- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-02
- Bylos Nr.
- e2A-1011-775/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15092-2025-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edita Šliumpienė
- Atsakovas
- A. L.
- Ieškovas
- "B2 Impact", UAB
- Kategorijos
- 2.1.5.1.1Bendrasis ieškinio senaties terminas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Edita Šliumpienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. L. (L.) apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2026 m. sausio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės B2 Impact ieškinį atsakovui A. L. dėl skolos ir nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) B2 Impact (toliau – ieškovė) prašė priteisti iš atsakovo A. L. (toliau – atsakovas) 1 854,65 Eur skolą, 293,76 Eur negautas pajamas, 37,75 Eur sutarties administravimo mokestį, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad Bigbank AS, veikiantis per Bigbank AS filialą (toliau – pirminis kreditorius), su atsakovu A. L. (buv. G.) sudarė vartojimo kredito sutartis: (1) 2013 m. rugpjūčio 2 d. Nr. (duomenys neskelbtini) , (2) 2013 m. liepos 27 d. kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), (3) 2013 Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal sutartis atsakovas įsipareigojo mokėjimų grafikų nurodyta tvarka ir terminais grąžinti suteiktus kreditus, sumokėti sutarčių sudarymo mokestį, priskaičiuotas palūkanas, mokėti mėnesinius administravimo mokesčius. Atsakovas tinkamai savo įsipareigojimų nevykdė, todėl sutartys buvo nutrauktos – 2014 m. vasario 7 d., 2014 m. vasario 17 d. ir 2014 m. vasario 12 d. Pagal 2016 m. sausio 22 d. perleidimo sutartį pirminis kreditorius visas reikalavimo teises į atsakovo skolas perleido (duomenys neskelbtini), SIA. Pagal 2020 m. kovo 1 d. skolų portfelio pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) kreditorius (duomenys neskelbtini), SIA visas reikalavimo teises į atsakovo skolas perleido ieškovei. Dėl atsakovo reikalavimo taikyti senatį ieškovė nurodė, kad pagal suformuotą teismų praktiką ieškinio senaties termino eigą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Kreditoriaus pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo taip pat nutraukia ieškinio senaties termino eigą. Ieškovė kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo 2023 m. birželio 20 d., nepraleidusi ieškinio senaties termino. Civilinėje byloje Nr. eL2-9078-322/2023 teismo įsakymas buvo priimtas 2023 m. birželio 21 d., ieškovė nutraukė ieškinio senaties terminą ir jis turi būti skaičiuojamas iš naujo nuo 2023 m. birželio 21 d. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas nežinojo, jog pirminis kreditorius vienašališkai nutraukė vartojamo kredito sutartis, o vėliau 2016 metais sudarė reikalavimų perleidimo sutartis, kuriomis perleido ieškovei reikalavimo teises į jo skolą. Visą informaciją apie skolą atsakovas sužinojo, kai gavo ieškinį dėl skolos priteisimo. Ieškovė verčiasi skolų išieškojimo veikla, todėl išmano teisės aktų reikalavimus bei savo teises, jei jos buvo pažeistos. Nuo vartojimo kreditų sutarčių nutraukimo, t. y. nuo 2014 m. vasario 12 d., ieškovė turėjo teisę kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo ir apginti savo pažeistas teises. Praėjo daugiau nei 11 metų nuo ieškinio teismui dėl skolos išieškojimo iš atsakovo pateikimo, nors bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. 2023 metais teismo įsakymas buvo panaikintas, o pareiškimas paliktas nenagrinėtas, nes nepavyko atsakovui įteikti procesinių dokumentų. Ieškovė buvo neapdairi ir neatsakinga – nesiėmė veiksmų savo pažeistoms teisėms ginti ir neužtikrino procesinių dokumentų įteikimo atsakovui įstatymų nustatyta tvarka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Tauragės apylinkės teismas 2026 m. sausio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovo ieškovei 1 854,65 Eur skolą, 293,76 Eur negautas pajamas (nuostolius), 37,75 Eur sutarties administravimo mokestį, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. rugsėjo 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 350 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Teismas iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad tarp pirminio kreditoriaus ir atsakovo buvo sudarytos 3 vartojimo kredito sutartys, bendra kredito gavėjo mokama suma pagal sutartis buvo (1) 716,72 Eur 36 mėnesių laikotarpiui; (2) 800,11 Eur, 24 mėnesių laikotarpiui; (3) 919,66 Eur 24 mėnesių laikotarpiui. Pagal sutartis atsakovas įsipareigojo mokėjimų grafikuose nurodyta tvarka ir terminais grąžinti suteiktus kreditus, sumokėti sutarčių sudarymo mokestį, palūkanas, mokėti mėnesinius administravimo mokesčius, o sutartinių įmokų pavėluoto mokėjimo atvejais įsipareigojo nuo pradelstos mokėti sumos mokėti 0,05 procentų dydžio delspinigius už kiekvieną pradelsimo dieną. Atsakovas tinkamai ir laiku prisiimtų įsipareigojimų pirminiam kreditoriui nevykdė, todėl sudarytos sutartys buvo nutrauktos.
Pagal 2016 m. sausio 22 d. perleidimo sutartį pirminis kreditorius visas reikalavimo teises į atsakovo skolas perleido (duomenys neskelbtini), SIA. Pagal 2020 m. kovo 1 d. perleidimo sutartį kreditorius (duomenys neskelbtini), SIA visas reikalavimo teises į atsakovo skolas perleido ieškovei. Ieškovė 2020 m. birželio 17 d. pranešimais informavo atsakovą apie reikalavimo teisės perėmimą.
Ieškovė ne kartą bandė susisiekti su atsakovu dėl skolų dengimo ikiteismine tvarka, atsakovas du kartus buvo informuotas apie įsipareigojimų pagal sutartį nevykdymą/netinkamą vykdymą, kai jo įsipareigojimai buvo nevykdomi/netinkamai vykdomi ilgiau kaip 90 dienų. Atsakovas per nurodytus terminus įsiskolinimų nepadengė.
Dėl senaties termino teismas nurodė, kad pirminis kreditorius su atsakovu sudarytas sutartis nutraukė vienašališkai, t. y. (1) nutraukta 2014 m. vasario 12 d., (2) nutraukta 2014 m. vasario 7 d., (3) nutraukta 2014 m. vasario 7 d., todėl atitinkamai pagal atskirų sutarčių sudarymo datą senaties terminai pradedami skaičiuoti nuo sutarčių vienašališko nutraukimo dienos, kai pirminiam kreditoriui buvo aiškus jo teisių pažeidimas dėl įsipareigojimų nevykdymo, o ne nuo prievolių (vartojimo kredito sutarties termino) pabaigos. Reikalavimo perleidimo momentas neturi jokios įtakos senaties termino perskaičiavimui ir pasikeitus kreditoriui prievolė išlieka ta pati, o senaties terminas nenutrūksta.
Vadovaudamasis nurodytu, teismas konstatavo, kad bendrasis dešimties metų senaties terminas dėl pažeistų teisių gynimo pagal sutartį (1) suėjo 2024 m. vasario 12 d., (2) 2024 m. vasario 7 d., (3) 2024 m. vasario 7 d.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad ieškovė 2023 m. birželio 20 d. pateikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kurio pagrindu 2023 m. birželio 21 d. Šiaulių apylinkės teismas priėmė teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-9078-322/2023 pagal kreditorės UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškimą dėl 1 854,65 Eur skolos, 293,76 Eur negautų pajamų, 37,75 Eur sutarties administravimo mokesčio, 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 13 Eur bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko A. L. (buvęs G.).
Teismo įsakymas buvo priimtas, todėl teismas sprendė, kad pareiškimas atitiko bendruosius CPK nustatytus reikalavimus. Tačiau 2023 m. liepos 21 d. nutartimi priimtas teismo įsakymas panaikintas ir pareiškimas paliktas nenagrinėtu, kadangi skolininko deklaruota gyvenamoji vieta netiksli (Kauno miesto sav.), skolininkas nedirba, todėl nepavyko įteikti dokumentų CPK nustatyta tvarka.
Inicijuoto teisminio proceso metu procesinius dokumentus siunčia ir įteikia teismas, vadovaudamasis ieškovo (kreditoriaus) bei registrų prieinamais duomenimis. Nagrinėjamu atveju, ieškovė teikdama pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo nurodė atsakovo gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini), bei el. paštą: (duomenys neskelbtini). Iš nagrinėjamoje byloje pateiktų paties atsakovo procesinių dokumentų turinio teismas nustatė, kad atsakovo gyvenamoji vieta ir el. pašto adresas sutampa. Taigi, ieškovė teikdama pareiškimą teismui, nurodė jai žinomus ir teisingus atsakovo kontaktinius duomenis. Tai, kad išsiunčiant teismo procesinius dokumentus civilinėje byloje Nr. eL2-9078-322/2023 atsakovas neatsiėmė jų per siuntos saugojimo terminą, nelaikytina ieškovės kalte dėl pareiškimo palikimo nenagrinėtu.
Šalies argumentai
Iš esmės ieškovės pateiktas pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo buvo išnagrinėtas ir jo pagrindu teismo įsakymas atsakovo atžvilgiu buvo priimtas. Todėl teismas sprendė, kad ieškovės kaltės dėl netinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo nėra, ir pripažino, kad ji sąžiningai gynė savo teises, dėl ko nėra pagrindo pripažinti, jog ieškinys pareikštas praleidus bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad kreditoriaus pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo taip pat nutraukia ieškinio senaties termino eigą. Ieškovės pareiškimas paliktas nenagrinėtu ne dėl jos kaltės (pareiškimo trūkumų, neatvykimo į posėdį ar kt.), o dėl objektyvių aplinkybių. Todėl 2013 m. birželio 20 d. pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo teismui dėl skolos iš atsakovo priteisimo pateikimas nutraukė ieškinio senaties terminą, iš naujo šis terminas prasidėjo 2023 m. liepos 21 d. (nutarties, kuria panaikintas teismo įsakymas dienos) (CK 1.130 straipsnio 3 dalis). Tokiu būdu nutrauktas ieškinio senaties terminas turėjo baigtis 2033 m. liepos 21 d. Ieškinys teismui pateiktas 2025 m. rugpjūčio 29 d., todėl teismas pripažino, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino ir CK 1.125 straipsnio 5 dalyje nurodytos senaties termino skaičiavimo taisyklės nebuvo pažeistos.
Tai, kad ieškovė, atsakovo vertinimu, nebuvo pakankamai aktyvi rūpindamasi savo pažeistų teisių gynyba ir nesikreipė į teismą nuo to momento, kai tik įgijo reikalavimo teises į atsakovą reikalavimo perleidimo sutartimis, neturi reikšmės sprendžiant ginčą dėl skolos priteisimo, nes ieškovė kreipėsi į teismą, nepažeisdama CK 1.125 straipsnyje numatytų terminų. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo prašymą nagrinėjamoje byloje taikyti bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą ieškovės reikalavimams.
Dėl negrąžinto kredito ir palūkanų priteisimo teismas nurodė, kad pagal visas tris sutartis atsakovas įsipareigojo mokėjimų grafikų nurodyta tvarka ir terminais grąžinti suteiktus kreditus, sumokėti sutarties sudarymo mokesčius, priskaičiuotas palūkanas, mokėti mėnesinius administravimo mokesčius (sutarčių 2.1 punktai). Sutartinių įmokų pavėluoto mokėjimo atvejais atsakovas įsipareigojo nuo pradelstos mokėti sumos mokėti 0,05 procentų dydžio delspinigius už kiekvieną pradelsimo dieną (sutarčių 7.1 punktai).
Kadangi pradinė kreditorė savo reikalavimo teisę į atsakovo skolą perleido ieškovei, atsakovas iš su pradine kreditore sudarytų sutarčių kylančias prievoles turi įvykdyti ieškovei. Teismas nenustatė aplinkybių, kad reikalavimas negalėjo būti perleistas arba kad toks perleidimas pažeistų atsakovo interesus (CK 6.101–6.102 straipsniai).
Tarp atsakovo ir pirminio kreditoriaus sudarytų sutarčių pagrindu atsirado prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1-6.4 straipsniai). Pirminis kreditorius savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai, tačiau atsakovas prisiimtų įsipareigojimų tinkamai ir nustatytais terminais nevykdė, paskolų įmokų ir kitų mokėtinų mokesčių nesumokėjo, todėl pažeidė prievoles (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad 2014 metų sausio mėnesį prasidėjo finansiniai sunkumai, todėl jis kreipėsi į pirminį kreditorių dėl įmokų atidėjimo, tačiau jokių dokumentų nesulaukė, o pirminis kreditorius vienašališkai sutartis nutraukė. Pagerėjus finansinei padėčiai, atsakovas 2016 metais kreipėsi į pirminį kreditorių su paklausimu ar yra jam skolingas ir šis žodžiu nurodė, kad įsiskolinimų nėra. Tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti šių kreipimųsi į pirminį kreditorių faktą. Teismas sprendė, kad nėra duomenų, jog atsakovas būtų tinkamai vykdęs sutartinius įsipareigojimus, todėl ieškovės reikalavimus dėl 483,52 Eur negrąžinto suteikto kredito ir 50 Eur palūkanų pagal sutartį Nr. 1, paskaičiuotų iki sutarties nutraukimo; 567,43 Eur negrąžinto suteikto kredito ir 32,49 Eur palūkanų pagal sutartį Nr. 2, paskaičiuotų iki sutarties nutraukimo bei 672,47 Eur negrąžinto suteikto kredito ir 48,60 Eur palūkanų pagal sutartį Nr. 3, paskaičiuotų iki sutarties nutraukimo laikė pagrįstais ir tenkintinais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.59 straipsnis, 6.63 straipsnis, 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis, 6.886 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
Dėl sutarties administravimo mokesčio priteisimo teismas nurodė, kad sutarčių bendrosiose sąlygose nustatyta, jog administravimo mokestis – sutarties pagrindinėse sąlygose nurodytas mokestis (jeigu taikomas), kurį kredito gavėjas kas mėnesį privalo mokėti kredito davėjui už sutarties administravimą. Pagal Sutarčių 2.1. punktą atsakovas įsipareigojo grąžinti pradiniam kreditoriui paskolą, sutarties sudarymo, administravimo mokestį ir palūkanas pagal grąžinimo grafiką. Atsakovas tinkamai ir laiku nevykdė savo sutartinių prievolių, todėl teismas iš atsakovo ieškovei priteisė 37,75 Eur sutarties administravimo mokestį, susidedantį iš 11,71 Eur administravimo mokesčio, paskaičiuoto iki sutarties nutraukimo pagal sutartį Nr. 1, 12,11 Eur administravimo mokesčio, paskaičiuoto iki sutarties nutraukimo pagal sutartį Nr. 2, ir 13,93 Eur administravimo mokesčio, paskaičiuoto iki sutarties nutraukimo pagal sutartį Nr. 3 (CK 6.38, 6.59, 6.63, 6.189, 6.200, 6.205 straipsniai).
Šalies argumentai
Ieškovė prašė priteisti 119,67 Eur negautų pajamų (nuostolio) už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 12 d. iki 2016 m. rugpjūčio 16 d. (916 dienos), palūkanų norma 19,26 procentai pagal sutartį Nr. 1; 85,06 Eur negautų pajamų (nuostolio) už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. (546 dienos), palūkanų norma 19,55 procentai pagal sutartį Nr. 2; 89,03 Eur negautų pajamų (nuostolio) už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. (556 dienos), palūkanų norma 19,65 procentai pagal sutartį Nr. 3, iš viso 293,76 Eur negautas pajamas (nuostolius). Teismas sprendė, kad nutraukus sutartis, ieškovė negavo visų sutartyse numatytų gauti iki sutarties pabaigos palūkanų, kurios laikytinos ieškovės negautomis pajamomis, todėl atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką nagrinėjamu klausimu, ieškovės reikalavimą dėl 293,76 Eur negautų pajamų (nuostolių) pagal visas tris sudarytas sutartis laikė pagrįstu ir tenkintinu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, iš atsakovo ieškovei priteisė ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas nurodė, kad atsakovo atstovė prašė atsižvelgti į konkrečias bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis, dėl kurių susidarė tokio pobūdžio išlaidos. Nors atstovė teigė, kad ieškovė nesiėmė jokių veiksmų prieš inicijuodama teisminį procesą, neteikė pretenzijų ar priminimų, kad atsakovas turi kreditorinių įsipareigojimų ir privalo juos padengti, tačiau ši aplinkybė paneigtina byloje esančia medžiaga. Teismas nustatė, kad tiek pirminis kreditorius siuntė atsakovui pranešimus apie sutarčių nutraukimą, tiek atsakovė siuntė pakartotinius pranešimus dėl reikalavimo teisių perleidimo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovė iki nagrinėjamo ieškinio pateikimo teismui nesiėmė jokių veiksmų informuoti atsakovą apie neįvykdytas prievoles, taip pat nėra pagrindo nukrypti nuo CPK nustatyto bendrojo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principo. Aplinkybė, kad atsakovas inicijavo taikos sutarties sudarymą, tačiau ieškovė nesutiko daryti kompromisų ir sudaryti taikos sutarties, neturi įtakos bylinėjimosi išlaidų paskirstymui vertinant šalių procesinį elgesį, kadangi civiliniame procese šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį, tačiau tokios pareigos neturi. Be to, ieškovės atstovė nurodė, kad būtent atsakovo atstovė nesutiko daryti kompromisų dėl taikos sutarties sudarymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. L. (toliau – apeliantas) prašo pakeisti Tauragės apylinkės teismo 2026 m. sausio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti dėl praleisto bendrojo ieškinio senaties termino, priteisti iš ieškovės apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, nevertino byloje esančių įrodymų ir nesivadovavo aukštesnės instancijos teismų formuojama vieninga praktika, t. y. sukurtu precedentu, kas lėmė neteisėto, nepagrįsto ir neteisingo teismo sprendimo priėmimą.
Teismas nevertino faktinių aplinkybių ir į bylą pateiktų įrodymų, kad apeliantas nesislapstė ir nevengė savo įsipareigojimų, jis kreipėsi į pradinį kreditorių dėl skolos grąžinimo, kuris apeliantui nurodė, kad jis neturi kreditoriui jokių įsipareigojimų.
Priimdamas sprendimą teismas neįvertino ieškovės aplaidumo, kad nuo 2014 metų pradinis kreditorius nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų susisiekta su apeliantu, taip pat nesikreipė į teismą dėl skolos išieškojimo. Ieškovė, perimdama skolas, žinojo, kad egzistuoja skola ir yra kreditoriniai įsipareigojimai, kuriuos reikia vykdyti. Apeliantas savo ruožtu buvo patikintas pradinio kreditoriaus, kad jis nėra skolingas ir buvo ramus, kad neturi jokių finansinių įsipareigojimų pradiniam kreditoriui. Be to, apeliantas nežinojo, kad buvo sudaryta skolos perleidimo sutartis su ieškove.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nevertino pagrindinės aplinkybės, kad skola yra nuo 2014 m. vasario 12 d., t. y. pradinis kreditorius ir vėliau – ieškovė turėjo teisę kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo, bet ieškovė į teismą kreipėsi tik praėjus daugiau nei 11 metų, o bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų.
Teismas ignoravo aplinkybę, kad ieškovė verčiasi skolų išieškojimo veikla ir yra juridinis asmuo. Šiuo atveju preziumuojama, kad ieškovė puikiai išmano teisės aktų reikalavimus vykdant savo veiklą. Nuo vartojimo kreditų sutarčių perėmimo, t. y. nuo 2016 metų, ieškovė turėjo teisę kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo, o tuo labiau, žinojo, kad jau nuo 2014 metų buvo pradėtas skaičiuoti ieškinio senaties terminas.
Teismas nesivadovavo kasacinio teismo praktika, jog ieškinio senaties terminą nutraukia tik ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka (CK 1.130 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovės pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo, kuris buvo paliktas nenagrinėtas, ieškinio senaties termino nenutraukė. Ieškovė turėjo pareigą teikti ieškinį įstatymų nustatyta tvarka, kad ieškinio senaties terminas būtų nutrauktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Ž. v. Prienų meno mokykla, bylos Nr. 3K-3-89/2005). Teismas nesivadovavo sistemišku kasacinio teismo išaiškinimu dėl pirmiau nurodytų CK 1.130 straipsnio nuostatų ir neteisingai išsprendė klausimą dėl ieškinio senaties termino nutraukimo pagrindų buvimo. Taip pat neatsižvelgė į konkrečios bylos faktines aplinkybes bei ieškovės kaltę dėl netinkamai įgyvendintos teisės kreiptis į teismą.
Teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 176 straipsnyje, 183 straipsnio 1 dalyje ir 185 straipsnio 1 dalyje, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, nes netinkamai įvertino nagrinėjamai bylai ypač svarbias aplinkybes. Apeliantas į bylą pateikė darbo sutartis, iš kurių matyti atsakovo darbovietė ir kontaktiniai duomenys. Taip pat byloje pateikti įrodymai, kad 2023 metais, pablogėjus apelianto sveikatai, jam teko kreiptis į gydymo įstaigą, o medicininiuose dokumentuose aiškiai nurodyta, kad apeliantas yra apdraustas socialiniu draudimu, t. y. buvo dirbantis asmuo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vertino tik ieškovės pateiktą elektroninio laiško išsiuntimo apeliantui faktą, tačiau tokia elektroninio laiško kopija neįrodo, kad apeliantas pranešimą gavo, nes nėra patvirtinimo apie laiško gavimą. Teismas ignoravo faktinę aplinkybę, kad ieškovė nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, kaip to reikalauja įstatymai, nes nesiėmė visų įmanomų veiksmų, kad apeliantui būtų tinkamai įteikti procesiniai dokumentai ir jis būtų informuotas apie egzistuojančią skolą bei jo atžvilgiu inicijuotą bylą dėl skolos priteisimo.
Teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, nes ne apeliantas turėjo įrodyti, dėl kokių priežasčių negavo teismo procesinių dokumentų, o ieškovė privalėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kodėl nesivadovavo įstatymų reikalavimais ir laiku neparengė ieškinio, atitinkančio teisės aktų nustatytus reikalavimus.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino praleidimas yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu kita ginčo šalis to reikalauja. Taikant ieškinio senatį turi būti derinami du teisiniai gėriai – asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Įvertinus pirmiau išdėstytas aplinkybes, akivaizdu, kad ieškovė praleido įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą, todėl jos ieškinys turi būti atmestas. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad teismas, atsakovo prašymu, privalo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB B2 Impact prašo apeliacinį skundą atmesti, Tauragės apylinkės teismo 2026 m. sausio 22 d. sprendimą palikti galioti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad 2023 m. birželio 20 d. ieškovė kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos priteisimo iš apelianto pagal tas pačias sutartis, nepraleidusi ieškinio senaties termino. 2023 m. birželio 21 d. pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo buvo priimtas, o 2023 m. birželio 22 d. jo kopija išsiųsta skolininkui. 2023 m. liepos 13 d. gauta įteikimo pažyma su įrašu, kad siunta neatsiimta pašte per nustatytą saugojimo terminą. 2023 m. liepos 18 d. buvo priimtas papildomas procesinis sprendimas, kuriuo ieškovė įpareigota patikslinti turimus apelianto kontaktinius duomenis. Ieškovė, būdama aktyvi ir imdamasi visų priemonių, pateikė teismui paaiškinimus, kad visus turimus duomenis buvo pateikusi kartu su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo. 2023 m. liepos 21 d. teismo įsakymas buvo panaikintas, o pareiškimas paliktas nenagrinėtas; ši nutartis įsiteisėjo 2023 m. rugpjūčio 1 d. Ieškovė šiame procese veikė aktyviai, todėl pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo buvo panaikintas ne dėl kreditorės kaltės ar pasyvių procesinių veiksmų.
Apeliantas visuose procesiniuose dokumentuose aktyviai įrodinėjo, kad niekada nesislapstė (šio fakto ieškovė ir neneigė), jo kontaktiniai duomenys visada išliko tie patys: adresas (duomenys neskelbtini) bei el. paštas (duomenys neskelbtini), būtent šie žinomi ir, kaip pats apeliantas teigia, jo vieninteliai kontaktiniai duomenys ir buvo nurodyti tiek pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo, tiek ieškinyje. Kaip nurodė pats apeliantas (tripliko 6 punkte), nuo 2021 metų pasidėjus sveikatos problemoms jis gyveno Lietuvoje ir lankėsi pas gydytojus – jo adresas, kuriuo buvo siųstas pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo, nurodytas ir medicininiuose dokumentuose.
Apeliantas aktyviai įrodinėja aplinkybę, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo teisės pažeidimo momento – paskolos sutarčių nutraukimo, tą nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Su teismo išvada sutinka ir ieškovė, tačiau ieškovės pateiktas pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo nutraukė ieškinio senaties terminą ir iš naujo šis terminas prasidėjo 2023 m. liepos 21 d. (nutarties, kuria panaikintas teismo įsakymas dienos) (CK 1.130 straipsnio 3 dalis). Priešingai nei teigia apeliantas, pareiškimas nebuvo paliktas nenagrinėtu dėl ieškovės kaltės. Teismas nurodė, kad taip įvyko dėl objektyvių aplinkybių.
Šalies argumentai
Apelianto teiginius, kad ieškovė nebuvo apdairi, atsakinga ir nesiėmė visų įmanomų veiksmų, kad apeliantui būtų įteikti procesiniai dokumentai ir jis būtų informuotas apie egzistuojančią skolą, paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2026 m. sausio 7 d. ieškovės pateiktas prašymas ir su juo pateikti rašytiniai įrodymai dėl papildomos informacijos pateikimo. Nurodyti duomenys neabejotinai paneigia apelianto motyvus, kad nei pradinis kreditorius, nei ieškovė niekada nebandė susisiekti su apeliantu, nes tiek ieškovė, tiek pradinis kreditorius atliko aktyvius veiksmus bandydami susisiekti su apeliantu, dar daugiau – gavęs ieškovės elektroninį laišką, apeliantas pats susisiekė su ieškove.
Kaip matyti iš ieškovės pateiktos informacijos, visi pradinio kreditoriaus su apeliantu atlikti kontaktai (laiškai, skambučiai, kiti veiksmai) yra fiksuojami sistemoje. Tokiu atveju, jeigu apeliantas buvo susisiekęs su pradiniu kreditoriumi, kuris neva telefoninio pokalbio metu patvirtino, jog apeliantas „nėra skolingas“, tokio pobūdžio informacija būtų fiksuota, todėl apeliantas galėjo kreiptis į pradinį kreditorių su paklausimu šią informaciją patvirtinti. Byloje rašytinių duomenų, kurie patvirtintų šį ir kitus deklaratyvius apelianto teiginius, nėra.
Byloje yra rašytinių įrodymų, kad apeliantas susisiekė su ieškove po gauto elektroninio laiško ir buvo informuotas apie skolą. Todėl ieškovei nėra suprantama, kodėl po šio pokalbio apeliantas nebandė išsiaiškinti, kodėl skola vis dar egzistuoja, nors, jo teigimu, ji yra apmokėta. Ši faktinė aplinkybė nagrinėjamos bylos kontekste paneigia apelianto deklaratyvius teiginius, kad ieškovė niekada nebuvo su juo susisiekusi dėl skolos ir kad apeliantas elektroninių ar kitokio pobūdžio pranešimų negavo.
Bylos nagrinėjimo metu nebuvo ginčo dėl to, kad apeliantas slapstytųsi. Ieškovė vykdė ikiteisminį skolos išieškojimą, tačiau jis buvo nesėkmingas, apeliantas nereagavo į jam siųstus paprastuosius ir elektroninius laiškus. Ieškovės žiniomis, nei paprastomis pašto siuntomis siųsti laiškai, nei elektroniniai laiškai negrįžo, tad preziumuojama, kad buvo išsiųsti ir įteikti tinkamai. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog jeigu asmuo bylos nagrinėjimo metu patvirtina, jog jo kontaktiniai duomenys yra teisingi, argumentas, jog asmuo, šiuo atveju apeliantas, elektroninių laiškų negavo, yra niekinis ir vertintinas kaip nesąžiningas, piktnaudžiaujantis teise bei siekiantis išvengti prievolės vykdymo. Naštą įrodyti, kad laiškas nebuvo gautas dėl objektyvių priežasčių, paprastai turi gavėjas, t. y. apeliantas, o ne siuntėjas.
Pats apeliantas atkakliai įrodinėja savo kontaktinių duomenų (el. pašto adreso ir gyvenamosios vietos adreso) teisingumą ir tikrumą, tačiau tuo pačiu metu teigia, kad nei vieno pranešimo negavo. Byloje nebuvo pateikti jokie rašytiniai duomenys, pagrindžiantys apelianto nurodytus motyvus, todėl akivaizdu, kad apeliantas bando išvengti prievolės vykdymo. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad asmuo, nurodęs savo kontaktinį elektroninio pašto adresą kaip oficialų komunikacijos kanalą, prisiima rūpestingumo pareigą bei neigiamų pasekmių riziką, jei laiškų netikrina arba juos ignoruoja. CPK 7 straipsnis taip pat įpareigoja šalis proceso metu veikti sąžiningai ir juo nepiktnaudžiauti, todėl skolininko teiginys apie „negautą“ laišką, kai adresas yra teisingas ir nėra duomenų apie techninius sutrikimus, vertintinas kaip piktnaudžiavimas teise ir bandymas išvengti prievolės vykdymo, nes būtent gavėjui tenka pareiga užtikrinti savo ryšio priemonių prieinamumą ir funkcionalumą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas skundo ribų.
Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas reikalavimas taikyti ieškinio senaties terminą ir iš atsakovo priteista skola pagal vartojimo kredito sutartis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ieškinio senatį ir ieškinio senaties termino nutraukimą reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.
Ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių santykių stabilumą, teisinį apibrėžtumą bei apsaugoti asmenis nuo pernelyg uždelstų reikalavimų reiškimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ieškinio senaties institutas suponuoja pareigą asmeniui savo pažeistas teises ginti operatyviai ir rūpestingai, o pernelyg ilgas neveikimas negali būti toleruojamas, nes tai pažeistų teisėtų lūkesčių bei civilinių santykių stabilumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-684/2024; 2025 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-701/2025).
Bendroji taisyklė yra ta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka (CK 1.130 straipsnio 1 dalis). Ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės. Ieškinio senaties terminas taip pat nenutraukiamas, jeigu buvo atsisakyta priimti ieškinio pareiškimą arba ieškovas ieškinio atsisakė (CK 1.130 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šias nuostatas, konstatuota, kad ieškinio senaties terminą nutraukia tik ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka (CK 1.130 straipsnio 1 dalis). Sistemiškai aiškindamas pirmiau nurodytas CK 1.130 straipsnio nuostatas ir plėtodamas kasacinio teismo praktiką, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino nutraukimo pagrindų buvimo, atsižvelgtina į konkrečios bylos faktines aplinkybes bei ieškovo kaltės dėl netinkamai įgyvendintos teisės kreiptis į teismą elementą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013).
Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog pirminis kreditorius su atsakovu sudarytas sutartis nutraukė vienašališkai – Sutartis Nr. 1 nutraukta 2014 m. vasario 12 d. , Sutartis Nr. 2 nutraukta 2014 m. vasario 7 d., Sutartis Nr. 3 nutraukta 2014 m. vasario 7 d., todėl atitinkamai pagal atskirų sutarčių sudarymo datą senaties terminai pradedami skaičiuoti nuo sutarčių vienašališko nutraukimo dienos kai pirminiam kreditoriui buvo aiškus jo teisių pažeidimas dėl įsipareigojimų nevykdymo, o ne nuo prievolių (vartojimo kredito sutarties termino) pabaigos. Reikalavimo perleidimo momentas neturi jokios įtakos senaties termino perskaičiavimui ir pasikeitus kreditoriui prievolė išlieka ta pati, o senaties terminas nenutrūksta.
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ ir bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė 2023 m. birželio 20 d. pateikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kurio pagrindu 2023 m. birželio 21 d. Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmai priėmė teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-9078-322/2023 pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ pareiškimą dėl 1 854,65 Eur skolos, 293,76 Eur negautų pajamų, 37,75 Eur sutarties administravimo mokesčio, 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 13 Eur bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko A. L. (buvęs G.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini). Tačiau 2023 m. liepos 21 d. nutartimi priimtas teismo įsakymas panaikintas ir pareiškimas paliktas nenagrinėtu, kadangi skolininko A. L. deklaruota gyvenamoji vieta netiksli (Kauno miesto sav.), skolininkas nedirba, todėl nepavyko įteikti dokumentų CPK nustatyta tvarka.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo nutraukė ieškinio senaties terminą, su kuo apeliantas nesutinka ir nurodo, kad šiuo atveju ieškinio senaties terminas nebuvo nutrauktas, ieškovė praleido senaties terminą, todėl ieškinys turi būti atmestas. Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentams turi pagrindo pritarti.
CK 1.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties eigą nutraukia ieškinio pareiškimas nustatyta tvarka. Tačiau to paties straipsnio 4 dalyje aiškiai nustatyta, jog jeigu ieškinys ar pareiškimas paliekamas nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės, laikoma, kad ieškinio senaties terminas nebuvo nutrūkęs. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad senaties nutraukimo institutas negali būti aiškinamas formaliai – būtina vertinti, ar asmuo realiai ir tinkamai įgyvendino teisę į teisminę gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovas po pareiškimo palikimo nenagrinėtu ilgą laiką nesiėmė jokių aktyvių procesinių veiksmų savo tariamai pažeistoms teisėms ginti. Nors pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo buvo pateiktas 2023 m. birželio 20 d., ieškinys bendrąja ginčo teisena pateiktas tik 2025 m. rugpjūčio 29 d., t. y. praėjus daugiau nei dvejiems metams. Kreditoriaus elgesys po teismo įsakymo panaikinimo ar pareiškimo palikimo nenagrinėtu turi esminę reikšmę vertinant ieškinio senaties eigos klausimą. Jeigu kreditorius, žinodamas apie savo tariamai pažeistas teises, nepateikia ieškinio per įstatyme nustatytą terminą arba nepagrįstai ilgai delsia kreiptis į teismą, toks neveikimas laikytinas procesiniu nerūpestingumu ir nesuderinamas su pareiga operatyviai ginti savo teises. Ieškinio senaties instituto paskirtis būtų paneigta, jei kreditorius galėtų neribotą laiką dirbtinai pratęsinėti ieškinio senaties terminą vien formaliais kreipimaisis į teismą, po kurių ilgą laiką nesiimtų jokių realių veiksmų ginčo išsprendimui. Civilinių teisinių santykių stabilumo principas suponuoja, kad skolininkas turi teisę tikėtis, jog kreditoriui ilgą laiką nesiimant aktyvių veiksmų savo teisėms ginti, reikalavimas nebus reiškiamas neribotą laiką ateityje.
Nagrinėjamu atveju skolininkui procesiniai dokumentai nebuvo tinkamai įteikti, dėl ko pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo buvo paliktas nenagrinėtas. Kreditoriaus kaltė šiuo atveju suprantama ne tik kaip pirminis netikslių duomenų pateikimas, bet ir kaip tolesnis procesinis pasyvumas. Jeigu ieškovė, žinodama, kad procesas dėl teismo įsakymo nepavyko (t. y. dokumentų nepavyko įteikti), nepasinaudojo jos turėta teise pareikšti ieškinį bendra tvarka (kurioje yra įmanomas įteikimas viešo paskelbimo būdu), tai reiškia, kad ji atsisakė aktyviai ginti savo pažeistą teisę. Teismo įsakymo procese įteikimas viešo paskelbimo būdu yra negalimas. Ieškovė, būdama profesionali skolų valdymo ir išieškojimo veiklą vykdanti įmonė bei stipresnioji vartojimo teisinių santykių šalis, pasirinkdama teismo įsakymo procesą, turėjo veikti itin rūpestingai ir apdairiai bei suvokti šiai proceso formai būdingus procesinius ribojimus, įskaitant tai, kad šiame procese procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu nėra galimas. Kai paaiškėjo, kad įteikimas šiuo būdu negalimas, ieškovės pareiga buvo ne laukti, o pereiti prie bendrosios ginčo teisenos, kurioje teisė į gynybą gali būti realizuota net ir esant nežinomai atsakovo gyvenamai vietai (pvz., pranešant apie užvestą bylą per viešą paskelbimą CPK 130 str. tvarka). Toks ieškovės neveikimas vertintinas kaip neapdairus ir nerūpestingas elgesys, nes ieškovė nepanaudojo visų protingų ir įstatymo numatytų priemonių savo reikalavimui įgyvendinti. Teismo įsakymo procedūra yra supaprastinta ir greita, tačiau ją pasirinkęs kreditorius prisiima riziką dėl šios procedūros ribotumo. Kai po pareiškimo palikimo nenagrinėtu kreditorius daugiau kaip dvejus metus nepereina prie ieškinio nagrinėjimo bendrąja tvarka, toks kreipimasis nebesukelia ieškinio senaties termino nutraukimo teisinių padarinių, nes procesas nebuvo tęsiamas dėl paties kreditoriaus pasyvumo. Todėl konstatuotina, kad ieškovės elgesys atitinka procesinio nerūpestingumo sampratą, o ieškinio senaties eiga laikytina nenutrūkusia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. e3K-3-91-1075/2022).
Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu kita šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį. Byloje nėra duomenų apie kitus ieškinio senaties sustabdymo ar nutraukimo pagrindus. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas būtų atlikęs veiksmus, patvirtinančius skolos pripažinimą CK 1.130 straipsnio 2 dalies prasme, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį atmesti.
Dėl procesinės bylos baigties
Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nelemtų kitokios teismo išvados, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus, 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą). Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.130 straipsnio nuostatas, todėl yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme
Apeliacinės instancijos teismui patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, atsakovas įgijo teisę į išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Grįsdamas patirtas bylinėjimosi išlaidas, atsakovas pateikė įrodymus, kad pirmosios instancijos teisme patyrė 850 Eur bylinėjimosi išlaidų: 500 Eur už atsiliepimo parengimą ir 350 Eur už tripliko parengimą. Apeliacinės instancijos teisme atsakovas taip pat sumokėjo 50 Eur žyminį mokestį. Kadangi atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytų maksimalių dydžių, yra pagrįstos byloje esančiais įrodymais ir realiai patirtos, jos priteistinos iš ieškovės.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2026 m. sausio 22 d. sprendimą. Priimti naują sprendimą. Ieškinį atmesti. Priteisti iš ieškovės B2 Impact, UAB, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovui A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 850 Eur (aštuonis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 50 (penkiasdešimt eurų) žyminį mokestį apeliacinės instancijos teisme. Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.