- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-29
- Bylos Nr.
- eTA-47-968/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07374-2024-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Rytis Krasauskas (pran.), Iveta Pelienė
- Atsakovas
- M. S.
- Pareiškėjas
- savivaldybės įmonės „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo M. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo savivaldybės įmonės „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ prašymą atsakovui M. S. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėjas savivaldybės įmonė „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ (toliau – ir pareiškėjas, VASA) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo M. S. (toliau – ir atsakovas) 24,60 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava) ir 1,36 Eur delspinigių, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2024 m. spalio 31 d.
Pareiškėjas prašyme nurodė, kad:
Atsakovas laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2024 m. spalio 31 d. valdė Savivaldybės teritorijoje esantį nekilnojamąjį turtą – negyvenamąją patalpą, garažą (boksą), adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 17,10 kv. m). Jam kilo pareiga mokėti vietinę rinkliavą, apskaičiuotą pagal jam priklausančio nekilnojamojo turto plotą ir kitus Nuostatuose nustatytus kriterijus. Už nurodytą laikotarpį apskaičiuota mokėtina rinkliavos suma sudaro 24,60 Eur. Pareiškėjas, vykdydamas teisės aktuose nustatytą pareigą informuoti atsakovą apie prievolę mokėti vietinę rinkliavą, suformavo ir išsiuntė jam mokėjimo pranešimus. Tačiau atsakovas prievolės neįvykdė. Kadangi vietinė rinkliava nebuvo sumokėta laiku, atsakovui apskaičiuoti delspinigiai, kurių bendra suma sudaro 1,36 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo prašymą atmesti ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Atsakovas nurodė, kad:
Jis gyvena (duomenys neskelbtini) ir už komunalinių atliekų, susidariusių jo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), surinkimą ir tvarkymą moka uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Kauno švara“. Tuo tarpu (duomenys neskelbtini) jam priklausantis 17,10 kv. m ploto garažas nėra naudojamas. Atsakovas nėra sudaręs elektros energijos tiekimo sutarties, garaže nevykdoma jokia veikla, todėl jam atliekos nesusidaro.
Asmeniui priklausančio nekilnojamojo turto apmokestinimas vietine rinkliava yra neteisingas. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. kovo mėn. rašte išdėstyta pozicija, jog jeigu objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje jokios komunalinės atliekos nesusidaro ir negali susidaryti, toks asmuo negali būti laikomas komunalinių atliekų turėtoju ir atitinkamai vietinės rinkliavos mokėtoju.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 6 d. sprendimu tenkino pareiškėjo prašymą – priteisė iš atsakovo 24,60 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei 1,36 Eur delspinigių. Teismas netenkino atsakovo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.
Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, nustatė, kad atsakovui kilo pareiga mokėti vietinę rinkliavą pagal Savivaldybės tarybos patvirtintus Nuostatus.
Teismas pažymėjo, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą yra įstatymo pagrindu Savivaldybės tarybos nustatyta privaloma įmoka, kurią privalo mokėti atliekų turėtojai, valdantys ar naudojantys nekilnojamojo turto objektus Savivaldybės teritorijoje. Ši rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokestis už konkrečiai suteiktą paslaugą, todėl pareiga ją mokėti nepriklauso nuo faktiškai susidariusio atliekų kiekio ar faktinio naudojimosi atliekų tvarkymo paslaugomis. Pareiga mokėti rinkliavą atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais.
Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad rinkliava turėtų būti siejama tik su asmeniu, o ne su jam priklausančiais nekilnojamojo turto objektais. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog vietinės rinkliavos dydis gali būti siejamas su nekilnojamojo turto objektų turėjimu ar naudojimu, nes tokie objektai laikomi potencialiais komunalinių atliekų susidarymo šaltiniais. Savivaldybė turi teisę pasirinkti tokį rinkliavos apskaičiavimo modelį, kuris užtikrintų komunalinių atliekų tvarkymo sistemos finansavimą.
Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju atsakovui nuosavybės teise priklauso negyvenamosios paskirties patalpa – garažas, esantis Savivaldybės teritorijoje. Pagal galiojančius Nuostatus garažai priskiriami nekilnojamojo turto objektų kategorijai, kuriai taikoma vietinė rinkliava. Todėl ginčo laikotarpiu atsakovas buvo vietinės rinkliavos mokėtojas ir privalėjo ją sumokėti.
Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog būtų pasinaudojęs teisės aktuose nustatyta galimybe būti atleistam nuo vietinės rinkliavos mokėjimo arba būtų deklaravęs nesinaudojimą nekilnojamuoju turtu ir atliekų nesusidarymą jame. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovo pareiga mokėti vietinę rinkliavą nepaneigta.
Teismas atmetė atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, konstatavęs, kad Savivaldybės tarybos patvirtinti Nuostatai nėra teisės aktas, kurio konstitucingumo kontrolė priskirta Konstitucinio Teismo kompetencijai.
Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 24,60 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2024 m. spalio 31 d. yra pagrįstas ir tenkintinas. Taip pat teismas pripažino pagrįstu reikalavimą priteisti 1,36 Eur delspinigių, kadangi atsakovas laiku neįvykdė teisės aktuose nustatytos pareigos sumokėti vietinę rinkliavą.
III.
Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo prašymą. Atsakovas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Nuostatų atitikties Konstitucijos 29 straipsniui.
Apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, neteisingai pritaikė materialiosios teisės normas ir nepagrįstai pripažino atsakovą vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtoju.
Atsakovas yra fizinis asmuo, gyvenantis adresu (duomenys neskelbtini), kur jo susidarančias komunalines atliekas tvarko UAB „Kauno švara“, o už šias paslaugas jis moka nustatyto dydžio mokestį. Tuo tarpu garažas (boksas), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nėra naudojamas, jame nevykdoma jokia veikla, nevartojama elektros energija ir nėra sudaryta elektros energijos tiekimo sutartis. Šios aplinkybės patvirtina, kad objektas faktiškai nenaudojamas ir jame komunalinės atliekos nesusidaro. Kadangi atsakovas garažu nesinaudoja ir jame nevykdo jokios veiklos, jis nelaikytinas šio objekto komunalinių atliekų turėtoju, todėl pareiškėjas neturi teisinio pagrindo reikalauti iš jo vietinės rinkliavos už šiame objekte teikiamą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą.
Nuo 2018 m. vasario 20 d. garažas pagal panaudos sutartį buvo perduotas naudotis kitam asmeniui. Šios sutarties kopija buvo pateikta Vilniaus miesto savivaldybei ir VASA. Panaudos sutarties 2.2.1 papunktyje nustatyta, kad visus su garažo eksploatavimu susijusius mokesčius, įskaitant mokesčius už elektros energiją, vandenį, komunalines ir kitas paslaugas, apmoka panaudos gavėjas. Todėl sąskaitos turėjo būti siunčiamos ne atsakovui, o faktiniam garažo naudotojui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo nuostatas ir nepagrįstai pripažino, kad vien nekilnojamojo turto nuosavybės teisės faktas yra pakankamas pagrindas pareigai mokėti vietinę rinkliavą atsirasti. Vietinė rinkliava turi būti grindžiama realiu arba objektyviai galimu paslaugos teikimu, o jos dydis – atitikti pagrįstumo ir proporcingumo principus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netinkamai taikė senaties terminus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsniu, vietinė rinkliava gali būti apskaičiuojama ir išieškoma tik už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus. Kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi 2024 m. gruodžio 16 d., vietinė rinkliava galėjo būti priteista tik už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. Todėl reikalavimas priteisti rinkliavą už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. turėjo būti atmestas dėl pasibaigusio priverstinio išieškojimo termino.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.
Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 6 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui iš atsakovo priteista 24,60 Eur nesumokėta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusi už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2024 m. spalio 31 d., ir 1,36 Eur delspinigiai, teisėtumas ir pagrįstumas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo prašymą, konstatavęs, kad atsakovui, kaip Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkui, ginčo laikotarpiu kilo pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, o šios pareigos nevykdymas lėmė prievolę sumokėti ir apskaičiuotus delspinigius.
Atsakovas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir neteisingai taikė materialiosios teisės normas. Atsakovo nuomone, vien nekilnojamojo turto nuosavybės faktas negali būti laikomas pakankamu pagrindu pripažinti jį vietinės rinkliavos mokėtoju. Jis nurodo, kad jam nuosavybės teise priklausantis garažas, esantis (duomenys neskelbtini), ginčo laikotarpiu nebuvo naudojamas, jame nebuvo vykdoma jokia veikla, nesusidarė komunalinės atliekos, o nuo 2018 m. vasario 20 d. garažas buvo perduotas kitam asmeniui pagal panaudos sutartį. Atsakovas taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam perkėlė pareigą įrodyti atliekų nesusidarymą, nors būtent pareiškėjas, kaip vietinės rinkliavos administratorius, turėjo pareigą pagrįsti rinkliavos apskaičiavimo teisėtumą. Be to, atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atsisakymu kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ginčui taikytų Nuostatų atitikties Konstitucijai bei teigia, kad teismas turėjo taikyti ieškinio senatį.
Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Faktinė aplinkybė, jog atitinkamas asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1390-438/2020, 2024 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-76-525/2024).
LVAT praktikoje taip pat nuosekliai pabrėžiama, kad vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos spręsti, ar vykdyti šią pareigą, o nuo jos gali būti atleidžiamas tik teisės aktuose nustatytais pagrindais ir laikantis nustatytos procedūros. Kartu pripažįstama, kad jeigu objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, jog valdant ar naudojant konkretų nekilnojamojo turto objektą komunalinės atliekos nesusidaro ir objektyviai negali susidaryti, toks asmuo negali būti laikomas atliekų turėtoju. Tačiau įrodinėjimo pareiga šiuo aspektu tenka pačiam rinkliavos mokėtojui, kuris privalo pateikti pakankamus ir objektyvius duomenis, paneigiančius prezumpciją, kad valdant nekilnojamąjį turtą komunalinės atliekos paprastai susidaro (žr., pvz., 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-200-662/2018, 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2491-442/2018, 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-602/2016, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2020).
Įgyvendindama Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytą kompetenciją, Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-818 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus, kurių 6.6 punkte nustatyta, kad rinkliavos mokėtoju laikomas rinkliava apmokestinamo nekilnojamojo turto savininkas arba kitas atliekų turėtojas, kuriam savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta mokestinė prievolė mokėti rinkliavą. Taigi galiojantis teisinis reguliavimas vietinės rinkliavos mokėjimo pareigą sieja su nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu ar disponavimu juo savivaldybės teritorijoje.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien atsakovo nurodomos aplinkybės, jog ginčo objektas (garažas) faktiškai nebuvo naudojamas, jame nebuvo vykdoma veikla, nesusidarė atliekos, o turtas buvo perduotas naudotis pagal panaudos sutartį, savaime nepaneigia įstatyme ir Nuostatuose įtvirtintos pareigos mokėti vietinę rinkliavą. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gruodžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1070-602/2020 yra pažymėjusi, kad pastovioji vietinės rinkliavos dedamoji skirta komunalinių atliekų tvarkymo sistemos išlaikymo sąnaudoms finansuoti, todėl ji siejama su nekilnojamojo turto objekto turėjimu savivaldybės teritorijoje, o ne su faktiniu atliekų susidarymu konkrečiame objekte. Vadinasi, vien deklaratyvūs teiginiai apie nesinaudojimą nekilnojamuoju turtu nesudaro pagrindo atleisti nuo pareigos mokėti pastoviąją vietinės rinkliavos dalį.
Nors LVAT praktikoje pripažįstama galimybė tam tikrais atvejais netaikyti atitinkamos rinkliavos dalies, kai objektyviais duomenimis neabejotinai įrodoma, jog konkrečiame nekilnojamojo turto objekte komunalinės atliekos faktiškai nesusidaro, tačiau tokias aplinkybes privalo įrodyti pats rinkliavos mokėtojas. Šiuo atveju atsakovas nepateikė pakankamų ir objektyvių įrodymų, kurie leistų paneigti teisės aktuose įtvirtintą prezumpciją dėl galimo atliekų susidarymo. Be to, Nuostatuose aiškiai reglamentuota atleidimo nuo vietinės rinkliavos ar jos dalies taikymo tvarka. Rinkliavos mokėtojas, siekdamas pasinaudoti tokia lengvata, privalo kreiptis į rinkliavos administratorių, pateikti nustatytos formos prašymą bei jį pagrindžiančius dokumentus. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas tokia tvarka į pareiškėją nesikreipė, nepateikė prašymo dėl atleidimo nuo rinkliavos ar jos perskaičiavimo, taip pat nėra duomenų, kad būtų deklaravęs nesinaudojimą ginčo nekilnojamojo turto objektu Nuostatų nustatyta tvarka. Todėl pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo spręsti dėl galimos lengvatos taikymo.
Nepagrįstu pripažintinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad 2018 m. vasario 20 d. sudaryta panaudos sutartis panaikina atsakovo pareigą mokėti vietinę rinkliavą. Ši sutartis reglamentuoja išimtinai civilinius teisinius santykius, susiklosčiusius tarp panaudos davėjo ir gavėjo, bei gali nustatyti jų tarpusavio atsiskaitymo tvarką, tačiau ji nepakeičia viešosios teisės pagrindu atsirandančios mokestinės prievolės. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų priėmęs sprendimą pakeisti rinkliavos mokėtoją ar mokestinę prievolę perkėlęs panaudos gavėjui, todėl atsakovas ir toliau išliko asmeniu, kuriam pagal Nuostatus kilo pareiga mokėti vietinę rinkliavą.
Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas atsakovui periodiškai siuntė mokėjimo pranešimus ir įspėjimus, o vietinės rinkliavos dydis buvo apskaičiuotas pagal galiojančius Nuostatus ir Nekilnojamojo turto registro duomenis. Atsakovas neginčijo pačių apskaičiavimų teisingumo ir nepateikė duomenų, jog jam būtų taikytina teisės aktuose nustatyta lengvata, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas įrodė savo reikalavimo pagrįstumą.
Atmestini atsakovo argumentai, jog pareiškėjas privalėjo įrodyti faktinį atliekų surinkimą ar konkrečių komunalinių paslaugų suteikimą. Kaip jau minėta, vietinė rinkliava nėra atlygis už individualiai suteiktą paslaugą. Tai yra įmoka, skirta komunalinių atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimui užtikrinti, todėl jos mokėjimo pareiga nėra siejama su faktiniu konkretaus atliekų kiekio surinkimu ar paslaugų panaudojimu.
Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta nepagrįstais atsakovo argumentus dėl vietinės rinkliavos apskaičiavimo senaties termino taikymo. Kaip teisingai savo prašyme pažymėjo pareiškėjas, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio pakeitimai, įsigalioję 2020 m. sausio 1 d., sutrumpino bendrą mokesčio apskaičiavimo terminą iki einamųjų ir trejų praėjusių kalendorinių metų, tačiau pereinamosiose nuostatose aiškiai nustatyta, kad ši nauja redakcija netaikoma tais atvejais, kai mokesčio apskaičiavimo procedūros buvo pradėtos iki įstatymo įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas pirmuosius mokėjimo pranešimus atsakovui suformavo dar 2019 metais, todėl vietinės rinkliavos apskaičiavimo procedūra buvo pradėta iki 2020 m. sausio 1 d. Dėl šios priežasties ginčui taikytina iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusi Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio redakcija, numatanti penkerių metų mokesčio apskaičiavimo terminą. Kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi 2024 m. gruodžio 16 d., vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuota už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė senaties termino pasibaigimo ir teisėtai priteisė vietinę rinkliavą už visą pareiškėjo reikalautą laikotarpį.
Pareiškėjas, be kita ko, prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Nuostatų atitikties Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygybės įstatymui principui. Šiuo aspektu pirmiausiai pabrėžtina, kad Nuostatų konstitucingumo vertinimas nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, nes norminių bylų dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo nagrinėjimas priskirtas administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 2 p., 20 str. 2 d. 1 p., 21 str. 1 d. 1 p.).
Teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo (įskaitant jo atitiktį Konstitucijai), jeigu teismui nekyla abejonių dėl tokio norminio administracinio akto teisėtumo (ABTĮ 113 str. 2 d. 5 p.). Taigi vien tik pareiškėjo išreikšta abejonė dėl norminio administracinio akto teisėtumo savaime nėra pakankamas pagrindas dėl to inicijuoti norminę bylą.
Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės įstatymui principas suponuoja, kad vienodi faktai ir teisinės situacijos turi būti vertinami vienodai, o skirtingas teisinis reguliavimas gali būti nustatomas tik tuomet, kai jis grindžiamas objektyviais ir pagrįstais kriterijais, lemiančiais reguliuojamų teisinių santykių subjektų padėties skirtumus. Aplinkybė, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydis ar jos apskaičiavimo tvarka atskirų asmenų atžvilgiu gali skirtis, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės principo pažeidimą. Toks diferencijavimas gali būti pateisinamas, jeigu jis grindžiamas objektyviais kriterijais ir yra susijęs su atliekų tvarkymo sistemos organizavimo, administravimo bei paslaugų teikimo ypatumais.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo keliamos abejonės dėl Nuostatų atitikties Konstitucijai iš esmės yra susijusios ne su paties teisinio reguliavimo konstitucingumu, o su konkrečių teisės normų taikymo aplinkybėmis ir vietinės rinkliavos apskaičiavimo pagrįstumu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo teisinio pagrindo inicijuoti norminę bylą dėl Nuostatų atitikties Konstitucijos 29 straipsniui.
Kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau neaptaria, nes jie neturi reikšmės nagrinėjamo ginčo teisiniam vertinimui ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Pareiga motyvuoti teismo sprendimą nereiškia pareigos išsamiai atsakyti į kiekvieną proceso šalies argumentą, jeigu jie neturi įtakos bylos baigčiai.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šį sprendimą panaikinti ar pakeisti, todėl Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo M. S. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.