Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.

Atsakovo vertinimu, jis priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, kuriame motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Sprendimą.

II.

Teismas akcentavo, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas neteisėtai kirto Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos valstybių sienas, turėdamas konkretų tikslą – pasiekti Vokietiją, o prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje pateikė tik po to, kai buvo sulaikytas Lenkijos Respublikos pareigūnų ir perduotas Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) pareigūnams. Pareiškėjas buvo apgyvendintas Pabradės priėmimo centre, iš kurio pasišalino ir pakartotinai bandė neteisėtai kirsti Lietuvos–Lenkijos valstybių sieną, tačiau buvo sulaikytas ir grąžintas į laikinojo apgyvendinimo vietą. Teismo vertinimu, svarbu ir tai, kad pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko 2018 m. spalio mėnesį ir dirbo bei gyveno kitose valstybėse – (duomenys neskelbtini), todėl kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodyto išvykimo iš (duomenys neskelbtini) tikslo ir yra labiau tikėtina, kad pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko dėl joje egzistuojančių ekonominių sunkumų.

Teismas tais pačiais pagrindais pripažino, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų susidurti su realia kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio rizika, ar kad jam grėstų mirties bausmė, ar egzekucija grįžimo į kilmės valstybę atveju. Vertindamas, ar prieglobsčio prašytojui gali būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą dėl to, kad išsiuntus jį į kilmės valstybę jam grės pavojus gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, Departamentas įvertino pareiškėjo gyvenamąją vietą, kilmės valstybės informaciją šiuo aspektu ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje nevyksta tokio intensyvumo vidaus ginkluotas konfliktas, kad vien dėl buvimo šalies teritorijoje būtu reali rizika pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

Teismas taip pat sprendė, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatytos Sprendime nurodytos perspėjimo įvedimo į SIS reikšmingos aplinkybės – pareiškėjas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu nesilaikė teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių atvykimą ir apsigyvenimą – pasišalino iš apgyvendinimo vietos, jam nebuvo suteiktas prieglobstis ar papildoma apsauga, todėl buvo priimtas sprendimas pareiškėją išsiųsti. Pareiškėjo veiksmai laikytini keliančiais grėsmę viešajai tvarkai, kas patvirtina perspėjimo įvedimo į SIS sąlygą, todėl pareiškėjo individuali situaciją patvirtina atvejo pakankamą adekvatumą ir svarbą perspėjimo įvedimui į SIS pagrįsti.

Teismas, netenkinęs skundo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą dėl Departamento įpareigojimo pakartotinai nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2026 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. 26S72992, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą trejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) trejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas ir išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos, pagrįstumo ir teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, Lenkijos Respublikos pasienio pareigūnų 2025 m. liepos 12 d. buvo perduotas VSAT pareigūnams, kaip neteisėtai kirtęs Lietuvos–Lenkijos valstybių sieną. Pareiškėjas buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre ne ilgiau kaip 48 valandas, o VSAT 2025 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 15K-2571 apgyvendintas laikino apgyvendinimo vietoje. Latvijos pasienio tarnybai atmetus Lietuvos Respublikos 2025 m. liepos 30 d. prašymą Nr. 21-14-1492 priimti pareiškėją pagal susitarimą, Lietuvos Respublika tapo atsakinga dėl pareiškėjo teisinės padėties nustatymo. Pirmosios instancijos teisme 2025 m. rugpjūčio 20 d. vykusio teismo posėdžio metu, kuriame buvo svarstomas pareiškėjo sulaikymo klausimas, pareiškėjas žodžiu pateikė prieglobsčio prašymą, kuris buvo užregistruotas 2025 m. rugpjūčio 25 d. ir kuriame nurodyta, kad kilmės šalyje pareiškėjui teko susidurti su daugybe ekonominių sunkumu ir jam nebuvo saugu, jo tėvas buvo nužudytas armijos grupių; pareiškėjas 2025 m. rugpjūčio 25 d. apklausos metu teigė, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko 2018 m. spalio mėnesį į (duomenys neskelbtini) (ten praleido penkerius metus), po to – į (duomenys neskelbtini) (ten praleido pusantrų metų), vėliau – į Rusiją ir Baltarusiją (ten praleido apie šešis mėnesius), po to keliavo per Latviją, Lietuvą, Lenkiją ir galiausia atsidūrė Lietuvoje.

Departamentas 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 25S187979, vadovaudamasis Įstatymo 76 straipsnio 4 dalies 2 punktu, nutarė pareiškėjo prieglobsčio prašymą nagrinėti iš esmės skubos tvarka, nes prašyme suteikti prieglobstį pateikta tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar asmeniui gali būti suteiktas prieglobstis.

Departamentas 2025 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 25S235449 nutraukė prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nes pareiškėjas išvyko iš Pabradės priėmimo centro ir negrįžo ilgiau kaip 72 valandas, jo buvimo vieta nėra žinoma. Departamento 2026 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 26S25492 buvo atnaujintas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas; pareiškėjas pagal Dublino III reglamentą Lenkijos pasienio pareigūnų buvo perduotas Lietuvos Respublikai.

2026 m. kovo 3 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas praplėtė savo prieglobsčio prašyme nurodytas aplinkybes, paaiškindamas, kad jis yra (duomenys neskelbtini) ir dėl to šeimoje bei visuomenėje jautėsi atstumtas; kai pareiškėjui buvo 10 metų, jo motina išsiuntė jį pas dėdę į (duomenys neskelbtini) miestą, ten pareiškėjas lankė pagrindinė mokyklą, įgijo pagrindinį išsilavinimą, tačiau dėdės šeimoje vis tiek jautėsi atstumtas, nepripažintas, nepageidaujamas; pareiškėjas 2018 m. spalio mėnesį išvyko į (duomenys neskelbtini), o 2019 m. birželio mėnesį – į (duomenys neskelbtini), kuriame dirbo (duomenys neskelbtini); 2024 metais pareiškėjas susilaužė ranką, buvo atleistas iš darbo, todėl grįžo į (duomenys neskelbtini) gydytis; siekdamas susikurti geresnį gyvenimą ir pabėgti nuo segregacijos bei atskirties pareiškėjas 2025 metais išvyko į Rusiją, po trijų dienų vyko į Baltarusiją, o po šešių mėnesių – į Latviją, Lietuvą, Lenkiją, kol galiausia buvo perduotas Lietuvos Respublikai dėl teisinės padėties nustatymo; pareiškėjas teigė, kad jo kelionės tikslas buvo Vokietija, tačiau šiuo metu jis norėtų būti grąžintas į Latviją; paklaustas apie savo tėvą, pareiškėjas nurodė, kad jo nepažinojo, žino tik tai, kad tėvas (duomenys neskelbtini) metais mirė.

Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prieglobsčio prašymą, sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įsakymo 86–87 straipsnio nuostatų, todėl priėmė Sprendimą nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą trejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) trejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas ir išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, kurį pirmosios instancijos teismas atmetė, pritardamas atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neįrodė Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Departamentas nesurinko šiai bylai aktualios kilmės valstybės informacijos, nesiaiškino, koks yra diskriminacijos ir segregacijos mastas pareiškėjo kilmės šalyje, o pirmosios instancijos teismas tik pakartojo Departamento Sprendime nurodytus argumentus, tačiau jokio savarankiško vertinimo neatliko. Pareiškėjas akcentuoja, kad segregacija ir diskriminacija, su kuriomis jis susidūrė kilmės šalyje, būtent ir yra ekonominių sunkumų priežastys, paskatinusios jį išvykti. Pareiškėjas mano, kad jam nepagrįstai nesuteikta papildoma apsauga, atsižvelgiant į saugumo padėtį (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl Departamento Sprendimo dalių, susijusių su pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždraudimu atvykti į Lietuvą ir perspėjimo įvedimu į SIS, todėl teisėjų kolegija nepasisakys dėl šių Sprendimo dalių pagrįstumo ir teisėtumo, o vertins tik pareiškėjo argumentus, susijusius su jam nesuteiktu pabėgėlio statusu ir papildoma apsauga.

Dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje nesuteikimo pagrįstumo

Prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje teisinius santykius reglamentuoja Įstatymo 86 ir 87 straipsniai, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti.

Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi, nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8²²-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė aplinkybėmis, kad kilmės šalyje jis buvo diskriminuojamas ir patyrė segregaciją, nes yra (duomenys neskelbtini), todėl jam kilo įvairių ekonominių sunkumų ir tai paskatino jį išvykti iš kilmės šalies.

Pareiškėjas 2025 m. rugpjūčio 25 d. ir 2026 m. kovo 3 d. vykusių apklausų metu paaiškino, kad jis kilmės šalyje nuo 2010 metų (kai pareiškėjui buvo 10 metų) gyveno pas dėdę (motinos brolį) (duomenys neskelbtini) mieste, ten lankė pagrindinė mokyklą, įgijo pagrindinį išsilavinimą. 2018 m. spalio mėnesį pareiškėjas išvyko į (duomenys neskelbtini), o 2019 m. birželio mėnesį – į (duomenys neskelbtini), kuriame dirbo (duomenys neskelbtini). 2024 metais pareiškėjas buvo atleistas iš darbo, todėl grįžo į (duomenys neskelbtini), o 2025 metais, siekdamas susikurti geresnes gyvenimo sąlygas, išvyko į Rusiją, iš kurios vyko į Baltarusiją, vėliau (po šešių mėnesių) į Latviją, Lietuvą, Lenkiją. Pareiškėjas teigė, kad jo kelionės tikslas buvo Vokietija.

Departamentas pareiškėjo prieglobsčio prašymą nagrinėjo iš esmės skubos tvarka, taikydamas Įsakymo 76 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtiną pagrindą – prašyme suteikti prieglobstį pateikta tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis. Departamentas pareiškėjo pateiktos informacijos kontekste įvertino jo nurodytus argumentus dėl diskriminacijos ir segregacijos bei dėl to kilusius ekonominius sunkumus ir nepripažino, jog pareiškėjo pasakojimas yra patikimas įrodymas, vertinant, jog pareiškėjui kilmės šalyje gali grėsti persekiojimas dėl diskriminacijos, kad jis yra visuomenės atstumtas, pažeidžiamas asmuo. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti jam individualiai kylančią grėsmę, tik bendrais bruožais apibūdino persekiojimo tikimybę (baimę būti diskriminuojamam ir atstumtam visuomenės dėl to, jog yra (duomenys neskelbtini)), iš esmės nedetalizuodamas individualaus persekiojimo galimybės. Pareiškėjo pasakojimas nebuvo pakankamai detalus ir išsamus, pasakojimui trūko konkrečių detalių, tikslumo (dėl išvykimo iš kilmės šalies priežasčių, duomenų apie tėvą). Pareiškėjas abstrakčiai pasakojo apie kilmės šalyje patirtą diskriminaciją ir segregaciją, negalėdamas konkrečiai nurodyti, su kokiais diskriminuojančiais ir atstumiančiais veiksniais buvo susidūręs ar kokios jo teisės buvo ribojamos. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo prieglobsčio prašymą, nurodė, jog dėdės šeima, kurioje pareiškėjas gyveno nuo 10 metų amžiaus, iš jo tyčiojosi, vadino jį „genties gėda“, tačiau taip pat pareiškėjas teigė, jog gyvendamas pas dėdę jis lankė pagrindinė mokyklą, įgijo pagrindinį išsilavinimą, kas sudaro prieštaringą įspūdį dėl to, ar pareiškėjas iš tiesų kilmės šalyje buvo diskriminuotas ir visuomenės atstumtas.

Pareiškėjas jam kylančias grėsmes taip pat grindė teiginiais apie bendrą saugumo situaciją (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjas nenurodė, kad būtų sulaukęs grasinimų ar patyręs persekiojimo veiksmus, pareiškėjas pripažino, kad iš gyvenamosios vietos išvyko, siekdamas susikurti geresnes gyvenimo sąlygas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinių aplinkybių visumą, nenustatė pagrindo abejoti Departamento atlikto pareiškėjo prieglobsčio prašymo ir padėties jo kilmės valstybėje tyrimo išsamumu, nes pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje tapti persekiojimo auka. Teisės aktai neįpareigoja Departamento rinkti ir vertinti informaciją visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais. Departamentas turi surinkti pakankamai išsamią informaciją būtent tais klausimais, kurie svarbūs konkretaus asmens prašymui. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tinkamai įvertino jo paaiškinimus, pateiktus rašytinius įrodymus ir, atsižvelgdamas į juos, surinko patikimą, pareiškėjo pasakojimo kontekste aktualią informaciją apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini), todėl atlikdamas pareiškėjo prašymo vertinimą atsakovas nepažeidė teisės aktų nuostatų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas pasiprašė tarptautinės apsaugos ne dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių, o dėl asmeninių aplinkybių, kurios nėra pagrindas gauti tarptautinę apsaugą. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, paskatinusios jį išvykti iš kilmės šalies, sudaro pagrindą vertinti, kad jis prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja su socialiniais ir ekonominiais tikslais (noru susikurti geresnes gyvenimo sąlygas), tačiau tokio pobūdžio priežastys nėra tapačios persekiojimui, socialiniai ir ekonominiai motyvai nėra pagrindas suteikti prieglobstį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017; 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3664-968/2022; 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1764-525/2025; kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neprašė prieglobsčio kitose trečiosiose tranzitinėse valstybėse ((duomenys neskelbtini)), kuriose tam tikrą laikotarpį gyveno ((duomenys neskelbtini) pareiškėjas praleido penkerius metus, (duomenys neskelbtini) – pusantrų metų, Rusijoje – tris dienos, Baltarusijoje – šešis mėnesius), o Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos valstybių sienas kirto, turėdamas konkretų tikslą – pasiekti Vokietiją. Pareiškėjas nepaprašė tarptautinės apsaugos ankščiausiu įmanomu laiku, prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje pateikė tik po to, kai buvo sulaikytas Lenkijos Respublikos pareigūnų ir perduotas Lietuvos Respublikai, kuri tapo atsakinga už jo teisinės padėties klausimą. Toks pareiškėjo elgesys sudaro pagrindą vertinti, kad jis grėsmės kilmės valstybėje nelaiko realia, o prašydamas tarptautinės apsaugos siekia išvengti išsiuntimo į kilmės šalį ir likti Europos Sąjungos valstybių teritorijoje.

Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta baimę grįžti į kilmės valstybę, susijusi su bendra saugumo padėtimi (duomenys neskelbtini), savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo. Taip pat bendra saugumo padėtis per se (savaime) nelemia individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojui dėl jo asmeninių savybių (jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje eA-3322-789/2022; 2023 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1570-502/2023; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje tapti persekiojimo auka, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam Sprendimu pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aplinkybė, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009; kt.).

Remiantis Departamento surinkta informacija, (duomenys neskelbtini) vyksta vidaus ginkluotas konfliktas, vietovė, kurioje iki išvykimo gyveno pareiškėjas ((duomenys neskelbtini) regione), priskiriama antrojo tipo atvejui – beatodairiškas smurtas jame vyksta, tačiau nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo konkrečioje teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Iš Departamento Sprendime nurodytos 2025 metų EUAA ataskaitos „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) matyti, kad labiausiai konflikto paveikti regionai, iš kurių daugiausia perkelta civilių gyventojų, yra (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) regionas, kuriame iki išvykimo iš kilmės šalies gyveno pareiškėjas, buvo vienas iš tų regionų, kuris priėmė perkeltus civilinius gyventojus iš kitų, labiau konflikto paveiktų vietų. Ataskaitoje nurodyta, kad bendrame (duomenys neskelbtini) saugumo kontekste labiausiai pažeidžiamos grupės yra asmenys, priklausantys mažumoms, vaikai, moterys, pagyvenę asmenys ir asmenys su negalia. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepriklauso nei vienai iš šių grupių.

Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti papildomos apsaugos poreikį, turi pateikti individualias aplinkybes, kurios įrodytų, kad būtent jis būtų itin paveiktas beatodairiško smurto. Atliekant tokių aplinkybių vertinimą, svarbu atsižvelgti į individualias aplinkybes, dėl kurių prieglobsčio prašytojo galimybės suvokti, įvertinti ir išvengti beatodairiško smurto yra apsunkintos. Tokiais vertinamaisiais kriterijais įvardijama: amžius (nepilnamečiai ir senyvo amžiaus asmenys), lytis (nėščios ar vienišos moterys), sveikatos būklė ar neįgalumas, vietovės žinojimas, profesija, šeimos narių ar kitoks paramos tinklas.

Teisėjų kolegija sutinka su Departamento vertinimu, kad atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas yra jaunas, darbingo amžiaus vyras (gim. (duomenys neskelbtini)), turintis pagrindinį išsilavinimą ir profesiją (dirbo (duomenys neskelbtini)), neturintis rimtų sveikatos sutrikimų ar negalios, gimęs ir apie 18 metų gyvenęs (duomenys neskelbtini), todėl yra pažįstamas su šalies kultūra ir šalyje taikomais įstatymais / papročiais, yra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjas neatitinka rimtos ir individualios grėsmės kriterijaus. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepateikė šią išvadą paneigiančių argumentų. Nustačius, kad pareiškėjui kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini) regione) nėra realios rizikos būti asmeniškai paveiktam beatodairiško smurto, vertintina, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Pažymėtina, kad tokios pozicijos buvo laikytasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. gegužės 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2150-629/2026, kurioje, be kita ko, buvo vertinta saugumo padėtis (duomenys neskelbtini) ir galimybė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

Kaip minėta, pareiškėjo argumentai dėl bendros situacijos, vykstančios jo kilmės šalyje, nepagrindžia individualaus pobūdžio persekiojimo galimybės, sudarančios pagrindą suteikti tarptautinę apsaugą, o nenustačius realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės bei pagrįstos tikimybės, jog pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, nesuteiktina ir papildoma apsauga.

Akcentuotina ir tai, kad nors pareiškėjas teigė, jog jis negali grįžti į (duomenys neskelbtini), nes neturi ten gyvenamosios vietos, tačiau pats pareiškėjas buvo nurodęs, kad jis, 2018 metais išvykęs iš (duomenys neskelbtini), gyveno (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kur turėjo darbą ir, tikėtina, gyvenamąją vietą, tik 2025 metais pareiškėjas sugalvojo vykti į Rusiją ir Baltarusiją, jog galėtų iš šių šalių lengviau patekti į Europos Sąjungos valstybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje neatima iš pareiškėjo galimybės sugrįžti gyventi į (duomenys neskelbtini) ar bet kurią kitą pasaulio valstybę, į kurią jis gali vykti kaip (duomenys neskelbtini) pilietis.

Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas (ABTĮ 56 str. 7 d.) ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.