- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-23
- Bylos Nr.
- e2A-1465-812/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-16-3-00137-2026-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Daina Lisaitė
- Atsakovas
- J. Č.
- Ieškovas
- "B2 Impact", UAB
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Daina Lisaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. Č. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „B2 Impact“ ieškinį atsakovei J. Č. (buvusi pavardė D.) dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.
Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „B2 Impact“ (toliau – UAB „B2 Impact“, ieškovė) ieškiniu (2026 m. vasario 17 d. Nr. DOK-4433) teismo prašė priteisti iš atsakovės J. Č. (toliau – atsakovė, apeliantė) 1 055,86 Eur negrąžintą kreditą, 735,36 Eur palūkanas iki sutarties nutraukimo, paskaičiuotas pagal sutarties grafiką (už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2016 m. gruodžio 15 d.), 161,21 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad pirminė kreditorė uždaroji akcinė bendrovė „IPF Digital Lietuva“ (buvęs pavadinimas uždaroji akcinė bendrovė „MCB Finance“) (toliau – pirminė kreditorė) 2015 m. rugpjūčio 23 d. su atsakove sudarė paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), pagal kurią jai buvo suteiktas 1 100 Eur vartojimo kreditas. Sutartimi atsakovė įsipareigojo mokėti Sutarties mokėjimo plane nurodytas įmokas. 2016 m. lapkričio 28 d. pagal Gautinų sumų pirkimo–pardavimo sutartį pirminė kreditorė perleido savo reikalavimo teises B2Kapital SIA. Sutartis su atsakove nutraukta 2016 m. gruodžio 15 d. Pagal 2020 m. kovo 1 d. Skolų portfelio pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) kreditorė B2Kapital SIA visas reikalavimo teises į atsakovės skolą perleido ieškovei. Atsakovė apie reikalavimo teisės perleidimą buvo informuota raštišku pranešimu. Ieškovė ne kartą bandė susisiekti su atsakove dėl skolos dengimo ikiteismine tvarka, tačiau iki šiol ieškovė iš atsakovės nėra gavusi nei vieno mokėjimo. Atsakovė atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti (registracijos Nr. DOK-5437). Nurodė, kad ginčo prievolė atsirado 2016 m. Mokėjimai atlikti 2015 m. Ieškovė pateikė dokumentą, kad 2016 m. sutartis buvo nutraukta ir 2015 m. gruodžio 22 d. paskelbtas ikiteisminis išieškojimas. Atsakovė mano, kad ginčo skola galėjo būti perleista bendrovei „Gelvora“, kuri, jos žiniomis, vykdo išieškojimą per antstolį. Tokiu atveju būtų pažeisti teisinio aiškumo, draudimo dvigubai išieškoti tą pačią skolą, sąžiningumo ir proporcingumo principai. Teismas negali priteisti skolos, kol nėra aiškiai nustatyta, ar ji jau nėra išieškoma vykdymo procese. Taip pat ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra 5 metai. Net skaičiuojant nuo paskutinio mokėjimo 2016 m., senaties terminas suėjo 2021 m., ieškinys pareikštas 2026 m., t. y. praėjus maždaug 10 metų nuo prievolės atsiradimo.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Tauragės apylinkės teismas 2026 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovei iš atsakovės 1 055,86 Eur negrąžintą kreditą, 735,36 Eur palūkanas, 161,21 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2026 m. vasario 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 44 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nustatė, kad tarp pirminės kreditorės ir atsakovės 2015 m. rugpjūčio 23 d. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovei 720 dienų laikotarpiui suteikta 1 100 Eur paskola, metinė palūkanų norma 72,99 proc. Atsakovė turėjo atlikti 24 įmokas po 88,32 Eur. 2016 m. lapkričio 28 d. Gautinų sumų pirkimo–pardavimo sutartimi pirminė kreditorė perleido savo reikalavimo teises į atsakovės įsiskolinimą B2Kapital SIA. Perleista reikalavimo suma atsakovės atžvilgiu sudaro 1 913,63 Eur: 1 064,18 Eur pagrindinė skola, 760,27 Eur palūkanos ir 89,18 Eur delspinigiai. Sutartis su atsakove vienašališkai nutraukta 2016 m. gruodžio 15 d. 2020 m. kovo 1 d. Skolų portfelio pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) B2Kapital SIA visas reikalavimo teises į atsakovės skolą pagal Sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) perleido ieškovei.
Teismas atmetė atsakovės argumentus dėl netinkamo jos informavimo apie reikalavimo teisių perleidimą. Nurodė, kad 2022 m. jai buvo siųstas pakartotinis pranešimas apie reikalavimo teisės perleidimą. Šią aplinkybę patvirtina byloje pateiktas 2022 m. lapkričio 24 d. pranešimas dėl reikalavimo teisių perleidimo ir 2026 m. kovo 18 d. lydraštis iš Lietuvos pašto sistemos, iš kurio teismas nustatė, kad 2022 m. lapkričio 27 d. ieškovės siųsta siunta atsakovei, adresu (duomenys neskelbtini), buvo pristatyta ir priimta.
Konstatavo, kad bendrasis dešimties metų senaties terminas dėl pažeistų teisių gynimo pagal Sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) sueina 2026 m. gruodžio 15 d. (teismas senaties terminą skaičiavo nuo sutarties vienašališko nutraukimo dienos, kai pirminei kreditorei buvo aiškus jos teisių pažeidimas dėl įsipareigojimų nevykdymo, t. y. nuo 2016 m. gruodžio 15 d.). Teismas pripažino, kad ieškinio senaties termino ieškovė nepraleido. Nurodė, kad vien aplinkybė, jog ieškovė nebuvo pakankamai aktyvi rūpindamasi savo pažeistų teisių gynyba ir nesikreipė į teismą nuo to momento, kai tik įgijo reikalavimo teises į atsakovę reikalavimo perleidimo sutartimi, neturi reikšmės sprendžiant ginčą dėl skolos priteisimo, nes ieškovė kreipėsi į teismą nepažeisdama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnyje numatytų terminų.
Vertindamas ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo teismas iš Antstolių informacinės sistemos 2026 m. kovo 17 d. išrašo bei informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad atsakovės atžvilgiu yra vykdomi išieškojimai išieškotojos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „GelvoraSergel“ naudai: 1) pagal eL2-4524-761/2022 Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų teismo įsakymą, vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) (užbaigta įvykdžius), pirminė kreditorė uždaroji akcinė bendrovė „Bitė Lietuva“; 2) pagal e2-18-844/2017 Visagino miesto apylinkės teismo vykdomąjį raštą, vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) (vykdoma), pirminis kreditorius BIGBANK AS filialas. Įvertinęs šiuos duomenis teismas sprendė, kad atsakovė nepagrįstai nurodė, jog ieškiniu prašomi priteisti reikalavimai buvo perduoti kitai skolų išieškojimo įmonei ir/ar jau vykdomi per antstolį, todėl nurodytus atsakovės teiginius atmetė kaip nepagrįstus.
Darė išvadą, kad tarp atsakovės ir pirminės kreditorės sudarytų sutarčių atsirado prievoliniai teisiniai santykiai. Pirminė kreditorė savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai, tačiau atsakovė prisiimtų įsipareigojimų tinkamai ir nustatytais terminais nevykdė, paskolos įmokų ir kitų mokėtinų mokesčių nesumokėjo, todėl atsakovė pažeidė prievolę. Iš byloje pateikto atsakovės įmokų įskaitymo grafiko nustatė, kad atsakovė atliko 6 įmokas, viso 168,32 Eur (88,32 Eur 2015 m. rugsėjo 15 d.; 10 Eur 2015 m. lapkričio 19 d.; 10 Eur 2015 m. lapkričio 24 d.; 20 Eur 2015 m. gruodžio 2 d.; 10 Eur 2015 m. gruodžio 17 d.; 30 Eur 2016 m. kovo 2 d.). Iš jų 35,82 Eur įskaityta paskolos daliai; 122,50 Eur - palūkanoms. Iš byloje pateikto sutarties grafiko teismas nustatė, kad iki sutarties nutraukimo (2016 m. gruodžio 15 d.) atsakovė iš viso turėjo sumokėti 859,54 Eur palūkanų. Konstatavo, kad ieškinio reikalavimai neviršija sutartimi prisiimtų įsipareigojimų apimties, ieškovės reikalavimai dėl 1 055,86 Eur negrąžinto suteikto kredito ir 735,36 Eur palūkanų, paskaičiuotų iki Sutarties nutraukimo, laikytini pagrįstais, todėl juos tenkino.
Teismas vertino, kad aiškinant šalių sudarytos sutarties 5.1. punkto nuostatas pažodžiui, šalys susitarė dėl palūkanų mokėjimo tuo atveju, jeigu atsakovė laiku nesumoka pirminei kreditorei piniginių sumų. Ieškovė pasirinko teisę reikalauti delspinigių, nors sutartyje vartojama sąvoka „palūkanos“. Ieškovė pasirinko atsakovės atžvilgiu taikyti netesybų institutą – delspinigius, apskaičiuotus taikant Vartojimo kredito įstatyme taikytiną leistiną dydį (0,05 proc.) už maksimalų leistiną laikotarpį (180 dienų), todėl konstatavus prievolės neįvykdymo faktą, ieškovės reikalavimą dėl 161,21 Eur delspinigių priteisimo iš atsakovės laikė pagrįstu, todėl jį tenkino.
Vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo, taip pat 44 Eur žyminį mokestį (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu (2026 m. balandžio 20 d. Nr. DOK-10638) atsakovė J. Č. prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai arba subsidiariai – nustačius, kad prievolė galėjo būti visiškai ar iš dalies įvykdyta (vykdoma) vykdymo procese ar per kitus asmenis, atitinkamai sumažinti priteistinas sumas arba ieškinį atmesti; sumažinti priteistas palūkanas ir (ar) delspinigius kaip neproporcingus, neprotingus ir pažeidžiančius vartotojo teises; įpareigoti ieškovę pateikti aiškius ir nedviprasmiškus įrodymus, kad šio ginčo reikalavimas nebuvo perleistas kitai išieškojimo įmonei. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas nepagrįstai taikė bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, kai prievolė vykdoma dalimis, ieškinio senaties terminas skaičiuojamas atskirai kiekvienai prievolės daliai nuo tos dienos, kai kreditorius įgijo teisę pareikšti reikalavimą dėl konkrečios įmokos. Nagrinėjamu atveju didžioji dalis įmokų turėjo būti sumokėtos 2015–2016 m., todėl 2026 m. pareikšti reikalavimai yra pavėluoti. Teismas nepagrįstai visą prievolę laikė vienkartine ir senaties pradžią siejo tik su sutarties nutraukimo momentu. Ieškovė į teismą kreipėsi praėjus beveik 10 metų nuo prievolės atsiradimo. Nors formaliai senaties terminas nėra pasibaigęs, tačiau toks ilgas delsimas vertintinas kaip nesuderinamas su sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, įtvirtintais CK 1.5 straipsnyje. Be to, ieškovė yra profesionali skolų administravimo bendrovė, todėl jai taikomas aukštesnis rūpestingumo standartas. Ilgalaikis neveikimas ir kreipimasis į teismą tik po daugelio metų nepagrįstai pablogina vartotojo padėtį, nes per tą laiką išauga palūkanos ir delspinigiai.
Sutartyje nustatyta 72,99 proc. metinė palūkanų norma yra akivaizdžiai neprotinga ir nesąžininga vartotojo atžvilgiu. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad vartotojų bylose teismas turi aktyvų vaidmenį ir privalo savo iniciatyva vertinti galimai nesąžiningas sutarties sąlygas. Neproporcingos palūkanos gali būti mažinamos, vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principais. Atsakovės teigimu, tokio dydžio palūkanos pažeidžia sąžiningumo principą, sukelia šalių disbalansą, turi būti mažinamos teismo iniciatyva. Pirmosios instancijos teismas šios pareigos nevykdė.
Ieškovė reikalauja tiek palūkanų, tiek delspinigių už tą patį prievolės pažeidimą. Apeliantės tvirtinimu, jai nepagrįstai taikoma dviguba civilinė atsakomybė. Šiuo atveju ieškovė nepateikė pakankamai aiškaus ir patikrinamo skolos apskaičiavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių objektyviai nustatyti, kaip buvo paskirstytos atsakovės atliktos įmokos, ar taikyti skaičiavimo metodai yra teisingi ir ar reikalaujama suma nėra nepagrįstai padidinta. Pateikti skaičiavimai nėra pakankamai detalūs ir neleidžia patikrinti jų pagrįstumo. Atsižvelgiant į skolų perleidimo praktiką, egzistuoja reali dvigubo išieškojimo rizika, todėl būtina įpareigoti ieškovę pateikti įrodymus, kad ginčo reikalavimas nėra perleistas ar vykdomas kituose procesuose.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (2026 m. gegužės 7 d. Nr. DOK-12561) ieškovė UAB „B2 Impact“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Tauragės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 8 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas teisingai pritaikė ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles ir nustatė, kad ieškinio senaties terminas atsirado būtent nuo kredito sutarties nutraukimo (2016 m. gruodžio 15 d.). Tai, jog didžioji dalis įmokų turėjo būti sumokėtos 2015–2016 m. neturi nieko bendro su ieškinio senaties pradžia.
Šalies argumentai
Apeliantės teiginiai apie ilgalaikį ieškovės neveikimą yra deklaratyvaus pobūdžio ir visiškai nepagrįsti, kadangi nuo reikalavimo perleidimo dienos apeliantei buvo siunčiami pranešimai apie turimą įsiskolinimą paštu bei elektroniniu paštu, kuriuose buvo raginama susisiekti ir susitarti dėl skolos dengimo ikiteismine tvarka. Pažymi, kad skola visus šiuos metus visiškai neaugo, kadangi suma yra fiksuoto pobūdžio, tokia, kokia nurodyta sudarytoje sutartyje (skola ir palūkanos), o prašomi priteisti delspinigiai laikantis sutarties ir CK normų yra paskaičiuoti tik už 180 dienų, o ne už visą šešerių metų laikotarpį.
Apeliantė apie palūkanų dydį žinojo jau pildant paraišką kreditui gauti, su tokiomis Sutarties sąlygomis sutiko, todėl teiginiai, jog palūkanos yra neprotingai didelės, tuo metu, kai skolą yra reikalaujama grąžinti teismo keliu, laikytina, kaip bandymas išvengti atsakomybės ir prievolės vykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas išaiškino pelno palūkanų bei delspinigių sąvokas bei taikymo nuostatas, todėl tai nėra dvigubos civilinės atsakomybės taikymas apeliantei.
Šalies argumentai
Apeliantės pasikartojantys teiginiai apie tai, kad skola perleista kitam kreditoriui ir yra vykdoma antstolio kontoroje buvo išnagrinėti pirmosios instancijos teisme. Apeliantės skunde keliami tie patys, jau išnagrinėti teisme, klausimai ir pakartotiniai reikalavimai įpareigoti ieškovę pateikti įrodymus, kad reikalavimas nebuvo perleistas kitam kreditoriui, ieškovės požiūriu yra laikomi piktnaudžiavimu savo teisėmis ir proceso vilkinimu, siekiant kuo ilgiau išvengti savo prievolių vykdymo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Apeliacijos objektas - pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl rašytinių paaiškinimų
Apeliantė 2026 m. gegužės 18 d. pateikė rašytinius paaiškinimus (Nr. DOK-11034), kuriuose dėsto aplinkybes apie netinkamą ieškovės informavimą elektroniniu paštu apie sutartinių įsipareigojimų vykdymą.
CPK 42 straipsnyje numatyta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Pagal CPK 323 straipsnį, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. CPK 323 straipsnio nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-237-464/2022).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės pateiktų rašytinių paaiškinimų turinį, daro išvadą, kad juose apeliantė pateikė papildomus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus, tai vertinama kaip siekis papildyti savo apeliacinį skundą naujomis aplinkybėmis. Rašytiniai paaiškinimai pateikti pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantės pateiktus rašytinius paaiškinimus.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
Bylos duomenimis nustatyta, kad pirminė kreditorė uždaroji akcinė bendrovė „IPF Digital Lietuva“ (UAB „IPF Digital Lietuva“, buvęs pavadinimas UAB „MCB Finance“) 2015 m. rugpjūčio 23 d. su atsakove J. Č. (buvusi pavardė D.) sudarė paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovei 720 dienų laikotarpiui, iki 2017 m. rugpjūčio 12 d., buvo suteiktas 1 100 Eur vartojimo kreditas, metinė palūkanų norma - 72,99 proc. Sutartimi atsakovė įsipareigojo mokėti Sutarties mokėjimo grafike nurodytas įmokas, viso turėjo atlikti 24 įmokas po 88,32 Eur. 2016 m. lapkričio 28 d. pagal Gautinų sumų pirkimo–pardavimo sutartį pirminė kreditorė perleido savo reikalavimo teises SIA „B2Kapital“. Perleista reikalavimo suma atsakovės atžvilgiu sudaro 1 913,63 Eur: 1 064,18 Eur pagrindinė skola, 760,27 Eur palūkanos ir 89,18 Eur delspinigiai. Atsakovė netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, nemokėjo įmokų pagal Sutartį. Sutartis su atsakove nutraukta 2016 m. gruodžio 15 d. Pagal 2020 m. kovo 1 d. Skolų portfelio pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) kreditorė SIA „B2Kapital“ perleido ieškovei visas reikalavimo teises į atsakovės skolą pagal Sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė buvo informuota raštišku pranešimu apie reikalavimo teisės perleidimą. Atsakovė neteismine tvarka skolos nesumokėjo. Ieškovė kreipėsi į teismą.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai taikė bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, turėjo būti taikomas CK 1.127 straipsnio 5 dalyje numatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas tuo atveju, kai prievolė vykdoma dalimis, atskirai kiekvienai prievolės daliai nuo tos dienos, kai kreditorius įgijo teisę pareikšti reikalavimą dėl konkrečios įmokos. Didžioji dalis įmokų turėjo būti sumokėta 2015–2016 m., todėl reikalavimas, pareikštas 2026 m., suėjus ieškinio senaties terminui. Teismas nepagrįstai visą prievolę laikė vienkartine ir senaties pradžią siejo tik su sutarties nutraukimo momentu. Be to, nors formaliai senaties terminas nėra pasibaigęs, tačiau toks ilgas delsimas vertintinas kaip nesuderinamas su sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, įtvirtintais CK 1.5 straipsnyje. Ieškovė yra profesionali skolų administravimo bendrovė, todėl jai taikomas aukštesnis rūpestingumo standartas. Ilgalaikis neveikimas ir kreipimasis į teismą tik po daugelio metų nepagrįstai pablogina vartotojo padėtį, nes per tą laiką išauga palūkanos ir delspinigiai.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė kreipėsi į teismą 2026 m. vasario 3 d., nepraleidusi bendrojo dešimties metų ieškinio senaties termino, kuris sueina 2026 m. gruodžio 15 d. Teismas skaičiavo terminą nuo pirminio kreditoriaus vienašališko sutarties nutraukimo su atsakove 2016 m. gruodžio 15 d., kuris yra reikšmingas, nes kreditoriui tampa aiškus jo teisių pažeidimas dėl įsipareigojimų nevykdymo. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams.
CK 1.124 straipsnis numato, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 1 dalis numato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Šalių sudarytos Sutarties 11.1. punktas numato, kad paskolos davėjas turi teisę vienašališkai nutraukti Sutartį ir pareikalauti nedelsiant, t. y. Sutarties nutraukimo įsigaliojimo dieną grąžinti visą Paskolą ir sumokėti Paskolos palūkanas ir kitas Sutartines sumas (o už delsimą atsiskaityti – mokėti Sutarties 5 str. nurodytas Palūkanas už piniginių prievolių termino praleidimą), jeigu: <...> 11.1.5. Paskolos gavėjas i) 34 dienas vėluoja mokėti šioje Sutartyje numatytas įmokas, kurių suma yra ne mažiau kaip 10 proc. negrąžintos paskolos sumos, arba ii) Paskolos gavėjas yra pradelsęs mokėjimą ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės, ir pradelstų mokėjimų Paskolos gavėjas nepadengia per dvi savaites nuo rašytinio pranešimo gavimo el. paštu, išsiųsto 5.3 punkte nustatyta tvarka. Pradinė kreditorė suteikė atsakovei paskolą, kurią atsakovė turėjo grąžinti mokėdama sutartyje nustatyto dydžio kredito įmokas. Atsakovė turėjo sutartį įvykdyti iki 2017 m. rugpjūčio 12 d. Atsakovė sutarties nevykdė. Atsakovei buvo skirtas dviejų savaičių terminas įsipareigojimams įvykdyti (2016 m. lapkričio 30 d. pranešimas). Atsakovė ir po pranešimo įsipareigojimų nevykdė, todėl kreditorė sutartį nutraukė vienašališkai, prieš terminą, nuo 2016 m. gruodžio 15 d., ir įgijo teisę reikalauti sumokėti visas mokėtinas pagal sutartį sumas. Vadovaujantis išdėstytu, ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimui teisme sueina atitinkamai 2026 m. gruodžio 15 d. Reikalavimas teisme pareikštas 2026 m. vasario 3d., nepraleidus bendrojo ieškinio senaties termino.
CK 1.125 straipsnio 2 dalis numato, kad atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Minėto straipsnio 10 dalis numato, kad sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad periodinėms išmokoms gali būti priskirti reikalavimai iš prievolių, kurioms yra būdingi periodiškumo požymiai, reikalavimai, susiję su išlaikymo priteisimu periodinėmis išmokomis, žalos atlyginimu, kai yra atlyginama periodinėmis terminuotomis išmokomis ir panašiais atvejais, kai iš esmės siekiama užkirsti skolų susikaupimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013, 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-523-248/2020). Nagrinėjamu atveju šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, kuriuose viena šalis (paskolos davėjas) perdavė kitai šaliai nuosavybėn pinigines lėšas, o pastaroji įsipareigojo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, kad atsakovės skolos grąžinimas buvo numatytas periodiniais mokėjimais, o ne vienkartiniu skolos grąžinimu, nesudaro pagrindo pripažinti šių atsakovės mokėtinų sumų kaip periodinių išmokų. Piniginės lėšos, kurias paskolos gavėjas vėluoja grąžinti paskolos davėjui, yra paskolos gavėjo skola, tačiau ne periodinė išmoka. Taigi, atsakovė nėra periodinių išmokų mokėtoja ieškovės atžvilgiu. Ieškovės pareikštiems ieškinio reikalavimams yra pagrįstai taikytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).
Atsakovės argumentai, kad ieškovė ilgai delsė kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, taip nepagrįstai pablogino vartotojos padėtį, nes per tą laiką išaugo palūkanos ir delspinigiai, neturi teisinės reikšmės ieškinio senaties termino skaičiavimui. Be to, argumentai yra nepagrįsti, nes nei skola, nei priteistinos palūkanos nepasikeitė – ieškovė prašo priteisti negrąžintą skolą bei sutartyje susitarto dydžio nesumokėtas palūkanas. Atsakovė paskolos negrąžino nei Sutarties galiojimo laiku, nei ją nutraukus, todėl pati yra atsakinga už kilusias pasekmes, šiuo atveju už delspinigių, paskaičiuotų už minimalų laikotarpį (180 dienų) priteisimą.
Apeliantė teigia, kad Sutartyje nustatyta 72,99 proc. metinė palūkanų norma yra akivaizdžiai neprotinga ir nesąžininga vartotojos atžvilgiu. Tokio dydžio palūkanos pažeidžia sąžiningumo principą, sukelia šalių disbalansą, turi būti mažinamos teismo iniciatyva. Pirmosios instancijos teismas šios pareigos nevykdė.
Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalis numato, kad 1 bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros. Minėto straipsnio 2 dalis numato, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą.
Teismas nustatė, kad pagal Sutartį atsakovė atliko šešias įmokas 168,32 Eur sumai, iš jų 35,82 Eur įskaityta paskolos dengimui, 122,50 Eur - palūkanoms. Atsakovė iš viso turėjo sumokėti 859,54 Eur palūkanų. Ieškovė pareiškė reikalavimą dėl 735,36 Eur palūkanų, paskaičiuotų iki Sutarties nutraukimo priteisimo, todėl reikalavimą laikė pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Nagrinėjamu atveju atsakovei buvo suteiktas 1100 Eur kreditas, mokėtinos metinės paskolos palūkanos - 72,99 proc. Mokėtinos palūkanos neviršija paminėtų Įstatyme numatytų dydžių, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad Sutartyje nustatyta 72,99 proc. metinė palūkanų norma yra akivaizdžiai neprotinga ir nesąžininga vartotojos atžvilgiu, todėl turi būti mažinama.
Apeliantė taip pat teigia, kad ieškovė reikalauja palūkanų ir delspinigių už tą patį prievolės pažeidimą. Apeliantės tvirtinimu, jai nepagrįstai taikoma dviguba civilinė atsakomybė. Byloje nėra duomenų, leidžiančių objektyviai nustatyti, kaip buvo paskirstytos atsakovės atliktos įmokos, ar taikyti skaičiavimo metodai yra teisingi ir ar reikalaujama suma nėra nepagrįstai padidinta. Mano, kad būtina įpareigoti ieškovę pateikti įrodymus, kad ginčo reikalavimas nėra perleistas ar vykdomas kituose procesuose.
Vadovaujantis CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. <...>. CK 6.258 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). CK 6.874 straipsnis, reglamentuojantis paskolos gavėjo sutarties pažeidimo pasekmes, numato: jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita (1 dalis). Jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis.
Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.874 straipsnio 1 dalies nuostatas, pasisakė, kad CK 6.874 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė reiškia, kad, pažeidus galiojančios paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali reikalauti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies (piniginės prievolės pagal sutartį vykdymas natūra) nuostatomis. Taigi, tais atvejais, kai šalis sieja galiojanti paskolos sutartis ir kreditorius reikalauja sutarties įvykdymo natūra, piniginės prievolės vykdymo pažeidimo atveju mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti mokamos kartu su kompensuojamosiomis palūkanomis. Tokia kreditoriaus teisė (reikalauti tiek pelno, tiek kompensuojamųjų palūkanų sumokėjimo) išlieka tol, kol išlieka jo teisė reikalauti prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo natūra, t. y. iki tol, kol šalis sieja paskolos sutartiniai teisiniai santykiai. Tuo tarpu paskolos sutartį nutraukus turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties Nr. e3K-7-75-823/2020 49 punktas).
Sutartinės netesybos numatytos ir šalių Sutarties 5 dalyje, kurios 5.1 punktas numato, kad jeigu Paskolos gavėjas negrąžina Paskolos ir/ar nesumoka Paskolos palūkanų iki Paskolos grąžinimo dienos pabaigos, jis įsipareigoja mokėti Paskolos davėjui 0,05% dydžio Palūkanas už piniginių prievolių termino praleidimą nuo laiku negrąžintos Paskolos ar jos atitinkamos dalies ir laiku nesumokėtų Paskolos palūkanų sumos už kiekvieną uždelstą dieną; šios Palūkanos už piniginių prievolių termino praleidimą yra laikomos minimaliais Paskolos davėjo nuostoliais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias palūkanas laikė kompensuojamosiomis palūkanomis, skirtomis kompensuoti kreditoriaus patirtus nuostolius.
Ieškovė byloje prašo priteisti iš atsakovės 161,21 Eur delspinigius, paskaičiuotus už laikotarpį nuo 2025 m. rugpjūčio 17 d. iki 2026 m, vasario 13 d. (180 dienų) bei 735,36 Eur palūkanas, apskaičiuotas iki sutarties nutraukimo, pagal Sutarties grafiką (už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2016 m. gruodžio 15 d.). Šalys sudarė atlygintinę paskolos sutartį, todėl mokėjimo (pelno) palūkanas atsakovė turi mokėti už naudojimąsi suteiktomis kredito lėšomis. Palūkanų mokėjimas nėra prievolės pažeidimo pasekmė, kaip nepagrįstai teigia atsakovė. Tuo tarpu reikalavimas priteisti delspinigius yra reikalavimas taikyti šaliai sutartinę atsakomybę. Šalis sieję sutartiniai santykiai pasibaigė sutarties nutraukimu prieš terminą 2016 m. gruodžio 15d. dėl atsakovės kaltės jai nevykdant sutartinių įsipareigojimų. Ieškovė apskaičiavo 161,21 Eur delspinigius už laikotarpį po prievolės pažeidimo momento, neviršijant 180 dienų. Tuo tarpu palūkanos yra reikalaujamos priteisti už laikotarpį iki sutarties nutraukimo. Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes ir kasacinio teismo suformuotą praktiką, į tai, kad prievolė neįvykdyta, ieškovė turi teisę reikalauti tiek įvykdyti prievolę natūra - sumokėti mokėjimo (pelno) palūkanas, apskaičiuotas iki sutarties nutraukimo, tiek taikyti apeliantei civilinę atsakomybę – reikalauti sumokėti delspinigius, apskaičiuotus po sutarties nutraukimo. Vadovaujantis išdėstytu, atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl dvigubos atsakomybės taikymo yra nepagrįsti.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kiek įmokų atsakovė buvo sumokėjusi ir kaip jos buvo paskirstytos (sprendimo 19 punktas, šios nutarties 26 punktas). Atsakovė, keldama abejones dėl įmokų paskirstymo teisingumo, turėjo pateikti savo skaičiavimus, paneigti teismo nustatytas sumokėtų įmokų paskirstymo aplinkybes, tačiau to nepadarė. Atsakovės argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti, todėl plačiau dėl jų nepasisakoma. Kartu nėra pagrindo pripažinti pagrįstais ir atsakovės teiginių, kad ieškovės reikalaujamos priteisti sumos galėjo būti išieškomos kituose vykdymo procesuose. Visų pirma, šias aplinkybes turi pagrįsti pati atsakovė, jei iš jos yra vykdomi kokie nors išieškojimai pagal Sutartį. Antra, nagrinėjamu atveju teismas aiškinosi atsakovės iškeltas abejones dėl galimo dvigubo skolos išieškojimo, ištyrė išreikalautus įrodymus iš Antstolių informacinės sistemos (2026 m. kovo 17 d. išrašas) bei analizavo informacinės teismų sistemos LITEKO duomenis ir nustatė, kad atsakovės argumentai yra nepagrįsti (sprendimo 16 punktas). Atsakovės skundo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų, nustatytų aplinkybių ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Šalys prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir išlaidas patvirtinančių dokumentų nepateikė, todėl šis klausimas nesprendžiamas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Tauragės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.