Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. (V. Z.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. (V. Z.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Migracijos departamentas 2025 m. birželio 10 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Leidimo išdavimo pagrindas buvo pareiškėjo ketinimas dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Holdlita“ (toliau – ir Bendrovė). Bendrovė tarpininkavimo rašte įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui, nustatyti visą darbo laiko normą ir mokėti 1 180 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Migracijos departamentas priimdamas skundžiamą Sprendimą konstatavo, kad jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu, o Bendrovė, teikdama tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl yra pagrindas panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovas neatliko objektyvaus, objektyvaus ir nešališko aplinkybių, reikšmingų Sprendimui priimti, nustatymo, todėl Sprendimas priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras.

Pareiškėjas nuo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo momento dirbo ir iki šiol dirba UAB „Holdlita“. Darbo sutartis tarp pareiškėjo ir Bendrovės yra galiojanti, pareiškėjas faktiškai vykdė ir vykdo darbinę veiklą, o darbo santykiai nėra nutrūkę. Pareiškėjas negalėjo visą laikotarpį nepertraukiamai dirbti visos darbo laiko normos dėl objektyvių sveikatos priežasčių. Jam buvo diagnozuoti (duomenys neskelbtini) (kartu su skundu teikiami medicininiai išrašai), dėl kurių pareiškėjas turėjo gydytis ir riboti fizinį krūvį. Pareiškėjo atliekamas darbas Bendrovėje – sienų apšiltinimas – yra fiziškai sunkus, reikalaujantis intensyvaus svorių kilnojimo ir didelės fizinės jėgos, todėl dėl patiriamų (duomenys neskelbtini) pareiškėjas ne visais laikotarpiais galėjo tinkamai atlikti darbo funkcijas. Dėl šios priežasties pareiškėjas dirbo tiek, kiek tuo metu leido jo sveikatos būklė, o dalį laikotarpio negalėjo dirbti visai, kol pavyko pagerinti sveikatą. Atsižvelgdamas į būtinybę užsitikrinti pragyvenimo lėšas, pareiškėjas 2025 m. rugsėjo 23 d. išsiėmė verslo liudijimą Nr. VJ127720-1 ir pradėjo vykdyti individualią veiklą – teikti dažytojo paslaugas. Šios veiklos pobūdis yra ženkliai lengvesnis fiziškai, todėl pareiškėjas turėjo realią galimybę dirbti ir gauti papildomas pajamas. Pareiškėjas ir UAB „Holdlita“ direktorius D. Š. buvo sutarę, jog, pareiškėjui pradėjus vykdyti individualią veiklą, jis ir toliau dirbs UAB „Holdlita“. Taigi pareiškėjas ir toliau dirbo Bendrovėje, darbo sutartis liko galiojanti, o individuali veikla buvo vykdoma kaip papildomas pajamų šaltinis. Skundo prieduose pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina nurodytų faktinių aplinkybių tikrumą, tačiau atsakovas šių aplinkybių viseto nevertino.

Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų. Atsakovas situaciją įvertino itin formaliai, neatsižvelgė į objektyvias pareiškėjo sveikatos aplinkybes, jo realią darbinę veiklą ir papildomų pajamų gavimą, todėl priėmė nepakankamai motyvuotą sprendimą. Atsakovas Sprendime nenurodė, kurios konkrečios Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos sąlygos pareiškėjas neatitinka. Skundžiamas Sprendimas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu iš esmės grindžiamas vien ta aplinkybe, kad pareiškėjui faktiškai buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei nurodyta tarpininkavimo rašte, ir daroma išvada, jog duomenys, pateikti siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, neatitiko tikrovės. Sprendime nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas dar prieš atvykdamas į Lietuvos Respubliką ar teikdamas prašymą leidimui gauti pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Todėl šis Sprendimo priėmimo pagrindas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Sprendimas taip pat grindžiamas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nurodant, kad pareiškėjas negauna pakankamų pragyvenimo lėšų ir neturi reguliarių pajamų. Tokia atsakovo daroma prielaida yra nepagrįsta ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

Sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra kraštutinė poveikio priemonė, turinti itin reikšmingų teisinių ir faktinių pasekmių pareiškėjui – faktiškai užkertamas kelias toliau dirbti, gyventi ir tęsti integraciją Lietuvos Respublikoje. Atsakovas Sprendime nevertino, ar pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdis (jeigu jie apskritai konstatuotini) buvo toks, kad pateisintų griežčiausios priemonės taikymą. Staigus leidimo laikinai gyventi panaikinimas, neatsižvelgus į pareiškėjo sveikatos būklę, faktinį darbą, individualią veiklą ir realias pajamas, pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius, nes buvo paneigta jo pagrįsta teisė tikėtis stabilios ir prognozuojamos teisinės padėties. Sprendimas neatitinka ir gero administravimo principo, nes atsakovas neįvykdė pareigos visapusiškai ištirti faktines aplinkybes, tinkamai informuoti pareiškėją, sudaryti jam realią galimybę pateikti paaiškinimus bei papildomus dokumentus prieš priimant pareiškėjui itin nepalankų sprendimą.

Sprendimas priimtas, nustačius, kad Bendrovė, kuri tarpininkavimo raštu įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui bei nustatyti visą darbo laiko normą ir darbo sutarties laikotarpiu užsieniečiui mokėti 1 180 Eur mėnesinį darbo užmokestį, nei karto nemokėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodyto mokėti mėnesinio darbo užmokesčio. Pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi kiekvieną mėnesį buvo įforminami nedraudžiamieji laikotarpiai, kurių trukmė – nuo 3 iki 26 dienų. Migracijos departamentas, siekdamas išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių pareiškėjui nebuvo mokamas nustatyto dydžio darbo užmokestis, kreipėsi į pareiškėją ir į Bendrovę. Pareiškėjas paaiškinimo nepateikė. Bendrovė informavo, kad pareiškėjui jo paties prašymu buvo suteiktos nemokamos atostogos nuo 2025 m. liepos 30 d. iki 2025 m. rugpjūčio 26 d., nuo 2025 m. rugsėjo 10 d. iki 2025 m. rugsėjo 30 d., nuo 2025 m. spalio 16 d. iki 2025 m. spalio 27 d. ir nuo 2025 m. lapkričio 10 d. iki 2025 m. lapkričio 18 d., taip pat pateikė pareiškėjo prašymus ir Bendrovės įsakymus dėl nemokamų atostogų suteikimo. Taip pat Bendrovė pateikė ir pranešimus išmokai skirti: nedarbingumas nuo 2025 m. lapkričio 19 d. iki 2025 m. gruodžio 2 d., 2025 m. gruodžio 3 d. iki 2025 m. gruodžio 10 d., nuo 2025 m. gruodžio 11 d. iki 2025 m. gruodžio 16 d. ir nuo 2025 m. gruodžio 17 d. iki 2025 m. gruodžio 23 d. Bendrovės pateikti pranešimai išmokai skirti patvirtina, kad asmuo nuo 2025 m. lapkričio 19 d. iki 2025 m. gruodžio 23 d. Bendrovėje nedirbo dėl pateisinamų priežasčių, t. y. dėl laikinojo nedarbingumo. Tačiau pareiškėjas dėl laikinojo nedarbingumo nedirbo tik 35 dienas, tačiau visą darbo laiką pareiškėjas nedirbo ir kitais mėnesiais, nuo 2025 m. liepos mėnesio iki 2025 m. gruodžio mėnesio pabaigos. Taip pat pareiškėjui nebuvo mokamas Bendrovės tarpininkavimo rašte įsipareigotas mokėti darbo užmokestis – 1 180 Eur per mėnesį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovas vertino, kad yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, o Bendrovė, teikdama tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

II.

Teismas, įvertinęs bylai aktualias faktines aplinkybes, nustatė, kad:

Migracijos departamentas 2025 m. birželio 10 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) dirbti Bendrovėje. 2025 m. birželio 11 d. išduotas leidimas laikinai gyventi, pareiškėjui įteiktas 2025 m. birželio 26 d. Bendrovė tarpininkavimo rašte Nr. 20250422-062764 (dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo) įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui bei nustatyti visą darbo laiko normą. Bendrovė įsipareigojo darbo sutarties laikotarpiu užsieniečiui mokėti 1 180 Eur mėnesinį darbo užmokestį.

Migracijos departamentas priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760459763 vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 19 punktu.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu bei 35 straipsnio 1 dalies 19 punktu, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 129² punktu ir 130 punktu.

Teismas, vertindamas atsakovo priimto Sprendimo pagrįstumą, atkreipė dėmesį, jog byloje nekilo ginčo dėl Sprendime nurodytos aplinkybės, kad Bendrovė įsipareigojo nustatyti visą darbo laiko normą ir mokėti pareiškėjui 1 180 Eur mėnesinį darbo užmokestį, tačiau po leidimo laikinai gyventi išdavimo jam nei karto nebuvo mokamas darbo užmokestis, deklaruotas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte, net 5 mėnesius buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA), o 1 mėnesį darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas, jam kiekvieną mėnesį buvo įforminami nedraudžiamieji laikotarpiai, kas reiškia, kad asmuo nei vieną mėnesį Bendrovėje nedirbo visos darbo laiko normos. Taip pat Sprendime nurodyta, kad Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti priežastis dėl kurių pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA, 2026 m. sausio 19 d. per MIGRIS komunikaciją kreipėsi į pareiškėją ir į Bendrovę, prašydamas iki 2026 m. sausio 27 d nurodyti šias priežastis. Pareiškėjas Migracijos departamento siųstą pranešimą perskaitė tą pačią dieną, tačiau iki nurodyto datos paaiškinimo nepateikė. 2026 m. sausio 20 d. Bendrovė pateikė pareiškėjo prašymus ir Bendrovės įsakymus dėl nemokamų atostogų pareiškėjui suteikimo nuo 2025 m. liepos 30 d. iki 2025 m. rugpjūčio 26 d., nuo 2025 m. rugsėjo 10 d. iki 2025 m. rugsėjo 30 d., nuo 2025 m. spalio 16 d. iki 2025 m. spalio 27 d. ir nuo 2025 m. lapkričio 10 d. iki 2025 m. lapkričio 18 d., pranešimus išmokai skirti apie pareiškėjo nedarbingumą nuo 2025 m. lapkričio 19 d. iki 2025 m. gruodžio 2 d., nuo 2025 m. gruodžio 3 d. iki 2025 m. gruodžio 10 d., nuo 2025 m. gruodžio 11 d. iki 2025 m. gruodžio 16 d. ir nuo 2025 m. gruodžio 17 d. iki 2025 m. gruodžio 23 d. Bendrovės pateikti pranešimai išmokai skirti patvirtina, kad asmuo nuo 2025 m. lapkričio 19 d. iki 2025 m. gruodžio 23 d. Bendrovėje nedirbo dėl pateisinamų priežasčių, t. y. dėl laikinojo nedarbingumo.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, jog atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo esant UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytą pagrindą, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Bendrovė tarpininkavimo rašte įsipareigojo nustatyti visą darbo laiko normą ir mokėti pareiškėjui 1 180 Eur mėnesinį darbo užmokestį, tačiau po leidimo laikinai gyventi išdavimo jam nei karto nebuvo mokamas darbo užmokestis. Tai reiškia, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Todėl teismas pripažino, kad atsakovas Sprendime tinkamai įvertino ir individualizavo nustatytas faktines aplinkybes bei tokiu būdu įvykdė VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas nenustatė visų pareiškėjo gaunamų pajamų ir dėl to nepagrįstai konstatavo UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindą, teismas atsižvelgė į tai, jog Sprendime nurodyta, jog Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti priežastis, dėl kurių pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA, kreipėsi į pareiškėją, prašydamas iki 2026 m. sausio 27 d. nurodyti šias priežastis. Asmuo Migracijos departamento siųstą pranešimą perskaitė tą pačią dieną, tačiau iki nurodyto datos paaiškinimo nepateikė. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas įvertino ir pagrindė Sprendimą visais jo gautais duomenimis. Tai reiškia, kad vien aplinkybė, jog pats pareiškėjas neteikė duomenų apie iš jo individualios veiklos gautas pajamas, neleidžia pripažinti, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo esant UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindą, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad Sprendime nepagrįstai nurodyta, jog duomenys, pateikti siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, neatitiko tikrovės, teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2024 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2495-463/2024 yra nurodęs, jog naujausioje LVAT praktikoje yra konstatuota, jog atsakovui patikrinimo metu surinkus duomenis, kad pareiškėjas, kuriam mokamas mažesnis nei prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesio darbo užmokestis, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu, ginčo santykiams taikytinas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte (užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu), o ne tos pačios dalies 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas. Vadovaudamasis teismų praktika, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 19 punktą. Todėl teismas Sprendimą pakeitė, pašalindamas iš jo pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Nr. 760459763 panaikinimo pagrindą vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 19 punktu ir jį pakeičiant UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu. Teismas pabrėžė, kad dėl aptariamos atsakovo padarytos teisės klaidos ginčijamas Sprendimas negali būti panaikintas, nes jis tinkamai pagrįstas kitais teisiniais motyvais (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu ir UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu).

Teismo vertinimu, ginčijamas Sprendimas atitinka ir VAĮ nustatytus reikalavimus, Migracijos departamentas vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal atitinkamomis teisės normomis jam suteiktą kompetenciją, išnagrinėjo individualią faktinę pareiškėjo situaciją ir priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Teismas taip pat atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad nei ginčijamas Sprendimas, nei šis teismo priimamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi gavimo.

III.

Pareiškėjas nuo pat leidimo laikinai gyventi išdavimo momento dirbo ir iki šiol dirba UAB „Holdlita“, o tarp šalių sudaryta neterminuota darbo sutartis visą laikotarpį buvo galiojanti ir nebuvo nutraukta. Tai reiškia, kad leidimo gyventi pagrindas – darbas Lietuvos Respublikoje – realiai egzistavo visą laikotarpį. Vien tai, kad darbo apimtis ar faktiškai dirbtas laikas tam tikrais laikotarpiais buvo mažesnis, negali būti tapatinama su darbo santykių nebuvimu ar jų fiktyvumu.

Pareiškėjo darbo intensyvumo sumažėjimą lėmė objektyvios ir nuo jo valios nepriklausančios aplinkybės – sveikatos būklė. Pareiškėjui buvo diagnozuoti (duomenys neskelbtini), dėl kurių jis turėjo gydytis, riboti fizinį krūvį ir tam tikrais laikotarpiais negalėjo dirbti sunkaus fizinio darbo (sienų apšiltinimo). Šios aplinkybės yra patvirtintos medicininiais dokumentais, tačiau nei atsakovas, nei teismas joms nesuteikė tinkamos reikšmės.

Pareiškėjo nedarbas tam tikrais laikotarpiais buvo įformintas teisėtais pagrindais. Darbdavys, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 137 straipsniu, suteikė pareiškėjui neapmokamas atostogas, laikydamasis protingumo, sąžiningumo ir bendradarbiavimo principų. Teismas, vertindamas pareiškėjo gautų pajamų dydį, iš esmės ignoravo esminę bylai reikšmingą aplinkybę, kad reikšmingais laikotarpiais pareiškėjas buvo teisėtai išleistas neapmokamų atostogų. Nurodytais laikotarpiais darbo užmokestis pareiškėjui objektyviai negalėjo būti mokamas, todėl mažesnių pajamų konstatavimas, nevertinant jų susidarymo priežasčių, yra akivaizdžiai nepagrįstas. Teismas ne tik neįvertino šių aplinkybių, bet ir iš esmės sutapatino laikino nedirbimo laikotarpius su leidimo gyventi pagrindo nebuvimu, nors tokia išvada nėra grindžiama nei faktais, nei teise. Tokiu būdu buvo pažeistas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintas reikalavimas išsamiai ir objektyviai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes bei draudimas sprendimą grįsti prielaidomis.

Darbo užmokesčio suma savaime nėra savarankiškas kriterijus sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, ypač kai jos sumažėjimą lemia teisėtos ir objektyviais įrodymais pagrįstos aplinkybės. Priešingu atveju būtų nepagrįstai paneigiama pati neapmokamų atostogų instituto esmė ir sudaromos prielaidos neproporcingai riboti asmens teises vien dėl laikinų ir objektyviai pateisinamų darbo veiklos pokyčių. Be to, tokia teismo argumentacija faktiškai perkelia įrodinėjimo naštą pareiškėjui, reikalaujant pagrįsti, kodėl jis negavo darbo užmokesčio, nors byloje jau buvo pateikti tai patvirtinantys objektyvūs duomenys, kurių teismas neįvertino.

Pareiškėjas 2025 m. rugsėjo 23 d. įsigijo verslo liudijimą ir pradėjo dirbti dažytoju, kadangi tai fiziškai lengvesnė veikla, leidusi jam dirbti nepaisant sveikatos būklės. Be to, nuo 2025 m. rugsėjo 19 d. jis įregistravo individualią veiklą. Ši veikla buvo vykdoma kaip papildomas pajamų šaltinis, o tarp pareiškėjo ir darbdavio buvo aiškus susitarimas, kad darbo santykiai su UAB „Holdlita“ bus tęsiami. Taigi pareiškėjas ne tik nepažeidė teisės aktų, bet priešingai – elgėsi atsakingai ir sąžiningai, siekdamas užtikrinti savo finansinį stabilumą. Atsakovas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Tokia išvada grindžiama tik darbo užmokesčio duomenimis, ignoruojant pajamas iš individualios veiklos. Pareiga deklaruoti šias pajamas buvo nustatyta iki 2026 m. gegužės 2 d., tuo metu sprendimas panaikinti leidimą buvo priimtas 2026 m. sausio 29 d., t. y. dar nesuėjus deklaravimo terminui. Tai reiškia, kad atsakovas sprendimą priėmė neištyręs visų reikšmingų aplinkybių ir neįvertinęs visų pareiškėjo pajamų šaltinių.

LVAT praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad leidimo panaikinimas UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu galimas tik nustačius, jog užsienietis neatitinka bent vienos konkrečios šioje normoje įtvirtintos sąlygos, o sprendimas negali būti grindžiamas abstrakčiomis ar netiesioginėmis prielaidomis. Nagrinėjamu atveju nei atsakovas, nei teismas neidentifikavo, kurios konkrečios Įstatyme nustatytos sąlygos pareiškėjas neatitinka, o išvadas grindė išimtinai darbo užmokesčio dydžio svyravimais. Aplinkybė, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nepatenka į UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto reguliavimo sritį ir neturi savarankiškos teisinės reikšmės sprendžiant dėl leidimo panaikinimo, ypač kai toks sumažėjimas yra objektyviai paaiškinamas teisėtais ir dokumentais pagrįstais laikotarpiais, kai darbas nebuvo dirbamas.

Atsakovo Sprendimas laikytinas neproporcingu ir neatitinkančiu tiek nacionalinės, tiek Europos Sąjungos teisės principų. Pareiškėjas veikė sąžiningai, darbo santykiai nebuvo nutrūkę, o nustatyti neatitikimai buvo laikini ir objektyviai paaiškinami. Teismų praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad užsienietis negali būti baudžiamas už darbdavio veiksmus ar objektyvias aplinkybes, kurių jis negali kontroliuoti.

Teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes buvo priimtas nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertinus byloje esančius įrodymus bei netinkamai pritaikius materialiosios teisės normas. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, faktiškai perkeldamas ją pareiškėjui, nors byloje jau buvo pateikti objektyvūs duomenys, paaiškinantys pajamų sumažėjimo priežastis.

Sprendimas priimtas ne nustačius, kad darbo santykiai buvo fiktyvūs, bet todėl, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.

Pareiškėjas dirbo tik 54 darbo dienas, o nemokamose atostogose buvo 77 darbo dienas, taip pat atsižvelgtina į tai, kad nemokamos atostogos pareiškėjui suteikiamos jau nuo 2025 m. liepos 30 d., taigi, žymiai anksčiau, nei pareiškėjui išduotas nedarbingumo pažymėjimas, patvirtinantis ligos laikotarpį. Pareiškėjas nepagrindžia savo argumento, kuo nemokamų atostogų laikotarpiai yra ypatingi ir turėtų būti vertinami kaip reikšmingi, jei jis minėtais laikotarpiais negavo pajamų ir neatitiko reikalavimų, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (ketinant dirbti Lietuvos Respublikoje, tarpininkavimo raštą teikusioje Bendrovėje visą darbo laiko normą, už tarpininkavimo rašte bei prašyme dėl leidimo laikinai gyventi nurodyto dydžio darbo užmokestį).

Migracijos departamentas sutinka su pareiškėjo vertinimu, kad darbo užmokesčio suma nevertintina kaip savarankiškas kriterijus, jei šios sumos sumažėjimas būtų nulemtas teisėtų aplinkybių, tačiau nesutinka, kad pareiškėjo (arba pareiškėjo ir jo darbdavio) piktnaudžiavimas Darbo kodekse įtvirtintu nemokamų atostogų institutu, kai užsienietis daugiau dienų yra išleidžiamas nemokamų atostogų, nei dirba, galėtų būti vertinamas kaip objektyvi, nuo pareiškėjo valios nepriklausanti aplinkybė, dėl kurios pareiškėjas neatitiko Įstatyme nustatyto reikalavimo visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

Vien individualios veiklos vykdymas nepagrindžia pareiškėjo teisės išsaugoti leidimą laikinai gyventi, išduotą pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą (darbo pagrindu). Nors pareiškėjas teigia, kad jis siekė užsitikrinti pragyvenimo lėšas, ir vertina įregistruotą individualią veiklą kaip papildomą pajamų šaltinį, duomenų apie kokias nors gautas pajamas pareiškėjas nepateikė nei Migracijos departamentui, nei su skundu teismui.

LVAT naujausioje praktikoje nurodo, jog aplinkybės, kad pareiškėjai, dėl nemokamų atostogų negaunantys darbo užmokesčio, turėjo kitų pragyvenimo lėšų, nėra reikšmingos: pareiškėjai, kreipdamiesi dėl leidimų laikinai gyventi, nurodė, jog pragyvenimo lėšų šaltinis Lietuvos Respublikoje – reguliariai gaunamos pajamos (darbo užmokestis pagal darbo sutartį), leidimai laikinai gyventi šalyje pareiškėjams išduoti dėl ketinimo toliau dirbti pagal darbo sutartį bendrovėje, pareiškėjai kitų turėtų pragyvenimo lėšų bei šaltinių, teikdami prašymus dėl laikinų leidimų, nenurodė (2026 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1967-624/2026).

Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo pagrindai imperatyvūs, nustačius neatitikimą bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintų pagrindų, konstatuotina, jog yra pakankamas teisinis pagrindas ginčijamam Sprendimui priimti. Pareiškėjo atveju buvo nustatyti 3 atskiri pagrindai, ir kiekvienas iš jų – imperatyvus, taigi, nėra pagrindo teigti, kad aplinkybės įvertintos neišsamiai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2026 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. 26S27869, kuriuo nuspręsta pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760459763, galiojantį iki 2027 m. birželio 11 d., nes pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu; pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; duomenys, kuriuos pateikė fizinis ar juridinis asmuo, kviečiantis užsienietį, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, pakeitęs Migracijos departamento Sprendime nurodytą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 19 punkto į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą, konstatavęs, kad Migracijos departamentas išnagrinėjo individualią faktinę pareiškėjo situaciją ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir laikosi pozicijos, jog teismo sprendimas buvo priimtas nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertinus byloje esančius įrodymus bei netinkamai pritaikius materialiosios teisės normas. Pareiškėjo teigimu, atsakovo Sprendimas laikytinas neproporcingu ir neatitinkančiu tiek nacionalinės, tiek Europos Sąjungos teisės principų. Pareiškėjas veikė sąžiningai, darbo santykiai nebuvo nutrūkę, o nustatyti neatitikimai buvo laikini ir objektyviai paaiškinami.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu <...> neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.).

Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi pareiškėjo skundo, apeliacinio skundo, atsakovo atsiliepimų į skundą bei apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek atsakovas Sprendime individualiai įvertino pareiškėjo situaciją, tiek ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė, objektyviai ir detaliai įvertino pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, Sprendimo priėmimo pagrindo, kitas aplinkybes, turėjusias įtakos skundžiamam Sprendimui priimti. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ar jų nevertino. Nagrinėjamu atveju teismas nepažeidė ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija byloje surinktų įrodymų pagrindu neturi pagrindo byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino atsakovas ir pirmosios instancijos teismas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Bendrovė tarpininkavimo rašte Nr. 20250422-062764 (dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo) įsipareigojo įdarbinti pareiškėją pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui bei nustatyti visą darbo laiko normą; darbo sutarties laikotarpiu pareiškėjui mokėti 1 180 eurų mėnesinį darbo užmokestį. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) dirbti Bendrovėje. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui 2025 m. liepos mėn. buvo mokamas darbo užmokestis, atitinkantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą MMA (1 064,35 Eur), 2025 m. birželio mėn. ir rugpjūčio–lapkričio mėn. buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei nustatyta MMA (nuo 229,5 Eur iki 765 Eur), o 2025 m. gruodžio mėn. darbo užmokestis nebuvo mokamas. 2026 m. sausio 20 d. Bendrovės pateiktuose pareiškėjo prašymuose ir Bendrovės įsakymuose dėl nemokamų atostogų pareiškėjui suteikimo nurodyta, kad nuo 2025 m. liepos 30 d. iki 2025 m. rugpjūčio 26 d., nuo 2025 m. rugsėjo 10 d. iki 2025 m. rugsėjo 30 d., nuo 2025 m. spalio 16 d. iki 2025 m. spalio 27 d. ir nuo 2025 m. lapkričio 10 d. iki 2025 m. lapkričio 18 d. pareiškėjui buvo suteiktos nemokamos atostogos, pranešimuose išmokai skirti nurodyta, kad pareiškėjo nedarbingumo laikotarpis buvo nuo 2025 m. lapkričio 19 d. iki 2025 m. gruodžio 23 d. Migracijos departamentas priėmė byloje skundžiamą Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760459763, kuriame nurodyta, kad Bendrovės pateikti pranešimai išmokai skirti patvirtina, jog pareiškėjas nuo 2025 m. lapkričio 19 d. iki 2025 m. gruodžio 23 d. Bendrovėje nedirbo dėl pateisinamų priežasčių, t. y. dėl laikinojo nedarbingumo, tačiau dėl nemokamų atostogų suteikimo 2025 m. liepos–lapkričio mėn. pareiškėjas po leidimo laikinai gyventi išdavimo nė vieną mėnesį nedirbo Bendrovėje viso darbo laiko, 35 dienas nedirbo dėl laikinojo nedarbingumo. Taip pat skundžiamame Sprendime nurodyta, kad nustatyta, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat tai, kad Bendrovė įsipareigojo nustatyti visą darbo laiko normą ir mokėti pareiškėjui 1 180 eurų mėnesinį darbo užmokestį, tačiau po leidimo laikinai gyventi išdavimo jam nei karto nebuvo mokamas darbo užmokestis, deklaruotas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte, net 5 mėnesius buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA, o 1 mėnesį darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas, jam kiekvieną mėnesį buvo įforminami nedraudžiamieji laikotarpiai, kas reiškia, kad pareiškėjas nė vieną mėnesį Bendrovėje nedirbo visos darbo laiko normos, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu, o Bendrovė, teikdama tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl yra pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Pirmosios instancijos teismas pakeitė Migracijos departamento Sprendime nurodytą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 19 punkto į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą, pareiškėjo skundą atmetė.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su jo teise į nemokamas atostogas ir kitas garantijas, kurias nustato DK, ir kuriomis pareiškėjas siekia pagrįsti darbo užmokesčio negavimo aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog, nepaneigiant asmens teisės į nemokamas atostogas, reikšminga aplinkybe pripažintina tai, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024; 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1816-415/2025; kt.).

Pažymėtina, kad atsakovas atliko išsamų pareiškėjo situacijos tyrimą, t. y. 2026 m. sausio 19 d. per MIGRIS kreipėsi į pareiškėją ir Bendrovę dėl informacijos pateikimo. Pareiškėjas pranešimą perskaitė, tačiau informacijos nepateikė. Bendrovė 2026 m. sausio 20 d. pateikė Migracijos departamentui pareiškėjo prašymus ir Bendrovės įsakymus dėl nemokamų atostogų suteikimo bei pranešimus SODRAI dėl nedarbingumo. Nors pareiškėjas skunde teismui ir apeliaciniame skunde akcentuoja savo sveikatos būklę, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui laikinojo nedarbingumo laikotarpiai suteikti 35 dienoms, o likusį laiką pareiškėjui suteiktos nemokamos atostogos. Kitokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje pareiškėjas nepateikė. Taigi nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad pareiškėjas nuo 2025 m. birželio mėn. (2025 m. birželio 10 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. pagrindu – dirbti Bendrovėje už mėnesinį 1 180 Eur atlyginimą) nė vieną mėnesį negavo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodyto mokėti mėnesinio darbo užmokesčio, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad sistemingai nevykdomos Įstatymu nustatytos prievolės, kaip pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir toks nuolatinis iš Įstatymo kylančių prievolių pažeidimas negali būti pateisinamas teisės į nemokamas atostogas įgyvendinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1816-415/2025). Nors pareiškėjas subjektyviai kitaip vertina situaciją, tačiau toks vertinimas neparemtas teisės aktų nuostatomis ir teismų praktika, nepagrįstas byloje esančiais įrodymais.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su individualios veiklos vykdymu, pažymėtina, kad pareiškėjas Migracijos departamentui ir teismui nepateikė informacijos ir įrodymų apie aplinkybes, kad vykdė individualią veiklą ir gavo pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą ar kitų individualios veiklos pajamų bei kad tinkamai apie tai informavo Migracijos departamentą.

Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų neteisėtumas ir nepagrįstumas, nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo, taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas.

Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios bei proceso teisės normas, nenukrypo nuo aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. Z. (V. Z.) apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.