Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (pranešėja), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų D. T. ir K. T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovams D. T. ir K. T. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas apžvelgė Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 3 straipsnio, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 1–2 punktų, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnio, 30 straipsnio 9 dalies nuostatas ir pažymėjo, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Teismas, apžvelgęs Nuostatuose išdėstytą bylai aktualų reglamentavimą, nurodė, kad Panevėžio rajono savivaldybės tarybos sprendimai, kuriais patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai bei dydžiai, nėra panaikinti ar nuginčyti, jie yra galiojantys, todėl atsakovai privalo laikytis teisės aktų reikalavimų ir mokėti nustatytu laiku ir nustatyto dydžio rinkliavas.

Teismo vertinimu, mokėtina vietinė rinkliava apskaičiuota remiantis Nuostatuose patvirtintais vietinės rinkliavos dydžiais ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie turimo nekilnojamojo turto plotą. Byloje nebuvo duomenų, kad atsakovams būtų suteikta lengvata ir jie neprivalėtų mokėti vietinės rinkliavos. Be to, nebuvo duomenų, kad visą įsiskolinimą atsakovai yra sumokėję. Priešingai, atsakovai atsiliepime neigė vietinės rinkliavos teisėtumą ir pagrįstumą, tuo patvirtindami, kad nebuvo įsiskolinimo sumokėję.

III.

Atsakovai pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai, iš atsakovų Panevėžio RATC mokesčius renka neteisėtai, atsakovai neturi pareiškėjui atstovaujančio advokato įgaliojimus pagrindžiančių dokumentų.

Atsakovai prašo nustatyti, ar tai, kad Panevėžio rajone individualių konteinerių savininkai apmokestinami ne pagal sukauptų ir išvežtų konteinerių kiekį, neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytiems proporcingumo bei „teršėjas moka“ principams, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintų Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktui, 33 punktui, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintam savivaldybių veiklos teisėtumo principui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui. Atsakovai prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išsamaus Panevėžio rajono savivaldybės sukurtų norminių aktų teisėtumo išaiškinimo.

Atsakovai tvirtina, kad jie moka pakuočių mokestį, kuris įskaičiuotas į prekių kainą, kad būtų išlaikoma pakuočių surinkimo infrastuktūra. Atsakovai teigia, kad jie turi mokėti už komunalines atliekas nepriklausomai nuo to, ar jie turi konteinerį. Atsakovai neturi komunalinių atliekų, todėl jiems nekyla pareiga mokėti vietinę rinkliavą, jie pirmosios instancijos teismui buvo pateikę įrodymus, kad komunalines atliekas rūšiuoja. Atsakovai nėra atliekų turėtojai ir teršėjai, todėl neprivalo mokėti mokesčių, o Panevėžio rajono savivaldybė, kaip ir Panevėžio RATC suinteresuoti surinkti kuo daugiau lėšų iš gyventojų, kad metų gale galėtų išsimokėti dividendus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovų pareigos mokėti 116,53 Eur vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusią nuo 2021 m. lapkričio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d.

Pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog pareiškėjas pateikė teismui įrodymus apie rinkliavos apskaičiavimą nuo 2021 m., nesumokėtos rinkliavos priteisimui pritaikė einamųjų (2025 m., nes 2025 m. vasario 24 d. paduotas skundas) ir trejų praėjusių kalendorinių metų senaties terminą ir pareiškėjo prašomą priteisti rinkliavą priteisė tik nuo 2022 m. sausio 1 d., t. y. už einamuosius ir trejus praėjusius metus. Taigi, teismas pareiškėjo reikalavimą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovų priteisė 111,08 Eur skolą už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d.

Atsakovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad jie pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, jog ginčo objekte jokios komunalinės atliekos nesusidaro, pareiškėjas neteisėtai reikalauja mokėti vietinę rinkliavą, kadangi atsakovai komunalinių atliekų nesukaupia. Atsakovų teigimu, jie negavo pareiškėjo siųstų mokėjimo pranešimų, kurie yra neįpareigojantys, o pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vertindama apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog vietinės rinkliavos yra numatytos aukščiausios teisinės nacionalinės galios teisės akte – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios 121 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas. Šiuo įstatymu yra numatytos valstybės ir vietinės rinkliavos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2065-520/2020). Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Kadangi Rinkliavų įstatymas šios nuostatos niekaip nedetalizuoja, ji vertintina sistemiškai kartu su kitais teisės aktais, inter alia Atliekų tvarkymo įstatymu (2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1981 redakcija), pagal kurio 2 straipsnio 17 dalį atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. Pagal to paties įstatymo 30¹ straipsnio 1 dalį organizuojant komunalinių atliekų tvarkymą, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo arba kiti toje dalyje išvardinti asmenys, įvardijami kaip įgalioti asmenys, o pagal 2 dalį – „nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato Aplinkos ministerija, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą“.

Įgyvendindama Rinkliavų įstatymo nuostatomis suteiktą diskreciją, Panevėžio rajono savivaldybės taryba 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. T-90, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Atliekų tvarkymo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 711 „Dėl Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių patvirtinimo“ nuostatomis, patvirtino Nuostatus, kurių 5 punkte nustatyta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą (susidedanti iš dviejų dedamųjų – pastoviosios ir kintamosios) nustatoma visiems Savivaldybės teritorijoje esantiems nekilnojamo turto objektų savininkams arba jų įgaliotiems asmenims.

Byloje pateiktas NTR 2024 m. lapkričio 21 d. išrašas patvirtina, kad atsakovai laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. (t. y. ginčo laikotarpiu) valdė nekilnojamojo turto Panevėžio rajono savivaldybėje, adresu – (duomenys neskelbtini), už kurį ir apskaičiuotas vietinės rinkliavos įsiskolinimas. Taigi, atsakovai ginčui aktualiu laikotarpiu buvo vietinės rinkliavos mokėtojai Nuostatų prasme.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovai Nuostatuose nustatyta tvarka Panevėžio RATC nebuvo atleisti nuo vietinės rinkliavos ar jos dalies mokėjimo už ginčo nekilnojamąjį turtą, tokių aplinkybių nenurodė ir patys atsakovai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Faktinė aplinkybė, kad atitinkamas asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą (žr., pvz., 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1390-438/2020). Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2020; 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-534-415/2021).

Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-200-662/2018), tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo naujausioje jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad tuo atveju, jei vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą susideda iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų dalių (kaip susiklostė ir šioje byloje (Nuostatų 20 p.)), tai negalima atleisti rinkliavos mokėtojo nuo pareigos sumokėti pastoviąją vietinės rinkliavos dalį vien dėl to, jog jis faktiškai nesukūrė (negalėjo sukurti) atliekų, kadangi pastovioji vietinės rinkliavos dedamoji dalis nėra susijusi su realiu atliekų susidarymu, ja prisidedama prie atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimo bei sistemos išlaikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1070-602/2020; 2021 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-373-261/2021). Taigi neatleidimas nuo pastoviosios dedamosios rinkliavos dalies yra pateisinamas, nebent atitinkamuose vietinės rinkliavos mokėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose būtų nustatyta kitokia tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-797-438/2021; 2022 m. balandžio 13 d. nutartį Nr. eTA-297-629/2022).

Įvertinus nustatytas aplinkybes, aktualią ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, kad atsakovas privalėjo mokėti vietinę rinkliavą laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. Iš Nuostatuose nustatyto teisinio reguliavimo (55–59 p.) matyti, jog teisę atleisti atsakovus nuo vietinės rinkliavos (jos dalies) mokėjimo turi tik pareiškėjas, tačiau atsakovai Nuostatuose nustatyta tvarka nesikreipė į pareiškėją dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo ar lengvatos taikymo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad pareiškėjas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo reikalauti priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimą už ginčo laikotarpį.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 1 dalyje įtvirtintas solidarumo principas sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą. Šis principas, nustatant rinkliavą ar kitą įmoką už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, reiškia, kad palankesnes sąlygas dėl ekonominių, gyvenamosios vietos, atstumo iki atliekų tvarkymo įrenginių ar kitų priežasčių turintys komunalinių atliekų turėtojai prisideda prie komunalinių atliekų tvarkymo finansavimo, kad būtų sudarytos prieinamos sąlygos naudotis komunalinių atliekų tvarkymo paslaugomis komunalinių atliekų turėtojams, kurie tokių sąlygų neturi ir kuriems rinkliava ar kita įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą tampa didesne našta.

Iš aptarto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1407-629/2018; 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3380-968/2019). Nagrinėjamoje byloje tokios aplinkybės nenustatytos, o teismas neturi kompetencijos vykdyti viešojo administravimo subjekto (šiuo atveju – Panevėžio RATC) funkcijų vietinės rinkliavos apskaičiavimo ir administravimo srityje.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Nuostatai yra Savivaldybės tarybos priimtas norminis teisės aktas, viešai paskelbtas Teisės aktų registre, todėl atsakovų teiginiai, kad jie nebuvo informuoti apie pareigą mokėti vietinę rinkliavą yra nepagrįsti. Pareiškėjas, siųsdamas atsakovams mokėjimo pranešimus bei priminimus sumokėti įsiskolinimą: 2021 m. vasario 23 d. Nr. PRATC-196361029, 2022 m. kovo 7 d. Nr. PRATC-197552076, 2023 m. balandžio 18 d. Nr. PRATC-198981510, 2024 m. kovo 1 d. Nr. PRATC-199903560, 2023 m. liepos 19 d. Nr. 47782, nekilnojamojo turto objekto adresu, tinkamai vykdė Nuostatų 36–37 punktų reikalavimus, susijusius su mokėjimo pranešimų pateikimu.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovų pozicijos, kad būtina įvertinti Savivaldybės tarybos priimtų norminių aktų teisėtumą, nurodo, kad šis prašymas yra deklaratyvaus pobūdžio. Nagrinėjamu atveju nekyla pagrįstų abejonių dėl Nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Be to, atsakovų bendro pobūdžio neteisiniai argumentai, kuriais nesutinkama su teisės aktuose nustatyta pareiga mokėti vietinę rinkliavą, nesudaro pagrindo prašyti inicijuoti konstitucinės justicijos bylą ar atlikti norminio teisės akto teisėtumo patikrą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad Panevėžio RATC veikė neteisėtai. Panevėžio RATC laikomas administratoriumi, o vietinės rinkliavos mokėtojų registravimą organizuoja ir tvarko administratorius, vadovaudamasis šiais Nuostatais (Nuostatų 6 p.). Nuostatų 20 punkte įtvirtinta, kad už vietinės rinkliavos dydžių apskaičiavimą atsakingas administratorius; vietinės rinkliavos surinkimą organizuoja ir vykdo administratorius (Nuostatų 35 p.). Be to, byloje pateikti duomenys, patvirtinantys konkretaus advokato įgaliojimus atstovauti pareiškėjui teisme. Įvertinus tai, kas išdėstyta, atsakovų argumentai, kad Panevėžio RATC, apskaičiavęs ir reikalaudamas sumokėti vietinės rinkliavos įsiskolinimą, viršijo įgaliojimus, atmestini. Kartu pastebėtina, kad, atsakovai reikalavimą atlyginti žalą turi teisę reikšti teikdami ABTĮ nustatytus reikalavimus atitinkantį skundą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovų vietinės rinkliavos įsiskolinimą 116,53 Eur už laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. Atsakovai neginčijo pareiškėjo pateiktų skaičiavimų teisingumo kitais aspektais. Byloje nėra duomenų apie atsakovams suteiktas lengvatas, atleidimą nuo rinkliavos arba prašomos priteisti vietinės rinkliavos sumokėjimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimus.

Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų D. T. ir K. T. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.