- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-28
- Bylos Nr.
- 1A-351-928/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06724-2025-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Vingilė, Algirdas Giedraitis, Odeta Gruodienė
- Nuteistasis
- NUT1
- Prokuroras
- prokuroras S.Kanaporis, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-asis skyrius (Kėdainiai)
- Kategorijos
- 1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)
- 2.4.2.1Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos (BPK 320 str. 3, 5 d.)
- 2.4.6.4.4Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)
- 2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Odetos Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo NUT1 apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų Jonavoje (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2026 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo NUT1 pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Paskirta bausmę atlikti pataisos įstaigoje.
Bausmės pradžią skaičiuojant nuo faktinio NUT1 sulaikymo dienos.
NUT1 paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nekeisti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus bausmės vykdymą – panaikinti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
NUT1 pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2025 m. vasario 23 d. apie 01.20 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilus asmeninio pobūdžio konfliktui, jis tyčia sudavė du kartus kumščiu savo šeimos narei – sugyventinei NKA1 į veidą, taip smurtaudamas sukėlė nukentėjusiajai veide fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad NUT1 kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje yra įrodyta byloje ištirtų įrodymų visuma (nukentėjusios, liudytojų parodymais, daiktų apžiūros protokolu, asmens apžiūros protokolu, tarnybiniais pranešimais ir kt.) ir jokių abejonių nekelia. Skiriant bausmę, teismas vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Įvertino tai, kad NUT1 padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, nors baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau asmuo praeityje teistas penkis kartus, administracine tvarka praeityje baustas 14 kartų, o vien per paskutinius trejus metus baustas 6 kartus. NUT1 yra nevedęs, psichikos sveiktos priežiūros bei priklausomybės ligų priežiūros grupėse nėra įrašytas, yra darbingo amžiaus, registruotas Užimtumo tarnyboje. Kauno apylinkės teismas įvertinęs visas aplinkybes nusprendė, kad NUT1 padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, o yra tik loginė jo gyvenimo būdo, ankstesnio elgesio pasekmė, jokių išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė ir yra linkęs nusikalsti. To pasėkoje, teismas nustatė, kad bausmės tikslai NUT1 gali būti pasiekti skiriant jam už padarytą nusikalstamą veiką sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės rūšį. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde NUT1 prašo, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Skunde NUT1 nesutinka su Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu, kadangi jis nieko nemušė ir save laiko nekaltu, be to ir nukentėjusieji tai taip pat patvirtina. Nuteistasis, taip pat akcentuoja, kad teismas neteisingai nustatė, jog jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, nors iš tiesų, niekas jo blaivumo netikrino. NUT1 prašo teismo jį išteisinti ir leisti jam rūpintis šeima, nes jam gimė sūnus ir jis yra pagrindinis šeimos išlaikytojas. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo NUT1 gynėjas palaikė pateiktą apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, t. y. NUT1 išteisinti. Prokuroras su apeliacinio skundo reikalavimais nesutiko, prašė skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo NUT1 apeliacinis skundas atmetamas
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, pagal apeliacinio skundo ir proceso dalyvių baigiamųjų kalbų metu nurodytus argumentus įvertinusi byloje esančius duomenis, kurie skundžiamu nuosprendžiu, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, pagrįstai pripažinti įrodymais, sprendžia, kad apylinkės teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė, pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog NUT1 veiksmuose yra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymiai, paskirta teisinga bausmė, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia minėtų išvadų ir nesuponuoja pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį.
Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo
Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1 – 4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1 – 4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020, 2K-65-976/2025, 2K-14-719/2026, 2K-102-976/2026).
BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai suponuoja išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę, ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą arba nežymiai sužalojo ar trumpam susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Siekiant asmenį pripažinti kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, būtina įrodyti objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kitokio smurto pavartojimo atvejais turi būti sukeltas vienas iš straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių: fizinis skausmas, nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas. Taigi, šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą.
Šiuo atveju svarbu ir tai, kad nuteistasis skunde neigia smurtavęs nukentėjusiosios NKA1 atžvilgiu, tvirtindamas, kad jis nieko nemušė, be to ir pati nukentėjusioji patvirtino, kad jos atžvilgiu nebuvo smurtaujama. Atsižvelgiant į tai, kad nors NKA1 2025 m. kovo 13 d. apklausos metu, teigė, kad NUT1 prieš ją nesmurtavo, tačiau 2025 m. balandžio 4 d. daiktų apžiūros protokole apžiūrimame el. adrese (duomenys neskelbtini) serveryje esančiame vaizdo ir garso įraše, kuris nufilmuotas policijos pareigūno kūno kamera, ji pati nurodo, kad NUT1 ją mušė (1 t., b. l. 40-41). NUT1 teiginį paneigia ir nukentėjusiosios mamos, liudytojos LUD1, tame pačiame vaizdo ir garso įraše esantys parodymai. Juose nukentėjusiosios motina, policijos pareigūnams, nurodė, kad NKA1 sumušė nukentėjusiosios nurodytas sugyventinis – NUT1. Taip pat pokalbio su bendrojo pagalbos centro operatore metu LUD1 prašydama policijos pagalbos nurodė, kad yra stipriai mušama moteris, kas tik patvirtinta, kad moteris matė vykstantį nusikaltimą. Be kita ko, liudytojas, (duomenys neskelbtini) LUD2, apklausos metu, nurodė, kad atvykus į iškvietimą jis pamatė ant NKA1 veido sužalojimą, kurį, kaip teigė nukentėjusioji, padarė NUT1 ranka suduodamas jai į veidą du kartus. Liudytojui paklausus nukentėjusios ar ji jautė fizinį skausmą, ši atsakė, kad taip (1 t., b. l. 84). Be to, kartu su LUD2 dirbęs pareigūnas ir tą dieną į iškvietimą vykęs liudytojas LUD3, apklausos metu patvirtino, kad nukentėjusioji nurodė, jog jai buvo suduoti du smūgiai ir ji jautė fizinį skausmą. Liudytojas LUD3 taipogi nurodė, kad ant NKA1 veido, kairės pusės skruosto matėsi patinimas ir kraujosruva (1 t., b. l. 90). Beje, iš 2026 m. sausio 9 d. Kauno apylinkės teismo, teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytas LUD3 teigė, jog atvykus į įvykio vietą jis akivaizdžiai matė, nukentėjusiosios sužalojimus, moterys nurodė kas ir kaip smurtavo, be to, pažymi, kad abi moterys buvo susijaudinusios ir išsigandusios. Tame pačiame protokole yra užfiksuoti ir liudytojo LUD2 parodymai, kuriuose jis taip pat nurodo, kad sugyventinė verkė ir pažymi, kad ji tikrai buvo sumušta. Abu liudytojai patvirtina ir faktą, kad susikrovusios daiktus abi moterys sėdo į taksi ir išvažiavo, taipogi liudytojas LUD2 prisimena, kad moterys sakė daugiau čia negrįšiančios. Svarbu ir tai, kad liudytojo LUD3 teigimu, abi moterys jam nurodė, kad, kai pareigūnai atvyko į įvykio vietą ir su moterimis šnekėjosi laiptinėje, NUT1 iššoko pro langą ir pabėgo, be to liudytojas patvirtino ir tą aplinkybę, kad ir pats matė atidarytą langą (2 t. b. l. 24-25). Remiantis nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu, kadangi nuteistojo kaltė yra įrodyta.
Taip pat pažymėtina, kad nors NUT1 gynėjas advokatas Kęstutis Gudynas 2026 m. birželio 10 d. Kauno apygardos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad fizinio skausmo sukėlimas jokiais įrodymais nebuvo pagrįstas, tačiau fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios. Fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180-719/2020, 2K-122-788/2026). Šioje baudžiamojoje byloje, remiantis nukentėjusiosios, liudytojų parodymais bei asmens apžiūros protokole esančiais NKA1 sužalojimo vaizdais, pripažįstama, kad nukentėjusioji juto fizinį skausmą, o to pakanka net ir nesant specialisto išvados dėl nukentėjusiajai užfiksuotų sužalojimų. Be to ir pati nukentėjusioji, kai atvyko policijos pareigūnai į įvykio vietą, nurodė, kad jai buvo suduoti du smūgiai ir ji jautė fizinį skausmą. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino NUT1 kaltu dėl to, kad smurtaudamas sukėlė NKA1 fizinį skausmą.
Vertinant byloje esančius duomenis taipogi buvo nustatyta, kad nukentėjusioji NKA1 vengė atvykti į policijos įstaigą pagal įteiktą šaukimą apklausai. 2025 m. sausio 25 d. nukentėjusioji su (duomenys neskelbtini) LUD4 sutarė, kad į (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą apklausai NKA1 atvyks 2025 m. kovo 1 d. 10 val. (1 t., b. l. 98). Atėjus minėtai dienai nukentėjusioji neatvyko į apklausą ir nuo 2025 m. kovo 3 d. iki 2025 m. kovo 5 d. jos telefonas buvo už ryšio zonos ribų, o 2025 m. kovo 6 d. nors telefonas buvo įjungtas, paskambinus niekas neatsiliepė (1 t., b. l. 100). Taip pat su nukentėjusiąja nepavyko susisieti ir 2025 m. kovo 7 d. 10 ir 14 val. bei 2025 m. kovo 12 d. (1 t., b. l. 102–104), dėl ko tokie nukentėjusios veiksmai, kuriais buvo vengiama atvykti į apklausą rodo, jos tam tikrą pasirinkimą nebendradarbiauti su teisėsauga. Be kita ko, bylos faktiniai duomenys patvirtina, ir tai, kad nukentėjusioji po 2025 m. vasario 23 d. įvykio, keitė savo parodymus. 2025 m. kovo 13 d. apklausos metu, ji nurodė, kad sugyventinis NUT1 prieš ją nesmurtavo ir ji neturi jam jokių pretenzijų, pareiškimo nerašys, ir paprašė nutraukti tyrimą. Apklausos metu pažymėjo ir tai, kad įvykio metu atvykusiems pareigūnams pasakė, kad ją mušė NUT1 tik dėl to, nes ji buvo girta ir ką konkrečiai sakė nepamena (1 t., b. l. 51). Tačiau, 2025 m. lapkričio 11 d. Kauno apylinkės teismo teisiamojo pasėdžio metu nukentėjusioji pateikė dar kitą versiją, esą, apsipykus su NUT1 ir jam išėjus iš namų, norėdama jam pakenkti paprašė mamos iškviesti pareigūnus melagingai nurodant, kad NUT1 sumušė NKA1, o patinimas ir kraujosruva, galėjo atsirasti nuo susistumdymo su mama (2 t., b. l. 15). Pažymėtina ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu NKA1 tvirtino, kad atvažiavus taksi į jį įlipo tik jos mama, o ji pati grįžo į sugyventinio namus (2 t., b. l. 15), tačiau kaip jau buvo minėta anksčiau liudytojai LUD2 ir LUD3 nurodė, kad matė kaip abi moterys susikrovusios daiktus įlipo į automobilį ir išvažiavo (2 t., b. l. 24-25). Be to, remiantis (duomenys neskelbtini) LUD4 tarnybiniu pranešimu, buvo nustatyta, kad nukentėjusioji vengė nuvykti ir pas teismo medicinos ekspertus. Tarnybiniame pranešime teigiama, jog nuo 2025 m. vasario 23 d. iki 2025 m. kovo 19 d. NKA1 nesikreipė į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyrių ir jai sveikatos sutrikdymo mastas nebuvo nustatytas (1 t., b. l. 70). Atsižvelgiant į nukentėjusiosios NKA1 besikeičiančius ir iš esmės prieštaringus parodymus, bei kitus minėtus jos veiksmus, iš tiesų, kyla abejonė, kad ji po 2025 m. vasario 25 d. įvykusio įvykio kitose apklausose sakė tiesą. Todėl aukštesnės instancijos teismas sutinka su Kauno apylinkės teismo vertinimu, kad tokiais nukentėjusiosios veiksmais yra siekiama pagelbėti prieš ją smurtavusiam NUT1, kad jis išvengtų baudžiamosios atsakomybės.
Be to, vertinant ir liudytojos LUD1 duotus parodymus, taip pat yra matomi akivaizdūs prieštaravimai. Nors moteris ir pati iškvietė policijos pareigūnus, bendrojo pagalbos centro operatorei teigdama, kad įvykio vietoje yra stipriai mušama moteris, bei tai, kad atvykus policijos pareigūnams ji nurodė, kad prieš dukrą sumartavo NUT1, tolimesnėje tyrimo eigoje savo parodymus pakeitė. 2025 m. kovo 17 d. apklausos metu, ji nurodė, kad nuo alkoholio buvo smarkiai apgirtusi ir beveik nieko neatsimena (1 t., b. l. 78-79). Tuomet 2026 m. balandžio 1 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad po tiek laiko neprisimena nei kaip nuvyko pas dukrą, nei ką veikė, neatsimena ir jokių kilusių konfliktų, tačiau akcentuoja, kad dukra jai sakė, jog jos susistumdė, nors pati to taip pat neprisimena (2 t., b. l. 44). Pagrįstai pirmos instancijos teismas pažymėjo, nors LUD1 apklausose teigė, kad dėl sunkaus girtumo nieko neatsimena, tačiau LUD1, įvykio metu pati gebėjo iškviesti pagalbą ir vėliau saugiai pasišalinti iš nesaugios aplinkos, o tai leidžia manyti, kad moteris buvo pakankamai sąmoninga ir elgėsi adekvačiai. Todėl, tokie nenuoseklūs LUD1 parodymai tik patvirtina, kad ji siekdama nepakenkti dukros sugyventiniui NUT1 ir padėti šiam išvengti atsakomybės už neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusiąją, duoda parodymus palankius nuteistajam NUT1. Atsižvelgiant į tai, kad teismas konstatavo nukentėjusiosios NKA1 ir liudytojos LUD1 parodymų nenuoseklumą, todėl pažymėtina, jog būtent pirminiai, iškart po įvykio duoti parodymai, teismų praktikoje yra laikomi objektyvesniais įrodymais, nei vėliau procese pateiktos, galimai suderintos ar paveiktos versijos. Todėl šiuo atveju teismas neturi pagrindo nesutikti su Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu.
Nuteistasis skunde, akcentuoja ir tai, kad teismas neteisingai nustatė, jog jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio. Tačiau vertinant Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 14 d. nuosprendį teismas kaip tik konstatavo, kad 2025 m. birželio 26 d. kaltinime nurodytos NUT1 atsakomybę sunkinančios aplinkybės – kad nusikalstamą veiką asmuo padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir būdamas recidyvistu, yra šalintinos, kadangi baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių NUT1 apsvaigimą nuo alkoholio, taip pat ir tai, kad būtų pripažintas recidyvistu. Esant tokioms aplinkybėms, šiuo konkrečiu atveju, nenustačius jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų NUT1 2025 m. vasario 23 d. apsvaigimą nuo alkoholio įvykio metu, teisėjų kolegija, daro pagrįstą išvadą, kad minėta aplinkybė nėra nustatyta ir įrodyta. Todėl minėto kaltinimo dalis inkriminuota nepagrįstai ir yra šalintina.
Taigi išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog NUT1 padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, tai yra žodinio konflikto metu tyčia du kartus sudavė NKA1 į veidą, po ko nukentėjusiajai susiformavo kraujosruva ir patinimas, tokiais veiksmais sukeldamas jai fizinį skausmą. Pripažindamas NUT1 kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl NUT1 kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, todėl išteisinti jį dėl šios nusikalstamos veikos, nėra jokio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad net ir pašalinus iš kaltinimo aplinkybę – kad NUT1 nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio, nėra pagrindo spręsti, kad NUT1 veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymių.
Nors apeliaciniame skunde nėra pateikiama jokių argumentų dėl bausmės, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma priimti ir išteisinamąjį procesinį sprendimą, toliau vertinamas skundžiamo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas dalyje ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės.
Dėl bausmės
Baudžiamajame įstatyme įtvirtina, kad už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą asmuo yra baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam NUT1 skirta laisvės atėmimo bausmė, jos terminą nustatant 6 mėnesiams.
BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę (BK 61 straipsnio 1 dalis). Remiantis BK 61 straipsnio 2 dalimi, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam NUT1 bausmę, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis veikdamas tiesiogine tyčia padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą. NUT1 atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, tačiau įvertinta, tai kad praeityje asmuo teistas penkis kartus (1 t., b. l. 134–145), administracine tvarka baustas keturiolika kartų (1 t., b. l. 130-131). Psichikos sveikatos ir priklausomybės ligų registre nėra įrašytas (1 t. b. l. 174), registruotas Užimtumo tarnyboje (1 t. b. l. 168). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, o yra tik loginė NUT1 gyvenimo būdo, ankstesnio elgesio pasekmė. Nors NUT1 yra teisiamas ne pirmą kartą, tačiau jis jokių išvadų nedaro ir toliau nusikalsta. Tuo remiantis akivaizdu, kad NUT1 nesistengia keistis ir gyventi pagal visuomenėje priimtas elgesio taisykles. Taigi sutiktina su Kauno apylinkės teismu, jog bausmės tikslai NUT1 atžvilgiu gali būti pasiekti tik skiriant jam griežčiausią sankcijoje numatytą – laisvės atėmimo bausmės rūšį. Teisėjų kolegijos vertinimu NUT1 skunde nurodomos aplinkybės, jog jam gimė sūnus ir jis yra pagrindinis šeimos išlaikytojas, nėra laikomos svariais argumentai, kurie gali nulemti bausmės švelninimą, ar asmens išteisinimą, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad šiuo atveju paskyrus NUT1 švelnesnę bausmę numatytą BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje, jis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nusikaltimų nebedarys.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad NUT1 bausmės rūšis šiuo atveju parinkta tinkamai, todėl šiuo klausimu daryti kitokių išvadų, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme
BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Ši teisės norma taikoma ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Kauno apygardos teisme 2026 m. birželio 17 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. birželio 12 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 125,00 Eur (vienas šimtas dvidešimt penki eurai) už nuteistajam NUT1 suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos procese. Pažymėtina, kad prašymai ir įrodymai, patvirtinantys proceso išlaidų faktą ir dydį, turi būti pateikti laiku, tai yra iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos, nes prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo turi būti paskelbtas ir dėl šio prašymo kitiems proceso dalyviams turi būti užtikrinta galimybė pareikšti savo nuomonę, taip garantuojant tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Kauno apygardos teismui buvo pateikta po to, kai teisėjų kolegija 2026 m. birželio 10 d. išėjo į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, todėl proceso dalyviai dėl jos neturėjo galimybės pasisakyti. Atsižvelgiant į tai, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje pareikštas prašymas iš nuteistojo valstybės naudai priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas dėl nuteistojo NUT1 atstovavimo apeliacinės instancijos teisme paliekamas nenagrinėtas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo NUT1 apeliacinį skundą atmesti. Pašalinti iš kaltinimo nurodytą aplinkybę, kad nuteistasis NUT1 BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. birželio 12 d. prašymą iš nuteistojo NUT1 išieškoti 125,00 Eur už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme palikti nenagrinėtą. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.