukelia jam didžiulius sunkumus visose gyvenimo srityse; pasak pareiškėjo, jis, privalantis būti Lietuvoje, yra teisiškai izoliuotas nuo visuomenės ir negali naudotis būtinomis paslaugomis, o tai yra nesuderinama su žmogaus orumo principais ir stabdo bet kokią sėkmingą reintegraciją; pareiškėjo vertinimu, jis atitinka Įstatyme nustatytus kriterijus Leidimui gauti.
Departamentas, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, priėmė šioje byloje ginčijamą Raštą, kuriame nurodė, kad negali tenkinti šio prašymo, nes kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo gali tik tie užsieniečiai, kurie Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai; Departamentas paaiškino, kad užsienietis, kuris Lietuvos Respublikoje atlieka bausmę (arba jam yra taikytas lygtinis paleidimas) ir Lietuvos teritorijoje yra neteisėtai, negali pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi ar nacionalinę vizą, nes bausmės atlikimas Lietuvos Respublikoje užsieniečiui negarantuoja galimybės įteisinti savo buvimą Lietuvoje, nesuteikia teisės ir nėra pagrindas leidimui laikinai gyventi ar nacionalinei vizai gauti; taip pat tai reiškia, kad toks užsienietis negali nei deklaruoti gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, nei teisėtai dirbti Lietuvoje; užsienietis, esantis Lietuvos Respublikoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikia Departamentui per MIGRIS; šiuo metu Rusijos Federacijos piliečiai prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi gali pateikti tik tuo atveju, jeigu atitinka Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnyje nustatytų apribojimų (draudimų) išimtis; Departamentas neturi teisinio pagrindo, įgaliojimų ir diskrecijos individualiai sudaryti Rusijos Federacijos piliečiams išimtines sąlygas prašymui išduoti leidimą laikinai gyventi pateikti.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Raštu, pateikė skundą Komisijai, kuri Komisijos sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Departamento Raštą ir Komisijos sprendimą bei įpareigoti Departamentą priimti jo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, netaikant formalaus reikalavimo išvykti iš šalies ar paduoti prašymą per išorės paslaugų teikėją užsienyje, bei šį prašymą išnagrinėti iš esmės, kreipėsi su skundu į teismą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Departamentas pagrįstai pareiškėjo pateiktą prašymą nagrinėjo kaip VAĮ 2 straipsnio 10 punkte įtvirtintą kreipimosi formą – prašymą atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus, t. y. kaip prašymą suteikti informaciją dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, o ne kaip prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, kuris turi būti teikiamas per MIGRIS. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Rašte išdėstytą atsakymą į pareiškėjo atstovo laisvos formos prašymą informacijos išsamumo ir atitikimo prašymo turiniui prasme, darė išvadą, kad Departamentas pareiškėjui atsakė laiku ir tinkamai, pateiktą informaciją grindė teisės aktų normomis, nurodė apskundimo tvarką, Rašto turinys patvirtina, kad pareiškėjui buvo išaiškintos leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos, įtvirtintos Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje, nurodyta, kad prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi pildomas per MIGRIS, o aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su Rašto turiniu, nesudaro pagrindo teigti, kad jam nebuvo suteikta informacija ar kad ji suteikta netinkamai.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, pažeisdami turinio viršenybės prieš formą principą, nepagrįstai pareiškėjo pateikto prašymo nevertino kaip prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi; pareiškėjas akcentuoja, kad jis į Departamentą kreipėsi, siekdamas, jog būtų inicijuota leidimo laikinai gyventi išdavimo procedūra alternatyviu būdu, atsižvelgiant į individualią pareiškėjo situaciją; pareiškėjas pažymi, kad teismas sprendime tinkamai neįvertino skundo argumentų, jog valstybės institucijos kelia jam (pareiškėjui) tarpusavyje prieštaraujančius, neįmanomus įvykdyti reikalavimus, o atsakovo atsisakymas įteisinti pareiškėjo buvimą šalyje ir suteikti jam teisę dirbti užkerta kelią pareiškėjui vykdyti tėvo pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, šiurkščiai pažeidžiant geriausių vaiko interesų prioriteto principą.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
V.
Minėta, kad pareiškėjas per atstovą su 2025 m. lapkričio 7 d. prašymu kreipėsi į Departamentą, prašydamas leisti jam pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, netaikant Įstatyme nustatyto reikalavimo išvykti iš šalies ar paduoti prašymą per išorės paslaugų teikėją užsienyje, ir šį prašymą išnagrinėti iš esmės. Pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai aptarė prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo / priėmimo teisinį reguliavimą, todėl teisėjų kolegija šių motyvų nekartoja, tačiau pažymi, kad užsieniečių prašymams išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikti ir nagrinėti yra nustatyta speciali tvarka, t. y. prašymai kartu su Aprašo 8 punkte nurodytais dokumentais pateikiami Departamentui per MIGRIS. Šiuo atveju iš pareiškėjo prašyme nurodytų argumentų ir suformuluoto reikalavimo galima daryti išvadą, kad pareiškėjas Apraše nustatyta tvarka neteikė Departamentui prašymo išduoti jam leidimą laikinai gyventi Įstatyme nustatytu pagrindu (konkretus Leidimo išdavimo teisinis pagrindas prašyme nenurodytas; pareiškėjas teigė, jog jis atitinka kelis alternatyvius teisinius pagrindus Leidimui gauti), pareiškėjas tik prašė, atsižvelgiant į jo individualią situaciją, sudaryti jam galimybę tokį prašymą pateikti alternatyviu būdu ir jį išnagrinėti iš esmės. Taigi, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, šioje byloje ginčas kilo ne dėl Departamento atsisakymo išduoti jam leidimą laikinai gyventi, bet dėl Departamento pareiškėjui pateikto atsakymo (Rašto), kuriuo netenkintas prašymas leisti pareiškėjui pateikti prašymą dėl Leidimo išdavimo, netaikant Įstatyme nustatyto reikalavimo išvykti iš šalies ar paduoti prašymą per išorės paslaugų teikėją užsienyje, pagrįstumo ir teisėtumo.
Komisija sprendime ir pirmosios instancijos teismas sprendime vertino, kad pareiškėjo pateiktas prašymas yra laisvos formos kreipimasis į Departamentą, prašant atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus VAĮ 2 straipsnio 10 dalies prasme, t. y. kad pareiškėjas šiuo prašymu prašė suteikti jam informaciją dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo tvarkos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokia išvada nesutinka, teigdamas, kad jo prašymas nėra kreipimasis dėl informacijos ar konsultacijos suteikimo, pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su materialiniu procesiniu reikalavimu – inicijuoti Leidimo išdavimo procedūrą alternatyviu būdu, o atsakovo priimtas Raštas sukelia jam neigiamas teisines pasekmes, nes Raštu užkertamas kelias pradėti pareiškėjo situacijos materialų vertinimą ir nustatyti jo (pareiškėjo) teisinį statusą, todėl atsakovo priimtas atsakymas yra individualus administracinis aktas.
VAĮ nustato dvi kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas: su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, prašant suteikti administracinę paslaugą, priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus, yra vadinamas prašymu (VAĮ 2 str. 10 d.), o asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti, – skundu (VAĮ 2 str. 12 d.). Asmens kreipimosi į viešojo administravimo subjektą forma nustatoma, atsižvelgiant (vertinant) į tokio kreipimosi turinį, o ne jo pavadinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012, 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2918/2012, 2012 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2452/2012, 2014 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-494/2014; kt.).
VAĮ 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas taisykles. Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės), 45 punktas nustato, kad į prašymą institucija atsako, atsižvelgdama į jo turinį: 1) į prašymą suteikti administracinę paslaugą atsakoma suteikiant prašomą vieną iš VAĮ 19 straipsnio 1 dalyje nurodytų administracinių paslaugų (ar prašomas kelias administracines paslaugas) arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti; 2) į prašymą pakonsultuoti asmenį jam aktualiu klausimu atsakoma suteikiant konsultaciją pagal institucijai nustatytą kompetenciją arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti; 3) į prašymą priimti administracinį sprendimą atsakoma VAĮ 13 straipsnyje nustatyta tvarka; 4) į prašymą, nenurodytą Taisyklių 45.1–45.3 papunkčiuose, atsakoma laisva forma.
VAĮ 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmeniui, pateikusiam prašymą, ar asmeniui, dėl kurio galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų yra pradėta administracinė procedūra, taip pat asmenims, kuriems administracinis sprendimas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo administracinio sprendimo priėmimo dienos raštu pranešama apie priimtą administracinį sprendimą pateikiant to sprendimo kopiją, o kai reikia apsaugoti atitinkamų kategorijų duomenis, – nuasmenintą priimto administracinio sprendimo nuorašą.
Teisėjų kolegija, aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinusi pareiškėjo pateikto prašymo atsakovui turinį, sprendžia, kad pareiškėjo kreipimasis į atsakovą kvalifikuotinas kaip prašymas priimti administracinį sprendimą, į kurį turi būti atsakyta VAĮ 13 straipsnyje nustatyta tvarka (Taisyklių 45.3 p.). Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas sudaryti jam galimybę pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo alternatyviu būdu (netaikant Įstatyme nustatyto reikalavimo išvykti iš šalies ar paduoti prašymą per išorės paslaugų teikėją užsienyje), kurį gavęs atsakovas turėjo priimti atitinkamą administracinį sprendimą, kuriame būtų išreikšta atsakovo valia dėl prašymo nagrinėjimo, o atsakymą pateikti pareiškėjui.
VAĮ 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administracinis sprendimas – teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei. Šiuo atveju atsakovo priimtas Raštas yra individualus administracinis aktas, tiesiogiai susijęs su pareiškėjo teisių ir pareigų apimties nustatymu, ir išreiškiantis atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, valią, ir kuriam taikomos VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatos.
Vadovaujantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatomis, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, pateikiamos taikomos teisės aktų nuostatos, argumentai bei įrodymai, sudarantys pagrindą viešojo administravimo subjektui priimti individualų administracinį aktą. Individualus administracinis aktas taip pat turi atitikti motyvuotumo reikalavimą – individualaus administracinio akto motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus, individualus ir pakankamas. Individualaus administracinio akto priėmimo faktinį pagrindą ir individualią argumentaciją turi žinoti ne tik viešojo administravimo subjektas, priimantis minėtą aktą, tačiau ir asmuo, dėl kurio minėtas aktas yra priimamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-105-822/2025; kt.).
Atsakovas Rašte nurodė, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo gali tik tie užsieniečiai, kurie Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai, ir Įstatymas dėl to nenumato jokių išimčių, o tai reiškia, kad neteisėtai šalyje esantis užsienietis negali teikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tą jis gali padaryti tik išvykęs iš šalies. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, Lietuvoje atliekantis laisvės atėmimo bausmę ir šiuo metu neturintis galiojančio leidimo gyventi ar nacionalinės vizos, dėl to vertintina, jog pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai. Pareiškėjas šios aplinkybės byloje neginčija, tačiau mano, kad, atsižvelgiant į jo individualią situaciją, t. y. į tai, kad pareiškėjui taikytas lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietos su intensyvia priežiūra ir dėl to jis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, turėtų būti taikoma išimtis ir leista jam pateikti prašymą, netaikant Įstatyme nustatyto reikalavimo išvykti iš šalies ar paduoti prašymą per išorės paslaugų teikėją užsienyje.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2014 m. spalio 3 d. sprendime byloje Jeunesse prieš Nyderlandus Nr. 12738/10 konstatavo, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutarčių (taip pat Konvencijos) įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. Konvencija negarantuoja užsienio valstybės piliečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje. Šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi (100 p.). Tame pačiame sprendime EŽTT pažymėjo, kad kai valstybė toleruoja asmens buvimą savo teritorijoje, kol laukiama sprendimo dėl leidimo gyventi arba apeliacijos rezultato, pati valstybė tokiu būdu sudaro užsieniečiui sąlygas dalyvauti šalies visuomeniniame gyvenime, formuoti santykius arba sukurti šeimą. Tačiau tai automatiškai nereiškia, kad Konvencijos 8 straipsnis numato pareigą tokios valstybės valdžios institucijoms leisti šiam užsieniečiui gyventi šalyje. Apskritai, tokioje situacijoje atsidūrę asmenys neturi teisės tikėtis, kad jiems bus suteikta teisė apsigyventi (103 p).
Taigi bausmės atlikimas Lietuvos Respublikoje užsieniečiui negarantuoja galimybės įteisinti savo buvimą Lietuvoje ir nėra pagrindas suteikti leidimą laikinai gyventi ar nacionalinę vizą, tačiau tai neatleidžia Departamento nuo pareigos tinkamai ir išsamiai išnagrinėti pareiškėjo konkretų kreipimąsi.
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjas, kol jam paskirta kardomoji priemonė, gali būti Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi (Įstatymo 124 str. 3 d.), todėl Leidimo neturėjimas bausmės atlikimo laikotarpiu negali sukelti pareiškėjui Įstatymo 124–126 straipsniuose nustatytų teisinių pasekmių. Tačiau atsakovas nepagrindė, ar pareiškėjui taikyta laisvės atėmimo bausmė ir vėliau lygtinis paleidimas iš bausmės atlikimo vietos sukelia pareiškėjui tas pačias teisines pasekmes, kaip ir Įstatymo 124 straipsnio 3 dalyje nurodyta kardomoji priemonė, nes laisvės atėmimo bausmė, lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos ir kardomoji priemonė yra skirtingi baudžiamosios justicijos institutai.
Nagrinėjamoje byloje yra aktuali ne vien pareiškėjo teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje lygtinio paleidimo iš bausmės atlikimo įstaigos laikotarpiu, tačiau ir pareiškėjo galimybė įgyvendinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 9 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. TS-75-992/2024 nustatytas lygtinio paleidimo iš bausmės atlikimo įstaigos sąlygas. Viena iš tokių sąlygų – įsidarbinti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje.
Atsakovas ginčijamame Rašte nurodė, kad užsienietis, kuris Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, negali nei deklaruoti gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, nei teisėtai dirbti Lietuvos Respublikoje, nes pagal Įstatymo 64 straipsnio 1 punktą užsieniečio darbas arba užsiėmimas kita veikla Lietuvos Respublikoje laikomi neteisėtais, neatsižvelgiant į tai, ar gaunama pajamų, ar ne, jeigu jis dirba be leidimo dirbti ir (arba) darbo sutarties ir leidimo laikinai gyventi ar vizos, kai juos būtina turėti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, Departamentas neįvertino pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad migracijos teisinio reguliavimo taikymas jo konkrečioje situacijoje gali užkirsti jam galimybę vykdyti teismo nustatytą pareigą dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje.
Minėta, kad pareiškėjas šiuo metu neturi nei leidimo gyventi Lietuvoje, nei nacionalinės vizos, jam taikytas lygtinis paleidimas iš bausmės atlikimo įstaigos, nustatant konkrečias pareigas, kurias jis privalo vykdyti, kad nepažeistų lygtinio paleidimo iš bausmės atlikimo įstaigos sąlygų. Pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti jam nustatytas pareigas, turi dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, ko jis negali padaryti, neįteisinęs savo teisinės padėties Lietuvoje, t. y. neturėdamas leidimo gyventi ar nacionalinės vizos. Be to, pareiškėjui, kaip Rusijos Federacijos piliečiui, yra taikoma Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta ribojamoji priemonė, nes byloje nenustatyta, kad jis patektų į joje numatytas išimtis, kas dar labiau apsunkina pareiškėjo teisinės padėties klausimą.
Departamento pateiktame atsakyme apsiribota bendro pobūdžio teisinio reguliavimo nurodymu, atsakovas nepatikrino pareiškėjo nurodytų esminių individualių aplinkybių ir nepaaiškino, kokią teisinę reikšmę jos turi, atsakovo priimtas Raštas neatspindi šioje byloje kilusio ginčo esmės dėl pareiškėjui objektyviai kilusių kliūčių, siekiant suderinti lygtinio paleidimo iš bausmės atlikimo įstaigos sąlygas ir nustatytą migracijos teisinį reguliavimą. Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis ir kt.). Gero administravimo principas lemia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010; 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015; kt.).
VAĮ 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektas motyvuotai gali prašyti kito viešojo administravimo subjekto pateikti dokumentus, informaciją ar nuomonę pagal kompetenciją, kurių reikia administraciniam sprendimui priimti, arba tarnybinės pagalbos. Viešojo administravimo subjektas, į kurį kreipiamasi tarnybinės pagalbos, privalo ją suteikti, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje išvardytus atvejus <...> (VAĮ 12 str. 8 d.).
Teisėjų kolegijos vertinimu, Departamentas privalėjo nustatyti sprendimui reikšmingas aplinkybes, o tam jis, be kita ko, turėjo teisę pasinaudoti VAĮ 12 straipsnyje numatytais tarpžinybinio bendradarbiavimo instrumentais, pavyzdžiui, kreiptis tarnybinės pagalbos į Lietuvos kalėjimų tarnybą ir / ar Probacijos tarnybą, kuri kontroliuoja probuojamųjų elgesį ir teismo jiems skirtų įpareigojimų bei draudimų laikymąsi, dėl informacijos apie pareiškėjo galimybes įvykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 9 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. TS-75-992/2024 nustatytas lygtinio paleidimo iš bausmės atlikimo įstaigos sąlygas. Tokia informacija yra reikšminga siekiant patikrinti pareiškėjo argumentą, kad jam nustatytos lygtinio paleidimo sąlygos ir dėl jo taikomas migracijos teisinis reguliavimas konkrečioje situacijoje sukuria tarpusavyje sunkiai suderinamus teisinius reikalavimus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimtame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015). Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą teisės normai taikyti, nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 10 straipsnio imperatyvais.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįgyvendino pareigos priimti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus atitinkantį administracinį sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies – panaikinant Departamento Raštą ir Komisijos sprendimą bei įpareigojant Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).
Pažymėtina, kad teismas neatlieka viešojo administravimo funkcijų, todėl negali įpareigoti viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą ar atlikti konkrečius veiksmus, palankius pareiškėjui, o tik įpareigoja iš naujo atlikti veiksmus, kurie teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo atlikti.
Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.
Pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėjas yra sumokėjęs 11,25 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir 22,50 Eur – už skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teisme priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, pareiškėjui atlygintinos išlaidos, turėtos bylą išnagrinėjus apeliacinės ir pirmosios instancijos teismuose. Taigi pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistinas jo sumokėtas žyminis mokestis – 33,75 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 40–41 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. gruodžio 11 d. raštą Nr. 25SD25523 ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2026 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. 21RE-236.
Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti pareiškėjo A. B. (A. B.) 2025 m. lapkričio 7 d. prašymą „Dėl leidimo pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi“.
Priteisti pareiškėjui A. B. (A. B.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus 75 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose.
Sprendimas neskundžiamas.