Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Indrė Averkienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patrauktos APA1 apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2026 m. balandžio 22 d. nutarties, kuria APA1 apeliacinis skundas netenkintas, Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus (toliau – Institucija) vyriausiojo specialisto SPE1 2026 m. vasario 26 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) paliktas nepakeistas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

APA1 apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tuo atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo APA1 nesutinka su jos nubaudimu pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį. Apeliaciniame skunde nesutinkant su atliktų įrodymų vertinimu teigiama, kad byloje neįrodyta, jog ji stovėjo neleistinoje vietoje, o ne buvo sustojusi, kad pakrautų krovinį. Taip pat pateikiamas alternatyvus prašymas sumažinti paskirtą administracinę nuobaudą.

ANK 569 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Iš šios teisės normos seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys administracinių nusižengimų/teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-21/2012, 2AT-2/2013, 2AT-9/2014). Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra teismo (bylą nagrinėjančio organo) prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui (bylą nagrinėjančiam organui) tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, todėl proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime ANK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-1/2014). Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. e2AT-18-648/2017).

Skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl APA1 ginčijamo fakto dėl transporto priemonės stovėjimo įrodytumo ir pagrįstumo bylos medžiaga. Nesutikti su apylinkės teismo argumentais ir tenkinti apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Apylinkės teismas byloje surinktus ir teismo posėdžio metu patikrintus įrodymus vertino tinkamai, pagrįstai rėmėsi pareiškėjos paaiškinimais, byloje esančiomis stovinčio automobilio nuotraukomis, Institucijos atstovo paaiškinimais. Šie įrodymai, juos jungiant į visumą, neabejotinai patvirtina, kad apeliantė padarė jai inkriminuotą administracinį nusižengimą, tai yra pastatė automobilį neleistinoje vietoje.

Ginčijant įrodymų vertinimą apeliaciniame skunde akcentuojama, kad administracinio nusižengimo byloje nėra nustatyta, kiek laiko APA1 automobilis stovėjo nurodytoje vietoje, taip pat akcentuojama, kad nebuvo įvertinta tai, jog buvo įjungtas avarinis signalas, todėl liko nepaneigta versija, kad APA1 buvo tik sustojusi tam, kad sukrautų dokumentus į automobilį. Aukštesnysis teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo skundo argumentu. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 2 straipsnio 79 punkte numatyta, kad transporto priemonės stovėjimas – transporto priemonės sustabdymas ilgesniam laikui, negu reikia keleiviams laipinti arba transporto priemonei krauti. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 80 punktą, transporto priemonės sustojimas – transporto priemonės sustabdymas ne ilgesniam laikui, negu reikia keleiviams laipinti arba transporto priemonei krauti. Administracinėn atsakomybėn patraukta APA1 teigia, jog byloje nustatytomis aplinkybėmis ji ne stovėjo neleistinoje vietoje, o buvo sustojusi tikslu įkrauti į automobilį daiktus. Nagrinėjamu atveju administracinio nusižengimo bylos medžiagoje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad APA1 krovė transporto priemonę. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, formuojamoje teismų praktikoje yra išaiškinta, jog krovimu negali būti laikomas krovinio nešiojimas palikus automobilį užrakintą ir (ar) uždarytą ir be vairuotojo; automobilio krovimas yra tada, kai jis pakraunamas (iškraunamas) tuo metu ir toje vietoje (Vilniaus apygardos teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. AN2-522-312/2019, AN2-129-497/2021). Iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad pareiškėjos automobilis stovi, kaip nurodė pareiškėja, su įjungta avarinės šviesos signalizacija, automobilyje ir aplink jį žmonių nėra, automobilio durelės ir bagažinė uždarytos, todėl aukštesniojo teismo vertinimu, daryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn patraukta APA1 krovė transporto priemonę, nėra pagrindo. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad aiškindamas automobilio sustojimo sąvoką pirmosios instancijos teismas laikėsi teismų praktikoje suformuluotų išaiškinimų, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su skundo argumentu, kad sustojimo sąvoka buvo aiškinama plečiamai.

Apeliaciniame skunde pareiškėja pabrėžia, kad nebuvo nustatyta, kiek laiko jos automobilis stovėjo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ji pažeidė KET 540 punkto reikalavimus ir tokiu būdu padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėja paaiškino, kad buvo tik trumpam nuėjusi iki pastato tam, kad pasiimtų dokumentus. Šiuo atveju taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent šie parodymai patvirtina, kad pareiškėjos automobilis stovėjo, o ne buvo sustojęs. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sustojimą nuo stovėjimo atriboja ne tik stovėjimo trukmė, bet ir vairuotojo elgesys – ar jis išlieka prie transporto priemonės ir realiai ją kontroliuoja. Pažymėtina, kad administracinį nusižengimą užfiksavęs asmuo administracinio nusižengimo padarymo vietoje taip pat buvo tam tikrą laiką, iš administracinio nusižengimo byloje esančių nuotraukų matyti, kad buvo padaryta ne viena įvykio vietos nuotrauka, buvo nufotografuoti kelio ženklai, esantys aplink, bei pati transporto priemonė tiek iš priekio, tiek iš galo. Įvertinus nurodytą aplinkybę, pareiškėjos pateikta versija, kad automobilis buvo pastatytas labai trumpai, atmestina kaip nepagrįsta.

Vien tai, kad transporto priemonė, stovėdama neleistinoje vietoje, netrukdė eismui niekaip nepašalina APA1 atsakomybės. ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatytas administracinis nusižengimas laikomas padarytu nuo to momento, kuomet transporto priemonė paliekama stovėti neleistinoje vietoje. Minėtame straipsnyje nėra numatyti padariniai, kurių neatsiradimas lemtų administracinės atsakomybės netaikymą.

Apeliaciniame skunde pareiškėja taip pat nesutinka su jai paskirta 60 Eur bauda pagal Institucijos 2026 m. vasario 26 d. nutarimą, tačiau apygardos teismas sprendžia, kad paskirta administracinė nuobauda yra adekvati APA1 padaryto nusižengimo pavojingumui ir nelaikoma asmens teises suvaržančia labiau negu tai būtina administracinės nuobaudos tikslams, tiek nubaudimo, tiek prevenciniams, užtikrinti. Bylos medžiaga patvirtina, kad Institucija APA1 surašė administracinio nusižengimo 2026 m. sausio 19 d. protokolą su administraciniu nurodymu, kuriame nurodoma, kad už nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 2 dalyje, nustatyta bauda nuo 30 iki 90 Eur. Vadovaujantis ANK 417 straipsnio 2 dalimi, APA1 siūloma iki 2026 m. vasario 18 d. susimokėti 15 Eur. Kadangi APA1 iki numatytos datos administracinio nurodymo neįvykdė, todėl 2026 m. vasario 26 d. APA1 buvo surašytas nutarimas ir paskirta 60 Eur bauda. Nors pareiškėja nesutinka su paskirtos nuobaudos dydžiu ir prašo jos atžvilgiu taikyti ANK 34 straipsnio nuostatas, tačiau atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju APA1 veiksmuose pagrįstai nebuvo nustatyta lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, jai pagrįstai buvo skirta sankcijoje numatytos baudos nuo 30 iki 90 eurų vidurkis, t. y. 60 eurų dydžio bauda. Jokių kitų išskirtinių ar lengvinančių aplinkybių nustatyta nebuvo, todėl skirti kitokią nuobaudą, nei buvo paskirta, nėra jokio pagrindo.

Pareiškėja APA1 skunde nurodo, kad vien administracinio nusižengimo padarymo ginčijimas neturėtų sunkinti jos padėties, todėl teismas turėjo pripažinti jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Su šiuo pareiškėjos skundo argumentu nesutiktina. ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama tik tada, kai egzistuoja dvi būtinos sąlygos – asmuo prisipažįsta padaręs administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Vien formalus apgailestavimo išreiškimas savaime nesudaro pagrindo pripažinti šią lengvinančią aplinkybę, jeigu asmuo nepripažįsta padaręs nusižengimo, ginčija savo kaltę ar siekia išvengti atsakomybės. Todėl, kai asmuo administracinio nusižengimo padarymo nepripažįsta, nėra teisinio pagrindo konstatuoti ir nuoširdaus gailėjimosi padarius administracinį nusižengimą, o kartu nėra pagrindo pripažinti ir ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Kadangi APA1 viso proceso metu nepripažino padariusi administracinį nusižengimą, ginčijo jo padarymo aplinkybes bei savo kaltę, šiuo atveju nėra tenkinama viena iš būtinųjų ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos lengvinančios aplinkybės taikymo sąlygų – prisipažinimas padarius administracinį nusižengimą.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apygardos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo Institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos APA1 skunde nurodytas aplinkybes patikrino tinkamai, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus (ANK 569 straipsnio 4 dalis) bei gynybos argumentus ir priėmė teisėtą ir teisingą procesinį sprendimą. Skundžiama nutartis, patikrinus ją neperžengiant apeliacinio skundo ribų, laikytina teisėta ir pagrįsta, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 22 d. nutartį ir Institucijos 2026 m. vasario 26 d. nutarimą ir bylą nutraukti APA1 apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ar sušvelninti jai paskirtą administracinę nuobaudą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. balandžio 22 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens APA1 apeliacinio skundo netenkinti. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.