Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja dirba Latvijos Respublikoje, yra komandiruojama į kitas šalis, tarp jų ir į Lietuvos Respubliką. Skundžiamu Sprendimu pareiškėja buvo įpareigota savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Latvijos Respubliką iki 2026 m. birželio 18 d., nustačius, kad ji viršijo užsieniečiams nustatytą buvimo laiką Lietuvos Respublikoje. Sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, surašytas deklaratyviai. VSAT netinkamai apskaičiavo pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, nepatikrino visų su tuo susijusių duomenų. Pareiškėjos darbo grafikai Latvijos Respublikoje patvirtina atidirbtą darbo laiką Latvijoje, t. y. šie objektyvūs įrodymai neginčijamai paneigia VSAT nustatytas aplinkybes apie pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką ir buvimo joje laikotarpį.

Vertinant pareiškėjos situaciją buvo padaryta ir kitų pažeidimų, kurie sąlygojo neteisėto Sprendimo priėmimą. Teikiant paaiškinimus pareiškėjos apklausos metu nedalyvavo sertifikuotas vertėjas, jai nebuvo tinkamai leista susipažinti su žodžiu duotais paaiškinimais, kurie surašyti apklausos lape. Dėl vertėjo netinkamai atliekamų pareigų, žodžiu nurodytos aplinkybės buvo surašytos netiksliai (dėl atvykimo į Lietuvą datos), buvo netinkamai išverstos ir kitos pareiškėjos nurodytos aplinkybės. Pareiškėjai nebuvo leista pateikti jokių jos buvimo Lietuvoje laikotarpį pagrindžiančių įrodymų.

Pareiškėja taip pat ginčijo Sprendimu nustatytą, jos manymu, itin trumpą 7 dienų terminą išvykti iš šalies, kai pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 127 straipsnio 3 dalį įpareigojimui išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatomas ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas, per kurį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Ši Sprendimo dalis yra nemotyvuota. Pareiškėjai taip pat neaišku, kokiu pagrindu Sprendimu taikytos Įstatymo 127 straipsnio 3¹ dalies nuostatos dėl pasislėpimo rizikos. Nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėja gali slėptis, siekdama išvengti grąžinimo į užsienio valstybę. Nurodė, kad nenori prarasti darbo. Be to, nebuvo nustatyta, kad ji būtų teista ar bausta administracine tvarka, kad keltų grėsmę viešajai tvarkai, ar nebendradarbiautų su Lietuvos Respublikos institucijomis.

2026 m. birželio 11 d. buvo vykdoma prevencinė priemonė, kurios metu buvo tikrinti Vilniaus kavinių tinklo darbuotojai, tarp jų – ir pareiškėja. Atlikus duomenų patikrinimą nustatyta, kad pareiškėja Lietuvoje galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti Lietuvos Respublikoje neturėjo. Apklausos metu pareiškėja nurodė, kad į Lietuvos Respubliką atvyko 2024 m. kovo 15 d. ir nuo to laiko iš Lietuvos nebuvo išvykusi. Dokumentų, patvirtinančių teisėtą buvimą šalyje, pareiškėja nepateikė.

Apklausos metu dalyvavo sertifikuota (duomenys neskelbtini) vertėja. Vertėja dalyvavo tiek apklausos metu, tiek priimant sprendimą, pareiškėjai buvo išversta į suprantamą kalbą ir dokumentai pasirašyti, pareiškėja nereiškė jokių pretenzijų.

Pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje nuo 2024 m. birželio 13 d. vertintas neteisėtu. Užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, tačiau turi vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių išduotą leidimą gyventi, gali būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau kaip 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Sprendimo priėmimo dieną pareiškėja Lietuvos Respublikoje neteisėtai buvo išbuvusi 729 dienas. Sprendžiant pareiškėjos teisinės padėties klausimą ji nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog po 2024 m. kovo 15 d. ji buvo išvykusi į Latvijos Respubliką. Priešingai, apklausos metu pati nurodė, kad nuo 2024 m. kovo 15 d. nepertraukiamai buvo Lietuvos Respublikoje.

Vien darbo važtaraščių pateikimas savaime nepatvirtina pareiškėjos faktinio išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir buvimo Latvijos Respublikoje konkrečiu laikotarpiu. Net ir darant prielaidą, kad šie dokumentai yra autentiški, jie nepaneigia pačios pareiškėjos administracinės procedūros metu duotų paaiškinimų, jog nuo 2024 m. kovo 15 d. iš Lietuvos Respublikos nebuvo išvykusi. Be to, administracinės procedūros metu šie dokumentai Migracijos skyriui nebuvo pateikti, taip pat nėra duomenų, kad šiuos dokumentus pasirašęs asmuo tokią teisę turėjo.

t. y. Lietuvos Respublikoje išbuvo laikotarpį, viršijantį Įstatyme užsieniečiams nustatytą buvimo laiką, atsižvelgiant į Įstatymo 128 straipsnio nurodytas aplinkybes, dėl kurių draudžiama įpareigoti asmenį išvykti iš Lietuvos Respublikos, ir įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, 2026 m. birželio 11 d. buvo priimtas skundžiamas Sprendimas dėl pareiškėjos įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos į Latviją per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos. Toks terminas buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje neteisėtai buvo 729 dienas, neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, taip pat neturi reikšmingų socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika.

II.

Pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė.

VSAT kartu su Valstybinės darbo inspekcijos ir Migracijos departamentu 2026 m. birželio 11 d. vykdė bendrą prevencinę priemonę, kurios metu tikrino Vilniaus kavinių tinklo darbuotojus. Šios priemonės metu buvo patikrinta ir pareiškėja. Kadangi pareiškėja negalėjo pateikti savo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, nes jis buvo perduotas įmonės, kurioje pareiškėja dirbo administracijai, 2026 m. birželio 11 d. pareiškėja (kartu su kitais užsieniečiais) buvo pristatyta į Valstybinės darbo inspekcijos patalpas apklausai atlikti, siekiant nustatyti jos teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje. Apklausa vyko dalyvaujant (duomenys neskelbtini) vertėjai. Jos metu pareiškėja pateikė paaiškinimus, kad iš kilmės valstybės darbo tikslais 2024 m. kovo 9 d. atvyko į Latvijos Respubliką. Į Lietuvą iš Latvijos atvyko kirsdama vidaus sieną ir nuo 2024 m. kovo 15 d. Lietuvoje buvo nepertraukiamai darbo tikslais.

VSAT, įvertinusi visus gautus duomenis, nustatė, kad pareiškėjos buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje, pagal Įstatymo 11 straipsnio 4 dalį, 23 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 124 straipsnio 2 dalį nuo 2024 m. birželio 13 d. iki 2026 m. birželio 11 d. Lietuvoje buvo (729 dienos) neteisėtas, nes per pastarųjų 180 dienų laikotarpį išbuvo 819 dieną. Todėl buvo priimtas skundžiamas Sprendimas, vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo (3 str., 11 str.

2 d., 23 str. 1 p., 125 str. 1 d. 6 p., 127 str. 6 d., 128 str. 1 d.) nuostatomis. Teismas pažymėjo, Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, o pareiškėja ginčija atsakovo išvadą dėl jos buvimo laikotarpio Lietuvos Respublikoje ir teigia, kad nebuvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės, turėjusios įtakos Sprendimo priėmimui.

Teismas akcentavo, kad teikdama skundą teismui pareiškėja pateikė darbo grafikus, kurie, jos teigimu, įrodo darbinę veiklą Latvijoje ginčo laikotarpiu, tačiau šių įrodymų atsakovui Sprendimo priėmimo metu nepateikė. Šią aplinkybę pabrėžė ir atsakovas atsiliepime. Paaiškindama, kodėl to nepadarė, pareiškėja skunde nurodė, kad jai nebuvo leista pateikti įrodymų, tačiau šio teiginio plačiau nekonkretizavo, nepaaiškino, kokius konkrečius dokumentus siekė pateikti, kokiomis aplinkybėmis jai buvo atsisakyta juos priimti ar kokiais atsakovo veiksmais buvo apribota tokia galimybė.

Teismo vertinimu, vien pareiškėjos žodiniai paaiškinimai ar subjektyvūs teiginiai, neturintys materialaus pagrindimo, nesudaro pagrindo laikyti jų pakankamais ginčijamo Sprendimo neteisėtumui konstatuoti. Teismas sprendė, kad pareiškėjos nurodyti teiginiai apie apklausos metu netinkamai užrašytas aplinkybes (dėl vertimo) ir dėl negalėjimo pateikti įrodymų, yra subjektyvus situacijos vertinimas. Vien deklaratyvūs teiginiai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad administracinės procedūros metu ji objektyviai negalėjo pateikti VSAT dokumentų, kuriuos jau po Sprendimo priėmimo pateikė teismui. Todėl teismas konstatavo, kad VSAT turėjo pagrįstą pagrindą remtis pagal kompetenciją prieinamais duomenimis informacinių sistemų bazėse bei pačios pareiškėjos parašu patvirtintais apklausos metu pateiktais paaiškinimais.

Teismas pareiškėjos pateiktus darbo grafikus vertino byloje esančių įrodymų visumos kontekste. Teismas pažymėjo, kad jie savaime nėra pakankami, jog būtų galima patikimai nustatyti pareiškėjos faktinį buvimą Latvijoje ginčo laikotarpiu. Teismas nurodė, kad pareiškėja nepateikė darbo sutarties, darbo laiko apskaitos žiniaraščio, darbdavio įsakymo dėl komandiruotės, ar kitų oficialių darbo santykius ir darbo atlikimo vietą patvirtinančių dokumentų. Be to, pateiktų darbo grafikų autentiškumas teismui sukėlė abejonių, nes juose nėra jokių duomenų apie juos pasirašiusio asmens įgaliojimus, dokumentai nėra pasirašyti kvalifikuotu elektroniniu parašu.

Sprendimu pareiškėjai nustatytas įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 127 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta maksimali galima savanoriško išvykimo termino trukmė. Ši teisės norma nenustato pareigos kiekvienu atveju užsieniečiui suteikti maksimalų 30 dienų terminą, todėl vien aplinkybė, kad pareiškėjai buvo nustatytas 7 dienų terminas, savaime nesudaro pagrindo spręsti apie Sprendimo neteisėtumą.

Teismas sutiko su pareiškėjos argumentu dėl Sprendime neindividualizuotų motyvų dėl Įstatymo 127 straipsnio 3¹ dalies taikymo, iš Sprendimo turinio nėra aišku, kokios konkrečios faktinės aplinkybės sudarė pagrindą remtis būtent šia teisės norma. Tačiau, teismo vertinimu, vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu. Teismas akcentavo, kad Sprendime aiškiai nurodytas jo faktinis pagrindas – pareiškėjos neteisėtas buvimas Lietuvos Respublikoje, viršijus nustatytą leidžiamą buvimo terminą, taip pat nurodytos teisės normos, kuriomis remiantis pareiškėja buvo įpareigota išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėja suprato Sprendimo esmę ir jo faktinį pagrindą, turėjo galimybę jį apskųsti bei pateikti savo argumentus teismui. Įvertinęs Sprendimo turinį kaip visumą, teismas sprendė, kad nors Įstatymo 127 straipsnio 3¹ dalies taikymas Sprendime nėra tinkamai individualizuotas, šis motyvavimo trūkumas nagrinėjamu atveju nelaikytinas esminiu. Pareiškėjai nebuvo pritaikytos Įstatymo 127 straipsnio 3¹ dalyje nustatytos teisinės pasekmės – jai nebuvo nustatytas trumpesnis negu 7 dienų savanoriško išvykimo terminas ir nebuvo atsisakyta suteikti tokį terminą. Todėl vien nepakankamas šios teisės normos taikymo motyvavimas negali būti laikomas pakankamu pagrindu panaikinti Sprendimą.

III.

Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartojo ginčo faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismui nurodytus teiginius ir remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

Ginčą nagrinėjusios institucijos ir teismas nesivadovavo ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aktualiais teisės aktais, neįvertino individualios pareiškėjos situacijos, nesilaikė gero administravimo principo ir nenurodė aiškių argumentų, kodėl pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą ar nesustabdo jo vykdymo. Dėl to buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

Atsakovas neužtikrino tinkamos pareiškėjos apklausos, kvalifikuoto vertimo, dėl ko surašė netikslius duomenis, kurių pagrindu buvo priimtas Sprendimas. Nors teismas nurodė, kad pareiškėja atsakovui nepateikė darbo grafikų Sprendimo priėmimo metu, tačiau atvykdama į Lietuvą pareiškėja su savimi neturėjo darbdavio įsakymų, negalėjo net prisiminti, kiek konkrečiai dienų ir kurį mėnesį praleido Lietuvoje, o atsakovas nesudarė galimybių tokius duomenis pateikti, apsiribojo kelių klausimų uždavimu, skuboto sprendimo priėmimu. Nors pareiškėja nurodė, kad visi dokumentai yra pas jos darbdavį, atsakovas šių aplinkybių nevertino. Be to, teismui kartu su skundu buvo pateikti darbo grafikai, kurie pagrindžia, jog paskutines 180 dienų pareiškėja faktiškai dirbo Latvijoje, todėl neturėjo realių galimybių gyventi / būti Lietuvoje (kur ji neturi gyvenamosios vietos).

Teismas pareiškėjos argumentus vertino deklaratyviai ir šališkai, t. y., priėmė pareiškėjos pateiktus paaiškinimus atsakovui kaip pagrįstus, tačiau skunde nurodytus argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

Pareiškėjos darbdavys yra Lietuvoje registruota bendrovė, kuri savo veiklą vykdo ir Latvijos Respublikoje. Todėl dirbdama minėtoje įmonėje pareiškėja buvo komandiruojama į kitas šalis, taip pat ir į Lietuvos Respubliką. Negalėdama atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėja negalės vykdyti ir nustatytų darbo apimčių, o tai lems darbo praradimą.

Sprendimas neatitinka gero administravimo principo. Taip pat nors teismas nurodė, kad priimdamas Sprendimą atsakovas vertino pareiškėjos teisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, socialinius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, teisės pažeidimus, tačiau šių aplinkybių vertinimas apsiribojo formaliu jų išvardinimu.

Išdėstyti argumentai patvirtina, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, t. y. neatliko išsamaus ir visapusiško įrodymų tyrimo ir vertinimo, nepatikrino Sprendime padarytų išvadų pagrįstumo, pareiškėjai nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą dėl konstatuotų atvykimo į Lietuvą aplinkybių.

Atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje (ilgiau nei 180 dienų). Nors atsakovas teigė, kad šią aplinkybę nurodė pati pareiškėja, tačiau byloje tokių paaiškinimų nėra pateikta. Dėl to Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Sprendime nurodytos ir nustatytos faktinės aplinkybės nebuvo vertinamos proporcingumo aspektu, neatliktas individualus situacijos vertinimas, nesuteikta teisė pateikti įrodymus. Atsakovas neindividualizavo Sprendimo, nepasisakė dėl pareiškėjos ryšių Latvijoje, Lietuvoje, nenurodė, kodėl jos grąžinimą į užsienio valstybę vertino kaip proporcingą ir individualizuotą priemonę, šios aplinkybės liko neištirtos, neatliktas jų vertinimas ir nepateikta aplinkybių analizė.

Apeliaciniame skunde pareiškėja iš esmės pakartojo argumentus, kurie buvo išdėstyti pirmosios instancijos teismui. Regionų administracinis teismas juos išsamiai išnagrinėjo, įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Migracijos departamento 2026 m. birželio 11 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėja įpareigota išvykti iš Lietuvos Respubliką į Latvijos Respubliką, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėja prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymą dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, atkreipia dėmesį, kad šis prašymas nėra grindžiamas jokiais argumentais ar motyvais. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė jokių aplinkybių, sudarančių būtiną poreikį apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkinamas ir apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.

Bylos duomenys patvirtina, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėja nuo 2024 m. birželio 13 d. 729 dienas Lietuvoje buvo neteisėtai, tokiu būdu pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 4 dalies, 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 124 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 125 straipsnio 2 dalimi ir 127 straipsnio 3, 3¹ ir 4 dalimis, atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą bei nusprendė pareiškėją įpareigoti išvykti į Latviją.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą dėl minėto Sprendimo panaikinimo atmetė. Teismas vertino, kad atsakovas tinkamai nustatė ginčui aktualias faktines aplinkybes ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teismas sprendė, kad pareiškėja neįrodė, kad jai nebuvo užtikrintas tinkamas vertimas (kad buvo netinkamai išversti jos žodiniai parodymai, ar kad vertėjos kompetencija buvo netinkama), kad ji atsakovui negalėjo pateikti aktualių duomenų ginčo klausimais, o teismui pateikti darbo grafikai nėra pakankami, kad būtų galima patikimai nustatyti pareiškėjos faktinį buvimą Latvijoje ginčo laikotarpiu, be to, jų autentiškumas, teismo vertinimu, kelia abejonių dėl juos pasirašiusio asmens įgaliojimų. Teismas taip pat akcentavo, kad byloje nepateikta kitų objektyvių darbo santykius ir darbo atlikimo vietą patvirtinančių įrodymų. Teismas sprendė, kad VSAT rėmėsi apklausos metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pačios pareiškėjos pateiktais paaiškinimais, iš kurių buvo sprendžiama, kad pareiškėja nuo 2025 m. kovo 15 d. iš Lietuvos Respublikos nebuvo išvykusi. Administracinės procedūros metu pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių jos buvimą Latvijos Respublikoje ginčo laikotarpiu, todėl VSAT, nustačiusi pareiškėjos įpareigojimo išvykti iš Lietuvos pagrindą (Įstatymo 125 str. 1 d. 6 p.), turėjo pareigą priimti sprendimą dėl jos grąžinimo į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti išvykti į užsienio valstybę.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo minėtą teismo sprendimą panaikinti. Pareiškėjos vertinimu, teismas netinkamai įvertino įrodymus ir argumentus bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje, kadangi nors atsakovas teigė, kad šią aplinkybę nurodė pati pareiškėja, tačiau byloje tokių paaiškinimų nėra pateikta.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta nei aplinkybių, dėl kurių šios ribos turėtų būti peržengtos, nei sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl teisėjų kolegija bylą nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje.

Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamas Sprendimas priimtas įvertinus tai, kad pareiškėja buvo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką – Sprendime konstatuota, kad pareiškėja nuo 2024 m. birželio 13 d. 739 dienas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su tuo susijusios aplinkybės buvo nustatytos 2026 m. birželio 11 d. patikrinimo metu, buvo atlikta pareiškėjos apklausa, dalyvaujant vertėjui, baigus administracinę procedūra buvo surašytas apklausos protokolas, priimti kiti procesiniai dokumentai ir Sprendimas. Šiuos dokumentus, atsakovo teigimu, pareiškėja pasirašė ir jokių papildomų dokumentų ginčui aktualios procedūros metu neteikė, be to, pati nurodė, kad nuo 2024 m. kovo 15 d. nepertraukiamai buvo Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pacitavo atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, be kita ko, ir pareiškėjos apklausos metu nurodytus paaiškinimus dėl buvimo Lietuvoje laikotarpio ir kitų aplinkybių. Teismas priėjo prie išvados, kad VSAT, priimdama ginčijamą Sprendimą, rėmėsi apklausos metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pareiškėjos pačios pateiktais paaiškinimais, iš kurių buvo sprendžiama, kad pareiškėja nuo 2024 m. kovo 15 d. iš Lietuvos Respublikos nebuvo išvykusi.

Apeliaciniame skunde pareiškėja tvirtina, kad atsakovas į bylą nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje, dėl ko byloje būtų objektyvių ir pakankamų įrodymų konstatuoti, kad ji buvo Lietuvoje neteisėtai ilgiau nei 180 dienų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti duomenys, kurių pagrindu buvo priimtas skundžiamas Sprendimas. Byloje nėra įrodymų, susijusių su atsakovo minėtu 2026 m. birželio 11 d. atliktu patikrinimu (pvz., VSAT pareigūnų tarnybinių pranešimų), byloje nėra pareiškėjos apklausos lapo (kuriame buvo išdėstyti pareiškėjos paaiškinimai, kurie buvo svarbūs priimant Sprendimą) ir kitų VSAT atsiliepime ir pirmosios instancijos teismo sprendime minėtų dokumentų. Tai suponuoja išvadą, kad byloje nėra surinkta įrodymų, kurie leistų tinkamai ir visapusiškai įvertinti skundžiamą Sprendimą. Todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, o kartu ir vertinant pareiškėjos skundo argumentus, yra būtina surinkti ir įvertinti atsakovo minėtus įrodymus, kurie yra susiję su faktinėmis aplinkybėmis, lėmusiomis ginčijamo Sprendimo priėmimą. Pažymėtina, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, jog atsakovo atsiliepime į skundą prie priedų nurodyta „Užsieniečio byla 11 lapų“, tačiau šie dokumentai prie atsiliepimo nebuvo pridėti. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, negali būti patikrinta apeliacinės instancijos teisme, nes byloje nėra medžiagos, kuria remiantis atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ nustatytą kompetenciją apeliacinės instancijos teismo funkcija – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti bei teisiškai įvertinti privalo pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 56 str. 7 d., 80, 86 str.). Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Šis apeliacinio skundo reikalavimas negali būti tenkinamas, nes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, būtina išsireikalauti naujus įrodymus (ABTĮ 56 str. 5 d.), todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti bei bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.). Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, konstatavus esminius procesinės teisės normų pažeidimus, kitos procesiniuose dokumentuose išdėstytos aplinkybės apeliacine tvarka nevertinamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nutartis neskundžiama.