Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos F. R. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – M. S.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjos manymu, Sprendimo papildomose pastabose Ambasada turėjo konkrečiais faktais ir įrodymais pagrįsti, kodėl priimtas būtent toks Sprendimas, tačiau pateikė deklaratyvius teiginius. Sprendime nepaaiškinta, kokių faktinių aplinkybių ir pareiškėjos pateiktų dokumentų pagrindu daromos išvados dėl neteisėtos imigracijos ir kt., kokie konkretūs kriterijai, kurių ji neatitinka. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti, remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, t. y. pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek teisės aktų normomis.

Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą, nes niekada nelegaliai nekirto jokios valstybės sienos, nelegaliai nebuvo kokioje nors užsienio valstybėje. Šengeno vizos pirmą kartą paprašė tik 2024 m. balandžio 9 d., norėdama atvykti pas sužadėtinį ir susituokti Lietuvoje. Tai, kad prašyme išduoti vizą pirmą kartą nurodyta informacija buvo visiškai teisinga, patvirtina vėlesni įvykiai – pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo susituokė PAR. Vestuvių ceremonijoje dalyvavo artimiausi žmonės iš abiejų sutuoktinių pusės. Jie iki šiol priversti bendrauti tik nuotoliniu būdu, nes M. S. negali vykti pas ją dėl darbo, o pareiškėja pas sutuoktinį dėl neišduodamos vizos. Be objektyvių priežasčių neišduodant pareiškėjai vizos, grubiai pažeidžiama pareiškėjos ir jos sutuoktinio teisė į šeimos gyvenimą. Pareiškėja niekada neketino neteisėtai imigruoti į Lietuvą. Gavusi vizą ir atvykusi į Lietuvą, pareiškėja ketino kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, t. y. būti tik legaliai. Užsienietei akivaizdu, jog Ambasada, priimdama ginčijamą Sprendimą, šių svarbių aplinkybių nevertino.

Ambasados konsulinis pareigūnas, priimdamas Sprendimą, objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Konsulas Lietuvos nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje (toliau – ir N.VIS) N.VIS 2024 m. liepos 25 d. surašė sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą (toliau – ir N.VIS sprendimas), nurodė išsamius motyvus, priežastis ir pagrindus. Taip pat konsulinis pareigūnas surašė atskirą tos pačios dienos Sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą Nr. NEV87-21 (toliau – ir Sprendimas Nr. NEV87-21), kuriame perrašė N.VIS (Užsieniečių registro vizų modulis) surašyto sprendimo tekstą ir standartinę pranešimo apie atsisakymo išduoti Šengeno vizą formą, kurioje specialiu žymėjimu varnele pažymėjo pagrindą / priežastį atsisakymo išduoti Šengeno vizą. Pranešimas pareiškėjai įteiktas informuojant ją apie 2024 m. liepos 25 d. Sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą. Pagal Visų kodekso nuostatas apie sprendimą atsisakyti išduoti vizą ir jį pagrindžiančias priežastis prašymą pateikusiam asmeniui pranešama naudojant standartinę formą. Sprendimą priėmęs pareigūnas objektyviai įvertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą.

II.

Pareiškėja kartu su skundu pateikė 2024 m. liepos 25 d. standartinę pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis formą, kurioje pažymėta, jog išnagrinėjus prašymą vizą išduoti atsisakyta. Sprendimas grindžiamas priežastimi, nurodyta 13 punkte – kyla pagrįstų abejonių dėl jūsų ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui.

(duomenys neskelbtini) miesto civilinės metrikacijos skyriaus (duomenys neskelbtini) Santuokos sudarymo įrašas Nr. 69 patvirtina, kad tarp pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) Pretorijoje, PAR, sudaryta santuoka.

Užsieniečių registro vizų modulyje nurodyta, jog konsultacija su Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, VSD, Migracijos departamentu baigta 2024 m. liepos 12 d. Nurodyta, kad VSD šiuo metu neturi duomenų, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje sukeltų grėsmę valstybės saugumui. Dėl pareiškėjos šešerių metų mokslų Rusijoje kyla rizikų, kad Rusija, naudodamasi tarptautiniais studentais, gali juos verbuoti, kad jie taptų Rusijos įtakos agentais užsienio šalyse. VSD nurodė prieš priimant sprendimą įvertinti visas pateiktas aplinkybes, kurios pagrįstai kelia ir nelegalios, ir pilkosios migracijos rizikas, kaip šiuo atveju pasinaudojant sudaryta santuoka, siekia bet kokiu būdu rasti galimybę atvykti į Šengeno erdvę. VSD rekomendavo vizos neišduoti.

Teismas vadovavosi Vizų kodeksu, 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas), Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas). Teismas atkreipė dėmesį į Vizų kodekso 21 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas, kurias patiktina konsulatas, spręsdamas, ar tenkinamos atvykimo sąlygos. Teismas detalizavo Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatytus pagrindus, kai visą atsisakoma išduoti.

Vertindamas skundo argumentus, teismas pabrėžė, kad LVAT praktikoje akcentuojama, jog sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją. Teismas nurodė, kad Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausia patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Prašymų nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į valstybes nares ir jose įsikurti. Svarbiausias dėmesys kreipiamas į asmeninį pokalbį su pareiškėju, siekiant nustatyti jo kelionės paskirtį ir vien dokumentų pateikimas nenulemia vizos išdavimo. Remdamasis LVAT praktika, teismas pažymėjo, kad spręsti dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, t. y. konstatuoti arba paneigti, jog informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima, galima tik išanalizavus ir įvertinus pareiškėjos pateiktų duomenų bei kompetentingų institucijų su pareiškėja susijusios turimos informacijos visumą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos pozicijos, kad skundžiamame Sprendime nenurodyti atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai, nėra detaliau paaiškinta, dėl kokių priežasčių Ambasada padarė tokias išvadas, teismas konstatavo, kad Sprendime nenurodytas joks faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės ir kiti argumentai, iš kurių būtų aišku, kodėl pareiškėjos pateikti dokumentai laikytini nepatikimais, neatitinkančiais tikrovės. Teismo vertinimu, nenurodyti argumentai, kurių pagrindu konsulinis pareigūnas padarė išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Susipažinusi su atsakovo pateiktais dokumentais teismas priėjo prie išvados, jog atsakovas nepagrindė, kokios pagrįstos abejonės kilo šiuo atveju dėl pareiškėjos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui, kokios aplinkybės patvirtina, kad ši užsienietė kelia nelegalios ir pilkosios migracijos riziką, kad sudaryta fiktyvi santuoka.

Pažymėjęs, kad nors Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.), teismas pabrėžė, kad šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis; bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti, remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, t. y. pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek teisės aktų normomis.

Įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį teisinio reguliavimo ir LVAT praktikos kontekste, teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Teismo vertinimu, pareiškėja turi suprasti Sprendimo turinį ir atitinkamų visuomeninių santykių esmę, identifikuoti savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teismas nurodė, kad asmeniui, dėl kurio priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai; tik administraciniame sprendime jo priėmimo motyvų nurodymas sudaro asmeniui tinkamas sąlygas ginti savo teises teisme, o teismui sudaro tinkamas sąlygas apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą.

Įvertinęs pareiškėjos prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, teismas tenkino pareiškėjos prašymą ir priteisė iš atsakovo pareiškėjai 2 128,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 500 Eur už skundą, 500 Eur už atstovavimą teismo posėdyje (įskaitant 2 val. trukmės pasirengimą), 22,50 Eur žyminio mokesčio ir 106 Eur vertimo išlaidų).

III.

Ministerija, pakartodama faktines aplinkybės dėl pareiškėjos prašymų nagrinėjimo ir Ambasados priimtų sprendimų, apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos išdavimą užsieniečiams, netyrė esminių faktinių aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 str.), netyrė įrodymų, nepasisakė dėl konsulo nurodytų faktinių aplinkybių vertinimo. Teismas sprendimą grindė vieninteliu motyvu – jog Ambasados Sprendimas neatitinka imperatyvių Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų. Taigi teismas, panaikinęs konsulinio pareigūno Sprendimą, netaikė ginčui taikytino ES ir nacionalinio teisinio reguliavimo dėl konsulinio pareigūno diskrecijos priimti sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą užsieniečiui bei priimamo konsulo sprendimo formos / turinio, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas neatliko individualaus administracinio akto patikros, o Viešojo administravimo įstatymo nuostatas pritaikė informacinio pobūdžio raštui – konsulo pranešimui apie jo priimtą 2024 m. liepos 25 d. Sprendimą dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą (N.VIS sprendimą bei pastarojo pagrindu laisva forma surašytą Sprendimą Nr. NEV87-21).

Atkreiptinas dėmesys į Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą šio įstatymo taikymo išimtį ir Viešojo administravimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuomet atvejais, kai administracinio sprendimo kopija ar nuorašas negali būti pateikti arba kai administracinio sprendimo forma neleidžia užtikrinti visų šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje reikalaujamų duomenų pateikimo, šie duomenys nurodytiems asmenims pateikiami raštu pranešant apie priimtą administracinį sprendimą.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 27⁴ dalį, Šengeno viza – tai Šengeno valstybės viza, išduodama vadovaujantis Vizų kodekso ir Šengeno teisyno nuostatomis. Pagal Įstatymo 12¹ straipsnio 1 dalį, Šengeno vizos išdavimui taikomos procedūros ir sąlygos, nustatytos Vizų kodekse, tačiau teismas šio teisės akto netaikė. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalis įtvirtina atsisakymo išduoti Šengeno vizas pagrindus, o pagal to paties straipsnio 2 dalį apie sprendimą dėl atsisakymo ir jį pagrindžiančias priežastis prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešama naudojant VI priede nustatytą standartinę formą.

Konsulas, vykdydamas 2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentą (EB) Nr.767/2008 dėl Vizų sistemos (VIS) ir apsikeitimo duomenimis apie trumpalaikes vizas tarp valstybių narių (toliau – ir VIS reglamentas), informacinėje sistemoje N.VIS 2024 m. liepos 25 d. 17:12:58 val. priėmė / surašė N.VIS sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjai ir nurodė atsisakymo išduoti vizą priežastis / pagrindus. Tą pačią dieną Ambasados konsulas, remdamasis N. VIS Sprendimu, laisva forma surašė Sprendimą Nr. NEV87-21 atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjai, kuriame surašė / perrašė tapačias aplinkybes ir motyvus, kurie buvo surašyti N.VIS sprendime. Tą pačią dieną Ambasados konsulas, vadovaudamasis Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalimi ir remdamasis N.VIS sprendimu bei paties konsulo priimtu Sprendimu Nr. NEV87-21, surašė pranešimą apie atsisakymą išduoti Šengeno vizą, t. y. standartinę pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis formą, kuri buvo įteikta pareiškėjai. Pranešime (standartinėje formoje) buvo varnele pažymėtos Sprendimo atsisakyti išduoti Šengeno vizą priežastys: kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui.

Kai atsakovas 2024 m. rugpjūčio 28 d. pirmosios instancijos teismui bei pareiškėjai įteikė N.VIS sprendimą bei Sprendimą Nr. NEV87-21 atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjai su nurodytomis prašymo išduoti Šengeno vizą nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis, su nurodytais išsamiais motyvais dėl atsisakymo išduoti vizą, pareiškėja galėjo suprasti nepalankaus Sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jų priėmimo motyvus ir ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 50 str. 3 d.) ginčyti šio Sprendimo pagrįstumą ir taip efektyviai realizuoti teisę į galbūt pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teismui buvo žinoma apie visus egzistuojančius konsulo sprendimus ir apie juose surašytas prašymo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, nurodytus išsamius motyvus dėl atsisakymo išduoti vizą. Vadinasi, teismas turėjo pareigą ir galėjo tinkamai apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti ginčą, atskleisti bylos esmę ir priimti pagrįstą ir teisėtą bei teisingą sprendimą. Tačiau teismas tyrė ir vertino tik 2024 m. liepos 25 d. Sprendimo (standartinės pranešimo formos) atitiktį Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams.

Kadangi teismas neįvykdė pareigos pareiškėjai išaiškinti ABTĮ 50 straipsnyje įtvirtiną teisę patikslinti skundą, prašant teismo panaikinti N.VIS sprendimą ir Sprendimą Nr. NEV87-21, kuriuose nurodyti išsamūs motyvai dėl atsisakymo išduoti vizą, dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo susiklostė teisiškai prieštaringa situacija. Panaikinus konsulinio pareigūno 2024 m. liepos 25 d. Sprendimą (standartinę pranešimo formą, kur varnele pažymėti atsisakymo išduoti vizas priežastys/pagrindai), liko nepanaikinti ir galiojantys N.VIS sprendimas ir Sprendimas Nr. NEV87-21. Likę galioti administraciniai aktai sukelia ir sukels teisines pasekmes ir pareiškėjai, ir atsakovui, ir Šengeno erdvės valstybėms.

Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalies norma, įpareigojanti Šengeno zonos valstybių konsulinius pareigūnus apie sprendimą dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą ir jį pagrindžiančias priežastis prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešti naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, yra aiški ir jos prasmė nekelia abejonių. Pareiškėjai įteiktas konsulo surašytas 2024 m. liepos 25 d. Sprendimas (pranešimo standartinė forma) nėra laikytinas administraciniu sprendimu, todėl pareiškėjos skundas dėl šio pranešimo panaikinimo nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, t. y. pareiškėjos ginčijamas ir teismo tirtas pranešimas yra informacinio, konstatuojamo pobūdžio aktas, kuris negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, taigi byla turėjo būti nutraukta. Teismui palikus galioti konsulo surašytus išsamius sprendimus, pranešimo (Standartinės pranešimo formos) panaikinimas negali sukelti pareiškėjai apibrėžtų (konkrečių) tiesioginių teisinių pasekmių.

LVAT yra suformavęs teisminę praktiką vizų neišdavimo klausimais, kuri aktuali nagrinėjamoje byloje, tačiau teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ignoravo šią teisminę praktiką (žr. pvz., 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr.eA-536-815/2024, kurioje nagrinėtos aplinkybės itin panašios; 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr.eA-2135-575/2024). Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos sprendimo vienu iš motyvų, jog nagrinėjamu atveju yra aktualus LVAT 2023 m. balandžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023 pateiktas aiškinimas, kadangi aptariamoje byloje nagrinėtas norminis aktas pareiškėjos atveju nebuvo taikomas. Ambasados konsulas 2024 m. liepos 25 d. priėmė Sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjai Vizų kodekso 32 straipsnio pagrindu.

Teismas, priteisdamas pareiškėjai itin dideles bylinėjimosi išlaidas, nepaisė LVAT praktikoje suformuotų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijų (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS-559-552/2017 ir eAS-571-575/2018).

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog teismas panaikino ne Ambasados Sprendimą, o konsulinio pareigūno pranešimą ir tai nesukels jokių pasekmių. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia fakto, jog Sprendimas atsisakyti išduoti vizą yra neteisėtas ir nepagrįstas Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pareiškėja skunde aiškiai suformulavo reikalavimą būtent dėl sprendimo (o ne pranešimo apie sprendimą) panaikinimo, o teismas pareiškėjos reikalavimą patenkino, panaikindamas būtent 2024 m. liepos 25 d. Sprendimą. Todėl atsakovo teiginiai apie esą likusį galioti Sprendimą Nr. NEV87-21, nepaisant priimto teismo sprendimo, yra neteisingi.

Vizų kodekso 32 straipsnis įpareigoja atsisakant išduoti vizą nurodyti ir atsisakymo priežastis. Ambasada pažymėjo Sprendimo atsisakyti išduoti vizą priežastį: kyla pagrįstų abejonių dėl jūsų ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui; o papildomose pastabose nurodė, kad: išduodant Šengeno vizų tarnyba privalo inter alia privalo įvertinti, ar pareiškėja nekelia neteisėtos imigracijos pavojaus ir ketina išvykti iš Šengeno teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Užsienietės socialinio ir ekonominio stabilumo lygis buvimo valstybėje leidžia konstatuoti neteisėtos imigracijos grėsmę praktiškai pagal kriterijus, kuriuos reikalinga įvertinti pagal Vizų kodekso vadovo 6.13 dalį. Ambasada privalėjo konkrečiais faktais ir įrodymais pagrįsti, kodėl buvo priimtas būtent toks sprendimas, tačiau pastabose Ambasada nurodė deklaratyvius teiginius ir nepaaiškino, kokių faktinių aplinkybių pagrindu daroma išvada dėl neteisėtos migracijos.

Ministerija Ambasados neteisėtus veiksmus (nepateikiant sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvų pranešimo formoje) bando pateisinti Viešojo administravimo įstatymo normomis ir 2024 m. liepos 25 d. Sprendimo Nr. NEV87-21 pateikimu pareiškėjai kartu su atsakovės atsiliepimu į skundą. Tačiau tokie atsakovės teiginiai vėlgi yra visiškai nepagrįsti ir Ambasados neteisėtų veiksmų (nepateikiant sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvų pranešimo formoje) nepateisina. Atsakovo nurodytos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos patvirtina Ambasados pareigą Sprendime nurodyti atsisakymo išduoti vizą priežastis.

Nesutiktina su apelianto pozicija, kad pareiškėja, atsižvelgdama į bylos medžiagą turėjo patikslinti skundą, kadangi ir pagal Vizų kodeksą, ir pagal LVAT jurisprudenciją Ambasadai galioja pareiga pagrįsti sprendimą objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Ambasada privalėjo nurodyti sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvus pranešdama pareiškėjai apie atsisakymą išduoti jai vizą. Pranešimo formoje nurodyta sprendimo apskundimo teismui tvarka ir terminai. Pranešimo formoje privalo būti nurodyta visa reikšminga informacija, kurią įvertinęs asmuo galėtų apsispręsti dėl kreipimosi į teismą. Papildomų sprendimo motyvų pateikimas tik po administracinės bylos iškėlimo teisme laikytinas nesąžiningu Ministerijos / Ambasados piktnaudžiavimu ir negali sukelti neigiamų pasekmių pareiškėjai.

ABTĮ 50 straipsnyje įtvirtinta teisė (bet ne pareiga) patikslinti skundą. Pareiškėja skunde aiškiai suformulavusi skundo dalyką ir pagrindą, t. y. akcentavo, jog Ambasadai nebuvo jokio pagrindo atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą, pareiškėja niekada nėra nelegaliai kirtusi jokios valstybės sienos, niekada nėra nelegaliai buvusi kokioje nors užsienio valstybėje. Pareiškėja PAR gyveno ir tebegyvena legaliai – turi vizą, kurią atnaujina kas tris mėnesius (tai patvirtina pareiškėjos paso duomenys), tačiau Ambasada akcentuoja, kad pareiškėja neturi leidimo gyventi PAR. Pareiškėja niekada neturėjo ketinimų neteisėtai imigruoti į Lietuvą – gavusi vizą ir atvykusi į Lietuvą, ketino pabūti kartu su sutuoktiniu ir įsivertinti, ar galėtų čia gyventi; jeigu taip – tuomet kreiptųsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Taigi, pareiškėja turėjo ir tebeturi tikslą Lietuvoje būti tik legaliai. Kita vertus, pareiškėjai keistai atrodo situacija, kuomet ji, norėdama atvykti pas sutuoktinį, tarsi turi iš karto prašyti leidimo laikinai gyventi, nors net nežino, ar ji norės čia gyventi (nes Lietuvoje niekada nėra buvusi). Todėl pareiškėjos išreikšta galimybė kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi neturėtų būti vertinama kaip pagrindas atsisakyti jai išduoti vizą, motyvuojant nelegalios imigracijos grėsme.

Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovė papildomai pasisakė ir dėl 2024 m. liepos 25 d. Sprendimo Nr. NEV87-21 turinio, t. y. nurodė, kad neteisingai užfiksuotas jos pokalbio dėl vizos išdavimo Ambasadoje turinys, tai, kad nekelia grėsmės dėl studijų Rusijoje, paaiškino dėl kitų faktinių aplinkybių nustatymo bei vertinimo, neteisingai nurodyto pareiškėjos sutuoktinio vardo; kt. Visa tai patvirtina, jog Ambasada, atsisakydama išduoti pareiškėjai Šengeno vizą, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytas rašymo apsirikimas (teismas įpareigojo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl nacionalinės vizos, nors pareiškėja prašė išduoti Šengeno vizą) gali būti pagrindas patikslinti sprendimą, bet ne jį panaikinti.

Apeliantas nepagrįstai vadovaujasi LVAT 2024 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-536-815/2024 ir klaidingai teigia, kad bylos esminės aplinkybės labai panašios. Nurodomos bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi, kadangi išnagrinėtoje byloje buvo konstatuota, kad užsienietis nurodė skirtingus atvykimo į Lietuvą tikslus, buvo nustatytos kitos reikšmingo aplinkybės.

Tai, kad Sprendimas neatitinka imperatyvių Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, nėra vienintelis pirmosios instancijos teismo motyvas, kurio pagrindu pareiškėjos skundas buvo patenkintas. Teismas konstatavo, kad Sprendime nenurodytas joks faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės ir kiti argumentai, iš kurių būtų aišku, kodėl pareiškėjos pateikti dokumentai laikytini nepatikimais, neatitinkančiais tikrovės; kt. Konsulinio pareigūno diskrecijos teisė priimti sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą užsieniečiui ir informuoti apie priimtą sprendimą nėra absoliuti – priimtas sprendimas ir pranešimas apie priimtą sprendimą privalo atitikti teisės aktų reikalavimus (tiek turinio, tiek formos prasme). Teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Vizų kodeksu, todėl apelianto teiginiai, jog teismas šio teisės akto netaikė, yra nepagrįsti.

Ministerija nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjai itin didelę bylinėjimosi išlaidų sumą, kadangi, atsižvelgiant į bylos pobūdį, teisinių paslaugų apimtį, realiai atliktus procesinius veiksmus ir rekomenduojamas galimas priteisti didžiausias sumas, pareiškėjos patirtos išlaidos yra proporcingos, būtinos, pagrįstos ir kelis kartus mažesnės nei rekomenduojama priteisti pagal teisės aktų reikalavimus. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir su tuo susijusias teisines paslaugas pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo patyrė 700 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, kurias prašo priteisti iš atsakovo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Pietų Afrikos Respublikoje (Pretorijoje) 2024 m. liepos 25 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai F. R. M. buvo atsisakyta išduoti Šengeno vizą, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2024 m. birželio 18 d. prašymą išduoti Šengeno vizą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino konstatavęs, kad 2024 m. liepos 25 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjai F. R. M. buvo atsisakyta išduoti Šengeno vizą, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintų reikalavimų.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo spendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui nurodydama, kad nėra pateikti atsisakymo išduoti Šengeno vizą motyvai, pateikė argumentus tik dėl 2024 m. liepos 25 d. surašytos standartinės pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą formos turinį; tik paminėtosios formos turinys ir buvo įvertintas tikrinamame teismo sprendime. Atsakovas nurodo, kad jis su atsiliepimu pirmosios instancijos teismui, be kita ko, pateikė Ambasados 2024 m. liepos 25 d. surašytus N.VIS sprendimą bei sprendimą Nr. NEV87-21, kuriuose yra pateikti išsamūs Ambasados sprendimo pareiškėjai Faith Rumbidzai Mugurani atsisakyti išduoti Šengeno vizą motyvai.

Pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą, be kita ko, teigia, kad Ambasada privalėjo nurodyti sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjai vizą motyvus pranešdama pareiškėjai apie atsisakymą išduoti jai Šengeno vizą ir nurodydama visą reikšmingą informaciją, kurią įvertinusi ji galėtų apsispręsti dėl kreipimosi į teismą. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjai įteiktoje 2024 m. liepos 25 d. užpildytoje standartinėje pranešimo apie atsisakymą išduoti jai Šengeno vizą formoje nurodyta sprendimo apskundimo teismui tvarka ir terminai, tačiau motyvai nebuvo nurodyti. Pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, papildomų sprendimo motyvų pateikimas tik po administracinės bylos iškėlimo teisme laikytinas nesąžiningu Ministerijos / Ambasados piktnaudžiavimu ir negali sukelti neigiamų pasekmių pareiškėjai.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Pareiškėja 2024 m. birželio 18 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą.

Ambasada, išnagrinėjusi pareiškėjos 2024 m. birželio 18 d. prašymą 2024 m. liepos 25 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti jai Šengeno vizą. Ambasados 2024 m. liepos 25 d. sprendimas surašytas trijuose dokumentuose, t. y. standartinės formos pranešime apie atsisakymą išduoti Šengeno vizą pareiškėjai; N.VIS sprendime, kuris įrašytas Užsieniečių registro vizų modulyje; Ambasados sprendime atsisakyti išduoti Šengeno vizą Nr. NEV87-21. Bylos duomenys patvirtina, kad visi paminėti dokumentai surašyti tą pačią dieną, dėl to paties pareiškėjos 2024 m. birželio 18 d. prašymo išduoti Šengeno vizą.

Pareiškėja apie 2024 m. liepos 25 d. sprendimą atsisakyti išduoti jai Šengeno vizą buvo informuota standartinės formos pranešimu, dėl kurio ji padavė skundą pirmosios instancijos teismui.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas 2024 m. rugpjūčio 16 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, prie kurio, be kita ko, pridėjo N.VIS sprendimą ir sprendimą Nr. NEV87-21.

Taigi byloje nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad Ambasada, išnagrinėjusi pareiškėjos 2024 m. birželio 18 d. prašymą, dėl jo tą pačią dieną (2024 m. liepos 25 d.) priėmė tris atskirus dokumentus: sprendimą standartizuota forma (užpildydama standartinės formos pranešimą apie atsisakymą išduoti Šengeno vizą pareiškėjai), taip pat N.VIS sprendimą ir sprendime Nr. NEV87-21. Atitinkamai sprendime standartizuota forma nurodyta bendro pobūdžio informacija (jame nurodyta, kad, išnagrinėjus pareiškėjos prašymą, vizą išduoti atsisakyta dėl to, jog informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima, taip pat išaiškinta sprendimo atsisakyti išduoti vizą apskundimo tvarka), o N.VIS sprendime ir sprendime Nr. NEV87-21 nurodytos pareiškėjos prašymo nagrinėjimo metu nustatytosios faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir išdėstytas priimtas sprendimas. Nors sprendimo standartizuota forma įžanginėje dalyje nėra nurodyta, kad N.VIS sprendimas ir sprendimas Nr. NEV87-21 (t. y. sprendimai su motyvais) yra jo sudėtinė (motyvuojamoji) dalis, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad visi trys dokumentai, pavadinti sprendimais, buvo priimti tą pačią dieną (tai, kad sprendimai priimti tuo pačiu metu, patvirtina atsakovo kartu su atsiliepimu į pareiškėjos skundą pateikti įrodymai), jie priimti dėl to paties klausimo – pareiškėjos 2024 m. birželio 18 d. prašymo išduoti Šengeno vizą, daro išvadą, kad visi šie dokumentai turi būti vertinami kaip vientisas sprendimas. Šiame kontekste primintina, kad LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog Viešojo administravimo įstatymo nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas administracinio sprendimo pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad administracinis sprendimas būtų surašytas vientisame dokumente (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Nr. A556-336/2011, 2024 m. gegužės 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-893-442/2024).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad sprendime standartizuota forma, N.VIS sprendime ir sprendime Nr. NEV87-21 yra nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir išdėstytas priimtas sprendimas, konstatuoja, kad nėra pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog Ambasados 2024 m. liepos 25 d. sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą, vertinant jį in corpore (bendrai), yra nemotyvuotas. Kita vertus, iš pareiškėjos skundo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinio skundo, atsakovo atsiliepimo į skundą, taip pat pareiškėjo ir jo atstovo teismo posėdžiuose išdėstytų argumentų matyti, kad atitinkamų N.VIS sprendimo bei sprendimo Nr. NEV87-21, kuriuose išdėstyti Ambasados 2024 m. liepos 25 d. priimto sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą motyvai, iš esmės tapo žinomi tik atsakovui pateikus atsiliepimą į pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą. Dėl šios faktinės aplinkybės ginčo byloje nėra. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, pastaroji faktinė aplinkybė turi būti įvertinta pareiškėjos veiksmingos teisinės gynybos užtikrinimo kontekste.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2025 m. sausio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025, kurioje buvo vertinama nagrinėjamai bylai iš esmės tapati faktinė situacija, kai sprendimo atsisakyti išduoti nacionalinę vizą motyvai buvo surašyti šio sprendimo priėmimo dieną, tik nebuvo pateikti pareiškėjui susipažinti, pateikė išsamius išaiškinimus dėl veiksmingos teisminės gynybos užtikrinimo (žr. 40 – 59 p.), kurie mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytini vertinant sprendimus dėl Šengeno vizų išdavimo. Paminėtame sprendime LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, be kita ko, konstatavo, kad:

„<...> viešojo administravimo subjektui priėmus administracinį sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą ir informavus apie jį suinteresuotą asmenį, pastarajam turi būti pateikti priimto administracinio sprendimo motyvai, išdėstyti administraciniame sprendime ar kitame pareiškėjui pateiktame procedūriniame dokumente, taip įgyvendinant Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus administracinio sprendimo turiniui, pagal kuriuos administraciniame sprendime turi būti nurodomi administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.), administracinio sprendimo motyvai (6 p.)“ (52 p.);

„Tokiu įpareigojimu, visų pirma, yra įgyvendinami konstitucinės teisės į gynybą ir gero administravimo principo elementai, pagal kuriuos tinkamas informavimas apie administracinių sprendimų motyvus sudaro sąlygas suinteresuotam asmeniui sužinoti jo nenaudai priimto administracinio sprendimo motyvus. Tai atitinkamai asmeniui leidžia žinoti, ar, jo vertinimu, administracinis sprendimas yra pagrįstas, ir, susipažinus su visa informacija, apsispręsti, ar tikslinga kreiptis į kompetentingą teismą dėl tokio sprendimo ginčijimo. Taigi tinkamas asmens informavimas apie administracinio sprendimo motyvus yra susijęs su teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu. Apsispręsdamas kreiptis į teismą dėl administracinio sprendimo ginčijimo, asmuo įvertina, ar gali ginčą laimėti, kokias teismo išlaidas jis gali patirti, siekdamas veiksmingos teisminės gynybos, ir kokio jų atlyginimo gali tikėtis. Priešingu atveju asmeniui taptų sunku apsiginti.“ (53 p.);

„Antra, apskundus administracinį sprendimą teismui, būtent jo motyvai leidžia teismui atlikti šio akto teisėtumo kontrolę. Tai sudaro teismui galimybę apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį ir visapusiškai išnagrinėti ginčą. Nepateikus administracinio sprendimo motyvų, teismo funkcija patikrinti skundžiamo administracinio sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą yra apsunkinama. Todėl administracinio sprendimo motyvų nepateikimas negali būti vertinamas kaip neesminis ar mažareikšmis pažeidimas.“ (54 p.);

„Trečia, viešojo administravimo subjekto priimto administracinio sprendimo motyvų nurodymas teisminio proceso metu teismų praktikoje paprastai yra laikomas nesuderinamu su veiksmingos teisminės gynybos principu, taip pat trukdo teismui tinkamai apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas. Galimybė viešojo administravimo subjektui pateikti ar papildyti administracinio sprendimo motyvus teisminio proceso metu po skundo teismui pateikimo galėtų pažeisti pareiškėjo teisę į gynybą ir neigiamai paveikti šalių lygybės principą. Sužinojus sprendimo motyvus ir nustačius pagrindus atsisakyti skundo ar papildyti jį, taip pat teismui atmetus tokį skundą, būtent pareiškėjas patirtų teismo išlaidas, rengiant pirminį skundą dėl pateikto administracinio sprendimo, kuriame nėra išdėstyti išsamūs motyvai.“ (55 p.);

„Ketvirta, tam tikrais išimtiniais atvejais, viešojo administravimo subjektui papildžius administracinio sprendimo motyvus ar pateikus administracinį sprendimą su motyvais tik inicijavus teisminį ginčą, teismas galėtų vertinti priežastis, lėmusias ir praktiškai apsunkinusias išsamių motyvų nepateikimą suinteresuotam asmeniui, taip pat objektyvų jų egzistavimą iki kreipimosi į teismą, kartu įvertinant tokios situacijos poveikį šalių lygybei ir pareiškėjo teisei į gynybą, teismo proceso stadiją, kurios metu buvo pateikti papildomi motyvai, ir kitus reikšmingus aspektus. Tačiau tai neturėtų būti vertinama kaip priemonė, pateisinanti viešojo administravimo subjekto veiksmus, kurie iš esmės apsunkina asmens teisę į teisminę gynybą. Administracinio sprendimo motyvų pateikimas teisminiame procese taip pat neturėtų neigiamai paveikti valdžių padalijimo principo, pagal kurį valstybės vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskiros, ir sudaryti sąlygų teismui perimti vykdomosios valdžios funkcijas, papildant administracinio sprendimo motyvus.“ (56 p.);

„Penkta, kaip jau minėta, tam tikrais teisės aktuose nustatytais ar kitais atvejais (pvz., kai, teisės akte įtvirtinus standartizuotą sprendimo formą, nurodoma galimybė papildomą informaciją nurodyti skiltyje „Pastabos“) galima ir tokia situacija, kai viešojo administravimo subjektas, priėmęs administracinį sprendimą, pateiktų išsamius administracinio sprendimo motyvus asmeniui, šiam asmeniui kreipusis į viešojo administravimo subjektą. Tačiau tokiu atveju viešojo administravimo subjektui keliama pareiga savo administraciniame sprendime aiškiai nurodyti pareiškėjui tokių papildomų administracinio sprendimo motyvų pateikimo galimybę.“ (57 p.)

„Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog šiame teismo procesiniame sprendime pateikti išaiškinimai plėtoja ir suvienodina ankstesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertinant vizas išduodančių institucijų administracinę praktiką, pagal kurią institucijos pateikia sprendimo atsisakyti išduoti vizą dalį, kurioje išdėstomi išsamūs motyvai, (motyvuotą sprendimą) teisminiame procese. Šiuo sprendimu yra toliau formuojama teismų praktikos kryptis dėl jau aptartos vizas išduodančių institucijų vykdomos netinkamos administracinės praktikos. Tokia teismų praktikos raida yra pagrįsta ir objektyviai būtina, siekiant užtikrinti konstitucinius teisinio tikrumo ir aiškumo imperatyvus viešojo administravimo srityje.“ (59 p.).

Teisėjų kolegija nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes įvertinusi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025 pateiktų išaiškinimų kontekste, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas atsakovo padarytą procedūrinį pažeidimą, nepateikiant pareiškėjai Ambasados 2024 m. liepos 25 d. sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą su motyvais iki bylos inicijavimo teisme, vertinti kaip esminį, kurio nėra galima ištaisyti teismo proceso metu. Teisėjų kolegijos nuomone, tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti Ambasados 2024 m. liepos 25 d. sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą ir įpareigoti atsakovą pareiškėjos 2024 m. birželio 18 d. prašymą išduoti Šengeno vizą išnagrinėti iš naujo. Tai konstatavus, kiti pareiškėjos, trečiojo suinteresuoto asmens ir atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai nėra vertinami, nes jų vertinimas neturi teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti bei nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo ir padarytų išvadų.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nors ir kitais motyvais pagrįstai tenkino pareiškėjos skundą. Dėl to, tenkinant pareiškėjos apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja 2024 m. birželio 18 d. prašymą teikė ne dėl nacionalinės, o dėl Šengeno vizos, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis tikslinama, jos trečią pastraipą išdėstant taip: „Įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2024 m. birželio 18 d. prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo“.

Apeliaciniame skunde atsakovas teigia esą pirmosios instancijos teismas priteisdamas pareiškėjai itin dideles bylinėjimosi išlaidas, nepaisė LVAT praktikoje suformuotų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijų. Teisėjų kolegija pakartotinai įvertinusi pirmosios instancijos teisme pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, atliktus procesinius veiksmus, suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir kompleksiškumą, kitus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) ir Lietuvos advokatų tarybos 2024 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) įtvirtintus kriterijus, nenustatė pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma neatitinka realumo, pagrįstumo ir būtinumo kriterijų, todėl nėra pagrindo ją mažinti.

Pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamoje byloje teismo sprendimas priimamas pareiškėjos naudai, todėl ji turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (ABTĮ 40 str. 3 d.). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į kilusio ginčo pobūdį, daro išvadą, kad atmetus atsakovo apeliacinį skundą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris palankus pareiškėjai, buvo apgintos trečiojo suinteresuoto asmens teisės, todėl ši proceso šalis įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo prašo priteisti 700 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, šioms išlaidoms pagrįsti pateikė 2024 m. gruodžio 10 d. sąskaitą Nr. AB-121/2024/4 ir 2024 m. gruodžio 11 d. mokėjimo nurodymą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, realiai patirtos, neviršija pagal Rekomendacijas galimų priteisti maksimalių dydžių už tokio pobūdžio teisines paslaugas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bylos procesinę baigtį, įvertinusi Rekomendacijose nustatytus maksimalius galimus priteisti dydžius, taip pat į šių rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, jog šiuo atveju pareiškėjai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui lygiomis dalimis priteistina iš atsakovo Ministerijos 700 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Patikslinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimo rezoliucinės dalies trečią pastraipą ir ją išdėstyti taip: „Įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Faith Rumbidzai Mugurani 2024 m. birželio 18 d. prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo“. Pareiškėjai F. R. M. (identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini)) ir trečiajam suinteresuotam asmeniui M. S. iš atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos priteisti lygiomis dalimis 700 (septynis šimtus) Eur (po 350 (tris šimtus penkiasdešimt) Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Nutartis neskundžiama.